Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ilonos Jakubėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Nerijaus Masiulio, Audriaus Sadausko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės J. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2025 m. spalio 29 d. nuosprendžio, kuriuo J. K., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 40 straipsnio 1 dalimi, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimo, numatyto BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymą, perduodant jį 1 metams laiduotojos V. K. atsakomybėn pagal laidavimą be piniginio užstato, ir baudžiamoji byla J. K. atžvilgiu nutraukta.

J. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas įgyti ir naudotis specialia teise, uždraudžiant 2 metus naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones, terminą skaičiuojant nuo paskirtos specialiosios teisės sustabdymo dienos – 2025 m. rugsėjo 25 d.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, nuspręsta išieškoti iš J. K. konfiskuotino turto – transporto priemonės – automobilio „BMW 320D“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkančią pinigų sumą – 2 170,00 Eur.

Nuspręsta Valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, iš J. K. neišieškoti.

Taip pat nuspręsta daiktą, turintį reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti - automobilį „BMW 320D“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) saugomą automobilių saugojimo aikštelėje UAB „(duomenys neskelbtini)“, adresu (duomenys neskelbtini), nuosprendžiui įsiteisėjus, grąžinti savininkui J. K..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai

2.10. Teigia, kad teismas nenurodė aiškių jo asmenybę charakterizuojančių aplinkybių, neleidusių teisės vairuoti transporto priemones draudimą skirti minimaliam terminui, todėl lieka neaišku, kuo remdamasis teismas laiko, jog nagrinėjamu atveju jam negali būti taikomas įstatyme numatytas minimalus terminas. Pažymi, kad skunde nurodytose bylose kaltinamieji iki nusikaltimo padarymo žinojo, jog specialioji teisė vairuoti transporto priemones jiems yra reikalinga, ir nors tai nesulaikė jų nuo nusikaltimo padarymo, teismai vis vien skirdavo minimalius teisės vairuoti atėmimo terminus.

2.11. Taip pat skunde teigia, kad, jei teismas vis dėlto manys, jog, jį atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės, turėtų būti taikytos dvi baudžiamojo poveikio priemonės, prašo skirti jam įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, nustatant minimalų įmokos dydį (20 MGL), atidedant mokėjimą 12 mėnesių laikotarpiui ar skiriant mokėjimą, artimą minimaliam dydžiui. Pažymi, kad šios baudžiamojo poveikio priemonės skyrimą palaiko ir apeliacinės instancijos teismai (pvz., Vilniaus apygardos teismo 2021-05-26 nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-323-312/2021). Tvirtina, jog baudžiamojo poveikio priemonių paskirtis yra ne bausti, o auklėti teisės pažeidėjus.

4. Teismo posėdžio metu atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 328 straipsnio 1 punktas).

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių

5. Atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės J. K. apeliaciniu skundu neginčija pirmosios instancijos teismo išvados dėl jo kaltės, nusikalstamos veikos kvalifikavimo, jo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nesutinka tik su jam paskirtomis baudžiamojo poveikio priemonėmis – uždraudimu vairuoti kelių transporto priemones ir automobilio vertę atitinkančios pinigų sumos konfiskavimu. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

6. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, jog J. K. padarė BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, atleido jį nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovaudamasis BK 40 straipsnio nuostatomis, ir paskyrė dvi baudžiamojo poveikio priemones – uždraudimą įgyti ir naudotis specialiąja teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) dvejus metus bei transporto priemonės vertę atitinkančios pinigų sumos (2 170 Eur) konfiskavimą.

7. Baudžiamojo poveikio priemonė – teismo skiriama valstybės prievartos priemonė, kuri apriboja pilnamečio asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės arba bausmės, arba lygtinai paleisto iš pataisos įstaigos, teises ir laisves bei nustato specialias pareigas, ir kuri padeda įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnio 1 dalis). BK 67 straipsnio 2 dalyje išvardintos baudžiamojo poveikio priemonės, kurios gali būti paskirtos atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui. Pažymėtina, jog baudžiamieji įstatymai nedraudžia skirti asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės, daugiau nei vieną baudžiamojo poveikio priemonę. Siekiant, kad asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atitiktų šio instituto paskirtį, neprieštarautų teisingumo, protingumo, proporcingumo reikalavimams, taikant šį institutą, svarbu tinkamai parinkti baudžiamojo poveikio priemones. Jei skiriamos dvi ar daugiau baudžiamojo poveikio priemonių, jos turi būti tarpusavyje suderinamos. Baudžiamojo poveikio priemonių suderinamumas reiškia, jog paskirtos priemonės viena kitos negali dubliuoti ar sudaryti rimtų problemų kiekvienai iš jų vykdyti.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones

8. Apeliaciniame skunde atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą J. K. kelia jam taikytos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones dvejus metus - pagrįstumo klausimą, prašydamas šios baudžiamojo poveikio priemonės terminą sutrumpinti iki minimalaus termino.

