Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens P. Š. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. liepos 23 d. nutarties pripažinti likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Statybų ir inovacinių sprendimų spektras“ bankrotą tyčiniu,

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės (toliau – LUAB) „Statybų ir inovacinių sprendimų spektras“ (toliau – ir bendrovė) kreditorė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Baltled“ (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti LUAB „Statybų ir inovacinių sprendimų spektras“ (ankstesnis pavadinimas UAB „Energus“) bankrotą tyčiniu, nustatant, kad suinteresuotų asmenų P. Š. ir M. R. veiksmai sukėlė tyčinį bendrovės bankrotą.

Pareiškėja nurodė, kad bendrovės nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo suinteresuoto asmens P. Š., kuris buvo bendrovės vadovu 2014–2023 m., valdymo. Bendrovė nemoki tapo 2018 m. dėl lėšų pervedimo susijusiai „SIA Energus“ ir jos kreditoriams, daugiau nei 1,5 mln. Eur debitorinės skolos neišreikalavimo. Bendrovė 2017–2019 m. vykdė didelės vertės darbus Latvijoje, pirko medžiagas „SIA Energus“ naudai, tačiau „SIA Energus“ nuolat neatsiskaitydavo su bendrove ir tuometinis jos vadovas P. Š. tokią situaciją toleravo. Bendrovė kitai susijusiai įmonei „OOO Energus LT“ paskolino 171 528 Eur, iš kurių debitorė grąžino tik 54 000 Eur. Bendrovė 2017–2020 m. pervedė dideles sumas kitoms su P. Š. susijusioms įmonėms (UAB „IT ranga“ – 143 690 Eur, UAB „Mobybrand“ – 53 437,22 Eur). Bendrovė 2019 m. vasario 15 d. su viešąja įstaiga (toliau – VšĮ) „Lietuvos verslo paramos agentūra“ pasirašė sutartį dėl projekto „Pastatų inžinerinių sistemų energetinių sąnaudų monitoringo, prognozavimo ir priežiūros inovatyvių ekspertinių sistemų kūrimas“ vykdymo, finansuojamą iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų. Projekto vykdymui bendrovė nuo 2019 m. gruodžio 31 d. iki 2022 m. balandžio 5 d. apskaitė 1 723 173,59 Eur sąnaudų ir šiuo pagrindu 2022 m. liepos 31 d. į apskaitą nepagrįstai įtraukė ilgalaikį nematerialųjį turtą – programinę įrangą. Tokiu būdu bendrovė siekė sudaryti klaidingą įspūdį apie gerėjančią turtinę situaciją, t. y. siekė išvengti restruktūrizavimo bylos (iškelta 2020 m. gegužės 7 d.) nutraukimo ir bankroto bylos iškėlimo. Prie bendrovės finansinės padėties pabloginimo taip pat prisidėjo 2020 m. vasario 10 d. su bendrovės vienintele akcininke UAB „Energus Group“, kuriai taip pat vadovavo P. Š., sudaryta paslaugų sutartis, kuria tik buvo siekiama sudaryti naudos bendrovei įspūdį ir būsimas perspektyvas. Nemokios bendrovės lėšos toliau buvo švaistomos ir 2024 m., t. y. bendrovės vadovu tapus suinteresuotam asmeniui M. R., kuris neinicijavo bankroto bylos iškėlimo ir dar labiau pablogino bendrovės turtinę padėtį. Bendrovei restruktūrizavimo byla nutraukta ir iškelta bankroto byla Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 5 d. nutartimi, kurį įsiteisėjo 2024 m. lapkričio 14 d. Paskirtai nemokumo administratorei UAB „Angorela“ (toliau – ir nemokumo administratorė) nebuvo perduota reikšminga bendrovės dokumentų dalis. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu, kurį lėmė buvusių bendrovės vadovų neteisėti veiksmai (neveikimas).

Bendrovės nemokumo administratorė prašė klausimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad pagrindiniai bendrovės sandoriai buvo susiję su jos vykdyta ūkine komercine veikla. Nemokumo administratorė nenustatė teisinio pagrindo ginčyti sandorių.

Suinteresuotas asmuo P. Š. prašė atmesti pareiškimą dėl LUAB „Statybų ir inovacinių sprendimų spektras“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Nurodė, kad pareiškėjos apskaičiavimai apie „SIA Energus“ skolą yra klaidingi. Iš viso „SIA Energus“ skola bendrovei sudarė 778 779,70 Eur, debitorė 2019 m. dirbo pelningai, todėl suinteresuotas asmuo tikėjosi atgauti skolą, perėmė iš UAB „Transmeridianas“ 36 703,50 Eur reikalavimą į „SIA Energus“. „OOO Energus LT“ grąžino suteiktą paskolą iš dalies, t. y. 54 300 Eur, o bendrovės buhalterinėje apskaitoje 2018 m. gruodžio 31 d. buvo apskaitytas 37 500 Eur paskolos nuvertėjimas, todėl 2018 m. gruodžio 31 d. „OOO Energus LT“ paskola sudarė 79 728 Eur. Bendrovės įsiskolinimas UAB „IT ranga“ buvo 11 291,90 Eur. UAB „IT ranga“ (buvęs pavadinimas UAB „Pickvibe“) teikė bendrovei projektų valdymo paslaugas ir programavimo darbus. Suinteresuotas asmuo veikė sąžiningai, priimdamas sprendimus, nesiekė išvengti atsakomybės, priešingai, ėmėsi sprendimų, padedančių taupyti atsakovės išteklius, optimizuoti veiklą ir ją tęsti. Visi pareiškėjos nurodyti bendrovės atlikti mokėjimai UAB „Mobybrand“ (dabartinis pavadinimas UAB „Energus Inovacijos“) pagrįsti atliktais darbais ir tuo pagrindu išrašytomis pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sąskaitomis faktūromis. Paslaugų sutarties su UAB „Energus Group“ sudarymas neprisidėjo prie bendrovės nemokumo ir bendrovės veiklą nebuvo siekiama perkelti į minėtą įmonę. Bendrovė dėl jai inicijuotos nemokumo bylos ir vėliau vykdyto restruktūrizavimo proceso nebūtų gavusi užsakymų dėl trečiųjų asmenų atsisakymo sudaryti sutartis su restruktūrizuojama bendrove ar bent jau tiesiogiai gavusi užsakymų tiek, kiek gavo pagal minėtą paslaugų sutartį. Bendrovė su UAB „Energus Group“ buvo sudariusi patalpų subnuomos sutartį, pagal kurią gavo papildomų pajamų. Pareiškėjos nurodyta programinė įranga buvo sukurta ir naudojama trečiųjų asmenų veikloje. Bendrovės finansinė padėtis restruktūrizavimo metu nebuvo bloginama. Bendrovė, siekdama išlaikyti veiklos tęstinumą, sėkmingą veiklos vykdymą, investavo į buhalterinės apskaitos ir verslo valdymo programas bei jų tobulinimą ir optimizavimą, buvo apmokamos domenų registravimo ir palaikymo paslaugos bei „Google“ reklamos paslaugos. Bendrovė įsigijo įvairias darbo priemones, būtinas darbuotojų funkcijoms atlikti ir darbo procesų užtikrinimui. Siekiant išlaikyti darbuotojų motyvaciją ir lojalumą bendrovei, buvo organizuojamos įvairios darbuotojų motyvavimo ir komandos formavimo iniciatyvos, investuota į darbuotojų kompetencijos ir kvalifikacijos kėlimą. Pareiškėja nenurodė nei faktinių, nei teisinių pagrindų dėl buvusių bendrovės vadovų sąmoningo blogo valdymo.

Suinteresuotas asmuo (kreditorė) UAB „Kereta“ prašė pareiškėjos pareiškimą patenkinti. Nurodė, kad nuo bendrovės kreditorių ir teismų, nagrinėjusių bankroto ir restruktūrizavimo bylos iškėlimo klausimus, buvo nuslėpta informacija apie bendrovės turtinę padėtį, mokumą. Bendrovė vykdė sandorius su „SIA Energus“, kuri buvo nemoki jau 2018 m., be teisinio pagrindo pervedė lėšas kitoms susijusioms įmonėms, siekdama išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Restruktūrizavimo metu nebuvo paisoma bendrovės ir jos kreditorių interesų, o P. Š. veiksmai (neveikimas) patvirtina siekį bendrovės veiklą ir turtą perkelti į UAB „Energus Group“ ir kitas susijusias įmones.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

pripažino LUAB „Statybų ir inovacinių sprendimų spektras“ bankrotą tyčiniu;

nustatė, kad dėl tyčinio LUAB „Statybų ir inovacinių sprendimų spektras“ bankroto atsakingi asmenys yra P. Š. ir M. R.;

priteisė pareiškėjai iš suinteresuotų asmenų P. Š. ir M. R. po 2 500 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą;

priteisė suinteresuotam asmeniui UAB „Kereta“ iš suinteresuotų asmenų P. Š. ir M. R. po 500 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Teismas netenkino P. Š. prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymas (toliau – JANĮ) nenumato imperatyvaus būtinumo klausimą dėl juridinio asmens bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėti išimtinai žodinio proceso tvarka ir nenustatė pagrindo bei priežasčių, dėl kurių pareiškimas negalėtų būti nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. Teismas pažymėjo, kad visi dalyvaujantys byloje asmenys turėjo galimybę išdėstyti savo argumentus teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose, pateikti norimus rašytinius įrodymus jiems pagrįsti ir šiomis savo procesinėmis teisėmis naudojosi.

Teismas nurodė, kad pareiškimas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu grindžiamas buvusių vadovų veiksmais, atliktais galiojant Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymui (toliau – ĮBĮ) ir JANĮ, todėl klausimas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu turi būti sprendžiamas pagal ĮBĮ ir JANĮ reglamentavimą.

Teismas iš bendrovės Juridinių asmenų registrui pateiktų finansinės atskaitomybės dokumentų nustatė, kad bendrovės įsipareigojimai 2017–2018 m. viršijo pusę bendrovės balanse nurodytos turto vertės. Vėlesnių ataskaitinių laikotarpių duomenimis bendrovės finansinė padėtis blogėjo, nes 2019 m. padidėjo įsipareigojimų suma, bendrovė veikė nuostolingai. Nors vėliau įsipareigojimai mažėjo, tačiau mažėjo ir bendrovės turto vertė. 2020 m. bendrovės įsipareigojimai viršijo balanse nurodytą turto vertę, o 2021–2023 m. viršijo pusę bendrovės balanse nurodytos turto vertės, todėl įsipareigojimų sumažėjimas nelaikytinas finansinės padėties pagerėjimo požymiu. Nors bendrovei 2020 m. gegužės 7 d. nutartimi buvo iškelta restruktūrizavimo byla, tačiau tai nepaneigia galimybės, jog bendrovė buvo nemoki jau iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Aplinkybė, kad 2024 m. lapkričio 5 d. nutartimi restruktūrizavimo byla buvo nutraukta ir bendrovei iškelta bankroto byla, patvirtina, jog bendrovės finansiniai sunkumai nebuvo laikino pobūdžio. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gegužės 7 d. nutartyje, Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. liepos 7 d. nutartyje įvertino, kad bendrovės įsipareigojimai neviršijo balanse apskaityto turto vertės, tačiau toks vertinimas buvo grindžiamas tuo metu turimais duomenimis, įskaitant balanse apskaitytus debitorinius reikalavimus. Įvertinęs duomenis apie 2017–2019 m. bendrovės sudarytus ekonomiškai nenaudingus ir nuostolingus sandorius, teismas nusprendė, kad dėl jų susidarę debitoriniai reikalavimai realiai negalėjo būti įvykdyti, o bendrovė neturėjo realios galimybės susigrąžinti jai priklausančių lėšų. P. Š., būdamas „SIA Energus“ valdybos nariu, apie šias aplinkybes žinojo arba, veikdamas rūpestingai ir apdairiai, privalėjo žinoti.

Teismas, atsižvelgęs ne vien į formalius bendrovės finansinių dokumentų duomenis, bet ir į faktinę bendrovės turto būklę, nustatė, kad balanse apskaitytų debitorinių reikalavimų vertė neatspindėjo realių bendrovės galimybių šias lėšas susigrąžinti. Jau 2018 m. bendrovės įsipareigojimai viršijo pusę realios bendrovės turto vertės, bendrovė sudarė ekonomiškai nenaudingus sandorius, jos finansinė padėtis nuosekliai blogėjo, o finansiniai sunkumai nebuvo laikino pobūdžio, teismas padarė išvadą, jog bendrovė 2019 m. sausio 1 d. buvo nemoki. Nuo šio momento suinteresuoti asmenys, žinodami arba turėdami žinoti apie bendrovės nemokumą, turėjo pareigą inicijuoti bankroto bylos iškėlimą, tačiau šios pareigos nevykdė ir į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nesikreipė.

Teismas nustatė, kad P. Š. 2020 m. kovo 31 d. teismui, nagrinėjant klausimą dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo, pateikė debitorių sąrašą, kuriame nurodyta, jog Latvijoje registruota „SIA ER-BAL“ (buvęs pavadinimas „SIA Energus“) skolinga bendrovei 668 460,70 Eur. Pareiškėjos pateiktais duomenimis bendrovė iš viso per 2017–2019 m. „SIA Energus“ naudai atliko darbų ir pardavė medžiagų už 1 637 248,78 Eur be PVM, o „SIA Energus“ sumokėjo tik 1 012 302,58 Eur, likdama skolinga 624 946,20 Eur. Bendrovė nuo 2017 m. liepos 5 d. iki 2019 m. lapkričio 20 d. suteikė „SIA Energus“ paskolų už 101 700 Eur, atliko 30 630 Eur mokėjimus „SIA Energus“, sumokėjo „SIA Storent“ už „SIA Energus“ 5 000 Eur. Suinteresuotas asmuo P. Š. patikslino, kad „SIA Energus“ paskolų buvo suteikta už 122 200 Eur. Vadinasi, „SIA Energus“ papildomai pervesta daugiau nei 157 830 Eur bendrovės lėšų. Pareiškėjos duomenimis „SIA Energus“ grąžino bendrovei tik 20 200 Eur. Bendrovė 2019 m. gruodžio 3 d. reikalavimo perleidimo sutartimi už 29 362,80 Eur iš UAB „Transmeridianas“ perėmė 36 703,50 Eur reikalavimo teisę į „SIA Energus“. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. sausio 21 d. nutartimi patvirtino bendrovės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, įskaitant antrosios eilės kreditorės UAB „Transmeridianas“ 38 173,50 Eur finansinį reikalavimą.

Teismas padarė išvadą, kad „SIA Energus“ įsiskolinimas bendrovei buvo didesnis nei 668 460,70 Eur, „SIA Energus“, naudodamasi bendrovės lėšomis, nemokėjo palūkanų. Apie tai, kad „SIA Energus“ yra nemoki, negali atsiskaityti su bendrove, suinteresuotas asmuo P. Š. žinojo dar iki 2020 m., nes nuo 2017 m. birželio 13 d. buvo jos valdybos narys. „SIA Energus“ 2018 m. neturėjo ilgalaikio turto, apyvartinės lėšos sudarė 578 523 Eur, piniginės prievolės kreditoriams sudarė 1 514 558 Eur, nuostoliai – 940 224 Eur. Nors suinteresuotas asmuo P. Š. nurodė, kad nuo 2019 m. „SIA Energus“ pervedė bendrovei 405 000 Eur, teismo vertinimu, vien atliktų pervedimų faktas nepatvirtina, jog bendrovės finansinė padėtis buvo pagerėjusi, ar buvo išnykę jos mokumo sunkumai. P. Š. buvo žinoma apie „SIA Energus“ finansinius sunkumus, tačiau nepaisydamas šių aplinkybių, jis ir toliau priėmė sprendimus skolinti „SIA Energus“, atlikti mokėjimus, taip didindamas bendrovės finansinę riziką ir neužtikrindamas jos turtinių interesų apsaugos.

