Alytaus apylinkės teismo sprendimas

nedalyvaujant ieškovei A. L.

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. L. patikslintą ieškinį dėl santuokos nutraukimo ir kitų su tuo susijusių klausimų išsprendimo atsakovui T. L., institucija, teikianti išvadą – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir pagal atsakovo T. L. priešieškinį dėl santuokos nutraukimo ir pasekmių, ieškovei A. L., institucija, teikianti išvadą – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius (duomenys neskelbtini).

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Dėl santuokos nutraukimo esant sutuoktinio kaltei ir kompensacijos

Teismas priima sprendimą santuoką nutraukti, jeigu įsitikina, kad santuoka faktiškai iširo. Santuoka laikoma iširusia, jeigu sutuoktiniai kartu nebegyvena ir negalima tikėtis, kad jie vėl pradės gyventi kartu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.53 straipsnio 1 dalis).

Santuokos nutraukimo sąlygos reglamentuojamos CK 3.60 straipsnio nuostatose, pagal kurias sutuoktinis gali reikalauti nutraukti santuoką, kai ji faktiškai iširo dėl kito sutuoktinio kaltės (1 dalis); teismas pripažįsta sutuoktinį kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinio, pareigas, numatytas CK trečiojoje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas (2 dalis); preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jei jis yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar kitais šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina (3 dalis). CK 3.61 straipsnyje nustatyta, kad sutuoktinis, kuriam pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, gali prieštarauti dėl savo kaltės ir nurodyti faktų, patvirtinančių, kad santuoka iširo dėl ieškovo kaltės (1 dalis); teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės (2 dalis); pripažinus, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, atsiranda tos pačios pasekmės, kaip ir nutraukus santuoką sutuoktinių bendru sutikimu (3 dalis). Esminiu sutuoktinio pareigų pažeidimu pripažintinas sutuoktinio elgesys, kuris nepriimtinas teisės ir moralės požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-225-686/2015).

Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką, laikosi pozicijos, kad santuokos nutraukimas dėl vieno iš sutuoktinių kaltės galimas tik įrodžius vieną iš įstatymo preziumuojamų sutuoktinio kaltų veiksmų arba nustačius esminį pareigų nevykdymą. Pavyzdžiui, kai vienas iš sutuoktinių piktnaudžiauja alkoholiu, neprisideda prie šeimos išlaikymo, nedirba nesant pateisinamų priežasčių arba kai vienas iš sutuoktinių daug dėmesio skiria pramogoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-480-378/2017; 2020 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-191-378/2020; ir kt.), tai gali būti pagrindas pripažinti, jog toks sutuoktinis netinkamai vykdo sutuoktinio pareigas ir jas iš esmės pažeidžia. Vis dėlto sutuoktinių ryšiai grindžiami pirmiausia asmeniniais tarpusavio santykiais: lojalumu ir pagarba, šiltais jausmais vienas kitam (CK 3.27 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-505/2014), todėl tais atvejais, kai nenustatytas preziumuojamas kaltas sutuoktinio elgesys, byloje turi būti įvertinta, kokie buvo sutuoktinių tarpusavio santykiai jiems gyvenant šeimoje, koks buvo jų susitarimas dėl tarpusavio pareigų ir teisių, ar šis susitarimas nebuvo visiškai priešingas gerai moralei ir teisei, dėl kokių priežasčių vienas iš sutuoktinių pradėjo piktnaudžiauti turima padėtimi ir nevykdyti savo kaip sutuoktinio pareigų ar jas vykdyti netinkamai, kokių veiksmų ėmėsi antrasis sutuoktinis, ar sutuoktiniai ar vienas jų dėjo pastangas išsaugoti santuoką ir kaip buvo priimtas galutinis sprendimas ją nutraukti.

Iš šalių paaiškinimų matyti, kad šalys konfliktuoja daugelį metų. Teismas nurodo, kad asmens būdas pats savaime negali būti laikomas išimtinai kaltais asmens veiksmais. Šalys teismo posėdžio metu nenurodė, kokių konkrečių priemonių ėmėsi, kad išsaugotų šeimą, išspręstų kilusius sunkumus, atkurtų šeiminius santykius.

Teismo vertinimu, šalių paaiškinimai, liudytojų parodymai, rašytiniai bylos duomenys patvirtina, kad santuoka iširo dėl abiejų šalių charakterių skirtingumo, nenoro spręsti kilusių konfliktų abipusių nuolaidų derybų būdu, neieškojimo profesionalios pagalbos šeimai, pasyvumas ir apatija lėmė tarpusavio konfliktus, bendrų interesų išnykimą ir pan. Atsižvelgus į tai, kad tiek ieškovės ar atsakovo paaiškinimai bei liudytojų parodymai nėra pakankami vieno sutuoktinių kaltei nustatyti, t. y. abi šalys nebuvo tolerantiškos viena kitai, abiem trūko tarpusavio supratimo ir moralinės pagarbos vienas kitam, todėl pripažintina, kad santuoka nutrūko dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, vadovaudamasis įrodymų vertinimo taisyklėmis, daro išvadą, kad abi šalys nedėjo pakankamai pastangų, siekdamos sukurti santuokinius, šeimos ryšius, juos modifikuoti keičiantis situacijai, ir išsaugoti santuoką, todėl pažeidė įstatyme įtvirtintas sutuoktinių pareigas. Įvertinus šalių (atstovų) paaiškinimus dėl šalių bendro gyvenimo ypatumų, akivaizdu, kad šalims gyvenant santuokoje trūko moralinės paramos vienas kitam, įsiklausymo į vienas kito poreikius ir nuomonę. Ženkliai išsiskyrė jų požiūris į šeimą, tarpusavio santykius, vaikų auklėjimą.

Teismo vertinimu, faktine šalių santuokos iširimo priežastimi buvo skirtingas abiejų sutuoktinių požiūris į šeimą, į šeimos narių teises ir tarpusavio pareigas, nenoras dėti maksimalias pastangas, kad būtų išsaugoti darnūs santuokiniai santykiai, šalių lūkesčių neatitiktis ir pasirinkto santykių modelio nulemtas tarpusavio fizinis ir emocinis atitolimas. Taigi viena esminių šalių santuokos iširimo priežasčių yra ne vienos kurios nors iš jų kaltė, o skirtingi šalių požiūriai į atskirų problemų sprendimą ir nebegalėjimas (nebenorėjimas) šių požiūrių suderinti tarpusavyje, neigiamas nusistatymas vienas kito atžvilgiu, bendro intereso dėl šeimos gerovės nebuvimas. Nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad abi šalys pažeidė savo pareigas, bendro gyvenimo taisykles, nerėmė vienas kito moraliai, todėl sutriko tarpusavio bendravimas, nebuvo ieškoma bendro sutarimo, kuris ateityje padėtų atkurti darnius santuokinius ryšius, ir dėl to jų bendras gyvenimas santuokoje tapo negalimas (CK 3.27 straipsnis).

Šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu. Įvertinus tiek ieškovo, tiek atsakovės paaiškinimus, byloje esančius įrodymus, pripažintina, kad nei ieškovas, nei atsakovė nepateikė pakankamai įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, kad šeima iširo tik dėl kito sutuoktinio kaltės (CPK 12, 178 straipsnis).

Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog, nustačius, kad būtent abu sutuoktiniai pažeidė savo kaip sutuoktinių pareigas ir kad abiejų sutuoktinių pareigų pažeidimai nulėmė santuokos iširimą, CK 3.61 straipsniui taikyti nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės tai, jog vienas iš sutuoktinių šias pareigas pažeidė daugiau, o kitas – mažiau. Abiejų sutuoktinių kaltei dėl santuokos iširimo konstatuoti pakanka nustatyti, kad tarpusavio supratimo ir moralinės pagarbos vienas kitam pareigą pažeidė abu sutuoktiniai ir kad šie abipusiai pažeidimai buvo esminiai, t. y. vienokiu ar kitokiu mastu vis dėlto turėjo įtakos santuokos iširimui, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. V. v. J. V., bylos Nr. 3K-3-24/2010).

Aptartų įrodymų kontekste pažymėtina, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas bylos įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai. Civiliniame procese nereikalaujama nustatyti objektyviąją tiesą, t. y. teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus. Šis įrodinėjimo civiliniame procese ypatumas yra ne kartą pabrėžtas ir kasacinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018). Todėl įrodinėjimo standartas, atsižvelgiant į civiliniame procese reikalaujamo teismo įsitikinimo laipsnį, taip pat neturi būti suabsoliutintas, t. y. pernelyg aukštai iškeltas. Įrodymų rinkimas ir teikimas, kaip sudėtinės įrodinėjimo proceso dalys, – šalių pareigos dalykas (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, pagal kurią tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas dėl to, kad jis pats nėra ginčijamų teisinių santykių dalyvis ar stebėtojas, konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių buvimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, kad labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Teismas vertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnis).

Iš šalių paaiškinimų, byloje esančių duomenų nustatyta, kad šalys neketina atkurti iširusių sutuoktinių ryšių, nesistengia rasti tarpusavio sutarimo, santuoka faktiškai iširo ir jos išsaugoti neįmanoma. Dėl nurodytų aplinkybių darytina išvada, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės (CK 3.61 straipsnio 2 dalis).

