Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Baublio, Agnės Stankevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Faustos Vitkienės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, trečiasis suinteresuotas Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas A. P. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2025 m. spalio 10 d. sprendimą Nr. 25S220641; 2) panaikinti Migracijos departamento 2025 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. 25S226677; 3) įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje iš naujo; 4) priteisti visas pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad jam darbo pagrindu buvo išduota Lietuvos nacionalinė viza, galiojusi nuo 2019 m. birželio 4 d. iki 2020 m. gegužės 30 d., 3 leidimai laikinai gyventi, galioję nuo 2020 m. kovo 13 d. iki 2022 m. kovo 13 d., nuo 2022 m. sausio 19 d. iki 2024 m. sausio 19 d. ir nuo 2023 m. gegužės 10 d. iki 2025 m. gegužės 10 d.

2025 m. spalio 10 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 25S220641, kuriuo atsisakė pakeisti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (toliau – ir Sprendimas Nr. 1). 2025 m. spalio 20 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 25S226677, kuriuo nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2025 m. spalio 20 d. iki 2030 m. spalio 19 d. (5 metus) ir į Šengeno erdvę nuo 2025 m. spalio 20 d. iki 2030 m. spalio 19 d. (5 metus) (toliau – ir Sprendimas Nr. 2). Sprendimai grindžiami tuo, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje neva gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

Sprendimuose nurodoma, kad jų pagrindas yra Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) išvadoje nustatyta aplinkybė, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Tokia išvada grindžiama iš esmės vien tik tuo, kad laikotarpiu nuo 1994 m. lapkričio 23 d. iki 1995 m. birželio 8 d. (apie 7 mėnesius) ir nuo 1995 m. rugsėjo 22 d. iki 1996 m. sausio 4 d. (apie 4 mėnesius) pareiškėjas dirbo (duomenys neskelbtini).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje nurodoma, kad Migracijos departamentas turi teisę vadovautis VSD išvada dėl asmens grėsmės vertinimo, tačiau, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Migracijos departamentas turi visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją (šeima, darbas, gyvenimo trukmė Lietuvoje ir kt.), ir tik jas sistemiškai įvertinęs, gali daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą. Be to, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali (žr., pvz., 2025 m. sausio 30 d. LVAT nutartis adm. byloje Nr. eA-2516-502/2025 LVAT 2023 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023; kt.).

LVAT praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ir / ar dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023; 2023 m. lapkričio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2405-968/2023). Atliekant tokį vertinimą, svarbu taikyti proporcingumo principą, įvertinant grėsmės nacionaliniam saugumui rizikos pasireiškimo tikimybę ir padarinius konkretaus užsieniečio teisinei padėčiai.

2024 m. birželio 5 d. LVAT nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1542-492/2024 taip pat pažymėjo, kad pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (žr., pvz., LVAT 2011 m. spalio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2329/2011, 2024 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-408-968/2024). Taigi, LVAT akcentavo, kad, vadovaujantis minėta praktika, darydamas išvadą, kad pareiškėjo darbas kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, atsakovas šią išvadą privalėjo tinkamai pagrįsti.

Atsižvelgiant į įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, būtent atsakovas (Migracijos departamentas) turėjo įrodyti pareiškėjo valstybės saugumui keliamos grėsmės realumą, o ne pareiškėjas turi ją kaip prezumpciją, paneigti. Šioje byloje pareiškėjas teikia pakankamai įrodymų, pagrindžiančių atsakovo konstatuotos valstybės saugumui keliamos grėsmės formalumą, deklaratyvumą, nepagrįstumą.

2025 m. sausio 30 d. LVAT nutartyje adm. byloje Nr. eA-2516-502/2025 pažymėjo: „VSD teisingai pasisako dėl Rusijos/Baltarusijos valstybių ir jų vykdomos politikos esminės grėsmės Lietuvos valstybei, taip pat dėl šių valstybių piliečių lojalumo kilmės valstybės valdžiai, vykdomai politikai, tuo atveju, kai asmuo yra dirbęs (tarnavęs) valstybinėse ar jos kontroliuojamose institucijose, tačiau, nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Skundžiamuose sprendimuose nebuvo įvertinta visuma su pareiškėju susijusių aplinkybių. Sutiktina su argumentais, kad šiuo atveju nebuvo atliktas išsamus ir visapusiškas pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui tyrimas, t. y. individualiai neištirtos visos reikšmingos aplinkybės, apsiribojus tik pareiškėjo biografijos faktų išvardinimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors pareiškėjo biografijos faktas apie darbą „<..>“ gali būti vertinamas kaip potencialus pavojus Lietuvos saugumui, tačiau vien ši aplinkybė nesuteikia teisės Migracijos departamentui neįrodinėti aplinkybių, jog asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui ir negali būti vertinama atsietai nuo kitų su pareiškėju susijusių duomenų“.

