Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. 2S-588-544/2017

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugpjūčio 8 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Čeknienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjos (ieškovės) I. B. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gegužės 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2VP-5965-1004/2017 pagal pareiškėjos I. B. prašymą dėl sprendimo vykdymo užtikrinimo suinteresuotiems asmenims (atsakovui) J. B. (J. B.) ir išvadą teikiančiai institucijai Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

2017 m. balandžio 24 d. Šiaulių apylinkės teisme buvo gautas pareiškėjos (ieškovės) I. B. pareiškimas dėl įsiteisėjusio Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendimo dalių, kuriomis nustatyta atsakovui J. B. bendravimo tvarka su nepilnamečiu sūnumi A. B. ir išlaikymo teikimas nepilnamečiam vaikui po 100 Eur kas mėnesį mokamomis išmokomis, įvykdymo arba priemonių šių sprendimo dalių įvykdymo užtikrinimui ėmimosi. Pareiškėja nurodė, kad atsakovas, nevykdydamas šių teismo sprendimo dalių, pažeidžia nepilnamečio vaiko teises ir jo interesus.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjos (ieškovės) I. B. pareiškimą ir nutarė grąžinti jį pareiškėjai, kadangi teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 137 straipsnio 2 dalies 5 punktas).Nurodė, jog pareiškėja (ieškovė) pateikė teismui pareiškimą dėl teismo sprendimo dalių priverstinio vykdymo toje pačioje civilinėje byloje Nr. 2-278-291/2015, to paties asmens J. B. atžvilgiu, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, kaip ir anksčiau teiktuose pareiškimuose civilinėse bylose Nr. 2VP-4188-1004/2017 ir 2VP-5543-1031/2017, kuriose buvo atsisakyta pareiškėjos pareiškimus priimti, tačiau priimtos teismų nutartys dar neįsiteisę.Kartu teismas pažymėjo, jog pareiškėjai iš esmės yra žinomi tiek įstatymų reikalavimai, tiek jų įgyvendinimo tvarka, o Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) CK 1.137 straipsnyje yra nustatyta asmenų pareiga elgtis sąžiningai, nustatytas draudimas piktnaudžiauti teise ar įgyvendinti savo teises bei pareigas tokiu būdu bei priemonėmis, kurios prieštarautų pačiai subjektinės teisės paskirčiai, dėl ko teismas, nustatęs CPK 95 straipsnio 1 dalyje nurodytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui baudą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Atskiruoju skundu apeliantė (ieškovė) I. B. prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino CPK nuostatas, nes vykdymo procese nėra reglamentuotas pareiškimo/prašymo/skundo priėmimo klausimo sprendimas. Kadangi atsakovas neatlieka jokių veiksmų, nustatytų įsiteisėjusiame sprendime, teismas turi imtis priemonių, užtikrinančių, kad atsakovas teiktų išlaikymą ir bendrautų su vaiku pagal nustatytų tvarką.Apeliantės vertinimu, teismas, gavęs šalies pareiškimą dėl sprendimo vykdymo užtikrinimo, kuris pateiktas vadovaujantis CPK 42 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi per 7 dienas imtis atitinkamų priemonių skubaus teismo sprendimo vykdymo užtikrinimui. Tokia teismo pareiga nepriklauso nuo to, kiek kartų pateikiamas pareiškimas dėl sprendimo vykdymo, jei teismo sprendimas nėra vykdomas. Priešingas CPK nuostatų aiškinimas ir taikymas pažeidžia pamatinius CPK principus, ieškovės ir šalių nepilnamečio vaiko teises bei interesus. Papildomai apeliantė pažymi, jog vykdymo procese teismo nutarties apskundimas nesustabdo sprendimo vykdymo, todėl nepriklausomai nuo to, ar vykdymo procese nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškimą, apskųsta ar ne, teismui išlieka pareiga užtikrinti tokio sprendimo vykdymą, o civilinės bylos šaliai išlieka teisė teikti pareiškimą dėl sprendimo vykdymo užtikrinimo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas nei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė.Iš byloje esančių bei Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatyta, jog 2015 m. balandžio 15 d. Šiaulių apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-278-291/2015 priėmė sprendimą, kuriuo ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies; pakeitė 2008 