CK 3.70 straipsnio 2 dalis numato, kad sutuoktinis turi teisę reikalauti iš kalto dėl santuokos nutraukimo sutuoktinio atlyginti žalą, išskyrus atvejus kai santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Kadangi nagrinėjamu atveju abi šalys pripažintos kaltomis dėl santuokos nutraukimo, ieškovės reikalavimai dėl neturtinės ir turtinės žalos priteisimo atmetami. Pripažinus, jog santuoka nutrūko dėl abiejų sutuoktinių kaltės, atmetamas ieškovės A. L. reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo (CK 3.70 straipsnio 2 dalis).

Šalys išlaikymo vienas iš kito nereikalauja, todėl po santuokos įregistravimo akto įrašo panaikinimo buvusių sutuoktinių tarpusavio išlaikymas nepriteisiamas (CK 3.72 straipsnis).

Nutraukus santuoką ieškovui paliktina prigimtinė pavardė – ,,L.“, o atsakovei santuokinė pavardė – ,,L.“.

Dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių momento

CK 3.127 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad vieno sutuoktinio prašymu teismas gali nustatyti, kad dalijamas tik turtas, bendrai įgytas iki tada, kai sutuoktiniai pradėjo gyventi skyrium. Pažymėtina, kad ši įstatymo nuostata (CK 3.127 straipsnio 2 dalis) neatsiejamai yra taikytina su CK 3.67 straipsnio 2 dalies nuostata, pagal kurią tokio prašymo (dalinti tik turtą, kuris įgytas iki tada, kai sutuoktiniai pradėjo gyventi skyrium) negali reikšti sutuoktinis, kuris buvo pripažintas kaltu dėl santuokos iširimo.

Teisinis reglamentavimas, suteikiantis galimybę sutuoktiniui, išskyrus tą, kuris buvo pripažintas kaltu dėl santuokos nutraukimo, prašyti, kad santuokos nutraukimas sutuoktiniams turtines pasekmes sukeltų nuo faktinio gyvenimo skyrium dienos siejamas su galimybe išvengti turtinių pasekmių, atsirandančių dėl įstatymų nustatyto sutuoktinių turto teisinio režimo taikymo (CK 3.87 straipsnio 1 dalis) ir sutuoktinių prievolių bendrumo (CK 3.109 straipsnio 1 dalis). Kadangi sutuoktiniams kartu nebegyvenant tampa sudėtingiau priimti bendrus sprendimus dėl bendrąja jungtine nuosavybe esančio turto disponavimo ir bendrų prievolių prisiėmimo, daryti įtaką kito sutuoktinio priimamiems sprendimams, teismas, įvertinęs visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, gali paankstinti santuokos nutraukimo turtinių pasekmių sutuoktinių teisėms atsiradimo momentą. Taikant CK 3.67 straipsnio 2 dalį, santuokos nenutraukę, tačiau kartu gyventi nustoję sutuoktiniai, gali išvengti turto įgijimo bendrojon jungtinėn nuosavybėn ir bendrų prievolių atsiradimo. Teismo sprendimas, nustatantis santuokos nutraukimo turtinių pasekmių atsiradimo momentą, turi įtakos tiek sutuoktinių tarpusavio teisėms ir pareigoms, tiek jų kreditorių teisėms, todėl gali būti priimtas tik sutuoktinio (ar abiejų sutuoktinių) prašymu bei išanalizavus ir nustačius sutuoktinių faktinio gyvenimo skyrium aplinkybes, taip pat įvertinus, ar šiuo prašymu nėra siekiama dirbtinai išvengti prievolių kreditoriams. Draudimas kaltam dėl santuokos nutraukimo sutuoktiniui remtis CK 3.67 straipsnio 2 dalimi grindžiamas kaltės dėl santuokos iširimo teisiniu reglamentavimu, lemiančiu neigiamas santuokos nutraukimo pasekmes kaltam sutuoktiniui. Prašymą taikyti CK 3.67 straipsnio 2 dalį pareiškiantis sutuoktinis paprastai siekia turtinės naudos (išvengti jo įgyto turto dalijimo ir (arba) kito sutuoktinio prisiimtų prievolių bendrumo), tačiau tokia nauda neturi būti teikiama asmeniui, kuris savo kaltais veiksmais lėmė santuokos iširimą. CK 3.67 straipsnio 2 dalyje nereglamentuota, ar teismas gali taikyti santuokos nutraukimo turtines pasekmes nuo sutuoktinių faktinio gyvenimo skyrium, kai kaltais dėl santuokos iširimo pripažįstami abu sutuoktiniai. Remiantis CK 3.61 straipsnio 3 dalimi, pripažinus, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, atsiranda tos pačios pasekmės, kaip ir nutraukus santuoką sutuoktinių bendru sutikimu (CK 3.51–3.54 straipsniai). Kai dėl santuokos iširimo kalti abu sutuoktiniai, abu jie laikomi iš esmės pažeidę savo kaip sutuoktinio pareigas (CK 3.60 straipsnio 2 dalis). Esant abiejų sutuoktinių kaltei išnyksta pagrindas taikyti sankcijas vienam sutuoktiniui dėl santuokos nutraukimo, nė vienas sutuoktinis negali būti laikomas nukentėjusiu dėl santuokos iširimo, kartu nėra pagrindo drausti naudotis CK 3.67 straipsnio 2 dalies teikiama galimybe paankstinti santuokos nutraukimo turtinius padarinius sutuoktinių teisėms. Sisteminis CK 3.67 straipsnio 2 dalies ir CK 3.61 straipsnio 3 dalies aiškinimas lemia, kad kai kaltais dėl santuokos iširimo pripažįstami abu sutuoktiniai, bet kuris iš jų gali prašyti, kad teismas nustatytų, jog santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisinius padarinius sukėlė nuo tos dienos, kai jie faktiškai nustojo kartu gyventi (CK 3.67 straipsnio 2 dalis). Abiejų sutuoktinių kaltė dėl santuokos iširimo nėra kliūtis teismui taikyti CK 3.67 straipsnio 2 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2013).

Šalys pripažino, kad santuokos nutraukimas šalių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo šalių gyvenimo skyrium, t. y. nuo 2021 m. birželio 5 d.

Dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo

Šalys sutarė dėl jų nepilnamečio sūnaus J. gyvenamosios vietos nustatymo. Atsakovas neprieštaravo ieškovės prašymui vaiko gyvenamąją vietą nustatyti su ieškove.

Lietuvos Aukščiausias Teismas yra išaiškinęs, kad nustatydamas vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, teismas visų pirma turi užtikrinti vaikui saugią ir stabilią aplinką, taip pat lygias tėvų teises dalyvauti vaiką auklėjant ir ugdant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016). Aplinkos, kurioje gyvena vaikas, stabilumas yra reikšmingas vaiko psichologinei būklei įtaką turintis veiksnys, todėl kai vaikas jau gyvena tam tikroje aplinkoje, jos pakeitimo galimybė turi būti įvertinama ypač atidžiai. Aiškinantis šeimos aplinkos sąlygas, būtina nustatyti vaiko santykius su kiekvienu iš tėvų, šių dorovinius ir kitokius asmenybės bruožus, požiūrį į vaiko auklėjimą, augimą ir tobulėjimą, dalyvavimą jį išlaikant ir prižiūrint iki ginčo atsiradimo, galimybes sudaryti jam tinkamas gyvenimo, auklėjimo ir vystymosi sąlygas, įvertinant tėvų darbo pobūdį, darbo režimą, turtinę tėvų padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-513/2007; Nr. 3K-3-41/2010).

Byloje esantys dokumentai ir šalių paaiškinimai neginčijamai patvirtina faktą, jog nepilnametis sūnus J. nuolat gyveno su mama. Jam ta gyvenamoji aplinka yra įprasta, jo santykis su mama yra geras, šiltas, kartu gyvena jo vyresnysis brolis bei jo senelė. Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai nurodė, kad J. L. namuose jaučiasi gerai, mama juo rūpinasi. Kalbant apie tėvą, vaiko elgesys ir nuotaika pasikeitė, sakė, kad jis neatsiliepia ir neatrašo į tėčio žinutes, buvo jį užblokavęs. Šalims dedant pastangas, bylos nagrinėjimo eigoje buvo atkurtas vaiko ir tėčio ryšys, vyko susitikimai (duomenys neskelbtini) paslaugų centre, dalyvaujant socialiniam darbuotojui ir (ar) atvejo vadybininkui. Atsižvelgiant į šalių poziciją šiuo klausimu ir į vaiko išsakytą nuomonę, kad su mama jis jaučiasi geriau, jaučiasi mylimas, į tai, kad jis jau buvo išvykęs pas savo tėtį ir ten taip pat praleido laiką, bendravo su kitais ten gyvenančiais vaikais, teismas daro išvadą, kad nepilnamečio J. L. gyvenamoji vieta nustatytina jo motinos gyvenamojoje vietoje. Vaiko motinai pasirūpinti vaiku padeda ir jos mama, kuri gyvena kartu. Vaiko teisių apsaugos tarnybos išvadoje nenurodyta jokių aplinkybių, kurios leistų suabejoti vaiko motinos netinkamu elgesiu, išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą J. L. gyvenamąją vietą nustatyti kartu su motina A. L..

Dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo

CK 3.170 straipsnyje nustatyta, kad tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant (1 dalis). Vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena (2 dalis). Kai tėvai nesusitaria dėl skyrium gyvenančio tėvo ar motinos dalyvavimo auklėjant vaiką ir bendravimo su juo, bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarką nustato teismas (3 dalis). Tėvas ar motina, su kuriuo gyvena vaikas ir (ar) su kuriuo teismo sprendimu nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, turi nekliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Šios pareigos nevykdymas laikomas piktnaudžiavimu tėvų valdžia, už kurį tėvas (motina) atsako įstatymų nustatyta tvarka (4 dalis).

Kasacinis teismas, apibendrindamas praktiką dėl tėvo (motinos) teisės ir pareigos bendrauti su vaiku, išskiria šiuos tėvo (motinos), negyvenančio kartu su vaiku, bendravimo su juo pagrindinius principus: 1) bendravimo tvarka turi užtikrinti geriausius vaiko interesus, 2) kurių vienas pagrindinių yra palaikyti saugų, tiesioginį ir pastovų ryšį su atskirai gyvenančiu tėvu (motina); 3) tais atvejais, kai tėvas (motina) nebendrauja ar trukdo bendrauti kitam su vaiku, teismas gali abiem tėvams ar vienam iš jų taikyti sankcijas dėl teismo sprendimu nustatytos bendravimo tvarkos nevykdymo ar netinkamo vykdymo, jei tai geriausiai atitinka vaiko interesus; 4) tais atvejais, kai dėl vienų ar kitų priežasčių tiesioginis tėvo (motinos) ir vaiko bendravimas neatitinka geriausių vaiko interesų, turi būti užtikrintas netiesioginis, per tarpininką ar kitokios formos tėvo (motinos) ir vaiko šeiminių ryšių palaikymas; 5) teismas, nustatydamas tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką, turi vertinti vaiko interesus ilgesnėje laiko perspektyvoje, todėl net ir tuo atveju, jei dėl vienų ar kitų priežasčių vaiko bendravimas su tėvu (motina) šiuo metu gali būti komplikuotas, teismas turi vertinti, ar bendravimo ribojimas nepakenks vaiko interesams žiūrint toliau į ateitį; 6) vis dėlto teismas turi įvertinti, ar jo nustatoma tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarka bus realiai įgyvendinama, todėl tais atvejais, kai vaikas išreiškia kategorišką priešiškumą bendravimui su tėvu (motina), turi būti stengiamasi nustatyti tokio priešiškumo priežastis, tėvo (motinos) ir vaiko tarpusavio santykius iki sprendimo priėmimo ir jų pokytį sprendimo vykdymo metu; 7) vaikai patiria emocinę žalą ne tik dėl nuolat besitęsiančių tėvų konfliktų, bet ir dėl jiems, jų nuomonės svarbai primetamos tėvų atsakomybės už bendravimo tvarkos (ne)vykdymą, todėl teismas turi siekti išlaikyti tinkamą pusiausvyrą tarp vaiko nuomonės ir norų svarbos vertinimo ir jo intereso užmegzti glaudesnį ryšį su kartu negyvenančiu tėvu (motina), jį saugoti ir plėtoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157-916/2021, 34 punktas).

Toks įstatyme įtvirtintas tėvų ir vaikų teisių bei pareigų reguliavimas visų pirma reiškia, kad vaikas turi teisę nuolat bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu ar tėvai tarpusavy dėl to sutaria, ar ne. Todėl kilus ginčui tarp tėvų, vaiko interesų apsaugą ir teisę bendrauti su abiem tėvais turi užtikrinti teismas, nustatydamas tokią bendravimo su vaiku tvarką, kuri labiausiai atitinka jo interesus, o ne kurio nors iš tėvų norus. Nustatant vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarką, visų pirma įgyvendinamos vaiko teisės ir ginami vaiko interesai, nes, tik atsižvelgiant į juos, gali būti ribojamas vaiko bendravimas su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-444/2014). Įstatymas įpareigoja teismą nustatant skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgti į vaiko interesus ir sudaryti galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką.

Kartu pažymėtina, kad teismas nustato bendravimo tvarką tokią, kokia ji galima pagal esamą situaciją. Teismo sprendimas dėl bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo neįgyja res judicata (galutinis teismo sprendimas) galios ir pasikeitus aplinkybėms dėl jo pakeitimo tėvas ar motina gali kreiptis ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016, 22 punktas).

Dėl išlaikymo

Ieškovė pateiktu ieškiniu prašo priteisti iš atsakovo T. L. nepilnamečiui sūnui J. L. išlaikymą po 365,00 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki vaiko pilnametystės, priteistą sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, pinigines lėšas pervedant ne vėliau kaip iki einamojo mėnesio 10 dienos į vaiko motinos A. L. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), iki kiekvieno einamojo mėnesio 5 d. Nustatyti, jog nepilnamečio vaiko išlaikymo lėšas uzufrukto teise tvarko vaiko motina A. L..

Atsakovas pateiktu priešieškiniu prašo priteisti iš jo po 306 Eur sūnui J. L. kas mėnesį iki jo pilnametystės, išlaikymo sumą pervedant į A. L. sąskaitą.

Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtinta, kad visuotinai pripažįstama kiekvieno vaiko teisė turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi bei tėvų didžiausią atsakomybę už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal tėvų sugebėjimus ir finansines galimybes. CK 3.192 straipsnio, reglamentuojančio tėvų pareigą išlaikyti savo vaikus, 2 dalyje nustatyta, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įstatyme įtvirtintas vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumo principas reiškia, jog vaiko išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jo tėvų turtinės padėties. Kartu, nustatant nepilnamečio vaiko išlaikymo dydį, turi būti laikomasi prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principo (CK 3.3 straipsnio 1 dalis), kurio esmė yra ta, kad, priimdamas sprendimą dėl išlaikymo dydžio, teismas privalo pirmiausia atsižvelgti į vaiko interesus. Koks išlaikymo dydis užtikrina būtinas vaikui vystytis sąlygas, kiekvienu atveju sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, tačiau šis kriterijus yra tik orientacinis ir taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2004, 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009). Remiantis CK 3.192 straipsnio 2 dalimi, išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad vaikų poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumo principas reiškia, kad vaiko išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jo tėvų turtinės padėties. Teismas negali priteisti vaiko išlaikymui daugiau, negu tai objektyviai leidžia jo tėvų turtinė padėtis, todėl, nagrinėdamas bylą dėl išlaikymo priteisimo, privalo nustatyti tėvo (motinos) turtinę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2010). Tėvų turtinė padėtis vertintina atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat į tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikams išlaikyti. Vertindamas tėvų turtinę padėtį, teismas turi atsižvelgti į prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą (CK 3.3 str. 1 dalis), lemiantį, kad visos abejonės dėl išlaikymo priteisimo, jo dydžio, formos nustatymo ir pan. turi būti vertinamos vaiko interesų naudai. Jei yra pagrįstų abejonių dėl tikrosios tėvų turtinės padėties, jų gaunamų pajamų ir pan., teismas ją turi vertinti vaiko interesų naudai, t. y. laikyti, kad padėtis leidžia priteisti vaiko poreikius atitinkantį išlaikymo dydį. Sąžiningo ir rūpestingo asmens, kuris turi pareigą išlaikyti savo nepilnametį vaiką, elgesio standartai reikalauja imtis visų jam prieinamų priemonių, kad gautų pajamas, pakankamas vaikui išlaikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009). Pareiga teikti vaikui išlaikymą yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis ar išlaikymo teikėjo nerūpestingu, nesąžiningu elgesiu. Vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų savo amžių bei profesines galimybes atitinkančias pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2010).

Pareiga išlaikyti vaikus išlieka ir kartu su vaiku negyvenančiam tėvui (motinai) (CK 3.193 straipsnio 1 dalis, 3.194 straipsnio 2 dalis). Tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, o išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečio vaiko poreikiams bei tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (CK 3.192 straipsnis). Šalių sūnus J. L. yra nepilnametis, todėl atsakovas turi pareigą jį išlaikyti ir bylos duomenimis šią pareigą vykdo, pervesdamas sūnaus išlaikymui kas mėnesį po 306 Eur. Pervedama suma vaiko išlaikymui nuolat kito, įvertinus MMA dydžio pokyčius. Atsakovas pradžioje mokėjo 150 Eur išlaikymą vėliau jį didino iki 306 Eur, kurį pradėjo mokėti nuo 2024 metų sausio mėnesio.

Ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 365 Eur išlaikymą, nes jos nuomone toks išlaikymo dydis, kurį skirs abu tėvai, sudarantis 730 Eur sumą per mėnesį, bus pakankamas vaiko būtiniesiems poreikiams patenkinti. Be to pradėjus tėvams gyventi atskirai, vaiko gyvenimo kokybė ir įpročiai neturėtų keistis, neturėtų būti netenkinami dėl skyrybų.

