Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. 2S –565– 227/2017

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. liepos 5 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Margarita Dzelzienė viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos I. B. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. balandžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2VP-5543-1031/2017 pagal pareiškėjos I. B. pareiškimo dėl priverstinio sprendimo vykdymo, suinteresuotiems asmenims (atsakovui) J. B. ir išvadą teikiančiai institucijai Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

Šiaulių apylinkės teisme 2017-04-11 buvo gautas pareiškėjos I. B. pareiškimas, kuriuo pareiškėja prašė taikyti prievartos priemones arba imtis priemonių ir veiksmų užtikrinant įsiteisėjusio privalomo Šiaulių apylinkės teismo 2015-04-15 sprendimo dalis, kuriomis nustatyta atsakovui J. B. bendravimo tvarka su nepilnamečiu sūnumi A. B. ir išlaikymo teikimas nepilnamečiui vaikui po 100 Eur kas mėnesį mokamomis išmokomis, vykdymą ir prašė klausimą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2017 m. balandžio 20 d. nutartimi pareiškimą atsisakė priimti ir grąžino pareiškėjai.Teismas nustatė, kad 2015-04-15 Šiaulių apylinkės teismas sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-278-291/2015 ieškovės I. B. patikslintą ieškinį tenkino iš dalies ir pakeitė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-05-20 nutartimi nustatyto nepilnamečio A. B. priteisto išlaikymo dydį bei priteisė iš atsakovo J. B. po 100 Eur kiekvieną mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo sprendimo priėmimo dienos, t.y. nuo 2015-04-15, iki sūnaus pilnametystės, nutarties dalį dėl išlaikymo turtu paliko nepakeistą. Atsakovo J. B. priešieškinį tenkino iš dalies ir nustatė bendravimo su nepilnamečiu sūnumi A. B. tvarką, pagal kurią atsakovas J. B. su nepilnamečiu sūnumi A. B. turi teisę bendrauti du savaitgalius (nuo šeštadienio 9 val. iki sekmadienio 19 val.) per mėnesį, atsižvelgiant į nepilnamečio vaiko norą ir galimybes; vaiko vasaros atostogų metu, atsižvelgiant į vaiko norą ir galimybes, vieną vasaros mėnesį praleisti tėvui ir sūnui kartu, neribotai bendrauti tėvui su sūnumi telefonu ir elektroninėmis komunikacijų priemonėmis, kitoje dalyje priešieškinį atmetė. Panevėžio apygardos teismas 2015-10-14 nutartimi Šiaulių apylinkės teismo 2015-04-15 sprendimą paliko nepakeistą. Pareiškėjai I. B. yra išduotas vykdomasis raštas.Pažymėjo, kad tuo atveju, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, tai teismas atsisako priimti ieškinį (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 137 str. 2 d. 4 p.). Pažymėjo, kad šalys šioje byloje yra tos pačios, tai yra pareiškėja (ieškovė) ir atsakovas J. B.. Pareiškėja prašo taikyti prievartos priemones arba imtis priemonių ir veiksmų užtikrinant įsiteisėjusio 2015-04-15 Šiaulių apylinkės teismo sprendimo dalyje, kurioje nustatyta atsakovo bendravimo tvarka su nepilnamečiu sūnumi ir išlaikymo teikimas nepilnamečiui vaikui po 100 Eur kas mėnesį mokamomis išmokomis, vykdymą, tuo tarpu 2016-06-09 Panevėžio apygardos teismo nutartimi Nr. 2S-584-425/2016, 2017-02-06 Šiaulių apygardos teismo nutartimi Nr. 2S-188-372/2017 ir 2017-02-21 Šiaulių apygardos teismo nutartimi Nr. 2S-210-883/2017 pažymėta, kad pareiškėjos I. B. pareiškimai dėl 2015-04-15 Šiaulių apylinkės teismo sprendimo priverstinio vykdymo dalyje dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku jau išnagrinėti, pareiškėjai buvo išaiškinta, kad ne visus teismo sprendimus galima vykdyti priverstine tvarka, o pareiškėjos pareiškimai dėl priverstinio sprendimo vykdymo atsisakyti priimti, remiantis CPK 137 str. 2 d. 1 p. Sprendė, kad pareiškėjos reikalavimas (dėl priverstinio sprendimo vykdymo dalyje dėl bendravimo tvarkos ir išlaikymo nepilnamečiam vaikui teikimo) apima (sutampa) aukščiau minėtose civilinėse bylose pareikštus reikalavimus. Taip pat nustatė, kad 2017-04-11 teikiamame pareiškime pareiškėja nėra nurodžiusi jokių naujų faktinių aplinkybių, dėl tų pačių aplinkybių jau yra pasisakę ir apeliacine tvarka bylas nagrinėję teismai. Konstatavo, kad reiškiami pareiškimai yra tapatūs pareiškimams, dėl kurių jau yra priimtos ir įsiteisėjusios teismo nutartys.Pripažino, kad pareiškėjos reikalavimas negali būti priimtas ir nagrinėjamas, nes jo reikalavimai yra tapatūs nagrinėtiems Panevėžio apygardos teismo (nutartis Nr. 2S-584-425/2016), Šiaulių apygardos teismo (nutartys Nr. 2S-188-372/2017 ir Nr. 2S-210-883/2017, kuriomis atitinkamos Šiaulių apylinkės teismo nutartys paliktos nepakeistos), o jose konstatuota, kad ankstesni pareiškėjos prašymai buvo pagrįstai pirmosios instancijos teismo atsisakyti priimti ir grąžinti pareiškėjai. Atkreipė dėmesį į tai, kad 2017-03-14 Šiaulių apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2VP-4188-1004/2017 išnagrinėjo analogišką pareiškėjos prašymą, dėl kurio ji yra pateikusi atskirąjį skundą.

