Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Lauretos Ulbienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. P., V. A. Č., J. R. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. birželio 13 d. nuosprendžio, kuriuo

A. P. nuteistas pagal LR BK 187 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 metams;

pagal 300 str. 1 d. 20 MGL dydžio ( 2600 Lt) bauda.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 4 d., paskirtas bausmes subendrinus , A. P. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams ir 20 MGL (2600 Lt) bauda.

Vadovaujantis LR BK 75 str., A. P. laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant A. P. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms;

V. A. Č. nuteistas pagal LR BK 187 str. 2 d. laisvės atėmimo bausme 9 mėnesiams ir, vadovaujantis LR BK 75 str., laisvės atėmimo bausmės vykdymas jam atidėtas 1 metams, įpareigojant V. A. Č. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms;

J. R. nuteista pagal LR BK 300 str. 1 d. 20 MGL dydžio (2600 Lt) bauda.

Iš A. P. ir V. A. Č. solidariai priteista 120193 Lt valstybės naudai.

A. P. nuteistas už tai, kad jis 2010-04-23 UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus įsakymu būdamas paskirtas dvibučio gyvenamojo namo adresu (duomenys neskelbtini) statybos vadovu, žinodamas, kad statybos darbai atliekami žemės sklype, kuriam yra numatytos specialios naudojimo sąlygos, nes jis yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje ir apsaugos zonoje, kad archeologinių tyrimų būtinumas yra numatytas tiek Dvibučio gyvenamojo namo naujos statybos techniniame projekte, tiek Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamente, patvirtintame Kultūros ministro 2003-12-23 įsakymu Nr. ĮV-490 (Žin., 2004, Nr.25-774), tyčia neužtikrino, kad prieš žemės kasimo darbus būtų atlikti archeologiniai tyrimai ir 2010 m. gegužės mėnesio 28-30 dienomis atlikus rūsio pamatų duobės kasimo darbus, buvo atidengti ir suardyti XVII bei vėlesniais amžiais datuojami archeologiniai (kultūriniai) sluoksniai, taip tyčia sunaikino didelės mokslinės, istorinės ir kultūrinės reikšmės turinčias valstybės saugomas nekilnojamosios kultūros vertybes – Vilniaus senojo miesto vietos su priemiesčiais, dalį.

Taip pat jis nuteistas už tai, kad 2011-02-18, pateikdamas raštišką paaiškinimą VĮ Statybos produkcijos ir sertifikavimo centrui apie Senamiesčio apsaugos zonoje vykdytą veiklą, kaip priedus pateikė ant UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ blanko su bendrovės rekvizitais surašytus atgaline – 2011-05-24 data UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ pranešimą Nr. 10/05/24/03, ir atgaline – 2011-05-26 data UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ pranešimą Nr. 10/05/26/01, adresuotus UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ dėl būtinybės atlikti archeologinius tyrimus, pasirašytus UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ projektų vadovės J. R., žinodamas, kad paminėti pranešimai yra suklastoti, t. y. juose pateikta tikrovės neatitinkanti informacija, tokiu būdu panaudojo netikrus dokumentus.

V. A. Č. nuteistas už tai, kad jis 2010-04-23 UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus įsakymu būdamas paskirtas dvibučio gyvenamojo namo adresu (duomenys neskelbtini) techninės priežiūros vadovu, žinodamas, kad statybos darbai atliekami žemės sklype, kuriam yra numatytos specialios naudojimo sąlygos, nes jis yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje ir apsaugos zonoje, kad archeologinių tyrimų būtinumas yra numatytas tiek Dvibučio gyvenamojo namo naujos statybos techniniame projekte, tiek Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamente, patvirtintame Kultūros ministro 2003-12-23 įsakymu Nr. ĮV-490 (Žin., 2004, Nr.25-774), tyčia neužtikrino, kad prieš žemės kasimo darbus būtų atlikti archeologiniai tyrimai ir 2010 m. gegužės mėnesio 28-30 dienomis atlikus rūsio pamatų duobės kasimo darbus, buvo atidengti ir suardyti XVII bei vėlesniais amžiais datuojami archeologiniai (kultūriniai) sluoksniai, taip tyčia sunaikino didelės mokslinės, istorinės ir kultūrinės reikšmės turinčias valstybės saugomas nekilnojamosios kultūros vertybes – Vilniaus senojo miesto vietos su priemiesčiais, dalį.

J. R. nuteista už tai, kad ji ne vėliau kaip 2011-02-18 UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), būdama UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ projektų direktore, ant UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ blanko su bendrovės rekvizitais kompiuterinės technikos pagalba surašė atgaline – 2011-05-24 data UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ pranešimą Nr. 10/05/24/03, ir atgaline – 2011-05-26 data UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ pranešimą Nr. 10/05/26/01, adresuotus UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ dėl būtinybės atlikti archeologinius tyrimus, bei juos patvirtino savo parašu ir taip sąmoningai, t. y. tyčia pagamino netikrus dokumentus, nes žinojo, kad nurodo tikrovės neatitinkančius duomenis.

Nuteistieji apeliaciniais skundais prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-06-13 nuosprendį ir juos išteisinti nepadarius veikų, turinčių nusikaltimų ar nusižengimų požymių, taip pat apeliantai A. P. ir V. A. Č. prašo civilinį ieškinį atmesti.