8.1. BK 68 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, taip pat ir teise vairuoti kelių transporto priemones, tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Minėto straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog teismas uždraudžia naudotis specialiomis teisėmis nuo vienerių iki penkerių metų (vidurkis – 3 metai), o už šio kodekso 281 straipsnio 2, 4, 6 dalyse ar 281¹ straipsnyje numatytas nusikalstamas veikas gali būti uždraudžiama naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones nuo vienerių iki septynerių metų asmeniui, kuriam šių nusikalstamų veikų padarymo metu šio kodekso nustatyta tvarka jau buvo uždrausta naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones dėl nusikalstamos veikos, jo padarytos neblaivaus ar apsvaigusio nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų.

8.2. BK 68 straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismams visais atvejais, kai padaromas BK 281 ar 281¹ straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones skyrimo klausimą. Svarstant uždraudimo vairuoti transporto priemonę skyrimo klausimą asmeniui, padariusiam BK 281 ar BK 281¹ straipsnyje numatytą nusikaltimą, svarbu įvertinti ir prevencinį šios baudžiamojo poveikio priemonės tikslą – užkirsti kelią kaltininkui toliau pažeidinėti KET ir sukelti nusikalstamus padarinius. Šis BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės tikslas leidžia iš visų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių išskirti turinčias didžiausią reikšmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. teismų praktikos kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo (BK 281 straipsnis) baudžiamosiose bylose apžvalga). Pagal susiformavusią teismų praktiką uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones paprastai skiriamas nustačius, jog kaltininkas sistemingai pažeidinėja KET ar BK 281 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką padarė šiurkščiai pažeidęs KET ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-431/2013, 2K-401/2014). Svarbus kriterijus, sprendžiant baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo klausimą, gali būti pripažintas ankstesnis kaltininko administracinis baustumas už KET pažeidimus (kasacinės nutartys Nr. 2K-366/2008, 2K-353/2009, 2K-103/2010, 2K-20/2011, 2K-329/2013, 2K-431/2013, 2K-401/2014, 2K-261-489/2018, 2K-279-719/2018, 2K-372-693/2018 ir kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, minėti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai dėl BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo yra aktualūs ir tuo atveju, kai yra padaroma nusikalstama veika, numatyta BK 281¹ straipsnyje, nes šis nusikaltimas taip pat yra susijęs su kelių transporto eismo saugumo taisyklių pažeidimu. Pastebėtina, kad atsakomybė už BK 281¹ straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką iki 2019-01-01 buvo numatyta BK 281 straipsnio 7 dalyje.

8.3. Taip pat pagal teismų praktiką, nustatant baudžiamojo poveikio priemonės – specialios teisės (teisės vairuoti kelių transporto priemones) atėmimo taikymo terminą, atsižvelgtina į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, į objektyviai dėl veikos kilusius padarinius, asmens kaltės laipsnį, kaltininko asmenybę.