Šiuo atveju Migracijos departamentas, vadovaudamasis VSD išvada, padarė tik formalią išvadą apie pareiškėjo valstybės saugumui keliamą grėsmę, nevertino su pareiškėju susijusių aplinkybių visumos, neatsižvelgė į pareiškėjo darbo pobūdį, funkcijas, trukmę, darbo nutraukimo laiką ir pagrindą, taip pat į tai, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pareigas ėjo labai seniai (t. y. net prieš 35 metus), nedetalizavo, kaip pareiškėjo eitos (duomenys neskelbtini) pareigos savaime lemia lojalumą (duomenys neskelbtini) valdžiai, o kartu ir kelia grėsmę Lietuvos saugumui.

LVAT akcentuoja poreikį neapsiriboti VSD išvada bei asmens praeities biografiniais faktais, o vertinti individualių su asmeniu susijusių aplinkybių visumą, ko Migracijos departamentas tinkamai šioje byloje neatliko.

LVAT išaiškino, kad, vertinant asmeniui inkriminuotos grėsmės realumą, privalu atsižvelgti ir vertinti tokias aplinkybes: aplinkybes, nulėmusias darbą; tarnybos (darbo) pobūdį; pareigas; vykdytas funkcijas; ryšius su valstybės valdžios institucijomis ar juose tarnaujančiais asmenimis; poziciją dėl Rusijos vykdomų karo veiksmų Ukrainoje vertinimo; išrašus iš socialinių tinklų paskyros; egzistuojančius ryšius su Lietuvos Respublika patvirtinančius įrodymus.

Taigi, vadovaujantis naujausia LVAT praktika analogiško pobūdžio bylose, vien praeities darbo faktas formaliai nėra pakankamas konstatuoti asmens keliamos grėsmės realumo bei akivaizdumo, nes būtina įvertinti aplinkybių visumą. LVAT aiškiai nurodė, kad kiekvienu atveju privalu vertinti kiekvieną užsieniečio atvejį individualiai, vertinant ne tik patį darbo faktą, bei ir darbo priežastis, funkcijas bei pareigas, pasibaigimo pagrindus, integraciją Lietuvoje, kitą vykdytą veiklą, vėlesnį darbą ir pan. Šioje vietoje akivaizdu, kad Atsakovas prioritetą teikė pareiškėjos praeities darbo faktui, nevertinant kitų reikšmingų duomenų visumos, kaip to reikalauja naujausia LVAT praktika.

Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pareigas ėjo bendroj sumoj tik apie 1 metus laiko. Ir tai vyko prieš daugiau nei 35 metus. Skirtingai nei teigiama Sprendime Nr. 1, pareiškėjas niekada nebuvo (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijos darbuotojas ar tarnautojas. Su (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerija Pareiškėjas jokių ryšių ir darbo santykių niekada neturėjo. Pareiškėjas dirbo (duomenys neskelbtini) bendrovėje ((duomenys neskelbtini)), kurios tuo metu (1995-1996 m.) visos ((duomenys neskelbtini) bendrovės) buvo įvardijamos kaip pavaldžios (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijai ir jų visų pavadinime buvo prierašas „(duomenys neskelbtini)“. Be to, minėta apsaugos bendrovė, kurioje pareiškėjas prieš 35 metus dirbo, buvo sudariusi apsaugos paslaugų sutartį su (duomenys neskelbtini), tad faktiškai pareiškėjas dirbo vien tik minėtos (duomenys neskelbtini) naudai – saugojo šios gamyklos turtą. Kaip pareiškėjas yra nurodęs savo rašytiniuose atsakymuose Migracijos departamentui, pildydamas Migracijos departamento klausimynus, pareiškėjas savo buvusias darbovietes surašė iš atminties, neturėdamas po ranka darbo knygelės ir vien dėl to nurodė, kad jo pirmoji darbovietė buvo (duomenys neskelbtini), nes nors pagal darbo sutartį jis buvo įdarbintas (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini)), tačiau faktiškai jis visą laiką dirbo (duomenys neskelbtini) ir saugojo šios gamyklos turtą (elektros instaliaciją) ir atliko gamykloje bendro pobūdžio (duomenys neskelbtini) darbus. Pareiškėjas jokiu būdu nesiekė suklaidinti Migracijos departamento ir/ar nuslėpti kokią nors informaciją. Juo labiau, primintina, kad šį darbą Pareiškėjas dirbo prieš 35 metus, tad, natūralu, kad galėjo būti pamiršęs darbdavio įmonės pavadinimą. Be to, pareiškėjo darbo funkcijos buvo išimtinai techninės: jos apėmė (duomenys neskelbtini) darbus, t. y. pareiškėjas buvo atsakingas už tai, kad nebūtų pavogta elektros instaliacija iš gamyklos, ir už elektros tiekimo instaliacijos vientisumo tikrinimą, nes vagystės iš gamyklų tuo laikotarpiu (pertvarkos laikotarpiu) buvo įprastos. Pareiškėjo darbinės funkcijos saugant gamyklos turtą buvo išimtinai civilinės: pareiškėjas net neturėjo ginklo, neturėjo uniformos, nebuvo VRM sistemos darbuotojas, jo pareigos buvo tik (duomenys neskelbtini) teritorijos ir patalpų apsauga bei elektros instaliacijos bendroji priežiūra. Šias aplinkybes pareiškėjas buvo išsamiai paaiškinęs susirašinėjime su Migracijos departamentu.