Nuteistojo A. P. teigimu, jis nėra atsakingas už Valstybei galimai padarytą žalą, nes ne jis buvo atsakingas už duobės kasimą, grunto išvežimą ir archeologų iškvietimą į objektą, kadangi statybos vadovu minėtame objekte buvo paskirtas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus V. K. įsakymu 2010-04-23, darbo sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarė tik 2010-05-04. Apelianto teigimu, skiriant statybos vadovu jis nebuvo įdarbintas šioje bendrovėje, todėl, pasak apelianto, įsakymas, kuriuo buvo paskirtas statybos vadovu yra niekinis, o joks naujas įsakymas po 2010-05-04 šiuo klausimu priimtas nebuvo. Nuteistasis nurodo, jog dirbant objekte vykdė savo tiesioginių vadovų nurodymus, būtent UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovai pasirašė visas esmines sutartis, susijusias su statyba minėtame objekte. Apelianto teigimu, jis negalėjo būti paskirtas statybos vadovu minėtame objekte dar ir dėl to, kad iki 2010 birželio mėnesio neturėjo kvalifikacijos atestato dirbti senamiestyje, apie tai teisme davė parodymus LR Kultūros ministerijos kultūros paveldo departamento pareigūnai (toliau tekste KMKPD).

Apeliantas nurodo, kad 2010-05-27 UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarė subrangos sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“, dėl pamatų duobės iškasimo ir grunto išvežimo adresu(duomenys neskelbtini), pagal kurią UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojo laikytis normatyvinių statybos dokumentų nustatytų aplinkos apsaugos ir darbų saugos reikalavimų, todėl, anot apelianto, būtent UAB „(duomenys neskelbtini)“ privalėjo vykdyti šiuos įstatymo reikalavimus arba atsisakyti sutarties. A. P. skunde teigia, jog byloje nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, pažeidžiant įstatymo bei pasirašytos sutarties reikalavimus, iškasė duobę ir sunaikino saugomą kultūrinį sluoksnį 2010-05-28/2010-05-30 dienomis, t.y. darbus atliko savaitgalį, kai apelianto objekte nebuvo. Dar daugiau – UAB „(duomenys neskelbtini)“ žemės kasimui pasamdė nenustatytus asmenis, kurie, anot apelianto, be jokio teisinio pagrindo, pažeidžiant įstatymus atliko darbus, kurių atlikimu dabar kaltinamas jis. Nurodo, apie objekte susiklosčiusią situaciją gegužės 28 d. pranešęs savo vadovams. Apeliantas nurodo, jog byloje 2011-05-27 specialisto išvadoje taip pat nurodyta, kad įstatymus pažeidė ne tik A. P., A. Č., bet ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau teismas nuosprendyje šį faktą nutylėjo taip parodydamas savo šališkumą. Nurodo, kad teismas atmetė ir prašymą bylą gražinti prokurorui dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovo S. K. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. Nuteistojo A. P. teigimu, teismui taip pat nebuvo jokio pagrindo kritiškai vertinti Atestavimo komisijos ekspertų išvadas, kuomet 2011-01-21 posėdyje buvo nustatyta, jog pagrindinė kaltininkė dėl kultūrinio sluoksnio sunaikinimo objekte(duomenys neskelbtini), yra būtent UAB „(duomenys neskelbtini)“, iš kuriuos už šį pažeidimą buvo atimtas atestatas.

Nuteistasis A. P. nurodo, kad jis neturėjo jokių savanaudiškų motyvų, vykdė tik savo tiesioginių vadovų nurodymus, be to, neturėjo atestato dirbti senamiestyje ir niekaip negalėjo žinoti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, savavališkai, pažiesdama sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“ per savaitgalį pasamdys kažką ir iškas duobę. Apelianto teigimu, byloje yra įrodymų, kad už galimai padarytą žalą atsakingi kiti asmenys, o ne jis, todėl logiška būtų, jeigu jie ir atsakytų pagal Kultūros ministerijos pareikštą ieškinį. Be to, anot apelianto, neaišku kaip buvo paskaičiuota suma virš 120 000 Lt už archeologinius tyrimus. O taip pat teismas nieko nepasisakė apie priežastinį ryšį tarp jo veiksmų ir kilusių pasekmių, kodėl teismas manė, kad būtent apelianto, o ne UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir jos vadovo S. K. veiksmia sąlygojo žalos atsiradimą.

Dėl dokumentų klastojimo, nuteistasis A. P. teigia niekada neklastojęs ir nenaudojęs suklastotų UAB „(duomenys neskelbtini)“ raštų, o ruošiant paaiškinimą VĮ Statybos produkcijos ir sertifikavimo centrui, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ofise rastus raštus jis tiesiog pridėjo prie savo pasiaiškinimo, netikrinęs, ar tai buvo „išsiųsti“ raštai, ar jų juodraščiai. Nuteistasis nurodo, kad byloje daug neaiškumų ir prieštaravimų, kas turi būti vertinama kaltinamojo naudai, o ne atvirkščiai, kaip pasielgė teismas, tuo pažeisdamas LR BPK 20 str. reikalavimus.

