- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-22
- Bylos Nr.
- 2K-613-696/2015
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Rezultatas
- Skundas atmestas.
- Teisėjai
- Artūras Pažarskis (pirm.), Viktoras Aidukas, Vytauto Piesliakas (pran.)
- Nuteistasis
- M. P.
- Advokatai
- Laurynas Pakštaitis
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Artūro Pažarskio, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Vytauto Piesliako,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. P. ir jo gynėjo advokato Lauryno Pakštaičio kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos 2015 m. birželio 11 d. nutarties.
Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu M. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį 80 MGL (10 400 Lt, t. y. 3012 Eur) bauda.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos 2015 m. birželio 11 d. nutartimi nuteistojo M. P. apeliacinis skundas atmestas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
M. P. nuteistas už tai, kad ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nenustatytomis aplinkybėmis ir iš nenustatyto asmens sužinojęs apie tai, kad 2011 m. gegužės 31 d., apie 8.30 val., į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Operatyvaus valdymo skyriaus budėtojų poskyrį, esantį Kaune, Vytauto pr. 91, taksi vairuotojas R. B. pristatė didelės vertės juvelyrinius dirbinius ir pinigus užsienio valiuta, kuriuos 2011 m. gegužės 29 d. tarp 9 ir 10 val. R. B. klientas paliko taksi automobilyje, turėdamas išankstinį sumanymą sukčiauti, t. y. žinodamas, kad palikti pinigai užsienio valiuta ir juvelyriniai dirbiniai jam nepriklauso – nebūdamas šių daiktų savininkas, siekdamas apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, jis 2012 m. lapkričio 19 d. kreipėsi į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Žaliakalnio policijos komisariatą, esantį Kaune, Islandijos pl. 209, prašydamas grąžinti tariamai jo prarastus juvelyrinius dirbinius ir pinigus užsienio valiuta, o 2012 m. lapkričio 26 d. paaiškindamas patikslino, kad juvelyrinius dirbinius ir pinigus užsienio valiuta 2011 m. birželio 25 d. prarado neaiškiomis aplinkybėmis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Taip M. P. pasikėsino savo naudai įgyti svetimą didelės vertės turtą: 12,34 g auksinį pakabuką 1604 Lt vertės; 20,71 g auksinę vyrišką apyrankę 2692 Lt vertės; 16,46 g vyrišką auksinę apyrankę 2139 Lt vertės; 7,85 g vyrišką auksinį žiedą 1020 Lt vertės; 4,94 g vyrišką auksinį žiedą 642 Lt vertės; 5,43 g vyrišką auksinį žiedą 705 Lt vertės; 2,32 g aukso gabalėlį su akute 142 Lt vertės, 7,61 g sidabrinį vyrišką žiedą 16 Lt vertės; metalinę apyrankę „Diesel“ 459 Lt vertės, laikrodį „Pulsar“ 130 Lt vertės, metalinį auskarą 10 Lt vertės; 11 300 Eur bei 5800 JAV dolerių; iš viso pasikėsino savo naudai įgyti didelės vertės svetimo turto, bendros 64 276,82 Lt vertės, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios – juvelyriniai dirbiniai ir pinigai užsienio valiuta jam nebuvo grąžinti.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu M. P. ir jo gynėjas advokatas Laurynas Pakštaitis prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimus ir bylą nutraukti.
Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis nepagrįsta, nes teismas neteisingai ir neišsamiai patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendį, netinkamai įvertino įrodymus, ištyrė ne visus įrodymus, atnaujintas įrodymų tyrimas buvo neišsamus ir atliktas su išankstine nuostata apie asmens kaltumą, taip teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Teismai rėmėsi prielaidomis, jas paremdami sutampančių parodymų analize ir teismo deduktyviomis bendro pobūdžio išvadomis. Apeliacinės instancijos teismas, pasak kasatorių, nepasisakė dėl esminių skundo motyvų ir taip pažeidė proceso reikalavimus, nepatikrino nuosprendžio tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis): nepasisakė dėl liudytojų parodymų nesutapimo, rašytiniuose įrodymuose esančių nesutapimų, specialisto išvados įtvirtinimo kaip liudytojo parodymų, BPK 90 straipsnio 2 dalies ignoravimo, prokuroro noro prakalbinti kaltinamąjį, dėl materialiosios normos taikymo pagrindo – sukčiavimo objekto (vertybės) nebuvimo byloje, tyčios sukčiauti nebuvimo ir jos turinio neatskleidimo, dėl daiktų teisinio statuso ir nuosavybės teisės įgyvendinimo galimybės, kiek tai susiję su M. P. veiksmais, asmens kaltumo prezumpcijos, jei jis nepaaiškina savo veiksmų.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepašalino ir neįvertino neteisėtų procesinių veiksmų – faktinės specialisto išvados, kuri įtvirtinta kaip liudytojo parodymai, panaudojimo, neįvertino draudimo duoti parodymus prieš save ir draudimo kaltinti save įtakos byloje.