Pareiškėjo pareigos ((duomenys neskelbtini)) buvo pirmasis pareiškėjo darbas, kurį pareiškėjas nusprendė dirbti tik siekdamas įgyti darbinės patirties (kad jo darbo knygelėje būtų įrašas apie jo turimą darbo stažą), kad vėliau turėtų galimybę įsidarbinti pagal specialybę – (duomenys neskelbtini). Gavęs reikiamą darbo patirtį ir stažą, pareiškėjas savo noru išėjo iš minėto (duomenys neskelbtini) ir susirado darbą pagal savo specialybę: 1997 m. sausio 13 d. pareiškėjas įsidarbino (duomenys neskelbtini) pareigose ir dirbo ten iki 2009 metų. 2009 - 2016 metais pareiškėjas dirbo (duomenys neskelbtini). Vėliau dėl finansinių priežasčių pareiškėjas nusprendė dirbti (duomenys neskelbtini): 2016 – 2017 metais pareiškėjas dirbo (duomenys neskelbtini); 2017 – 2019 metais pareiškėjas dirbo (duomenys neskelbtini); o nuo 2019 metų iki dabar pareiškėjas dirba (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjas nepalaiko (duomenys neskelbtini) vykdomos politikos, valdžios, nepritaria Rusijos karui Ukrainoje, nedalyvauja jokioje politinėje veikloje. Šias aplinkybes pareiškėjas nurodė savo atsakymuose į Migracijos departamento anketos klausimus.

Pareiškėjas pastaraisiais metais netgi beveik nesilankė (duomenys neskelbtini), dar 2023 metais pareiškėjas išsiskyrė su savo buvusia sutuoktine ((duomenys neskelbtini) piliete) ir susirado naują gyvenimo draugę Lietuvoje. Tad šiuo metu visi pareiškėjo interesai, tiek ekonominiai, tiek asmeniniai, yra Lietuvoje, kurioje pareiškėjas dirbo, turėdamas teisėtą imigracinį statusą, jau nuo 2019 m. Kaip ir nurodoma Migracijos departamento Sprendime Nr. 1, paskutinio pareiškėjo turėto leidimo gyventi Lietuvoje galiojimo metu (t. y. laikotarpiu nuo (nuo 2023 m. gegužės 10 d. iki 2025 m. gegužės 10 d.) pareiškėjas Lietuvos– (duomenys neskelbtini) sieną kirto tik 3 kartus: 2023 m. rugsėjį pareiškėjas į (duomenys neskelbtini) nuvyko pateikti dokumentų dėl skyrybų ir dėl išvykimo iš (duomenys neskelbtini) į nuolatinę gyvenamąją vietą užsienyje; 2023 m. lapkritį pareiškėjas vyko į (duomenys neskelbtini) atsiimti skyrybų liudijimo (liudijimas jau yra pateiktas į bylą kartu su pareiškėjo pirminiu skundu); 2025 m. gegužę pareiškėjas išvyko į (duomenys neskelbtini), nes tuo metu dar nebuvo Migracijos departamento sprendimo dėl leidimo gyventi pakeitimo, o anksčiau turėto leidimo gyventi galiojimo laikas jau buvo pasibaigęs (jis galiojo iki 2025 m. gegužės 10 d.), tad pareiškėjo darbdavys (duomenys neskelbtini) patarė laikinai išvykti iš Lietuvos, kad pareiškėjas nepažeistų imigracijos taisyklių. Visos šios trys išvykos buvo susijusios išimtinai su pareiškėjo asmeninėmis, šeimyninėmis ir objektyviomis priežastimis ir niekaip nebuvo susijusiomis su jokiomis (duomenys neskelbtini) institucijomis ar valdžios struktūromis.