Paprastai teisminėje praktikoje pripažįstamos pagrįstomis ir būtinomis tenkinant vaiko poreikius išlaidos, siekiančios 1 minimalią mėnesinę algą (toliau - MMA) (nuo 2024 m. sausio 1 d. – 724 Eur, 709 Eur į rankas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-259/2004, Nr. 3K-3-495/2009; Nr. 3K-3-209-916/2016). Šis kriterijus yra orientacinis ir taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. Tai reiškia, kad teismas, spręsdamas dėl išlaikymo dydžio, turi įvertinti konkretaus vaiko poreikius, kurie gali būti tiek mažesni, tiek didesni nei 1 MMA, tačiau tai turi įrodyti šalys, pateikdamos konkrečius įrodymus dėl didesnių ar mažesnių vaiko poreikių.

Nagrinėjamoje byloje ieškovė ieškinyje nurodė, jog šalių nepilnamečio sūnaus J. poreikiams tenkinti reikalinga 730 Eur suma: maistui - 200 Eur; mokyklinės prekės ir būreliai - 50 Eur; būsto išlaidoms ir švaros priemonėms - 150 Eur; aprangai, avalynei - 50 Eur; sveikatinimui ir kitoms paslaugoms - 40 Eur; higienos reikmenims - 20 Eur; papildomai edukacijai - 40 Eur; pramogoms, laisvalaikiui, šventėms (įskaičiuojamos ir atostogoms kaupiamos lėšos) - 140 Eur; transporto (kuro) išlaidoms - 40 Eur.

Teismas su šiais šalių argumentais iš esmės sutinka bei pažymi, jog nepilnamečiui vaikui priteistas laikinas išlaikymas buvo nustatytas tik preliminariai atsižvelgiant į nepilnamečio vaiko poreikius ir tėvų turtinę padėtį, išsamiai nevertinant tėvų finansinių galimybių teikti realius vaiko poreikius atitinkantį išlaikymą, išlaikymo dydį. Paskutinis prašymas dėl laikino išlaikymo padidinimo teismo nebuvo tenkintas, nes buvo pateikti įrodymai, kad atsakovas pats gera valia moka padidintą 306 Eur išlaikymą. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas nenustatė išlaikymo dydžio minimalios ribos, įtvirtindamas, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Koks išlaikymo dydis užtikrina būtinas vaikui vystytis sąlygas, kiekvienu atveju sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2010). Visgi minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, kuris šiuo metu atskaičius mokesčius yra 709 Eur (nuo 2024 m. sausio 1 d. minimali mėnesio alga (MMA) Lietuvoje iki mokesčių sudaro 924 Eur) laikytinas orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniesiems poreikiams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-209-916/2016).

Įvertinus ir apibendrinus visus vaiko poreikius, teismas laiko, kad konkrečiu atveju per mėnesį vaiko, J., būtiniesiems poreikiams patenkinti yra būtinos apie 700 Eur išlaidos. Vaikas yra vienuolikos metų amžiaus, lanko mokyklą. Teismas, įvertinęs ieškovės nurodytus vaiko poreikius, daro išvadą, kad ieškovės paskaičiuotas išlaikymas 730 Eur vaikui per mėnesį, įvertinus vaiko amžių, yra labai artimas, teismo nurodytai 700 Eur sumai. Kadangi šis skirtumas yra labai nedidelis, tai teismas daro išvadą, kad tokia suma yra reali ir gali būti pripažinta kaip būtina ir tenkinanti būtinus vaiko poreikius.

Ieškovės turtinė padėtis yra gera: ji turi nuolatinę gyvenamąją vietą, turi pastovias pajamas, kurios 2023 metų pabaigoje sudarė apie 1971 Eur į mėnesį. Ji turi sveikatos problemų, kurios reikalauja dėmesio ir išlaidų.

Atsakovo turtinė padėtis taip pat vertintina gerai, kadangi atsakovas taip pat turi darbą (dirba pagal individualią veiklą elektriku statybose) ir užsidirba kiekvieną mėnesį pajamas pragyvenimui. Tiksliai paskaičiuoti atsakovo gaunamas pajamas yra sunku. Iš pateiktų pajamų deklaracijų, neabejotinai atsakovas kas mėnesį gauna MMA, tikėtina, kad jis uždirba arba turi galimybę uždirbti ir didesnes pajamas. Jis šiuo metu neturi savo gyvenamosios vietos, gyveno savo tėvų namuose, dabar gyvena savo sugyventinės namuose. Atsakovas taip pat turi sveikatos problemų, kurios, kaip nurodė atsakovas, kartais jam trukdo dirbti. Susipažinus su medicininiais dokumentais darytina išvada, kad šios problemos gali būti išsprendžiamos ir atsakovas, tikėtina, nepraras darbingumo.

Iš byloje surinktų ir ištirtų įrodymų teismas daro išvadą, kad šalių turtinė padėtis yra panaši, todėl nėra pagrindo nukrypti nuo vaiko išlaikymo lygių dalių principo. Atsakovas yra jaunas, dirbantis, todėl tai užtikrina jo galimybę mokėti išlaikymą vaikui, jis turi galimybę dirbti, užsidirbti ir tokiu būdu vykdyti jam įstatymo numatytą pareigą - išlaikyti savo vaiką.

Įstatymas numato, kad išlaikymas gali būti priteisiamas trimis būdais: periodinėmis išmokomis, konkrečia pinigų suma arba priteisiant vaikui tam tikrą turtą (CK 3.196 straipsnio 1 dalis). Teismas laiko, kad konkrečioje situacijoje vaikų poreikių tenkinimą labiausiai atitiktų išlaikymo mokėjimas periodinėmis išmokomis.

Vaiko išlaikymas yra turtinė asmeninė prievolė, todėl jos negalima atsisakyti arba perleisti kitiems asmenims (CK 3.192 straipsnio 1 dalis). Šios pareigos nevykdymas ar netinkamas vykdymas negali būti pateisinamas bloga turtine padėtimi, išvykimu, kitomis priežastimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010).

Vaikui priteistas išlaikymas yra nepilnamečio vaiko nuosavybė, kurią tvarko vaiko tėvas (motina) uzufrukto teisėmis išimtinai vaiko interesais (CK 3.185 straipsnis, CK 3.186 straipsnis, CK 3.203 straipsnio 1 dalis). Priteista išlaikymo suma indeksuojama kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją (CK 3.208 straipsnis).

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad pagal Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymo nuostatas šiuo įstatymu vaikui teikiama išmoka skirta būtent jo poreikiams tenkinti; ši išmoka tėvų yra valdoma uzufrukto teise (CK 3.190 straipsnio 1 dalis) ir jos tikslas yra palengvinti tėvų finansinę naštą, t. y. jiems vykdant savo pareigas išlaikyti vaikus, kad tėvai dėl kurios nors dalies vaikų poreikių tenkinimo neturėtų leisti savo lėšų (jei jų yra), o tokių lėšų tėvams neturint – užpildoma tėvų finansų spraga tam, kad, uzufrukto teise valdant vaiko išmoką, galima būtų patenkinti visus vaiko poreikius. Toks nurodytų Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymo nuostatų ir atitinkamai pačios išmokos paskirties aiškinimas atitinka šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą tikslą – finansinės paramos šeimoms, auginančioms vaikus ar įvaikius, teikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-687/2020).

Vadovaujantis nurodyta kasacinio teismo nutartimi, pagal Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymą valstybės mokamos vaikui išmokos yra skirtos jo poreikiams tenkinti ir yra finansinė pagalba jį auginantiems tėvams. Dėl to, teismui sprendžiant dėl iš tėvo (motinos) priteistino išlaikymo vaikui dydžio, nustatytas visas vaikui reikalingo išlaikymo dydis mažintinas pagal minėtą įstatymą valstybės mokamomis vaikui išmokomis ir tik po to nustatytinos tėvų teiktino išlaikymo dalys, atsižvelgiant į kiekvieno iš jų turtinę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-687/2020).

Atsižvelgiant į šiuo metu valstybės pagal Lietuvos Respublikos Išmokų vaikams įstatymą mokamos išmokos vienam nepilnamečiam vaikui dydį (96,25 Eur), spręstina, kad atsakovo nepilnamečiui sūnui teiktino išlaikymo faktinė suma yra 316 Eur ((730 Eur – 96,25 Eur) / 2 ).

Pažymėtina, kad išlaikymo teikimo santykiai yra tęstinio pobūdžio. Dėl to teismo sprendimas, kuriuo yra priteista atitinkamo dydžio išlaikymas, šalims res judicata galios neįgyja, o po teismo sprendimo priėmimo pasikeitus šalių turtinei padėčiai, ar atsiradus papildomoms vaiko priežiūros išlaidoms (vaiko liga, sužalojimas, slaugymas ir nuolatinė priežiūra), priteisto išlaikymo dydis gali būti padidintas arba sumažintas (CK 3.201 straipsnio 1 dalis).

