Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Elenos Vainienės,

teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo T. S. gynėjo advokato Remigijaus Merkevičiaus skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 3 d. nutarties, kuria kaltinamajam T. S. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas nuo 2015 m. rugpjūčio 3 d. iki 2015 m. lapkričio 3 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje T. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 24 straipsnio 4 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį kaltinamas tuo, kad jis, veikdamas su organizuota grupe, organizavo neteisėtą labai didelio kiekio psichotropinės medžiagos – amfetamino pagaminimą, t. y. subūrė organizuotą grupę, susidedančią iš jo paties, kaip organizatoriaus, bei vykdytojų R. P. ir D. D., parengė nusikalstamą veiką ir šiai vadovavo, o būtent: iki 2012 m. rugsėjo 26 d. nupirko chemines medžiagas, reikalingas psichotropinei medžiagai – amfetaminui gaminti, suteikė patalpą savo gyvenamojoje vietoje – bute, esančiame (duomenys neskelbtini) (toliau – Butas), bei davė nurodymus R. P. ir D. D. pagaminti iš jų psichotropinę medžiagą – amfetaminą, po to, 2012 m. rugsėjo 26 d. vykdydamas T. S. nurodymus, R. P. atnešė šias medžiagas ir kitas darbo priemones, reikalingas gamybos procesui, į T. S. Butą, kuriame D. D., vykdydamas T. S. nurodymus, pagamino labai didelį kiekį – 1 698,97 g psichotropinės medžiagos – amfetamino, kurios dalį – 1 521,451 g po pagaminimo D. D. paliko Bute, R. P. po gamybos proceso sutvarkė darbo vietą ir dalį – 166,869 g psichotropinės medžiagos – amfetamino kartu su indais bei kitomis darbo priemonėmis nunešė ir padėjo T. S. priklausiančiame garaže Nr. 1, esančiame (duomenys neskelbtini), o paskutinę dalį – 10,65 g psichotropinės medžiagos – amfetamino D. D. nugabeno ir laikė savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kuriuos vėliau, 2012 m. rugsėjo 27 d. 12.50 val., atliktų kratų (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), bei tą pačią dieną 17 val. atliktos kratos metu garaže Nr. 1, esančiame (duomenys neskelbtini), policijos pareigūnai rado ir paėmė.

T. S. taip pat kaltinamas ir pagal BK 253 straipsnio 1 dalį tuo, kad jis, neteisėtai, neturėdamas leidimo (duomenys neskelbtini), laikė 15 vnt. 9 mm kalibro šovinių ir 17 vnt. 5,6 mm kalibro šovinių iki 2012 m. rugsėjo 27 d., kuriuos 17 val. atliktos kratos metu policijos pareigūnai rado ir paėmė.

T. S. 2012 m. rugsėjo 27 d. vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 140 straipsnyje nustatyta tvarka buvo laikinai sulaikytas. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas 2 mėnesiams. Vėlesnėmis teismų nutartimis suėmimo terminas buvo tęsiamas.

Be to, gynėjo įsitikinimu, skundžiama nutartis nepagrįsta ir dėl to, kad teismas visiškai nemotyvavo savo sprendimo, kodėl švelnesnėmis kardomosios priemonėmis nebus pasiekti BPK 119 straipsnyje nustatyti tikslai. Tokiu būdu teismas pažeidė proporcingumo principą, įtvirtintą tiek nacionaliniuose, tiek tarptautiniuose teisės aktuose, nukrypo nuo nacionalinių ir tarptautinių teismų formuojamos praktikos. T. S. tėvo į apygardos teismo depozitinę sąskaitą sumokėtas 10 000 Eur dydžio užstatas yra reali ir pakankama garantija reikšmingai minimizuojanti grėsmes, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo ar darys naujus nusikaltimus.

Gynėjas akcentuoja ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nesirūpina greitu baudžiamosios bylos išnagrinėjimu, yra etapų, kuriuose neatliekamas joks proceso veiksmas, tik prokuroro pageidavimu pažodžiui skaitoma baudžiamosios bylos medžiaga ir tęsiamas suėmimo terminas kaltinamajam, o skundžiamoje nutartyje nėra konstatuotas nei ypatingas bylos sudėtingumas, nei didelė apimtis, nemotyvuojama, kodėl ši byla turėtų būti laikoma ypatingai sudėtinga ir (ar) didelės apimties. Šiuo aspektu gynėjas teigia, kad T. S. pareikštas kaltinimas nerodo nei ypatingo bylos sudėtingumo, nei didelės apimties, todėl pripažintina, jog pirmosios instancijos teismas, pratęsdamas kaltinamajam suėmimo terminą, pažeidė ir BPK 127 straipsnio 2 dalį.

