Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Aldonos Tilindienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Robmika“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. V. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Robmika“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas M. V. (toliau – ieškovas) kreipėsi į teismą, ieškiniu prašydamas priteisti jam iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Robmika“ (toliau – ir atsakovė, bendrovė) 97 937,90 Eur skolą, 22 766,92 Eur mokėjimo (pelno) palūkanas, 23 107,61 Eur kompensacines palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Taip pat nusprendė, kad atsakovė turi atlyginti ieškovui minimalius nuostolius dėl laiku negrąžintos skolos, todėl tenkino ir reikalavimą dėl kompensacinių palūkanų priteisimo bei reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

1. Atsakovė padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 14 d. sprendimą ir ieškinį tenkinti iš dalies, t. y. dėl 83 671,22 Eur skolos priteisimo, o likusioje dalyje ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino bendrovės vyriausiosios buhalterės parengtos 2024 m. kovo 17 d. pažymos. 2014 m. liepos 31 d. (buhalterinės apskaitos duomenų perėmimo dieną) galiojusio Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 11 straipsnio 1 dalis nustatė, kad už buhalterinių įrašų teisingumą Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka atsako vyriausiasis buhalteris (buhalteris). Nėra jokio pagrindo abejoti bendrovės buhalteriniais duomenimis. Tai, kad ieškovas pateikė banko sąskaitos išrašo duomenis, pagal kuriuos ieškovas laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 16 d. paskolino atsakovei iš viso 275 069,50 Eur, neįrodo, kokia suma ieškovui buvo grąžinta, kadangi byloje taip pat yra duomenys, jog bendrovė pinigus ieškovui grąžindavo grynaisiais pinigais. Ieškovas bendrovės akcininku buvo iki 2014 m. balandžio 7 d., taigi, kaip suinteresuotas ir atsakingas bendrovės savininkas, turėjo pareigą kontroliuoti, kaip tvarkoma bendrovės buhalterinė apskaita.

1.2. Ieškovo nesąžiningumą taip pat įrodo faktas, kad pirmą kartą dėl skolos grąžinimo ieškovas į atsakovę kreipėsi 2020 m. spalio 29 d., pateikiant savo atstovo reikalavimą, kuriuo prašė grąžinti visą 275 069,50 Eur sumą, nors ieškovas žinojo, jog dalis paskolos jam buvo grąžinta grynaisiais pinigais 2013–2014 metais.

1.3. Pirmosios instancijos taip pat nepagrįstai neįvertino aplinkybės, kad iš 2013 m. balandžio 11 d. Kasos pajamų išlaidų orderio Nr. 7 matyti, jog ieškovui sumokama 50 000 Lt (14 481 Eur), nurodant, kad pinigai išmokami sekančiu pagrindu „2011 m. balandžio 7 d. sutarties Nr. 0704-11 paskolos grąžinimas“. Analogiškai nurodoma ir kituose išlikusiuose kasos išlaidų orderiuose. Visuose kasos išlaidų orderiuose minimas tik paskolos grąžinimas, jokios palūkanos niekuomet nebuvo mokamos ir akivaizdu, kad iki šio ieškinio pareiškimo, ieškovas niekada jokių palūkanų neprašė mokėti. Kadangi ieškovas kartu su ieškiniu nepateikė jokių rašytinių paskolos sutarčių, kasos išlaidų orderiai gali būti laikomi patikimais įrodymais, kad šalys buvo susitarusios dėl neatlygintinės paskolos.

2. Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti jam iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:

2.1. Atsakovės pateiktos buhalterinės pažymos įrodomoji reikšmė yra niekine?, kadangi paskolos grąžinimo faktą byloje gali patvirtinti tik tiesiogiai tai patvirtinantys įrodymai – bankinis pavedimas, kasos išlaidų orderis ar pakvitavimas. Lietuvos Respublikos Finansinės apskaitos įstatymo 3 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad ūkinės operacijos pagrindžiamos apskaitos dokumentais, tačiau nagrinėjamu atveju jokie apskaitos dokumentai, kuriais remiantis yra surašyta buhalterės pažyma, pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikti.