Dėl išlaikymo įsiskolinimo

A. L. buvo pareiškusi ir reikalavimą dėl išlaikymo įsiskolinimo 2 242,13 Eur priteisimo. Tačiau bylos nagrinėjimo eigoje ieškovė nurodė, kad ji pripažįsta, jog šiuos pinigus pati nuėmė nuo sąskaitos ir juos panaudojo vaiko reikmėms, kadangi jai trūko pinigų vaiko išlaikymui, nupirko kompiuterį, dviratį, paspirtuką, šalmą ir kitiems poreikiams, todėl šioje dalyje savo reikalavimo atsisako.

Atsakovas nesutiko su reikalavimu priteisti išlaikymo įsiskolinimą, nurodydamas, kad jis visą laiką mokėjo išlaikymą vaikui, keičiantis situacijai jį didino ir laikė, kad toks teikiamas išlaikymas atitinka vaiko poreikius.

Kasacinis teismas laikosi nuostatos, kad tais atvejais, kai vienas iš tėvų su vaiku negyvena, jam tenka pareiga įrodinėti, jog tėviškas pareigas vykdė tinkamai, nors ir gyveno skyrium (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2011). Išlaikymo įsiskolinimas gali atsirasti dėl to, kad išlaikymas neteikiamas iš viso ar jeigu jis neteikiamas iš dalies, t. y. teikiamas tik tokio dydžio aprūpinimas, kuris nepatenkina vaiko visų būtinų poreikių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2008).

Dėl bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe įgyto turto padalinimo

Dėl bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgyto turto (turto balansas) ir dalintino turto

Byloje šalys nurodo jiems priklausančių daiktų vertę mažesnę, tuo patvirtindamos, jog daiktai jau yra ne nauji, seniai naudojami, kai kurie jau praradę vertę, nes nebenaudojami, nebeveikiantys. Tuo tarpu procesiniuose dokumentuose šalys juos įvertina kaip naujus, nurodydami arba jų įsigijimo kainą arba pateikdami iš internetinių puslapių naujų daiktų kainą. CK 3.119 straipsnis numato, kad dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje.

Kadangi iš esmės šalys pripažįsta ir sutinka, kad namų apyvokos daiktai, kurie yra A. L. gyvenamojoje vietoje ir liktų jai, o statybiniai įrankiai iš esmės liktų atsakovui, kadangi jis daugelį jų išsivežęs, nes tai yra jo darbo priemonė, tai šis sprendime aptartas turtas į dalintino turto vertę neįtrauktinas ir nedalintinas. Ieškovė neįrodė, kad atsakovas turėjo įgijęs 2 Fiskars plaktukus 69,98 Eur vertės, bei neįrodė, kad buvo įgiję betono maišyklę, kurią įvertino 259 Eur, todėl šie daiktai pašalintini iš bendro turto ir nedalintini.

Dėl transporto priemonių

Atsakovas sutinka, kad jam būtų palikta transporto priemonė Volkswagen Caddy, kadangi šią transporto priemonę jis naudoja darbo reikalais. Atsakovas sutinka ir su tuo, jog Renault Clio , priekaba MAZ būtų palikta ieškovei. Tarp šalių kyla ginčas dėl transporto priemonės Kia Ceed vertės ir kam ji turėtų atitiekti. Ieškovė nurodė, kad šis automobilis turėtų būti priteistas atsakovui, nes ir buvo įsigytas jo noru. Atsakovas gi tvirtina, kad šiuo automobiliu dažniausiai naudojosi ieškovė, dabar juo važinėja jų vyresnysis sūnus L., todėl mano, kad jis turėtų būti priteistas ieškovei. Ieškovė bylos nagrinėjimo eigoje nurodė, kad jeigu ši transporto priemonė būtų priteista jai, tai ji neprieštarautų ir ją padovanotų sūnui. Byloje esanti VĮ ,,Regitra“ pažyma patvirtinama, kad automobilis Kia Ceed buvo registruotas A. L. vardu, o kitos priemonės Volkswagen Caddy, Renault Clio ir priekaba buvo registruoti T. L. vardu. Teismas daro išvadą, kad automobilis Kia Ceed priteistinas ieškovei, nes pastaruoju metu ji šiuo automobiliu disponavo. Kadangi abi šalys pripažino, kad pateikti iš internetinio puslapio dokumentai apie automobilio vertę neatitinka jų įsigyto automobilio Kia Ceed komplektacijos, tai teismas šiais dokumentais nesivadovauja. Šalys labai panašiai vertina šį automobilį, nurodydamos jo vertę 8000 – 7000 Eur. Kadangi šalys į bylą nepateikė jokių objektyvių šios transporto priemonės vertę patvirtinančių įrodymų, tai teismas šio daikto vertę nustato pagal pateiktų šalių verčių vidurkį, t. y. 7 500 Eur. Šalys taip pat nurodė kiek skirtingas automobilio Volkswagen Caddy vertes 3200 – 2000 Eur, tad teismas taip pat šio daikto vertę nustato pagal pateiktų šalių verčių vidurkį, t. y. 2600 Eur. Dėl kitų transporto priemonių verčių šalys sutiko, tad Renault Clio vertintina 300 Eur, o priekaba MAZ – 290 Eur.

Dėl ginklų ir seifų

Teismas laiko, kad šalys turi įrodyti tas aplinkybes, kurias ginčija. Ieškovė teigdama, kad ginklai yra verti daugiau turi tai įrodyti. Liudytojo N. L. parodymai nėra pakankamas pagrindas teismui tikėti, kad ginklų vertė yra kitokia. N. L. nėra ginklų vertinimo specialistas, jis neturi tam reikiamų kompetencijų. Be to, jau anksčiau teismas paminėjo, kad jis yra ieškovės sesers draugas, jis yra artimas ieškovės aplinkai, todėl šis liudytojas negali būti vertinamas kaip visiškai nešališkas šioje byloje. Bylos nagrinėjimo eigoje paaiškėjo aplinkybės, jog šis asmuo praeityje buvo teistas, todėl nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą šio liudytojo parodymus vertinti itin kritiškai. Ieškovė tvirtindama, kad ginklų vertės yra didesnės privalo tai įrodyti (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis).

Šalys pripažįsta, kad jie santuokos metu įgijo tris seifus, kurių vienas yra A. L. motinos name įtvirtintas į grindis. Kiekvieną jų vertina po 100 Eur. Sutinka, jog 2 kilnojami seifai būtų priteisti atsakovui, o vienas, esantis gyvenamajame name – ieškovei.

Teismas daro išvadą, kad bylos nagrinėjimo metu nebuvo įrodyta, jog ginklų vertė yra didesnė, nei nurodė atsakovas savo procesiniuose dokumentuose. Ginklai priteistini atsakovui, nes jis turi leidimą ginklams ir dėl šio turto padalinimo nėra ginčo tarp šalių.

Dėl žemės sklypo ir statinio – gyvenamojo namo - jame

Ieškovė patikslintu ieškiniu prašo priteisti atsakovui jų santuokoje įgytą turtą žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), 50 000 Eur vertės. Ji nurodė, jog sklypas buvo įsigytas tikslu pastatyti šeimos namą, kuriame šeima planavo savo ateitį. Nurodė, kad šeimos seife buvo sukaupta 29 000 Eur, kurias atsakovas pasiėmė, išeidamas iš namų 2021 metais. Ji tvirtina, kad būtent iš sutaupytų lėšų ir buvo pradėta bei tęsiama namo statyba. Posėdžio metu ieškovė paaiškino, kad ji nežino, kokios buvo šeimos pajamos 2018-2020 metais.

Ieškovė nurodė, kad atsakovas nuolat turėdavo grynųjų, nes už darbą jam mokėdavo grynaisiais. Tvirtina, kad atsakovas į savo banko sąskaitą dažnai įnešdavo grynųjų pinigų, gaudavo darbo užmokestį į sąskaitas. Ieškovė iš bylos dokumentų daro išvadą, kad atsakovas bendro gyvenimo metu gaudavo ženkliai daugiau grynųjų pinigų, iš kurių tik maža dalis buvo naudojama šeimos poreikiams, nes atsakovas grynuosius taupė namo statybai. Bylos nagrinėjimo eigoje, ieškovė keitė savo reikalavimus, atsisakydama padalinti santuokoje įgytas santaupas 29 000 Eur, nes jos buvo panaudotos namo statybai. Ieškovė nurodo, kad pasikeitus situacijai, ji prašo žemės sklypą, kuriame pastatytas gyvenamasis namas priteisti atsakovui, o jai priteisti ½ dalies piniginę kompensaciją už šį turtą 25 000 Eur.

Byloje yra žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartis (2022-11-15 DOK- 43356), iš kurios matyti, kad 2020-07-13 pirkėjas T. L. įsigijo žemės sklypą, kurio vertė NTR pažymėjime nurodoma 1610 Eur, o pirkimo kaina buvo 2000 Eur. Nuo turto įsigijimo iki jo dalinimosi jau praėjo šiek tiek laiko, tačiau pagal NTR pažymėjimus šio turto vertė išliko nepakitusi.

Teismas laiko, kad tokia konsultacija negali būti prilyginama Turto vertinimui, vadovaujantis turto ir verslo pagrindų įstatymo tvarka. Ieškovės pateikto užsakymo tikslas buvo įvertinti turto pardavimo kainą, tačiau nenustatyti šio turto vertę. Turto vertė ir turto pardavimo kaina, nėra tapačios sąvokos ir nustatyta galima turto pardavimo kaina, ne visada atitinka realią turto vertę (kartais turto reali vertė būna nedidelė, tačiau pardavimo kaina būna keliasdešimt kartų didesnė ir atvirkščiai).

