- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-05-26
- Bylos Nr.
- 2-961-241/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00324-2019-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Jūratė Varanauskaitė, Danguolė Martinavičienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,BELOR“
- Kreditorius
- SIA „Reneta“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Jūratės Varanauskaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,BELOR“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 30 d. nutarties dalies, kuria patvirtintas kreditorės SIA „Reneta“ finansinis reikalavimas atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Arvi fertis“ bankroto byloje (civilinės bylos Nr. B2-2846-340/2019 (naujas bylos Nr. B2-2354-340/2020)).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 15 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Arvi fertis“ iškelta bankroto byla; bankroto administratoriumi paskirtas A. V.. Bankroto administratorius pateikė teismui prašymą patvirtinti administratoriaus neginčijamų BUAB „Arvi fertis“ kreditorių ir jų reikalavimų sąrašą. Taip pat pateikė ir ginčijamus reikalavimus, prašydamas šių reikalavimų netvirtinti.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. spalio 30 d. nutartimi patvirtino administratoriaus A. V. sudarytą bankrutuojančios UAB „Arvi fertis“ kreditorių ir jų reikalavimų sąrašą, tarp jų ir SIA „Reneta“ 121 624,10 Eur reikalavimą; ginčijamą šio kreditoriaus reikalavimo dalį perdavė nagrinėti civilinėje byloje Nr. eB2-4460-340/2019 (naujas bylos Nr. eB2-2214-340/2020).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
3. Ieškovė UAB „BELOR“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 30 d. nutarties dalį, kuria patvirtintas SIA „Reneta“ finansinis reikalavimas; iš BUAB „Arvi fertis“ bankroto administratoriaus išreikalauti BUAB „Arvi fertis“ apyvartų su SIA „Reneta“ žiniaraštį; prekių pirkimo–pardavimo ar paslaugų teikimo sutartis, sudarytas tarp BUAB „Arvi fertis“ ir SIA „Reneta“; atsakovės BUAB „Arvi fertis“ sąskaitas faktūras (įskaitant avansines), išrašytas kreditoriui SIA „Reneta“ nuo 2016 m. birželio 1 d. Atskirasis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
3.1. Iš teismui pateikto SIA „Reneta“ mokėjimo pavedimo 106 000 Eur sumai matyti, kad 2016 m. liepos 29 d. sumokėtas avansas, o ne išmokama paskola pagal sudarytą sutartį. Todėl neaišku, ar mokėjimas buvo atliekamas pagal paskolos sutartį, ar pagal kitus tarp šalių sudarytus sandorius, kurie su finansiniu reikalavimu nepateikti.
3.2. Byloje turi būti nustatyti santykiai, sieję skolininką ir finansinį reikalavimą teikiantį kreditorių. Atsižvelgiant į viešojo intereso egzistavimą bankroto bylose, teismas turi pareigą imtis priemonių išaiškinti kreditoriaus reikalavimo patvirtinimui reikšmingas aplinkybes, tai apima ir teisę rinkti įrodymus.
4. Atsakovė BUAB „Arvi fertis“ prašo atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 30 d. nutarties dalies, kuria patvirtintas SIA „Reneta“ 121 624,10 Eur finansinis reikalavimas, atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:
4.1. Kreditorės reikalavimas grindžiamas pateiktais duomenimis: 1) 2016 m. liepos 20 d. paskolos sutartimi Nr. REN/25/07, kuria SIA „Reneta“ įsipareigojo suteikti 106 000 Eur paskolą, o UAB „Arvi fertis“ suteiktą paskolą grąžinti ir mokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas; 2) 2016 m. liepos 29 d. mokėjimo nurodymu, patvirtinančiu, kad SIA „Reneta“ pervedė atsakovei 106 000 Eur sumą; 3) 2016 m. gruodžio 31 d., 2017 m. gruodžio 31 d. bei 2019 m. liepos 10 d. sąskaitomis faktūromis, kuriomis paskaičiuotos iš viso 15 624,10 Eur palūkanos.
4.2. Aplinkybė, kad SIA „Reneta“ 2016 m. liepos 29 d. atlikto mokėjimo paskirtyje nurodyta avansas, nepaneigia pateiktų įrodymų. Be to, UAB „Arvi fertis“ buhalterinėje apskaitoje užfiksuotos sumos sutampa su pareikšto neginčijamo reikalavimo suma; į apskaitą įtraukta 106 000 Eur skola SIA „Reneta“, įtrauktos ir palūkanų sąskaitos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
5. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties dalies, kuria patvirtintas kreditoriaus finansinis reikalavimas atsakovės bankroto byloje, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje nėra pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytas ribas.
Dėl ginčui taikytino teisinio reglamentavimo
6. 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų nemokumo įstatymui (toliau – JANĮ), neteko galios Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ) su visais pakeitimais ir papildymais (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnyje, reglamentuojančiame pereinamąsias nuostatas dėl nemokumo procesų, nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo (JANĮ) nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus šio straipsnio 1 – 5 punktuose nustatytas išimtis.
7. Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad JANĮ 155 straipsnyje prie išimčių, kurioms taikomas ĮBĮ, priskirta kreditorių reikalavimo tenkinimo eilė ir tvarka, todėl iki JANĮ įsigaliojimo pradėtose bankroto bylose kreditorių reikalavimų pareiškimas ir tvirtinimas turi būti vykdomi pagal ĮBĮ nuostatas (pvz., žr., Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-767-407/2020; 2020 m. balandžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-705-450/2020).
8. Bankroto byla atsakovei iškelta Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 15 d. nutartimi; 2019 m. spalio 30 d. nutartimi patvirtintas įmonės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas. Taigi tiek atsakovės bankroto procedūra, tiek kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimo procedūra buvo pradėta iki JANĮ įsigaliojimo, todėl apeliantės ginčijamo SIA „Reneta“ finansinio reikalavimo tvirtinimo pagrįstumo klausimas, kaip ir kitų atsakovės kreditorių, spręstinas pagal ĮBĮ nuostatas.
Dėl kreditoriaus finansinio reikalavimo tvirtinimo
9. Bankrutuojančios įmonės kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimas yra vienas bankroto byloje būtinų spręsti klausimų. ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorių reikalavimus tvirtina teismas; kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai, susiję su bankroto procesu (nesumokėti mokesčiai, kitos privalomosios įmokos, įsiskolinimas atleistiems darbuotojams), tvirtinami teismo nutartimi iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos.
10. Kreditoriai reikalavimus pareiškia ne tiesiogiai teismui, bet bankroto administratoriui, kuris, išdėstęs teismui argumentuotą nuomonę dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo, teikia juos tvirtinti arba prašo jų netvirtinti (ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 10 punktas, 21 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje suformuota nuostata, kad bankroto bylą nagrinėjantis teismas tik tada tvirtina kreditoriaus pareikštą reikalavimą, jeigu iš byloje esančių duomenų gali padaryti išvadą, jog toks reikalavimas yra pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai. Tuo atveju, jeigu byloje nėra pakankamai duomenų išvadai dėl kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumo padaryti, teismas turi imtis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes tam, kad teisingai išspręstų nagrinėjamą klausimą. Tačiau aktyvus teismo vaidmuo neturi pažeisti civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus tuos atvejus, kai šių aplinkybių nereikia įrodinėti pagal įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011; 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-630/2012, kt.).
11. Nagrinėjamu atveju, Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bankroto administratoriaus pateiktą prašymą bei įrodymus, 2019 m. spalio 30 d. nutartimi patvirtino BUAB „Arvi fertis“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, į kurį įtraukė ir apeliantės ginčijamą SIA „Reneta“ 121 624,10 Eur reikalavimą, kurio atsakovės bankroto administratorius neginčijo, nes jis pagrįstas kreditoriaus pateiktais įrodymais, sutampančiais su bankrutuojančios įmonės turimais duomenimis.
12. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu siekiama išsiaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialinį teisinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011; 2012 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2012). Ar reikalavimas pagrįstas, teismas sprendžia, įvertinęs tokio reikalavimo pagrindą – sandorius, ūkines operacijas, apskaitos, mokėjimo dokumentus, kitus byloje esančius įrodymus, kuriais grindžiamas kreditoriaus reikalavimas į bankrutuojančią įmonę.
13. Kaip minėta, teismas kreditoriaus reikalavimą tvirtina tik tokiu atveju, jei iš byloje esančių duomenų galima išvada, jog jis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai. Rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims: kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Dispozityvumo principo turinys bendriausia prasme yra atskleistas CPK 13 straipsnyje (šis straipsnis nurodo, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi šio kodekso nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis), o įrodinėjimo procese šis principas atsiskleidžia įvairiais aspektais, pavyzdžiui, kad pačios šalys renkasi savo įrodinėjimo taktiką ir strategiją, t. y. sprendžia, kokias faktines aplinkybes nurodyti ir kokius faktinius duomenis pateikti savo reikalavimams ir atsikirtimams pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018). Taigi kreditorius, teikdamas bankroto administratoriui prašymą įtraukti jį su finansiniu reikalavimu į bankrutuojančios įmonės kreditorių sąrašą, pasirenka kokį reikalavimą, iš kokių teisinių santykių, kokiai sumai ir kt., pateikti, bei teikia tą reikalavimą pagrindžiančius įrodymus.
14. Kreditorės SIA „Reneta“ reikalavimas buvo grindžiamas jos bankroto administratoriui pateiktais ir bankroto administratoriaus į bylą pateiktais duomenimis: 1) 2016 m. liepos 20 d. paskolos sutartimi Nr. REN/25/07, kuria SIA „Reneta“ įsipareigojo suteikti 106 000 Eur paskolą, o UAB „Arvi fertis“ suteiktą paskolą grąžinti ne vėliau kaip iki 2018 m. liepos 29 d. ir mokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas; 2) 2018 m. liepos 27 d. susitarimu prie 2016 m. liepos 29 d. paskolos sutarties Nr. REN/25/07, kuriuo pratęstas paskolos grąžinimo terminas ne vėliau kaip iki 2020 m. liepos 29 d.; 3) 2016 m. liepos 29 d. mokėjimo nurodymu, patvirtinančiu, kad SIA „Reneta“ pervedė atsakovei 106 000 Eur sumą; 4) 2016 m. gruodžio 31 d., 2017 m. gruodžio 31 d. bei 2019 m. liepos 10 d. sąskaitomis faktūromis, ir palūkanų paskaičiavimo lentelėmis, patvirtinančiomis palūkanų pagal sutartį paskaičiavimą – iš viso 15 624,10 Eur palūkanų.
15. Pagal CK 6.870 straipsnyje įtvirtintą paskolos sutarties sampratą paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-223-313/2017).
16. Nagrinėjamu atveju, paskolos suteikimas (paskolos davėjo pinigų perdavimas paskolos gavėjui) įrodinėjamas 2016 m. liepos 29 d. mokėjimo nurodymu, kuriuo SIA „Reneta“ pervedė atsakovei UAB „Arvi feris“ 106 000 Eur sumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės akcentuojama aplinkybė, kad mokėjimo nurodymo paskirtyje nurodyta – avansas, o ne paskola, nepaneigia paskolos suteikimo fakto. Šis bankinio mokėjimo dokumentas pateiktas ne kaip atskiras įrodymas, o kaip įrodymas šalis siejusių paskolos teisinių pagrindimui – konkrečios rašytinės paskolos sutarties įvykdymo faktui, tai yra reikalavimo pagrindui, įrodyti.
17. Kasacinio teismo praktika įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-524-701/2018 68 punktą). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-12-695/2019 24 punktą).
18. Taigi pagal CPK reglamentuotas įrodymų vertinimo taisykles bei kasacinio teismo išaiškinimus, spręstina, kad byloje pateikti rašytiniai įrodymai: paskolos sutartis, susitarimas prie paskolos sutarties, mokėjimo nurodymas, aplinkybė, kad bankroto administratorius, disponuodamas atsakovės BUAB „Arvi fertis“ dokumentais, paskolos suteikimo fakto neginčija ir teigia, kad BUAB „Arvi fertis“ buhalterinėje apskaitoje užfiksuotos sumos sutampa su pareikšto neginčijamo reikalavimo suma; į atsakovės buhalterinę apskaitą yra įtraukta 106 000 Eur skola SIA „Reneta“, įtrauktos ir sąskaitos už palūkanas, vertinant tiek kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, tiek jų visetą patvirtina, kad kreditorė yra suteikusi atsakovei paskolą, kurios pastaroji nėra grąžinusi, todėl SIA „Reneta“ turi galiojančią ir vykdytiną reikalavimo teisę į atsakovę ir nesant duomenų, kad atsakovė yra visiškai ar iš dalies atsiskaičiusi su SIA „Reneta“ pagal paskolos sutartį, pagrįstai su finansiniu reikalavimu įtraukta į atsakovės kreditorių sąrašą.
Dėl apeliantės prašymo išreikalauti įrodymus
19. Teisėjų kolegija netenkina apeliantės prašymo išreikalauti iš atsakovės bankroto administratoriaus BUAB „Arvi fertis“ apyvartų su SIA „Reneta“ žiniaraštį; prekių pirkimo–pardavimo ar paslaugų teikimo sutartis, sudarytas tarp BUAB „Arvi fertis“ ir SIA „Reneta“; BUAB „Arvi fertis“ sąskaitas faktūras (įskaitant avansines), išrašytas SIA „Reneta“ nuo 2016 m. birželio 1 d. Atsižvelgiant į šios nutarties 13 punkte aptartus dispozityvumo ir rungimosi principus akivaizdu, kad kreditorės SIA „Reneta“ finansinis reikalavimas buvo grindžiamas paskolos teisiniais santykiais, o ne kitais galimai šalis siejusiais santykiais. Be to, teikdama tokį prašymą apeliantė nekonkretizuoja, kokią reikšmę prašomi išreikalauti įrodymai turi vertinant kreditorės ir atsakovės paskolinius santykius.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi civilinės bylos medžiagą bei atskirojo skundo argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutarties dalimi patvirtindamas bankroto administratoriaus neginčijamą SIA „Reneta“ 121 624,10 Eur finansinį reikalavimą, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios panaikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
21. Duomenų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikta, todėl šis klausimas nespręstinas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 30 d. nutarties dalį, kuria atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Arvi fertis“ bankroto byloje patvirtintas SIA „Reneta“ 121 624,10 Eur finansinis reikalavimas, palikti nepakeistą.