Teismas nustatė, kad bendrovės nemokumo administratorė 2025 m. birželio 13 d. kreditorių susirinkimui pateikė siūlymą, kuriam kreditoriai pritarė, nurašyti „SIA ER-BAL“ debitorinę 786 306,62 Eur skolą, kuri susidarė 2017–2019 m., nes „SIA ER-BAL“ 2022 m. buvo likviduota. Ši aplinkybė patvirtina, kad bendrovė nebeturėjo realios galimybės susigrąžinti „SIA Energus“ skolą. Taigi, P. Š. priimti sprendimai skolinti bendrovės lėšas ir nesiimti veiksmų jų susigrąžinimui lėmė bendrovės turto sumažėjimą ir blogino jos finansinę padėtį.

Teismas padarė išvadą, kad P. Š. organizavo bendrovės veiklą taip, kad ji 2017–2019 m. vykdydama didelės vertės darbus Latvijoje, pirko medžiagas „SIA Energus“ naudai, kuri per šį laikotarpį visiškai su bendrove neatsiskaitė, bendrovė skolino „SIA Energus“ lėšas, atsiskaitė su „SIA Energus“ kreditoriais, nors tuo metu pati bendrovė lėšas savo veiklai vykdyti skolinosi iš akcinės bendrovės (toliau – AB) „Swedbank“. Bendrovė nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2020 m. birželio 30 d. šiam bankui sumokėjo 62 770,41 Eur palūkanų, delspinigių, įsipareigojimo ir administravimo mokesčių. Taigi, sandoriai, susiję su „SIA Energus“, P. Š. nesiėmimas jokių veiksmų bendrovės skolai susigrąžinti, nors turėjo pareigą ginti bendrovės turtinius interesus, lėmė bendrovės nuostolius, blogino jos finansinę padėtį, bendrovė neteko didelės vertės turto, iš kurio būtų galėjusi atsiskaityti su kreditoriais.

Teismas nustatė pagal bendrovės 2020 m. kovo 31 d. pateikto debitorių sąrašo duomenis, kad Baltarusijoje registruota įmonė „OOO Energus LT“ buvo skolinga bendrovei 12 390 Eur. Pareiškėjos pateiktais duomenimis bendrovė nuo 2017 m. kovo 24 d. iki 2019 m. birželio 14 d. buvo suteikusi „OOO Energus LT“ paskolų iš viso už 171 528 Eur, iš kurių grąžinta 54 300 Eur, skolos likutis 117 228 Eur. Byloje nėra duomenų, kad „OOO Energus LT“ grąžino skolą. Teismo vertinimu, suinteresuoto asmens P. Š. nurodyta aplinkybė, kad bendrovės buhalterinėje apskaitoje 2018 m. gruodžio 31 d. buvo apskaitytas 37 500 Eur paskolos nuvertėjimas, patvirtina, jog vadovo priimti sprendimai buvo ekonomiškai nepagrįsti ir lėmė bendrovės turto sumažėjimą. P. Š. argumentas, kad tai, jog šis sandoris bus nuostolingas, jis negalėjo numatyti, nepaneigia jo pareigos priimti ekonomiškai pagrįstus ir bendrovės interesus atitinkančius sprendimus bei nepašalina atsakomybės už priimtų sprendimų sukeltas pasekmes.

Teismas nustatė, kad bendrovė nuo 2017 m. sausio 4 d. iki 2020 m. vasario 18 d. pervedė 143 690 Eur UAB „IT ranga“, kuriai vadovavo P. Š. žmona D. Š., o nuo 2022 m. lapkričio 19 d. šios įmonės vadovu tapo P. Š. Atliekant pervedimus, mokėjimo paskirtyse nurodyta: dalinis atsiskaitymas, atsiskaitymas už sąskaitas. P. Š. teigė, kad tarp bendrovės ir UAB „IT ranga“ susiklostė sutartiniai santykiai, jog UAB „IT ranga“ teikė bendrovei projektų valdymo paslaugas ir projektavimo darbus, tačiau šias aplinkybes grindė tik skolų suderinimo aktais, pirkimo operacijų apskaitos ataskaita. Teismas įvertino, kad minėti dokumentai nepatvirtino tarp bendrovių susiklosčiusių sutartinių teisinių santykių dėl suinteresuoto asmens nurodytų paslaugų teikimo, jų apimties ar fakto, jog tokios paslaugos iš tikrųjų buvo suteiktos. Vien aplinkybė, kad tarp bendrovių 2014 m. birželio 2 d. buvo sudaryta paskolos sutartis, nepaneigia išvados dėl tariamai suteiktų paslaugų. Paskolos sutartis patvirtina tik paskolinių teisinių santykių egzistavimą ir pinigų perdavimą paskolos pagrindu, tačiau ji neįrodo, kad tarp šalių buvo susiklostę sutartiniai paslaugų teikimo santykiai, kokios konkrečiai paslaugos buvo suteiktos, kokia buvo jų apimtis, vertė ar kad jos faktiškai buvo suteiktos. Pateikti apskaitos dokumentai nesudaro pakankamo pagrindo padaryti išvadą apie faktiškai suteiktas paslaugas, nes iš jų nėra galimybės nustatyti, kokios konkrečiai paslaugos buvo suteiktos, kada jos buvo suteiktos, kokia buvo jų apimtis, turinys ir ar jos apskritai buvo atliktos.

Teismas nurodė, kad P. Š. argumentai, jog nemokumo administratorė, atlikdama bendrovės sandorių patikrinimą, nenustatė pagrindo ginčyti sandorius ar kreiptis dėl bendrovės pripažinimo tyčiniu, nereiškia, jog tokių aplinkybių nebuvo. Aplinkybė, kad nemokumo administratorė neginčijo sandorių ar neįžvelgė pakankamo pagrindo kreiptis dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, nereiškia, jog byloje negali būti nustatytos kitos reikšmingos aplinkybės.

Teismas dėl bendrovės nuo 2020 m. liepos 15 d. iki 2021 m. rugsėjo 17 d. UAB „Mobybrand“ pervestų 128 519,20 Eur nurodė, kad pateiktos PVM sąskaitos faktūros, darbų priėmimo–perdavimo aktai, išmokų (mokėjimo) operacijų ataskaitos patvirtina, jog tarp bendrovių buvo susiklostę sutartiniai teisiniai santykiai. Tačiau tuo metu bendrovės finansinė padėtis nebuvo stabili, bendrovė buvo restruktūrizuojama, patyrė finansinių sunkumų ir turėjo pareigą racionaliai naudoti turimas lėšas. Tokiomis aplinkybėmis sprendimas įsigyti nurodytas paslaugas iš juridinio asmens, kurio vadovas buvo P. Š., kelia pagrįstų abejonių dėl priimto sprendimo objektyvumo. Suinteresuotas asmuo P. Š. neįrodė, kad sprendimas įsigyti paslaugas iš susijusio juridinio asmens buvo ekonomiškai naudingas bendrovei, o ne priimtas pirmiausia atsižvelgiant į kito jo vadovaujamo juridinio asmens interesus. Teismas padarė išvadą, kad tokio sprendimo priėmimas neatitiko rūpestingo ir apdairaus bendrovės valdymo principų bei prisidėjo prie bendrovės finansinės padėties blogėjimo.

Teismas priėjo išvadą, kad bendrovės finansinė padėtis buvo bloginama vadovo priimtais sprendimais ir neveikimu. P. Š., žinodamas apie bendrovės finansinius sunkumus, priėmė ekonomiškai nepagrįstus sprendimus dėl paslaugų ir darbų įsigijimo, nesiėmė pakankamų veiksmų bendrovei priklausančioms skoloms susigrąžinti, bet skolino toliau, taip neužtikrino racionalaus bendrovės lėšų naudojimo ir tinkamos jos turtinių interesų apsaugos. Dėl tokių vadovo veiksmų ir neveikimo mažėjo bendrovės turtas, didėjo jos finansiniai sunkumai, blogėjo galimybės atsiskaityti su kreditoriais, todėl buvo pažeisti jų teisėti interesai.

Teismas nustatė, kad 2022 m. gegužės–gruodžio mėn. bendrovė apmokėjo 85 013,82 Eur UAB „Energus Group“, kurios direktorius ir akcininkas buvo P. Š., veiklos reikmėms skirtas išlaidas ir asmeninio tobulėjimo, baldų, odontologo paslaugas ir kitas P. Š. asmenines išlaidas. 2023 m. už 34 997,31 Eur pirktos prekės ir paslaugos, nesusijusios su bendrovės veikla. Restruktūrizuojamai bendrovei buvo išrašomas sąskaitos už UAB „Energus Group“ domenus, „Rivile“ programą visoms „Energus“ grupės bendrovėms, padaugėjo įvairių pramogų, reprezentacinės išlaidos. 2024 m. sausio–rugpjūčio mėn. bendrovė išleido 21 427,52 Eur pirkiniams, t. y. maistui, seminarui, kompiuterių įrangai (turtui, kuris galimai nebuvo perduotas nemokumo administratorei). Byloje nėra duomenų, kad aptariamos išlaidos buvo būtinos bendrovės veiklos tęstinumui užtikrinti, restruktūrizavimo tikslams pasiekti ar atitiko racionalaus ir taupaus bendrovės lėšų naudojimo principus. Nors restruktūrizavimo proceso metu bendrovė gali patirti išlaidų, skirtų veiklai tęsti, tačiau jos turi būti ekonomiškai pagrįstos, būtinos ir atitikti bendrovės bei jos kreditorių interesus. Suinteresuotas asmuo P. Š. neįrodė, kad visos nurodytos išlaidos buvo objektyviai būtinos bendrovės veiklai vykdyti ar kad jų patyrimas buvo ekonomiškai naudingiausias sprendimas bendrovei, kurios finansinė padėtis tuo metu buvo sudėtinga. Atsižvelgiant į tai, kad bendrovė buvo restruktūrizuojama ir patyrė finansinių sunkumų, vadovui teko pareiga ypač atsakingai ir taupiai naudoti bendrovės lėšas. Lėšų skyrimas darbuotojų pramogoms ir kitoms su restruktūrizavimo tikslų įgyvendinimu tiesiogiai nesusijusioms išlaidoms laikytinas nepateisinamu bendrovės lėšų naudojimu, kuris mažino bendrovės turtą ir blogino jos galimybes atsiskaityti su kreditoriais.

Teismas nevertino kitų pareiškėjos nurodytų veiksmų, prisidėjusių prie bendrovės nemokumo (sandoriai su UAB „Energus Group“, prisiimtas sutartinis įsipareigojimas dėl projekto sutarties), kadangi byloje nustatytų aplinkybių visuma jau sudarė pakankamą pagrindą nuspręsti dėl tyčinio bankroto požymių egzistavimo, detalesnis jų vertinimas esminės reikšmės neturi bylos baigčiai.

Teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo vertinti, jog suinteresuotas asmuo P. Š., būdamas verslininkas, nesuprato bendrovėje susiklosčiusios finansinės situacijos kritiškumo, nesuvokė, jog dėl pirmiau nurodytų netinkamo valdymo veiksmų bendrovės kreditoriai neturės galimybių patenkinti savo reikalavimų iš bendrovės turto. Suinteresuotas asmuo, būdamas bendrovės vadovu, netinkamai vykdė savo pareigas, sudarė nuostolingus ir ekonomiškai nenaudingus sandorius, t. y. neveikė taip, kaip turi veikti rūpestingas ir bendrovei lojalus vadovas, dėl to buvo pažeistos kreditorių teisės. Teismas konstatavo, kad nuostolinga bendrovės veikla buvo vystoma dėl sąmoningo blogo bendrovės valdymo, nes bendrovės vadovui buvo žinoma bendrovės turtinė padėtis nuostolingų sandorių sudarymo metu, jog bendrovė turi neįvykdytų įsipareigojimų kreditoriams, ir būtent tai iš esmės pablogino bendrovės turtinę padėtį. Tokiais veiksmais bendrovės vadovas mažino bendrovės turtą, kartu ir galimybę atsiskaityti su kreditoriais, todėl tokie veiksmai atitinka JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį.

Teismas nenustatė pagrindo bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktą, nes pareiškėja nepateikė įrodymų, kad bendrovės dokumentų neperdavimas nemokumo administratorei, galimai apgaulingas buhalterinės apskaitos vedimas neleido nustatyti viso bendrovės turto, įsipareigojimų sudėties, identifikuoti visų su turto panaudojimu ir veikla susijusių operacijų, patikrinti atliktų ūkinių operacijų ir veiksmų teisėtumo. Bendrovės nemokumo administratorė nesikreipė į teismą dėl baudos skyrimo bendrovės vadovui už bendrovės dokumentų ir turto neperdavimą. Bendrovės nemokumo administratorė nenurodė, kad bendrovės dokumentai jai nebuvo perduoti ar buvo perduoti ne visi.

Teismas nurodė, kad buvę bendrovės vadovai P. Š. ir M. R. sąmoningai blogai valdė bendrovę. P. Š. sudarė nuostolingus, ekonomiškai nenaudingus bendrovei sandorius, priėmė nenaudingus sprendimus dėl paskolų suteikimo, perkėlė su juo susijusių įmonių veiklos sąnaudas ir asmenines išlaidas bendrovei. M. R. laiku neinicijavo bendrovės bankroto bylos iškėlimo, toliau blogino bendrovės finansinę padėtį. Taip savo veiksmais nemokios bendrovės padėtį dar labiau blogindami, suinteresuoti asmenys bendrovę privedė prie bankroto. Teismas priėjo išvadą, kad P. Š. ir M. R. laikytini atsakingais už tyčinį bendrovės bankrotą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Suinteresuotas asmuo P. Š. (toliau – ir apeliantas) pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. liepos 23 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti pareiškėjos UAB „Baltled“ pareiškimą dėl LUAB „Statybų ir inovacinių sprendimų spektras“ bankroto pripažinimo tyčiniu arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė bendrovės nemokumą momentą (2019 m. sausio 1 d.), neatsižvelgė į Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. nutartis, priimtas sprendžiant nemokumo (bankroto ar restruktūrizavimo) bylos iškėlimo klausimą. Teismas iš esmės pakeitė ankstesnių teismų nutarčių poziciją dėl bendrovės mokumo 2018–2020 m., iš anksto įvertino „SIA Energus“ ir „OOO Energus LT“ debitorinių skolų beviltiškumą, sandorių su minėtomis įmonėmis nuostolingumo ir nenaudingumo vertinimą panaudojo kaip prielaidą nemokumo momentui nustatyti ir vėliau šiuos sandorius vertino jau kaip savarankišką tyčinio bankroto požymį. Teismas nenustatė pradelstų įsipareigojimų ir turto vertės santykio, bendrovės nevykdytų įsipareigojimų, neatsižvelgė, kad byloje nebuvo tokių duomenų, taikė JANĮ, o ne ĮBĮ nuostatas. Akivaizdu, kad išvada dėl bendrovės nemokumo momento padaryta pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles ir tyčinio bankroto nustatymo metodiką.