Šalies argumentai
Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, besąlygiškai sutiko su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nepadarydamas apeliaciniame skunde reikalaujamos įrodymų analizės ir neįvertindamas kitų, nesutampančių, prieštaraujančių įrodymų, visiškai ignoruodamas žmogiško klydimo ir atminties specifiką, be to, visiškai neįvertino to, kad galimi prieštaravimai M. P. parodymuose atsirado dėl praėjusio ilgo laiko nuo daiktų dingimo. Teismas rėmėsi prielaida, kad nuteistasis savo parodymus derino su byloje esančiais duomenimis, kuriuos sužinojo iš civilinės bylos. Nors ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis ir atpažino dėžutę ir tai turėjo būti vertinama kaip jį teisinantis įrodymas, tačiau teismai, pasak kasatorių, be pagrindo konstatavo, kad nuteistasis galėjo būti matęs dėžutę civilinės bylos metu arba iš jam parodytų nuotraukų, nors to nebuvo, nes teismas daiktų neturėjo, jie buvo saugomi Kauno miesto vyriausiajame policijos komisariate. Apeliacinės instancijos teismas, atnaujinęs įrodymų tyrimą, atsisakė tenkinti gynybos prašymą ir apžiūrėti dėžutę, kad būtų akivaizdžiai įsitikinta, kad pinigai į ją telpa, nors tai būtų padėję nustatyti tiesą byloje, kaip to reikalauja BPK principai, taip įrodymų tyrimas atliktas neišsamiai ir šališkai, su išankstine nuostata apie asmens kaltumą, be to, įrodymai neparodo jokių nuteistojo sąsajų su tariama pavojinga veika, jo tyčios sukčiauti. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino nuteistąjį teisinančių įrodymų, patvirtinančių jo versiją.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas, pasak kasatorių, nekreipė dėmesio į kaltinimo ir nuosprendžio nustatomosios dalies nelogišką ir nepagrįstą inkriminavimą, prieštaraujantį liudytojo J. S. parodymams, esą nuteistasis nenustatytomis aplinkybėmis ir iš nenustatyto asmens sužinojęs apie rastus juvelyrinius dirbinius ir pinigus. Teismas, tikrindamas nuosprendžio teisėtumą, pasak kasatorių, paliko kaltinime nustatytas aplinkybes, kurios yra prieštaringos, neatitinka tikrovės – liko nenustatyta, kad nuteistasis nurodytas aplinkybes iš tikro sužinojo ir tokiu sužinojimu galima apkaltinti bet kokį asmenį, kuris būtų kreipęsis dėl daiktų atsiėmimo; turėjo būti nustatytas asmuo, iš kurio nuteistasis sužinojo apie kažkieno paliktus daiktus.
Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepašalino abejonių dėl teisėtumo, liudytojo parodymus faktiškai prilygindamas specialisto išvadai, todėl neaišku, ar liudytojo A. N. parodymai vertinami kaip specialisto išvada, ar kaip specialisto išvada, įrašoma į tyrimo veiksmo protokolą (BPK 90 straipsnio 2 dalis), ar tiesiog kaip liudytojo parodymai. Kasatoriams kyla klausimas, kodėl teismas visiškai nesirėmė jokia specialisto išvada ar ekspertizės aktu apie daiktus, jų vertę, o pasitenkino tyrimo prielaidomis.
Teismai, kasatorių nuomone, neatskleidė nuteistojo tyčios sukčiauti, o apie ją išvadas padarė iš prielaidų. M. P., atvykdamas į Kauno VPK buvo įsitikinęs, kad atgaus pagrobtus daiktus ir pateikė jam žinomus duomenis policijai. Jei dar kas nors būtų kreipęsis dėl minėtų daiktų, tuomet būtų galima įžvelgti kažkurio asmens tyčią. Tačiau įžvelgti tyčią iš pareiškimo ir iš tolesnių M. P. paaiškinimų nebuvo materialaus pagrindo. Be to, klysti galėjo ir policijos pareigūnai (S. A., surašęs paaiškinimą, J. S., įtaręs nenuoširdumu ir klasta, išgirdęs iš kažko apie galimą sukčių, ieškantį daiktų, kt.).
