Panevėžio apygardos teismo nutartis

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjos I. B. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gegužės 29 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės I. B. ieškinį atsakovui J. B., institucijai, teikiančiai išvadą, Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl tėvo valdžios apribojimo ir išlaikymo dydžio pakeitimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėja kreipėsi į teismą ir prašė pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendimu nustatytą bendravimo su vaiku tvarkos dalį – „Vaiko vasaros atostogų metų, atsižvelgiant į vaiko norą ir galimybes, vieną vasaros mėnesį praleisti tėvui ir sūnui kartu“ išdėstant šią dalį taip: „Vaiko vasaros atostogų metu, atsižvelgiant į vaiko norą ir galimybes, vieną vasaros mėnesį, t. y. nuo birželio 15 dienos iki liepos 15 dienos, praleisti tėvui ir sūnui kartu“. Pareiškėja nurodė, kad atsakovas J. B. 2016 metais vaiko vasaros atostogų metu (nuo 2016 m. birželio 6 d. iki 2016 m. rugpjūčio 31 d.) nepraleido nė vienos dienos kartu su sūnumi. Todėl siekiant užtikrinti įsiteisėjusio sprendimo vykdymą 2017 metais ir atsakovo laiko praleidimą su nepilnamečiu vaiku vieną vasaros mėnesį, tikslinga konkretizuoti bendravimo tvarką.Teismui pateiktame papildomame prašyme pareiškėja nurodė vadovautis Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendime išdėstytomis ir prejudicinę galią turinčiomis aplinkybėmis, jog nepilnamečiui berniukui yra reikalingas tėvas, kad vaikas nori bendrauti su tėvu ir siekia palaikyti ryšį. Kartu pareiškėja nurodė, jog nekonkretizavus bendravimo tvarkos būtų sudėtinga antstoliui užtikrinti sprendimo vykdymą ir nustatyti laikotarpį, kuri atsakovas privalo praleisti su sūnumi. Be to, patikslinus bendravimo tvarką teismui bus teikiamas prašymas dėl vykdomojo dokumento išdavimo ir jo pateikimo vykdyti, kadangi Šiaulių apylinkės teismas nuo 2016 m. kovo 7 d. atsisako priimti jos pareiškimus dėl priverstinio sprendimo vykdymo šioje dalyje ir nesiima jokių priemonių sprendimo vykdymo užtikrinimui.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2017 m. gegužės 29 d. nutartimi pareiškėjos prašymą dėl teismo sprendimu nustatytos bendravimo su vaiku tvarkos pakeitimo atmetė.Pažymėjo, jog įsiteisėjusiame Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendime teismas konstatavo, kad nepilnametis sūnus nenori su tėvu bendrauti, o į bylą nėra pateikta duomenų, kad sūnaus nuomonė šiuo klausimu būtų pasikeitusi. Kartu teismas pabrėžė, jog iš minėto teismo sprendimo matyti, kad atsakovui tėvo valdžia nėra apribota, nėra nustatyta, kad tėvas darytų neigiamą įtaką sūnui, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą ir susiaurinti tėvo teisę bendrauti su nepilnamečiu sūnumi, jei tėvas ir sūnus to norėtų.Papildomai teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.175 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pasikeitus aplinkybėms, galima reikšti pakartotinį ieškinį dėl bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarkos nustatymo, tačiau nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie tai, kad būtų pasikeitusios kokios nors aplinkybės. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad neatsirado naujų aplinkybių, dėl kurių reikėtų apriboti atsakovo teisę į bendravimą su sūnumi, nustatant vieną konkretų mėnesį. Be to, nėra duomenų, kad tėvo ir sūnaus tarpusavio ryšys būtų atsinaujinęs ir jie reikštų norą bendrauti, juo labiau kad šalių sūnus yra pakankamai suaugęs (16 metų amžiaus), kad galėtų nuspręsti, kiek ir kaip nori bendrauti su savo tėvu.