m. gegužės 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartimi nustatyto nepilnamečiui A. B. priteisto išlaikymo kas mėnesį dydį ir priteisė jo išlaikymui po 100 Eur kiekvieną mėnesį mokamomis išmokomis nuo sprendimo priėmimo dienos (2015 m. balandžio 15 d.) iki pilnametystės, o nutarties dalį dėl išlaikymo turtu paliko nepakeistą; nustatė tokią bendravimo su nepilnamečiu sūnumi A. B. tvarką: atsakovas su nepilnamečiu sūnumi turi teisę bendrauti du savaitgalius (nuo šeštadienio 9 val. iki sekmadienio 19 val.) per mėnesį, atsižvelgiant į nepilnamečio vaiko norą ir galimybes, vaiko vasaros atostogų metų, atsižvelgiant į vaiko norą ir galimybes, vieną vasaros mėnesį praleisti tėvui ir sūnui kartu, neribotai bendrauti tėvui su sūnumi telefonu ir elektroninėmis komunikacijų priemonėmis. Likusioje dalyje ieškinio ir priešieškinio netenkino; paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Panevėžio apygardos teismas 2015 m. lapkričio 14 d. nutartimi Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendimą paliko nepakeistą. 2017 m. balandžio 24 d. Šiaulių apylinkės teisme buvo gautas pareiškėjos (ieškovės) I. B. reikalavimas dėl sprendimo dalių dėl atsakovo bendravimo su nepilnamečiu sūnumi tvarkos bei išlaikymo teikimo vykdymo užtikrinimo. Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjos (ieškovės) I. B. pateiktą reikalavimą yra pagrindas atsisakyti priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu, kadangi teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu vertinimu visiškai sutinka ir sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, susijusias su pareiškimo priėmimo institutu, teisingai įvertino pareiškėjos pateiktų pareiškimų tapatumą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį (CPK 263 str. 1 d.).Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, 2017 m. kovo 14 d. Šiaulių apylinkės teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2VP-4188-1004/2017 atsisakyta priimti 2017 m. sausio 11 d., 2017 m. sausio 16 d., 2017 m. sausio 23 d., 2017 m. vasario 3 d. pareiškėjos prašymus dėl priverstinio sprendimo vykdymo, kuriais buvo prašoma įsiteisėjusio privalomo Šiaulių apylinkės teismo sprendimo dalies, kuria nustatyta atsakovui J. B. bendravimo tvarka su nepilnamečiu sūnumi A. B., vykdymo ir užtikrinimo. Be to, 2017 m. balandžio 20 d. Šiaulių apylinkės teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2VP-5543-1031/2017 atsisakyta priimti pareiškėjos pareiškimą užtikrinti įsiteisėjusio privalomo Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendimo dalių, kuriomis nustatyta atsakovui J. B. bendravimo tvarka su nepilnamečiu sūnumi A. B. ir išlaikymo teikimas nepilnamečiui vaikui po 100 Eur kas mėnesį mokamomis išmokomis, vykdymą. Šiose civilinėse bylose pirmosios instancijos teismo priimti procesiniai sprendimai skundžiamos nutarties priėmimo metu buvo neįsiteisėję, nes buvo apskųsti apeliacine tvarka (Panevėžio apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2S-565-227/2017 ir Nr. 2S-447-755/2017). Taigi pirmosios instancijos teismas visiškai teisėtai ir pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamoje civilinėje byloje apeliantės pateiktą pareiškimą yra pagrindas atsisakyti priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu, kadangi pirmosios instancijos teismo žinioje tuo metu buvo byla dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Šiuo metu virš minėtos Šiaulių apylinkės teismo nutartys yra įsiteisėjusios, kadangi Panevėžio apygardos teismo 2017 m. birželio 6 d. ir 2017 m. liepos 5 d. nutartimis pareiškėjos I. B. atskirieji skundai yra atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartys paliktos nepakeistos. Kai įsiteisėja teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, atsiranda CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytas pagrindas atsisakyti priimti pareiškimą. Atskiruoju skundu pareiškėja tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė CPK 137 straipsnio nuostatas, nes sprendė klausimą dėl pareiškimo vykdymo procese priėmimo, o vykdymo procese nereglamentuotas pareiškimo priėmimo klausimo sprendimas. Apeliacinės instancijos teismas šį argumentą