Nors teismo nuosprendis negrindžiamas kitais duomenimis, esančiais byloje, gindamas savo teises, kurios labai apribotos, ir suformuota kaltumo prezumpcija viso M. P. bendravimo su policija dėl daiktų atgavimo metu, kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo sankcionuotas slaptas sekimas, komunikacijų kontrolė, kurių metu jokių duomenų apie tariamai nusikalstamą veiką, galimus bendrininkus nenustatyta. Dėl šių motyvų nepasisakė apeliacinės instancijos teismas, nors jie reikšmingi konstruojant įrodymų visetą ir apkaltinamojo nuosprendžio įrodomąją bazę.
Teismas, pasak kasatorių, nepasisakė dėl esminių bylos aplinkybių, susijusių su nusikaltimo esme – nusikaltimo objektu ir nusikaltimo dalyku – turtu ir daiktais, dėl kurių tariamai buvo daromas nusikaltimas (kėsinamasi užvaldyti turtą, daiktus). Kasatoriai teigia, kad iki šiol į policiją dėl nurodytų daiktų niekas nesikreipė, tik nuteistasis M. P., nurodęs pakankamai požymių, rodančių jo žinias apie daiktus. Turtas, kurį norėjo atgauti nuteistasis, buvo jo, policija kreipėsi į teismą dėl tokio turto pripažinimo bešeimininkiu. Su byloje nenustatytu, bet preziumuojamu objektu suformuojama prielaida dėl nusikaltimo sudėties buvimo.
Šalies argumentai
Kasatoriai teigia, kad asmens kaltę turi įrodyti kaltinimas, o ne nekaltumą įrodinėti pats kaltinamasis. Iš to, kaip vertinama nuteistojo pozicija prokurorės ir teismo, kasatoriai mano, kad vienintelis patikimas įrodymų šaltinis turėjo būti pats teisiamasis, privalėjęs aiškiai ir logiškai nurodyti daiktų įsigijimo aplinkybes, patvirtintas kitų įrodymų. Nuteistojo parodymai, duoti teisme, nors yra teisė, o ne pareiga, yra teisingi ir išsamūs tiek, kiek jis galėjo juos duoti, nenorėdamas atskleisti tam tikrų savo asmeninio gyvenimo detalių ir faktų, kad galėtų būti apkaltintas kitų veikų padarymu, be to, nukentėtų jo santykiai su šeima ar tėvu. Asmuo procese negali kaltinti savęs, duoti parodymų, kurie galėtų jam pakenkti.
Teismas asmens kaltumą nustatė prielaida, grindžiama priekaištu dėl jo elgesio, kad pametęs savo turtą nesikreipė į policiją. Tokia situacija, anot kasatorių, pažeidžia asmens teises, neatkuria teisėtumo ir yra netoleruotina, o apeliacinės instancijos teismas nepakankamai išnagrinėjo visas aplinkybes, nepašalino neaiškumų ir abejonių, kurios aiškintinos kaltinamojo naudai.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Vitalija Songailienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo M. P. ir jo gynėjo advokato Lauryno Pakštaičio kasacinį skundą atmesti.
Prokurorė teigia, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas M. P. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, vertino surinktų ir ištirtų įrodymų visumą. Priešingai nei teigia kasatoriai, M. P. parodymai prieštaringi, skirtingai aiškinamos aplinkybės, susijusios su juvelyriniais dirbiniais ir jų praradimu, pinigų gavimu iš tėvo. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir įrodymų vertinimu, nes nuteistojo nurodytų aplinkybių nepatvirtino ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisme išnagrinėti įrodymai. Nuteistojo tėvas, skirtingai nei nuteistasis, aiškino pinigų davimo sūnui aplinkybes, nuteistojo žmona paaiškino nieko nežinanti apie juvelyrinius dirbinius, nepatvirtino, kad jis vartojo alkoholinius gėrimus.