Teismo posėdyje dalyvavę kaltinamasis T. S. ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti, o prokurorė prašė jį atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 3 d. nutartis nenaikintina. Apygardos teismas, pratęsdamas kaltinamajam T. S. kardomosios priemonės – suėmimo terminą nuo 2015 m. rugpjūčio 3 d. iki 2015 m. lapkričio 3 d., t. y. 3 mėnesiams, tinkamai įvertino visas aplinkybes, teisiškai reikšmingas kardomajai priemonei – suėmimui pratęsti, nepažeidė nei BPK 119, 121, 122 straipsnių normų, nei Lietuvos Respublikos Konstitucijos, nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų, pagal kurias niekam negali būti atimta laisvė kitaip, kaip tik tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas.

Žemesnės instancijos teismas nutartyje pagrįstai konstatavo, kad baudžiamojoje byloje yra pakankamai duomenų, suteikiančių pagrindą pagrįstai manyti, jog T. S. galbūt padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, nes šią teismo išvadą pagrindžia bylos duomenys: kitų kaltinamųjų (R. P., D. D., A. P.), liudytojų (T. B., A. A., G. N., T. N., liudytojo Nr. 79, kuriam taikomas anonimiškumas) parodymai, kratų protokoluose, specialistų išvadose esantys duomenys bei kita baudžiamosios bylos medžiaga (BPK 121 straipsnio 2 dalis). Gynėjas teisingai nurodo, kad sprendžiant klausimą dėl suėmimo skyrimo (termino pratęsimo) byloje esantys duomenys vertinami, nes, priešingu atveju, iš tiesų nebūtų teisinių prielaidų daryti išvadą dėl pagrįsto manymo, jog asmuo galbūt padarė jam inkriminuotus nusikaltimus. Tačiau šiuo aspektu pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje esantys duomenys vertinami tik tiek, kiek jie susiję su suėmimo taikymo (termino pratęsimo) pagrindų ir sąlygų nustatymu. Paskiriant kardomąją priemonę ar pratęsiant jos terminą nebūtina turėti tiek duomenų, kiek jų reikia priimant galutinį pagrįstą teismo baigiamąjį aktą – apkaltinamąjį nuosprendį, nes teismui, nagrinėjant kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo (termino pratęsimo) klausimus suimtojo kaltės klausimas nesprendžiamas. Apygardos teismas teisingai nurodė, kad bylos duomenys neanalizuojami ir nevertinami BPK 20 straipsnio taikymo kontekste. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas nurodytus duomenis ir spręsdamas klausimą dėl suėmimo T. S. pratęsimo BPK 121 straipsnio 2 dalies nuostatų nepažeidė.

Nesutiktina su gynėjo skundo argumentais, kad teismas nepagrįstai suėmimą T. S. pratęsė pagal BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktus. Pirmosios instancijos teismas padarė įrodymais pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra išnykę BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose įtvirtinti kardomosios priemonės – suėmimo pratęsimo pagrindai.

