Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

| Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.5.; 2.6.8.4.; 2.6.8.9; 3.1.7.6.; 3.2.4.4.; 3.3.1.14.; 3.3.1.19.1.\

2026 m. rugsėjo 9 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Almos Jurgelienės, Linos Muchtarovienės (pirmininkė ir pranešėja), Aleksandro Rusako,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Ž. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. G. ieškinį atsakovui Ž. M. dėl avanso ir nuostolių atlyginimo priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, G. G..

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Ieškovė E. G. kreipėsi į teismą ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo 42 580,00 Eur avansą, 10 645,00 Eur kompensuojamųjų palūkanų ir 3 000,00 Eur baudą (iš viso 56 225,00 Eur), 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. balandžio 22 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies; priteisė ieškovei E. G. iš atsakovo Ž. M. 42 580,00 Eur avansą, 10 645,00 Eur kompensuojamųjų palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos (53 225,00 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2025 m. lapkričio 25 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 3 548,80 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; likusią ieškinio dalį atmetė; priteisė trečiajam asmeniui G. G. iš atsakovo Ž. M. 283,98 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė valstybei iš atsakovo Ž. M. 12,71 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.

Teismas nustatė, kad ieškovė E. G. ir atsakovas Ž. M. 2015 m. spalio 9 d. sudarė preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, kurios dalykas – atsakovo įsipareigojimas parduoti pirkėjui atsakovui nuosavybės teise priklausančią negyvenamąją patalpą, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią pastate adresu (duomenys neskelbtini), ir pirkėjo įsipareigojimas ją nupirkti. Šalių susitarimu pagrindinė turto pirkimo–pardavimo sutartis turėjo būti sudaryta iki 2016 m. rugsėjo 1 d. (preliminariosios sutarties 3.1 punktas). Ginčo turto kaina 42 580,00 Eur. Pasirašydamas šią sutartį, atsakovas patvirtino, kad pirkėjas sumokėjo pardavėjui grynaisiais pinigais visą turto kainą 42 580,00 Eur. Analogiška nuostata pakartota ir šios preliminariosios sutarties 6.1 punktu, kuriame įtvirtinta, kad visa ginčo turto kaina 42 580,00 Eur – grynieji pinigai, sumokėti pardavėjui iki pasirašant šią sutartį. Preliminariosios sutarties 5.1 punktu šalys sutarė, jeigu pagrindinė sutartis nėra sudaroma šioje sutartyje nustatytomis sąlygomis ir/ar per šios sutarties 3.1 punkte nustatytą terminą dėl pardavėjo kaltės, ši sutartis laikoma nutrūkusi ir pardavėjas privalo grąžinti pirkėjui visą sumokėtą turto kainą (42 580,00 Eur) ir 3 000,00 Eur baudą. Atsakovui Ž. M. 2025 m. rugpjūčio 26 d. pirkimo–pardavimo sutartimi ginčo turtą pardavus kitam pirkėjui, ieškovė 2025 m. lapkričio 24 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti ieškovei iš atsakovo 42 580,00 Eur avansą, 10 645,00 Eur kompensuojamųjų palūkanų ir 3 000,00 Eur baudą (iš viso 56 225,00 Eur). Prieš sudarant ginčo 2015 m. spalio 9 d. preliminariąją sutartį, trečiojo asmens G. G. motina M. E. G. ir atsakovas Ž. M. 2009 m. kovo 9 d. dėl to paties ginčo objekto buvo sudarę preliminariąją sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo ginčo turtą parduoti M. E. G., o pastaroji – šį turtą nupirkti. Pastaroji preliminarioji sutartis buvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre. 2009 m. kovo 9 d. preliminariosios sutarties 2.3 punktu, šalys susitarė, kad ginčo turtas bus parduodamas už 147 000,00 Lt sumą (arba 42 574,00 Eur). Sutarties 2.4 punktu, pirkėjas šios sutarties sudarymui įrodyti ir įvykdymui užtikrinti prieš pasirašant sutartį sumoka pardavėjui avansą – 130 000,00 Lt, kuris yra įskaitomas į ginčo turto pirkimo kainą. Pardavėjas, pasirašydamas šią sutartį, patvirtina, kad 130 000,00 Lt avansą gavo. M. E. G. ir atsakovas Ž. M. 2015 m. spalio 9 d. sudarė susitarimą dėl preliminariosios sutarties nutraukimo šalių susitarimu, kuriuo susitarė nutraukti 2009 m. kovo 9 d. preliminariąją sutartį. Tą pačią dieną, 2015 m. spalio 9 d., buvo sudaryta ginčo preliminarioji sutartis.

Teismas sprendė, kad, ginčo šalims nesudarius susitarimo pratęsti sutarties terminą, ieškinio senaties terminas ieškovės reikalavimams dėl avanso grąžinimo ir baudos priteisimo prasidėjo 2016 m. rugsėjo 2 d.

Teismo vertinimo nekeitė ir byloje nustatyta aplinkybė, jog ir suėjus terminui pagrindinei sutarčiai sudaryti, ginčo šalys bendradarbiavo. Teismas nustatė, kad aiškaus šalių susitarimo pratęsti terminą pagrindinei sutarčiai sudaryti nebuvo, o ginčo preliminariojoje sutartyje sutarties termino automatinis pratęsimas nebuvo numatytas. Ieškovei į teismą kreipusis 2025 m. lapkričio 24 d., teismas darė išvadą, kad bendrasis dešimties metų terminas reikalauti grąžinti avansą nebuvo praleistas, o sutrumpintas šešių mėnesių terminas reikalavimui dėl baudos priteisimo buvo praleistas.

Teismas pažymėjo, kad ieškovė neįrodinėjo ir teismas nenustatė aplinkybių, kad reikalavimui dėl baudos priteisimo taikomo ieškinio senaties termino eiga būtų buvusi sustabdyta ar nutraukta, taip pat jog ieškinio senaties terminas šiam reikalavimui būtų buvęs praleistas dėl svarbių priežasčių. Todėl ieškovei praleidus ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl baudos priteisimo, teismas šio ieškovės reikalavimo netenkino.

Teismas sprendė, kad atsakovui negrąžinant avanso pagal ginčo preliminariąją sutartį, pažeidimas laikytinas tęstiniu, todėl ieškovei pripažino teisę reikšti reikalavimą priteisti kompensuojamąsias palūkanas už paskutinius penkerius metus. Teismas darė išvadą, kad ieškovė ieškinio senaties termino reikalavimui dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo pareikšti nėra praleidusi.