Skundžiamuose Sprendimuose neįvardinta jokių objektyvių faktinių aplinkybių, kurios galėtų įrodyti pareiškėjo valstybės saugumui keliamos grėsmės realumą. Migracijos departamento sprendimas ir VSD išvada grindžiami tik tariamomis prielaidomis, nepatvirtintais faktais ir subjektyvia nuomone.

Skundžiamuose sprendimuose taip pat nebuvo tinkamai įvertinti pareiškėjo ekonominiai ryšiai su Lietuva. Pareiškėjas teisėtą imigracinį statusą Lietuvoje turėjo jau nuo 2019 metų. pareiškėjui darbo pagrindu buvo išduota Lietuvos nacionalinė viza, galiojusi nuo 2019 m. birželio 4 d. iki 2020 m. gegužės 30 d., 3 leidimai laikinai gyventi, galioję nuo 2020 m. kovo 13 d. iki 2022 m. kovo 13 d., nuo 2022 m. sausio 19 d. iki 2024 m. sausio 19 d. ir nuo 2023 m. gegužės 10 d. iki 2025 m. gegužės 10 d. Be to, nuo 2019 m. pareiškėjas dirbo ir tebėra įdarbintas iki šiol Lietuvos (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo darbdavys teigiamai charakterizuoja pareiškėją.

Migracijos departamento pritaikytas draudimas atvykti, jo laikotarpis ir numanomi Migracijos departamento motyvai dėl draudimo taikymo, yra nepagrįsti.

Vadovaujantis aktualia LVAT praktika, siekiant nustatyti draudimo atvykti į Lietuvą pagrįstumą, sprendime reikia nurodyti papildomus tokio draudimo argumentus bei motyvus, toks draudimas negali būti pritaikytas formaliai, vadovaujantis VSD pažyma apie valstybės saugumui grėsiantį pavojų.

2024 m. birželio 12 d. LVAT nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1566-502/2024 nurodė, kad nors ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatuota, pareiškėjo keliama grėsmė, tačiau kita vertus, Konvencijos 8 straipsnis garantuoja privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą. Kai trečiosios šalies pilietį sieja tvirti asmeniniai ryšiai su Lietuva, jis gali veiksmingai remtis Konvencijos 8 straipsnio garantuojama privataus gyvenimo apsauga. Teismams suteikiamą vertinimo laisvę patvirtina EŽTT praktika, pagal kurią jokia trečiosios šalies piliečių kategorija negali pretenduoti į absoliučią apsaugą. Remiantis EŽTT praktika, Konvencija neužtikrina užsieniečio teisės atvykti į tam tikrą šalį arba joje gyventi, o susitariančiosios valstybės pagal nusistovėjusią tarptautinę teisę ir sutartinius įsipareigojimus, įskaitant Konvenciją, turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą, apsigyvenimą ir išsiuntimą. Tačiau priemonės, ribojančios teisę apsigyventi šalyje, tam tikrais atvejais gali pažeisti Konvencijos 8 straipsnį, jei jos sukelia neproporcingą poveikį atitinkamų asmenų privataus ar šeimos gyvenimui arba abiem (žr. 2012 m. birželio 26 d. didžiosios kolegijos sprendimo byloje Kurić ir kiti prieš Slovėniją (pareiškimo Nr. 26828/06) 355 p. nurodytą teismo praktiką) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. birželio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1304-968/2024).