Teismas neatsižvelgė, kad Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 13 d. nutartimi buvo atmestas kreditorės AB „Swedbank“ prašymas nutraukti bendrovės restruktūrizavimo bylą, nes bendrovė dirbo pelningai, vykdė restruktūrizavimo planą, turėjo daug darbuotojų, turėjo objektyvias perspektyvas atkurti mokumą. Vien tai, kad bendrovės restruktūrizavimo byla buvo nutraukta 2024 m., nereiškia, jog bendrovės finansiniai sunkumai buvo nuolatinio pobūdžio, nes restruktūrizavimo bylos nutraukimą lėmė objektyvios nuo bendrovės ir jos valdymo organų valios nepriklausančios priežastys (pandemija, karas Ukrainoje, infliacija, konkurencijos pasikeitimai). Teismas restruktūrizavimo bylos nutraukimo ir bankroto bylos iškėlimo priežasčių nevertino, nors tai turėjo esminės reikšmės klausimui dėl bendrovės nemokumo momento nustatymo ir finansinių sunkumų pobūdžio išspręsti.

Teismas, vertindamas bendrovės ir debitorių 2017–2019 m. sudarytus sandorius, neatliko priežastinio ryšio vertinimo, t. y. ar bendrovės nemokumą ar jos padėties pablogėjimą lėmė verslo nesėkmė (ar kitos objektyvios priežastys), ar tyčiniai sąmoningi bendrovės valdymo organų veiksmai. Teismas iš karto įvertino subjektyvųjį bendrovės vadovo žinojimo apie debitorių finansinius sunkumus elementą, neatsižvelgdamas į objektyvias ir nuo bendrovės vadovo valios nepriklausančias priežastis, lėmusias Latvijoje ir Baltarusijoje veikusių debitorių neatsiskaitymą. Retrospektyvinis verslo sprendimų vertinimas vien pagal vėliau paaiškėjusį bendrovei nepalankų rezultatą iš esmės reiškia griežtos atsakomybės už nepalankų verslo rezultatą taikymą, o tai prieštarauja būtinumui įrodyti sąmoningai blogą valdymą.

Teismas, vertindamas bendrovės restruktūrizavimo bylos vykdymą, paliko metodologinę spragą dėl verslo nesėkmės ar tyčinio veikimo kriterijų taikymo. Teismas nevertino, ar bendrovės bankrotą lėmė 2017–2020 m. sudaryti sandoriai, ar vėlesni įvykiai, kurie buvo objektyvūs, nes paveikė atitinkamai visą ūkio sektorių tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Bendrovė 2021 m. gavo 343 685 Eur pelno, 2022 m. – 44 481,71 Eur, 2023 m. – 1 966,92 Eur. Akivaizdu, kad teismo neįvertintos objektyvios priežastys, o ne tyčiniai valdymo organų veiksmai, lėmė bendrovės bankrotą.

Teismas nepagrįstai rėmėsi pareiškėjos apskaičiavimais dėl „SIA Energus“ debitorinės skolos dydžio, nes tikslus skolos dydžio nustatymas reikalavo metodologiškai pagrįstos ir nepriklausomos finansinės–buhalterinės analizės. Skolos dydis nuolat keitėsi bylos nagrinėjimo metu, dėl to apeliantui, perdavusiam visus dokumentus bendrovės nemokumo administratorei, buvo apsunkinta įrodinėjimo našta, paneigiant pareiškėjos apskaičiavimus, paremtus fragmentiškais duomenimis. Teismas neatliko veiksmų, kad nustatytų tikrąjį debitorinės skolos dydį, sandarą bei dinamiką, ir taip pažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymo standartą.

Teismas ignoravo, kad „SIA Energus“ 2019 m. dirbo pelningai ir pervedė bendrovei 405 000 Eur, todėl nepagrįstai nurodė, jog apeliantas turėjo žinoti apie debitorės finansinius sunkumus ir debitorės negalėjimą atsiskaityti ateityje. Bendrovė iš šios debitorės 2019 m. gavo daugiau lėšų nei jai pervedė (85 000 Eur). Akivaizdu, kad apeliantas savo veiksmais nedidino bendrovės finansinės rizikos. Teismas neatliko skaičiavimų, kurie pagrįstų debitorės blogėjančią atsiskaitymo tendenciją. Priešingai, galutinis rezultatas bendrovei buvo teigiamas, nes bendrovė iš debitorės gavo daugiau lėšų nei jai pervedė. Byloje nėra įrodymų, kad apeliantas galėjo žinoti apie blogėjančią debitorės turtinę padėtį. Apelianto pagrįstą tikėjimą atgauti visą debitorinę skolą patvirtina ir apelianto, kaip „SIA Energus“ valdybos nario, veiksmai, siekiant susigrąžinti skolą iš pagrindinio rangovo „SIA Merks“. „SIA Energus“ debitorinė skola bendrovei buvo nurašyta tik 2025 m., todėl akivaizdu, kad debitorinė skola ilgą laiką buvo laikoma realiu bendrovės turtu ir buvo tikimąsi ją atgauti.

Teismas nepagrįstai bendrovės sumokėtas AB „Swedbank“ 62 770,41 Eur palūkanas ir kitas sumas susiejo su paskolos suteikimu „SIA Energus“ ir dėl to patirta žala. Byloje nėra įrodymų, kad bendrovė būtent dėl „SIA Energus“ nuo 2017 m. suteiktų paskolų buvo priversta pasinaudoti banko kredito linija, o ne dėl įprastos ūkinės veiklos poreikių, juolab kad kredito linijos sutartis buvo sudaryta dar 2015 m.

Teismas netinkamai įvertino bendrovės ir „OOO Energus LT“ sudarytus sandorius. Bendrovės buhalterinėje apskaitoje apskaitytas 37 500 Eur skolos nuvertėjimas neįrodo, kad sprendimas suteikti paskolą buvo ekonomiškai nepagrįstas ir buvo nukreiptas prieš bendrovės interesus. Teismas neįvertino, kad minėta debitorė vykdė realią veiklą Baltarusijoje, tačiau vykdyta veikla nutrūko dėl objektyvių aplinkybių (prekybos tinklui „NORFA“ nutraukus investicijas).

Teismas dėl bendrovės sandorių su UAB „IT ranga“ (nuo 2022 m. balandžio 11 d. pavadinimas UAB „Pickvibe“, nuo 2024 m. lapkričio 8 d. – UAB „Progresyvių investicijų ir technologinių sprendimų spektras“) neatsižvelgė, kad apeliantas dėl objektyvių priežasčių negalėjo pateikti pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų apie šių juridinių asmenų bendradarbiavimą nuo 2013 m. Apeliantas nebėra bendrovės vadovu, visus dokumentus perdavė nemokumo administratorei, o archyve saugomi dokumentai tik nuo 2017 m. Nepaisant objektyvių kliūčių, apeliantui pavyko gauti šių bendrovių 2014 m. birželio 2 d. sudarytą paskolos sutartį, pagal kurią bendrovei iki 2017 m. rugsėjo 30 d. buvo paskolinti 43 443 Eur. Mokėjimo pavedimai patvirtina, kad bendrovė pradėjo skolą grąžinti nuo 2017 m. sausio 4 d. Byloje nėra įrodymų, kad bendrovė mokėjo už fiktyvias paslaugas.

Teismas nepagrįstai nurodė, kad bendrovės su UAB „Mobybrand“ sudaryti sandoriai prisidėjo prie bendrovės finansinės padėties pabloginimo. Teismas pripažino, kad tarp šių bendrovių egzistavo realūs paslaugų teikimo santykiai, šios kontrahentės pasitelkimas buvo racionalus sprendimas. Byloje nėra duomenų, kad suteiktų paslaugų kaina neatitiko rinkos kainos. Priešingai, bendrovė iš minėtų paslaugų teikimo santykių gavo naudos, todėl šie sandoriai nebuvo nukreipti prieš bendrovės ar jos kreditorių interesus. Pareiškėja nepateikė įrodymų, kad minėti sandoriai buvo nuostolingi ar nenaudingi, tačiau teismas į tai neatsižvelgė, savo išvadas grindė abejonėmis.

Teismas, vertindamas bendrovės išlaidas restruktūrizavimo metu, nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė apeliantui, nes išlaidų nepagrįstumą turėjo įrodyti pareiškėja. Pareiškėja neįrodė, kad restruktūrizavimo proceso metu bendrovės patirtos išlaidos buvo skirtos ne bendrovės, o UAB „Energus Group“ ar asmeniškai apelianto interesams patenkinti. Visos PVM sąskaitos faktūros buvo išrašytos bendrovei, visos išlaidos buvo skirtos bendrovės veiklai užtikrinti. Apeliantas teismui pateikė paaiškinimus, pagrįstus įrodymais, dėl kiekvienos išlaidų kategorijos, tačiau teismas į tai neatsižvelgė. Net jei dalis išlaidų buvo ekonomiškai nepagrįstos, tai nereiškia, kad apeliantas šias išlaidas patyrė sąmoningai, siekdamas pabloginti bendrovės finansinę padėtį ir pažeisti kreditorių interesus.

Teismas neįvertino, kad apeliantas 2019–2021 m. asmeniškai laidavo ir garantavo tretiesiems asmenims už bendrovės prisiimamų prievolių vykdymą. Akivaizdu, kad jei bendrovės bankroto būtų siekiama tyčia, tai joks apdairus asmuo savanoriškai neprisiimtų papildomos atsakomybės. Apeliantas tikėjo bendrovės gyvybingumu, gebėjimu atkurti mokumą ir sėkmingai užbaigti restruktūrizavimo procesą.

Teismas nepagrįstai neišnagrinėjo bylos žodinio proceso tvarka. Teismo nutarties motyvų nepagrįstumas patvirtina, kad bylos nagrinėjimas žodinio proceso tvarka buvo būtinas dėl bylos sudėtingumo, rašytinių įrodymų nepakankamumo, būtinybės apklausti liudytojus. Apeliacinės instancijos teismui manant esant tikslinga, atskirasis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, kad apeliantas galėtų duoti žodinius paaiškinimus.

Pareiškėja UAB „Baltled“ pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, prašydama jį atmesti, pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas, bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas pagrįstai konstatavo, kad bendrovės nemokumas kilo 2019 m. sausio 1 d. Debitorinių reikalavimų reali vertė buvo tik viena iš aplinkybių, leidusių nustatyti faktinę bendrovės turto vertę ir tikrąjį nemokumo momentą. Byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad bendrovė jau 2019 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki. Aplinkybė, kad bendrovei buvo iškelta restruktūrizavimo byla, kuri 2023 m. nebuvo nutraukta, nereiškia, jog jos nemokumas nebuvo atsiradęs iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo.

Apeliantas pirmosios instancijos teisme neįrodinėjo bendrovės bankroto priežasčių, 2023 m. balandžio 13 d. teismo nutarties prejudicinės reikšmės. Bendrovės restruktūrizavimo byloje patvirtintas restruktūrizavimo planas buvo parengtas jau įvertinus apelianto nurodytas priežastis, lėmusias finansinius sunkumus. Teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantui turėjo būti žinoma, jog sandorių sudarymas, perteklinis išlaidavimas ir kiti teismo aptarti veiksmai pažeidė kreditorių interesus.

Apeliantas 2020 m. nuslėpė nuo teismo, kad debitorės „SIA Energus“ skola bendrovei iš tiesų buvo daug didesnė nei nurodyta, jog jos nepavyks atgauti dėl debitorės nemokumo. Byloje nustatyta, kad „SIA Energus“ skola bendrovei sudaro 778 779,70 Eur, todėl neturėjo būti paskirta ekspertizė skolos dydžiui nustatyti. Debitorės neatsiskaitymas lėmė, kad pati bendrovė turėjo skolintis iš banko apyvartinėms lėšoms papildyti, nebuvo bandoma atgauti skolos, jai buvo inicijuota bankroto byla, todėl tai patvirtina netinkamą bendrovės valdymą.

Teismas teisingai įvertino bendrovės ir „OOO Energus LT“ sandorių nuostolingumą, prisidėjusį prie bendrovės nemokumo. Nors apeliantas 2020 m. nurodė, kad ši debitorė bendrovei yra skolinga 12 390 Eur, tačiau paaiškėjo, jog iš tiesų negrąžinta skola yra 117 228 Eur, kurios apeliantas nesiekė atgauti.

Apeliantas nepagrindė, kokiu pagrindu bendrovė 2017–2020 m. pervedė UAB „IT ranga“ 143 690 Eur. Apelianto akcentuojama 2014 m. sudaryta paskolos sutartis nepatvirtina vėlesnių mokėjimų paskirties.

Teismas pagrįstai įvertino bendrovės atliktus UAB „Mobybrand“ pervedimus, prisidėjusius prie bendrovės finansinės padėties pabloginimo. UAB „Mobybrand“ nuo 2021 m. kovo 31 d. išrašė bendrovei PVM sąskaitas faktūras, o mokėjimai buvo atlikti iki 2020 m. gruodžio 11 d. Vadinasi, bendrovė pervedė 53 437,22 Eur be pagrindo.

Apeliantas nepaneigė, kad bendrovė restruktūrizavimo proceso metu apmokėjo 85 013,82 Eur UAB „Energus Group“ ir asmenines apelianto išlaidas. Bendrovė 2023 m. pirko už 34 997,37 Eur prekes ir paslaugas, nesusijusias su bendrovės veikla. Nors bendrovės finansinė padėtis blogėjo, 2024 m. bendrovė išleido dar 21 427,52 Eur nebūtinoms išlaidoms. Taigi, restruktūrizavimo proceso metu bendrovė savo turtą iš viso be pateisinamų priežasčių sumažino 141 438,65 Eur.

Apelianto nurodytas laidavimas ar garantavimas už vadovaujamos bendrovės prievolių įvykdymą nepatvirtina nei bendrovės mokumo, nei apelianto tikėjimo jos sėkmingu restruktūrizavimu ir nepaneigia nustatytų aplinkybių dėl tyčinio bankroto požymių.

Byla pagrįstai išnagrinėta rašytinio proceso tvarka, nes teismas yra kompetentingas įvertinti jam pateiktus duomenis, šalių rašytinius paaiškinimus, o šalių procesinių dokumentų ir jų priedų turinio paaiškinimas teismo posėdžiuose nebuvo būtinas. Apeliantas savo poziciją plačiai išdėstė rašytiniuose dokumentuose ir nenurodė, kokių paaiškinimų jis negalėjo išdėstyti raštu.

Suinteresuotas asmuo UAB „Kereta“ pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, prašydama jį atmesti, pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas, bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas bendrovės nemokumo momentą nustatė, atsižvelgdamas ne vien į formalius bendrovės finansinių dokumentų duomenis, bet ir į faktinę turto būklę. Bendrovės apskaitytų debitorinių reikalavimų vertė neatspindėjo realių bendrovės galimybių šias lėšas susigrąžinti. Bendrovė sudarė ekonomiškai nenaudingus sandorius, jos padėtis nuolat blogėjo, finansiniai sunkumai nebuvo laikino pobūdžio ir šių aplinkybių apeliantas nepaneigė.

Apeliantas nepagrindė, kad jis, būdamas verslininku, nesuprato bendrovėje susiklosčiusios finansinės situacijos kritiškumo ir nesuvokė netinkamo bendrovės valdymo pasekmių bendrovės kreditoriams. Apeliantas mažino bendrovės turtą ir galimybę atsiskaityti su kreditoriais, todėl tyčinio bankroto požymiai konstatuoti pagrįstai.

Apeliantas nepagrindė bendrovės su „SIA Energus“ sudarytų sandorių naudingumo. Minėta debitorė liko skolinga bendrovei daugiau nei 700 000 Eur ir ši skola galiausiai buvo nurašyta kaip beviltiška. Bendrovė pervedė lėšas minėtai debitorei, nors pati turėjo skolintis pinigines lėšas iš banko, todėl akivaizdu, kad sandoriai su „SIA Energus“ buvo bendrovei nuostolingi, blogino turtinę padėtį. Analogiška situacija yra ir su pinigų skolinimu „OOO Energus LT“, kuri bendrovei negrąžino didžiosios dalies paskolintų pinigų. Akivaizdu, kad apelianto, kaip bendrovės vadovo, priimti ekonomiškai nepagrįsti sprendimai nepašalina jo atsakomybės.

Apelianto argumentai dėl bendrovę ir UAB „IT ranga“ siejusių paslaugų teisinių santykių yra deklaratyvaus pobūdžio. Vien aplinkybė, kad šie juridiniai asmenys anksčiau buvo sudarę paskolos sutartį, nepatvirtina paslaugų teikimo fakto.

Bendrovės ir UAB „Mobybrand“ sudaryti sandoriai turi tyčinio bankroto požymių. Bendrovė nuo 2020 m. buvo restruktūrizuojama, todėl turėjo pareigą racionaliai naudoti turimas lėšas. Apeliantas nepagrindė, kad sprendimas įsigyti paslaugas iš kitos apelianto vadovaujamos bendrovės buvo ekonomiškai naudingas restruktūrizuojamai bendrovei.

Teismas pagrįstai išnagrinėjo bylą rašytinio proceso tvarka, ištyrė visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisingą nutartį. Teismas neturėjo teisinio ar faktinio pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Bendrovės nemokumo administratorė atsiliepime į atskirąjį skundą prašo bylą nagrinėti teismo nuožiūra.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Nagrinėjamojoje byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties padavė tik vienas iš dviejų buvusių bendrovės vadovų, teismo pripažintų atsakingu už tyčinį bendrovės bankrotą. Taigi, apeliacine tvarka, neperžengiant atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį ribų, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino bendrovės bankroto tyčiniu, nustatant, kad atsakingu asmeniu už tyčinį bendrovės bankrotą yra apeliantas P. Š.

Dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, kilus abejonių dėl bendrovės sudarytų sandorių (ne)vykdymo aplinkybių ar kitų aplinkybių, susijusių su bendrovės turtine padėtimi, buhalterinės apskaitos duomenimis, turėjo klausimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėti žodinio proceso tvarka, siekiant apklausti apeliantą ar kitus asmenis.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nemokumo procese teismo posėdžiai vyksta rašytinio proceso tvarka, išskyrus JANĮ nustatytas išimtis ir atvejus, kai teismas nusprendžia, kad būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (JANĮ 31 straipsnio 2 dalis). JANĮ taip pat nenustatyta, kokia forma (rašytine ar žodine) turi būti nagrinėjamas juridinio asmens bankroto pripažinimo tyčiniu klausimas, t. y. išimtis, nustatanti privalomą juridinio asmens bankroto pripažinimo tyčiniu klausimo nagrinėjimą, JANĮ neįtvirtinta. Taigi, diskrecijos teisė nuspręsti, ar konkrečioje situacijoje yra būtinas žodinis bylos nagrinėjimas, yra suteikta bylą nagrinėjančiam teismui.

Kasacinis teismas išaiškino, kad žodinis bylos dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimas nėra būtinas, nebent jį būtinu, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, pripažįsta bylą nagrinėjantis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017, 31 punktas). Rašytinės proceso formos, sprendžiant su bankrotu susijusius klausimus, vyravimas susijęs su tuo, kad šiose bylose esminę reikšmę turi rašytiniai įrodymai, patvirtinantys bendrovės finansinę būklę skirtingais laikotarpiais, sudaryti sandoriai, kreditorių ir debitorių sąrašai ir pan. Šalių paaiškinimai ar liudytojų parodymai kaip įrodinėjimo priemonė nėra tiek svarbūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017, 29 punktas). Atsižvelgiant į JANĮ 70 straipsnyje įtvirtintus tyčinio bankroto požymius, kurių buvimas paprastai nustatomas pagal juridinio asmens buhalterinės apskaitos ir kitus finansinius dokumentus, nėra pagrindo spręsti, kad šios kategorijos bylose, kitaip nei nagrinėjant kitus su bankroto procesu susijusius klausimus, rašytinių įrodymų reikšmė yra mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2024, 51 punktas). Teismas, spręsdamas, ar konkrečiu atveju yra būtinas bylos dėl bankroto pripažinimo tyčiniu žodinis nagrinėjimas, be kita ko, turi įvertinti, ar byloje esančių rašytinių įrodymų pakanka šiam klausimui teisingai išspręsti, ar byloje dalyvaujančio asmens prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (jei toks yra pareikštas) yra pagrįstas ir ar žodinė proceso forma konkrečiu atveju prisidėtų prie bylos aplinkybių visapusiško atskleidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2024, 52 punktas).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos rengti posėdžio žodinio proceso tvarka, nes nenustatė tam būtinumo. Kaip minėta, įstatymas nenumato imperatyvaus reikalavimo prašymą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėti išimtinai žodinio proceso tvarka. Vien apelianto prašymas surengti žodinį bylos nagrinėjimą neįpareigoja teismo tą padaryti, jeigu teismas, įvertinęs konkrečią byloje susiklosčiusią situaciją, nenustato tam būtinybės ir padaro išvadą, kad byla tinkamai bei visapusiškai gali būti išnagrinėta ir rašytinio proceso tvarka. Be to, bylos nagrinėjimas žodinio proceso tvarka nėra savitikslis, nes atsižvelgiant į civilinio proceso koncentracijos ir operatyvumo principus, žodinio bylos nagrinėjimo prašanti šalis turi aiškiai pagrįsti tokio proceso organizavimo būtinybę. Iš apelianto procesinių dokumentų turinio matyti, kad jam ginčo esmė ir byloje įrodinėtinos aplinkybės buvo aiškios, todėl apeliantas, atstovaujamas profesionalaus teisininko, turėjo galimybę bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme išdėstyti poziciją visais bylai reikšmingais klausimais. Apelianto prašymas apklausti kitus dalyvaujančius byloje asmenis buvo grindžiamas hipotetinio pobūdžio argumentais, kad papildomi paaiškinimai gali būti reikšmingi, nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, tačiau apeliantas konkrečiai nenurodė, kokias aplinkybes jie galėtų patvirtinti ar paneigti. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas sudarė tiek apeliantui, tiek kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims visas galimybes raštu pagrįsti savo prašymo ir atsikirtimų pagrindą, nurodyti ginčo išsprendimui reikšmingas aplinkybes. Taigi, nurodyti aplinkybes ir savo poziciją dėl pareiškėjos prašymo pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu pagrįstumo dalyvaujantys byloje asmenys turėjo galimybę ir ja pasinaudojo, savo argumentus išdėstydami teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose (atsiliepimuose, dublike, triplikuose). Siekis tas pačias aplinkybes išdėstyti žodžiu teismo posėdyje nepripažintinas išimtine aplinkybe, suponuojančia būtinybę skirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka pirmosios instancijos teisme.

Pagal atskirųjų skundų bendrąją nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, nustatytą CPK 336 straipsnio 1 dalyje, atskirasis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. CPK 322, 338 straipsniuose įtvirtinta teismo diskrecijos teisė skirti atskirojo skundo nagrinėjimą žodinio proceso tvarka tais atvejais, kai teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys atskirajame skunde, atsiliepime į atskirąjį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie atskirojo skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas, kai apeliacine tvarka nagrinėjamas juridinio asmens bankroto pripažinimo tyčiniu pagrįstumo ir teisėtumo klausimas.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, pagal kurią atskirasis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, įvertinęs šios konkrečios bylos aplinkybes, konstatuoja, kad nėra būtinas žodinis atskirojo skundo nagrinėjimas, todėl nėra poreikio taikyti išimtį ir skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar nutartimi klausimas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu išspręstas teisingai (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Taigi, nagrinėjamu atveju nenustatyta pagrindų skirti žodinį bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme, todėl apelianto prašymas netenkinamas.

Dėl esminių faktinių aplinkybių

UAB „Energus“ įsteigta 2010 m. liepos 20 d., nuo 2024 m. spalio 3 d. bendrovės pavadinimas yra UAB „Statybų ir inovacinių sprendimų spektras“. Bendrovės vadovu 2014 m. liepos 2 d.–2018 m. liepos 31 d. ir 2019 m. sausio 22 d.–2023 m. gruodžio 5 d. buvo P. Š., 2023 m. gruodžio 5 d.–2024 m. lapkričio 14 d. – M. R. Bendrovės vieninteliu akcininku 2017 m. vasario 10 d.–2023 m. gruodžio 5 d. buvo P. Š. Bendrovės veikla – energijos taupymo sprendimai, procesų valdymo, automatizavimo, programavimo darbai, elektros instaliacijos montavimo, projektavimo ir aptarnavimo darbai.

Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gegužės 7 d. nutartimi netenkino UAB „Teisės ir kreditų valdymo departamentas“ pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei ir pagal bendrovės vadovo P. Š. pareiškimą iškėlė bendrovei restruktūrizavimo bylą, nemokumo administratore paskyrė UAB „Valnetas“. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. liepos 7 d. nutartimi paliko pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą.

Vilniaus apygardos teismas 2020 m. rugsėjo 24 d. nutartimi patvirtino bendrovės kreditorių 3 036 641,73 Eur finansinių reikalavimų sąrašą, kuris buvo patikslintas 2020 m. spalio 8 d., 2020 m. spalio 21 d., 2020 m. spalio 27 d., 2020 m. spalio 30 d., 2020 m. lapkričio 16 d., 2020 m. gruodžio 21 d., 2020 m. gruodžio 28 d., 2021 m. liepos 19 d., 2022 m. rugpjūčio 9 d., 2023 m. liepos 28 d. ir 2023 m. spalio 24 d. teismo nutartimis.

Vilniaus apygardos teismas 2021 m. sausio 12 d. nutartimi patvirtino bendrovės restruktūrizavimo planą, nustatant restruktūrizavimo proceso trukmę 4 metams, t. y. iki 2025 m. sausio 12 d.

Vilniaus apygardos teismas 2023 m. balandžio 13 d. nutartimi netenkino kreditorės AB „Swedbank“ prašymo dėl bendrovės restruktūrizavimo bylos nutraukimo. Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. gegužės 30 d. nutartimi nutraukė apeliacinį procesą pagal šios kreditorės atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo 2023 m. balandžio 13 d. nutarties panaikinimo.

Vilniaus apygardos teismas 2023 m. gruodžio 29 d. nutartimi ir 2024 m. sausio 24 d. nutartimi (dėl klaidos ankstesnėje nutartyje ištaisymo) patvirtino bendrovės restruktūrizavimo plano pakeitimus, pratęsiant bendrovės restruktūrizavimo proceso trukmę 1 metams, t. y. iki 2026 m. sausio 12 d.

Vilniaus apygardos teismas 2024 m. lapkričio 5 d. nutartimi patenkino kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) prašymą ir nutraukė bendrovės restruktūrizavimo bylą bei iškėlė bendrovei bankroto bylą, nemokumo administratore paskyrė UAB „Angorela“. Nutartis įsiteisėjo 2024 m. lapkričio 14 d.

Vilniaus apygardos teismas 2025 m. sausio 21 d. nutartimi patvirtino bendrovės kreditorių 4 129 242,46 Eur finansinių reikalavimų sąrašą. Kreditorių finansinių reikalavimų sąrašas patikslintas 2025 m. balandžio 3 d., 2025 m. balandžio 29 d., 2025 m. gegužės 13 d., 2025 m. gegužės 15 d., 2025 m. gruodžio 16 d. ir 2025 m. gruodžio 30 d. nutartimis.

Vilniaus apygardos teismas 2025 m. rugsėjo 15 d. nutartimi pripažino bendrovę likviduojama dėl bankroto. Nutartis įsiteisėjo 2025 m. spalio 22 d.

Dėl taikytino teisinio reglamentavimo

2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus JANĮ, neteko galios ĮBĮ su visais pakeitimais (JANĮ 153 straipsnis). Kasacinis teismas išaiškino, kad įstatyme įtvirtintos taisyklės dėl tyčinio bankroto yra materialiojo pobūdžio, todėl sąlygų, kokia veikla laikoma tyčiniu bankrotu, apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas yra materialiojo pobūdžio norma, kuriai netaikoma atgalinio galiojimo išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016, 24 punktas). Prašymo dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimo klausimas yra susijęs su veiksmų, kurie yra tyčinio bankroto pagrindas (pareigų dėl tinkamo bendrovės valdymo pažeidimo), atlikimo metu galiojusio teisinio reglamentavimo taikymu, todėl, sprendžiant dėl tyčinio bankroto pagrindų ir jų nustatymo, turi būti taikomas jų atlikimo metu galiojęs teisinis reglamentavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-313/2021, 32 punktas).

Nagrinėjamu atveju pareiškimo dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimo klausimas yra susijęs su apelianto veiksmais, atliktais tiek iki 2020 m., tiek po 2020 m., todėl, sprendžiant dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, taikytinas ĮBĮ ir JANĮ numatytas teisinis reglamentavimas (JANĮ 155 straipsnis), priklausomai nuo vertinamų veiksmų atlikimo laiko, atsižvelgiant į bendrovės nemokumo momentą.

Dėl tyčinio bankroto požymių

ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta, kad teismas, esant ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar nemokumo administratoriaus prašymu. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis).

Teismas, vadovaudamasis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalimi, pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad yra bent vienas iš nurodytų požymių, dėl kurio kilo bankrotas: įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas); buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktas); turtas buvo parduotas mažesnėmis negu rinkos kainomis asmenims, kuriuos su įmone pardavimo metu siejo glaudūs ryšiai, kaip jie apibrėžti Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatyme, ar kurie susiję giminystės (tiesiosios aukštutinės ir tiesiosios žemutinės linijos giminaičiai, tikrieji bei netikrieji broliai ir seserys, įtėviai ir įvaikiai), svainystės ar partnerystės ryšiais su įmonės vadovu ar kitu asmeniu, įmonėje turėjusiu teisę priimti atitinkamą sprendimą, (toliau – susiję asmenys) arba turtas perleistas neatlygintinai, arba atsiskaitymas už turtą atidėtas ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su įmone atsiskaityta veiklos nevykdančių įmonių ir (arba) įmonių, nepateikusių juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės ataskaitų, akcijomis (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 3 punktas); įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktas); teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikta tyčinio bankroto apibrėžtimi. Esminis tyčinio bankroto elementas – bendrovės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo bendrovės valdymo ir bendrovės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į bendrovės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, bendrovė nebūtų tapusi nemokia. Jau nemoki bendrovė negali dar kartą būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios bendrovės padėtis tyčia gali būti dar labiau bloginama. Dėl to, net jeigu bendrovės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai, tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį, gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi ir atvejai, kai faktiškai nemokioje bendrovėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 29–31 punktai; 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018, 26 punktas).

