Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Irena Stasiūnienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės I. B. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. sausio 4 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės I. B. ieškinį atsakovui J. B. dėl tėvo valdžios apribojimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė I. B. 2017 m. sausio 1 d. pareiškimu dėl priverstinio sprendimo vykdymo, vadovaudamasi LR teismų įstatymo 15 straipsnio 1 dalimi, LR Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 18 straipsniu, 42 straipsnio 3 dalimi, prašė teismo skubiai taikyti prievartos priemones J. B. atžvilgiu, kuriomis būtų užtikrintas Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendimo dalies, kuria nustatyta bendravimo tvarka atsakovui J. B. su sūnumi A. B. vykdymas. Pareiškėja nurodė, kad J. B. nuo pat Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendimo įsiteisėjimo jo nevykdo, nes nebendrauja su sūnumi pagal nustatytą tvarką.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2017 m. sausio 4 d. nutartimi I. B. pareiškimą dėl priverstinio sprendimo vykdymo atsisakė priimti ir grąžino pareiškėjai. Teismas nurodė, kad pareiškėja I. B. jau ne kartą teismui pateikė tapačius pareiškimus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015-04-15 sprendimo dalies, kuria nustatyta bendravimo tvarka atsakovui J. B. su nepilnamečiu sūnumi A. B., priverstinio vykdymo, nurodydama, kad atsakovas J. B. nevykdo sprendimo, nes nebendrauja su sūnumi. 2016-03-14 Šiaulių apylinkės teismo nutartimi ieškovės pareiškimą atsisakyta priimti ir jis grąžintas pareiškėjai. Minėta nutartis apskųsta atskiruoju skundu, skundą išnagrinėjęs Panevėžio apygardos teismas 2016-06-19 nutartimi paliko galioti Šiaulių apylinkės teismo 2015-03-14 nutartį, tačiau pareiškėja vėl kreipiasi į teismą su tapačiais reikalavimais. Šiaulių apylinkės teismas 2016-07-25 nutartimi atsisakė priimti tapatų pareiškėjos reikalavimą, nurodydamas, kad šis pareiškėjos prašymas jau yra išnagrinėtas. Šią nutartį pareiškėja skundė apeliacinės instancijos teismui. Panevėžio apygardos teismas 2016-12-14 nutartimi I. B. skundą atmetė ir paliko galioti Šiaulių apylinkės teismo 2016-07-25 nutartį. Pareiškėja vėl pateikė teismui 17 pareiškimų dėl priverstinio sprendimo vykdymo. Šiaulių apylinkės teismas 2016-12-28 nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos pareiškimus, tačiau teisme 2017-01-03 vėl gautas tapatus pareiškimas dėl priverstinio sprendimo vykdymo.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu ieškovė I. B. prašo Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirajame skunde apeliantė pakartoja savo pareiškimuose nurodomas aplinkybes dėl 2015-04-15 teismo sprendimo nevykdymo. Iš atskirojo skundo turinio galima spręsti, kad apeliantė, vadovaudamasi CPK 42 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teise reikalauti priverstinio sprendimo vykdymo, reikalauja, kad būtent teismas užtikrintų priverstinį įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuo ja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Šiaulių miesto apylinkės teismas 2003 m. kovo 1 d. sprendimu nustatė ieškovės ir atsakovo sūnaus A. B. gyvenamąją vietą su motina I. B.. Šiaulių apylinkės teismas 2015 m. balandžio 15 d. sprendimu nustatė atsakovo J. B. (J. B.) ir jo nepilnamečio sūnaus A. bendravimo tvarką, pagal kurią atsakovas J. B. su nepilnamečiu sūnumi A. B. turi teisę bendrauti sprendime nustatyta tvarka. Panevėžio apygardos teismas 2015 m. lapkričio 14 d. nutartimi Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 straipsnis). Šioje normoje įtvirtintas teismo įsiteisėjusio procesinio sprendimo privalomumo principas. Šią įsiteisėjusio teismo sprendimo savybę būtina skirti nuo teismo sprendimo vykdytinumo savybės, kai teismo sprendimas vykdomas priverstinai. Priverstinai teismo sprendimas vykdomas CPK nustatyta priverstinio vykdymo tvarka ir vadovaujantis įstatyme numatytais dokumentais. Pagal CPK 587 straipsnio 1 dalies 1punktą vykdomuoju dokumentu yra teismo sprendimo pagrindu išduotas vykdomasis raštas. Jis išduodamas vykdytinam teismo sprendimui įsiteisėjus (CPK 646 straipsnio 1 dalis), išskyrus skubaus teismo sprendimų vykdymo atvejus. Priverstinai vykdomi ne visi teismo sprendimai, kurie pagal CPK 18 straipsnį privalomi vykdyti. Ar teismo sprendimas yra priverstinai vykdytinas, sprendžiama pagal teismo sprendime taikytą teisės gynimo būdą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje išaiškinta, kad pagal teisės gynimo būdą teismo sprendimai skirstomi į tris rūšis: sprendimus dėl teisinių santykių pripažinimo (patvirtinami ar paneigiami tam tikri teisiniai santykiai), dėl teisinių santykių modifikavimo (pakeičiami ar nutraukiami jau susiklostę tam tikri teisiniai santykiai), dėl priteisimo (iš atsakovo priteisiama tam tikra suma, atsakovas įpareigojamas atlikti arba susilaikyti atlikti ieškovo naudai tam tikrus veiksmus). Iš jų vykdytini yra sprendimai dėl priteisimo, o kiti sukelia teisinius padarinius be jų vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1046/2000; 2007 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-238/2007; 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2009; 2014 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2014 ir kt.).

Lietuvos Respublikoje teismo sprendimų vykdymo procesas reglamentuojamas CPK VI dalyje „Vykdymo procesas“. Kaip minėta, priverstinai vykdytini sprendimai dažniausiai yra priimami pagal ieškinius dėl priteisimo. Priverstinis sprendimų vykdymas galimas ir tada, kai atsakovas sprendimu įpareigojamas atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus (CPK 273 straipsnis). Tuo tarpu teismo sprendimais dėl pripažinimo pažeista subjektinė teisė apginama vien konstatavus, kad vienas iš suinteresuotų asmenų turi tam tikrą teisę, o kitas neteisėtai ją pažeidė. Tokio pobūdžio sprendimams jokie priverstinio vykdymo veiksmai nėra reikalingi ir jų įgyvendinimui pakanka, kad atitinkamu sprendimu pripažįstama suinteresuoto asmens teisė. Tokie teismų sprendimai nuo jų įsiteisėjimo momento ar neteisminių institucijų sprendimai nuo jų priėmimo momento tiesiogiai sukelia atitinkamus teisinius padarinius.

Panevėžio apygardos teismas 2016 m. birželio 9 d. nutartyje nurodė, kad teismo sprendimu nustatytos bendravimo su vaiku tvarkos įgyvendinimas siejamas su tėvo ar motinos, su kuriuo vaikas negyvena, vidine valios išraiška ir tokį sprendimą neįmanoma priverstinai įvykdyti. Taigi, apeliantei buvo išaiškinta, kad ne visus teismo sprendimus galima vykdyti priverstine tvarka. Tokiu atveju gautą pareiškėjos pareiškimą dėl priverstinio sprendimo vykdymo teismas pagrįstai atsisakė priimti (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartis yra pagrįsta, todėl paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.