Įstatymo leidėjas BPK 122 straipsnio 2 dalyje aiškiai nėra nurodęs, kad sprendžiant klausimą dėl kardomosios priemonės – suėmimo taikymo (termino pratęsimo) atsižvelgtina į nusikaltimo sunkumą, gresiančios bausmės griežtumą, tačiau pagal formuojamą teismų praktiką tokios aplinkybės, kaip nusikaltimo sunkumas ir sankcijoje nustatyta griežta laisvės atėmimo bausmė, priskiriamos prie BPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodytų „kitų aplinkybių“. Be abejonės, sutiktina su gynėjo skundo argumentais, kad nusikaltimo sunkumas ir gresianti griežta laisvės atėmimo bausmė nėra absoliuti sąlyga taikyti griežčiausią kardomąją priemonę, tačiau šios aplinkybės iš esmės pakanka tam, kad asmeniui būtų skirtas arba pratęstas suėmimas vadovaujantis BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punktu. T. S. galbūt padaryta veika, nustatyta BK 260 straipsnio 3 dalyje, priskirtina prie labai sunkių nusikaltimų, už kurio padarymą įstatymų leidėjas iš tikrųjų yra nustatęs itin griežtą ir tik su laisvės atėmimu susijusią bausmę. Be to, kitaip nei teigia gynėjas, manymą, kad kaltinamasis gali bėgti (slėptis) nuo teismo, pagrindžia ne tik aptarta aplinkybė, bet ir kiti bylos duomenys. T. S. iki sulaikymo niekur nedirbo, neturėjo pastovaus legalaus pragyvenimo šaltinio, nors yra darbingo amžiaus. Tokios aplinkybės rodo, kad T. S. neturi tvirtų ryšių su visuomene, įvertinus nusikalstamos veikos, kuria jis kaltinamas, pobūdį, lėšas pragyventi galbūt gaudavo nusikalstamu būdu. Pagal bylos medžiagą T. S. yra išsituokęs, neturi išlaikytinių (dukra G. S. yra pilnametė). Šios aplinkybės paneigia gynėjo akcentuojamą aplinkybę, kad kaltinamasis susijęs tampriais šeiminiais ryšiais. Be to, kaltinamasis 2011 m. spalio 10 d. buvo nuteistas Prancūzijoje už nusikaltimus, susijusius su narkotinių medžiagų disponavimu ir kontrabanda, ši nusikalstama veika siejasi su jam šiuo metu naujai inkriminuojama veika – psichotropinių medžiagų gaminimo organizavimu, kurią jis galbūt padarė nepraėjus nė metams po jo nuteisimo Prancūzijoje. Tokios aplinkybės kaltinamąjį T. S. apibūdina neigiamai, kaip asmenybę, linkusią nusikalsti, nepaisyti nustatytų elgesio bei moralės normų. Kita vertus, ankstesnis kaltinamojo teistumas rodo, kad jis galbūt turi ryšių ir užsienyje, o šią aplinkybę, vertinant kartu su tuo, jog kaltinamojo sesuo gyvena užsienyje, kaip gynėjas nurodo, (duomenys neskelbtini), visa tai padidina galimo T. S. bėgimo (slėpimosi) tikimybę. Taigi atsižvelgus į tai, kas pasakyta, konstatuotina, kad žemesnės instancijos teismas tinkamai taikė BPK 121 straipsnio 4 dalį, 122 straipsnio 2 ir 8 dalių nuostatas, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, teisingai įvertino bylos aplinkybes, šios aplinkybės leido teismui prieiti prie išvados, jog kaltinamasis, siekdamas išvengti griežtos baudžiamosios atsakomybės, gali bėgti (slėptis) nuo teismo.

Susiklosčiusioje teismų praktikoje pripažįstama, kad pagrįstą manymą, jog asmuo darys naujus BPK 122 straipsnio 4 dalyje nustatytus nusikaltimus, gali patvirtinti informacija apie to asmens teistumą, jo vaidmenį padarant nusikaltimus, įtarimas kelių nusikaltimų padarymu, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veiklos bei kiti duomenys. T. S. inkriminuojama nusikalstama veika, įtvirtinta BK 260 straipsnio 3 dalyje, yra BPK 122 straipsnio 4 dalyje reglamentuojamame nusikalstamų veikų sąraše. Kaip minėta, iki suėmimo T. S. niekur nedirbo, neturėjo legalaus pragyvenimo šaltinio, yra teistas, teistumas neišnykęs. Kaltinamajam paminėta inkriminuota veika galbūt yra padaryta kartu su organizuota grupe, t. y. veikiant gana pavojinga bendrininkavimo forma. T. S. kaltinamas galbūt organizavęs labai didelio kiekio psichotropinės medžiagos pagaminimą, šią veiką jis galbūt padarė iš savanaudiškų paskatų, siekdamas gauti lėšų pragyventi ir (ar) neteisėtai praturtėti. Be to, kaltinamajam inkriminuojama ne tik nurodyta veika, tačiau ir neteisėtas disponavimas šaudmenimis, ši veika priskirtina apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis). Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, ypatingai atsižvelgęs į T. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos pavojingumą, pobūdį bei mastą, aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, kad apygardos teismas taip pat pagrįstai konstatavo, jog nėra išnykęs ir BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas sulaikymo termino pratęsimo pagrindas (kaltinamasis, būdamas laisvėje, gali daryti naujus nusikaltimus).

Kardomosios priemonės yra procesinės prievartos priemonės, kurios skiriamos prieš kaltinamąjį siekiant BPK 119 straipsnyje nustatytų tikslų. Vienas iš tikslų, įtvirtintų paminėtoje teisės normoje, yra siekis užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą procese, netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme. BPK 123 straipsnio 6 dalyje aiškiai nustatyta, kad kai byla perduota į teismą, paskirti, palikti galioti, pratęsti ar panaikinti suėmimą arba pakeisti jį kita kardomąja priemone gali teismas, kurio žinioje yra byla, vadovaudamasis BPK 122 straipsnio reikalavimais. Kardomųjų priemonių, iš jų ir suėmimo, skyrimo ar termino pratęsimo klausimai sprendžiami vertinant konkrečiai su tam tikru asmeniu, kuriam pareikšti įtarimai ar kaltinimai, susijusias byloje nustatytas aplinkybes.