Jeigu nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 31 punktas; 2024 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2024, 34 punktas).

JANĮ 70 straipsnyje įtvirtintas tyčinio bankroto teisinis reglamentavimas iš esmės atitinka šio instituto teisinį reglamentavimą galiojusiame ĮBĮ ir jį aiškinančią kasacinio teismo praktiką, pagal kurią bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu tik jeigu nustato požymius, kurie rodytų, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2016, 30 punktas; 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017, 15 punktas; 2024 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2024, 34 punktas).

Pagal JANĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, jog jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.

Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalį teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į šiuos požymius: 1) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai; 2) turtas buvo parduotas mažesne negu rinkos kaina, turtas perleistas neatlygintinai, atsiskaitymas už turtą atidėtas juridiniam asmeniui ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su juridiniu asmeniu atsiskaityta veiklos nevykdančių juridinių asmenų ir (arba) juridinių asmenų, nepateikusių Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinių ataskaitų rinkinių, akcijomis; 3) kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą; 4) juridinio asmens finansinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas; 5) veikla ir (ar) turtas buvo perkelti į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai ar jų dalis liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje.

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje aiškinant minėtas įstatymo nuostatas yra nurodyta, kad JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatyti požymiai taikytini tik esant bent vienai privalomai JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytai sąlygai. Vadinasi, vien JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatytų požymių nustatymas nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo manyti, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningo blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-999-450/2023, 26 punktas; 2024 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-612-407/2024, 32 punktas).

Nagrinėjamu atveju bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto ir JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindais, t. y. dėl tyčia sąmoningai sudarytų nuostolingų ekonomiškai nenaudingų sandorių, lėmusių bendrovės nemokumą ir jos turtinės padėties pabloginimą.

Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant bei vertinant. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) ir, tuo remdamasis, priimti procesinį sprendimą išspręsti ginčą iš esmės. Pagal kasacinio teismo išaiškinimą CPK 178 straipsnio normoje nustatyta bendroji įrodinėjimo pareiga, kuri tenka tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia, t. y. ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškinį, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-608-701/2015; 2025 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-125-378/2025, 65 punktas).

Įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 punktas). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-1-781/2025, 62 punktas).

Teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, jog tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 28 punktas; 2025 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-1-781/2025, 62–63 punktai).

Dėl bendrovės nemokumo momento

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad, sprendžiant dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, yra ypač svarbus juridinio asmens nemokumo momento nustatymas, nes tik nustačius tokį faktą galima analizuoti buvusio juridinio asmens vadovo veiksmus ir nustatyti priežastinio ryšio tarp šių veiksmų bei juridinio asmens nemokumo arba ryšio tarp juridinio asmens nemokumo ir jo būklės pabloginimo egzistavimą, tuo remiantis, padaryti pagrįstas išvadas, ar juridinio asmens bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1167-910/2022, 32 punktas; 2025 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-119-933/2025, 18 punktas; 2026 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-647-910/2026, 38 punktas).

Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas – būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Taigi, bendrovės nemokumo situacijai šios normos taikymo prasme konstatuoti yra būtinos dvi sąlygos: 1) prisiimtų įsipareigojimų nevykdymas ir 2) pradelstų įsipareigojimų bei į balansą įrašyto turto vertės santykis – kad pradelsti įsipareigojimai viršytų pusę tokio turto vertės.

Juridinio asmens nemokumo būsena reiškia, kad juridinis asmuo yra susidūręs su ilgalaikiais rimtais finansiniais sunkumais, užkertančiais kelią vykdyti įprastą ūkinę komercinę ar kitą įstatuose apibrėžtą veiklą ir reikalaujančiais kraštutinių priemonių taikymo priverstinai nutraukiant tokio asmens veiklą ir likviduojant jį per bankroto procedūrų vykdymą. Juridinio asmens finansiniai sunkumai bendriausia prasme reiškia prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą, t. y. negalėjimą nustatytais ar pateisinamai uždelstais terminais vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams. Būtinasis negalėjimo vykdyti įsipareigojimų, kaip nemokumo būsenos požymio, elementas – sistemiškumas. Pažymėtina, kad rimtiems finansiniams sunkumams, kaip nemokumo būsenos pagrindui, konstatuoti nepakanka nustatyti pavienių ir (ar) atsitiktinių įsipareigojimų kreditoriams nevykdymo atvejų – turi būti nustatytas tokių atvejų pakartotinumas, tęstinumas ir pastovumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019, 47 punktas).

Pagal JANĮ 2 straipsnio 7 dalį juridinio asmens nemokumas – juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę. Juridinio asmens nemokumas sietinas su rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: i) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą bei stabilizuoti padėtį; ii) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo įsipareigojimų kreditoriams; iii) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-22-313/2024, 29 punktas).

Juridinio asmens nemokumas yra nustatomas išanalizavus jo finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra juridinio asmens įsipareigojimai, jų santykis su turimo turto realia verte ir juridinio asmens ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys jo galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Visais atvejais šis klausimas turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant ĮBĮ ar JANĮ nuostatas dėl nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-293-910/2026, 80 punktas). Tam, kad būtų nustatyta reali bendrovės turtinė padėtis, teismas juridinio asmens nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal aktualius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų įsipareigojimų kreditoriams dydį ir realią, o ne įrašytą balanse, įmonės turimo turto vertę. Nors įmonės nemokumą pirmiausia apsprendžia finansinės atskaitomybės dokumentai – balansas, pelno (nuostolio) ataskaita, tačiau įmonės balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-377-910/2022, 27 punktas).

Pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktiką juridinis asmuo galėtų būti pripažintas nemokiu pradelstiems įsipareigojimams formaliai net ir neviršijant balansinės turto vertės, jeigu nustatoma, kad juridinis asmuo nesugeba bent iš dalies atsiskaityti su tais pačiais kreditoriais (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-958-381/2018, 23 punktas; 2024 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-401-467/2024, 36 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo faktines aplinkybes pagal byloje esančius įrodymus, siekdamas tinkamai nustatyti nemokumo momentą, tačiau teismo išvada dėl nemokumo momento (2019 m. sausio 1 d.) iš dalies stokoja pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės iš tiesų patvirtina, kad bendrovė su reikšmingais finansiniais sunkumais susidūrė būtent 2019 m., nes bendrovės 2019 m. balanso ir pelno (nuostolių) ataskaitos duomenimis bendrovė turėjo 4 708 614 Eur turto, iš kurio didžiąją dalį sudarė trumpalaikis turtas (4 224 182 Eur, iš jų 3 458 845 Eur per vienerius metus gautinos sumos), 4 232 554 Eur skolų (iš jų 4 086 687 Eur – mokėtinos per vienerius metus), patyrė 448 173 Eur nuostolių, nors 2017–2018 m. bendrovė fiksavo grynąjį pelną (atitinkamai 80 667 Eur ir 110 255 Eur). Dėl bendrovės nevykdomų įsipareigojimų bendrovės kreditorė UAB „Teisės ir kreditų valdymo departamentas“ (perėmusi reikalavimo teisę iš UAB „Diamantas“) 2020 m. vasario 19 d. kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, atsižvelgdama į bendrovės negrąžinamą 194 004,26 Eur skolą, susidariusią 2019 m. rugpjūčio–spalio mėn. Tuometinis bendrovės vadovas (apeliantas) 2020 m. kovo 19 d. kreipėsi į teismą dėl restruktūrizavimo bylos bendrovei iškėlimo, pateikė restruktūrizavimo plano projektą, 2020 m. kovo 20 d. pateikė bendrovės kreditorių, debitorių sąrašus ir kitus dokumentus, o 2020 m. balandžio 17 d. pateikė patikslintą restruktūrizavimo plano projektą ir kreditorių, debitorių sąrašus bei kitus dokumentus. Iš šių duomenų matyti, kad bendrovės įsipareigojimai kreditoriams sudarė 3 167 924,13 Eur, iš jų pradelsta 2020 m. balandžio mėn. – 3 065 517,19 Eur, o didžioji dalis pradelstų prievolių (apie 2 mln. Eur) kreditoriams susidarė daugiau nei prieš tris mėnesius, t. y. iš esmės 2019 m. pabaigoje.

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad trumpalaikis turtas, kaip debitorių skolos, negali užtikrinti besąlygiško jo panaudojimo juridinio asmens įsipareigojimų mažinimui, kadangi šios lėšos yra trečiųjų asmenų disponavime ir jų grąžinimas priklauso nuo daugelio sąlygų, taigi, turtas šiai sumai turi būti eliminuotas iš bendros juridinio asmens turto masės (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-468-781/2020, 24 punktas).

Taigi, bendrovės 2019 m. balanse didžiąją dalį bendrovės turto sudarė 4 224 182 Eur vertės trumpalaikis turtas, įskaitant 3 458 845 Eur per vienerius metus gautinas sumas. 2020 m. kovo 31 d. balanse per vienerius metus gautinos sumos padidėjo nežymiai, t. y. iki 3 490 805 Eur. Apelianto, kaip tuometinio bendrovės vadovo, teismui, sprendžiančiam nemokumo bylos (bankroto ar restruktūrizavimo) bendrovei iškėlimo klausimą, pateikti restruktūrizavimo plano projektai, debitorių sąrašai patvirtina, kad debitorių įsiskolinimai 2020 m. pradžioje sudarė 1 956 014,38 Eur. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. liepos 7 d. nutartyje, kuria paliko pirmosios instancijos teismo 2020 m. gegužės 7 d. nutartį dėl restruktūrizavimo bylos bendrovei iškėlimo nepakeistą, nurodė, kad nėra konkrečių duomenų, patvirtinančių, jog didžiosios dalies debitorinių skolų išieškojimas yra neįmanomas, todėl debitorinės skolos pagrįstai buvo vertintos kaip bendrovės turtas. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad objektyviais duomenimis nepaneigtas bendrovės balansuose nurodytų duomenų teisingumas, todėl pirmosios instancijos teismas, neturėdamas pagrindo abejoti jų teisingumu, pagrįstai jais rėmėsi. Vadinasi, net neeliminuojant bendrovės debitorinių skolų, nurodytų 2019–2020 m. kovo 31 d. balansuose, matyti kad faktiškai jau 2019 m. pabaigoje bendrovės pradelsti įsipareigojimai kreditoriams (beveik 2 mln. Eur) sudarė beveik pusę bendrovės 2019 m. balanse nurodyto turto (4 708 614 Eur).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad juridinio asmens nemokumo būsena siejama ne tik su juridinio asmens turto vertės ir įsipareigojimų santykiu, bet ir su tuo, kad juridinis asmuo negali laiku įvykdyti prievolių (likvidumo testas). Kaip minėta, didžiąją dalis bendrovės turto 2019 m. sudarė 4 224 182 Eur trumpalaikis turtas (atsargos, avansai, debitorinės skolos), ilgalaikio turto vertė sudarė tik 477 273 Eur, piniginės lėšos 27 373 Eur, todėl akivaizdu, jog bendrovė neturėjo likvidaus turto, iš kurio galėjo greitai ir be reikšmingų nuostolių savo veiklai atsiskaityti su kreditoriais. Tai, kad bendrovė susidūrė su rimtais finansiniais sunkumais, t. y. negalėjimu atsiskaityti su kreditoriais, patvirtina tiek vienos iš kreditorių 2020 m. pradžioje kreipiamasis į teismą dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo, tiek pačios bendrovės, atstovaujamos apelianto, kreipimasis dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Taigi, vien aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nutartyje įvertino, jog 2019 m. realiu bendrovės turtu negalėjo būti laikomos tam tikrų debitorių (pavyzdžiui, „SIA Energus“) įsiskolinimai, nereiškia, jog bendrovė neatitiko nemokaus juridinio asmens statuso (ĮBĮ 2 straipsnio 2 dalis). Kita vertus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai suabejojo „SIA Energus“ debitorinės skolos dydžio nurodymu (taip pat jos atgavimo galimybėmis) bendrovės 2019 m. balanse ir 2020 m. teiktuose restruktūrizavimo plano projektuose bei debitorių sąrašuose (668 460,70 Eur), atsižvelgiant į tai, jog šios debitorės iki 2020 m. susidariusi skola iš tiesų buvo 786 306,62 Eur, ir ši skola, kaip beviltiška (debitorė likviduota 2022 m.), bendrovės kreditorių susirinkime buvo nurašyta 2025 m. birželio 13 d. Nurodytos aplinkybės dėl debitorinės skolos dydžio ir beviltiškumo ją atgauti nebuvo žinomos, 2020 m. sprendžiant klausimą dėl nemokumo (bankroto ar restruktūrizavimo) bylos bendrovei iškėlimo.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad aplinkybė, jog bendrovei 2020 m. buvo iškelta restruktūrizavimo byla ir po to bendrovė kelis metus dirbo pelningai, nereiškia, jog bendrovė negali būti pripažinta faktiškai nemokia dar iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo.

JANĮ 21 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad restruktūrizavimo byla keliama, jeigu tenkinamos visos šios sąlygos: 1) juridinis asmuo turi finansinių sunkumų; 2) juridinis asmuo yra gyvybingas; 3) juridinis asmuo nėra likviduojamas dėl bankroto. Juridinio asmens finansiniai sunkumai – padėtis, kai juridinis asmuo yra nemokus arba yra juridinio asmens nemokumo tikimybė (JANĮ 2 straipsnio 5 dalis). Taigi, pagal JANĮ nuostatas restruktūrizavimo byla gali būti keliama ir nemokiai bendrovei. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nurodoma, kad finansinių sunkumų sąvoką, kuri yra viena būtinųjų restruktūrizavimo bylos iškėlimo sąlygų, įstatymų leidėjas iš esmės ir sieja su juridinio asmens nemokumu (ar būsimu nemokumo per artimiausius tris mėnesius), o juridinio asmens nemokumas yra viena būtinųjų bankroto bylos iškėlimo sąlygų (JANĮ 21 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1142-407/2020, 30 punktas). Vadinasi, nepaisant to, kad juridiniam asmeniui iškeliama restruktūrizavimo byla, tai nereiškia, jog restruktūrizavimo bylos iškėlimo metu ar anksčiau juridinis asmuo buvo mokus, t. y. restruktūrizavimo bylos iškėlimas yra siejamas su juridinio asmens finansiniais sunkumais, kai juridinis asmuo yra nemokus ar bus nemokus per artimiausius tris mėnesius.

Nustatyta, kad nei Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gegužės 7 d. nutartyje iškelti bendrovei restruktūrizavimo bylą, nei Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. liepos 7 d. nutartyje palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą nenurodė, jog bendrovė yra moki. Priešingai, teismai konstatavo, kad bendrovė susiduria su laikinais finansiniais sunkumais, tačiau yra gyvybinga, vykdo veiklą, t. y. bendrovė atitinka visas JANĮ 21 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose numatytas sąlygas, kurioms esant jai gali būti keliama restruktūrizavimo byla, ir nėra JANĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytos sąlygos, kai restruktūrizavimo byla negalėtų būti keliama.