2024 m. birželio 5 d. išplėstinė LVAT kolegija nutartyje byloje Nr. eA-1304-968/2024 nurodė, kad asmens privataus gyvenimas apima dalyvavimą darbo rinkoje (S. prieš Latviją byloje (123 p.) ir B. prieš Lietuvą byloje (111 p.) (51.3 p.), tad būtent atimant galimybę pareiškėjui atvykti į Lietuvą darbo tikslais, pažeidžiama jo teisė į privatų gyvenimą, kurį patenka į EŽTK 8 str. apimtį.

LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog Migracijos departamentas turi teisę remtis VSD išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017, 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017). Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012, 2024 m. balandžio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1384-624/2024).

Duomenų teikimo į SIS tvarką reglamentuoja: (i) Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 „Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2005, Nr. 52-1747) (toliau – ir Taisyklės); (ii) 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, (toliau – ir SIS II reglamentas); (iii) 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinimas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2021 m. liepos 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2021/1152, (toliau – ir SIS reglamentas).

Taisyklių 15 punkte įtvirtinta, kad Duomenys iš sąrašo teikiami C. SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka SIS II reglamento 24 ir 25 straipsniuose, SIS reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus.

Migracijos departamento sprendimas įtraukti pareiškėjo duomenis į SIS (draudimą atvykti ir gyventi Šengeno erdvės valstybėse) neatitinka SIS II reglamento sąlygų.

SIS II reglamento nuostatos valstybės narės galimybę įvesti perspėjimą į SIS sistemą sieja su griežtu proporcingumo principo laikymusi, be to, tokį perspėjimą valstybė narė gali įvesti tik nustačiusi, kad atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus. Tokio atvejo pavyzdys pateikiamas SIS II reglamento 21 straipsnio 2 dalyje: adekvačiu tokio įspėjimo įvedimui atveju laikomas atvejis, susijęs su teroristiniu nusikaltimu. Tuo tarpu, pareiškėjas nėra įtariamas, kaltinamas ar nuteistas už teroristinio pobūdžio nusikaltimą. Pažymėtina, kad pareiškėjas apskritai nėra nuteistas už jokį nusikaltimą jokioje valstybėje narėje, pareiškėjo atžvilgiu netgi nėra pareikšta jokių įtarimų dėl jokio nusikaltimo padarymo nei Lietuvoje, nei jokioje kitoje valstybėje. Be to, pareiškėjas niekada neapėjo ir nebandė apeiti Sąjungos teisės dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje.

Pagal SIS reglamento 24 str. 1 d. a p., valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, jei valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Pagal SIS reglamento 24 str. 2 d. c p., situacija, kuriai taikomas 1 d. a p. susidaro, kai trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje.

Pareiškėjas niekada neapėjo ir nebandė apeiti Sąjungos teisės dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje. Pareiškėjas Lietuvoje nuo 2019 metų gyveno turėdamas teisėtą migracinį statusą. Jo atžvilgiu niekada nebuvo nustatyta jokių migracinių pažeidimų ar skirta sankcijų dėl Lietuvos ar ES migracinių procedūrų pažeidimo. Todėl ir dėl šios priežasties nėra pagrindo drausti pareiškėjui atvykti į Šengeno erdvės valstybes.

Sprendimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Šengeno erdvę, pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatas ir EŽTT praktikoje suformuluotas principines nuostatas dėl teises į privatų gyvenimą apsaugos. Įsikišimas į asmens privatų gyvenimą yra būtinas tik tada, kai jis atitinka primygtinį visuomenės poreikį ir, pirmiausia, yra proporcingas siekiamam tikslui.

Išplėstinės teisėjų kolegijos patvirtinta LVAT praktika tokio pobūdžio bylose susistemino anksčiau plėtotas teisės taikymo taisykles. Apibendrinančioje nutartyje teismas konstatavo, kad vis dėlto svarbu pabrėžti, jog kompetentingoms institucijoms tenkanti pareiga įvesti perspėjimą į SIS negali būti suprantama kaip suteikianti joms neribotą nuožiūros laisvę veikti šiuo tikslu.

Išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžė, kad šiame kontekste itin svarbus atsakingo valdymo principas, kuris suponuoja visų valstybės institucijų ir pareigūnų pareigą vykdyti savo funkcijas, vadovaujantis Konstitucija, teise, veikiant Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, tinkamai įgyvendinti jiems Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus. Kitaip tariant, kompetentingų institucijų veiksmai nagrinėjamoje srityje negali būti vertinami atsietai nuo procedūriniu aspektu reikšmingo teisinio reguliavimo, kuris yra conditio sine qua non (būtina sąlyga) įvesti perspėjimą į SIS. Taigi, įvedant perspėjimą į SIS, taikomas proporcingumo reikalavimas, išnagrinėjant, ar konkretus atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, iš proporcingumo principo kylantys imperatyvai nagrinėjame kontekste yra itin reikšmingi, atsižvelgiant į tai, kad perspėjimo įvedimas į SIS iš esmės riboja galimybę asmeniui patekti į Šengeno erdvę, o tai susiję su kitų asmens teisių, pavyzdžiui, teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, ribojimu.