Aplinkybė, kad T. S. tėvas į apygardos teismo depozitinę sąskaitą sumokėjo 10 000 Eur dydžio užstatą, pati savaime neįpareigoja teismo besąlygiškai taikyti būtent šios rūšies kardomąją priemonę, nes tik teismas kiekvienu konkrečiu atveju pagal konkrečioje byloje nustatytas tam tikras aplinkybes sprendžia, ar yra pagrindas sugriežtinti ir (ar) sušvelninti paskirtą kardomąją priemonę, ar jos taikymas prarado tikslingumą. Kaltinamojo T. S. asmenybę apibūdinančios aplinkybės, jo turimų socialinių ryšių tamprumo nebuvimas, galbūt kaltinamojo padaryto nusikaltimo pavojingumas, pobūdis, mastas, T. S. vaidmuo galbūt darant jam inkriminuotą veiką, leidžia susiformuoti teisėjų kolegijos vidiniam įsitikinimui, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo paleisti suimtą T. S. į laisvę ir skirti jam kardomąją priemonę – užstatą ar kitą švelnesnę kardomąją priemonę ir (ar) jų kompleksą (BPK 122 straipsnio 7 dalis). Todėl pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad kaltinamajam T. S. paskyrus švelnesnes kardomąsias priemones nebus pasiekti BPK 119 straipsnyje nustatyti tikslai.

Pabrėžtina, kad ši baudžiamoji byla perduota teismui, nagrinėjama teisiamuosiuose posėdžiuose (teisiamieji posėdžiai paskirti iki 2015 m. spalio 19 d.). Teismas privalo užtikrinti netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme, užkirsti kelią daryti naujas nusikalstamas veikas. Kaltinamajam pabėgus ir / ar pasislėpus nuo teismo, užsitęstų (būtų vilkinamas) baudžiamosios bylos nagrinėjimas, o, kaip žinia, bylą nagrinėjantis teismas privalo užtikrinti, kad byla būtų išnagrinėta per kuo trumpiausią laiką (BPK 44 straipsnio 5 dalis, 242¹ straipsnio 1 dalis). Paskirta griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas iš tikrųjų varžo kaltinamojo teises bei laisves, tačiau aptariamu atveju, atsižvelgus į pirmiau nustatytas aplinkybes, kitaip nei nurodo gynėjas, teigti, kad kaltinamojo teisės bei laisvės suvaržytos pažeidžiant proporcingumo principą ir (ar) proceso teises, nukrypta nuo nacionalinių ir tarptautinių teismų formuojamos praktikos, nėra pagrindo. Nepaisant to, kad kaltinamasis iš tiesų yra suimtas ilgą laiką, tačiau anksčiau ištirtų duomenų visuma kartu juos vertinant su šios baudžiamosios bylos apimtimi (19 tomų) bei sudėtingumu (kaltinimai pareikšti 8 asmenims, byloje yra 10 liudytojų), pagrindžia, jog T. S. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas adekvati jo tikėtinai padarytų nusikalstamų veikų pavojingumui, sunkumui, mastui, pateisinama tiek Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo taikymo kontekste. Maksimalus leistinas suėmimo taikymo kaltinamajam terminas baudžiamojo proceso metu ( BPK 127 straipsnio 11 dalis ), konkrečiu atveju, nėra pažeistas, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatose šis terminas nėra konkrečiai apibrėžtas, o viešojo intereso apsauga turi prioritetą prieš asmens laisvės gerbimą. Viešasis interesas išsamiai ir visapusiškai ištirti nusikalstamas veikas, nubausti kaltuosius asmenis yra neabejotinai svarbesnis, suteikiantis pagrindą ilgesnį laiką taikyti griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą. Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos (Liteko) duomenis, baudžiamojoje byloje pradėtas įrodymų tyrimas, pagarsinti 13 bylos tomuose esantys įrodymai.