Nuteistasis V. A. Č. apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog byloje neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Nurodo, jog statybos metu (2-jų butų gyvenamo namo (duomenys neskelbtini)) statybų valdymo funkcijas vykdė UAB „(duomenys neskelbtini)“, o jis sutiko prižiūrėti statybos rangovų atliekamus darbus. UAB „(duomenys neskelbtini)“ su UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2010-05-24 sudarė rangos sutartį nuimti juodžemį ir iškasti pamatų duobę. Projekte ir iš Vilniaus miesto gautame leidime, buvo reikalaujama, kad kasant žemę dalyvautų archeologai. Tą pačią dieną į statomą objektą buvo iškviesti UAB „(duomenys neskelbtini)“ archeologai D. L. ir R. Ž. bei Kultūros paveldo departamento (toliau KPD) prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinio padalinio vyr. valst. inspektorės A. M. ir N. V., dalyvaujant statybos vadovui A. P. ir kt. Visi paruošiamieji darbai, kurie buvo numatyti preliminarinėje sutartyje tarp užsakovo ir archeologų buvo įvykdyti, o kultūrinis sluoksnis nejudintas, nes kasti pamatų duobę kur yra kultūrinis sluoksnis, archeologai uždraudė ir pareikalavo pirmadienį sudaryti su jais darbų tyrinėjimo ir vykdymo sutartį. Tokiu būdu apeliantas teigia, jog kultūros paveldui nebuvo padaryta žala, nes ekskavatorius duobės nekasė ir parvažiavo vakare į UAB „(duomenys neskelbtini)“ teritoriją, tačiau sekančią dieną (šeštadienį, 2010-05-29) UAB „(duomenys neskelbtini)“ atvežė kitą ekskavatorių ir iškasė pamatų duobę, kur buvo kultūrinis sluoksnis. Darbas buvo atliktas per dvi dienas. Sutartis su UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo būti sudaryta 2010-05-31. Apeliantas teigia, jog apie archeologų buvimą objekte ir jų reikalavimus informuotas nebuvo ir pirmadienį, t.y. 2010-05-31, atvykęs į statybą patikrinti kaip ruošiamasi, pagal sutartį pradėti žemės darbus, rado iškastą duobę. Jis pagal reglamentą patikrino ar atliktų statybos darbų dokumentuose nurodyti darbų kiekiai atitinka faktiškuosius ir pasirašė darbų žurnale. Apeliantas nurodo, kad nei ikiteisminiame tyrime, nei teisme nebuvo apklaustas asmuo, kuris vadovavo ekskavatorininkui ir kas nurodė pamatų duobę kasti nedalyvaujant archeologams. Pasak nuteistojo V. A. Č., jis asmeniškai apie įvykdytą pažeidimą ne darbo metu ir jam nežinant, nei pasyviai ar aktyviai atlikti kokį nors poveikį neturėjo galimybės. Taip pat nurodo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ panaikintas Atestato Nr.0331 galiojimas, nes buvo nustatytas kultūros paveldo statinio sunaikinimo faktas, todėl apeliantui nesuprantama, kodėl KPD vadovai, sužinoję tiesioginį pažeidėją (duomenys neskelbtini) statyboje, t.y. UAB „(duomenys neskelbtini)“, jai nepareiškė civilinio ieškinio dėl žalos atlyginimo.

Apelianto teigimu, ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nustatyti tikri kaltininkai, tyrimas buvo atliktas neišsamiai, žala priskaičiuota negavus realaus įvertinimo, todėl civilinis ieškinys byloje turėtų būti atmestas, be to, teismas nenurodė, kaip, kokiu būdu jis tyčia neužtikrino, kad prieš žemės kasimo darbus būtų atlikti archeologiniai tyrimai.

Nuteistoji J. R. skunde taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių LR BPK pažeidimų, turėjusių įtakos neteisėtam nuosprendžiui priimti. Nurodo, kad teismas neišsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, netinkamai įvertino įrodymus. Apeliantė teigia, jog rašydama raštus UAB „(duomenys neskelbtini)“, suklydo nurodydama metus, vietoje 2010 metų parašė 2011 metus, tačiau abu pranešimus – 2010-05-24 UAB „(duomenys neskelbtini)“ pranešimą Nr. 10/05/24/03 ir 2011-05-26 UAB „(duomenys neskelbtini)“ pranešimą Nr. 10/05/26/01, adresuotus UAB „(duomenys neskelbtini)“ parengė UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbų vadovo A. P. iniciatyva. Apeliantės teigimu, tai, kad pranešimuose klaidingai nurodė datą, dar savaime neįrodo ir nepatvirtina, kad ji klastojo minėtus raštus. Taip pat nurodo, kad šie pranešimai kompiuterinės technikos pagalba buvo surašyti 2010-05-24 ir 2010-05-26 UAB „(duomenys neskelbtini)“ ofise, esančiame (duomenys neskelbtini), jie atitinkama tvarka buvo suderinti su bendrovės vadovu V. K. ir projektų vadovu A. P., o vėliau išsiųsti UAB „(duomenys neskelbtini)“, be to, šią aplinkybę patvirtino 2012 m. kovo 22 d. teismo posėdyje V. K..

Apeliantė taip pat nurodo, jog apie tai, kad duobė bus kasama savaitgalį UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius S. K. UAB „(duomenys neskelbtini)“ neinformavo, tačiau teismas šios aplinkybės nevertino. Skunde taip pat teigiama, jog raštais UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo informuota kreiptis į archeologus, kad pastarieji atvyktų į objektą dėl archeologinių tyrimų būtinumo, todėl šiuo atveju, nuteistoji, rengdama pranešimus UAB „(duomenys neskelbtini)“, dėl neatidumo kopijuodama tekstą ir jį koreguodama, padarė klaidą, nurodydama dokumento parengimo datą. Priešingu atveju, asmuo, klastodamas dokumentus, kurių vienas iš esminių požymių yra data, būtų pirmiausiai į tai atkreipęs dėmesį ir nepadaręs klaidos. Apeliantė atkreipia teismo dėmesį, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentų registracijos žurnale dokumentai kartais buvo pildomi ir nenurodant dokumento gavimo datos arba kai kurių dokumentų gavimo registravimo labai ilgas laikas, net iki 10 mėnesių, kas, anot nuteistosios J. R., rodo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ gaunamų dokumentų registracijos žurnalas buvo pildomas labai neatsakingai. Taip pat nuteistoji atkreipia dėmesį ir į tai, kad pačiai UAB „(duomenys neskelbtini)“ už reikalavimų nesilaikymą 2010 m. buvo atimtas atestatas, tačiau teismas nuosprendyje šios aplinkybės nevertino ir į ją neatsižvelgė. Priešingai, nei nurodo teismas, teisme apklausti liudytojai, o būtent liudytojas 2012-03-22 V. K. patvirtino, kad minėtus apeliantės parengtus pranešimus matė ir patvirtino, kad raštai, parengti UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo ir jie buvo išsiųsti minėtai bendrovei. Tokiu būdu, apeliantės nuomone, teismas padarė esminę klaidą teigdamas, kad minėtų pranešimų įmonių darbuotojai nesurado, o taip pat nesurado ir registrų, kurie galėtų patvirtinti apie tokių dokumentų surašymą ir išsiuntimą. Anot apeliantės, pirmosios instancijos teismas neobjektyviai įvertino įrodymus, neatsižvelgė į konkrečias šioje byloje aplinkybes, todėl nuteistoji J. R. nepagrįstai nuteista pagal LR BK 300 str. 1 d. Nurodo, jog byloje nenustatytas nei nusikalstamos veikos pavojingas pobūdis, nei pats apeliantės siekis atlikti tokią veiką, nei tai, kokias teisines pasekmes sukėlė minėtų dokumentų panaudojimas, todėl šiuo atveju, nuteistosios J. R. tyčios nėra, o vien tai, kad asmuo, rengdamas raštus, suklydo rašydamas datą, neįrodo jo kaltės. Apeliantės teigimu, raštuose esantys netikslumai, nėra suklastotas dokumentas, sukuriantis reikšmingus teisinius padarinius, nes ar tie pranešimai būtų parengti ir išsiųsti UAB „(duomenys neskelbtini)“ ar ne, vis tiek atsakinga už duobės kasimo darbus objekte (duomenys neskelbtini), buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“.