Atsiliepimas
Atsiliepime teigiama, kad kasatorių argumentas, jog apeliacinis skundas išnagrinėtas paviršutiniškai, nepagrįstas, nes apeliacinis skundas buvo išnagrinėtas laikantis BPK normų, reglamentuojančių bylos nagrinėjimo apeliaciniame teisme tvarką, priimtas teismo nuosprendis atitinka BPK 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Prokuroro nuomone, esminių Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų pažeidimų, nagrinėjant šią baudžiamąją bylą, padaryta nebuvo.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo M. P. ir jo gynėjo advokato Lauryno Pakštaičio kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį
Kasatorius ginčija nuteisimą pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, teigdamas, kad jo padarytoje veikoje nėra BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių. Pagal BK 182 straipsnio 1 dalies dispoziciją sukčiavimas yra apgaule svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas. Sukčiavimo nusikaltimo dalykas yra svetimas turtas. Turtas yra svetimas, kai jis kaltininkui nepriklauso nuosavybės teise, o jo įgijimo metu yra valstybės ar asmens nuosavybė ar teisėtai valdomas. Šio nusikaltimo dalyku negali būti rastas turtas, t. y. turtas, išėjęs iš teisėto valdymo, ar bešeimininkis turtas.
Sukčiavimą kaip nusikalstamą veiką įstatyme apibūdina pavojinga veika – apgaulės panaudojimas. Tai esminis sukčiavimo kaip nusikaltimo nuosavybei požymis, skiriantis jį nuo kitų nusikaltimų ir civilinės teisės pažeidimų bei darantis jį neteisėtą. Apgaulė panaudojama prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant įgyti (užvaldyti) svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengti turtinės prievolės arba ją panaikinti. Pažymėtina, kad apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto ar turtinės teisės į jį įgijimo, turtinės prievolės išvengimo arba jos panaikinimo būdas. Apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo, asmens, kurio žinioje yra turtas, ar asmens, turinčio teisę priimti privalomus vykdyti sprendimus, suklaidinimas dėl kaltininko asmenybės, turtinės padėties, turimos tariamos teisės į turtą, taip pat dėl teisės disponuoti turtu ar jo ketinimų, ir tokiu būdu „privertimas“ jį perduoti kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui arba konstatuoti tokią teisę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-620/2010). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apgaulė sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-851/2001, 2K-387/2009, 2K-538/2010). Paprastai toks suklaidinimas daromas pateikiant suklastotus dokumentus (sutartis), patvirtinančius juridinį faktą ar liudijančius teisę į turtą. Tačiau turto savininkas ar teisėtas valdytojas gali būti suklaidinti ir kitais būdais. Suklaidintas nukentėjusysis perduoda turtą kito asmens laikinam valdymui, naudojimui ar nuosavybei, manydamas, kad šis asmuo turi teisę į turtą, dėl kurio kreipėsi kaltininkas. Dėl apgaulės svetimas turtas pereina į kaltininko valdymą ar jis įgyja turtą, turtinę teisę arba išvengia ar panaikina teisėtą turtinę prievolę, o nukentėjusysis patiria turtinę žalą, nes netenka turto. Teismai byloje turi nustatyti apgaulės faktą ir aprašyti, kuo pasireiškė apgaulė.
Pažymėtina, kad sukčiavimas yra tyčinis nusikaltimas. Veikai kvalifikuoti kaip sukčiavimui nepakanka apgaulės panaudojimo bei turto užvaldymo, nepaliekant nukentėjusiajam tolygaus užvaldytam turtui piniginio ar daiktinio ekvivalento nustatymo. Ne mažiau svarbūs nusikaltimo subjektyvieji požymiai, visų pirma kaltė, kuri yra tik tyčinė. Kaltininkas suvokia, kad panaudoja apgaulę ir taip suklaidina turto savininką ar teisėtą valdytoją arba instituciją, sprendžiančią ginčą ir priimančią privalomus vykdymui sprendimus, numato, kad turto savininkui ar valdytojui padarys turtinės žalos, ir tokių padarinių nori. Sukčiavimo sudėtis reikalauja, kad tyčia neatlygintinai užvaldyti svetimą turtą turi susiformuoti iš anksto, t. y. iki turto ar teisės į turtą įgijimo momento. Jau kreipimosi dėl teisės į turtą momentu asmens tyčia turi būti nukreipta neteisėtai užvaldyti turtą ar įgyti teisę į jį, padarant turto savininkui ar valdytojui turtinę žalą. Todėl ne mažiau svarbu byloje nustatyti ne tik apgaulės faktą, bet ir kaltininko sukčiavimo objektyvių požymių suvokimą. Susiformavusią kaltininko tyčią apgaule užvaldyti svetimą turtą, jo ketinimus turi patvirtinti bylos medžiaga (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-535/2011, 2K-454/2012).