III. Atskirojo skundo motyvai

Atskiruoju skundu pareiškėja I. B. prašo Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. balandžio 20 d. nutartį panaikinti, klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo. Nurodo, kad CPK 42 straipsnio 3 dalyje numatyta šaliai teisė reikalauti priverstinio sprendimo vykdymo, todėl ji reikalauja, kad būtent teismas užtikrintų priverstinį įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymą. Teigia, kad pateikiant pareiškimą dėl sprendimo vykdymo užtikrinimo nereikalinga nurodyti naujų faktinių aplinkybių, įrodymų, nes tai nėra naujas ginčas, vykdymo procese remiamasi sprendime išdėstytais įrodymais. Pareiškėja prašo spręsti priverstinio Šiaulių apylinkės teismo 2015-04-15 sprendimo dalies, kuriuo nustatyta atsakovui J. B. bendravimo tvarka su nepilnamečiu sūnumi A. B., vykdymo užtikrinimą imantis atitinkamų priemonių, kadangi atsakovas sprendimo nevykdo. Nesutinka, kad įgyvendino teisę į teismą, nes pateikti tapatūs pareiškimai buvo išnagrinėti, kad teismų sprendimai įgijo res judicata galią ir dėl to pareiškėja nebegali reikšti tapačių reikalavimų, nes teismai neišsprendė klausimo iš esmės ir netaikė prievartos priemonių atsakovo atžvilgiu, nesiėmė veiksmų užtikrinti sprendimo dalių, kuriomis nustatyta bendravimo tvarka ir priteistas vaikui išlaikymas, vykdymo. Teismai atsisakydami priimti pareiškimus ir spręsti priverstinio sprendimo vykdymą tyčia nevykdo įstatymo galią turinčio sprendimo ir pažeidžia CPK 18 straipsnyje įtvirtintą teismo sprendimo privalomumo principą. Pareiškėja turi teisę pakartotinai reikalauti priverstinio įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo užtikrinimo iki teismas apgins pareiškėjos, jos sūnaus teises, todėl yra teikiami pareiškimai vykdymo procese. Teismas pažeidė kooperacijos, koncentracijos ir ekonomiškumo principus, nes jau 1 metai 6 mėnesiai kaip įsiteisėjęs sprendimas yra nevykdomas, metus laiko pareiškėja prašo spręsti sprendimo vykdymo klausimą, kad būtų apgintos pažeistos vaiko teisės, tačiau teismai nesiima jokių veiksmų sprendimo vykdymo užtikrinimui. Nepagrįstai teismas konstatavo, kad pareiškėjai buvo išduotas vykdomasis raštas, kuris gali būti pateiktas antstoliui vykdyti, nes vykdomajame rašte dėl išlaikymo priteisimo išieškotoju nurodytas vaikas, kuris nebuvo įtrauktas į procesą šalimi, pareiškėja nėra išieškotoja, ji yra išieškotojo atstovė ir neturi teisės imti vykdomojo rašto bei pateikti jo antstoliui vykdyti. Pareiškėja vykdomojo dokumento neturi, taip pat neturi teisės teikti prašymo dėl vykdomojo rašto dėl bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku vykdymo užtikrinimo ir išlaikymo teikimo, nes ji sprendimo dalyse nenurodoma. Pareiškėja nesinaudoja uzufrukto teise, ją perleidžia teisėjai, kuri ir turi užtikrinti sprendimo vykdymą, pareiškėjai įstatymai nemato įpareigojimo kreiptis dėl vykdomojo rašto išdavimo, šia teise ji nesinaudoja ir teikia reikalavimus tai padaryti teismui, kadangi teismai nenustatė tinkamai šalių ir jie atsakingi už įsiteisėjusio sprendimo vykdymą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. balandžio 20 d. nutarties, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatė.Byloje keliamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos pareiškimą dėl priverstinio sprendimo vykdymo pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktą, tai yra pripažinus, jog jau yra įsiteisėjusi teismo nutartis, priimta dėl tapataus prašymo, teisėtumo ir pagrįstumo.Byloje nustatyta, kad Šiaulių miesto apylinkės teismas 2003-03-01 sprendimu nustatė pareiškėjos ir J. B. sūnaus A. B. gyvenamąją vietą su motina I. B.. Šiaulių apylinkės teismas 2015-04-15 sprendimu nustatė atsakovo J. B. (J. B.) ir jo nepilnamečio sūnaus A. bendravimo tvarką, pagal kurią atsakovas J. B. su nepilnamečiu sūnumi A. B. turi teisę bendrauti sprendime nustatyta tvarka. Panevėžio apygardos teismas 