Atsakovas nesutinka su tokia pozicija, jis nurodė, kad gyvenamąjį namą jis statė ne už šeimos santaupas, nes tokių nebuvo, o už jo tėvo lėšas, ką patvirtina pateikti į bylą statybinių medžiagų įsigijimo dokumentai, kur pirkėjas yra S. L.. Jis pažymėjo, jog kartu su tėvu savo jėgomis jie stato namą. Liudytoju apklaustas S. L. patvirtino, kad jis su žmona gyvena individualiame name, kuris jiems jau ir per didelis. Dabar stato kitą namą su sūnumi, nes jis neturi savo gyvenamosios vietos. Galima situacija, kad į naują namą eis gyventi jis su žmona, o savo didesnį namą paliks sūnui. S. L. taip pat nurodė, kad jo žmona turi miško, tad namui reikalingą medieną jie davė sūnui, pirko visas kitas būtinas medžiagas. Jis visą gyvenimą dirbo, dirbo žemę, dar ir dabar gauna išmokas iš valstybės, dirba dar gaisrininkų komandoje, turi santaupų, o išlaidos jų ir labai nedidelės, todėl turi galimybę padėti sūnui.

Byloje yra dokumentai, 2021 metų gegužės 18 d. PVM sąskaita-faktūra bei 2021m. gegužės 29 ir liepos 29 d. sąskaitos-faktūros, kurios yra išrašytos S. L. vardu ir buvo įgytos statybinės medžiagos: pamatų įrengimui, blokeliai ir mūro mišinys, akyto betono blokeliai.

Ieškovė neįrodinėjo byloje, kad ji būtų kaip nors prisidėjusi prie namo statybos. Ji tik teigia, kad statybinės medžiagos buvo įgytos iš dar santuokoje įgytų santaupų. Šio savo teiginio ieškovė niekaip neįrodė. Ji tik iš turimų atsakovo darbinių užrašų daro prielaidą, kad jis turėjo sukaupti kažkokią pinigų sumą. Visiškai neaišku, kaip ieškovė paskaičiavo, kad buvo sukaupta 29 000 Eur. Teismas daro išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog gyvenant santuokoje iki 2021 metų birželio 5 d. jų šeima buvo sukaupusi piniginių santaupų. Atsakovas tvirtino, kad iki jam išeinant visos sukauptos santaupos jau buvo išleistos įsirengiant savo gyvenamąjį plotą tėvų name, automobilių pirkimams ir šeimos pragyvenimui.

Atsakovo pateikti į bylą dokumentai ir liudytojo S. L. parodymai patvirtina, kad jis su sūnumi kartu savo darbu stato gyvenamąjį namą ir to namo statybai medžiagas pirko jis, tai patvirtinama jo vardu išrašytomis PVM sąskaitomis – faktūromis.

Vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalis). Be to, teismams sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007-10-24 nutarimas).

Teismas daro išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog žemės sklype, kuris yra (duomenys neskelbtini), kuriame yra statomas gyvenamasis namas, kad jis yra pastatytas panaudojant santuokoje sukauptas lėšas. Įrodyti, jog gyvenamajam namui panaudotos statybinės medžiagos buvo įgytos iš santuokoje sukauptų santaupų yra ieškovės pareiga, kadangi šiuos reikalavimus ji iškėlė ieškinyje (CPK 178 straipsnis). Tuo pačiu, esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Bylos nagrinėjimo metu neįrodžius tam tikrų teisiškai reikšmingų aplinkybių egzistavimo, pripažįstama, kad tokių aplinkybių nebuvo.

Tad teismas daro išvadą, kad neginčijamai nustatyta ir rašytiniais dokumentais įrodyta, jog santuokos metu buvo įgytas žemės sklypas už – 2000 Eur. Jo vertė iki santuokos nutraukimo nepakito. Šiame sklype statomas gyvenamasis namas nėra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, todėl jis negali būti dalinamas tarp sutuoktinių, o dalintina tik žemės sklypo vertė, sklypą paliekant atsakovui, o ieškovei priteisinat 1000 Eur kompensaciją.

Šalys nesutaria ir dėl metalinio garažo kaip daikto buvimo. Ieškovė nurodo, kad toks daiktas buvo įgytas santuokoje. Atsakovas nurodė, kad jis pirko metalinį garažą, tačiau jo taip ir nesurinko, sklype guli metaliniai lakštai. Darytina išvada, kad toks daiktas buvo įgytas, todėl jis dalintinas, atsakovui paliekant daiktą, ieškovei priteisiant ½ dalį šio turto vertės. Dėl turto vertės šalys nesusitarė, nurodydami, kad jis kainuoja 200 - 400 Eur, tad vertė nustatytina pagal pateiktų šalių verčių vidurkį – 300 Eur.

Dėl vaikų indėlių

Atsakovas nurodė, kad sutuoktiniai nuo 2014-02-27 sukaupė 4 193 Eur piniginių lėšų Luminor banko sąskaitoje, kurias ieškovė 2023-02-21 pervedė į savo sąskaitą ir nuo 2010-08-27 sukaupė 4855 Eur piniginių lėšų Luminor bako sąskaitoje, kurias pervedė į vaiko L. banko sąskaitą. Atsakovas prašo priteisti jam pusės lėšų kompensaciją – 4524 Eur.

Ieškovė kategoriškai nesutinka su šiuo reikalavimu, nurodydama, kad atsakovas sutiko ir niekada nereiškė jokių pretenzijų dėl to, kad būtų kaupiama vaikams, laiko, kad jo reikalavimas yra visai nepagrįstas. Ieškovė nurodė, kad J. savo kompiuterį sudaužė. Tuo metu buvo karantinas ir mokslas vyko per nuotolį, tad ir jai pačiai, ir vaikams reikėjo atskirų kompiuterių, kad galėtų dalyvauti pamokose. Buvo būtina nupirkti vaikui naują kompiuterį. Be to vaikas labai norėjo paspirtuko, jis jau seniai buvo jam žadėtas. Ji nupirko ir paspirtuką bei apsaugas. Be to jai nuolat trūko pajamų išlaikyti vaikus, todėl susigrąžino vaiko indėlį ir panaudojo vaiko išlaikymui. Mano, kad vaiko interesais sukauptas lėšas ji panaudojo tinkamai.

Nors šalių pozicija šiuo klausimu yra priešinga, tačiau teismas laiko, kad nepilnamečio vaiko sąskaitoje sukaupti pinigai buvo iš jo tėvų įneštų įmokų. Tad tai gali būti pripažinta kaip santuokoje įgytas turtas. Tačiau turi būti įvertinama ir tai, kad tos lėšos buvo kaupiamos vaikui, jo interesų patenkinimui ateityje.

Dėl JEEP Grand Sheroke ir motociklo YAMAHA

Ieškovė tvirtina, kad atsakovas gyvenant santuokoje buvo įsigijęs šiuos daiktus, vėliau juos pardavė, todėl prašo pripažinti tai kaip bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažinimą ir atitinkamai priteisti jai kompensaciją 3500 Eur. Nurodė, kad šis turtas nuolat buvo jų gyvenamosios vietos kieme. Ieškovė nurodė, kad tik pradėjus skyrybų procesą paaiškėjo, kad šis turtas registruotas ne atsakovo vardu. Mano, kad taip atsakovas elgėsi nenorėdamas mokėti didesnio taršos mokesčio už džipą. Motociklą atsakovas įsigijo, kadangi važiavo juo neblaivus, griuvo ir sudaužė, todėl turėjo jį nupirkti. Iš pajamų deklaracijos matyti, kad atsakovas 2021 06 09 pardavė motociklą Suzuki už 1000 Eur. Atsakovas šių lėšų nepanaudojo bendriems šeimos poreikiams, todėl pusė jų 3500 Eur priteistina ieškovei.

Liudytojas N. L. tvirtino teisme, jog apie metus laiko jis matė A. motinos kieme stovintį automobilį džipą bei motociklą YAMAHA. Jis tvirtino, kad pats atsakovas jam sakė, jog džipą nupirko už 2500 Eur, bet įformino jį kito asmens vardu. Motociklą jis turėjo nupirkti, nes važiuojant jį apvertė. Sutartį taip pat įformino ne savo vardu.

Įrodyti, jog atsakovas buvo įsigijęs šias transporto priemones yra ieškovės pareiga, kadangi šiuos reikalavimus ji iškėlė ieškinyje (CPK 178 straipsnis). Tuo pačiu, esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Bylos nagrinėjimo metu neįrodžius tam tikrų teisiškai reikšmingų aplinkybių egzistavimo, pripažįstama, kad tokių aplinkybių nebuvo. Taigi pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, tam tikrų aplinkybių neįrodymo rizika tenka šaliai, kuriai pagal įstatymą priklauso pareiga šias aplinkybes įrodyti.