Teismo posėdyje nuteistieji A. P., V. A. Č., J. R. , jų gynėjai prašė patenkinti apeliacinius skundus, prokuroras, civilinio ieškovo atstovas prašė apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistųjų A. P., J. R. apeliaciniai skundai tenkintini, nuteistojo V. A. Č. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 187 str. 2 d. :

Išanalizavus ikiteisminio tyrimo metu surinktus , teisminio nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 187 str. 2 d. padarymo, yra nustatytos tokios faktinės aplinkybės :

Sutinkamai su Vilniaus m. savivaldybės 2009-11-09 išduotu statybos leidimu Nr. GR /1105709 statytojas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdė dvibučio gyv. namo, esančio (duomenys neskelbtini), rekonstrukciją. Statybos darbai buvo vykdomi žemės sklype , kuris yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje, dėl to šio sklypo naudojimui buvo numatytos specialios naudojimo sąlygos. Sutinkamai su Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentu, patvirtintu Kultūros ministro 2003-12-23 įsakymu Nr. ĮV-490, dvibučio gyvenamojo namo naujos statybos techniniu projektu , statybos darbai , tame tarpe ir prie jų priskiriami žemės kasimo darbai šiame sklype , galėjo būti vykdomi , prieš tai atlikus archeologinius tyrimus. Sutinkamai su 2010-04-23 projekto valdymo sutartimi, sudaryta tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „ (duomenys neskelbtini)“, pastaroji bendrovė atliko užsakovo ( statinio statybos valdytojo) ir statybos rangovo funkcijas. Pagal minėtą sutartį bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ buvo pavesta atlikti objekto statybą ir statybos valdymo funkcijų ir darbų atlikimą iki pat objekto pripažinimo tinkamu naudotis ir priėmimo naudojimui. UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus V. K. 2010-04-23 įsakymu Nr. 284, vykdant bendrovės kaip statybos rangovo funkcijas, apeliantas A. P. buvo paskirtas aptariamo objekto statybos vadovu , o apeliantas V. A. Č. , UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus V. K. 2010-04-03 įsakymu Nr. 284, vykdant bendrovės kaip užsakovo funkcijas, buvo paskirtas šio statomo objekto techninės priežiūros vadovu . 2010-05-24 tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ (rangovas) ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ (užsakovas) buvo sudaryta statybos rangos darbų sutartis Nr. 2010-05-24-I dėl žemės, esančios (duomenys neskelbtini), kasimo darbų, pamatinės duobės iškasimo, pagal šią sutartį rangovas įsipareigojo atlikti sutartyje numatytus darbus pradėti 2010-05-31 ir baigti 2010-06-02, o užsakovas sumokėti 3900 Litų be PVM. Bylos įrodymais yra nustatyta, kad žemės kasimo darbus rangovas pradėjo 2010-05-28 ( penktadienį), kultūrinis sluoksnis tą dieną nebuvo paliestas. Tą dieną atvykus į įvykio vietą UAB „ (duomenys neskelbtini)“ archeologams D. L., R. Ž. , statybų darbų vadovas –apeliantas A. P. , buvęs įvykio vietoje, buvo informuotas, kad tolesnius žemės kasimo darbus nutrauktų , vietoje buvo susitarta, kad žemės kasimo darbai bus stabdomi , iki vadovybė išspręs organizacinius klausimus dėl archeologų dalyvavimo , atliekant žemės kasimo darbus. Nežiūrint šio susitarimo. 2010-05-29-30 d. laikotarpiu žemės sklype, kuriam nustatytos specialios jo naudojimo sąlygos, buvo iškasta pamatų duobė, tuo buvo atidengti ir sunaikinti XVII bei vėlesniais amžiais datuojami archeologiniai (kultūriniai) sluoksniai.

Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl nuteistųjų A. P., buvusio statomo dvibučio gyvenamojo namo adresu(duomenys neskelbtini), statybos vadovu , ir V. A. Č., buvusio to paties statomo objekto techninės priežiūros vadovu , kaltumo, padarius nusikalstamą veiką , numatytą Lietuvos Respublikos BK 187 str. , grindė įstatymų reikalavimais , statant šį statinį laikytis specialių naudojimo sąlygų, nes dvibučio namo statyba buvo numatyta nekilnojamų kultūros vertybių teritorijoje. Abiems nuteistiesiems buvo inkriminuota tyčinė veika , kad jie žinodami, kad statybos darbai atliekami žemės sklype, kuriam yra numatytos specialios naudojimo sąlygos, nes jis yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje ir apsaugos zonoje, kad archeologinių tyrimų būtinumas yra numatytas tiek Dvibučio gyvenamojo namo naujos statybos techniniame projekte, tiek Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamente, patvirtintame Kultūros ministro 2003-12-23 įsakymu Nr. ĮV-490 (Žin., 2004, Nr.25-774), tyčia neužtikrino, kad prieš žemės kasimo darbus būtų atlikti archeologiniai tyrimai ir 2010 m. gegužės mėnesio 28-30 dienomis atlikus rūsio pamatų duobės kasimo darbus, buvo atidengti ir suardyti XVII bei vėlesniais amžiais datuojami archeologiniai (kultūriniai) sluoksniai, taip tyčia sunaikino didelės mokslinės, istorinės ir kultūrinės reikšmės turinčias valstybės saugomas nekilnojamosios kultūros vertybes – Vilniaus senojo miesto vietos su priemiesčiais, dalį.

Pirmosios instancijos teismas, inkriminuodamas nuteistajam A. P. tyčinę veiką dėl didelės mokslinės, istorinės ir kultūrinės reikšmės turinčių valstybės saugomų nekilnojamosios kultūros vertybių sunaikinimo, nustatė, kad jo tyčiniai veiksmai , padarant šią jam inkriminuotą veiką , pasireiškė tuo , kad jis tyčia neužtikrino , kad prieš žemės kasimo darbus , žemės sklype būtų atlikti archeologiniai tyrimai, o nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje jo objektyvius veiksmus išaiškino taip : jis, perspėtas archeologų D. L. ir R. Ž. , kad nutrauktų pradėtus žemės kasimo darbus, kuriais dar kultūrinis sluoksnis nebuvo pažeistas, tyčia leido iškasti pamatų duobę ir tą padarė , turėdamas tikslą išvengti papildomų išlaidų archeologų darbo apmokėjimui ir taupant statybos laiką . Kolegija, įvertinusi skundžiamame nuosprendyje nustatytą nuteistajam A. P. nusikalstamą veiką bei nuosprendžio motyvuojamoje dalyje išdėstytus šios veikos teisinio vertinimo argumentus, mano, kad apylinkės teismas šio nuteistojo veiką vertino prieštaringai : nusikalstamos veikos aplinkybes nustatančioje nuosprendžio dalyje teismas nustatė, kad A. P. padarė jam inkriminuotą veiką netiesiogine tyčia ir tai padarė neveikimu, o nuosprendžio motyvuojamoje dalyje tuos pačius veiksmus jau vertino kaip veikimą , t.y. kaip tiesioginę tyčią. Jau vien dėl skirtingo tyčios pobūdžio nustatymo apkaltinamasis nuosprendis negali būti vertinamas kaip teisėtas ir pagrįstas. Be to apylinkės teismas nepagrįstai padarė išvadas, kad nuteistasis A. P. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė , turėdamas tikslą išvengti papildomų išlaidų archeologų darbo apmokėjimui ir taupant statybos laiką, byloje nėra jokių įrodymų, kurie tokią teismo išvadą patvirtintų.

Kolegija, vertindama aptariamoje situacijoje apeliantų A. P. , V. A. Č. veiksmus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad A. P., kaip statybos vadovas, turėjo vykdyti Statybos techninio reglamento STR 1.08.02:2002 „Statybos darbai“ (Žin., 2002, Nr. 54-2150) 59.12 p. nustatytas pareigas : jis privalėjo nuolat kontroliuoti, kad statinio statybos darbai (tarp jų specialieji darbai) būtų atliekami kokybiškai, pagal statinio projektą (kai jo reikia), statybos leidimo, normatyvinių statybos techninių dokumentų, normatyvinių statinio saugos ir paskirties dokumentų reikalavimus (atliekant nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių tvarkymo statybos darbus, - pagal tos srities normatyvinių dokumentų reikalavimus), tas pačias pareigas turėjo ir apeliantas V. A. Č., vykdęs statinio statybos techninio prižiūrėtojo pareigas, tačiau bylos įrodymais nėra neabejotinai nustatyta, kad , didelės mokslinės, istorinės ir kultūrinės reikšmės turinčių valstybės saugomų nekilnojamosios kultūros vertybė (statomo namo rūsio pamatų iškasimas žemės sklype, kuriam buvo nustatytos specialios naudojimo taisyklės ) buvo sunaikinta dėl to, kad apeliantai tyčia neatliko savo darbinių pareigų , tyčia neužtikrinę , kad prieš žemės kasimo darbus sklype, kuriam yra numatytos specialios naudojimo sąlygos, būtų atlikti archeologiniai tyrimai.