Teismas pažymėjo, kad nors atsakovas teigė, jog 2015 m. spalio 9 d. preliminariosios sutarties nepasirašė, tačiau nereiškė reikalavimų dėl šio sandorio pripažinimo negaliojančiu, neįrodinėjo, kad ji buvo sudaryta be jo valios. Teismui nekilo abejonių dėl jos sudarymo fakto. Šias aplinkybes pagrindė ne tik pačios sutarties pasirašymo faktas, tačiau ir šalių elgesys po šios sutarties sudarymo, t. y. ieškovė kreipėsi į VĮ Registrų centrą, prašydama įregistruoti 2015 m. spalio 9 d. preliminariąją sutartį, tačiau prašymas 2015 m. gruodžio 2 d. sprendimu buvo atmestas dėl ginčo turtui galiojančių areštų, atsakovas neginčijo fakto, kad nuo 2009 m. ginčo turtu faktiškai naudojosi ieškovė ir jos sutuoktinis G. G., jie mokėjo už ginčo turtą komunalinius mokesčius, G. G. iš dalies dengė atsakovo įsipareigojimus pagal kredito sutartį, kurios užtikrinimui buvo įkeistas ginčo turtas, siekiant, kad ginčo turtas būtų išsaugotas, taip pat G. G. 2022 m. gruodžio 6 d. buvo sudaręs sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl ginčo patalpų paskirties pakeitimo į gyvenamąsias ir sumokėjęs pagal šią sutartį avansą. Teismas nenustatė duomenų, kurie pagrįstų buvus kokį nors kitą ginčo patalpų naudojimo teisinį pagrindą, ar kad atsakovas kuriuo nors metu būtų prieštaravęs ieškovės ir trečiojo asmens teisei naudotis atsakovui priklausančiomis ginčo patalpomis. Teismas konstatavo, kad bylos medžiaga patvirtina šalių 2015 m. spalio 9 d. preliminariosios sutarties sudarymo, jos galiojimo bei realaus jos vykdymo faktą.

Teismas vertino, kad be atsakovo paaiškinimų nesant duomenų, kad 2015 m. spalio 9 d. preliminarioji sutartis galėjo būti atsakovo pasirašyta be jo valios, teismas neturi pagrindo ex officio (savo iniciatyva) spręsti dėl šios sutarties pripažinimo negaliojančia.

Teismas atmetė kaip neįrodytus atsakovo atsikirtimus, esą 42 580,00 Eur avanso jis nėra gavęs. Pažymėjo, kad atsakovas neginčijo fakto, kad yra sudaręs pirmą 2009 m. kovo 9 d. preliminariąją sutartį, kurios 2.4 punktu atsakovas aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtino, kad 130 000,00 Lt avansą gavo. Esant šioje sutartyje aiškiai išreikštam pinigų gavimo fakto patvirtinimui, teismo vertinimu, atsakovo argumentas, jog, pasirašydamas, šią sutartį, nesuprato, kad patvirtina pinigų gavimą, nėra įtikinamas ir logiškas.

Teismo vertinimu, ieškovės ir trečiojo asmens G. G. paaiškinimai, duoti teismo posėdžio metu, vieni kitiems neprieštaravo, buvo nuoseklūs. Ieškovė nurodė, kad pagal antrą (ginčo) preliminariąją sutartį grynieji pinigai nebuvo perduodami. Antroje (ginčo) sutartyje buvo nurodyta didesnė suma (42 580,00 Eur) nei faktiškai pagal pirmą preliminariąją sutartį perduoti grynieji pinigai dėl to, kad buvo šalių susitarimas tokiu būdu kompensuoti ieškovės ir trečiojo asmens patirtus nepatogumus, taip pat atsilyginti už G. G. suteiktas projektavimo paslaugas. Analogiškas aplinkybes teismo posėdžio metu patvirtino ir trečiasis asmuo G. G..

Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas, pasirašydamas 2015 m. spalio 9 d. preliminariąją sutartį, ne vieną kartą patvirtino, kad 42 580,00 Eur sumą yra gavęs ir jog tuo atveju, jeigu pagrindinė sutartis nebus sudaryta dėl pardavėjo kaltės, visą šią sumą jis įsipareigoja grąžinti pirkėjui (sutarties 4.1.1.1, 5.1, 6.1 punktai). Atsakovas šių sutarties sąlygų neginčijo.

Teismas sprendė, kad ieškovė, reikalaudama priteisti iš atsakovo avansą pagal 2015 m. spalio 9 d. preliminariosios sutarties 5.1 punktą, įrodė, kad pagrindinė ginčo turto pirkimo–pardavimo sutartis buvo nesudaryta dėl to, kad atsakovas nepagrįstai vengė ar atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį. Todėl atsakovas, atsisakęs sudaryti pagrindinę sutartį, nesant tam objektyvių priežasčių, privalo grąžinti ieškovei 42 580,00 Eur dydžio avansą.

Teismui konstatavus, kad atsakovas pažeidė savo pareigą grąžinti sumokėtą avansą, tenkino ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo 10 645,00 Eur kompensuojamųjų palūkanų.

Teismas pažymėjo, kad ieškovės prašomos priteisti palūkanos atlieka kompensavimo, o ne mokėjimo funkciją, todėl iš esmės jos yra ne kas kita, kaip skolininko atsakomybės forma. 3 000,00 Eur dydžio bauda turėtų būti įskaityta į ieškovei priteistiną 10 645,00 Eur kompensuojamųjų palūkanų sumą, t. y. atlyginama tik didesnioji suma, apimanti mažesniąją, todėl ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo 3 000,00 Eur baudą atmetė ir dėl šios priežasties.

Teismas sprendė, kad iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (53 225,00 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2025 m. lapkričio 25 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Teismui patenkinus 94,66 procentų ieškovės reikštų reikalavimų, proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai ieškovei E. G. iš atsakovo priteisė 3 548,80 Eur bylinėjimosi išlaidų, o trečiajam asmeniui G. G. iš atsakovo priteisė 283,98 Eur bylinėjimosi išlaidų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą esmė

Apeliaciniu skundu atsakovas Ž. M. (toliau – ir apeliantas) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 22 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta priteisti ieškovei E. G. iš atsakovo Ž. M. 42 580,00 Eur avansą, 10 645,00 Eur kompensuojamųjų palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos (53 225,00 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2025 m. lapkričio 25 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 3 548,80 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovės atsakovui bylinėjimosi išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas netinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas.

Teismas neteisingai vertino įrodymus, vertindamas įrodymus pateikė neatitinkančius tiesai teiginius, todėl nepagrįstai konstatavo, kad ginčo preliminarioji sutartis šalių buvo sudaryta ir šalims turi įstatymo galią.

Ieškovė, trečiasis asmuo ir jų atstovas teismui duotais paaiškinimais byloje paneigė ieškinyje nurodytą aplinkybę (faktinį ieškinio pagrindą), kad visą sutartą turto pirkimo–pardavimo kainą (42580,00 Eur) ieškovė sumokėjo atsakovui prieš pasirašant ginčo preliminariąją sutartį. Dėl fakto, kad pasirašant ginčo preliminariąją sutartį atsakovas iš ieškovės ar trečiojo asmens negavo jokių pinigų neliko šalių ginčo bei atsakovo pareigos teikti įrodymus, patvirtinančius šį faktą. Todėl nepagrįsta teismo išvada, kad atsakovui tenka pareiga grąžinti ieškovei 42 580,00 Eur avansą.