8.5. Nagrinėjamu atveju J. K. nusikaltimą, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarė naudodamasis teise vairuoti kelių transporto priemones ir būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam buvo nustatytas mažiausiai 1,54 promilių neblaivumas (pirmojo tikrinimo metu nustatytas 1,64 promilių girtumas, antrojo tikrinimo metu (maždaug po 20 minučių) nustatytas 1,54 promilių girtumas (1 t., b. l. 39). Nusikalstamą veiką J. K. padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Apeliantas pripažino, jog jis alkoholį vartojo įvykio išvakarėse, kaip paaiškino, gėrė visą naktį, taip pat ir įvykio dieną iki 12 val. (1 t., b. l. 80-83). Apeliantui nustatytas girtumas ir nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės (dienos metu vairavo judriame kelyje, pavojingai manevruodamas (1 t., b. l. 9-28, 36-38), liudytojos R. K. parodymais, juos aplenkęs automobilis važiavo greitai, blaškėsi ir vinguriavo po visą važiuojamąją kelio dalį, važiavo ne tik savo eismo juosta, bet buvo išvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą, dėl to kita eismo juosta važiavę automobiliai turėjo trauktis iš kelio (1 t., b. l. 59-60), be to, taip vairuodamas automobilį, J. K. sukėlė eismo įvykį, kurio metu jis, išvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą, kliudęs kelio atitvarus, nuvažiavo nuo kelio ir vertėsi, sustodamas pakelės krūmuose) rodo, kad J. K. padarytas KET pažeidimas yra itin pavojingas bei šiurkštus, o tokie apelianto veiksmai kėlė pavojų ne tik jam pačiam, bet ir kitiems eismo dalyviams, jis rizikavo ne tik savo, bet ir aplinkinių sveikata bei gyvybe, tačiau buvo abejingas bet kokioms gresiančioms pasekmėms. Ir nors jokia žala neteisėtais apelianto veiksmais pašaliniams asmenims padaryta nebuvo (sužalojimus patyrė pats apeliantas, buvo apgadintas tik paties apelianto vairuotas automobilis bei kelio atitvaras), tačiau vien tik ši aplinkybė jo įvykdyto nusikaltimo pavojingumo nemenkina. Ši pozicija neabejotinai atitinka ir įstatymo leidėjo valią, kadangi įstatymų leidėjas, kriminalizuodamas transporto priemonių vairavimą, kai vairuoja neblaivus asmuo, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, jokių šios nusikalstamos veikos padarinių nenumatė, tokiu būdu tik patvirtindamas, jog vien tik pati veika – automobilio vairavimas apsvaigus nuo alkoholio, sukelia didelį pavojų ne tik pačiam pažeidėjui, bet ir aplinkiniams.

8.6. Nors J. K. anksčiau nebuvo teistas (1 t., b. l. 95-96), nebuvo baustas už administracinius nusižengimus, padarytus esant neblaiviam (1 t., b. l. 97-101), bet iš pažymos apie ankstesnius J. K. baustumus matyti, kad jis per paskutinius trejus metus administracine tvarka buvo baustas net šešis kartus, iš jų net penkis kartus už KET pažeidimus. Pažymėtina, kad vien 2024 metais J. K. buvo baustas tris kartus dėl KET nesilaikymo, iš jų du kartus už nustatyto greičio viršijimą 35-36 km/h. Tokius duomenis sugretinus su liudytojos R. K. parodymais, jog jos vyro vairuotą automobilį aplenkęs J. K. važiavo greitai, manevruodamas po visą kelią, leidžia daryti išvadą, kad apeliantas išvadų iš ankstesnių baustumų nepadarė ir nusikalstama veika, už kurios įvykdymą J. K. skundžiamu nuosprendžiu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, nėra atsitiktinė, o nulemta dėsningo jo KET reikalavimų nesilaikymo. Be to, pažymėtina, jog apeliantas įvykio metu teisę vairuoti transporto priemones teturėjo vos 3 metus (1 t., b. l. 105). Taigi, duomenys apie ankstesnius J. K. baustumus apeliantą charakterizuoja kaip nedrausmingą eismo dalyvį bei leidžia daryti išvadą, kad jo padarytas KET 14 punkto reikalavimo pažeidimas nebuvo atsitiktinis.

8.7. Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių ir baudžiamojo poveikio priemonės tikslą pataisyti nusikalstamą veiką padariusį J. K., taip pat baudžiamojo poveikio priemonės prevencinį pobūdį – užkirsti kelią toliau pažeidinėti KET, daroma išvada, jog pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai ir teisėtai uždraudė J. K. naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones dvejų metų terminui, kuris yra trumpesnis nei vidutinis šios poveikio priemonės taikymo terminas.