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėja I. B. prašo Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gegužės 29 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Mano, kad jos prašymą išnagrinėjo šališkas teismas, kuris nekompetentingas nagrinėti tokio pobūdžio prašymus ir nesugeba taikyti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 284 straipsnio nuostatų. Pabrėžia, kad su prašymu patikslinti bendravimo tvarką sutiko abi ginčo šalys – tiek ieškovė, tiek atsakovas. Tačiau teisėja šios aplinkybės nevertino ir dėl jos visiškai nepasisakė. Be to, teisėja netinkamai interpretavo teismo sprendimu nustatytą šalių bendravimo su sūnumi tvarką, kaip teisę, bei nepagrįstai vertinto pateiktą prašymą, kaip atsakovo bendravimo teisės susiaurinimą, kadangi pateiktame prašyme nebuvo keliamas tėvo valdžios apribojimo klausimas. Pareiškėja pažymi ir tai, kad teisėja pateiktą prašymą išnagrinėjo civilinei bylai esant Panevėžio apygardos teisme, t. y. neturėdama jokių duomenų apie bylos medžiagą, bei nepagrįstai remdamasi Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendime nustatytomis aplinkybėmis, kadangi Panevėžio apygardos teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartyje yra nustatyta, jog Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendimas neatitinka CPK reikalavimų ir jame yra prieštaravimų, dėl ko šiame sprendime nustatytomis aplinkybėmis, kurios yra iš naujo įvertintos apeliacinės instancijos teismo, remtis negalima.

Atsiliepimų į atskirąjį skundą nepateikta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas, Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gegužės 29 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis).Bylos duomenimis nustatyta, kad Šiaulių apylinkės teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės I. B. ieškinį atsakovui J. B. dėl tėvo valdžios apribojimo ir išlaikymo dydžio pakeitimo, 2015 m. balandžio 15 d. sprendimu nustatė bendravimo su nepilnamečiu sūnumi A. B. tvarką:

Atsakovas J. B. su nepilnamečiu sūnumi A. B. turi teisę bendrauti du savaitgalius (nuo šeštadienio 9 val. iki sekmadienio 19 val.) per mėnesį, atsižvelgiant į nepilnamečio vaiko norą ir galimybes; vaiko vasaros atostogų metų, atsižvelgiant į vaiko norą ir galimybes; vieną vasaros mėnesį praleisti tėvui ir sūnui kartu; neribotai bendrauti tėvui su sūnumi telefonu ir elektroninėmis komunikacijų priemonėmis. Panevėžio apygardos teismas 2015 m. lapkričio 14 d. nutartimi Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendimą paliko nepakeistą (1 t., b. l. 196-203, 2 t., b. l. 54-68).

Ieškovė I. B. kreipėsi į pirmosios instancijos teismą ir prašė CPK 284 straipsnio pagrindu konkretizuoti nustatytos bendravimo tvarkos dalį ir nustatyti konkretų vasaros laiką, t. y. nuo birželio 15 dienos iki liepos 15 dienos, kuomet, atsižvelgiant į vaiko norą ir galimybes, vieną vasaros mėnesį tėvas ir sūnus praleidžia kartu. Skundžiama nutartimi Šiaulių apylinkės teismas pareiškėjos I. B. prašymą atmetė motyvuodamas tuo, jog nėra pagrindo susiaurinti tėvo teisę bendrauti su nepilnamečiu sūnumi, o be to byloje nėra duomenų apie tai, kad kokios nors aplinkybės būtų pasikeitusios, dėl kurių reikėtų apriboti atsakovo teisę bendravimą su sūnumi. Atskiruoju skundu pareiškėja teigia, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir nekompetentingas, neįvertino dalies pateiktų duomenų, netinkamai interpretavo teismo sprendimu nustatytą bendravimo tvarkos pobūdį bei išnagrinėjo bylą neturėdamas pakankamai duomenų.