Teismas turėjo ex officio konstatuoti, kad ginčo preliminariosios sutarties 4.1.1.1 ir 6.1. punktuose išdėstytos sąlygos niekinės ir negalioja, nes šių sąlygų ir byloje nustatytų aplinkybių prieštara akivaizdi ir byloje nereikėjo aiškintis papildomų aplinkybių, pagrindžiančių, jog sandoris yra niekinis ir dėl to negaliojantis. Toks teismo veikimas nepažeis civilinio proceso dispozityvumo ir rungimosi principų, nes aplinkybės, pagrindžiančios, jog ginčo preliminariosios sutarties 4.1.1.1 ir 6.1. punktuose išdėstytos sąlygos yra niekinės ir dėl to negalioja nustatytos pačių sutarties šalių laisva valia duotais paaiškinimais.

Bylos nagrinėjimo metu ieškovė keitė 2025 m. lapkričio 24 d. ieškinyje nurodytas aplinkybes, kuriomis grindžiamas ieškinio reikalavimas. 2026 m. vasario 5 d. rašytiniais paaiškinimais bei teikdama paaiškinimus teismo posėdyje ieškovė, nesilaikydama CPK 141 straipsnyje nustatytos tvarkos, keitė faktinį ieškinio pagrindą. Teismas išėjo už ieškinio ribų ir bylą nagrinėjo pagal ieškovės pakeistą ir ieškinyje nenurodytą faktinį ieškinio pagrindą.

Ieškovė teismui nepateikė įrodymų, kad 2009 m. kovo 9 d. preliminarioji sutartis galiojo 2015 m. spalio 9 d., atsakovas ir pradinė kreditorė pagal 2009 m. kovo 9 d. preliminariąją sutartį turėjo priešpriešinių teisių ir įsipareigojimų, ir atsakovas sutiko, kad vietoje 2009 m. kovo 9 d. preliminarios sutarties bus sudaryta ginčo preliminarioji sutartis, pagal kurią ieškovė perėmė visas pradinės pirkėjos teises, įskaitant ir teisę į sumokėtą 130 000,00 Lt (37650,60 Eur) avansą.

Teismo argumentai, kad atsakovas pažeidė savo pareigą grąžinti sumokėtą avansą ir taip pat privalo sumokėti ieškovei 5 procentų dydžio metines kompensacines palūkanas už penkerius metus, t. y. 10 645 Eur (42 580 Eur x 5 proc. x 5 metai) laikytini nepagrįstais.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė E. G. prašo atsakovo Ž. M. apeliacinio skundo netenkinti; priteisti iš atsakovo Ž. M. ieškovės E. G. naudai bylinėjimosi išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Apeliantas nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu teikiant paaiškinimus tiek ieškovė, tiek trečiasis asmuo G. G. pripažino, kad, pasirašinėjant 2015 m. spalio 9 d. preliminariąją pirkimo – pardavimo sutartį, papildomi pinigai atsakovui nebuvo mokami ir kad iš viso tuo metu pinigai atsakovui nebuvo mokami. Tai jis vertina kaip šalių pripažintą faktą, kurio nereikia papildomai įrodinėti, bei kaip ieškinio dalyko pakeitimą ieškinyje nurodytos aplinkybės paneigimą, nes ieškinyje buvo nurodyta, kad visą sutartą turto pirkimo – pardavimo kainą (42 580,00 Eur) ieškovė sumokėjo atsakovui prieš pasirašant preliminarią sutartį. Minėti apelianto vertinimai yra nepagrįsti ir prieštaraujantys bylos rašytinei medžiagai bei šalių teiktiems žodiniams paaiškinimams.

Teismas tinkamai nustatė ir pagrindė sprendime, dėl ko jis laiko įrodytu faktą, kad į antroje sutartyje nurodytą bendrą avanso sumą (42 580,00 Eur) buvo įskaičiuotos netesybos, mokėtinos pagal pirmąją sutartį, ir G. G. teiktos atsakovui projektavimo paslaugos. Apeliantas neteisingai ir nepagrįstai skunde interpretuoja faktą, kad pagal antrąją sutartį papildomi grynieji pinigai atsakovui nebuvo mokami. Šio fakto pripažinimas nereiškia, kad atsakovas iš viso negavo pinigų iš ieškovės ar trečiojo asmens, kaip bando savo skunde įrodyti atsakovas. Atsakovas neįrodė ir įrodymais nepagrindė, išskyrus savo paties teiktus žodinius paaiškinimus, kad jis nebuvo gavęs ir tos 130 000,00 Lt sumos (kas atitinka 37650,60 Eur) pagal pirmąją preliminarią sutartį.

Teismas tinkamai nustatęs bylos aplinkybes argumentuotai ir pagrįstai atmetė kaip neįrodytus atsakovo atsikirtimus, esą 42 580 Eur avanso jis nėra gavęs. Todėl teismui nebuvo pagrindo spręsti, kad ginčo sutarties 4.1.1.1 ir 6.1 punktuose išdėstytos sąlygos yra niekinės. Atsakovas taip pat neįrodė, jog ginčo preliminarioji sutartis buvo sudaryta be jo valios. Teismas tinkamai vertino visumą byloje pateiktų įrodymų, kurie pašalino teismo abejones dėl sutarties sudarymo fakto.

Atsakovui nepareiškus reikalavimo pripažinti ginčo sutartį negaliojančia, teismas pagrįstai ir teisingai pasielgė, nekonstatavęs ex officio ginčo sandorio kaip niekinio ir negaliojančio.

Nepagrįsti apelianto argumentai, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovė keitė 2025 m. lapkričio 24 d. ieškinyje nurodytas aplinkybes, kuriomis grindžiamas ieškinio reikalavimas, nesilaikydama CPK 141 straipsnyje nustatytos tvarkos, ir teismas nesuteikė atsakovui galimybės pasiruošti bylos nagrinėjimui pagal pakeistą faktinį ieškinio pagrindą. Ieškinyje išdėstytų aplinkybių ieškovė nepaneigė, tik jas papildė ir nurodė naujas aplinkybes, atsižvelgiant į atsakovo pateiktą atsiliepimą į ieškinį.

Apeliantas teigia, kad 2015 m. spalio 9 d. susitarimas dėl preliminariosios sutarties nutraukimo yra kaip pakvitavimas apie šalių tarpusavio atsiskaitymus ir pretenzijų vienas kitam neturėjimą, tačiau jis neteigia ir neįrodinėja, kad faktiškai grąžino E. G. iš jos gautą 130 000,00 Lt (ar atitinkamos sumos eurais) dydžio avansą.