Teismas konstatuoja, jog nurodomas turtas: automobilis ir motociklas yra transporto priemonės, t. y. turtas, kuris turi būti privalomai registruojamas. Ieškovė pateikė VĮ Registrų centras pažymą, kurioje nėra jokių įrašų. Byloje yra tik ieškovės teigimas, jog atsakovas buvo įgijęs tokį turtą nuosavybėn. Jos teigimą tvirtino liudytojais apklausti jos sesuo ir sesers draugas ir mama. Teismo sprendime jau buvo pasakyta, jog teismas šių liudytojų nelaiko patikimais ir objektyviais, todėl, kad jie turi tiesioginį suinteresuotumą bylos baigtimi. Labai neįtikėtinai atrodo teiginys, jog atsakovas įgijo transporto priemonę kito asmens vardu, savo vardu to nedarė, norėdamas išvengti didesnio taršos mokesčio. Kyla retorinis klausimas, ar kitam asmeniui tai buvo nesvarbu, kad teks tokį mokestį sumokėti? Vien aplinkybė, kad kieme stovėjo džipas ir motociklas YAMAHA nereiškia, kad jie nuosavybės teise priklauso kažkam iš tame kieme gyvenančių asmenų.

Įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 punktas). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2012; 2023 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2023 ir kt.).

Taigi, teismas daro išvadą, kad labiau tikėtina, jog šis turtas nebuvo įgytas atsakovo nuosavybėn, todėl jis negali būti įtraukiamas į dalintiną turtą ir negali būti reikalaujama priteisti kompensaciją už sumažintą turto vertę.

Dėl augintinių padalinimo ir išlaidų jų priežiūrai

Nors ieškovė prašo jų šeimoje gyvenančius augintinius – tris šunis dalinti kaip turtą, teismas vertina, kad šiuo konkrečiu atveju augintiniai nevertintini kaip turtas. Pirmiausia todėl, kad jie jau yra vyresnio amžiaus, kaip nurodė ieškovė sergantys epilepsija ir pan. Teismo vertinimu augintinis galėtų būti vertinamas kaip turtas, jeigu teiktų šeimai kokią nors materialinę naudą, t. y. jeigu būtų veisiami ir šeima iš to gautų pajams.

Taigi teismui išanalizavus visus šalių iškeltus turtinius klausimus darytina išvada, jog tarp šalių padalintinas šis turtas: žemės sklypas, transporto priemonės: Volkswagen Caddy, Renault Clio, Kia Ceed ir priekaba MAZ; trys šautuvai; trys seifai ir metalinis garažas.

Padalinus 8190 Eur iš dviejų ir 5870 Eur iš dviejų gauname 4095 Eur ir 2935 Eur. 4095-2935=1160 Eur kompensacija už mažesnę turto dalį. Kadangi ieškovei tenkančio turto vertė didesnė, tai iš ieškovės priteistina 1160 Eur kompensacija atsakovui.

Iš atsakovo priteistina ieškovei 500 Eur kompensacija už parduotą motociklą Suzuki, t. y. sumažintą santuokinio turto balansą.

Taip pat ieškovei priteistina iš atsakovo kompensacija už augintinių priežiūrą 497,25 Eur.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsakovas pateikdamas priešieškinį, sumokėjo 365 Eur žyminį mokestį, patyrė 5 175 Eur išlaidų už advokatės atstovavimą.

Pirmasis ieškinys teismui buvo pateiktas 2022 metų rugsėjį, tad bylos nagrinėjimas teisme užtruko dvejus metus. Vienerius metus vyko pasirengimas bylos nagrinėjimui. 2023 metų spalio mėnesį buvo paskirtas pirmas parengiamasis posėdis. Šalys ir jų atstovai į teismo posėdžius nevyko, jie vyko nuotoliniu būdu.

CPK 98 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (toliau – Rekomendacijos). Bylos nagrinėjimas teisme tęsėsi 2 metus. Šioje civilinėje byloje vyko 7 posėdžiai. Civilinėje byloje buvo teikiama daug įvairių procesinių dokumentų, buvo tikslinami reikalavimai. Tad vadovaujantis Rekomendacijomis vien už ieškinio parengimą galima priteisti maksimalų 4324,75 Eur atlygį (2022 m. 1 ketvirčio bruto 1729,9x2,5). Pagal teismų praktiką, tokios advokato suteiktos teisinės paslaugos kaip susitikimas su klientu, taikos pasiūlymų aptarimai, teikimai kitai pusei, derinimai, susipažinimas su (procesiniais) dokumentais, teisinės konsultacijos ir teisinės pozicijos formavimas, t. y. aptarimas su šalimi prieš posėdį, po posėdžio ir pan., laikytinos sudėtine platesnės apimties (turinio) teisinių paslaugų, tokių kaip ieškinio, pareiškimo, skundo (apeliacinio skundo) parengimas ar atstovavimas teismo posėdyje, dalimi, todėl patirtos išlaidos už minėtas pavienes paslaugas traktuojamos kaip išlaidos už atitinkamą teisinę paslaugą, pavyzdžiui, procesinio dokumento (ieškinio, skundo) parengimą ar atstovavimą teismo posėdyje.

Iš kitos pusės įvertinus ginčo nagrinėjimo objektą, ši byla nelaikytina sudėtinga, nes joje sprendžiami klausimai nėra nauji ir nėra itin sudėtingi teismine prasme, sudėtingumą kėlė šalių nebendradarbiavimas ir emocionalumas, teismų praktika šiuo klausimu yra pakankamai aiškiai suformuluota.

Nors ieškovė tikslino savo reikalavimus, bet iš esmės tikslinimai buvo susiję su išlaikymu vaikui didinimu, atsižvelgiant į padidėjusią MMA. Dėl prastos turtinės padėties ieškovė prašė atleisti nuo žyminio mokesčio valstybei sumokėjimo ir tai buvo tenkinta. Tačiau pastebėtina, kad ieškovė atstovei galėjo mokėti labai dideles sumas už atstovavimą byloje. Taigi, teismas, atsižvelgdamas į bylos sudėtingumą, į advokato darbo ir laiko sąnaudas, advokatė visą laiką dirbo iš savo darbo vietos, į ginčo pobūdį, sprendžia, kad prašomos priteisti išlaidos už advokato suteiktas teisines paslaugas mažintinos iki 8000 Eur.

Teismas padarė išvadą, jog ieškinio reikalavimai buvo tenkinti: 50 proc. neturtiniai ir 21,90 proc. turtiniai reikalavimai, tad galutinis ieškovės ieškinio tenkinimo procentas yra 50+21,9:2=35,65 proc., o atmesta – 64,05 proc.

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, tai šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai atmestų reikalavimų daliai.

Ieškovė turi atlyginti atsakovui 204,40 Eur (365x56%:100%=204,4) sumokėto žyminio mokesčio, o atsakovas ieškovei – 107,85 Eur (300x35.95:100=107,85) žyminio mokesčio; ieškovė turi atlyginti atsakovui 2898 Eur (5175x56:100=2898) advokato atstovavimo išlaidų, o atsakovas ieškovei 2876 Eur (8000x35.95:100=2876) advokato atstovavimo išlaidų.

Teismas vertina, kad ieškovės patirtos išlaidos dėl kadastrinių matavimų, turto vertinimo yra susiję su šia byla, tad proporcingai atlygintinos, t. y. 121+205,70=326.70x35.95:100=117,45 Eur.

Teismas netenkina ieškovės reikalavimo dėl atlyginimo jos patirtų išlaidų kreipiantis į antstolį, kadangi vertina, jog kreipimasis į antstolį nebuvo būtinas, todėl ir išlaidos nepriteistinos.

Ieškovei iš atsakovo priteistina 107,85+2876+117,45=3101,30 Eur. Atsakovui iš ieškovės priteistina 204,40+2898=3102,40 Eur. Padarius įskaitymus galutinė bylinėjimosi išlaidų suma priteistina iš ieškovės atsakovui yra 1,10 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 268, 282, 385 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškovės A. L. ieškinį tenkinti iš dalies. Atsakovo T. L. priešieškinį tenkinti iš dalies.

1. Santuoką sudarytą tarp ieškovės A. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenančios (duomenys neskelbtini) ir atsakovo T. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gyvenančio (duomenys neskelbtini), įregistruotą 2003 m. gruodžio 31 d., (duomenys neskelbtini) civilinės metrikacijos skyriuje, įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

2. Po santuokos nutraukimo A. L. palikti santuokinę pavardę – ,,L.“, o T. L. prigimtinę –,,L.“.

3. Nepriteisti šalims išlaikymo vienas iš kito.

4. Nepriteisti ieškovei A. L. turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

5. Nustatyti, kad santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo 2021 m. birželio 5 d.

6. Nustatyti nepilnamečio vaiko sūnaus J. L., gimusio (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą kartu su motina A. L..