8.8. Nors apeliantas pateikė duomenis, jog jam nuo 2024-09-01 iki 2027-06-30 atnaujintas našlaičio pensijos mokėjimas (1 t., b. l. 155), jis deklaravęs gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini), kad kartu su juo minėtu adresu gyvena jo močiutė V. K., kuri skundžiamu nuosprendžiu yra paskirta jo laiduotoja, taip pat gyvena jo motina A. K., nepilnametė sesuo J. K. (1 t., b. l. 164), jog jo močiutė turi sveikatos problemų, jos judėjimas stipriai ribotas, vaikšto su ramentais, sunkiai lipa laiptais, jai nustatytas antrojo lygio specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis (1 t., b. l. 157-160), jo sesuo J. K. lanko (duomenys neskelbtini) meno mokyklą (1 t., b. l. 163), jis pats studijuoja (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 165), tačiau pažymėtina, kad šios aplinkybės egzistavo ir nusikalstamos veikos padarymo metu, todėl apeliantas, prieš sėsdamas neblaivus už automobilio vairo, privalėjo įvertinti, jog dėl jo neatsakingo elgesio atsiradę neigiami padariniai turės neigiamų pasekmių ne tik jam pačiam, bet ir jo šeimos nariams.

8.9. J. K. skundo argumentai, kad dėl teisės vairuoti transporto priemones netekimo jis patirs nepatogumų (negalės pasirūpinti savo močiute, seserimi, padėti savo mamai), nėra esminiai, tokie argumentai nesudaro pagrindo apeliantui neskirti baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo vairuoti kelių transporto priemones. Be to, apelianto pateikti duomenys rodo, kad jis studijuoja (duomenys neskelbtini), kai jo šeimos nariai gyvena (duomenys neskelbtini) rajone, todėl akivaizdu, jog galimybės pasirūpinti močiute ar savo seserimi (ją nuvežant į (duomenys neskelbtini) meno mokyklą) yra labai ribotos. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad aplinkybė, jog baudžiamojo poveikio priemonė sukelia tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų apeliantui, nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo principui ir kad pirmosios instancijos teismas ją paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą (kasacinės nutartys Nr. 2K-85/2010, 2K-103/2010, 2K-20/2011, 2K-502/2011).

9. Įvertinus atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės J. K. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, apelianto asmenybę apibūdinančias aplinkybes, jam nustatytą apsvaigimo laipsnį, daroma išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai J. K. paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – specialiosios teisės (teisės vairuoti kelių transporto priemones) atėmimą dvejiems metams. Apelianto skunde nurodytos aplinkybės, į kurias prašoma atsižvelgti bei iki minimalaus sutrumpinti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą, nesudaro pagrindo tokį prašymą tenkinti. Kitų aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima švelninti J. K. atsakomybę (paskiriant jam draudimą naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones tokiam terminui, kuris skiriamas asmeniui, padariusiam lengvesnį pažeidimą, t. y. administracinį nusižengimą, arba iš viso neskiriant tokios priemonės), nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. Analogiškos praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-218-648/2018, 2K-279-719/2018, 2K-357-489/2018, 2K-372-693/2018).

10. Atsižvelgusi į visumą nurodytų aplinkybių, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo manyti, jog J. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė uždraudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones dvejų metų terminui yra per griežta, neatitinkanti jo asmenybės bei neproporcinga padaryto nusikaltimo pavojingumui. Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas šią baudžiamojo poveikio priemonę ir nustatydamas jos terminą, BK 67, 68 straipsnių taikymo klaidų nepadarė. Be to, pažymėtina, jog siekis apsaugoti visuomenę nuo pakartotinių tokio pobūdžio, kaip nagrinėjamu atveju, nusikalstamų veikų bei pataisyti kaltininką nusveria jo patiriamus nepatogumus dėl minėtos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo. Dėl to J. K. prašymas neskirti jam specialiosios teisės – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo ar šios baudžiamojo poveikio priemonės terminą sutrumpinti yra nepagrįstas.

Dėl konfiskuotino turto (automobilio) vertės atitinkančios pinigų sumos konfiskavimo

11. Skundžiamu nuosprendžiu J. K. paskirta ir baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, konfiskuojant iš J. K. nusikalstamos veikos padarymo priemonės (automobilio) vertę atitinkančią pinigų sumą – 2 170 Eur (BK 72 straipsnio 5 dalis). Apelianto teigimu, teismas, atleisdamas jį nuo baudžiamosios atsakomybės, bet taikydamas jam baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą, nesivadovavo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto teisine prigimtimi bei baudžiamojo poveikio priemonių paskirtimi. Šie J. K. skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

11.1. Apeliaciniu skundu J. K. prašo iš viso netaikyti turto konfiskavimo arba ženkliai sumažinti konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos konfiskavimą.

11.2. BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika padaroma tyčia. Jos padarymas tiesiogiai yra susijęs su kelių transporto priemonės panaudojimu – vairavimu <....>, esant apsvaigus nuo alkoholio, kai buvo nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas; be transporto priemonės panaudojimo aptartu būdu šios veikos įvykdymas neįmanomas. Pagal teismų praktiką tokiu būdu panaudota kelių transporto priemonė pripažįstama nusikalstamos veikos padarymo priemone (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-392-699/2017, 2K-79-511/2018 ir kt.).

11.3. Taigi, teismas, įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl turto (jo vertę atitinkančios pinigų sumos) konfiskavimo taikymo, pirmiausia turėtų įvertinti šios teisinės priemonės suderinamumą su tais tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-35-719/2018, 2K-50-788/2018, 2K-79-511/2018, 2K-136-699/2018, 2K-287-1073/2018). Kartu pažymėtina, kad, vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją bei pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2009 m. balandžio 10 d., 2011 m. sausio 31 d., 2013 m. gruodžio 6 d. nutarimai). Taigi, baudžiamosiose bylose proporcingumo principas iš esmės yra aiškinamas kaip teisingas balansas (pusiausvyra) tarp visuomenės intereso tenkinimo ir asmens teisių apsaugos. Analogiškos praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-49-788/2016, 2K-7-304-976/2016, 2K-262-489/2017, 2K-79-511/2018, 2K-256-303/2018, 2K-279-719/2018, 2K-287-1073/2018, 2K-302-1073/2018, 2K-372-693/2018, 2K-17-788/2019, 2K-42-1073/2019, 2K-77-648/2019, 2K-186-648/2019, 2K-195-788/2019). Taigi, turto konfiskavimo instituto netaikymo išimtimi gali būti tik atvejai, aiškiai bylojantys apie tai, jog konfiskavimo taikymas konkrečioje situacijoje (ad hoc) aiškiai būtų neproporcingas ir neteisingas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-50-788/2018, 2K-114-1073/2018, 2K-122-699/2018, 2K-133-719/2018, 2K-134-1037/2018, 2K-183-942/2018).

11.4. J. K. prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailėjosi, yra neteistas, veikos padarymo metu nedirbo, šiuo metu taip pat nedirba, yra studentas, baustas administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų. Šios aplinkybės leido apylinkės teismui pagrįstai manyti, jog J. K. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, todėl, vadovaudamasis BK 40 straipsniu, pirmosios instancijos teismas J. K. atleido nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog J. K. laikysis įstatymų ir nedarys nusikalstamų veikų, nėra pagrindas apeliantui netaikyti baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo. Taip pat paminėtina, jog pagal teismų praktiką kaltininko asmenybę apibūdinančios aplinkybės yra pagrindas atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tačiau jos savaime, nesant jokių kitų aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo - paskyrimą esant akivaizdžiai neproporcingą ir neteisingą, nesudaro galimybės neskirti automobilio konfiskavimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14-511/2018, 2K-114-1073/2018, 2K-218-648/2018).

11.5. Automobilis, kurį apsvaigęs nuo alkoholio vairavo J. K., yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė, atitinkanti turto, konfiskuotino pagal BK 72 straipsnį, požymius.

11.6. Apeliantas skunde teigia, kad ši jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė sukelia tam tikrų nepatogumų, tačiau, kaip ne kartą yra nurodęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, asmenybę apibūdinantys duomenys, šeimos narių interesai ar automobilio vertė negali būti laikomos išimtinėmis aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą netaikyti BK 72 straipsnio nuostatų (kasacinės nutartys Nr. 2K-287-1073/2018, 2K-77-648/2019). Tai, kad baudžiamojo poveikio priemonė sukelia tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų nusikaltimą padariusiam asmeniui nereiškia, jog jos paskyrimas prieštarauja teisingumo ar proporcingumo principams, ir kad teismas ją paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-79-511/2018, 2K-135-697/2018, 2K-185-489/2018, 2K-186-942/2018, 2K-205-628/2018, 2K-287-1073/2018, 2K-67-942/2019). Pastebėtina, jog šioje situacijoje visuomenės ir J. K. interesų pusiausvyra būtų pažeista, jei jo atžvilgiu nebūtų taikoma baudžiamojo poveikio priemonė - turto konfiskavimas, nes taip būtų formuojamas asmens nebaudžiamumas bei nepagarba baudžiamajam įstatymui, tokiu būdu nebūtų užtikrinamas baudžiamojo poveikio priemonių prevencinis tikslas bei sudaromos sąlygos pakartotiniam asmens nusikalstamumui.

11.7. Pirmosios instancijos teismas nusikalstamos veikos padarymo priemonės – automobilio „BMW 320D“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausančio J. K., nekonfiskavo, nuspręsdamas konfiskuoti automobilio vertę atitinkančią pinigų sumą, motyvuodamas tuo, jog automobilis visapusiškai yra sugadintas, todėl jis yra bevertis, ir šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga. Pažymėtina, kad skundžiamu nuosprendžiu apylinkės teismas nusprendė nusikalstamos veikos padarymo priemonę – automobilį „BMW 320D“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) grąžinti J. K..

11.8. Turto konfiskavimo, kaip baudžiamojo poveikio priemonės, paskirtis yra ne nubausti nusikaltimą padariusį asmenį, bet panaikinti galimybę jam ar kitiems asmenims turėti iš nusikalstamos veikos gautą turtinę naudą, daryti atitinkamą prevencinį poveikį taip veikti linkusiems asmenims, taip pat išimti iš apyvartos turtą, kuris naudojamas nusikalstamai veikai vykdyti, užkirsti kelią toliau naudoti šį turtą tokiais tikslais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-304-976/2016, 2K-119-976/2018, 2K-315-303/2018, 2K-17-788/2019, 2K-250-976/2020 ir kt.).

11.9. Pažymėtina, kad BK 72 straipsnio 5 dalis nustato, jog kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Paminėtina ir tai, jog nusikalstamos veikos padarymo priemonės, kitaip nei rezultato, konfiskavimo tikslas – pirmiausia atimti galimybę dar kartą panaudoti šią priemonę nusikalstamais tikslais, todėl teismas pirma privalo įvertinti galimybę tokį turtą konfiskuoti natūra, remdamasis BK 72 straipsnio 1–4 dalimis, ir, tik nesant tokios galimybės arba kai dėl tam tikrų priežasčių tai netikslinga, turėtų spręsti klausimą dėl konfiskuotino turto vertės išieškojimo, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 5 dalimi. Tais atvejais, kai nusprendžiama konfiskuoti turto vertę dėl konfiskavimo natūra netikslingumo, turi būti įsitikinta, kad toks sprendimas atitinka turto konfiskavimo tikslus, ir turi būti pateikti įtikinami tokio sprendimo motyvai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-262-489/2017, 2K-91-303/2021, 2K-107-976/2021, 2K-201-303/2022, 2K-30-788/2023). Kasacinės instancijos teismas taip pat yra nurodęs, jog nepritaria tokioms praktikoms, kai turto vertė konfiskuojama vien tik todėl, kad dėl ilgai trunkančio ikiteisminio tyrimo tokio turto natūra nepavyko išsaugoti ar jis nuvertėjo, jog teisėsaugos institucijos nesudarė sąlygų konfiskuoti turtą natūra, nors tokių galimybių turėjo, ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-30-788/2023).

11.10. Pagal bylos duomenis automobilis „BMW 320D“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklauso pačiam šioje byloje nuo baudžiamosios atsakomybės atleistam J. K. (1 t., b. l. 55) ir buvo jo panaudotas darant nusikaltimą, nurodytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje. Konstatuotina, kad šios nusikalstamos veikos padarymo priemonės grąžinimas atleistajam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui ir sprendimas išieškoti iš J. K. jos vertę atitinkančią pinigų sumą vien dėl to, kad transporto priemonė visiškai yra sugadinta, neatitinka nei turto konfiskavimo teisinės paskirties, nei BK 72 straipsnio 5 dalyje nustatytų sąlygų. Nors automobilio apžiūros protokole nurodyta, jog automobilis stipriai apgadintas (visapusiškai), išsiskleidusios oro pagalvės (1 t., b. l. 9-11, 48), dėl to 2025 m. rugsėjo 20 d. administraciniu sprendimu buvo uždrausta motorinei transporto priemonei, sugadintai eismo įvykio metu, dalyvauti viešajame eisme bei šiuo sprendimu buvo panaikintas privalomasis techninės apžiūros dokumento Nr. (duomenys neskelbtini) galiojimas (1 t., b. l. 49), tačiau nėra jokių duomenų, kad apgadintas automobilis negalėtų būti suremontuotas ar parduotas detalėmis. Taigi, ši transporto priemonė turi ekonominę vertę.

11.11. Be to, atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką dėl turto konfiskavimo, kai padaroma nusikalstama veika, numatyta BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, konstatuotina, kad šios nusikalstamos veikos padarymo priemonės grąžinimas apeliantui ir sprendimas išieškoti iš jo transporto priemonės vertę atitinkančią pinigų sumą vien dėl to, jog tokį sugadintą automobilį bus sudėtinga realizuoti, neatitinka nei turto konfiskavimo teisinės paskirties, nei BK 72 straipsnio 5 dalyje nustatytų sąlygų. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 patvirtintose Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, valstybei perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklėse nustatyta transporto priemonių ir kito konfiskuoto turto, kuris negali būti panaudotas pagal paskirtį ir yra pripažintas nerealizuotinu, pripažinimo atliekomis tvarka. Taigi, net ir teismo vertinimas, jog nėra galimybių realizuoti konfiskuotiną turtą, nėra kliūtis tokį turtą konfiskuoti natūra (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-118-788/2023).

12. Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių, daroma išvada, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas konfiskuoti ne patį automobilį natūra, o jo vertę atitinkančią pinigų sumą, yra nepagrįstas, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 72 straipsnio 5 dalis) ir nepagrįstai nusprendė iš J. K. konfiskuoti automobilio vertę atitinkančią pinigų sumą. Dėl to skundžiamas nuosprendis keistinas BPK 328 straipsnio 1 punkte numatytu pagrindu.

13. Nors apeliaciniu skundu J. K. prašo iš jo nekonfiskuoti nurodytos pinigų sumos arba konfiskuotiną pinigų sumą sumažinti, tačiau, pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl netinkamo BK 72 straipsnio 5 dalies taikymo ir konfiskuojant ne automobilio vertę atitinkančią pinigų sumą, o patį automobilį „BMW 320D“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apelianto teisinė padėtis nebus pasunkinta, priešingai, kolegijos vertinimu, tokiu būdu jo apeliacinis skundas bus iš dalies tenkinamas.

Dėl teisinės pagalbos išlaidų

14. Šiaulių apygardos teismo 2026 m. sausio 6 d. nutartimi atleistajam nuo baudžiamosios atsakomybės J. K. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinktas gynėjas advokatas Kęstutis Valys (1 t., b. l. 197). Apeliacinės instancijos teisme 2026 m. vasario 3 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma Nr. APD-2026-01331 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 patvirtintų taisyklių „Dėl už antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo“ 14.2.3. punktu, valstybės naudai prašoma priteisti 100,00 Eur už J. K. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme (1 t., b. l. 202-204).

14.1. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose.

14.2. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-322/2014, 2K-218-1073/2020, 2K-41-697/2021).

14.3. Ši byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama tik pagal atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės J. K. apeliacinį skundą. Išnagrinėjusi bylą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuo sprendimu nusprendė apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Gynėjas J. K. buvo paskirtas ne BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais pagrindais, bet pagal BPK 322 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas. Atsižvelgusi į tokias aplinkybes, taip pat ir į tai, jog byla apeliacine tvarka išnagrinėta viename teismo posėdyje, nebuvo atliktas įrodymų tyrimas, atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės J. K. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, įvertinusi ir tai, kad J. K. šiuo metu nedirba, studijuoja, gauna našlaičio pensiją, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti valstybei antrinės teisinės pagalbos išlaidas už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą J. K. apeliacinės instancijos teisme yra pagrįstas, tačiau netenkinamas ir šios išlaidos iš apelianto nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 106 straipsniu,

nusprendžia:

atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės J. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2025 m. spalio 29 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, nuspręsta išieškoti iš J. K. konfiskuotino turto – transporto priemonės – automobilio „BMW 320D“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) piniginę vertę atitinkančią pinigų sumą – 2 170,00 Eur.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsnio 1, 2 ir 3 dalimis, J. K. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą, konfiskuojant J. K. nuosavybės teise priklausantį automobilį „BMW 320D“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) saugomą UAB „(duomenys neskelbtini)“ automobilių saugojimo aikštelėje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini).

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nuspręsta daiktą, turintį reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti - automobilį „BMW 320D“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) saugomą UAB „(duomenys neskelbtini)“ automobilių saugojimo aikštelėje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini), grąžinti savininkui J. K..

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nepriteisti iš J. K. valstybės naudai valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.