Tiek pareiškiant apeliantams kaltinimus, tiek juos pripažįstant kaltais, padarius nusikaltimą , numatytą Lietuvos Respublikos BK 187 str. 2 d., jiems buvo inkriminuota , kad jie tyčia neužtikrino , kad iki rūsio pamatų duobės kasimo darbų, būtų atlikti archeologiniai tyrimai pamatų duobės kasimo vietoje , ir tokie jų veiksmai buvo siejami su atsiradusiomis pasekmėmis. Teismas, tinkamai neišanalizavęs įrodymų, neįvertinęs, kas buvo atsakingas už archeologinių tyrimų atlikimo paskyrimą , neįvertinęs, ar nuteistieji A. P., V. A. Č. buvo atsakingi už archeologinių tyrimų paskyrimą , nepagrįstai pripažino, kad tokią pareigą turėjo apeliantai. Apeliantai A. P., V. A. Č. buvo pripažinti kaltais , jų kaltumą grindžiant liudytojų L. Č. , R. B., R. B., A. M., kt. liudytojų parodymais , 2011-05-27 Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos specialisto išvada „Dėl statybos darbų žemės sklype (duomenys neskelbtini)“, 2010-06-17 Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos pranešimu „Dėl didelės mokslinės istorinės bei kultūrinės reikšmės turinčios vertybės sunaikinimo žemės sklype , adresu (duomenys neskelbtini) „ , kitais įrodymais bei norminiais aktais, reglamentuojančiais žemės kasimo darbus žemės sklype, kuris įeina į nekilnojamųjų kultūros vertybių teritoriją ir apsaugos zoną , kurie patvirtina, kad žemės sklypas, kuriame buvo iškasta pamatų duobė , patenka į valstybės saugomos nekilnojamosios kultūros vertybės –Vilniaus senamiesčio teritoriją ir kad statybos darbams atlikti šiame žemės sklype turėjo būti taikomos specialios taisyklės, pagal kurias prieš pradedant žemės judinimo darbus buvo būtina atlikti archeologinius tyrimus, bet aptariamame žemės sklype pamatų duobė buvo iškasta , neatlikus archeologinių tyrimų. Apylinkės teismas, aptariamoje situacijoje pripažinęs apeliantus A. P. ir V. A. Č. kaltais , jų kaltumą grindė bendrųjų įstatymų reikalavimų nesilaikymu , neįvertinęs, kad apeliantų galią atlikti ar neatlikti vienokius ar kitokius pagal savo darbines funkcijas veiksmus apsprendė 2010-04-23 projekto valdymo sutartis, sudaryta tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ , o ne tik bendrieji įstatymų, taikomų žemės kasimo darbams žemės sklype su specialiomis sąlygomis, reikalavimai.

Kaip jau buvo paminėta aukščiau, aptariamo objekto – dvibučio gyvenamojo namo adresu(duomenys neskelbtini), statytojas (užsakovas) buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“, turėjęs, sutinkamai su Statybos įstatymo 12 str. tokias pareigas ir teises : pateikti statinio projektuotojui privalomuosius projekto rengimo dokumentus , organizuoti (arba pavesti tai projektuotojui) statinio statybos sklypo, statybvietės ir gretimų statinių bei sklypų , kuriems statyba gali daryti neigiamą poveikį, normatyvinių statybos techninių dokumentų nustatytus statybinius tyrinėjimus bei sudaryti sąlygas tyrinėtojui juos atlikti , turėti nustatyta tvarka parengtą ir patvirtintą (kai tai privaloma ) statinio projektą , organizuoti statinio projekto ekspertizę, kai ji privaloma arba savo iniciatyva , šio įstatymo nustatyta tvarka gauti statybos leidimą.

UAB „(duomenys neskelbtini)“ , atlikdama aptariamoje situacijoje statinio statybos valdytojo ir rangovo pareigas, sutinkamai su Statybos įstatymo 17 str., turėjo sekančias teises ir pareigas : Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka paskirti (pasamdyti statinio statybos vadovą, pradėti statinio statybos darbus tik po to, kai statytojas (užsakovas)pateikė statybos leidimą bei statinio projektą ir pagal aktą perdavė statybvietę(o rangovas ją priėmė), vykdyti statybos darbus pagal statinio projektą , taip pat Vyriausybės įgaliotos institucijos atvejais pagal rangovo parengtą statybos darbų technologijos projektą , vadovautis įstatymais, Vyriausybės nutarimais , teritorijų planavimo dokumentais , normatyviniais statybos techniniais dokumentais ir normatyviniais statinio saugos ir paskirties dokumentais , laikytis nustatytų statinio projektavimo sąlygų reikalavimų , Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos bei statinio saugos ir paskirties reikalavimų valstybinės priežiūros institucijų nustatytų reikalavimų, vykdyti statinio projektų vykdymo priežiūrą, vadovų (šios priežiūros dalių vadovų) ir statinio statybos techninės (bendrosios ir specialiosios priežiūros vadovų nurodymus, užtikrinti saugu darbą......, taip pat gretimos aplinkos bei gamtos ir nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugą ....>. Kaip statinio valdytojas , UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo teisę veikti statytojo (užsakovo) vardu ir darbus organizuoti pagal šias statybos techninės veiklos pagrindines sritis : statybos darbai ir statinio statybos techninė priežiūra .

Įvertinus analizuojamu atveju statytojo (užsakovo) UAB „(duomenys neskelbtini)“ teises ir pareigas , kurias ši bendrovė įgijo 2009-11-09 gavusi statybos leidimą , taip pat tą aplinkybę, kad užsakovo funkcijas ji perdavė UAB „(duomenys neskelbtini)“ tik 2010-04-23, darytina išvada , kad tuo laikotarpiu bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ pati vykdė užsakovo funkcijas, todėl ši bendrovė privalėjo spręsti klausimą dėl archeologinių tyrinėjimų atlikimo sklype, kuriam buvo nustatytos specialios jo naudojimo sąlygos , nes toks archeologinis sklypo ištyrimas buvo nurodytas projektavimo sąlygų sąvade , statinio projekte, reikalaujant atlikti šiuos tyrimus po statybos leidimo išdavimo iki žemės kasimo darbų pradėjimo . Tai, kad klausimą dėl archeologinio tyrimo specialaus naudojimo sklype turėjo išspręsti ne UAB „(duomenys neskelbtini)“ , o UAB „(duomenys neskelbtini)“ , patvirtina 2010-04-23 projekto valdymo sutartis, kuria UAB „(duomenys neskelbtini)“ pavedė bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ atlikti tik dalį užsakovo funkcijų , tačiau nepavedė atlikti archeologinių tyrimų . Minėta sutartimi bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ buvo pavesta atlikti objekto statybos ir statybos valdymo darbus , tai rodo, kad pastaroji neturėjo įgalinimų atlikti archeologinius tyrimus . Tą patvirtina ir apeliacinio nagrinėjimo metu atlikta statybos techninės veiklos ekspertizė (teismo ekspertizės aktas Nr. 13-22).