Atsakovas daugiau kaip 10 metų naudojosi ieškovės pinigais, todėl už termino prievolei įvykdyti praleidimą privalo sumokėti įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, nepriklausomai nuo skolininko kaltės. Teismas pagrįstai šį reikalavimą patenkino, o skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo daryti kitokių išvadų.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o ja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųsto teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl pagal preliminariąją sutartį sumokėto avanso grąžinimo nesudarius pagrindinės nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties, kompensuojamųjų palūkanų ir netesybų priteisimo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė E. G. ir atsakovas Ž. M. 2015 m. spalio 9 d. sudarė preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, kurios dalykas – atsakovo įsipareigojimas parduoti pirkėjui atsakovui nuosavybės teise priklausančią negyvenamąją patalpą, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią pastate adresu (duomenys neskelbtini), ir pirkėjo įsipareigojimas ją nupirkti. Šalių susitarimu, pagrindinė turto pirkimo–pardavimo sutartis turėjo būti sudaryta iki 2016 m. rugsėjo 1 d. (preliminariosios sutarties 3.1 punktas). Ginčo turto kaina 42 580,00 Eur. Pasirašydamas šią sutartį, atsakovas patvirtino, kad pirkėjas sumokėjo pardavėjui grynaisiais pinigais visą turto kainą 42 580,00 Eur. Analogiška nuostata pakartota ir šios preliminariosios sutarties 6.1 punktu, kuriame įtvirtinta, kad visa ginčo turto kaina 42 580,00 Eur – grynieji pinigai, sumokėti pardavėjui iki pasirašant šią sutartį. Preliminariosios sutarties 5.1 punktu šalys sutarė, jeigu pagrindinė sutartis nėra sudaroma šioje sutartyje nustatytomis sąlygomis ir/ar per šios sutarties 3.1 punkte nustatytą terminą dėl pardavėjo kaltės, ši sutartis laikoma nutrūkusi ir pardavėjas privalo grąžinti pirkėjui visą sumokėtą turto kainą (42 580,00 Eur) ir 3 000,00 Eur baudą. Atsakovas Ž. M. 2025 m. rugpjūčio 26 d. pirkimo–pardavimo sutartimi ginčo turtą pardavė kitam pirkėjui, todėl ieškovė 2025 m. lapkričio 24 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti ieškovei iš atsakovo 42 580,00 Eur avansą, 10 645,00 Eur kompensuojamųjų palūkanų ir 3 000,00 Eur baudą (iš viso 56 225,00 Eur). Prieš sudarant ginčo 2015 m. spalio 9 d. preliminariąją sutartį, trečiojo asmens G. G. motina M. E. G. ir atsakovas Ž. M. 2009 m. kovo 9 d. dėl to paties ginčo objekto buvo sudarę preliminariąją sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo ginčo turtą parduoti M. E. G., o pastaroji – šį turtą nupirkti. Minėta preliminarioji sutartis buvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre. 2009 m. kovo 9 d. preliminariosios sutarties 2.3 punktu šalys susitarė, kad ginčo turtas bus parduodamas už 147 000,00 Lt sumą (arba 42 574,00 Eur). Sutarties 2.4 punktu, pirkėjas šios sutarties sudarymui įrodyti ir įvykdymui užtikrinti prieš pasirašant sutartį sumoka pardavėjui avansą – 130 000,00 Lt, kuris yra įskaitomas į ginčo turto pirkimo kainą. Pardavėjas, pasirašydamas šią sutartį, patvirtino, kad 130 000,00 Lt avansą gavo. M. E. G. ir atsakovas Ž. M. 2015 m. spalio 9 d. sudarė susitarimą dėl preliminariosios sutarties nutraukimo šalių susitarimu, kuriuo susitarė nutraukti 2009 m. kovo 9 d. preliminariąją sutartį. Tą pačią dieną, 2015 m. spalio 9 d., buvo sudaryta ginčo preliminarioji sutartis.

Teisėjų kolegija, prieš analizuodama konkrečius apelianto apeliaciniame skunde nurodytus argumentus pažymi, jog Lietuvos Respublikos civiliniame procese įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-616/2013). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės (tas yra būdinga visiškai apeliacijai), o, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio (savo iniciatyva, pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-12-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339-469/2020). Apeliacijos ribas apibrėžia apeliacinio skundo dalykas (reikalavimai).

Dėl įrodymų vertinimo

Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliantas skunde iš esmės kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadas, padarytas įvertinus byloje esančius įrodymus, teigdamas, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ar tam tikrus įrodymus įvertino netinkamai.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato remdamasis įrodymais. Įrodinėjimo dalykas – tai juridiniai faktai, su kuriais įstatymas sieja ginčijamo santykio buvimą ar nebuvimą. Faktai, kuriais pagrįsti šalių reikalavimai ir atsikirtimai bei kitos aplinkybės, kurias būtina nustatyti taikant materialiosios teisės normas ginčo santykiams. Įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnis). Kasacinio teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais nuosekliai išplėtota (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016, 29 punktą; 2016 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016, 22 punktą ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014; kt.). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Reikalavimas vertinti įrodymus vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010; 2018 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-701/2018 53–55 punktus).

Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo nustatyta, kad teismas įvairiapusiškai įvertino faktines bylos aplinkybes ir byloje teiktus įrodymus, todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apelianto nurodytus argumentus, įvertinusi byloje priimto pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, konstatuoja, jog šioje byloje nėra pagrindo pripažinti, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso įstatyme įtvirtintas ir kasacinio teismo praktikoje suformuluotas įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles. Teismas vertino byloje surinktų įrodymų, įskaitant ir tuos, kuriuos apeliantas įvardija kaip teismo ignoruotus, visetą, analizavo byloje esančius įrodymus, padarydamas išvadas dėl šiais duomenimis šalių įrodinėtų faktinių aplinkybių buvimo (nebuvimo).

Pažymėtina, kad apeliantas, nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių bylą nagrinėjusio teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog dar kartą pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių bei siekia, jog jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Tuo tarpu kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo skundą pateikęs asmuo, savaime nereiškia, jog buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-382-421/2017, 44 punktas).

Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija atmeta apelianto skundo teiginius dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo.

Dėl avanso ir kompensuojamųjų palūkanų priteisimo

Ikisutartinius teisinius santykius reglamentuoja CK 6.163–6.165 straipsniai. Remiantis CK 6.163 straipsnio 2 dalimi, šalys turi teisę laisvai pradėti derybas bei derėtis ir neatsako už tai, jog nepasiekiamas šalių susitarimas. Ši norma yra sutarčių laisvės principo (CK 6.156 straipsnis) išraiška ikisutartinių santykių stadijoje. Vis dėlto šalys privalo elgtis sąžiningai ir esant ikisutartiniams santykiams (CK 6.163 straipsnio 1 dalis). Šalis, kuri pradeda derybas dėl sutarties sudarymo ar derasi nesąžiningai, privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius. Laikoma, kad derybos pradedamos ar deramasi nesąžiningai, kai derybų šalis neturi tikslo sudaryti sutartį, taip pat atlieka kitus sąžiningumo kriterijų neatitinkančius veiksmus (CK 6.163 straipsnio 3 dalis).

Ikisutartinių santykių stadija apima įvairius derybų etapus. Įprastai pirminiame derybų etape šalys tik svarsto apie galimybę sukurti teisinius santykius, vertina šių teisinių santykių poreikį ir galimą naudą jų vykdomai veiklai, analizuoja rinkoje egzistuojančias alternatyvas. Vėlesniame derybų etape gali būti organizuojami susitikimai, diskutuojama dėl įsipareigojimų apimties, terminų, šalių atsakomybės ir kitų būsimiems sutartiniams teisiniams santykiams svarbių sąlygų. Ikisutartinių santykių stadijoje šalys, be kita ko, turi galimybę savo teisinius santykius įforminti preliminariąja sutartimi.

Preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį (CK 6.165 straipsnio 1 dalis). Preliminariojoje sutartyje šalys turi nurodyti terminą pagrindinei sutarčiai sudaryti. Jeigu šis terminas nenurodytas, pagrindinė sutartis turi būti sudaryta per metus nuo preliminariosios sutarties sudarymo (CK 6.165 straipsnio 3 dalis). Jeigu šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudaro, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia (CK 6.165 straipsnio 5 dalis). Tais atvejais, kai preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (CK 6.156 straipsnio 4 dalis).

Taigi, preliminarioji sutartis – tai organizacinė sutartis, priskirtina ikisutartinių santykių stadijai. Preliminariosios sutarties būtinieji elementai – suderinta šalių valia pasiektas susitarimas sukurti teisinius santykius, t. y. įsipareigojimas ateityje sudaryti pagrindinę sutartį; pagrindinės sutarties esminių sąlygų aptarimas; susitarimo išreiškimas rašytine forma (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. liepos 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-141-781/2024 23 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Preliminariosios sutarties sudarymas kasacinio teismo praktikoje apibūdinamas kaip baigiamasis, atspindintis toliausiai pažengusias derybas, ikisutartinių santykių etapas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-381/2023 57 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Viena vertus, preliminariąja sutartimi sukuriamas tvirtesnis teisinis santykis negu derybos, kurios nėra forminamos tokia sutartimi, kita vertus, jos sukuriamas teisinis santykis yra trapesnis už sutartinius santykius, nes jos objektas yra pagrindinės sutarties sudarymas, todėl ją pažeidus taikomi gynybos būdai yra ribojami (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-695/2017, 15 punktas; 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-695/2018, 25 punktas).

Nors preliminariosios sutarties šalys neturi teisės reikalauti priverstinio sutarties įvykdymo natūra, vis dėlto šis preliminariosios sutarties ypatumas nereiškia, kad šalies atsisakymas sudaryti pagrindinę sutartį, nulemtas subjektyvių – nuo tokios šalies valios priklausančių – priežasčių, nesukelia jai neigiamų teisinių padarinių (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-11-469/2020 20 punktą).

Teisinis civilinės atsakomybės pagrindas esant ikisutartiniams santykiams yra nesąžiningas šalies elgesys (CK 6.163 straipsnio 3 dalis), kuris preliminariųjų sutarčių atveju, be kita ko, pasireiškia vengimu ar atsisakymu sudaryti pagrindinę sutartį (CK 6.165 straipsnio 4 dalis). Neįvykdžius preliminariosios sutarties, t. y. nesudarius pagrindinės sutarties, atsakomybė nuostolių atlyginimo forma gali kilti tik tuo atveju, jeigu atsisakyta sudaryti pagrindinę sutartį nepagrįstai, ir ši atsakomybė gali būti taikoma tai šaliai, kuri elgiasi nesąžiningai ir yra kalta dėl atsisakymo ją sudaryti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-695/2018 33, 34 punktus ir pastarajame punkte nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Išplėstinė kasacinio teismo teisėjų kolegija išaiškino, kad tais atvejais, kai šalių derybos yra pasiekusios aukščiausią derybų pažangos laipsnį ir šį savo ketinimą sukurti sutartinius teisinius santykius šalys įformina preliminariąja sutartimi, šaliai, kuri neįvykdo preliminariosios sutarties, yra taikomos sutartinės civilinės atsakomybės taisyklės. Tai, be kita ko, reiškia nukentėjusios šalies teisę nuostolių atlyginimo forma reikalauti ją grąžinti į tą padėtį, kurioje ji būtų buvusi, jei pagrindinė sutartis būtų buvusi sudaryta (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. gruodžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-148-1075/2025 34 punktas).

Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovė 2025 m. lapkričio 24 d. ieškinyje suformulavo ieškinio pagrindą ir dalyką. Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovo 56 225,00 Eur grąžintino avanso, netesybų ir nuostolių atlyginimo sumą (ieškinio dalykas) ir nurodė, kad su atsakovu sudarė ginčo preliminariąją sutartį. Visą sutartą turto pirkimo–pardavimo kainą (42 580,00 Eur) ieškovė sumokėjo atsakovui prieš pasirašant ginčo preliminariąją sutartį ir tai patvirtina šalių pasirašytos ginčo preliminariosios sutarties 4.1.1.1 ir 6.1. punktai (ieškinio pagrindas). Atsakovui pateikus atsiliepimą į ieškinį ir teismui 2026 m. sausio 12 d. nutartimi pasiūlius šalims iki teismo posėdžio pateikti visus turimus įrodymus, kadangi vėliau teismas turi teisę įrodymų nepriimti, ieškovė teismui pateikė 2026 m. vasario 5 d. rašytinius paaiškinimus ir prašymą dėl papildomų įrodymų prijungimo.

Apeliantas pažymėjo, kad pateiktais paaiškinimais ieškovė paneigė ieškinyje išdėstytas aplinkybes, kad visą sutartą turto pirkimo–pardavimo kainą (42 580,00 Eur) ieškovė sumokėjo atsakovui prieš pasirašant ginčo preliminariąją sutartį ir nurodė naujas aplinkybes. Esą sudarant ginčo preliminariąją sutartį, ieškovė sumokėjo atsakovui papildomai beveik 5 000,00 Eur sumą, kuri, atsakovo teigimu, jam buvo reikalinga, kad panaikinti turto hipoteką ir sumokėti skolas, dėl kurių buvo turtas areštuotas. Nurodė kitas bylos aplinkybes. 2026 m. kovo 23 d. teismo posėdžio metu ieškovė ir trečiasis asmuo G. G. papildomai paaiškino, kad atsakovui prieš pasirašant ginčo preliminariąją sutartį apskritai nieko nemokėjo. Ieškovei, trečiajam asmeniui ir jų atstovui paneigus ieškinyje nurodytą aplinkybę (faktinį ieškinio pagrindą), kad visą sutartą turto pirkimo–pardavimo kainą (42580 Eur) ieškovė sumokėjo atsakovui prieš pasirašant ginčo preliminariąją sutartį, neliko šalių ginčo, bei atsakovo pareigos teikti įrodymus, patvirtinančius šį faktą. Todėl nepagrįstomis laikytinos ir teismo išvados, kad atsakovui tenka pareiga grąžinti ieškovei 42 580,00 Eur avansą.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su minėtais apelianto argumentais. Kaip ir nustatė pirmosios instancijos teismas, atsakovas neginčijo fakto, kad buvo sudaręs pirmą 2009 m. kovo 9 d. preliminariąją sutartį, kurios 2.4 punktu atsakovas aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtino, kad 130 000,00 Lt avansą gavo. Esant šioje sutartyje aiškiai išreikštam pinigų gavimo fakto patvirtinimui, atsakovo argumentas, jog ieškovė ir trečiasis asmuo paneigė ieškinyje nurodytą aplinkybę (faktinį ieškinio pagrindą), kad visą sutartą turto pirkimo–pardavimo kainą (42580,00 Eur) ieškovė sumokėjo atsakovui prieš pasirašant ginčo preliminariąją sutartį ar, kad kaip atsakovas nurodė pirmosios instancijos teisme, pasirašydamas ginčo sutartį nesuprato, kad patvirtina pinigų gavimą, nėra įtikinamas ir logiškas, bei vertintinas kaip atsakovo gynybinė pozicija siekiant išvengti atsiskaityti su ieškove. Tiek ieškovė, tiek trečiasis asmuo nuosekliai laikėsi pozicijos, kad pagal pirmą preliminarią sutartį (2009 m. kovo 9 d.), kuri buvo sudaryta tarp atsakovo ir trečiojo asmens mamos M. E. G. dėl patalpų įsigijimo, atsakovui pinigus perdavė trečiasis asmuo. Kad minėtas patalpas siekė įgyti ieškovė ir trečiasis asmuo, patvirtina aplinkybė, kad minėtomis patalpomis naudojosi ieškovė ir trečiasis asmuo, kurie mokėjo komunalinius mokesčius, dalį banko įmokų už atsakovą, siekė pakeisti patalpų paskirtį. M. E. G. ir atsakovas Ž. M. 2015 m. spalio 9 d. sudarė susitarimą dėl preliminariosios sutarties nutraukimo šalių susitarimu, kuriuo susitarė nutraukti 2009 m. kovo 9 d. preliminariąją sutartį, ir tą pačią dieną, 2015 m. spalio 9 d., buvo sudaryta ginčo preliminarioji sutartis, kurią atsakovas pasirašydamas ne vieną kartą patvirtino, kad 42 580,00 Eur sumą yra gavęs ir jog tuo atveju, jeigu pagrindinė sutartis nebus sudaryta dėl pardavėjo kaltės, visą šią sumą jis įsipareigoja grąžinti pirkėjui (šios sutarties 4.1.1.1, 5.1, 6.1 punktai), patvirtina ieškovės ir trečiojo asmens teiginius, kad šalys buvo sutariusios ir laikė, kad atsakovas pinigus yra gavęs, kurie atsakovui buvo sumokėti trečiojo asmens grynaisiais pinigais 130 000,00 Lt (37 650,60 Eur) ginčo patalpose pasirašant 2009 m. kovo 9 d. preliminarią sutartį tarp atsakovo ir trečiojo asmens mamos M. E. G.. Tiek ieškovė, tiek trečiasis asmuo nurodė, kad ginčo sutartyje buvo nurodyta didesnė suma (42 580,00 Eur), nei faktiškai pagal pirmą preliminariąją sutartį perduoti grynieji pinigai, dėl to, kad buvo šalių susitarimas tokiu būdu kompensuoti ieškovės ir trečiojo asmens patirtus nepatogumus, taip pat atsilyginti už G. G. suteiktas projektavimo paslaugas. Atsakovas 2015 m. spalio 9 d. sutarties sąlygų niekada neginčijo. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad atsakovas prieš 2009 m. kovo 9 d. preliminariosios sutarties pasirašymą buvo sudaręs kitą preliminariąją sutartį, taip pat buvo keturių įmonių vadovu, todėl turėjo patirties sudarant nekilnojamojo turto sandorius. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovas, atsisakęs sudaryti pagrindinę sutartį, nesant tam jokių objektyvių priežasčių, privalo grąžinti avansą.

Dėl teismo teisės (pareigos) ex officio vertinti sandorio teisėtumą

Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo ex officio konstatuoti, kad ginčo preliminariosios sutarties 4.1.1.1 ir 6.1. punktuose išdėstytos sąlygos yra niekinės ir negalioja, nes šių sąlygų ir byloje nustatytų aplinkybių prieštara akivaizdi ir byloje nereikėjo aiškintis papildomų aplinkybių, pagrindžiančių, jog sandoris yra niekinis ir dėl to negaliojantis. Toks teismo veikimas nepažeis civilinio proceso dispozityvumo ir rungimosi principų, nes aplinkybės, pagrindžiančios, jog ginčo preliminariosios sutarties 4.1.1.1 ir 6.1. punktuose išdėstytos sąlygos yra niekinės ir dėl to negalioja nustatytos pačių sutarties šalių laisva valia duotais paaiškinimais. Tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde atsakovas nesutiko, kad jis yra sudaręs 2015 m. spalio 9 d. sutartį, aiškino, kad ši sutartis be jo žinios jam galėjo būti paduota pasirašyti, kuomet šalys tą pačią dieną pasirašė susitarimą dėl ankstesnės preliminariosios sutarties nutraukimo. Atsakovas neginčijo, kad ginčo 2015 m. spalio 9 d. preliminariojoje sutartyje esantis parašas yra jo, taip pat neginčijo, kad buvo sudaręs pirmą preliminariąją sutartį bei jos nutraukimą, tačiau teigė, kad 2015 m. spalio 9 d. preliminariąją sutartį galėjo pasirašyti nesant jo valios.

Civilinės teisės doktrinoje ir CK išskiriami niekiniai ir nuginčijami sandoriai (CK 1.78 straipsnio 1 dalis). Sandoris yra niekinis, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu, be to, šalys negali niekinio sandorio patvirtinti (CK 1.78 straipsnio 1 dalis). Niekiniu sandoris gali būti laikomas tik tada, kai yra įstatymų nustatyti pagrindai. Niekinė sutartis arba absoliučiai negaliojanti sutartis yra tuomet, jeigu ją sudarant buvo pažeisti pagrindiniai sutarčių teisės principai ir dėl to pažeisti ne tik sutarties šalies, bet ir viešieji interesai (CK 6.225 straipsnio 1 dalis).

Pagal CK 1.78 straipsnio 5 dalį reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo. Niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio.

Tuo tarpu nuginčijamo sandorio atveju tam, kad sandoris būtų pripažintas negaliojančiu, būtinas teismo sprendimas (CK 1.78 straipsnio 2 dalis). Nuginčijama sutartis (santykinai negaliojanti sutartis) yra tuomet, jeigu ją sudarant viena šalis veikė sąžiningai ir pripažinti sutartį negaliojančia būtina tik dėl to, kad būtų apginti sąžiningos šalies privatūs interesai (CK 6.225 straipsnio 3 dalis).

Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad ex officio, nesant ginčo šalies reikalavimo, teismas pripažįsta sandorį niekiniu ir taiko niekinio sandorio pasekmes tik tuomet, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį ar aktą niekiniu tampa akivaizdus. Tam, kad pagrindas pripažinti sandorį niekiniu būtų akivaizdus (ir kad jį teismas galėtų konstatuoti procesiniame sprendime), būtina, kad tokį pagrindą patvirtinančios aplinkybės būtų nustatytos (ištirtos, išnagrinėtos ir įvertintos) laikantis CPK įtvirtintų reikalavimų arba kad išvadą dėl tokio pagrindo egzistavimo patvirtintų kitos byloje nustatytos (t. y. CPK nustatyta tvarka ištirtos, išnagrinėtos ir įvertintos) aplinkybės (CPK 263 straipsnis, 270 straipsnio 4 dalies 1, 2 punktai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-301-706/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kai sandoris ar aktas nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio ar akto negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį ar aktą negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2012; 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-428/2015; 2017 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-248/2017, 37 punktas; 2019 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-400-916/2019, 35 punktas).

CPK 265 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teismas turi priimti sprendimą dėl visų ieškovo, atsakovo ir trečiojo asmens pareikštų reikalavimų, išskyrus atvejus, kai priimamas dalinis sprendimas. Sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK nustatytus atvejus. CPK įtvirtinti rungimosi, dispozityvumo ir šalių lygiateisiškumo principai (CPK 12,13 17 straipsniai) nustato, kad kiekvienas proceso dalyvis teismo turi būti traktuojamas vienodai ir kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, be to, šalys pačios sprendžia, kokius reikalavimus reikšti ar nereikšti byloje.

Dėl pirmiau nurodytų motyvų darytina išvada, kad teismas, nenustatęs sandorio niekinio pobūdžio, neturi teisės ex officio, nesant ginčo šalies pareikšto reikalavimo, vertinti ginčo šalių sudarytų nuginčijamų sandorių teisėtumo, jų atitikties šalių valiai ar bendriesiems teisingumo, protingumo ar sąžiningumo principams. To teismui neleidžia ir ginčo šalių nustatytos bylos nagrinėjimo ribos, kurių teismas neturi teisės peržengti, jeigu nenustatomi įstatyme įtvirtinti pagrindai peržengti ginčo ribas.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovo apeliaciniame skunde nurodomas argumentas, jog šalių sudarytos ginčo sutarties 4.1.1.1. ir 6.1. punktuose išdėstytos sąlygos prieštarauja bylos įrodymams ir teismo nustatytoms aplinkybėms, nesudaro pagrindo konstatuoti esant viešąjį interesą ir pagrindą peržengti bylos nagrinėjimo ribas bei teismui ex officio vertinti šios sutarties sąlygos teisėtumą, nesant atsakovo reikalavimo pripažinti šias sutarties sąlygas negaliojančiomis. Todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas turėjo ex officio konstatuoti šalių sudarytos ginčo sutarties 4.1.1.1. ir 6.1. punktuose išdėstytas sąlygas kaip niekines ir negaliojančias, yra teisiškai nepagrįstas, todėl atmetamas.

Dėl atsakovo argumentų, kad teismas peržengė ieškinio ribas

Apeliantas skunde nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovė keitė 2025 m. lapkričio 24 d. ieškinyje nurodytas aplinkybes, kuriomis grindžiamas ieškinio reikalavimas. 2026 m. vasario 5 d. rašytiniais paaiškinimais bei teikdama paaiškinimus teismo posėdyje ieškovė nesilaikydama CPK 141 straipsnyje nustatytos tvarkos keitė faktinį ieškinio pagrindą. 2026 m. vasario 5 d. rašytiniais paaiškinimais ieškovė paneigė ieškinyje išdėstytas aplinkybes, kad visą sutartą turto pirkimo–pardavimo kainą (42 580,00 Eur) ieškovė sumokėjo atsakovui prieš pasirašant ginčo preliminariąją sutartį ir nurodė naujas aplinkybes. Esą 2009 m. kovo 9 d. buvo sudaryta kita preliminarioji sutartis, pagal kurią atsakovui buvo sumokėta avansu 130 000,00 litų (37 650,60 Eur) suma. Vietoje 2009 m. kovo 9 d. preliminarios sutarties bus sudaryta ginčo preliminarioji sutartis, pagal kurią ieškovė perėmė visas pradinės pirkėjos teises, įskaitant ir teisę į sumokėtą 130 000,00 Lt (37 650,60 Eur) avansą. Apeliantas pažymėjo, kad teismas išėjo už ieškinio ribų ir bylą nagrinėjo pagal ieškovės pakeistą ir ieškinyje nenurodytą faktinį ieškinio pagrindą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nurodytas apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas.

CPK 13 straipsnyje įtvirtintas dispozityvumo principas, kuris taikomas visose civilinio proceso stadijose, reiškia, jog asmuo, manantis, kad jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Teismas, vykdydamas savo pareigą teisingai išspręsti bylą, nustatyti subjektinės teisės pažeidimą ir ją ginti (CPK 2 straipsnis), privalo, neperžengdamas asmens ieškiniu nustatytų ribų, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti bei įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio ieškinį asmens teisės, įstatymu saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu jie gintini (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-217/2010; 2021 m. gegužės 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-136-916/2021 29 punktą).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia faktinis ieškinio pagrindas ir ieškinio dalykas, taip pat atsakovo pateikti atsikirtimai į ieškinį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-381/2021 12 punktą; 2022 m. birželio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-176-378/2022 46 punktą; 2022 m. gruodžio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-269-701/2022 42 punktą).

Ieškinio pagrindas – tai aplinkybės, patvirtinančios ieškovo subjektinę teisę ir reikalavimo pagrįstumą. Ieškovo reikalavimas atsakovui išplaukia iš konkretaus teisinio santykio, iš subjektinės ieškovo teisės. Taigi, ieškinio faktinį pagrindą sudaro aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas). Tai faktai, su kurių (ne)buvimu teisės aktai sieja teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą arba pasibaigimą, tokie, kaip, pvz., sutarties sudarymas, sandorio negaliojimas, žalos padarymas, turto įgijimas be pagrindo, netinkamos kokybės daikto pardavimas ir pan. Nors CPK nenustatytas reikalavimas, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą, tačiau faktai juridinę reikšmę įgauna tik tuo atveju, jei būtent su jais materialiosios teisės normos, reglamentuojančios ginčo teisinį santykį, sieja juridinių faktų atsiradimą, t. y. šalis siejančių teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą, pasibaigimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-440-687/2016 16 punktą; 2021 m. lapkričio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-272-1075/2021 22 punktą).

Ieškovas, įgyvendindamas dispozityvumo principą, taip pat turi teisę pakeisti ieškinio pagrindą arba ieškinio dalyką, padidinti ar sumažinti ieškinio reikalavimus CPK nustatyta tvarka (CPK 42 straipsnio 1 dalis). Ieškinio reikalavimo, t. y. ieškinio dalyko, sumažinimas ar padidinimas, ieškinio pagrindą papildančių faktinių aplinkybių nurodymas nelaikomas ieškinio dalyko ar pagrindo pakeitimu, nes tai yra savarankiška ieškovo procesinė teisė; tokiu atveju pradiniai ieškinio elementai nesikeičia, o tik padidėja ar sumažėja jų apimtis (žr.pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380/2008, 2020 m. birželio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-150-687/2020).

Atsižvelgiant į civiliniame procese galiojantį rungimosi principą, įrodinėjimo civiliniame procese pareiga bendriausia prasme tenka tai bylos šaliai, kuri teigia, kad egzistuoja viena ar kita faktinė aplinkybė (jų daugetas), sudaranti jos reikalavimų ar atsikirtimų pagrindą (CPK 12 ir 178 straipsniai). Taigi, pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, įrodyti sumokėtą avansą turi jo priteisimo reikalaujanti ieškovė.

Byloje nustatyta, kad ieškovė 2025 m. lapkričio 24 d. kreipėsi į teismą prašydama jai priteisti iš atsakovo 42 580,00 Eur avansą, 10 645,00 Eur kompensuojamųjų palūkanų ir 3 000,00 Eur baudą (iš viso 56 225,00 Eur), 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškinyje ieškovė teigė, kad pagal 2015 m. spalio 9 d. šalių sudarytą preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, kurios dalykas – atsakovo įsipareigojimas parduoti pirkėjui atsakovui nuosavybės teise priklausančią negyvenamąją patalpą, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią pastate adresu (duomenys neskelbtini), ir pirkėjo įsipareigojimas ją nupirkti. Šalių susitarimu, pagrindinė turto pirkimo–pardavimo sutartis turėjo būti sudaryta iki 2016 m. rugsėjo 1 d. (preliminariosios sutarties 3.1 punktas). Ginčo turto kaina 42 580,00 Eur. Pasirašydamas šią sutartį, atsakovas patvirtino, kad pirkėjas sumokėjo pardavėjui grynaisiais pinigais visą turto kainą 42 580,00 Eur. Analogiška nuostata pakartota ir šios preliminariosios sutarties 6.1 punktu, kuriame įtvirtinta, kad visa ginčo turto kaina 42 580,00 Eur – grynieji pinigai, sumokėti pardavėjui iki pasirašant šią sutartį. Preliminariosios sutarties 5.1 punktu šalys sutarė, jeigu pagrindinė sutartis nėra sudaroma šioje sutartyje nustatytomis sąlygomis ir/ar per šios sutarties 3.1 punkte nustatytą terminą dėl pardavėjo kaltės, ši sutartis laikoma nutrūkusi ir pardavėjas privalo grąžinti pirkėjui visą sumokėtą turto kainą (42 580,00 Eur) ir 3 000,00 Eur baudą.

Atsakovas atsiliepdamas į ieškinį nurodė, kad nėra sudaręs su ieškove ginčo sutarties, neigė gavęs pinigus pagal ginčo sutartį. Ieškovė, atsižvelgdama į šį atsiliepimo į ieškinį argumentą, iki parengiamojo teismo posėdžio pradžios, t. y. 2025 m. vasario 5 d., pateikė teismui rašytinius paaiškinimus ir prašymą dėl papildomų dokumentų pridėjimo prie bylos. Nurodė, kad, atsikirsdama į pirmiau nurodytus atsakovo argumentus, ji kaip papildomus įrodymus reikalavimui dėl 42 580,00 Eur avanso priteisimo pagrįsti pateikia papildomus paaiškinimus, bei 2009 m. kovo 9 d. preliminarią sutartį bei susitarimą dėl jos nutraukimo, G. G. gimimo įrašą, G. G. ir E. G. santuokos sudarymo įrašą, sąskaitas faktūras, mokėjimo pavedimus.

Nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas 2025 m. vasario 6 d. ieškovės pateiktus rašytinius paaiškinimus bei papildomus dokumentus išsiuntė atsakovui susipažinti. Ieškovė bylos nagrinėjimo metu paaiškino, kad jos reikalavimas atsakovui nesikeičia, o pateikta sutartis ir kiti dokumentai tik papildomai patvirtina, kad atsakovas gavo ginčo sutartyje nurodyto dydžio avansą. Šią aplinkybę ieškovė patvirtino ir atsiliepime į apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ieškovė nekeitė nei ieškinio pagrindo, nei ieškinio dalyko, o tik prieš parengiamąjį teismo posėdį pateikė papildomus įrodymus, kuriais siekė pagrįsti, kad atsakovui buvo sumokėtas avansas, ir papildė ieškinio pagrindą aplinkybėmis, susijusiomis su teikiamais naujais įrodymais. Remiantis kasacinio teismo praktika, kaip minėta, ieškinio pagrindą papildančių faktinių aplinkybių nurodymas nelaikytinas ieškinio dalyko ar pagrindo pakeitimu.

Apeliantas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė apie 2009 m. kovo 9 d. preliminarios sutarties transformaciją į ginčo preliminariąją sutartį bei tokios transformacijos teisinius padarinius. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas, ar atsakovas pagal ginčo sutartį yra gavęs 42 580,00 Eur avansą be kita ko vertino ir tai, kad atsakovas nagrinėjamoje byloje neginčijo fakto, kad buvo sudaręs pirmą 2009 m. kovo 9 d. preliminariąją sutartį, kurios 2.4 punktu atsakovas aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtino, kad 130 000,00 Lt avansą gavo, o esant šioje sutartyje aiškiai išreikštam pinigų gavimo fakto patvirtinimui, atsakovo argumentas, jog, pasirašydamas šią sutartį, nesuprato, kad patvirtina pinigų gavimą, nėra įtikinamas ir logiškas.

Apeliantas nesutinka, kad pažeidė savo pareigą grąžinti ieškovei sumokėtą avansą, todėl privalo sumokėti ieškovei 5 procentų dydžio metines kompensacines palūkanas už penkerius metus, t. y. 10 645,00 Eur (42 580,00 Eur x 5 proc. x 5 metai).

CK 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.210 straipsnyje įtvirtintos palūkanos, kurios mokamos už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, ir praleistą prievolės vykdymo terminą, savo prigimtimi yra kompensacinės palūkanos. Kompensacinės palūkanos neatlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkcijos – jomis tik kompensuojami dėl prievolės neįvykdymo patirti nuostoliai (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016, 12 punktas). Taigi, įstatyme įtvirtintų palūkanų, mokamų už prievolės vykdymo termino pažeidimą, prigimtis yra kompensacinė ir jos teismų praktikoje pripažįstamos kreditoriaus minimaliais nuostoliais, kurių nereikia įrodinėti.

Teisėjų kolegija konstatavusi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovas, atsisakęs sudaryti pagrindinę sutartį, nesant tam jokių objektyvių priežasčių, privalo grąžinti avansą, pagrįstai priteisė iš atsakovo 10 645,00 Eur kompensuojamųjų palūkanų.

Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui įvertinti, todėl dėl jų teisėjų kolegija nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktus).

Teisėjų kolegija, apibendrindama nustatytas aplinkybes ir pirmiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė procesinės ir materialiosios teisės normas, vadovavosi aktualia teismų praktika, tinkamai motyvavo priimtą teismo sprendimą. Dėl to apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovo apeliacinį skundą atmetus, jo apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

Ieškovė už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą turėjo 980,00 Eur advokato pagalbos išlaidų, pateikė šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, šios ieškovės turėtos išlaidos priteisiamos iš atsakovo. Pažymėtina, jog ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio nustatytų maksimalių rekomenduojamų priteisti išlaidų dydžių ir atitinka bylos sudėtingumą (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo Ž. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovės E. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 980,00 Eur (devynis šimtus aštuoniasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.