Šioje byloje nustatyta, kad 2011 m. gegužės 31 d., apie 8.30 val., į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Operatyvaus valdymo skyriaus budėtojų poskyrį, esantį Kaune, Vytauto pr. 91, taksi vairuotojas R. B. pristatė didelės vertės juvelyrinius dirbinius ir pinigus užsienio valiuta, kuriuos 2011 m. gegužės 29 d. tarp 9 ir 10 val. klientas paliko taksi automobilyje. Daiktai buvo užregistruoti Kauno miesto VPK „Rastų, paimtų, priduotų daiktų ir turto, kurio priklausomybė nenustatyta, registracijos žurnale“. Kadangi daiktų savininkas į policiją ilgą laiką nesikreipė, buvo pradėtas procesas dėl jų pripažinimo bešeimininkiais. 2012 m. gegužės 31 d. Kauno apskrities VPK kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą su pareiškimu dėl turto pripažinimo bešeimininkiu. Bylai esant teisme, 2012 m. lapkričio 20 d. į Kauno VPK Žaliakalnio PK kreipėsi M. P. su prašymu dėl jam priklausančių daiktų grąžinimo, nurodydamas, kad prašo grąžinti: „auksinį laikrodį „Pulsar“, sidabrinį žiedą, auksinę grandinėlę ant kaklo su pakabuku, dvi auksines grandinėles ant rankos, vieną sidabrinę grandinėlę ant rankos su užrašu (Dyzel), keturis auksinius auskarus su akutėmis, trys auksinius žiedus su akutėmis (dvi su juodomis ir viena su „svarovskiais“), užsienio valiutą JAV dolerius, eurus ir litus, kurių buvo 6000 tūkstančiai dolerių, 12 000 tūkstančių eurų ir 2000 tūkstančiai litų“. 2013 m. vasario 6 d. jis pateikė patikslintą prašymą dėl jo prarastų daiktų grąžinimo su detaliu daiktų aprašymu, kurį pasirašė. Prieš tai, tenkinat M. P. prašymą, 2013 m. sausio 17 d. teismo posėdžio metu priimta nutartis į civilinę bylą įtraukti kaip suinteresuotą asmenį M. P., siunčiant jam patikslinto pareiškimo kopiją ir atidedant bylos nagrinėjimą iki 2013 m. vasario 21 d. 2013 m. vasario 21 d. įvyko teismo posėdis, kuriame dalyvavo kasatorius, tačiau byla iš esmės nebuvo išspręsta. Kasatorius dalyvavo ir 2013 m. kovo 27 d. teismo posėdyje. Be to, byloje yra M. P. pareiškimas teismui, kuriuo prašoma išreikalauti ir pridėti prie bylos VPK saugomus daiktus, kuriuos VPK prašo pripažinti bešeimininkiu turtu, ir nustatyti juridinį nuosavybės faktą. Jis teigia, kad daiktai yra jo ir turi būti jam grąžinti.
Teismai nustatė, kad M. P., nebūdamas daiktų savininkas, turėdamas išankstinį sumanymą sukčiauti, t. y. žinodamas, kad pinigai užsienio valiuta ir juvelyriniai dirbiniai, dėl kurių vyksta procesas dėl jų pripažinimo bešeimininkiais, jam nepriklauso – nebūdamas šių daiktų savininkas, siekė apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą.
Nors kasatorius ginčija teismų sprendimus, teisėjų kolegija laiko, kad apylinkės teismas pagrįstai pripažino M. P. kaltu dėl pasikėsinimo sukčiavimo būdu įgyti didelės vertės svetimą turtą, o apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė jo apeliacinį skundą.
Jau pats kreipimosi dėl tariamai pamestų daiktų grąžinimo laikas kelia įtarimų dėl kasatoriaus teisės į turtą ir jo ketinimų. Nuo daiktų praradimo iki kreipimosi dėl jų grąžinimo praėjo pusantrų metų. Nors prarastas labai vertingas turtas, kasatorius ilgą laiką dėl jo praradimo niekur nesikreipė. Kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, labai keista, kad asmuo, pametęs savo daiktą, kurio vertė yra didelė, nesikreipė į policiją ir niekaip negalėjo logiškai paaiškinti savo elgesio motyvų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad asmuo, pametęs savo daiktą, stengiasi kuo daugiau nurodyti pamesto daikto individualius požymius, o tai leistų neabejoti, kad būtent šis asmuo pametė šį daiktą ir kad šis yra jo. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu 2013 m. spalio 10 d. jam pranešus apie įtarimą ir apklausus kaip įtariamąjį, jis nurodė, kad kaltės nepripažįsta, nusikaltimo nepadarė ir atsisakė duoti parodymus, paaiškindamas, kad parodymus duos ateityje pasikeitus aplinkybėms arba teisme. 2013 m. spalio 17 d. papildomai apklausiamas kaip įtariamasis jis nurodė, kad išsamių parodymų neduos, juos duos teisme. Toks jo elgesys prieštarauja elementariai logikai. Iš esmės skirtingi parodymai apie daiktų ir pinigų praradimo aplinkybes taip pat kelia įtarimų dėl kasatoriaus parodymų tikrumo, dėl to, kad policijoje esantys daiktai, dėl kurių pripažinimo vyksta procesas apylinkės teisme, yra jo nuosavybė. Kasatoriaus iškeltos versijos dėl pinigų ir juvelyrinių dirbinių atsiradimo pas jį aplinkybių nepatvirtino apklausti nei tėvas, nei žmona, neatpažino jo ir taksi vairuotojas.
Kasatorius teigia, kad turtas buvo niekieno, t. y. bešeimininkis, dėl to jo veikoje nėra sukčiavimo sudėties. Kolegija konstatuoja, kad turtas, kurį užvaldyti siekė kasatorius, nebuvo bešeimininkis, dar tik buvo siekiama jį tokiu pripažinti. M. P. pareiškimų ir prašymų padavimo policijai ir teismui metu turtas buvo policijos žinioje ir buvo VPK apskaitoje, apie jį buvo pranešta Valstybinei mokesčių inspekcijai. Taigi jis turėjo teisėtą valdytoją.
M. P. kreipėsi į policiją ir teismą dėl savo nuosavybės teisių į daiktus tuo metu, kai byla buvo apylinkės teisme ir vyko procesas dėl turto pripažinimo bešeimininkiu. Jo kreipimąsi lydėjo pateikimas policijai ir teismui rašytinių dokumentų – prašymo bei patikslinto prašymo bei prašymo teismui. Pateikdamas dokumentus, kuriuose buvo išdėstyti melagingi duomenys, kasatorius siekė apgauti policiją, kaip daiktų teisėtą valdytoją, ir teismą, kaip instituciją, sprendžiančią teisinį ginčą ir priimančią privalomus vykdyti sprendimus. Pateikdamas rašytinius dokumentus (prašymus), kasatorius panaudojo apgaulę, siekė suklaidinti policija ir teismą ir taip „priversti“ juos priimti neteisėtą sprendimą, pripažinti M. P. turto savininku. Apgaulės faktą teismai nustatė ir detaliai motyvavo. Ir apylinkės, ir apygardos teismai pateikė pakankamai svarių įrodymų, paneigiančių kasatoriaus versiją, kad jis neva yra turto savininkas. Teismai tinkamai įvertino, tiek paties M. P. itin prieštaringus parodymus, tiek ir jo tėvo bei žmonos, taksi vairuotojo parodymus ir dėl šios dalies padarė tinkamas išvadas, kuriomis abejoti teisėjų kolegija neturi pagrindo.
Kasatoriai teigia nesant tyčios M. P. veikoje. Tačiau teisėjų kolegija laiko, kad tyčinė kaltė neabejotinai nustatyta. M. P., iš kažkokio asmens sužinojęs apie procesą dėl daiktų ir pinigų pripažinimo bešeimininkiais, sugalvojo planą, kaip užvaldyti šį svetimą jam turtą. Visa bylos medžiaga rodo, kad kasatorius suvokė, jog policijos komisariate esantys daiktai ir pinigai, dėl kurių vyksta civilinis procesas, nėra jo prarastas turtas, nes jis tokių daiktų neturėjo. Jis suvokė, kad panaudojo apgaulę, turėdamas tikslą užvaldyti jam nepriklausantį turtą, numatė, kad dėl savo veiksmų gali neteisėtai užvaldyti jam nepriklausantį turtą ir padaryti žalos tikram turto savininkui bei teisėtam valdytojui, taip pat valstybei, kuri taptų turto savininke, pasibaigus civiliniam procesui, ir to siekė.
Teismų sprendimai teisėti ir pagrįsti ir nėra pagrindo juos keisti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo M. P. ir jo gynėjo advokato Lauryno Pakštaičio kasacinį skundą atmesti.