UAB „ (duomenys neskelbtini)“ neturint pareigos spręsti klausimus dėl archeologinių tyrimų atlikimo sklype, kuriame turėjo būti vykdoma statyba, šios bendrovės paskirtas darbų vadovu apeliantas A. P. taip pat neturėjo pareigos spręsti klausimus dėl archeologinių tyrimų atlikimo. Tokia išvada darytina , išanalizavus jo teises ir pareigas, numatytas statybos techniniame reglamente STR 1.08.02:2002 „ Statybos darbai“ (redakcija, galiojusi nuo 2010-01-13 iki 2011-02-09 ).

Kolegija, pripažinusi, kad apeliantas A. P., kaip darbų vadovas, vykdęs UAB „(duomenys neskelbtini) „ sutartinius įsipareigojimus , neturėjo pareigos spręsti klausimą dėl archeologinių tyrimų atlikimo sklype, kuriam nustatytos specialios naudojimo sąlygos, mano, kad jis turėjo pareigą vykdyti aptariamo statinio statybos leidime bei su juo susijusiame leidime vykdyti žemės ūkio darbus nustatytas sąlygas . Statybos leidime buvo nurodyta, kad žemės darbus galima atlikti tik gavus leidimą žemės darbams. Šis leidimas buvo gautas 2010-03-30, jį išdavus Vilniaus m. savivaldybės Energetikos ir ūkio departamento miesto ūkio skyriaus Eismo organizavimo ir žemės darbų kontrolės tarnybai, kuriai buvo pateikta paraiška kasinėjimams/ aptvėrimui , šioje paraiškoje buvo nurodytas Kultūros paveldo departamento reikalavimas , kad , atliekant žemės kasimo darbus , dalyvautų archeologas. Šį dokumentą vertinant kaip statybos leidimo dalį, pripažintina , kad jame nustatyti reikalavimai laikytini statybos leidimo reikalavimais , todėl apeliantas – UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojas- statybų vadovas A. P., sutinkamai su savo darbiniais įgalinimais , privalėjo laikytis šiuose leidimuose nurodytų reikalavimų , t. y. jis turėjo užtikrinti, kad atliekant žemės kasimo darbus , dalyvautų archeologas.

Kolegija dėl aukščiau išdėstytų motyvų mano, kad apeliantas – statinio statybos techninis prižiūrėtojas V. A. Č., kaip ir apeliantas A. P., neturėjo pareigos spręsti klausimą dėl archeologinių tyrimų atlikimo iki žemės kasimo darbų pradėjimo , tačiau ir jo atveju turėjo būti laikomasi reikalavimo, kad , atliekant žemės kasimo darbus , dalyvautų archeologas. Tokį apeliantų veiksmų įvertinimą davė ir ekspertas, atlikęs statybos techninės veiklos ekspertizę.

Kolegija, vertindama apeliantams inkriminuotuose kaltinimuose dėl nusikaltimo , numatyto Lietuvos Respublikos BK 187 str. 2 d., padarymo nurodytas faktines aplinkybes, mano, kad jos nėra teisingos, jos iš esmės skiriasi nuo aplinkybių, kurios yra nustatytos apeliacinio proceso metu . Esant tokiai situacijai, apeliantams turėtų būti keičiami kaltinimai, tačiau šiuo atveju kaltinimo keitimas teisme yra negalimas , nes keičiamo kaltinimo faktinės aplinkybės būtų iš esmės skirtingos (Lietuvos Respublikos BPK 256 str.), todėl šis klausimas negali būti išspręstas apeliacinėje instancijoje. Apeliacinio proceso metu apeliantų nustatyti veiksmai neatitinka jų veiksmų, kurie yra nurodyti kaltinamajame akte , tai vertintina kaip kaltinamojo akto trūkumas, esminis neatitikimas Lietuvos Respublikos BPK 119 str. reikalavimams, kuris negali būti ištaisytas teisme. Dėl šių motyvų baudžiamoji byla perduotina prokurorui kaltinamojo akto trūkumams ištaisyti.

Kaltinimo keitimas teisme yra negalimas dar ir dėl to, kad apeliacinei instancijai konstatavus, kad nuteistieji A. P. ir V. A. Č. nėra atsakingi už archeologinius tyrimus žemės sklype ir nustačius, kad už tai atsakinga UAB „(duomenys neskelbtini)“ , nėra surinkta įrodymų , kad būtent dėl apeliantų veiksmų kilo skundžiamame nuosprendyje nustatytos pasekmės . Būtina atlikti papildomą tyrimą kaltų asmenų, dėl kurių UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatliko aptariamos prievolės, nustatymui . Tą nustačius , būtina įvertinti , ar apeliantų veiksmai buvo susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su atsiradusiomis pasekmėmis, ar tai kito asmens (ar asmenų) veiksmais buvo sukeltos skundžiamame nuosprendyje aptariamos pasekmės. Tik išsiaiškinus minėtas aplinkybes, spręstinas klausimas dėl kaltinimų pakeitimo apeliantams.