2015-11-14 nutartimi Šiaulių apylinkės teismo 2015-04-15 sprendimą paliko nepakeistą. Pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama spręsti prievartinių veiksmų taikymą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015-04-15 sprendimo dalies, kuria nustatyta bendravimo tvarka J. B. su nepilnamečiu sūnumi, įvykdymo. Panevėžio apygardos teismo 2016-06-09 nutartimi (civilinė byla Nr. 2S-584-425/2016) palikta nepakeista Šiaulių apylinkės teismo 2016-03-14 nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos pareiškimą CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, nurodant, kad teismo sprendimu nustatytos bendravimo su vaiku tvarkos įgyvendinimas siejamas su tėvo ar motinos, su kuriuo vaikas negyvena, vidine valios išraiška ir tokį sprendimą neįmanoma priverstinai įvykdyti. Taigi, apeliantei buvo išaiškinta, kad ne visus teismo sprendimus galima vykdyti priverstine tvarka. Panevėžio apygardos teismo 2016-12-14 nutartimi (civilinė byla Nr. 2S-989-212/2016) palikta nepakeista Šiaulių apylinkės teismo 2016-07-25 nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos pareiškimą CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu, nurodant, jog pareiškėjos pateiktas pareiškimas yra faktiškai tapatus. Šiaulių apygardos teismo 2017-02-21 nutartimi (civilinė byla Nr. 2S-210-883/2017) palikta nepakeista Šiaulių apylinkės teismo 2017-01-04 nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos pareiškimus dėl priverstinio sprendimo vykdymo CPK 137 straipsnio 2 dalies 1, 4 punktų pagrindu. Šiaulių apylinkės teismo 2017-03-14 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2VP-4188-1004/2017 pareiškėjos I. B. 2017-01-11, 2017-01-16, 2017-01-23, 2017-02-03 pateiktus pareiškimus dėl priverstinio sprendimo vykdymo klausimų sprendimo atsisakyta priimti remiantis CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktu. Panevėžio apygardos teismo 2017 m. birželio 6 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-477-755/2017, Šiaulių apylinkės teismo 2017-03-14 nutartis palikta nepakeista, konstatuojant, kad pareiškėja reiškia tapačius pareiškimus, dėl kurių jau yra priimtos ir įsiteisėjusios teismo nutartys. Apeliantė neprieštarauja, jog jos teikiami pareiškimai yra tapatūs, tačiau teigia, jog vykdymo procese nėra taikytinos ieškinio pateikimą reglamentuojančio normos, nes nebėra ginčo, visada tos pačios proceso šalys, vykdymo procese remiamasi sprendime išdėstytais įrodymais.Kadangi šiuo atveju pareiškėja teikia prašymus vykdymo stadijoje, o ne materialųjį teisinį reikalavimą, nėra visiškai tikslu pasisakyti dėl būtent ieškinio kaip procesinio dokumento tapatumo kriterijų. Tačiau, įvertinus pareiškėjos pateiktų prašymų turinį, kuris yra tapatus jau išnagrinėtų prašymų turiniui, gali būti sprendžiama pagal tas pačias taisykles. CPK I dalyje nustatytos bendrosios procesinio įstatymo nuostatos, civilinio proceso principai, kurie taikomi ir nagrinėjant pareiškimus, pateikiamus teismui vykdymo proceso metu. Pagal CPK 3 straipsnio 6 dalį, jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo materialinį arba procesinį santykį, teismas taiko įstatymo, reglamentuojančio panašius santykius (įstatymo analogija). Šiuo atveju ji gali būti taikoma.Pareiškėjai, kreipusis pirmą kartą su prašymu taikyti prievartinius veiksmus atsakovo J. B. atžvilgiu, įsiteisėjusia Šiaulių apylinkės teismo 2016-03-14 nutartimi prašymą atsisakyta priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka. Po šios nutarties įsiteisėjimo pateikti pareiškėjos prašymai, kuriais siekiama 2015-04-15 sprendimo dalies dėl atsakovo bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku priverstinio vykdymo, pagrįstai atsisakyti priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu. Tai patvirtina įsiteisėjusios nutartys: Panevėžio apygardos teismo 2016-12-14 nutartis (civilinė byla Nr. 2S-989-212/2016) ir Panevėžio apygardos teismo 2017-06-06 nutartis (civilinė byla Nr. 2S-477-755/2017). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atsisakė priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu, kadangi jokių naujų aplinkybių pareiškėja nenurodė.Pareiškėja teigia, jog pagal CPK 18 straipsnio, 42 straipsnio 3 dalies nuostatas ji turi teisę reikalauti priverstinio sprendimo vykdymo iki jis bus įvykdytas. Atkreiptinas dėmesys, kad CPK 18 straipsnyje nustatyta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Šioje normoje įtvirtintas teismo įsiteisėjusio procesinio sprendimo privalomas vykdymas. Šiuo atveju pareiškėja nepagrįstai įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumą tapatina su jo priverstiniu vykdymu. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad privalomąjį sprendimo vykdymą reikia skirti nuo priverstinio teismo sprendimo vykdymo. Priverstinis teismo sprendimo vykdymas atliekamas CPK nustatyta priverstinio vykdymo tvarka ir vadovaujantis joje nustatytais dokumentais. Pagal CPK 587 straipsnio 1 dalies 1 punktą vykdomasis dokumentas yra teismo sprendimo pagrindu išduotas vykdomasis raštas. Jis išduodamas vykdytinam teismo sprendimui įsiteisėjus (CPK 646 straipsnio 1 dalis). Ši nuostata suprantama taip, kad tai turi būti priverstine tvarka vykdytinas teismo sprendimas. Tai nėra bet kuris teismo sprendimas, kuris pagal CPK 18 straipsnį privalomas vykdyti. Ar teismo sprendimas yra priverstinai vykdytinas, sprendžiama pagal teismo sprendimu taikytą teisės gynimo būdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2014, 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-522-378/2016). Šiuo atveju teismo sprendimas dėl kartu negyvenančio tėvo bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku negali būti priverstinai vykdomas nei atsakovo, nei vaiko atžvilgiu, kas nurodyta aukščiau paminėtose šioje byloje įsiteisėjusiose pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartyse dėl tapačių pareiškėjos prašymų. Pažymėtina, jog pareiškėjos teikiamų tapataus turinio pareiškimų skaičius ir turima kitokia nuomonė dėl sprendimo priverstinio vykdymo, nei kad konstatuota šioje byloje įsiteisėjusiomis nutartimis nesuponuoja išvados, jog netinkamai taikytos procesinio įstatymo nuostatos.Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta pareiškėjos argumentus dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata galios kaip teisiškai nepagrįstus. Teismas nustato bendravimo tvarką tokią, kokia ji galima pagal esamą situaciją. Teismo sprendimas dėl bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo neįgyja res judicata galios ir dėl jo pakeitimo tėvas ar motina gali kreiptis ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2014, 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016). Pareiškėja turi teisę dėl vaiko išlaikymo pateikti vykdomąjį dokumentą vykdyti antstoliui, kaip subjektui, turinčiam valstybės suteiktus įgaliojimus vykdyti priimtus teismo procesinius dokumentus. Pažymėtina, kad šiuo atveju neturi reikšmės aplinkybė, kad išlaikymas priteistas vaikui, kadangi apeliantė uzufrukto teise valdo vaikui priteistą išlaikymą, jos pasisakymai dėl to, kad ji perduoda uzufrukto teisę teisėjai, atmestini kaip nepagrįsti.Dėl kitų atskirojo skundo motyvų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, kadangi jie teisinės reikšmės skundo išsprendimui neturi.Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, todėl apskųstoji nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o pareiškėjos atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo ją panaikinti.Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su pareiškimo priėmimo institutu, teisingai įvertino pareiškėjos pateiktų pareiškimų tapatumą, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio pirmos dalies pirmuoju punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. balandžio 20 d. nutartį palikti nepakeista.