Šiaulių apygardos teismo nutartis

| Civilinė byla Nr. e2A-910-1042/2026 | Teisminio proceso Nr. 2-06-3-10088-2025-7 | Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.1; 2.1.2.7; 2.6.1.1; 2.6.1.3.6; 2.6.2.4; 2.6.2.5; 2.6.8.4; 2.6.8.8; 2.6.16.9; 2.6.16.11; 3.1.7.6; 3.2.4.4; 3.3.1.14.; 3.3.1.19.1. (S)ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. spalio 26 d.ŠiauliaiŠiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Linos Muchtarovienės, Aleksandro Rusako (pirmininko ir pranešėjo) ir Irmos Valiuškienės, veikdama Klaipėdos apygardos teismo vardu,teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) L. D. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų Kretingoje 2026 m. birželio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-798-941/2026 pagal ieškovės O. K. ieškinį atsakovui L. D., trečiajam asmeniui I. K. dėl neteisėtai įgytų lėšų grąžinimo ir kompensacijos už atliktus pagerinimus priteisimo.Teisėjų kolegijan u s t a t ė :Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 623 straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Klaipėdos apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Klaipėdos apygardos teismo vardu.I. Ginčo esmėIeškovė O. K. prašė priteisti iš atsakovo L. D. 9 900,00 Eur sumokėtų įmokų už namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), išpirkimą, 550,00 Eur avansu sumokėto nuomos mokesčio už 2025 m. spalio mėnesį ir 1 292,54 Eur fasado nudažymui patirtų išlaidų, tikintis įsigyti namą ir pasirašyti namo pirkimo–pardavimo sutartį ateityje, viso 11 742,54 Eur, bei 5 procentų procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.Ieškovė nurodė, kad šalys 2022 m. gruodžio 1 d. sudarė preliminarią nuomos sutartį, pagal kurią nėra aišku dėl kokio nekilnojamojo turto nuomos šalys susitaria, nėra aptartos pagrindinės sutarties sąlygos, taip pat nėra abiejų šalių parašų. Pagal žodinį susitarimą ieškovė laikotarpiu nuo 2022 m. gruodžio 1 d. iki 2025 m. rugsėjo 30 d. nuomojosi iš atsakovo gyvenamąjį namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) ir mokėjo jam kas mėnesį 500 Eur (už laikotarpį nuo 2022 m. gruodžio 1 d. iki 2024 m. gruodžio 31 d.) ir 550 Eur (už laikotarpį nuo 2025 m. sausio 1 d. iki 2025 m. rugsėjo 30 d.) nuomos mokestį grynaisiais bei apmokėjo už komunalinius patarnavimus. Preliminarios nuomos sutarties pasirašymo dieną 2022 m. gruodžio 1 d. ieškovė sumokėjo atsakovui 1 000 Eur namo nuomos mokestį grynaisiais už 2022 m. gruodžio mėnesį ir 2023 metų sausio mėnesį. Ieškovė sumokėjo atsakovui 500 Eur nuomos mokestį grynaisiais ir už 2023 m. vasario mėnesį. Ieškovė mokėjo po 500 Eur namo nuomos mokestį grynaisiais už laikotarpį nuo 2023 m. kovo mėnesio iki 2024 m. gruodžio mėnesio, taip pat sumokėjo už komunalinius patarnavimus. Už laikotarpį nuo 2025 m. sausio mėnesio iki 2025 m. liepos mėnesio už nuomą mokėjo po 550 Eur grynaisiais, taip pat sumokėjo už komunalinius patarnavimus. Už 2025 m. rugpjūčio, rugsėjo ir spalio mėnesius ieškovė nuomos mokestį ir įmokas už komunalinius patarnavimus ieškovui pervedė bankiniu pavedimu. Atsakovas 2025 m. rugsėjo 4 d. nurodė ieškovei išsikraustyti iš namo iki 2025 m. spalio 1 d., teigdamas, kad pardavinės namą. Ieškovei paprašius grąžinti už 2025 m. spalio mėnesį sumokėtus pinigus už nuomą, atsakovas informavo, kad iš sumokėtų pinigų už nuomą „išskaičiuos mokesčius“ ir grąžins likutį. Atkreipė dėmesį, kad šalių susitarimo apie mokesčių mokėjimą (pelno ar PVM ar kt.) tarp šalių nebuvo ir atsakovas neturėjo ir neturi teisinio pagrindo daryti atskaitymus iš nuomos mokesčio vienašališkai. Pažymėjo, kad atsakovas nėra grąžinęs ieškovei 550 Eur permokos už 2025 m. spalio mėnesio nuomą. 2024 m. liepos 1 d. šalys pasirašė preliminarią pirkimo–pardavimo sutartį. Sutarties objektas – gyvenamasis namas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio kaina – 138 000,00 Eur. Sutarties 1 punkte nurodyta: „pirkėjas privalo palikti penkiolikos procentų (15%) rankpinigių arba tarpusavio susitarimu.“ Ši formuluotė neaiški, gramatiškai neteisinga, iš jos neįmanoma identifikuoti, ar šalys susitarė dėl rankpinigių, kokio dydžio turi būti rankpinigiai, kada jie turi būti sumokėti ir apskritai ar turi būti mokami. Kitos sutarties sąlygos taip pat neaiškios. Šalių žodinis susitarimas buvo apie tai, kad ieškovė per 5 metų laikotarpį išpirks namą iš atsakovo už 138 000,00 Eur. Laikotarpiu nuo sutarties pasirašymo iki 2025 m. liepos 4 d. ieškovė sumokėjo, o atsakovas paėmė 9 900 Eur sumą grynaisiais, kuri buvo sumokėta kaip išperkamosios nuomos įmokų dalis. Šalims susitarus dėl namo išperkamosios nuomos, ieškovė pradėjo vykdyti namo pagerinimo darbus, nes į namą žiūrėjo kaip į būsimą savo nekilnojamąjį turtą. Laikotarpiu nuo 2024 m. liepos 1 d. sumontavo vandens filtrus, suma 1 950,00 Eur; apsitvėrė sklypą tvora, suma 1 000,00 Eur; sumontavo vartus, suma 2 200,00 Eur; nudažė namo fasadą, suma 1 292,54 Eur; atliko kitus namo vidaus pagerinimus. Ieškovė į namo pagerinimą preliminariai investavo 6 442,54 Eur. Šios investicijos buvo atliktos sutarus su atsakovu ir jam leidus. Pats atsakovas su savo broliu atliko tvoros tvėrimo darbus ir gavo už tai atlygį, tą patvirtina telefonu vykęs susirašinėjimas tarp šalių. Atsakovas 2025 m. liepos pabaigoje pranešė ieškovei, kad vienašališkai padidina kainą ir ji už namą turi sumokėti 150 000,00 Eur. Ieškovei sutartos kainos padidinimas buvo nepriimtinas, atsakovas nurodė, kad negrąžins už namą sumokėtų pinigų, kuriuos jis vertina kaip rankpinigius ir nurodė ieškovei, kad ji iki 2025 m. spalio 1 d. privalo išsikelti iš namo. Atsakovas, be kita ko, informavo ieškovę, kad nutraukia sutartį. 2025 m. rugsėjo 4 d. atsakovas informavo ieškovę, kad nutraukia namo nuomą nuo 2025 m. spalio 1 d., nes pardavinės namą. Ieškovė kas mėnesį paduodavo įmokas grynaisiais atsakovui ir už kaimyninį namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), nes šio namo būsimasis savininkas dirba ne L.. Ši aplinkybė patvirtina faktą, kad susitarimai dėl išperkamosios namo nuomos – normali praktika, kurią taiko atsakovas, pardavinėdamas namus. Atsakovas L. D. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti.Atsakovas nurodė, kad su ieškovės šeima pirmiausia susitarė dėl namo nuomos 1 metų laikotarpiui. Tai patvirtina 2022 m. gruodžio 1 d. ranka surašyta preliminari namo nuomos sutartis. Pradinė nuomos kaina buvo 500 Eur. Vėliau namo nuomos terminas buvo pratęstas, o nuomos kaina, atsižvelgiant į rinkos sąlygas, buvo padidinta iki 550 Eur per mėnesį. Be nuomos mokesčio nuomininkai turėjo apmokėti ir su namo išlaikymu susijusius elektros energijos bei kitus komunalinius mokėjimus. Po kurio laiko ieškovė su sutuoktiniu pareiškė pageidavimą nuomojamą namą nusipirkti, sutartą kainą išmokant dalimis per 1 metus. Tuo pagrindu tarp šalių 2024 m. liepos 1 d. buvo sudaryta rašytinė preliminari gyvenamo namo pirkimo–pardavimo sutartis. Sutartyje buvo aptartos esminės būsimos pagrindinės namo pirkimo–pardavimo sutarties nuostatos: 1) namo kaina 138 000 Eur; 2) pagrindinė namo pirkimo–pardavimo sutartis turi būti sudaryta ne vėliau kaip per 1 metus, t. y. iki 2025 m. liepos 1 d.; 3) ieškovė, kaip būsima pirkėja, įsipareigoja sumokėti 15 000 Eur rankpinigius, kurie sudarius pagrindinę sutartį bus įskaičiuoti į namo kainą; 4) pirkėjui vėluojant vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, jis turės mokėti 0,02 proc. dydžio delspinigius; 5) nuosavybės teisė į parduodamą turtą pirkėjui pereis tik po visiško atsiskaitymo; 6) iki visiško atsiskaitymo už parduodamą turtą, pirkėjas savo sąskaita apmokės namo išlaikymo išlaidas (elektrą ir kitus patarnavimus). Sudarius preliminarią turto pirkimo–pardavimo sutartį, buvo tęsiama namo nuoma pagal 2022 m. gruodžio 1 d. nuomos sutartį su pakeitimu, kiek tai susiję su nuomos kaina, t. y. – ne 500 Eur, o 550 Eur per mėnesį, nuomininkui apmokant namo išlaikymo išlaidas. Po 2024 m. liepos 1 d. preliminarios turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ieškovė ir jos sutuoktinis pareiškė, kad nebeturi galimybės iš karto sumokėti sutartos 15 000 Eur rankpinigių sumos, todėl ją sumokės dalimis per 1 metus, t. y. iki pagrindinės sutarties sudarymo. Ieškovė yra sumokėjusi 9 900 Eur rankpinigių, iš