2.2. Atsakovės teiginiai, kad ieškovas, būdamas bendrovės akcininku, turėjo pareigą kontroliuoti kaip tvarkoma jos buhalterinė apskaita, yra absoliučiai nepagrįsti, kadangi tiek šiuo metu galiojanti Lietuvos Respublikos finansinės apskaitos įstatymo redakcija, tiek anksčiau galiojusios, aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtina, jog už bendrovės buhalterinę apskaitą yra atsakingas bendrovės vadovas. Galiausiai – tokie teiginiai iš viso neturi jokio ryšio su nagrinėjama byla, kadangi ginčas yra kilęs dėl paskolos grąžinimo, o atsakove? nepateikė paskolos grąžinimą patvirtinančių dokumentų.

2.3. Atsakovei ginčijant priteistas mokėjimo (pelno) palūkanas, ji nurodo vienintelį argumentą, kad esą šalys buvo susitarusios dėl neatlygintinės paskolos. Tačiau tokiems savo teiginiams pagrįsti nepateikė įrodymų. Atsakovės teigimu, paskolų neatlygintinumą patvirtina tai, kad ieškovas nepateikė kartu su ieškiniu jokių rašytinių paskolos sutarčių. Tokie atsakovės argumentai laikytini nepagrįstais, kadangi, visų pirma, rašytinės paskolos sutartys nebuvo sudarytos, o antra, kasos išlaidų orderiai šioje byloje patvirtina dalies paskolų grąžinimo faktą 2013–2014 metais, o ne susitarimo dėl paskolos sutarčių neatlygintinumo faktą. Akcentavo, kad nuo pat pirmojo pareikalavimo, t. y. nuo 2020 m. spalio 29 d., reikalavo grąžinti ne tik skolą, bet ir mokėjimo (pelno) palūkanas, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai jas priteisė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

2. Iš ieškovo pateikto AB „Swedbank“ banko sąskaitos išrašo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2020 m. spalio 14 d. matyti, kad ieškovas pervedė atsakovei iš viso 275 069,50 Eur (939 760 Lt). Atlikti pavedimai: 2011 m. balandžio 7 d. – 14 481 Eur (50 000 Lt); 2011 m. balandžio 18 d. – 5 792,40 Eur (20 000 Lt); 2011 m. gegužės 6 d. – 14 481 Eur (50 000 Lt); 2011 m. rugpjūčio 31 d. – 23 169,60 Eur (80 000 Lt); 2011 m. spalio 2 d. – 23 169,60 Eur (80 000 Lt); 2011 m. spalio 4 d. – 40 691,61 Eur (140 500 Lt); 2012 m. birželio 27 d. – 133 225,21 Eur (460 000 Lt); 2013 m. rugpjūčio 29 d. – 5 792,40 Eur (20 000 Lt); 2013 m. spalio 26 d. – 11 370,48 Eur (39 260 Lt); 2013 m. gruodžio 16 d. – 2 896,20 Eur (10 000 Lt).

Dėl apeliacinio skundo argumentų

9. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad teismas nustato bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę remdamasis savo vidiniu įsitikinimu. Kasacinis teismas ne kartą pabrėžė, kad vertindami įrodymus, teismai remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvadą dėl konkrečios faktinės aplinkybės buvimo teismas daro pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris grindžiamas visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš visų įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų faktų buvimą ar nebuvimą konkrečioje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011).

10. Atsakydama į atsakovės argumentus dėl 2024 m. kovo 17 d. vyriausiosios buhalterės pažymos teisėjų kolegija pažymi, kad ši pažyma negali būti laikoma pakankamu įrodymu, sprendžiant skolos likučio klausimą. Nors Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 11 straipsnio 1 dalis numato, kad už buhalterinių įrašų teisingumą atsako vyriausiasis buhalteris, šio įstatymo nuostatos nepaneigia teismų praktikoje suformuotos taisyklės, jog pirminiai buhalterinės apskaitos dokumentai, tokie kaip banko sąskaitos išrašai, kasos išlaidų orderiai ir bankiniai pavedimai, turi didesnę įrodomąją reikšmę nei išvestiniai dokumentai.

11. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, pagrįstai rėmėsi pirminiais dokumentais – ieškovo pateiktu banko sąskaitos išrašu, kuriame užfiksuoti pervedimai atsakovei, taip pat atsakovės pateiktais kasos išlaidų orderiais bei bankiniais pavedimais, patvirtinančiais grąžintų sumų dydį. Šie dokumentai yra objektyvūs, juose atsispindi tikrosios finansinės operacijos, o jų turinys tiesiogiai susijęs su byloje nagrinėjamu ginču.

12. Priešingai, atsakovės pateikta buhalterinė pažyma laikytina išvestinio pobūdžio dokumentu. Ji nėra pagrįsta pirminiais apskaitos dokumentais ar kitais objektyviais įrodymais, galinčiais patikimai patvirtinti joje nurodytą informaciją, todėl jos įrodomoji vertė šioje byloje yra ribota.

13. Dėl atsakovės argumento, kad dalis paskolos buvo grąžinta grynaisiais pinigais, pažymėtina, jog teismas šiuos teiginius galėtų vertinti tik tada, jei būtų pateikti juos pagrindžiantys pirminiai dokumentai – kasos pajamų orderiai, kvitai ar kiti tiesioginiai įrodymai. Byloje tokių įrodymų nėra, todėl šis argumentas negali būti laikomas pagrįstu.

14. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta atsakovės argumentus, kuriais ginčijamas sprendimu priteistas skolos likutis. Nei atsakovės deklaratyvūs teiginiai apie tariamai grynais pinigais grąžintą skolos dalį, nei buhalterinė pažyma nepaneigia ieškovo reikalavimo dėl 97 937,90 Eur skolos likučio, kuris yra pagrįstas pirminiais įrodymais – banko sąskaitos išrašu ir kasos išlaidų orderiais.

15. Atsakovė ginčija ieškovo reikalavimą dėl mokėjimo (pelno) palūkanų priteisimo, teigdama, kad buvo susitarta dėl neatlygintinės paskolos. Ji nurodo, kad visuose jos kasos išlaidų orderiuose minimas tik paskolos grąžinimas, jokios palūkanos niekada nebuvo mokamos, o iki šio ieškinio pareiškimo ieškovas niekada nereikalavo jų sumokėti. Atsakovė taip pat akcentuoja, kad dalis paskolų buvo grąžinta dar 2013 metais, tačiau ieškovas dėl neišmokėtų palūkanų jokių pretenzijų nereiškė. Kadangi ieškovas nepateikė rašytinių paskolos sutarčių, atsakovė teigia, kad kasos išlaidų orderiai patvirtina šalių susitarimą dėl neatlygintinės paskolos. Teisėjų kolegija šiems atsakovės argumentams nepritaria.

16. Pagal CK 6.872 straipsnio 3 dalį, jeigu paskolos dalykas yra pinigai, preziumuojama, jog paskolos sutartis yra atlygintinė. Pareiga mokėti pelno palūkanas yra pagrindinė paskolos prievolę apibrėžianti sąlyga (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad paskolos davėjas turi teisę reikalauti mokėjimo (pelno) palūkanų, nebent įrodyta, kad paskola buvo suteikta neatlygintinai. Teismas šiuo atveju pabrėžia, kad atsakovei tenka pareiga įrodyti neatlygintinį paskolos pobūdį, ypač jei ieškovas teigia priešingai. Nesant rašytinės paskolos sutarties ar kitų tiesioginių įrodymų, situacija vertinama remiantis kitais įrodymais, taip pat įstatymo ir teismų praktikos nuostatomis.

17. Atsakovės pateiktų kasos išlaidų orderių turinys nesudaro pagrindo konstatuoti, kad šalys buvo susitarusios dėl neatlygintinės paskolos, nes juose nėra nurodyta tokia šalių susitarimo sąlyga. Kasos išlaidų orderiai tik patvirtina pinigų perdavimo ir priėmimo faktą, juose nėra jokios informacijos, kurią būtų galima vertinti kaip šalių suderintą valią dėl paskolos neatlygintinumo. Atsakovė pareigos pateikti įrodymus, kad šalys buvo susitarusios dėl neatlygintinės paskolos, neįvykdė. Tuo tarpu ieškovas turi teisę reikalauti palūkanų pagal įstatymą, jei nebuvo aiškiai ir abipusiai sutarta kitaip.

18. Atsakovės teiginys, kad ieškovas anksčiau nereikalavo palūkanų, savaime nereiškia, jog jis prarado teisę į palūkanas. Palūkanos laikomos paskolos sudedamąja dalimi, jų reikalavimas gali būti pareikštas ir vėliau, jei nėra suėjęs senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 10 dalis). Nors pretenzijų nebuvimas praeityje gali būti vertinamas kaip tam tikras šalių elgesys, jis negali būti traktuojamas kaip ieškovo teisės į palūkanas atsisakymas.

19. Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija nusprendžia, kad atsakovės teiginiai dėl neatlygintinės paskolos nėra pagrįsti, todėl jie atmetami kaip neįrodyti. Atsakovės pateikti kasos išlaidų orderiai nepaneigia ieškovo teisės reikalauti pelno palūkanų pagal įstatymą.

20. Apeliantė taip pat nesutinka su kompensuojamųjų ir procesinių palūkanų priteisimu, tačiau jokių konkrečių argumentų šiuo klausimu nepateikė.

21. Pagal CK 6.261 straipsnį, kai skolininkas laiku neįvykdo piniginės prievolės, kreditorius turi teisę reikalauti mokėti įstatymo ar sutarties nustatytas palūkanas už praleistą terminą. Šios palūkanos laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, kurių dydžio įrodinėti nereikia. Taip pat CK 6.37 straipsnis ir 6.210 straipsnis numato, kad skolininkas, vėluojantis įvykdyti piniginę prievolę, privalo mokėti kompensuojamąsias palūkanas, kurios kompensuoja minimalius nuostolius dėl pavėluoto mokėjimo.

22. Be to, procesinės palūkanos priteisiamos pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį ir skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

23. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl palūkanų priteisimo, vadovavosi įstatyme nustatytomis normomis ir byloje esančiais duomenimis. Atsakovė, ginčydama kompensuojamųjų ir procesinių palūkanų priteisimą, jokių argumentų, kodėl šios palūkanos neturėtų būti priteistos ar kad jos priteistos netinkamai, nenurodė. Deklaratyvus atsakovės nesutikimas su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteisti palūkanas nesudaro pagrindo vertinti, kad kvestionuojamas teismo sprendimas yra nepagrįstas.

24. Kadangi atsakovė nepateikė jokių argumentų, paneigiančių pagrindą kompensuojamosioms ir procesinėms palūkanoms priteisti, pirmosios instancijos teismo sprendimas šiuo klausimu laikytinas teisėtu ir pagrįstu, o nepagrįsti atsakovės apeliacinio skundo argumentai atmetami.

25. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų teisėjų kolegija nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020).

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

26. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino visas nagrinėjamam klausimui reikšmingas faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčui aktualias materialiosios teisės normas, vadovavosi kasacinio teismo praktika ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

27. Kadangi atsakovės apeliacinis skundas yra atmestas, jos bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis).

28. Ieškovas teismui pateikė įrodymus, kad patyrė 726 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, kurios susidarė rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Teisėjų kolegijos vertinimu, teisinės pagalbos išlaidos yra laikomos pagrįstomis, be to, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) 8.11 punkte nustatyto maksimalaus dydžio, todėl priteisiamos ieškovui iš atsakovės.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui M. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Robmika“, juridinio asmens kodas 302602357, 726 Eur (septynis šimtus dvidešimt šešis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.