atmeta kaip nepagrįstą, nes byloje nėra duomenų apie tai, kad yra pradėtas priverstinis 2015 m. balandžio 15 d. Šiaulių apylinkės teismo sprendimo dalies civilinėje byloje Nr. 2-278-291/2015 vykdymas, todėl CPK VI dalies „Vykdymo procesas“ normos šiuo atveju netaikomos. Atsižvelgiant į CPK įtvirtinus civilinio proceso principus, dalyvaujančio byloje asmens teikiamas teismui pareiškimas, prašymas, skundas ir kitaip pavadintas dokumentas yra procesinis dokumentas, kuriam keliami ne tik formos ir turinio reikalavimai, bet ir prielaidos bei sąlygos jiems priimti (CPK 110, 111, 137 straipsnio 2 dalis). Viena tokių sąlygų ir CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytas atvejis, kuris teisėtai ir pagrįstai buvo pritaikytas nagrinėjamu atveju. Papildomai apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog Panevėžio apygardos teismo 2016 m. birželio 9 d., 2016 m. gruodžio 14 d., 2017 m. birželio 6 d. nutartyse pareiškėjai ne kartą buvo nurodyta, jog teismo sprendimo dalis, susijusi su teismo sprendimu nustatytos tėvo ir nepilnamečio sūnaus bendravimo tvarkos vykdymu, negali būti vykdoma priverstinai, nes tėvo ir vaiko bendravimas turi būti vykdomas laisva valia. Kartu pažymėtina ir tai, jog Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-278-291/2015 yra įsiteisėjęs ir pareiškėjai I. B. yra išduotas vykdomasis raštas šio teismo sprendimo pagrindu. Taigi pareiškėja gali patekti jį vykdyti antstoliui, kuris teisės aktų nustatyta tvarka atliks vykdomuosius veiksmus ir pradės priverstinį šio teismo sprendimo vykdymą tose dalyje, kuriose priverstinis vykdymas yra galimas (šiuo atveju dėl turtinio reikalavimo priverstinio vykdymo). Atskirajame skunde apeliantė neginčija, kad skundžiamos nutarties metu teismo žinioje buvo jos pateikti pareiškimai dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Minėtose apeliacinės instancijos teismo bylose priimtose nutartyse teismas yra išsamiai pasisakęs dėl reikalavimų tapatumo, todėl išsamiau dėl to nepasisakoma. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi teisinės reikšmės skundo išsprendimui. Atsižvelgdamas į virš išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl apeliantės (ieškovės) atskirasis skundas yra atmetamas, o Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gegužės 3 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Procesinėmis teisėmis turi būti naudojamasi sąžiningai, pagal jų paskirtį, tai turi užtikrinti operatyvų ir teisingą bylos išnagrinėjimą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnis, CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 1.137 straipsnio 3 dalis; CPK 7 straipsnio 2 dalis). Tais atvejais, kai šalis piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis (įskaitant nesąžiningą nepagrįsto ieškinio, apeliacinio ar atskirojo skundo pareiškimą), jai gali būti taikomos sankcijos, nustatytos CPK 95 straipsnyje. Atsižvelgdamas į šioje nutartyje išdėstytas aplinkybes, į tai, jog skundžiamoje Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gegužės 3 d. nutartimi pareiškėjai buvo paaiškinta, jog, vadovaujantis CPK 95 straipsnio nuostatomis, už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis gali būti skiriama bauda, o taip pat į tai, kad apeliantė teikia analogiškus prašymus bei atskiruosius skundus dėl priverstinio teismo sprendimo vykdymo dalyse dėl bendravimo tvarkos bei išlaikymo, nepaisant to, kad įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais dėl šių argumentų nepagrįstumo jau yra nevienkartinai pasisakyta, teismas sprendžia, kad tokį apeliantės elgesį yra pagrindas vertinti kaip piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, sudarantį pagrindą skirti baudą (CPK 95 straipsnis). Atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, piktnaudžiavimo apimtį, apeliantei skiriama 300 Eur bauda.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublik?s civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais,

nutaria:

palikti Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gegužės 3 d. nutartį nepakeistą.

Skirti apeliantei I. B., a. k. (duomenys neskelbtini) 300 (trijų šimtų) Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.