kurių paskutinis mokėjimas buvo atliktas 2025 m. liepos 4 d.. Artėjant pagrindinės sutarties sudarymo terminui, 2025m. pavasarį ieškovės sutuoktinis informavo atsakovą, kad jų šeima galimai skirsis, bei pareiškė abejones dėl ketinimų sudaryti pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį. Suėjus turto pirkimo–pardavimo sutarties terminui, t. y. 2025 m. liepos 1 d., pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl pirkėjų kaltės. Ieškovė nebuvo sumokėjusi sutarto dydžio 15 000 Eur rankpinigių, pradėjo reikalauti didesnio išsimokėjimo termino: ne per 1 metus, o per 5 metus. Prasidėjus deryboms dėl naujų galimos turto pardavimo sutarties sąlygų, pardavėjas (atsakovas) nurodė, kad dėl pasikeitusių rinkos sąlygų nekilnojamo turto srityje ir naujų pirkėjų pageidaujamų sutarties sąlygų – ilgesnio išsimokėjimo termino, jis priverstas keisti turto pardavimo kainą, t. y. ją padidinti. Nesutarus dėl naujų turto pardavimo sąlygų, atsakovas informavo ieškovę ir jos sutuoktinį apie turto pardavimą, nurodydamas, kad nuo 2025 m. spalio 1 d. jis pradės namo viešą pardavimą, todėl bus nutraukta ir šio turto nuomos sutartis. Pagrindinė sutartis per sutartyje nustatytą terminą nesudaryta dėl ieškovės kaltės, todėl 9 900 Eur yra negrąžintini kaip rankpinigiai. Ieškovė iki 2025 m. spalio 1 d. iš ginčo namo išsikraustė. Po ieškovės šeimos išsikraustymo buvo nustatyta, kad nuomininkai padarė žalą, kurios ištaisymo sąmata įvertinta 13 919,00 Eur suma. Pagrindinė turto pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl ieškovės kaltės, todėl ji neturi teisės reikalauti grąžinti 9 900 Eur rankpinigių, kurie, pagal 2024 m. liepos 1 d. preliminarios sutarties 3.4 p., laikytini sutartine bauda, o atsakovas turi teisę reikalauti iš ieškovės atlyginti jam padarytą žalą, kiek jos neapima 9 900 Eur dydžio bauda. Dėl namo pagerinimo ieškovės sąskaita atsakovas nurodė, kad nepripažįsta savo atsakomybės už ieškovės savavališkai, savo rizika ir sąskaita atliktų darbų atlyginimą. Namo fasado nudažymą ieškovė atliko negavusi atsakovo, kaip namo savininko, sutikimo. Atsakovo netenkina nei darbų kokybė, nei ieškovės pačios pasirinktos medžiagos bei spalva. Ieškovė neįrodė savininko sutikimo keisti pastato spalvą, o spalvos pakeitimas be savininko pritarimo nelaikytinas pagerinimu, priešingai – būtina atkurti pirminę būklę, todėl šis reikalavimas yra nepagrįstas. Dėl 2024 m. liepos 1 d. preliminarios sutarties esmės atsakovas pažymėjo, kad šia sutartimi buvo susitarta dėl ginčo turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, numatant galimybę, turtą įsigyti išsimokėtinai per 1 metų laikotarpį. Ieškovė buvo sumokėjusi 550 Eur už spalio mėnesį, išsikraustė iki 2025 m. spalio 1 d. Nauja nuomos sutartis sudaryta tik nuo 2025 m. gruodžio 1 d., todėl spalio mėnesį turtas nebuvo išnuomotas. Atsakovas, vadovaudamasis CK 6.130 str., laikydamasis proporcingumo principo, nors turtas nebuvo išnuomotas ir lapkričio mėnesį, reiškė įskaitymą tik dėl vieno mėnesio – 550 Eur negautų pajamų su ieškovės reikalaujama 550 Eur suma. Dėl įskaitymo ieškovės reikalavimas laikytinas pasibaigusiu.Trečiasis asmuo I. K. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmėKlaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmai Kretingoje 2026 m. birželio 18 d. sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė iš atsakovo L. D. 9 900,00 Eur avansu už nekilnojamąjį turtą sumokėtų įmokų, 550,00 Eur avansu sumokėtą nuomos mokestį, 1 292,54 Eur namo fasadui nudažyti patirtas išlaidas, 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos 11 742,54 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2025 m. spalio 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 984 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei O. K.. Priteisė iš atsakovo L. D. 9 Eur pašto išlaidų valstybei.Teismas nustatė, kad atsakovas L. D., galimai su šeimos nariais, yra gyvenamųjų namų kvartalų (duomenys neskelbtini), vystytojas, verčiasi statybos darbais, nekilnojamojo turto (gyvenamųjų patalpų) nuoma. Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, atsakovui nuo 2020 m. išduoti verslo liudijimai specialiesiems statybos darbams (išskyrus apdailos ir remonto darbus): 2020 m. 2020-06-16 Nr. (duomenys neskelbtini) – birželio dešimčiai dienų; 2021 m. 2021-05-12 Nr. (duomenys neskelbtini) – birželio mėn. penkiolikai dienų ir rugpjūčio mėn. šešioms dienoms; 2022 m. 2022-05-19 Nr. (duomenys neskelbtini) 1 – birželio mėn. penkioms dienoms ir rugpjūčio mėn. keturioms dienoms; 2023 m. 2023-05-02 Nr. (duomenys neskelbtini) – birželio mėn. vienai dienai, liepos mėn. trims dienoms, rugpjūčio mėn. vienai dienai; 2024 m. 2024-04-30 Nr. (duomenys neskelbtini) – birželio mėn. vienai dienai, liepos mėn. trims dienoms, rugpjūčio mėn. vienai dienai, 2024-09-03 Nr. (duomenys neskelbtini) – rugsėjo mėn. septynioms dienoms. Atsakovas 2020-2025 m. yra deklaravęs 11 nekilnojamojo turto pardavimo sandorių, tarp jų: 2021 m. žemės sklypas (9 380 Eur) ir gyvenamais namas (73 500 Eur) (duomenys neskelbtini); 2022 m. žemės sklypas (9 580 Eur) ir gyvenamasis namas (50 200 Eur) (duomenys neskelbtini); 2023 m. žemės sklypas (14 400 Eur) ir gyvenamasis namas (80 300 Eur) (duomenys neskelbtini). Atsakovui priklauso ne mažiau kaip 14 žemės sklypų (duomenys neskelbtini), du iš jų su statiniais, ne mažiau kaip du žemės sklypai su statiniais (duomenys neskelbtini). Iki 2020 m. atsakovas yra perleidęs pagal pirkimo–pardavimo ir dovanojimo sutartis ne vieną objektą šiose teritorijose. Atsakovui L. D., be kitų nekilnojamojo turto objektų, pagal 2022 m. gruodžio 20 d. dovanojimo sutartį priklauso 121/268 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini) (toliau – ir objektas, objektas (duomenys neskelbtini)). Likusi 147/268 žemės sklypo su joje pastatytu kitu gyvenamuoju namu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagal 2023 m. rugpjūčio 29 d. pirkimo–pardavimo sutartį parduoti byloje nedalyvaujantiems asmenims. Nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka.Teismas nustatė, kad ieškovė O. K. (nuomininkė) ir atsakovas L. D. (nuomotojas) sudarė ranka surašytą preliminarią nuomos sutartį (be datos), pagal kurią atsakovas išnuomojo ieškovei namą vieneriems metams nuo 2022 m. gruodžio 1 d. iki 2023 m. sausio 1 d. Nuomos mokestis 500 Eur per mėnesį. Sutartyje tikslus nuomos objektas nenurodytas, tačiau tarp šalių nėra ginčo, kad buvo nuomojamas nekilnojamas turtas, 121/268 dalis žemės sklypo ir joje esantis gyvenamasis namas, adresu (duomenys neskelbtini). Nuomos sutartis įrašu sutartyje pratęsta iki 2025 m. sausio 1 d. Po šio termino faktiniai nuomos santykiai tęsėsi pagal žodinį susitarimą, nuomos mokestis nuo 2025 m. sausio 1 d. sudarė 550 Eur per mėnesį. Nuomos teisiniai pagal žodinę nuomos sutartį santykiai pasibaigė 2025 m. rugsėjo 30 d., kai ieškovė iš objekto išsikraustė, atsakovui 2025 m. rugsėjo 4 d. žodžiu nutraukus nuomos sutartį ir pareikalavus išsikelti. Visą nuomos laikotarpį nuomos ir komunalinių paslaugų mokesčiai atsakovui buvo mokami grynaisiais pinigais, paskutiniai du mokėjimai atlikti bankiniais pavedimais: 2025 m. rugpjūčio 4 d. – 572,44 Eur už nuomą ir paslaugas, 2025 m. rugsėjo 2 d. – 1 129 Eur už nuomą 09–10 mėn. ir paslaugas. Skolos už nuomą ir / ar komunalines paslaugas nėra. Nuomos santykių pradžioje sumokėtas 500 Eur depozitas ieškovei negrąžintas. 2025 m. rugsėjo 2 d. pavedimu avansu už spalio mėn. sumokėtas 550 Eur nuomos mokestis negrąžintas. Objektas pagal 2025 m. gruodžio 1 d. nuomos sutartį išnuomotas kitiems asmenims (nuomos kaina 550 Eur/mėn.).Teismas taip pat nustatė, kad ieškovė ir atsakovas 2024 m. liepos 1 d. sudarė preliminarią objekto (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartį. Turto pardavimo kaina – 138 000 Eur. Sutarties objektas netikslus – nenurodyta žemės sklypo dalis. Sutarties tekstas painus ir neiškus. Abiejų šalių į bylą pateikti sutarčių egzemplioriai su skirtingais rankraštiniais įrašais. Preliminari sutartis nutraukta, pagrindinė sutartis nesudaryta. Ieškovė pagal preliminarią sutartį laikotarpiu nuo 2024 m. liepos 1 d. iki 2025 m. liepos 4 d. sumokėjo atsakovui 9 900 Eur sumą (2024 m. per 4 kartus – 4 200 Eur, 2025 m. per 5 kartus – 5 700 Eur). Teismas nustatė, kad po preliminarios sutarties sudarymo ieškovė O. K. (nuomininkė pagal nuomos sutartį ir pirkėja pagal preliminarią sutartį) su vyru (trečiuoju asmeniu) I. K. atliko investicijas į ketinamą įsigyti objektą. Jų užsakymu ir lėšomis: 2024 m. birželio 20 d. įgyti ir 2024 m. liepos mėn. įrengti vartai (2 200 Eur: vartų kaina – 1 850 Eur, kolonos – 100 Eur, pagrindas – 250 Eur); 2024 m. rugsėjo mėn. įrengta (paaukštinta) tvora (medžiagas tiekė atsakovas, darbus už 500 Eur atliko atsakovo brolis); 2024 m. pabaigoje / 2025 m pradžioje įrengti vandens filtrai (1 951 Eur: 2024 m. gruodžio 23 d. sumokėta 975 Eur, 2025 m. sausio–vasario mėn. – 976 Eur); 2025 m. birželio mėn. atlikti namo fasado tvarkymo darbai (patirta 1 292,54 Eur išlaidų). Ieškovei išsikeliant buvo nuardyta pristatyta tvora, išmontuoti vartai, išimti vandens filtrai.Teismas sprendė, kad tarp šalių susiklostė dvejopi teisiniai santykiai, t. y. pagal nuomos sutartį – gyvenamosios patalpos nuomos teisiniai santykiai ir pagal preliminarią pirkimo–pardavimo sutartį – ikisutartiniai nuomojamo turto pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai. Teismas vertino, kad atsakovas šiuose santykiuose veikė kaip verslo subjektas, nes jo veikla yra sistemingas gyvenamųjų namų statymas, nuoma ir pardavimas, tuo tarpu ieškovė šiuose teisiniuose santykiuose yra silpnesnioji šalis. Teismas pažymėjo, kad atsakovui, kaip verslininkui ir profesionalui, keliami ir taikomi aukštesni rūpestingumo ir sąžiningumo bei atsakomybės standartai. Atsakovas privalėjo parengti aiškias, nedviprasmiškas sutartis, o visos abejonės aiškinamos silpnesniosios šalies naudai.Teismas konstatavo, kad tarp šalių gyvenamosios patalpos nuomos sutarties pagrindu buvo susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai, gyvenamasis namas ieškovei buvo nuomojamas nuo 2022 m. gruodžio 1 d. iki 2025 m. rugsėjo 30 d. (2 m. 10 mėn.). Teismas įvertinęs bylos medžiagą, šalių teiktus paaiškinimus dėl nuomojamo turto būklės sprendė, kad nėra pagrindo daryti išvadą, kad ieškovė (nuomininkė) neįvykdė pareigos grąžinti atsakovui (nuomininkui) daiktą tokios būklės, kokios gavo.Teismas kritiškai vertino atsakovo pateiktą komercinį pasiūlymą (kiek tai susiję su nuomos teisiniais santykiais) dėl jo pageidaujamų darbų objekte atlikimo ir pažymėjo, kad jis nepatvirtina nei objekto būklės pabloginimo, nei žalos fakto ir dydžio. Teismas taip pat akcentavo, kad ieškovei išsikėlus, jokie komerciniame pasiūlyme numatyti darbai objekte nebuvo atlikti. Atsakovas grąžintą nuomos objektą be papildomų investicijų išnuomojo kitiems asmenims.Teismas sprendė, kad ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 550 Eur avansu sumokėtą nuomos mokestį yra įrodytas, teisėtas ir pagrįstas, todėl atsakovas privalo grąžinti ieškovei avansu sumokėtą nuomos mokestį. Teismas pažymėjo, kada atsakovas, neįspėjęs prieš įstatymo nustatytą terminą, pats nutraukė gyvenamosios patalpos nuomos sutartį ir pareikalavo ieškovės nedelsiant išsikelti, o tai, kad gyvenamasis namas buvo išnuomotas po 2 mėnesių nuo nuomos santykių su ieškove pabaigos, yra paties atsakovo sprendimo ir veiksmų rezultatas ir dėl to kilusios pasekmės tenka jam, o ne ieškovei. Teismas taip pat vertino, kad atsakovo pareiškimas apie avansu sumokėto nuomos mokesčio įskaitymą už negautas nuomos pajamas yra nepagrįstas ir neteisėtas.Teismas nustatė, kad tarp šalių preliminarios nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu susiklostė ikisutartiniai santykiai, o tarp šalių kilo ginčas dėl preliminarios pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų aiškinimo ir vykdymo, pagal ją sumokėtų sumų vertinimo ir disponavimo jomis.Teismas vertino, kad šalių sudaryta preliminari objekto (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartis, kurią rengė atsakovas, nėra aiški, iš dalies ydinga ir neteisinga, todėl darė išvadą, kad šalys dėl rankpinigių nebuvo susitarusios. O jei ir būtų susitarusios, tai toks susitarimas laikytinas niekiniu, nes prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Atitinkamai niekiniu laikytina ir sutarties 3.4. p. numatyta sąlyga, kad atsisakius pirkti arba parduoti namą, rankpinigiai negrąžinami arba gražinami dvigubai.Teismas sprendė, kad minėta šalių sutartis negali būti kvalifikuojama išperkamosios nuomos sutartimi, nes neatitinka imperatyvių įstatymo keliamų notarinės formos reikalavimų ir laikė, kad šalys preliminaria sutartimi susitarė dėl pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ateityje ir tokių apmokėjimo sąlygų, kad objekto kaina bus sumokėta pardavėjui iki pagrindinės sutarties sudarymo. Teismas nustatė, kad 2026 m. vasario 25 d., dieną prieš antrąjį parengiamąjį teismo posėdį, pateiktas skaitmenizuotas atsakovo preliminarios pirkimo–pardavimo sutarties egzempliorius, kuriame atliktas ranka įrašas, nurodant 15 000 Eur rankpinigių suma sumokama dalimis per metus, kurio nėra ieškovės turimame egzemplioriuje. Teismas nustatė, kad šis įrašas neatitinka kitų sutarties nuostatų, vertinant jas sistemiškai, nes pagal sutarties raidę per metus turėtų būti sumokėta visa objekto kaina. Teismas pažymėjo, kad šios aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad atsakovo teismui pateiktas sutarties egzempliorius buvo papildytas po 2026 m. sausio 7 d. parengiamojo teismo posėdžio iki jo pateikimo teismui 2026 m. vasario 25 d., ir tai rodo atsakovo nesąžiningumą ir galimai dokumento klastojimą.Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, šalių bei liudytojo paaiškinimus, sprendė, kad atsakovo nepateiktos su liudytoju sudarytos preliminarios pirkimo–pardavimo sutarties turinys yra nepalankus atsakovui ir patvirtina ieškovės nurodytas bei liudytojo patvirtintas aplinkybes apie sutarties turinį.Teismas konstatavo, kad šalys preliminaria sutartimi susitarė dėl objekto pirkimo–pardavimo, kai per 5 metų laikotarpį bus sumokėta visa objekto kaina. Teismo vertinimu, atsakovo reikalavimas nedelsiant sumokėti kainą arba padidinti objekto kainą iki 150 000 Eur (t. y. 12 000 Eur arba 8,7 proc.), susiklosčiusių ikisutartinių santykių kontekste, nelaikytinas pagrįstu ir sąžiningu, todėl sprendė, kad preliminari sutartis nutraukta dėl atsakovo kaltės.Teismas ieškovės pagal preliminarią sutartį sumokėtą 9 900 Eur sumą laikė ir vertino kaip avansą, o neįvykus pagrindinei sutarčiai, sprendė, kad atsakovas avansą gavo be teisinio pagrindo ir privalo jį grąžinti ieškovei. Teismas taip pat pažymėjo, kad net darant prielaidą, kad sutartyje nurodant rankpinigius buvo kalbama apie avansą ir sutarta, kad avanso suma bus naudojama kaip netesybos, byloje nėra nustatyta pagrindų ir sąlygų ieškovės civilinei atsakomybei kilti. Teismas vertino, kad atsakovas neįrodė ieškovės civilinės atsakomybės sąlygų ir neturi teisės į netesybas – avanso (sutartyje įvardinto rankpinigiais) pasilikimą ir privalo jį grąžinti ieškovei. Teismas sprendė, kad ieškovės reikalavimas dėl namo fasado nudažymui turėtų išlaidų atlyginimo yra pagrįstas ir įrodytas, todėl atsakovas privalo atlyginti ieškovei 1 292,54 Eur jos turėtas namo pagerinimo išlaidas. Teismas vertino, kad fasado dažymas nebuvo tik estetinio pobūdžio, bet buvo būtinas pastato priežiūrai ir naudingas pagerinimas. Atsakovas naudojasi ieškovės lėšomis atliktų namo pagerinimo drabų rezultatais ir gauna iš to naudos. Atsakovas neįrodė, kad dėl atsakovės atliktų fasado tvarkymo darbų patyrė žalą.III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentaiApeliaciniu skundu apeliantas (atsakovas) L. D. prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų Kretingoje 2026 m. birželio 18 d. sprendimą ir ieškovės O. K. ieškinį atmesti. Priteisti iš ieškovės atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Pirmosios instancijos teismas, remdamasis sutarties aiškinimu ir tikrosios šalių valios nustatymu, pakeitė aiškias 2024 m. liepos 1 d. preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas.Teismas nepagrįstai sprendė, kad tikrasis šalių susitarimas buvo dėl penkerių metų išpirkimo termino, o atsakovas, pareikalavęs atsiskaityti pagal rašytinės sutarties sąlygas arba siūlydamas naujas sąlygas, pažeidė šalių susitarimą.Teismas ignoravo, kad 2024 m. liepos 1 d. sutartyje buvo numatyta sumokėtų piniginių sumų kompensacinė / sankcinė funkcija sutarties neįvykdymo atveju, todėl nepagrįstai 9 900 Eur kvalifikavo kaip besąlygiškai grąžintiną avansą.Teismas reikšmingą dėmesį skyrė aplinkybei, kad šalių turėti 2024 m. liepos 1 d. sutarties egzemplioriai skyrėsi. Apelianto vertinimu šis skirtumas neturi lemiamos reikšmės ginčo išsprendimui.Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovas laikytinas verslininku/profesionalu, o teismo išvada dėl atsakovo profesionalumo turėjo tiesioginę įtaką sutarties aiškinimui, įrodymų vertinimui, kaltės dėl pagrindinės sutarties nesudarymo nustatymui ir 9 900 Eur priteisimui. Apelianto vertinimu pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl ieškovės nepasirengimo ir / arba nenoro vykdyti rašytinės sutarties sąlygas.Apeliantas nurodė, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo peržengtos aktyvaus proceso vadovavimo ribos. Teismo procesinis elgesys kelia pagrįstų abejonių dėl teismo procesinio neutralumo ir šalių procesinio lygiateisiškumo užtikrinimo.Teismas nepagrįstai priteisė ieškovei 1 292,54 Eur už fasado nudažymą, 550 Eur už 2025 m. spalio mėnesio nuomos mokestį, pripažinęs, kad ieškovė šį mokestį sumokėjo avansu, tačiau spalio mėnesį name nebegyveno. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino pagrindinius ieškovės reikalavimus, todėl nepagrįstai buvo priteistos ir 5 procentų metinės procesinės palūkanos, taip pat bylinėjimosi išlaidos.Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė O. K. prašė apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš atsakovo ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:Teismas teisingai nustatė, kad prioritetas turi būti teikiamas tikriesiems šalių ketinimams, o ne vien pažodiniam nesąžiningos šalies parengtam tekstui.Teismas teisingai vertino, kad atsakovas veikia kaip verslininkas, o ieškovė yra silpnesnioji vartojimo santykių šalis.Teismas pagrįstai 9 900 Eur pripažino avansu.Teismas teisingai nustatė, kad fasado pagerinimo darbai buvo atlikti su atsakovo žinia, sutvarkytas fasadas daro namą patrauklesniu, jis buvo būtinas pastato priežiūrai ir naudingas pagerinimas, todėl atsakovas turi kompensuoti ieškovės turėtas išlaidas. Teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovas neturi teisinio pagrindo pasilikti 550 Eur avansinio mokėjimo už spalio mėnesį, kurį ieškovė sumokėjo, tačiau name nebegyveno, nes nuomos santykiai faktiškai pasibaigė 2025 m. rugsėjo 30 d.Apelianto teiginiai dėl teismo šališkumo yra nepagrįsti, nes teismas siekė nustatyti tiesą byloje.Teisėjų kolegijak o n s t a t u o j a : IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvadosApeliacinis skundas netenkintinasApeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.Dėl ginčo esmėsApeliacijos dalykas – Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų Kretingoje 2026 m. birželio 18 d. sprendimas, kuriuo tenkintas ieškovės ieškinys, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Teisėjų kolegija, prieš analizuodama konkrečius apelianto apeliaciniame skunde nurodytus argumentus pažymi, jog Lietuvos Respublikos civiliniame procese įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-616/2013). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės (tas yra būdinga visiškai apeliacijai), o, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio (savo iniciatyva, pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-12-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339-469/2020). Apeliacijos ribas apibrėžia apeliacinio skundo dalykas (reikalavimai).Dėl įrodymų vertinimoTeisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas skunde iš esmės kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadas, padarytas įvertinus byloje esančius įrodymus, teigdamas, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ar tam tikrus įrodymus įvertino netinkamai.Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato, remdamasis įrodymais. Įrodinėjimo dalykas – tai juridiniai faktai, su kuriais įstatymas sieja ginčijamo santykio buvimą ar nebuvimą. Faktai, kuriais pagrįsti šalių reikalavimai ir atsikirtimai bei kitos aplinkybės, kurias būtina nustatyti taikant materialiosios teisės normas ginčo santykiams. Įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnis). Kasacinio teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais nuosekliai išplėtota (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016, 29 punktą; 2016 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016, 22 punktą ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad, pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014; kt.). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010; 2018 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-701/2018 53–55 punktus).Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo nustatyta, kad teismas įvairiapusiškai įvertino faktines bylos aplinkybes ir byloje teiktus įrodymus, todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apelianto nurodytus argumentus, įvertinusi byloje priimto pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, konstatuoja, kad šioje byloje nėra pagrindo pripažinti, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso įstatyme įtvirtintas ir kasacinio teismo praktikoje suformuluotas įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles. Teismas vertino byloje surinktų įrodymų, įskaitant ir tuos, kuriuos apeliantas vardija kaip teismo ignoruotus, visetą, analizavo byloje esančius įrodymus, padarydamas išvadas dėl šiais duomenimis šalių įrodinėtų faktinių aplinkybių buvimo (nebuvimo).Pažymėtina, kad apeliantas, nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių bylą nagrinėjusio teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog eilinį kartą pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Tuo tarpu kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo skundą pateikęs asmuo, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-382-421/2017, 44 punktas).Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija atmeta apelianto skundo teiginius dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo.Dėl teismo (ne)šališkumoApeliantas teigia, jog, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo peržengtos aktyvaus proceso vadovavimo ribos. Teismo procesinis elgesys kelia pagrįstų abejonių dėl teismo procesinio neutralumo ir šalių procesinio lygiateisiškumo užtikrinimo. Teismas savo iniciatyva, nesant atitinkamų šalių prašymų, rinko duomenis apie atsakovą: išreikalavo Nekilnojamojo turto registro duomenis, Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenis, policijos medžiagą, kitus duomenis apie atsakovo turtą, veiklą ir sandorius. Šie duomenys vėliau sprendime buvo panaudoti atsakovui nepalankiai išvadai pagrįsti – kad atsakovas veikė kaip profesionalesnė, stipresnioji šalis, kuriai taikytini aukštesni rūpestingumo ir sąžiningumo standartai. Teismas aktyviai domėjosi ne tik ginčo sutartimi, bet ir atsakovo santykiais su kitais asmenimis dėl kitų nekilnojamojo turto objektų, o tai turėjo įtakos ir galutiniam sprendimo turiniui, nes teismas ginčo sutartį aiškino ne pagal jos rašytinį tekstą, o pagal ieškovės įrodinėtą platesnį atsakovo veiklos modelį, kurį pats teismas aktyviai siekė patikrinti ir pagrįsti. Teisėjų kolegijos vertinimu apelianto argumentai nepagrįsti. Viena iš tinkamo proceso garantijų yra užtikrinimas, kad šalių ginčą išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis, CPK 21 straipsnis). Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, CPK normose įtvirtintas nušalinimo institutas. Dalyvaujantis byloje asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, gali pagal CPK 65, 66 straipsnius teikti motyvuotą pareiškimą nušalinti teisėją (CPK 68 straipsnis).Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, nesant konkrečių teismo šališkumo požymių, šališkumo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto procesinio sprendimo motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatais ar teismo sprendimo surašymo trūkumais. Juo labiau nešališkumo principo (ne)įgyvendinimas negali būti siejamas vien su tuo, kad teismo padarytos išvados (vertinant įrodymus, nustatant bei teisiškai vertinant faktines aplinkybes ir pan.) yra ne tokios, kaip to norėtų proceso dalyvis. Nors asmens nuogąstavimai yra svarbūs, tačiau nėra lemiami, sprendžiant dėl teisėjo nešališkumo. Lemiamą reikšmę šiuo atžvilgiu turi tai, ar suinteresuoto asmens nuogąstavimai gali būti laikomi objektyviai pateisinamais (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-120-701/2022).Procesinių veiksmų atlikimas ir atitinkamų procesinių sprendimų priėmimas savaime negali būti vertinamas kaip teisėjo šališkumo ir suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas bei teisėjo nušalinimo pagrindas. Nesutikdamas su atitinkamais teismo procesiniais sprendimais, asmuo turi teisę pasinaudoti civilinio proceso įstatyme nustatytomis teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formomis – apeliacija, kasacija, proceso atnaujinimo institutu (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-330-916/2019). Nors teismo nustatytos bylos aplinkybės yra objektyviai naudingos vienai iš šalių, o teismo išvados šalies vertinamos kaip nenuoseklios, nelogiškos ar spėjamojo pobūdžio, tai nereiškia teisėjo šališkumo, jeigu nėra duomenų apie jo suinteresuotumą bylos baigtimi ar kitų aplinkybių, kurios keltų abejonių dėl teisėjo nešališkumo (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2012).Nagrinėjamu atveju apeliantas bylą išnagrinėjusio pirmosios instancijos teismo šališkumą iš esmės sieja su teismo atliktais procesiniais veiksmais, t. y. su teismo išreikalautais papildomais duomenimis, pasiūlymu liudytojui pateikti duomenis ir netinkamumu įrodymų vertinimu. Tačiau teismo atlikti procesiniai veiksmai ir priimti procesiniai sprendimai negali būti vertinami kaip šališkumo ir suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ar nušalinimo pagrindas. CPK 8 straipsnyje numatyta, kad teismas, bendradarbiaudamas su dalyvaujančiais byloje asmenimis, imasi priemonių, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta. Taigi teismas, likdamas nešališkas ir nepažeisdamas dispozityvumo, rungimosi, lygiateisiškumo principų, vadovauja bylos procesui ir atlieka CPK teismo kompetencijai priskirtus procesinius veiksmus ir pareigas: išaiškina dalyvaujantiems asmenims jų teises ir pareigas (CPK 42 straipsnis, 158 straipsnio 3 dalis); manydamas, kad bylai išspręsti nepakanka įrodymų, pasiūlo šalims pateikti papildomus įrodymus; renka įrodymus savo iniciatyva tik CPK ir kitų įstatymų numatytais atvejais, taip pat kai to reikalauja viešasis interesas ir nesiėmus šių priemonių būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai; gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų (CPK 179 straipsnis, 160 straipsnio 1 dalies 3, 5, 6 punktai); sprendžia dėl būtinumo byloje paskirti ekspertizę (CPK 160 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 212 straipsnio 1 dalis); per išaiškinimo pareigą patikslina šalių pareigą įrodinėti bylai reikšmingas aplinkybes, nurodo aplinkybes, kurias būtina nustatyti siekiant teisingai išnagrinėti bylą (CPK 159 straipsnio 1 dalis, 160 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Todėl apelianto argumentai dėl teismo šališkumo teismui išreikalavus duomenis iš informacinių sistemų ir registrų, pasiūlius liudytojui pateikti jo turimus duomenis reiškia ne teismo šališkumą, bet teismui nustatytų pareigų rūpintis tinkamu, nepertraukiamu, kuo greitesniu bylos išnagrinėjimu vykdymą. Teisėjų kolegija be kita ko pažymi, kad atsakovas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme teisėjai nušalinimo nereiškė. Apeliantas apeliacinės instancijos teismui nepateikė objektyvių ir konkrečių sprendimą priėmusio teismo šališkumo požymių, o vien subjektyvus situacijos vertinimas savaime neįrodo bylą nagrinėjusios teisėjos šališkumo subjektyviąja ar objektyviąja prasme. Dėl preliminarios pirkimo–pardavimo sutartiesTeisėjų kolegija pažymi, kad civilinis procesas inter alia grindžiamas ginčo šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principais. Rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims: kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Lygiateisiškumo principas įrodinėjimo proceso kontekste reiškia, kad bylą nagrinėjantis teismas ginčo šalims turi užtikrinti lygias galimybes įrodyti savo reikalavimus ar atsikirtimus bei juos vertinti lygiai teisingai pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas, be kita ko, yra pažymėjęs, kad, spręsdamas ginčą, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012; 2013 m. sausio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; kt.). Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas glausta forma turi išdėstyti nustatytas faktines bylos aplinkybes, argumentus, nurodyti, kodėl vienais įrodymais remtasi, o kiti atmesti, pateikti įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimą ir teisinį sprendimo pagrindimą (CPK 270 straipsnio 4 dalis) (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2012 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2012; kt.). Kartu pažymėtina, kad teismo procesiniame sprendime neturi būti pasisakoma dėl absoliučiai kiekvieno byloje esančio rašytinio įrodymo, o glausta forma nurodomi ir teisiškai įvertinami tie, kuriais grindžiamas teismo priimamas sprendimas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-124/2012).CPK 176 straipsnio 1 dalyje nurodyta teismo pareiga visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištirti esmines bylos aplinkybes, nustatyti objektyvią tiesą ir priimti teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą. Pagal CPK 185 straipsnį, teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina, nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant.Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024; 2024 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-136-684/2024).Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl preliminarios pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų aiškinimo ir vykdymo, pagal ją sumokėtų sumų vertinimo ir disponavimo jomis. Apelianto vertinimu teismas, remdamasis sutarties aiškinimu ir tikrosios šalių valios nustatymu, faktiškai pakeitė aiškias 2024 m. liepos 1 d. preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas ir nepagrįstai sprendė, kad tikrasis šalių susitarimas buvo dėl penkerių metų išpirkimo termino. Tokia teismo išvada viršija sutarties aiškinimo ribas ir paneigia rašytinės preliminariosios sutarties turinį. Teisėjų kolegija šiuos atsakovo argumentus pripažįsta teisiškai nepagrįstais.CK 6.165 straipsnio, reglamentuojančio preliminariąją sutartį, 1 dalyje nustatyta, kad preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. Preliminarioji sutartis turi būti rašytinė. Formos reikalavimų nesilaikymas preliminariąją sutartį daro negaliojančią (CK 6.165 straipsnio 2 dalis). Preliminariojoje sutartyje šalys turi nurodyti terminą pagrindinei sutarčiai sudaryti. Jeigu šis terminas nenurodytas, pagrindinė sutartis turi būti sudaryta per metus nuo preliminariosios sutarties sudarymo (CK 6.165 straipsnio 3 dalis). Jeigu šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudaro, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia (CK 6.165 straipsnio 5 dalis). Sandorį sudarančio asmens laisva valia gali būti išreikšta žodžiu, raštu, veiksmu ar kitokia valios išreiškimo forma (CK 1.64 straipsnio 1 dalis).Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad preliminarioji sutartis vertinama kaip organizacinė sutartis, kuri priskirtina ikisutartinių santykių stadijai. Tai sutartis dėl kitos (pagrindinės) sutarties sudarymo, iš jos kyla šalių prievolė aptartomis sąlygomis sudaryti pagrindinę sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-695/2018, 44 punktas). Vienas preliminariosios sutarties bruožų yra terminas, iki kurio turi būti sudaryta pagrindinė sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2012).Sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji šalių ketinimai, o ne remiamasi vien pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Šioje normoje įtvirtintas subjektyvus sutarčių aiškinimo principas, pagal kurį pirmenybė teiktina ne lingvistinei sutarties teksto reikšmei, o šalių tikriesiems ketinimams nustatyti. Nustatant tikruosius šalių ketinimus atsižvelgiama į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-703/2013; 2020 m. liepos 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-223-1075/2020, 45 punktą; 2024 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-250-611/2024 17 punktą).Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, kilus sutarties šalių ginčui, teisme gali nepavykti nustatyti tikrųjų šalių ketinimų, ypač jei sandorio šalys laikosi priešingų pozicijų, skirtingai interpretuoja sudarant sutartį buvusią jų valią ar ją iškreipia, nesutaria dėl sutarties tikslų ar turinio. Todėl tais atvejais, kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį, skirtingai interpretuoja sutarties tekstą, prioritetas teiktinas pažodiniam (lingvistiniam) sutarties teksto aiškinimui, kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio. Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-130-695/2018, 23 punktą; 2019 m. balandžio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-611/2019, 30, 31 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika; 2024 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-250-611/2024 18 punktą).Papildomai pažymėtina, kad CK 6.193 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta vadinamoji contra proferentem taisyklė, pagal kurią sutarties sąlygos aiškintinos jas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Ši taisyklė grindžiama logika, kad šalis, kuri siūlo tam tikrą sutarties sąlygą, turi pareigą ją suformuluoti maksimaliai aiškiai, kad ateityje ji būtų aiškinama vienodai. Esant situacijai, kai tam tikra sąlyga buvo parengta išimtinai vienos sutarties šalių (pavyzdžiui, sutartis sudaryta prisijungimo būdu pagal standartines sąlygas, viešojo konkurso būdu) ir ji yra dviprasmiška, contra proferentem taisyklė perkelia visą neigiamų padarinių riziką sąlygą pasiūliusios ir parengusios šalies nenaudai (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-360-916/2020 79 punktą; 2022 m. gruodžio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-272-378/2022 32 punktą; 2024 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-250-611/2024 19 punktą).CK 6.193 straipsnio 1 dalyje taip pat numatyta, kad jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos. Minėto straipsnio 5 dalis numato, kad aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius.Tarp šalių nėra ginčo, kad šalys preliminaria sutartimi susitarė dėl pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ateityje ir tokių apmokėjimo sąlygų, kad objekto kaina bus sumokėta pardavėjui iki pagrindinės sutarties sudarymo. Kaip minėta, tarp šalių kilo ginčas dėl kainos sumokėjimo ir pagrindinės sutarties sudarymo termino. Ieškovė nurodė, kad faktiškai buvo sutartas išpirkimo terminas 5 m., tuo tarpu atsakovas teigia, kad šalys sutarė, kad turtas išperkamas per vienerius metus.Bylos medžiaga nustatyta, kad 2024 m. liepos 1 d. sutarties 2.1. punkte numatyta, kad pardavėjas suteikia teisę išsipirkti gyvenamąjį namą per vienerius metus ir suteikia teisę pratęsti išsipirkimo laikotarpį bendru šalių sutarimu. Sutarties 3.6. punkte numatyta, kad namas su sklypu perrašomas tada, kai bus išmokėta pilnai visa suma. Sutarties 5.1. punkte be kita ko numatyta, kad sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo dienos ir galioja iki šalys įvykdys visus su ja susijusius įsipareigojimus. Sutartyje kainos mokėjimo grafikas nenumatytas ir įmokų dydžiai nenurodyti. Sutiktina, kad sutarties tekstas painus ir neaiškus. Tai, kad šalių sutartyje nenumatyta, kokiu būdu turi būti pratęsiamas 2.1. punkte numatytas išsipirkimo laikotarpis, o ieškovei teigiant, kad šalys jau sutarties sudarymo metu susitarė dėl 5 metų termino, įvertinus į tarp šalių susiklosčiusią praktiką nuomos teisiniuose santykiuose (Po 2025 m. sausio 1 d. faktiniai nuomos santykiai tęsėsi pagal šalių žodinį susitarimą ir nuomos mokestis nuo 2025 m. sausio 1 d. sudarė 550 Eur per mėnesį) ir analogiško susitarimo pobūdį su liudytoju P. P., tarp kurio su atsakovu susiklostę analogiški teisiniai santykiai, ir kuris parodė, kad jis taip pat su atsakovu žodžiu susitarė dėl 3–5 m. išpirkimo termino, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad sutarties pratęsimas buvo aptartas žodžiu bendru šalių sutarimu jau sutarties sudarymo metu, t. y. nors šalys sutartyje numatė 1 metų terminą, tačiau šalių susitarimas buvo dėl 5 metų. Juo labiau, kad sutarties 3.6. punkte šalys numatė, kad namas su sklypu perrašomas tada, kai bus išmokėta pilnai visa suma, o sutarties 5.1.punkte numatyta, kad sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo dienos ir galioja iki šalys įvykdys visus su ja susijusius įsipareigojimus. Minėti sutarties punktai pagrįstai leidžia spręsti, kad šalys susitarė dėl ilgesnio, nei atsakovas nurodo 1 metų termino. Aplinkybė, kad suėjus 1 metų terminui 2025 m. liepos 1 d., atsakovas 2025 m. liepos 4 d. priėmė ieškovės įmoką, neragino, nereiškė pretenzijų, kad ieškovė nesilaiko sutarties ir nėra atsiskaičiusi pagal sutartį, pagrindinės sutarties sudarymo neinicijavo ir ieškovės ją sudaryti neragino, paneigia atsakovo argumentus, kad šalys buvo sutariusios išsipirkti namą per vienerius metus ir atsakovas nelaikė, kad prievolė sudaryti pagrindinę sutartį pasibaigė. Nėra pagrindo sutikti ir su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, kad, atsižvelgiant į tai, jog, pagal CK 6.165 straipsnio 2 dalį, preliminarioji sutartis turi būti rašytinė, formos reikalavimų nesilaikymas preliminariąją sutartį daro negaliojančią, todėl preliminarioji sutartis galėjo būti pakeista tik raštu. Kaip minėta, sandorį sudarančio asmens laisva valia gali būti išreikšta žodžiu, raštu, veiksmu ar kitokia valios išreiškimo forma (CK 1.64 straipsnio 1 dalis). CK 6.183 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, jog rašytinė sutartis, kurioje yra išlyga, kad sutartį pakeisti ar papildyti arba ją nutraukti galima tik raštu, negali būti pakeista, papildyta ar nutraukta kitokiu būdu. Nagrinėjamu atveju sutarties 2.1 punkte šalys numatė, kad pardavėjas suteikia teisę išsipirkti gyvenamąjį namą per vienerius metus ir suteikia teisę pratęsti išsipirkimo laikotarpį bendru šalių sutarimu, t. y. šalys sutartyje nenumatė, kokiu būdu turi būti pratęsiamas 2.1. punkte numatytas išsipirkimo laikotarpis, o kasacinio teismo praktikoje aiškinant CK 6.183 straipsnį nurodyta, kad savo elgesiu (konkliudentiniais veiksmais) šalys gali pakeisti raštu sudarytos sutarties turinį, jeigu tai atitinka jų ketinimus. Sprendžiant, ar konkretūs šalies elgesio faktai pripažintini pagrindu taikyti CK 6.183 straipsnio 2 dalį, yra būtina nustatyti tokias aplinkybes: 1) šalių elgesiu turi būti išreikštas abiejų sutarties šalių bendras ketinimas dėl sutarties keitimo ar nekeitimo; 2) šalių valia (veiksmai) pakeisti sutarties sąlygas turi būti aiški ir nedviprasmiška. Esant ginčui, ar šalys savo elgesiu pakeitė sutarties sąlygas, teismai turi vertinti, ar šalys savo elgesiu pakeitė sutarties sąlygą ir kaip konkrečiai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-249-1075/2019 34 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Pirmosios instancijos teismas sprendimo 72 punkte išsamiai vertino šalių elgesį iki ir po ginčo sutarties sudarymo ir pagrįstai sprendė, kad sutarties pratęsimas galėjo būti, ir labiausiai tikėtina buvo, aptartas žodžiu bendru šalių sutarimu jau sutarties sudarymo metu.Apeliantas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvardino dėl kokios būsimos pagrindinės sutarties šalys buvo susitarusios 2024 m. liepos 1 d. preliminariojoje sutartyje. Teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais nesutinka ir pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo 71 punkte konstatavo, kad šalys preliminaria sutartimi susitarė dėl pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ateityje ir tokių apmokėjimo sąlygų, kad objekto kaina bus sumokėta pardavėjui iki pagrindinės sutarties sudarymo.Apeliantas apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su teismo išvada, kad atsakovas laikytinas verslininku/profesionalu, o tai turėjo tiesioginę įtaką sutarties aiškinimui, įrodymų vertinimui, kaltės dėl pagrindinės sutarties nesudarymo nustatymui ir 9 900 Eur priteisimui. Teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais nesutinka, vertina juos kaip atsakovo gynybinę poziciją. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas periodiškai išsiima verslo liudijimus statybų veiklai. Registrų centro duomenimis, atsakovas ne vienerius metus stato, parduoda, dovanoja gyvenamuosius namus. Atsakovas nuosavybės valdo ir analogiškais pagrindais siūlo išsipirkti žemės sklypo dalį ir namą (duomenys neskelbtini) liudytoju apklaustam P. P.. Su ieškiniu pateiktuose ir teismo posėdyje išklausytuose garso įrašuose atsakovas, piktindamasis dėl ieškovės jam pavedimais sumokėto nuomos mokesčio, pripažįsta, kad jam nuo per banką pervestų pinigų reikia mokėti pelno mokestį. Todėl įvertinęs minėtas aplinkybes pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovas šiuose santykiuose veikė kaip verslo subjektas, o jo veikla yra sistemingas gyvenamųjų namų statymas, nuoma ir pardavimas. Sutiktina, kad atsakovui, kaip verslininkui ir profesionalui, keliami ir taikomi aukštesni rūpestingumo ir sąžiningumo bei atsakomybės standartai, atsakovas privalo parengti aiškias, nedviprasmiškas sutartis, o visos abejonės aiškinamos silpnesniosios šalies naudai. Aukštesnis rūpestingumo standartas įpareigojo atsakovą parengti aiškias sutarties sąlygas, kad ateityje šalims nekiltų abejonių ir neaiškumų dėl jų aiškinimo ir vykdymo. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ieškovės situacijos ir patirties. Tai, kad kaip nurodo atsakovas, ieškovė nuolat nuomojosi gyvenamuosius būstus, ilgą laiką gyveno atsakovo name, mokėjo nuomos ir komunalinius mokesčius, dalyvavo derybose dėl namo įsigijimo, mokėjo reikšmingas sumas pagal ginčo sutartį, organizavo ar atliko tam tikrus darbus objekte, o vėliau kreipėsi į teisininkus dėl išperkamosios nuomos sutarties projekto parengimo nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad šiuose santykiuose ieškovė buvo silpnesnioji šalis, o tik ją patvirtina, nes ieškovė veikė savo ir savo šeimos interesų naudai, t. y. rūpinosi, kad šeima turėtų gyvenamąjį būstą ir tai nebuvo jos veikla, iš kurios ji gavo pajamas. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsakovo elgesį kvalifikavo kaip pradinės sutarties pažeidimą, nes pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl ieškovės nepasirengimo ir / arba nenoro vykdyti rašytinės sutarties sąlygas. Kadangi pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė, kad šalių sudaryta preliminarioji sutartis nepasibaigė 2025 m. liepos 1 d., o sutarties pratęsimas buvo aptartas žodžiu bendru šalių sutarimu jau sutarties sudarymo metu, t. y. nors šalys sutartyje numatė 1 metų terminą, tačiau susitarimas buvo dėl 5 metų laikotarpio, kada bus sumokėta visa objekto kaina, o atsakovo reikalavimas nedelsiant sumokėti kainą arba padidinti objekto kainą iki 150 000 Eur (t. y. 12 000 Eur arba 8,7 proc.), susiklosčiusių ikisutartinių santykių kontekste, nėra pagrįstas ir sąžiningas, todėl nėra pagrindo sutikti su atsakovo apeliaciniame skunde įrodinėjama aplinkybe, kad pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta ne dėl atsakovo, o dėl ieškovės kaltės, t. y. dėl ieškovės nepasirengimo ir / arba nenoro vykdyti rašytinės sutarties sąlygas. Pirmosios instancijos teismas vertino, o teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti, kad ieškovės ketinimų pirkti objektą rimtumą patvirtina reguliarus dalinis kainos mokėjimas, bei atliekamos investicijos į ketinamą įsigyti objektą. Įvertinus nurodytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad preliminari sutartis nutraukta dėl atsakovo kaltės atsakovui reikalaujant nedelsiant sumokėti kainą arba padidinti objekto kainą iki 150 000 Eur.Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai 9 900 Eur sumą kvalifikavo kaip avansą, kurį atsakovas privalo grąžinti. Bylos medžiaga nustatyta, kad tarp šalių nėra ginčo, kad atsakovas 9 900 Eur sumą gavo. Rankpinigiais laikoma pinigų suma, kurią viena sutarties šalis pagal sudarytą sutartį jai priklausančių mokėti sumų sąskaita duoda antrajai šaliai, kad įrodytų sutarties egzistavimą ir užtikrintų jos įvykdymą. Rankpinigiais negali būti užtikrinama preliminarioji sutartis, taip pat sutartis, kuriai pagal įstatymus privaloma notarinė forma (LR CK 6.98 str.). Jei už sutarties neįvykdymą yra atsakinga davusi rankpinigius šalis, tai rankpinigiai lieka antrajai šaliai, o jei už sutarties neįvykdymą yra atsakinga gavusi rankpinigius šalis, tai ji privalo sumokėti antrajai šaliai dvigubą rankpinigių sumą.Avansas yra mokėjimas, kuris atliekamas būsimų mokėjimų vykdant pagrindinę sutartį sąskaita. Pinigų sumos sumokėjimas parduoti daiktą įsipareigojusiam asmeniui pripažįstamas dalies kainos sumokėjimu (avansu) (LR CK 6.309 str. 2 d.). Avanso paskirtis – pagrindinės prievolės mokėjimas, siejamas su šalių sudarytoje sutartyje nurodyta kaina. Avansas paprastai atlieka mokėjimo funkciją – jis įskaitomas į būsimas įmokas, taip pat jis gali atlikti ir įrodomąją funkciją. Jeigu ateityje mokėjimo prievolė neatsiranda, nes, pvz., pagrindinė sutartis nesudaroma, tai nėra pagrindo sumokėtą avansą naudoti pagal mokėjimo paskirtį. Neįvykdžius sutarties įsipareigojimo, avansas (arba jo dalis) grąžinamas. Skirtingai nuo rankpinigių, avansas neatlieka užtikrinamosios funkcijos, t. y. šalis, sumokėjusi avansą, turi teisę reikalauti jį grąžinti visais sutartinių įsipareigojimų nevykdymo atvejais. Kita vertus, jeigu ikisutartiniuose santykiuose sumokamas avansas, tai LR CK nedraudžia susitarti, kad avanso suma būtų naudojama kaip netesybos. Tokia sutarties nuostata yra pagrindas civilinėms teisėms ir pareigoms atsirasti (LR CK 1.136 str. 1 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-05-10 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-695/2018; 2021-04-07 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-75-378/2021).Asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta (LR CK 6.237 str. 1 d.).Teisėjų kolegija, įvertinusi šios nutarties 57-59 punktuose nurodytą teisinį reglamentavimą sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad ieškovės pagal preliminarią sutartį sumokėta 9 900 Eur suma laikytina ir vertintina kaip avansas. Kolegijai konstatavus, kad ieškovė įrodė, kad preliminari sutartis nutraukta dėl atsakovo kaltės, dėl ko nebuvo sudaryta ir pagrindinė sutartis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovas avansą gavo be teisinio pagrindo ir privalo jį grąžinti ieškovei (LR CPK 6.237 str.). Pirmosios instancijos teismas taip pat vertino, kad net darant prielaidą, kad sutartyje nurodant rankpinigius buvo kalbama apie avansą ir sutarta, kad avanso suma bus naudojama kaip netesybos, byloje teismas nenustatė pagrindų ir sąlygų ieškovės civilinei atsakomybei kilti, t. y. atsakovas neįrodė ieškovės civilinės atsakomybės sąlygų ir neturi teisės į netesybas – avanso (sutartyje įvardinto rankpinigiais) pasilikimą ir privalo jį grąžinti ieškovei. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovei 1 292,54 Eur už fasado nudažymą, nes ieškovė neįrodė atsakovo aiškaus sutikimo keisti namo fasado spalvą ir atlikti būtent tokio pobūdžio darbus, ji šiuos darbus atliko dar nebūdama turto savininkė ir nesudariusi pagrindinės notarinės pirkimo–pardavimo sutarties, todėl veikė savo rizika, o atsakovo fasado spalva ir darbų kokybė netenkina, objektą reikia perdažyti. Teisėjų kolegija šiuos atsakovo argumentus pripažįsta teisiškai nepagrįstais.Byloje nustatyta ir šalys neginčija, kad ieškovei buvo išnuomotas namas nesutvarkytu (nedažytu) fasadu. Ieškovė po preliminarios sutarties sudarymo, 2025 m. birželio mėn., atliko namo fasado tvarkymo darbus – paruošimo, gruntavimo ir dažymo (oranžine spalva) darbus. Dėl to ieškovė patyrė 1 292,54 Eur išlaidų. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad tik po preliminarios sutarties sudarymo ieškovė atliko fasado dažymo darbus, patvirtina, kad ieškovė turėjo pagrįstą lūkestį tapti objekto savininke, nes iki tol, kol gyvenamasis namas ieškovei buvo nuomojamas nuo 2022 m. gruodžio 1 d. iki kol šalys sudarė ginčo sutartį, ieškovė minėtų darbų neatliko. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad fasado dažymas nebuvo tik estetinio pobūdžio, bet buvo būtinas pastato priežiūrai ir naudingas pagerinimas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad analogiškus namo fasado tvarkymo darbus (tik balta spalva) atliko ir liudytoju apklaustas P. P., ši aplinkybė kolegijos vertinimu patvirtina ieškovės teiginius, kad namo pagerinimo darbai, tarp jų ir fasado dažymas, buvo atlikti sutarus su atsakovu ir jam leidus. Nors atsakovas tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovė neįrodė atsakovo aiškaus sutikimo keisti namo fasado spalvą ir atlikti būtent tokio pobūdžio darbus, tačiau byloje nėra duomenų, kad dėl tokių darbų atlikimo jis būtų prieštaravęs. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovo sutikimas šiems darbams buvo išreikštas konkliudentiniais veiksmais. Sutiktina, kad ieškovei atlikus fasado dažymo darbus pasikeitė pastato būklė ir išvaizdą, o atsakovas dėl to gavo tiesioginę naudą – pagerėjo namo išvaizda ir padidėjo namo vertė, namas tapo patrauklesnis tiek nuomininkams, tiek pirkėjams. Nors apeliantas teigia, kad namo fasado tvarkymo darbai atlikti nekokybiškai, netinkama spalva, tačiau tai pagrindžiančių įrodymų atsakovas teismui nepateikė, namo neperdažė, todėl atsakovo teiginius, kad fasado spalva ir darbų kokybė netenkina atsakovo ir reikia objektą perdažyti teisėjų kolegija vertina kaip atsakovo gynybinę poziciją siekiant išvengti atlyginti ieškovei jos turėtas išlaidas. Sutiktina, kad atsakovas naudojasi ieškovės lėšomis atliktų namo pagerinimo drabų rezultatais ir gauna iš to naudos, todėl jei turto pagerinimo išlaidos ieškovei nebūtų kompensuotos, tai būtų laikoma nepagrįstu praturtėjimu (LR CK 6.237 str.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovas privalo atlyginti ieškovei jos turėtas namo pagerinimo išlaidas ir ieškovei iš atsakovo priteisė 1 292,54 Eur.Apeliantas taip pat nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria teismas priteisė ieškovei iš atsakovo 550 Eur už 2025 m. spalio mėnesį sumokėtą nuomos mokestį, pripažinęs, kad ieškovė šį mokestį sumokėjo avansu, tačiau spalio mėnesį name nebegyveno. Atsakovas šioje dalyje buvo pareiškęs įskaitymą, nes atsakovas dėl ieškovės veiksmų ir objekto būklės negavo nuomos pajamų, nauja nuomos sutartis buvo sudaryta tik nuo 2025 m. gruodžio 1 d.Bylos medžiaga nustatyta, kad gyvenamasis namas ieškovei buvo nuomojamas nuo 2022 m. gruodžio 1 d. iki 2025 m. rugsėjo 30 d. Šalys nurodė, kad nuomos santykių pradžioje ieškovė atsakovui sumokėjo 500 Eur depozitą. Avansu sumokėtas 550 Eur nuomos mokestis už 2025 m. spalio mėnesį. Atsakovas tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde nurodo, kad dėl ieškovės veiksmų ir objekto būklės atsakovas negavo nuomos pajamų, nauja nuomos sutartis buvo sudaryta tik nuo 2025 m. gruodžio 1 d. Savo teiginiams pagrįsti ieškovas pateikė MB „S.“ 2025 m. spalio 23 d. komercinį pasiūlymą, kuriame nurodyti darbai ir išlaidos, susijusios su ginčo objekto būklės atkūrimu. Bendra pasiūlymo suma – 13 919 Eur. Nors atsakovas ir pateikė duomenis, susijusius su ginčo objekto būklės atkūrimu, tačiau kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas byloje nėra duomenų apie nuomojamo turto būklę nuomos santykių pradžioje. Taip pat atsakovas nepateikė objektyvių duomenų, kad ieškovė būtų pabloginusi nuomojamo turto būklę ir kad išnuomotas objektas būtų buvęs grąžintas blogesnės būklės nei normalus nusidėvėjimas. Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino visų ginčo aplinkybių: objekto grąžinimo būklės, būtinybės šalinti trūkumus, naujos nuomos sutarties sudarymo tik nuo 2025 m. gruodžio 1 d. ir atsakovo pateiktų duomenų apie objekto atkūrimo kaštus. Teisėjų kolegija su minėtais apelianto argumentais nesutinka ir pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo 60-65 punktuose išsamiai vertino atsakovo nurodomas aplinkybes, o tai, kad atsakovo argumentai buvo atmesti kaip neįrodyti ir priimtas ieškovei palankus sprendimas, nėra pagrindas spręsti, kad teismas jų nevertino. Todėl kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovės reikalavimą priteisti ieškovei iš atsakovo 550 Eur avansu sumokėtą nuomos mokestį.Teisėjų kolegija atsakydama į apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš atsakovo priteisė procesines palūkanas paaiškina, kad remiantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 straipsnio 1 dalis numato, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Šios vadinamosios procesinės palūkanos skirtos būsimiems, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo susidariusiems kreditoriaus nuostoliams kompensuoti, kartu – operatyviam teismo sprendimo įvykdymui skatinti. Procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas. Taigi, pirmosios instancijos teismas, tenkinęs ieškovės reikalavimus dėl 9 900,00 Eur avansu už nekilnojamąjį turtą sumokėtų įmokų, 550,00 Eur avansu sumokėto nuomos mokesčio, 1 292,54 Eur namo fasadui nudažyti turėtų išlaidų priteisimo, pagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovo 5 procentų dydžio procesines palūkanas.Teisėjų kolegija atsakydama į apelianto argumentą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš atsakovo priteisė bylinėjimosi išlaidas pažymi, kad CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Taigi, pirmosios instancijos teismas, tenkinęs ieškovės reikalavimus dėl avansu už nekilnojamąjį turtą sumokėtų įmokų, avansu sumokėto nuomos mokesčio, namo fasadui nudažyti turėtų išlaidų priteisimo, pagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovo ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas bylą nagrinėjant teisme. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apeliantas apeliaciniame skunde tik nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš atsakovo priteisė bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikia savo nesutikimo argumentų.Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui įvertinti, todėl dėl jų teisėjų kolegija nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktus; 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K- 3-133-823/2020 40 punktą).Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktų įrodymų visetą, skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytų aplinkybių pagrindu padarytas išvadas, vertina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas. Tai, kad apeliantas turi kitą nuomonę dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, savaime nesudaro pagrindo pripažinti, kad įrodymų visetas įvertintas ne pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, kad nukrypta nuo teismų formuojamos praktikos šiuo klausimu ar kad byloje nebuvo atskleista bylos esmė ir dėl to skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ar nepagrįstas (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis). Spręstina, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šalių ginčą, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, jo padarytos teisinę reikšmę teisingam bylos išsprendimui turinčios išvados atitinka faktinius bylos duomenis ir nustatytas bylos aplinkybes, o apeliacinio skundo argumentai nesuteikia pagrindo jų pripažinti neteisėtomis, todėl teisėjų kolegija, apibendrindama nustatytas aplinkybes ir pirmiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė procesinės ir materialiosios teisės normas, vadovavosi aktualia teismų praktika. Dėl to apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teismeCPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis). Atmetus apeliacinį skundą atsakovas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.Ieškovė teikdama atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą turėjo 1500 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo parengimą, kurias prašė priteisti iš atsakovo. Šios išlaidos neviršija rekomenduojamo priteisti dydžio, todėl nemažintinos.Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,n u t a r i a :Atmesti atsakovo L. D. apeliacinį skundą.Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų Kretingoje 2026 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.Priteisti ieškovei O. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo L. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1500 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos. Teisėjai Lina Muchtarovienė Aleksandras Rusakas Irma Valiuškienė