Apeliantės argumentai nepagrįsti ir atmestini.Teismo teisė dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva pakeisti sprendimo vykdymo tvarką yra nustatyta CPK 284 straipsnyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl šios teisės normos aiškinimo ir taikymo, yra konstatavęs, kad galimybė pakeisti teismo sprendimo įvykdymo tvarką užtikrina įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumą ir vykdytinumą bei išieškotojo interesų apsaugą, jeigu skolininkas elgiasi nesąžiningai, t. y. vengia įvykdyti teismo sprendimą – neatlieka veiksmų, kuriuos jis buvo įpareigotas atlikti teismo sprendimu. Taip pat galimybė pakeisti teismo sprendimo vykdymo tvarką sietina su situacija, kai atsakovas sprendimu įpareigojamas atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, o teismo sprendime nenurodyti jo neįvykdymo padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-29/2006). Be to, aiškinant CPK 284 straipsnio 1 dalies normą turi būti atsižvelgta į kitas susijusias nuostatas, tokias kaip teismo sprendimo privalomumas (CPK 18 straipsnis), teismo pareiga atsižvelgti į abiejų šalių interesus, įsiteisėjusio teismo sprendimo teisinė galia (CPK 259 straipsnis, 279 straipsnis), reikalavimas procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai (CPK 42 straipsnio 5 dalis). Pažymėtina ir tai, kad CK 3.175 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pasikeitus aplinkybėms, galima reikšti pakartotinį ieškinį dėl bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarkos nustatymo.Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėja, kreipdamasi į pirmosios instancijos teismą su prašymu konkretizuoti teismo sprendimu nustatytos bendravimo tvarkos dalį, nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių pagrįstai spręsti, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas pakeisti teismo sprendimo vykdymo tvarką dėl kilusios grėsmės teismo sprendimo privalomumui ir vykdytinumui ar išieškotojo interesams. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje visiškai pagrįstai sprendė, jog byloje taip pat nėra pateikta jokių duomenų, leidžiančių konstatuoti atsiradus naujoms aplinkybėms, lemiančioms atsakovo bendravimo su sūnumi vasaros atostogų metu tvarkos pakeitimą. Apeliantės argumentas, jog su prašymu patikslinti bendravimo tvarką sutiko abi šalys, nekeičia išdėstyto vertinimo, kadangi Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2017 m. gegužės 9 d. pranešime nurodyta aplinkybė, jog J. B. sutinka, kad būtų nustatytas konkretus laikas vasaros atostogų metu, kada sūnus būtų su juo, nepatvirtina pasikeitusių faktinių aplinkybių ar iškilusios grėsmės teismo sprendimo vykdymui, juo labiau kad Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendimo dalis dėl tėvo ir sūnaus bendravimo negali būti vykdoma priverstinai.Apeliacinės instancijos teismas atmeta I. B. atskirojo skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vaiko ir tėvo bendravimo tvarką vertino, kaip teisę. Įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais nagrinėjamoje byloje jau yra konstatuota, kad teismo sprendimas dėl tėvo ir vaiko bendravimo tvarkos negali būti vykdomas priverstinai, nes tėvo ir vaiko bendravimas turi būti vykdomas laisva valia (Panevėžio apygardos teismo 2016 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-584-425/2016; Panevėžio apygardos teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-989-212/2016).Atskirajame skunde I. B. tvirtina, kad skundžiamą nutartį išnagrinėjo šališkas ir nekompetentingas teismas. Su šiuo argumentu nėra pagrindo sutikti. CPK 21 straipsnio nuostatos numato, kad teisėjai ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi ir nešališki. CPK 64 straipsnyje numatyta, kad teisėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi būti nušalinamas, jeigu jis pats tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių dėl jų nešališkumo. Be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, teismui pateiktų įrodymų vertinimas ir nustatytų bylos aplinkybių konstatavimas yra teismo pareiga, teismas įvertina įrodymus ir pripažįsta nustatytomis aplinkybes pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą tinkamu bylos aplinkybių