Pažymėtina, kad išvada dėl bendrovės mokumo nebuvo padaryta ir apelianto nurodytoje Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 13 d. nutartyje, kuria netenkintas kreditorės AB „Swedbank“ prašymas dėl bendrovės restruktūrizavimo bylos nutraukimo (dėl 2022 m. užsibrėžtų finansinių rodiklių nepasiekimo). Šioje nutartyje teismas nurodė, kad bendrovė 2021 m. gavo 343 685 Eur grynojo pelno, per 2022 m. 3 ketvirčius – 96 207 Eur, 2022 m. gruodžio 1 d. turėjo 106 darbuotojus, bendrovė vykdo veiklą, tačiau turi sunkumų su restruktūrizavimo plano tinkamu vykdymu, kreditorė nepateikė įrodymų, jog bendrovės restruktūrizavimo procesas nėra veiksmingas, o restruktūrizavimo plane numatyti pasiekti tikslai nebus įgyvendinti. Taigi, teismai nekonstatavo bendrovės mokumo 2020–2023 m. Teismai tuo metu iš esmės suteikė prioritetą bendrovės restruktūrizavimui, kaip nemokumo problemų sprendimo būdui, nes bendrovė, būdama gyvybinga ir tinkamai vykdydama restruktūrizavimo planą, galėjo išvengti bankroto.

Kiti bylos duomenys nesudaro pagrindo išvadai, kad bendrovės finansinė padėtis 2020–2023 m. (už 2024 m. nepateikta finansinių ataskaitų), lyginant su 2019 m., būtų iš esmės pagerėjusi. Finansinių ataskaitų duomenimis 2020 m. bendrovės turto vertė sudarė 3 890 052 Eur, įsipareigojimai sudarė 4 092 528 Eur, pardavimo pajamos – 4 550 090 Eur, nuostoliai – 418 662 Eur. 2021 m. bendrovės turto vertė sudarė 3 997 760 Eur, įsiskolinimai sudarė 3 486 012 Eur, pardavimo pajamos – 2 387 344 Eur (restruktūrizavimo plane prognozuota – 4 150 000 Eur), fiksuotas 343 685 Eur pelnas (prognozuota 11 050 Eur). 2022 m. bendrovės turto vertė sudarė 3 998 612 Eur (iš jų 2 556 695 Eur ilgalaikis turtas), skolos – 3 488 337 Eur, pardavimo pajamos – 2 418 638 Eur (prognozuota 5 250 000 Eur), pelnas – 44 481 Eur (prognozuota 127 500 Eur). 2023 m. bendrovės turto vertė sudarė 3 702 702 Eur, skolos – 3 297 372 Eur, pardavimo pajamos – 1 837 364 Eur (6 350 000 Eur), pelnas – 1 967 Eur (prognozuota 272 000 Eur). Taigi, bendrovė tik 2021 m. gavo daugiau pelno nei prognozavo restruktūrizavimo plane, tačiau pardavimo pajamos 2021–2023 m. ir pelnas 2022–2023 m. buvo daug mažesni nei prognozuota restruktūrizavimo plane, t. y. restruktūrizavimo planas buvo iš esmės tinkamai nevykdomas nuo pat jo patvirtinimo. Be to, pagrįstų abejonių dėl ilgalaikio turto tikrosios vertės padidinimo 2022–2023 m. balansuose patvirtina ir tai, kad į bendrovės balansą buvo įtraukta pagal projektą „Pastatų inžinerinių sistemų energetinių sąnaudų monitoringo, prognozavimo ir priežiūros inovatyvių ekspertinių sistemų kūrimas“ bendrovės kurta programinė įranga, kurios kūrimo sąnaudų vertė sudarė 1 723 173,59 Eur. Nors byloje yra VšĮ „Lietuvos verslo paramos agentūra“ 2022 m. kovo 9 d. patvirtinimas apie projekto užbaigimą, tačiau šiame patvirtinime nurodyta, jog buvo apžiūrėtas tik projekto prototipas. Byloje nėra duomenų, kad programinė įranga buvo galutinai sukurta, patentuota ir iš jos bendrovė gavo pajamas. Priešingai, byloje nustatyta, kad minėta balansuose daugiau nei 1,7 mln. Eur (iš esmės kūrimo sąnaudas perkeliant į turto vertę) įvertinta programinė įranga (jos programinis kodas) bendrovės bankroto procese 2025 m. lapkričio 25 d. buvo parduota už 5 000 Eur. Šios aplinkybės papildomai patvirtina, kad restruktūrizavimo proceso metu bendrovės finansiniai rodikliai neatitiko realios bendrovės turtinės padėties, kuri sistemingai blogėjo.

Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 5 d. nutartis nutraukti bendrovės restruktūrizavimo bylą ir iškelti bendrovei bankroto bylą patvirtina, kad restruktūrizavimo procesas nebuvo sėkmingas, nes bendrovė nuo 2024 m. pradžios pradėjo nemokėti einamųjų mokesčių (skola VMI – 79 673,56 Eur, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai – 189 540,98 Eur). Teismas konstatavo, kad bendrovės finansinė padėtis atitinka JANĮ 2 dalies 7 dalyje nurodytą nemokumo sąvoką, nes bendrovė negali laiku vykdyti turtinių prievolių kreditoriams. Taigi, nors bendrovei 2020 m. buvo iškelta restruktūrizavimo byla, kurią atsisakyta nutraukti 2023 m., tačiau tai nereiškia, jog faktinis bendrovės nemokumas neatsirado dar iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Pažymėtina, kad bendrovės restruktūrizavimo bylos proceso metu buvo patvirtintas kreditorių 3 036 641,73 Eur finansinių reikalavimų sąrašas, o po bankroto bylos iškėlimo – 4 129 242,46 Eur. Byloje nėra ginčo, kad bendrovė restruktūrizavimo proceso metu taip ir nepradėjo tenkinti kreditorių finansinių reikalavimų, atsižvelgiant į tai, jog jų tenkinimas pagal teismo patvirtintą pakeistą restruktūrizavimo planą buvo numatytas 4–5 restruktūrizavimo metais, tačiau restruktūrizavimo byla buvo nutraukta praėjus 4 metams nuo jos iškėlimo. Taigi, akivaizdu, kad bendrovės restruktūrizavimo procesas buvo nerezultatyvus ir, nepriklausomai nuo pirmaisiais restruktūrizavimo metais deklaruoto pelningumo, bendrovės skolos kreditoriams padidėjo daugiau nei 1 mln. Eur. Kitaip tariant, atskiri teigiami bendrovės finansiniai rodikliai negali būti vertinami atsietai nuo kitų duomenų – realios turto vertės, turimų skolinių įsipareigojimų kreditoriams ir realios galimybės šias skolas padengti.

Aptartų aplinkybių visuma patvirtina, kad bendrovė faktiškai nemokia tapo 2019 m. gruodžio 31 d., o ne 2019 m. sausio 1 d., kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, nes būtent tada bendrovė nebegalėjo vykdyti savo prievolių kreditoriams, skolos kreditoriams sudarė beveik pusę realiai turimo turto vertės ir jau 2020 m. pradžioje bendrovės kreditorė inicijavo bankroto bylos iškėlimą. Nors buvo atsisakyta iškelti bendrovei bankroto bylą ir pagal apelianto pareiškimą buvo iškelta restruktūrizavimo byla, tačiau restruktūrizavimo proceso metu bendrovės mokumas taip ir nebuvo atkurtas dėl bendrovės negalėjimo mokėti net einamųjų privalomų mokesčių. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien veiklos vykdymo ir pelno gavimas pirmaisiais restruktūrizavimo proceso metais, kai tokie veiksmai atliekami iš esmės kreditorių, kurių finansiniai reikalavimai taip ir nepradėti tenkinti, sąskaita (dėl suteikiamos apsaugos nuo išieškojimo, palūkanų apskaičiavimo) negali būti traktuojami kaip bendrovės mokumo 2020–2024 m. įrodymas.

Dėl bendrovei nuostolingų sandorių, kaip tyčinio bankroto požymių

ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai. Analogiška nuostata nurodyta JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punkte.

Kasacinio teismo praktikoje esminiu tyčinio bankroto elementu laikomas bendrovės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo bendrovės valdymo ir bendrovės nemokumo, t. y. nustatyta, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019, 23–24 punktai). Tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje bendrovėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama bendrovės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo bendrovės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo bendrovės valdymo ir tolesnio nemokios bendrovės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 29 punktas; 2025 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-178-381/2025, 66 punktas).

Ar įmonė prie bankroto nebuvo privesta tyčia, reikia iš visų bylos aplinkybių nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, o nustačius aplinkybę, jog įmonė faktiškai buvo nemoki, patikrinti, ar tolesnė tokios įmonės veikla nebuvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, bet reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017, 15 punktas). Kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai taip pat gali būti vertinami tokie atvejai, kai sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei, atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019, 20 punktas; 2024 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-22-313/2024, 47 punktas). Kuo įmonės finansinė būklė prastėja ir ji turi daugiau skolų, tuo didėja įmonės skolinto kapitalo teikėjų – kreditorių interesų reikšmė. Tai lemia, kad suprastėjus įmonės būklei atsiranda vadovų fiduciarinės pareigos priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus. Įmonės finansinei padėčiai tapus ypač sunkiai ar net kritinei, t. y. įmonei pasiekus nemokumo ribą, kreditorių interesai pradeda vyrauti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012).

Vadovo rūpestingumo pareiga, visų pirma, nustato teisėto elgesio reikalavimą, kad paties vadovo elgesys nepažeistų imperatyviųjų teisės normų, be to, vadovas privalo prižiūrėti, kad ir įmonės veikla būtų teisėta; vadovas privalo daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-701/2017, 15 punktas). Bendrovės valdymo organų (vienasmenio ir kolegialaus) nariai, būdami atsakingi už įmonės komercinės veiklos organizavimą, prieš priimdami konkretų sprendimą dėl bendrovės veiklos, turi atidžiai įvertinti visas reikšmingas tokiam sprendimui aplinkybes, apsvarstyti ne tik priimamo sprendimo naudą bendrovei, bet ir šio sprendimo teisėtumą, riziką, galimus padarinius. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-421/2021, 63 punktas).

Pagal bendrąją taisyklę, asmuo, teikiantis prašymą pripažinti bankrotą tyčiniu, turi įrodyti tyčinio bankroto pagrindą (pagrindus) ir asmenį (asmenis), kurio (kurių) veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą. Pastarajam šių aplinkybių neįrodžius, civilinę bylą dėl tyčinio bankroto nagrinėjančiam teismui pagrindo konstatuoti tyčinį bankrotą nėra. Teismo aktyvumas tokio pobūdžio bylose pirmiausia yra siejamas su teismo iniciatyva renkant įrodymus, kiek tai susiję su šalies įrodinėtinomis aplinkybėmis, o ne šalių įrodinėjimo pareigos palengvinimu ar perėmimu, t. y. faktinių aplinkybių įrodymu ir nustatymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-46-933/2026, 51, 53 punktai).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja turėjo įrodyti konkrečių bendrovės tyčinio bankroto požymių egzistavimą ir šių požymių priežastinį ryšį su kilusiu bendrovės nemokumu arba šių požymių priežastinį ryšį su nemokios bendrovės padėties esminiu pablogėjimu.

Taigi, bendrovė su reikšmingais finansiniais sunkumais susidūrė 2019 m., kurių pabaigoje faktiškai buvo nemoki. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad prie bendrovės nemokumo atsiradimo reikšmingai prisidėjo bendrovei akivaizdžiai nenaudingų sandorių sudarymas. Nustatyta, kad apeliantas, 2020 m. sprendžiant nemokumo bylos (bankroto ar restruktūrizavimo) bendrovei iškėlimo klausimą, pateikė duomenis, jog bendrovės debitorės „SIA Energus“, kurios valdybos nariu 2017–2019 m. buvo apeliantas (akcininkė UAB „Energus Group“, kurios vadovu ir vienu iš akcininkų taip pat buvo apeliantas), skola yra 668 460,70 Eur. Tačiau bendrovės bankroto procese paaiškėjo, kad debitorės „SIA Energus“ 2017–2019 m. susidariusi skola iš tiesų yra 786 306,62 Eur ir ši skola, kaip beviltiška, buvo nurašyta 2025 m. birželio 13 d. bendrovės kreditorių susirinkimo sprendimu. Pareiškėjos ir apelianto pateikti duomenys patvirtina, kad 2017–2019 m. bendrovė šiai debitorei atliko darbų ir perdavė medžiagų, už kuriuos neatsiskaitė, t. y. apelianto apskaičiavimais skola sudarė 631 946,20 Eur. Nepaisant vėlavimo atsiskaityti, apeliantas, kaip bendrovės vadovas, susijusiai debitorei paskolino 122 200 Eur, iš kurių buvo grąžinta tik 25 200 Eur (duomenų apie palūkanų mokėjimą nėra), taip pat 2019 m. spalio–lapkričio mėn. sumokėjo 15 130 Eur avansus (kurie negrąžinti) ir papildomai 2019 m. gruodžio 3 d. reikalavimo perleidimo sutartimi iš UAB „Transmeridianas“ perėmė 36 703,50 Eur reikalavimo teisę į „SIA Energus“. Už minėtą reikalavimo teisę bendrovė neatsiskaitė su UAB „Transmeridianas“, nes šios kreditorės 38 173,50 Eur finansinis reikalavimas buvo patvirtintas bendrovės bankroto byloje. Taigi, priešingai nei nurodė apeliantas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog apeliantas 2020 m., sprendžiant nemokumo bylos bendrovei iškėlimo klausimą, pateikė klaidingą informaciją apie tikrąjį „SIA Energus“ debitorinį įsiskolinimą.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto argumentais, kad bendrovės ir „SIA Energus“ bendradarbiavimas buvo naudingas bendrovei. Apeliantas nepaneigė, kad „SIA Energus“ jau 2018 m. susidūrė su rimtais finansiniais sunkumais, nes patyrė 940 224 Eur nuostolių. Nors ši debitorė 2019 m. finansinės atskaitomybės dokumentuose fiksavo 174 604 Eur pelną, tačiau jos nuosavas kapitalas (turto ir įsipareigojimų kreditoriams santykis) buvo minus 761 431 Eur, o palyginus su 2018 m., debitorės pardavimo pajamos krito nuo 1 879 084 Eur iki 714 968 Eur, turto vertė (vien tik trumpalaikis turtas) sumažėjo nuo 578 523 Eur iki 40 801 Eur. 2019 m. balanse fiksuotas debitorės pelningumas nereiškia, kad „SIA Energus“ finansinė padėtis buvo gera. Vien aplinkybė, kad „SIA Energus“ 2019 m. pervedė bendrovei 405 000 Eur, nepatvirtina debitorės, kurios veikla pasibaigė 2022 m. (bankroto byla iškelta 2020 m. spalio 22 d.), geros turtinės padėties ir gebėjimo grąžinti visą skolą. Apie prastą debitorės finansinę situaciją patvirtina apelianto 2019 m. rugpjūčio 13 d. „SIA Merks“ adresuotas elektroninis laiškas, kuriame nurodyta, jog Latvijos draudikai dėl prastos situacijos nedraudžia garantinio laikotarpio draudimu. Iš byloje esančių bendrovės buhalterinės apskaitos duomenų matyti, kad esminės „SIA Energus“ skolos bendrovei susidarė 2018–2019 m., t. y. tuo metu, kai apeliantas buvo šios debitorės valdybos nariu ir akcininkės UAB „Energus Group“ vadovu bei vienu iš akcininkų. Taigi, apelianto, kaip bendrovės vadovo, priimti valdymo sprendimai, bendradarbiaujant su iš esmės nemokia ir valdymo ryšiais susijusia debitore, pačiai bendrovei jau patiriant reikšmingus finansinius sunkumus, negali būti laikomi ekonomiškai pagrįstais verslo sprendimais. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pastebėjo, kad nors bendrovė skolino „SIA Energus“ reikšmingas sumas, tačiau tuo pačiu apyvartinėms lėšoms papildyti skolindavosi lėšas iš AB „Swedbank“, 2017 m. sausio 1 d.–2020 m. birželio 30 d. patirdama 62 770,41 Eur išlaidų (palūkanos, delspinigiai, administravimo mokesčiai). Akivaizdu, kad bendrovė reikšmingą savo likvidaus turto dalį nukreipė ne savo veiklai finansuoti, bet iš esmės finansavo su apeliantu susijusią nemokią debitorę. Byloje nėra duomenų, kad apeliantas iki ar po restruktūrizavimo bylos bendrovei iškėlimo būtų ėmęsis aktyvių debitorinės skolos išieškojimo veiksmų, todėl pripažintina, kad apeliantas žinojo, jog skola yra beviltiška. Taigi, apeliantas neužtikrino su reikšmingais finansiniais sunkumais vadovaujamos bendrovės veiklos tęstinumo ir tokiais veiksmais prisidėjo prie bendrovės nemokumo atsiradimo.

Aplinkybė, kad apeliantas 2019 m. neveikė bendrovės interesais, patvirtina ir paskolų sandorių su „OOO Energus LT“ vykdymo aplinkybės. Bendrovė šiai debitorei, kurios akcininke buvo bendrovė, o vadovu apeliantas (iki 2019 m. lapkričio 28 d.), pagal 2017 m. kovo 2 d. ir 2018 m. kovo 2 d. paskolos sutartis paskolino po 50 000 Eur (iš viso 100 000 Eur, grąžinta paskolos suma 103 400 Eur), paskolų grąžinimo terminai atitinkamai 2017 m. rugsėjo 30 d. ir 2018 m. rugsėjo 30 d. Iš bendrovės buhalterinės apskaitos duomenų (sąskaitų aktyvumo ataskaita) matyti, kad iš tiesų šiai bendrovei iki 2019 m. kovo 28 d. buvo pervesta 171 528 Eur, iš kurių ši debitorė 2019 m. birželio 14 d. grąžino tik 54 300 Eur, t. y. skolos likutis 117 228 Eur. Tačiau 2020 m. sprendžiant nemokumo bylos bendrovei iškėlimo klausimą, apeliantas pateikė duomenis (restruktūrizavimo plano projekte, debitorių sąraše), kad „OOO Energus LT“ skola bendrovei yra tik 12 390 Eur. Iš bendrovės buhalterinės apskaitos duomenų (klientų būklė) matyti, kad „OOO Energus LT“ 12 390 Eur įsiskolinimas kilo ne iš paskolos teisinių santykių, o pagal 2017 m. rugsėjo 30 d. važtaraštį. Bendrovę ir šią kreditorę siejusius paskolos teisinius santykius atspindi bendrovės buhalterinės apskaitos duomenys (sąskaitų aktyvumo sąskaita), kuriuose nurodyta, kad debitorei pervesta 171 528 Eur, tačiau likutis pabaigai – 79 728 Eur, nors turėtų būti mažiausiai 117 228 Eur. Faktiškai skolos likutis 2018 m. gruodžio 31 d. buhalterinės apskaitos dokumentuose dėl apelianto konkrečiai nepaaiškintų priežasčių sumažintas dėl 37 500 Eur paskolos nuvertėjimo. Apeliantas turimas „OOO Energus LT“ akcijas perleido 2019 m. lapkričio 28 d. Byloje nėra duomenų, kad apeliantas, būdamas bendrovės vadovu, siekė atgauti mažiausiai 117 228 Eur skolą, kuri pagal paskolos sutartis turėjo būti grąžinta vėliausiai iki 2018 m. rugsėjo 30 d. Nurodytų aplinkybių visuma patvirtina, kad apeliantas, būdamas minėtos debitorės vadovu ir vieninteliu akcininku, suprato skolos atgavimo beviltiškumą ir atitinkamai, siekdamas restruktūrizavimo bylos bendrovei iškėlimo, nurodė tikrovę apie debitorinės skolos dydį neatitinkančius duomenis.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto argumentais, kad bendrovės nemokumo atsiradimui neturėjo įtakos bendrovės UAB „IT ranga“ (dabar UAB „Progresyvių investicijų ir technologinių sprendimų spektras“) naudai 2017 m. sausio 4 d.–2020 m. vasario 18 d. atlikti 143 690 Eur pervedimai, mokėjimo paskirtyse nurodant „avansas“, „dalinis atsiskaitymas“. Pažymėtina, kad UAB „IT ranga“ vadove 2017 m. balandžio 29 d.–2022 m. lapkričio 19 d. buvo apelianto sutuoktinė, o 2022 m. lapkričio 30 d. – apeliantas, t. y. kaip ir „SIA Energus“ ir „OOO Energus LT“ atveju, taigi, UAB „IT ranga“ taip pat yra susijusi su apeliantu. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad paprastai verslo subjektų tęstiniuose finansiniuose santykiuose pinigų judėjimas nėra neįprastas reiškinys, o vien mokėjimų kryptis ar mokėjimo paskirtyse nurodytos konkrečiai neaiškios formuluotės negali būti vertinamos izoliuotai ir paneigti bendro, tarp šalių susiklosčiusių finansinių santykių turinio. Tačiau nagrinėjamu atveju apelianto pozicija dėl jo vadovautos bendrovės pervedimų kitai su apeliantu susijusiai įmonei yra prieštaringa. Tiek pirmosios instancijos teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose, tiek atskirajame skunde apeliantas teigia, kad tai buvo mokėjimai už projektų valdymo paslaugas ir projektavimo darbus arba paskolos pagal 2014 m. birželio 2 d. paskolos sutartį grąžinimas.

Pagal CK 6.716 straipsnio 1 dalį paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas atsiskaityti. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad šio skyriaus normų nustatytos taisyklės taikomos teikiant audito, konsultacinių, asmens sveikatos priežiūros, veterinarijos, informacijos, mokymo, turizmo ar kitokias atlygintinas paslaugas, išskyrus paslaugas, teikiamas pagal šios knygos XXXIII, XXXIV, XXXVI, XXXVIII, XL, XLI, XLII, XLIV, XLVI, XLVII, L skyriuose nustatytas taisykles. Taigi, esminis paslaugų sutarties elementas yra jos dalykas – nematerialaus pobūdžio paslaugos, nesusijusios su materialaus objekto sukūrimu.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad atlygintinų paslaugų teikimo sutartį nuo kitų giminingų sutarčių tiksliausiai leidžia atriboti sutarties dalykas – nematerialaus pobūdžio (intelektinės) ar kitokios paslaugos, nesusijusios su materialaus objekto sukūrimu, t. y. šios paslaugos gali ir neturėti objektyvios išraiškos. Pagal atlygintinų paslaugų sutartį jų teikėjas įsipareigoja rūpestingai (atidžiai) atlikti tam tikrą veiklą. Tam tikrais atvejais, priklausomai nuo paslaugų rūšies (paslaugų sutartys savo pobūdžiu, dalyku gali būti labai įvairios), gali būti susitarta dėl tam tikro nematerialaus rezultato pasiekimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-378/2018, 33 punktas).

Pažymėtina, kad šalių santykiams, kylantiems iš paslaugų teikimo, vadovaujantis CK 6.724 straipsniu (su atitinkamais pakeitimais) taip pat taikomos bendrosios rangos sutarčių nuostatos, todėl kilus ginčui dėl suteiktų paslaugų apimties teisiškai reikšminga yra aplinkybė, susijusi su suteiktų paslaugų perdavimu užsakovui. CK 6.694 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad darbų (t. y. su atitinkamais pakeitimais nagrinėjamu atveju – ir paslaugų) perdavimas ir priėmimas įforminamas aktu, kurį pasirašo dvi šalys; jeigu viena iš šalių atsisako pasirašyti aktą, jame daroma žyma apie atsisakymą ir aktą pasirašo kita šalis. Vadinasi, procesinė pareiga įrodyti paslaugų suteikimo faktą kyla ne tik iš bendrosios įrodinėjimo naštos paskirstymo, bet ir iš to, kad neigiamų aplinkybių įrodinėjimas yra sudėtingesnis nei teisę sukuriančių aplinkybių. Kitaip tariant, reikalavimas įrodyti, kad paslaugos nebuvo suteiktos, reikštų reikalavimą įrodyti, jog kažko nėra, t. y. įrodyti aplinkybes, kurių neįmanoma objektyviai patvirtinti.

Paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Dėl to ši sutartis yra realinė, t. y. paskolos sutartiniams santykiams atsirasti būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013; 2022 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-229-823/2022, 33 punktas).

Taigi, esminiai paskolos sutarties elementai yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą. Tik esant šioms sąlygoms laikoma, kad atsirado šalių paskolos teisiniai santykiai.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad juridinio asmens valdymo organų nariai negali pasipelnyti juridinio asmens sąskaita, o priešingi jų veiksmai būtų juridinio asmens organų narių pareigų pažeidimas pagal CK 2.87 straipsnį. Šioje normoje išdėstyti reikalavimai, kaip turi elgtis juridinio asmens organo narys, o jo kompetencija sudaryti sandorius yra suvaržoma tuo, kad sandoriais negali būti painiojamas nario turtas su asmeniniu turtu ar bendrovės turtas naudojamas asmeninei naudai gauti, ir tai negali būti daroma be juridinio asmens dalyvių sutikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-230-2005; 2019 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-5-611/2019, 39 punktas).

Pažymėtina, kad visos juridinio asmens ūkinės operacijos turi būti pagrįstos apskaitos dokumentais ir turi būti užregistruotos apskaitos registruose. Ūkinės operacijos turi būti užregistruojamos ūkinės operacijos dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti, bet ne vėliau kaip iki ataskaitų (finansinių, mokesčių deklaracijų, kitų ataskaitų) parengimo dienos, o grynaisiais pinigais atliekamos ūkinės operacijos ne vėliau kaip paskutinę einamojo mėnesio dieną (Lietuvos Respublikos finansinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 5 dalis, 3 straipsnio 1–3 dalys).

Išvestiniuose apskaitos dokumentuose duomenys yra įrašomi remiantis konkrečiais pirminiais apskaitos dokumentais, kurie ir yra piniginių prievolių atsiradimo ar pasibaigimo pagrindai (CK 1.136 straipsnis). Todėl, siekiant įsitikinti išvestiniuose dokumentuose padarytų įrašų teisingumu (prievolių kilimo faktu ir dydžiu), asmeniui, įrodinėjančiam kito ūkio subjekto prievolės buvimą, būtina pateikti pirminius dokumentus, pagrindžiančius realiai įvykusias ūkines operacijas (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-939-854/2025, 38 punktas). Pirminiai buhalterinės apskaitos dokumentai, tokie kaip banko sąskaitos išrašai, kasos išlaidų orderiai ir bankiniai pavedimai, turi didesnę įrodomąją reikšmę nei išvestiniai dokumentai, nes pirminiai dokumentai yra objektyvūs, juose atsispindi tikrosios finansinės operacijos (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-493-553/2024, 11–12 punktai).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad jei pavedimai buvo atlikti už realiai suteiktas paslaugas, tai tokiu atveju apeliantui nekiltų kliūčių pateikti nei konkrečią tarp šalių sudarytą paslaugų sutartį, nei paslaugų suteikimo faktą patvirtinančius perdavimo–priėmimo aktus, tačiau apeliantas bendros 143 690 Eur sumos susijusiai bendrovei pervedimą grindė tik skolų suderinimo aktais, pirkimo operacijų apskaitos ataskaita, t. y. išvestiniais buhalterinės apskaitos dokumentais. Tuo atveju, jei minėta suma buvo pervesta, kaip paskolos grąžinimas, pirmiausia turėtų būti pateikti įrodymai apie faktinį paskolos lėšų perdavimo bendrovei faktą, tačiau tokių duomenų nėra. Apeliantas pirmosios instancijos teismui pateikė UAB „IT ranga“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras ir kasos pajamų orderius, tačiau šiuose dokumentuose nurodytos datos, sumos, paskirtys nesutampa su mokėjimo pavedimų dėl 143 690 Eur datomis, sumomis, mokėjimo paskirtimis. Taigi, nagrinėjamu atveju apeliantas neįrodė nei realių paslaugų bendrovei suteikimo fakto, nei paskolos lėšų bendrovei sumokėjimo, todėl bendrovei neatsirado prievolė minėtą sumą pervesti atgal UAB „IT ranga“. Mokėjimo paskirtyse nenurodyta konkreti pinigų pervedimo paskirtis, todėl nepateikus pirminių dokumentų, patvirtinančių bendrovės prievolės UAB „IT ranga“ egzistavimą, tokie duomenys nelaikytini pakankamais spręsti dėl apelianto nurodomų tarp juridinių asmenų susiklosčiusių teisinių santykių egzistavimo. Apeliantas yra buvęs bendrovės vadovas, t. y. buvo atsakingas už tinkamą bendrovės buhalterinės apskaitos vedimą, todėl akivaizdu, kad, jei bendrovės atliekamos ūkinės komercinės operacijos buvo atliekamos skaidriai bendrovės ir jos kreditorių interesais, tai apeliantui nekiltų kliūčių pagrįsti pervedimo operacijų teisėtumo ir naudingumo. Vien apelianto nurodyta aplinkybė apie bendrovės ir UAB „IT ranga“ bendradarbiavimą nuo 2013 m. nepatvirtina 143 690 Eur pervedimo bendrovės interesais teisėtumo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėtos sumos be teisinio pagrindo pervedimas susijusiai bendrovei prisidėjo tiek prie bendrovės nemokumo atsiradimo, tiek prie esminio bendrovės turtinės padėties pabloginimo, atsižvelgiant į tai, jog 58 970 Eur buvo pervesta 2019 m., o 9 500 Eur – 2020 m.

Kaip minėta, tyčiniu bankrotu laikomi atvejai, kai faktiškai nemokioje bendrovėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama bendrovės turtinė padėtis. Nustatyta, kad po restruktūrizavimo bylos iškėlimo bendrovė nuo 2020 m. liepos 15 d. iki 2021 m. rugsėjo 17 d. pervedė UAB „Mobybrand“ (dabar – UAB „Energus inovacijos“) 128 519,20 Eur. Priešingai nei UAB „IT ranga“ atveju, apeliantas pateikė ne tik PVM sąskaitas faktūras ir mokėjimo operacijų ataskaitas, bet ir atliktų darbų perdavimo–priėmimo aktus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad šiuos juridinius asmenis siejo realūs rangos ir (ar) paslaugų teikimo santykiai (parduotuvių aptarnavimo darbai, elektros tinklo darbai). Tačiau iš minėtų PVM sąskaitų faktūrų ir bendrovės atliktų pavedimų matyti, kad bendrovė 53 437,22 Eur pervedė tuo metu (paskirtys – „mok. pagal sąskaitas“, „avansas“, „avansinis mokėjimas“), kai PVM sąskaitos faktūros dar nebuvo išrašytos, t. y. mokėjimai atlikti avansu. Pažymėtina, kad UAB „Mobybrand“ taip pat yra susijusi su apeliantu, nes bendrovės vienintele akcininke nuo 2019 m. lapkričio 28 d. yra UAB „Energus Group“, o vadovu 2018 m. gruodžio 12 d.–2024 m. gruodžio 12 d. buvo apeliantas. Nors apeliantas nurodė, kad bendrovė iš bendradarbiavimo su UAB „Mobybrand“ vykdymo gavo naudos iš galutinio užsakovo, tačiau tai nepatvirtina sandorio naudingumo bendrovei. Kaip minėta, prievolių UAB „Mobybrand“ vykdymo metu bendrovė jau buvo restruktūrizuojama, todėl apeliantas, kaip bendrovės vadovas, privalėjo veikti rūpestingai ir, būdamas atsakingas už bendrovės komercinės veiklos organizavimą, prieš priimdamas konkretų sprendimą dėl prievolių vykdymo valdymo ryšiais susijusiai įmonei, atidžiai įvertinti visas reikšmingas tokiam sprendimui aplinkybes, apsvarstyti ne tik priimamo sprendimo naudą bendrovei, bet ir šio sprendimo teisėtumą, riziką, galimus padarinius. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad bendrovė privalėjo minėtas paslaugas (darbus) pirkti iš susijusios įmonės, t. y. jog pati bendrovė, turėdama, apie 100 darbuotojų, negalėjo analogiškų paslaugų teikti pati, o tik per tarpininkę, kuri 2020 m. turėjo tik apie 11 darbuotojų. Be to, sandorio su UAB „Mobybrand“ sudarymas ir vykdymas neatsispindi ir bendrovės restruktūrizavimo byloje patvirtintame restruktūrizavimo plane. Apeliantas nepateikė duomenų, iš kurių būtų galima nuspręsti, kad susijusiai įmonei mokėta kaina už suteiktas paslaugas atitiko rinkos kainą. Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad tokio sprendimo priėmimas neatitiko rūpestingo ir apdairaus bendrovės valdymo principų bei prisidėjo prie bendrovės finansinės padėties bloginimo.

Kaip minėta, bendrovės restruktūrizavimo planas nebuvo tinkamai vykdomas iš esmės nuo pat jo patvirtinimo 2021 m., tačiau nepaisant to, bendrovė 2022 m. gegužės mėn.–2024 m. rugpjūčio mėn. išleido 141 438,65 Eur (iš jų apelianto vadovavimo laikotarpiu – 120 011,13 Eur) įvairioms išlaidoms, nesusijusioms su bendrovės veiklos tęstinumu (asmeniniam tobulėjimui, baldams, odontologo paslaugoms, įvairiems renginiams, kalbų kursams, maisto prekėms, dviratininkų aprangai, baidarių pramogoms, „Energus Group“ domenų priežiūrai). Vien 2024 m., t. y. bendrovei jau susidūrus su sunkumais mokėti einamuosius privalomus mokesčius, lėmusiais restruktūrizavimo bylos nutraukimą ir bankroto bylos iškėlimą, bendrovė nebūtinoms išlaidoms išleido 21 427,52 Eur (maistui, seminarui, kompiuterinei įrangai). Apelianto nurodoma aplinkybė, kad minėtos išlaidos buvo būtinos, reikalingos darbuotojų motyvacijai, nepaneigia byloje nustatytų aplinkybių visumos, pagrindžiančios nuoseklų ir taip nemokios bendrovės turtinės padėties bloginimą.

Dėl apelianto argumentų, kad jam, nesant bendrovės ir su ja susijusių kitų įmonių vadovu, buvo apsunkinta įrodinėjimo našta pirmosios instancijos teisme, pažymėtina, jog esminis bylos nagrinėjimas vyksta pirmosios instancijos teisme, todėl būtent jame pagal proceso operatyvumo, koncentracijos bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 straipsnis, 42 straipsnio 5 dalis) turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos taisyklę, įtvirtintą CPK 12 ir 178 straipsniuose – kiekvienas suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Teismo aktyvumas procese pateisinamas tik CPK ir kitų įstatymų nustatytais atvejais, taip pat kai to reikalauja viešasis interesas ir nesiėmus šių priemonių būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 179 straipsnio 2 dalis). Bankroto proceso atveju likviduojamos dėl bankroto bendrovės teisių gynimas yra susijęs su viešuoju interesu, tačiau net ir šiuo atveju šalys nėra atleistos nuo įrodinėjimo pareigos, t. y. nagrinėjamu atveju nuo pareigos įrodyti nesutikimo atsikirtimus su pareiškėjos prašymu dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad apeliantui pirmosios instancijos teisme buvo užkirsta galimybė reikšti prašymus dėl įrodymų išreikalavimo ir (ar) tokių prašymų pirmosios instancijos teismas netenkino. Priešingai, iš apelianto pirmosios instancijos teismui teiktų procesinių dokumentų turinio ir teikiamų įrodymų matyti, kad apeliantas turi galimybę disponuoti didelės apimties bendrovės ir kitų su apeliantu susijusių bendrovių buhalterinės apskaitos dokumentais.

Iš apelianto atskirojo skundo turinio ir pareikšto alternatyvaus reikalavimo dėl bylos perdavimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo galima nuspręsti, kad apeliantas abejoja teismo nustatytomis aplinkybėmis, susijusioms su bendrovės buhalterinės apskaitos duomenimis, bendrovės debitorių ir kitų kontrahentų sudarytų sandorių vykdymu, įsiskolinimų sandara. Apelianto teigimu, klausimas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu reikalavo ekspertinio visų duomenų, susijusių su bendrovės veikla, įvertinimo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad proceso šalis, siekdama pagrįsti savo reikalavimus ar atsikirtimus, turi teisę teikti teismui prašymą byloje skirti teismo ekspertizę. Kita vertus, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, apeliantas neprašė skirti teismo ekspertizės. Tiek pareiškėja, tiek apeliantas pateikė pirmosios instancijos teismui didelės apimties įrodymus, įskaitant konkrečius apskaičiavimus, tiek apie bendrovės turtinę padėtį, tiek apie tarp jos ir su ja susijusių įmonių sudarytų sandorių vykdymą. Iš atskirojo skundo argumentų galima konstatuoti, kad apelianto abejonės dėl teismo nustatytų faktinių aplinkybių, atliktų apskaičiavimų iš esmės siejamos su nesutikimu su pirmosios instancijos teismo nutartimi, joje nurodytomis išvadomis dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, tačiau apeliantas neišdėstė pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą abejoti pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir atliktais apskaičiavimais, juolab kad jie iš esmės atitinka pareiškėjos ir apelianto pateiktus apskaičiavimus.

Kasacinis teismas, aiškindamas teismo pareigą motyvuoti sprendimus, yra detalizavęs, kad absoliučiu teismo sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu yra laikomas tik visiškas motyvų nebuvimas, o teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-154-684/2024, 45 punktas). Be to, glausti, neišsamūs motyvai reiškia CPK normų pažeidimą, tačiau toks pažeidimas turi būti vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju viso priimto procesinio sprendimo ir (ar) sprendimų kontekste. Tuo atveju, kai visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas priėmė skundžiamą procesinį sprendimą, tai toks sprendimas (nutartis) negali būti naikinamas vien dėl to, kad motyvai neišsamūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2013). Vien tai, kad bylai išnagrinėti esminės reikšmės neturinčios aplinkybės ar įrodymai nebuvo išsamiai aptarti teismo sprendime, paprastai nelemia šio sprendimo neteisėtumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-205-701/2023, 24 punktas).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nutartyje pasisakė dėl bendrovės nemokumo momento, nurodė teisės normas, kuriomis vadovaudamasis priėmė procesinį sprendimą, pasisakė dėl priežastinio ryšio tarp buvusių bendrovės valdymo organų veiksmų ir bendrovės nemokumo būklės, taip pat nustatė asmenis, kurių veiksmai (neveikimas) sukėlė bendrovės tyčinį bankrotą. Pirmosios instancijos teismo pritarimas tam tikriems pareiškėjos argumentams nesudaro pagrindo teigti, jog teismas perrašė pareiškime nurodytas aplinkybes ir siūlomas išvadas, pats neatlikęs bylai reikšmingų aplinkybių bei jas pagrindžiančių įrodymų tyrimo ir įvertinimo. Vien tai, kad apskųstos nutarties motyvai stokoja detalumo ir išsamumo dėl konkretaus bendrovės nemokumo momento, nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, nes byla iš esmės išspręsta teisingai.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad bendrovės nemokumas kilo ir bendrovės turtinė padėtis iš esmės buvo toliau pabloginta bendrovės restruktūrizavimo proceso metu dėl apelianto, kaip buvusio bendrovės vadovo, sąmoningo blogo bendrovės valdymo ir bendrovės nenaudai sudarytų sandorių. Nagrinėjamu atveju egzistuoja priežastinis ryšys tarp sąmoningo blogo bendrovės valdymo ir jos nemokumo, nemokios bendrovės turtinės padėties esminio pabloginimo. Byloje nėra ginčo, kad aptartų veiksmų atlikimo metu bendrovės vadovu buvo apeliantas, todėl jis negalėjo nežinoti, jog toks sąmoningai blogas bendrovės valdymas, bendrovės lėšų pervedimas su apeliantu susijusioms įmonėms ir nededamos pastangos atgauti pervestas sumas sukels bendrovės nemokumą ir vėliau restruktūrizavimo proceso metu dar labiau pablogins jos turtinę padėtį dėl nepagrįsto išlaidavimo. Nors apeliantas nurodė, kad siekė išsaugoti bendrovės veiklos tęstinumą ir dėl to laidavo už bendrovės prievoles, tačiau šiai aplinkybei pagrįsti apeliantas pirmosios instancijos teismui pateikė tik ERGO Insurance SE Lietuvos filialo 2021 m. balandžio 30 d. laidavimo sutartį, iš kurios matyti, jog apeliantas laidavo už bendrovės prievolių vykdymą tik 4 125 Eur suma. Kaip minėta, bendrovės nemokumo (bankroto ir restruktūrizavimo) procese buvo patvirtinti kreditorių (daugiau kaip 150) finansiniai reikalavimai bendrai 3–4 mln. Eur sumai, todėl vienkartinis laidavimas nepatvirtina siekio išsaugoti bendrovę ir atkurti jos mokumą. Nors apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į bendrovės ir jos kontrahentų finansinių sunkumų priežastis (t. y. iš esmės verslo nesėkmė dėl objektyvių išorinių veiksnių), tačiau byloje nustatytų aplinkybių visuma pagrindžia, jog bendrovės nemokumą ir jo turtinės padėties iš esmės pabloginimą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai bendrovės vadovo veiksmai (neveikimas). Pažymėtina, kad bendrovės nesėkmingai susiklostę verslo santykiai su kitais juridiniais asmenimis, kitos objektyvios priežastys (pandemija, karas Ukrainoje, pasikeitusios rinkos tendencijos) neturi įtakos tam, kad bendrovė prie bankroto (sukeltas jos nemokumas ir vėliau dar labiau pabloginta bendrovės turtinė padėtis) buvo privesta tyčia. Vien apelianto nurodytos aplinkybės apie bendrovės ir su apeliantu susijusių kitų juridinių asmenų finansinius sunkumus, dėl kurių bendrovė neteko reikšmingų lėšų, nepaneigia byloje nustatytų ir anksčiau aptartų aplinkybių, jog bendrovės finansinė padėtis iš esmės buvo bloginama nuosekliais ir sistemingais apelianto veiksmais, priimant ekonomiškai nepagrįstus ir nuostolingus sprendimus, sudarant bendrovei akivaizdžiai nenaudingus sandorius, nulėmusius, kad bendrovės turtas buvo mažinamas, o skolos tuo pačiu metu didinamos. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte ir JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytais pagrindais.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes ir nurodytus teisinius argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias juridinio asmens bankroto pripažinimą tyčiniu. Pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios panaikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama iš esmės nepakeista. Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai neturi teisinės reikšmės pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nevertina.

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatas bylinėjimosi išlaidos, taip pat ir išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jų atlyginimą priteisiant iš antrosios šalies (principas „pralaimėjęs moka“). Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės sureguliuotos taip, kad būtų užtikrinta šalies, laimėjusios bylą, teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Atmetus atskirąjį skundą, apeliantui nėra atlyginamos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos.

Pareiškėja UAB „Baltled“ pateikė prašymą priteisti 2 178 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į atskirąjį skundą surašymą. Pateikta 2026 m. rugpjūčio 31 d. PVM sąskaita faktūra už teisines paslaugas ir 2026 m. rugsėjo 18 d. patvirtinimas apie lėšų įskaitymą į kliento sąskaitą įrodo, kad pareiškėja 2026 m. III ketvirtį sumokėjo advokatei 1 000 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Pateiktas 2026 m. rugsėjo 21 d. susitarimas dėl bylinėjimosi išlaidų apmokėjimo patvirtina, kad pareiškėja ir advokatė susitarė dėl likusios sumos sumokėjimo ne vėliau kaip iki 2026 m. spalio 31 d.

Kreditorė UAB „Kereta“, palaikiusi pareiškėjos poziciją dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, pateikė prašymą priteisti 2 000 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į atskirąjį skundą surašymą, teisinių paslaugų suvestinę ir 2026 m. rugsėjo 15 d. susitarimą su advokatu dėl suteiktų teisinių paslaugų apmokėjimo po nutarties šioje byloje priėmimo.

Tuo atveju, kai, teismui priimant galutinį sprendimą (nutartį), atstovavimo išlaidos šalies dar nėra apmokėtos, sprendžiant dėl šaliai priteistino iš bylą pralaimėjusios šalies atstovavimo išlaidų atlyginimo dydžio pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 7 punktą, taikytinas koeficientas nustatomas pagal teismo sprendimo, kuriuo paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, priėmimo datą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-50-313/2024, 106 punktas).

Nagrinėjamu atveju nutartis, kuria priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, priimama 2026 m. III ketvirtį, todėl bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimui imamas 2026 m. I ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) – 2 554,20 Eur. Taigi, pagal Rekomendacijų 8.16 papunktį, maksimali priteistina suma už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą yra 1 021,68 Eur (2 554,20 Eur x 0,4). Kadangi pareiškėjos ir kreditorės prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis viršija pagal Rekomendacijų 7 punktą, 8.16 papunktį apskaičiuotą rekomenduojamą maksimalų dydį, joms iš apelianto priteisiama po 1 021,68 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. liepos 23 d. nutartį palikti iš esmės nepakeistą.

Priteisti pareiškėjai uždarajai akcinei bendrovei „Baltled“ (juridinio asmens kodas 300113830) iš suinteresuoto asmens P. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 021,68 Eur (vieno tūkstančio dvidešimt vieno euro ir 68 ct) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.

Priteisti suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Kereta“ (juridinio asmens kodas 304722608) iš suinteresuoto asmens P. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 021,68 Eur (vieno tūkstančio dvidešimt vieno euro ir 68 ct) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.