Apeliacinei instancijai priimant sprendimą perduoti bylą prokurorui, pažymėtina, kad skundžiamame nuosprendyje civilinio ieškinio klausimas buvo išspręstas netinkamai. Visų pirma , kelia abejones, ar paties ieškinio dydžio nustatymas atitinka Lietuvos Respublikos Kultūros paveldo departamento prie kultūros ministerijos 2006-07-12 direktoriaus įsakymo „ Dėl sužalotų nekilnojamųjų kultūros vertybių atkūrimo būdo ir nuostolių dydžio nustatymo tvarkos aprašo patvirtinimo „ nurodytus kriterijus , nes nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo pateikta pagrįstų kriterijų, kodėl buvo nustatyta būtent tokio dydžio žala. Be to , sutinkamai su Lietuvos Respublikos CK 6.264 str. , darbuotojui nusikalstama veika padarius žalą einant darbines pareigas, žalą nukentėjusiajai pusei atlygina darbdavys. Šiuo nagrinėjamu atveju yra nustatyta, kad abu apeliantai jiems inkriminuojamų nusikaltimų padarymo metu ėjo darbines pareigas, todėl jų darbavietė –UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo būti įtraukta į procesą kaip civilinė atsakovė. Apeliacinei instancijai iškėlus klausimą, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ gali būti atsakinga už archeologinių tyrimų atlikimo paskyrimą, taip pat svarstytinas klausimas dėl jos įtraukimo civiline atsakove į procesą.

Apeliacinei instancijai priimant sprendimą perduoti bylą prokurorui dėl kaltinamojo akto trūkumų pašalinimo , visi apeliacinių skundų argumentai neanalizuotini , nes priimamam apeliaciniam sprendimui tokia analizė nėra reikalinga.

Dėl aukščiau išdėstytų argumentų skundžiamas nuosprendis dalyje dėl A. P. ir V. A. Č. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 187 str. 2 d. naikintinas, toje dalyje bylą perduodant prokurorui.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. :

Apeliantai A. P. ir J. R. , nuteisti skundžiamu nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d., ginčija šį nuteisimą, motyvuodami tuo, kad jie iš tikrųjų 2010-05-24 ir 2010 -05-26 surašė UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu du pranešimus dėl būtinybės atlikti archeologinį tyrimą , kuriuos vykdymui išsiuntė UAB „(duomenys neskelbtini)“. Kolegija, vertindama surinktus įrodymus (liudytojų S. K., E. M. parodymus, loginius prieštaravimus tarp 2010-05-24 , 2010-05-27 Statybos rangos sutarčių dėl žemės kasimo darbų ir minėtų pranešimų, datos-2011 m. nurodymą pranešimuose, oficialių duomenų apie tokių pranešimų išsiuntimą iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, gavimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebuvimą ir kt.) pritaria apylinkės teismo sprendimui, kad tokie pranešimai nurodytu laiku nebuvo surašyti ir nebuvo išsiųsti į UAB „(duomenys neskelbtini)“.

Vienok, kolegijos nuomone, apylinkės teismas teisingai nustatęs faktinius duomenis, juos teisiškai įvertino netinkamai. Lietuvos Respublikos BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai Baudžiamajame kodekse numatyta veika padaroma viena įstatyme nustatytų kaltės formų, t. y. tik suvoktas, sąmoningas (t. y. tyčinis) arba neatsargus baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindu. To paties įstatymo 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties požymių. Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. BK 300 straipsnis saugo tokią vertybę kaip dokumentų bei juose esančių įrašų tikrumą, informacijos dokumente patikimumą ir taip užtikrina normalią, teisingą dokumentų apyvartą. Nors BK 300 straipsnyje nustatyta nusikaltimo sudėtis yra formali, tačiau įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už dokumentų klastojimą nustatė ne tiek dėl veikos pavojingumo, kiek dėl veikos padarymo galinčių atsirasti žalingų padarinių tokį dokumentą panaudojus apyvartoje. Kasacinėje praktikoje ne kartą pasisakyta, kad baudžiamoji teisė nėra formali, ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus, kad ne bet kokie duomenų iškraipymai daro veiką pavojingą ir nusikalstamą. Jei dokumente įrašyti tikrovės neatitinkantys faktai negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms, taigi neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys Nr. 2K-263/2010, 2K-559/2011, Nr. 2K-161/2012, 2K-205/2012, 2K-316/2013).Šiuo nagrinėjamu konkrečiu atveju , kolegijos nuomone, apeliantės J. R. suklastoti pranešimai ir apelianto A. P. panaudoti suklastoti pranešimai negali būti vertinami kaip netikro dokumento suklastojimas bei suklastoto netikro dokumento panaudojimas, nes šiais pranešimais negali būti pažeistos fizinių ar juridinių asmenų teisės ar sukeltos šiems asmenims reikšmingos teisinės pasekmės. Dėl šių motyvų aptariamų pranešimų suklastojimas ir jų panaudojimas negali būti vertinama kaip pavojinga baudžiamoji veika.

Esant tokioms aplinkybėms, apeliantai A. P. ir J. R. išteisintini , nepadarius jiems veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. , požymius (Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 1 p., 302 str. 5 d. 1 p.). Skundžiamas nuosprendis dalyje dėl A. P. ir J. R. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. , naikintinas , priimant naują išteisinamąjį nuosprendį.

Kolegija, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d.5 p., 4d., 329 str. 1d. 1p., nusprendė :

Nuteistųjų A. P., J. R. apeliacinius skundus patenkinti, nuteistojo V. A. Č. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. birželio 13d. nuosprendį dalyje dėl A. P., V. A. Č. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 187 str. 2 d. panaikinti ir bylą perduoti prokurorui dėl iš esmės neatitinkančio Lietuvos Respublikos BPK 219 str. reikalavimų kaltinamojo akto surašymo;

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. birželio 13 d. nuosprendį dalyje dėl A. P. ir J. R. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. panaikinti ir priimti naują nuosprendį :

A. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. išteisinti, nepadarius jam veikos, turinčios šio nusikaltimo požymius.

J. R. pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. išteisinti, nepadarius jai veikos , turinčios šio nusikaltimo požymius.

Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo Vilniaus apygardos teisme dienos.

Kolegijos teisėjai (parašai) Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė Artūras Pažarskis