ištyrimu. Byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, gali, remdamasis CPK 65–66 straipsniuose nurodytomis aplinkybėmis, teikti motyvuotą teisėjo nušalinimo pareiškimą (CPK 68 straipsnis). Asmuo, reikšdamas nušalinimą, turi pagrįsti, kad egzistuoja pakankamas pagrindas manyti, jog byla bus išnagrinėta neobjektyviai ir šališkai, t. y. nurodyti konkrečias aplinkybes ir pateikti jas patvirtinančius įrodymus, kurie patvirtintų tokį pagrindą egzistuojant. Šiuo atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad egzistuoja bylą nagrinėjusios teisėjos nušalinimo pagrindai. Nė vieno iš pagrindų nenurodė bei jo nepagrindė ir pati pareiškėja I. B., kuri skundžiamą nutartį priėmusiam pirmosios instancijos teismui pareiškimų dėl teismo nušalinimo nebuvo reiškusi. Taigi nėra jokio pagrindo spręsti, kad subjektyvi apeliantės nuomonė turėtų būti pagrindu konstatuoti bylą nagrinėjusio teismo nešališkumą. Papildomai pabrėžtina tai, jog aplinkybė, kad teismo priimtas sprendimas yra nepalankus apeliantei nerodo pirmosios instancijos teismo šališkumo ar nekompetencijos.Skundžiamos Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gegužės 29 d. nutarties teisėtumo ir pagrįstumo nepaneigia ir apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas jos prašymą dėl bendravimo tvarkos konkretizavimo išnagrinėjo neturėdamas civilinės bylos medžiagos, nes ji tuo metu buvo kitame teisme, bei kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendime nustatytomis bei išdėstytomis aplinkybėmis. Priimdamas skundžiamą nutartį Šiaulių apylinkės teismas rėmėsi Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, o tokia teismo teisė įtvirtina CPK 179 straipsnio 3 dalyje, kurioje numatyta, kad teismas gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų. Taigi net ir tuo atveju, jei Šiaulių apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-278-291/2015 pagal ieškovės I. B. ieškinį atsakovui J. B. dėl tėvo valdžios apribojimo ir išlaikymo dydžio pakeitimo skundžiamos nutarties priėmimo metu buvo kitame Lietuvos teisme, pirmosios instancijos teismas turėjo galimybę ir teisę šios civilinės bylos duomenis gauti iš minėtos Lietuvos teismų informacinės sistemos ir, remdamasis jais, priimti procesinį sprendimą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo išvadai, jog skundžiama nutartis buvo priimta teismui neturint pakankamai duomenų, reikšmingų teisingo procesinio sprendimo priėmimui. Kartu pažymėtina, jog pareiškėjos I. B. prašymo dėl teismo sprendimu nustatytos bendravimo tvarkos konkretizavimo narinėjimui bei procesinio sprendimo priėmimui esminę reikšmę sudarė ne tik civilinės bylos medžiaga, surinkta nagrinėjant Šiaulių apylinkės teismo civilinę bylą Nr. 2-278-291/2015 bei priimant Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendimą, tačiau ir kartu su prašymu pateikiami duomenys, kuriuos pirmosios instancijos teismas įvertino CPK 284 straipsnio 1 dalies ir CK 3.175 straipsnio 3 dalies normų atžvilgiu.Apeliacinės instancijos teismas papildomai pabrėžia ir tai, kad priimdamas skundžiamą nutartį Šiaulių apylinkės teismas rėmėsi įsiteisėjusiame Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2-278-291/2015, išdėstytais faktais bei padarytomis išvadomis. Šio teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas buvo patikrintas apeliacine tvarka. Panevėžio apygardos teismas 2015 m. spalio 14 d. nutartimi Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendimą paliko nepakeistą. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią, jis tampa neginčytinas ir privalomas visiems fiziniams ir juridiniams asmenims bei vykdytinas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 straipsnis). Taigi apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentu, jog priimdamas skundžiamą 2017 m. gegužės 29 d. nutartį Šiaulių apylinkės teismas nepagrįstai rėmėsi Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendime nustatytomis aplinkybėmis.Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi teisingam nagrinėjamo klausimo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako.Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirasis skundas nepagrįstas, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gegužės 29 d. nutartį palikti nepakeistą.