Gynėjo akcentuojamos aplinkybės, kad T. S. turi šeimą (tėvus, dukrą), iki suėmimo buvo vienintelis dukros materialios ir moralios paramos šaltiniu, išsaugojo pagarbą, abipusiu palaikymu, parama ir supratimu pagrįstus santykius su tėvais, turėjo ir turi nuolatinę gyvenamąją vietą, būdamas suimtas mokosi, skaito knygas, dalyvauja diskusijose, imasi įvairių socialiai prasmingų ir aktyvių veiklų, aktyviai sportuoja, o būdamas laisvėje dirbtų, viena vertus, pozityviai apibūdina kaltinamąjį, antra vertus, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, kurios, kaip konstatuota pirmiau, pagrįstos bylos duomenimis. Pastebėtina, kad nurodytos aplinkybės T. S. netrukdė išvykti į užsienį, nesulaikė jo nuo nusikaltimų darymo, įskaitant ir tuos, dėl kurių jam aptariamu atveju yra pareikšti kaltinimai.

Gynėjo skundo argumentai, kad teismas nesirūpina greitu baudžiamosios bylos išnagrinėjimu, neatitinka tikrovės. Bylos duomenimis, siekiant greitesnio šios baudžiamosios bylos išnagrinėjimo, iš šios bylos į atskirą bylą buvo išskirta baudžiamoji byla dėl kaltinamojo D. C. ir paskelbta jo paieška. Įrodymų tyrimas ir bylos duomenų pagarsinimas yra viena iš baudžiamosios bylos nagrinėjimo stadijų. Tokie teismo veiksmai neprieštarauja įstatymo leidėjo valiai ir teismo išvadų, nustatant suėmimo termino pratęsimo pagrindus bei sąlygas, nekeičia. Kaip minėta, šioje byloje teismo posėdžiai paskirti iki 2015 m. spalio 19 d. ir byla nagrinėjama pagal nustatytą teismo posėdžių grafiką (Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys).

Gynėjo skunde nurodytos aplinkybės dėl kaltinamojo blogos sveikatos būklės neleidžia teigti, kad T. S. sveikatos sutrikimai yra tokie, jog gali pašalinti aplinkybes, kurias nustačius taikytina pati griežčiausia kardomoji priemonė. Kaip pažymėjo pats gynėjas, esant būtinybei kaltinamajam teikiama medicinos pagalba Laisvės atėmimo vietų ligoninėje.

Gynėjo skunde dėstomi teiginiai dėl netinkamų suimtojo laikymo sąlygų tardymo izoliatoriuje nėra susiję su nagrinėjamo skundo dalyku, todėl dėl jų teisėjų kolegija nepasisako.

Aplinkybė, kad T. S. nepalankiai buvo išspręstas suėmimo termino pratęsimo klausimas, neįrodo gynėjo skundo teiginių dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo. Nepalankaus procesinio sprendimo priėmimas neleidžia daryti išvados, kad buvo pažeistas teismo nešališkumo principas, o kitų aplinkybių, kurios rodytų šią bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį suinteresuotumą bylos baigtimi, ar kitokių aplinkybių, dėl kurių bylą nagrinėjęs teisėjas pagal BPK 58 straipsnį nebūtų galėjęs nagrinėti bylą, teisėjų kolegija nenustatė.

Tai, kad apygardos teismas apskųstoje nutartyje padarė rašymo apsirikimą ir nurodė, jog neva tai suėmimo pagrindo, nustatyto BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte, buvimą pagrindžia ir nukentėjusių, kurių iš tiesų byloje nėra, parodymai, nedaro savaime nutarties nepagrįsta bei neteisėta.

Taip pat vien tai, kad žemesnės instancijos teismas nevertino bylos duomenų taip, kaip būtų palankiau T. S., nesuponuoja išvados, jog teismas neteisingai išsprendė suėmimo termino pratęsimo klausimą. Nutarties neteisėta bei nepagrįsta nedaro aplinkybė, kad joje pasikartoja argumentai ir motyvai iš ankstesnių šio teismo priimtų nutarčių, kuriomis buvo T. S. pratęstas suėmimo terminas. Teisėjų kolegija atkreipia gynėjo dėmesį, kad tuo atveju, kai tam tikri keliami klausimai ir argumentacija sutampa su klausimais ir argumentacija, kurie jau buvo nagrinėti, gali būti, jog teismo išvados bus ne tik tos pačios, bet ir grindžiamos (aiškinamos, motyvuojamos) tais pačiais teiginiais. Tačiau tai nereiškia, kad aktualūs duomenys iš naujo neapsvarstyti ir nevertinti.

Apskųsta teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, atitinka baudžiamojo proceso įstatymo tokios nutarties turiniui keliamus reikalavimus (BPK 125 straipsnis), todėl jos naikinti ar pakeisti nėra pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 130 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 3 d. nutartį, kuria kaltinamajam T. S. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas nuo 2015 m. rugpjūčio 3 d. iki 2015 m. lapkričio 3 d.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.