7. Nustatyti tėvo T. L. bendravimo su sūnumi pereinamąjį laiką 2 mėnesiams nuo teismo sprendimo priėmimo ir ją vykdyti skubiai:

,,Nustatyti, jog 2024 metais rugsėjo - spalio mėnesiais kiekvieną savaitės antradienį nuo 16:00 val. iki 17:00 val. (duomenys neskelbtini) socialinių paslaugų centre ((duomenys neskelbtini), tel. (duomenys neskelbtini)) vyks T. L. susitikimai su nepilnamečiu sūnumi J. L.. T. L. įpareigojamas atvykti į kiekvieną susitikimą su nepilnamečiu sūnumi J. L.. A. L. įpareigojama atvežti vaiką J. L. į (duomenys neskelbtini) į kiekvieną susitikimą su tėčiu. Tėčio ir sūnaus susitikimai vyks dalyvaujant socialiniam darbuotojui ir (ar) atvejo vadybininkui. Esant būtinumui į susitikimus gali būti kviečiami ir kiti būtini specialistai. Šalys apie neatvykimą į susitikimą dėl svarbių priežasčių, privalo informuoti viena kitą ir (duomenys neskelbtini) ne vėliau kaip prieš 24 val., o atsiradus objektyvioms priežastims po šio termino - nedelsiant“.

8. Pasibaigus pereinamajam dviejų mėnesių terminui nustatyti tokią tėvo T. L. bendravimo su sūnumi J. tvarką:

Atsakovas T. L. turi pareigą bendrauti su vaiku J. L. kas antrą savaitgalį (porinių metų neporinėmis savaitėmis; neporinių metų porinėmis savaitėmis) pasiimdamas vaiką penktadienį po pamokų ar papildomų užsiėmimų iš ugdymo įstaigos ar papildomų užsiėmimų ir grąžindamas vaiką į jo gyvenamąją vietą to paties savaitgalio sekmadienį 20 val. Atsakovas įsipareigoja su vaiku paruošti ateinančiam pirmadieniui užduotus namų darbus;

Atsakovas T. L. turi pareigą bendrauti su vaiku J. L. kiekvieną antradienį pasiimdamas vaiką po pamokų ar papildomų užsiėmimų iš ugdymo įstaigos ar papildomų užsiėmimų ir nuveždamas vaiką kitą dieną ryte į ugdymo įstaigą. Atsakovas įsipareigoja su vaiku paruošti kitai dienai užduotus namų darbus;

Atsakovas T. L. turi teisę praleisti su vaiku J. L. kiekvienų metų Tėvo dieną bei atsakovo gimtadienį nepaisant to, kurio iš tėvų diena su vaiku priklauso. Ieškovė A. L. taip pat turi teisę kiekvienais metais praleisti su vaiku Mamos dieną ir ieškovės gimtadienį nepaisant to, kurio iš tėvų diena su vaiku priklauso;

Švenčių dienos tarp tėvų yra pasidalijamos po lygiai tokia tvarka nepaisant to, kurio iš tėvų laikas su vaiku J. L. priklauso:

Vaikas su ieškove A. L. neporiniais metais praleidžia Kūčias gruodžio 24 d. ir Šv. Kalėdų pirmą dieną gruodžio 25 d. iki 18 val., o tėvas, T. L. su vaiku praleidžia Šv. Kalėdų pirmą dieną gruodžio 25 d. nuo 18 val. iki Šv. Kalėdų gruodžio 26 d. 20 val., paimdamas ir grąžindamas jį į gyvenamąją vietą arba kitą su ieškove A. L. suderintą vietą. Poriniais metais atvirkščiai, vaikas su tėvu, T. L., praleidžia Kūčias gruodžio 24 d. ir Šv. Kalėdų pirmą dieną gruodžio 25 d. iki 18 val., paimdamas ir grąžindamas jį į gyvenamąją vietą arba kitą su ieškove A. L. suderintą vietą, o Šv. Kalėdų pirmą dieną gruodžio 25 d. nuo 18 val. iki Šv. Kalėdų gruodžio 26 d. su savo motina.

Vaikas poriniais kalendoriniais metais praleidžia su ieškove A. L. Šv. Velykas.

Vaikas neporiniais kalendoriniais metais praleidžia su atsakovu T. L. Šv. Velykas. Atsakovas T. L. pasiima vaiką Šv. Velykų pirmąją dieną 10 val. iš vaiko gyvenamosios vietos ar kitos su ieškove suderintos vietos ir grąžina vaiką Šv. Velykų antrąją dieną 20 val. į vaiko gyvenamąją vietą arba kitą su ieškove suderintą vietą.

Vaiko atostogų dienos tarp tėvų yra pasidalijamos po lygiai rotacijos principu tokia tvarka nepaisant to, kurio iš tėvų laikas su vaiku priklauso, išskyrus bendravimą per šventes, kaip tai numatyta aukščiau:

vaikas poriniais kalendoriniais metais su ieškove A. L. praleidžia pirmąją žiemos atostogų savaitę, pavasario atostogas ir pirmąją pusę vasaros atostogų; su atsakovu T. L. praleidžia rudens atostogas, antrąją žiemos atostogų savaitę ir antrąją pusę vasaros atostogų. Atsakovas T. L. pasiima vaiką pirmą savo atostogų dieną 10 val. iš vaiko gyvenamosios vietos ar kitos su ieškove A. L. suderintos vietos ir grąžina vaiką paskutinę savo atostogų dieną 20 val. į vaiko gyvenamąją vietą arba kitą su ieškove suderintą vietą.

vaikas neporiniais kalendoriniais metais su ieškove A. L. praleidžia rudens atostogas, antrąją žiemos atostogų savaitę ir antrąją pusę vasaros atostogų; su atsakovu T. L. pirmąją žiemos atostogų savaitę, pavasario atostogas ir pirmąją pusę vasaros atostogų. Atsakovas T. L. pasiima vaiką pirmą savo atostogų dieną 10 val. iš vaiko gyvenamosios vietos ar kitos su ieškove A. L. suderintos vietos ir grąžina vaiką paskutinę savo atostogų dieną 20 val. į vaiko gyvenamąją vietą arba kitą su ieškove suderintą vietą.

Apie numatomas atostogas prieš vieną mėnesį atsakovas T. L. privalo informuoti ieškovę A. L., kartu nurodydamas atostogų vietą, planuojamą išvykimo ir grįžimo laiką.

Vaiko J. L. buvimo su atsakovu T. L. metu, atsakovas T. L. privalo užtikrinti vaiko galimybę susisiekti su ieškove A. L. nuotolinio ryšio priemonėmis (Skype, Viber ar kt.); vaiko J. L. buvimo su ieškove A. L. metu, ieškovė A. L. privalo užtikrinti vaiko galimybę susisiekti su atsakovu T. L. nuotolinio ryšio priemonėmis (Skype, Viber ar kt.).

Atsiradus objektyvioms priežastims (pvz,: liga), dėl kurių susitikimas su vaiku negalimas, tėvai vienas kitą nedelsiant informuoja apie tai ryšio priemonėmis.

Ieškovė A. L. ir atsakovas T. L. bendru rašytiniu sutarimu gali nustatyti ir kitą atsakovo bendravimo su vaiku J. L. tvarką. Abu tėvai iki vaikui Jonui sukaks 18 metų privalo nedelsiant pranešti kitam apie gyvenam,osios vietos ir/ar ryšio priemonės pasikeitimą.

9. Priteisti iš T. L. išlaikymą nepilnamečiui sūnui J. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 316 Eur per mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo teismo sprendimo priėmimo dienos (2024 m. rugsėjo 6 d.) iki jo pilnametystės, išlaikymo sumą pervedant iki kiekvieno einamojo mėnesio 5 dienos į A. L. nurodytą atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), paskiriant A. L. šių lėšų tvarkytoja uzufrukto teise ir išlaikymo sumą kasmet indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka.

10.1. Ieškovei priteisti asmeninėn nuosavybėn automobilį Renault Clio, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) - 300 Eur vertės, KIA Ceed, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) 7500 Eur vertės, priekabą MAZ – 290 Eur vertės, seifą (įtvirtintas į grindis) – 100 Eur vertės, t. y. turto už 8190 Eur.

10.2. Atsakovui priteisti žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2000 Eur vertės, esantį (duomenys neskelbtini); automobilį Volkswagen Caddy Life, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) – 2600 Eur vertės; ginklus: graižtvinį šautuvą TOZ78 04 – 170 Eur vertės, šautuvą Haenel Jaeger - 500 Eur vertės, lygiavamzdį šautuvą Izh27M – 100 Eur vertės; 2 seifus bendros 200 Eur vertės; metalinį garažą – 300 Eur vertės, iš viso turto už 5870 Eur.

10.3. Augintinius: šunį nykštukinį pinčerį Liubavo Onea, vardu P., integrinio grandyno Nr. (duomenys neskelbtini) ir nykštukinį pinčerį, vardu P., integrinio grandyno Nr. (duomenys neskelbtini), priteisti A. L..

10.4. Augintinį : šunį rusų Europinę laiką O. priteisti atsakovui T. L..

10.5. Priteisti iš A. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) T. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 1160 Eur kompensaciją už tenkančią didesnę turto dalį.

10.6. Priteisti iš T. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini), A. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 500 Eur kompensaciją (½ dalį Suzuki), 497,25 Eur kompensaciją už bendro turto išlaikymą.

Bylą dalyje dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo nutraukti ieškovei A. L. atsisakius šio reikalavimo.

Kitus reikalavimus atmesti.

Priteisti iš A. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) T. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 1,10 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui, skundą paduodant Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmuose.