Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Šalies argumentai

Ieškovas VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras pareikštu ieškiniu prašė įpareigoti atsakovą BAB banką SNORAS grąžinti 13 732 864,50 Lt (3 977 312,47 Eur) įkeistų lėšų, jas sumokant į trečiojo asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros sąskaitą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad jis, siekdamas nustatyti Šiaulių regiono komunalinių atliekų tvarkymo sistemos plėtros ir vystymo kryptis, priemones bei galimybes, parengė galimybių studiją „Šiaulių regiono komunalinių atliekų tvarkymo sistemos infrastruktūros plėtra“ ir kaštų ir naudos analizę. Siekdami užtikrinti šios galimybių studijos, joje nustatytų tikslų, uždavinių, priemonių įgyvendinimą ir tam reikalingą finansavimą, 2010 m. gruodžio 30 d. trečiasis asmuo ir ieškovas sudarė projekto „Šiaulių regiono komunalinių atliekų tvarkymo sistemos plėtra“ finansavimo ir administravimo sutartį (toliau – Finansavimo sutartis), kurioje susitarė, kad 30 proc., t. y. 13 894 152,90 Lt (4 024 024,82 Eur), iš Europos Sąjungos fondų projektui finansuoti skirtų lėšų ieškovui išmokama avansu, jam pateikus finansų įstaigos ar draudimo įmonės garantiją. Šalys 2010 m. gruodžio 30 d. sudarė garantijos suteikimo sutartį (toliau – Garantijos sutartis), pagal kurią, siekiant užtikrinti ieškovo įsipareigojimų pagal Finansavimo sutartį įvykdymą, atsakovas išdavė trečiajam asmeniui avanso grąžinimo garantiją. Užtikrinant atsakovo atgręžtinių reikalavimų pagal Garantijos sutartį įvykdymą, kaip piniginis užstatas tiesioginiu trečiojo asmens mokėjimo pavedimu į atsakovo depozitinę sąskaitą buvo deponuotas (įkeistas) 13 894 152,90 Lt (4 024 024,82 Eur) avansas, išmokėtas pagal Finansavimo sutartį, nustatyta jo naudojimo tvarka ir sąlygos. Atsakovas 2012 m. sausio 18 d. raštu informavo ieškovą, kad, atsižvelgiant į tai, jog Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi jam buvo iškelta bankroto byla, sudarytos sutartys, kurių vykdymo terminas dar nepasibaigė, nebus vykdomos ir nuo pranešimo įteikimo dienos yra laikomos pasibaigusiomis.

Ieškovo teigimu, įkeistos lėšos turi būti jam grąžintos nesilaikant Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) nustatytos kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės, nes trečiajam asmeniui nuosavybės teise priklausančios lėšos buvo laikinai saugomos atsakovo depozitinėje sąskaitoje. Dėl to šiuo atveju turi būti taikoma CK 6.56 straipsnio 8 dalies nuostata, kad depozitinėje sąskaitoje esančios lėšos nepatenka į bendrą bankrutuojančios įmonės turtą, kuri užtikrina asmenų konstitucinio nuosavybės neliečiamybės principo įgyvendinimą. Ieškovo teigimu, asmenų teisė susigrąžinti jiems nuosavybės teise priklausantį turtą iš bankrutuojančios įmonės valdymo negali būti ribojama; kitiems asmenims nuosavybės teise priklausantis turtas negali būti panaudotas tokios įmonės kreditorių reikalavimams tenkinti. Įkeistos lėšos nebuvo perleistos atsakovui, jos yra ieškovo nuosavybė, išieškojimas į šias lėšas galėjo būti nukreiptas tik ieškovui neįvykdžius savo prievolių pagal Garantijos sutartį ar nepakakus ieškovo sąskaitos likučio. Todėl šiuo atveju nebuvo sąlygų, kurioms esant atsakovas būtų galėjęs perimti nuosavybės teisę į lėšas. Atsakovo atsisakymas grąžinti ieškovui nuosavybės teise priklausančias įkeistas lėšas yra neteisėtas, pažeidžiantis jo konstitucinę teisę į nuosavybę. Ieškovas pažymėjo, kad Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos ir Teisingumo ministerijos raštuose pateikti išaiškinimai patvirtina, jog bankrutavusio banko depozitinėje sąskaitoje laikomos įkeistos kitiems asmenims priklausančios lėšos neturėtų būti įtraukiamos į bankrutavusio banko turtą ir naudojamos jo prievolėms vykdyti ar kreditorių reikalavimams tenkinti ĮBĮ nustatyta tvarka.