Taip pat, išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje nutartyje atkreipė dėmesį į reglamentų, kaip ES teisės aktų, veikimo ir taikymo ypatybes: „<…> reglamentai taikomi visuotinai. Jie yra privalomi ir tiesiogiai taikomi visose valstybėse narėse, nereikalaujant jokių nacionalinių jų įgyvendinimo nuostatų. ESTT yra konstatavęs, jog reglamentas dėl savo paties pobūdžio ir vietos ES teisės šaltinių sistemoje veikia iš karto ir gali suteikti fiziniams asmenims teises, kurias nacionaliniai teismai privalo ginti. Tiesioginis reglamento taikymas reiškia, kad jo įsigaliojimas ir palankus ar nepalankus taikymas tam tikriems teisės subjektams nepriklauso nuo jokių nacionalinės teisės priemonių priėmimo, nes griežtas šio įsipareigojimo laikymasis yra privaloma vienalaikio ir vienodo reglamentų taikymo visoje ES sąlyga <…>“.

Prieš įvedant perspėjimą į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą (SIS), kompetentingoms institucijoms tenka pareiga nustatyti, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą, atsižvelgiant į jo poveikį, be kita ko, atitinkamo asmens teisei patekti į Šengeno erdvę, teisei į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą ir kt.

Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą nurodo, kad VSD pateikė išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, jog asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Migracijos departamentas įvertinęs VSD išvadą bei surinktą kitą informaciją apie pareiškėją, priėmė ginčijamus sprendimus. Migracijos departamentas priimdamas ginčijamus sprendimus vadovavosi ne viena VSD išvada, bet atliko ir savarankišką tyrimą.

Pagal jau suformuotą teismų praktiką grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.). Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę (žr. LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2019 m. liepos 10 d. nutartis administracinė byla Nr. eA-4603-629/2019 ir joje nurodytas EŽTT 2008-04-24 sprendimas byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją (pareiškimo Nr. 1365/07). Toks reikalavimas yra pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas tokios kategorijos bylai. Jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjo atliekamus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama apie jo baudžiamąją atsakomybę, o ne apie galimą grėsmę valstybės saugumui.

Byloje nėra ginčijama aplinkybė, kad pareiškėjas 1994-1995 m. ir 1995-1996 m. dirbo (duomenys neskelbtini), priklausančiame (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijai. Priešingai, byloje nustatyta, kad pareiškėjas sąmoningai nuslėpė šią informaciją, nes pildydamas klausimyną 2025 ir 2023 m. nurodė, kad dirbo tik (duomenys neskelbtini) nurodytu laikotarpiu. Pažymėtina, kad pareiškėjas buvo tinkamai informuotas, kad pateikus netikslią, neišsamią ar tikrovės neatitinkančią informaciją, gali būti atsisakyta išduoti leidimą gyventi arba vizą, o jeigu tai paaiškės jau išdavus šiuos dokumentus - leidimas gyventi ar viza gali būti panaikinti. Taigi, pareiškėjas žinodamas galimas pasekmes, turėjo būti ypač suinteresuotas pateikti teisingą informaciją arba bent jau nurodyti aplinkybes taip, kaip jam jos buvo žinomos, pažymint galimą netikslumą, o ne pateikti tikrovės neatitinkančią informaciją. Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas, būdamas aiškiai įspėtas apie klaidingos informacijos pateikimo padarinius, vis dėl to pasirinko neatskleisti dalies informacijos, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad jis veikė suprasdamas tokio veiksmo reikšmę ir galimas pasekmes. Toks elgesys negali būti vertinamas kaip neatsargus ar atsitiktinis, bet labiau kaip sąmoningas sprendimas pateikti klaidinančią arba netikslią informaciją institucijai.

Nors pareiškėjas skunde teigia, kad faktiškai jis visą laiką dirbo (duomenys neskelbtini) ir saugojo šios gamyklos turtą, o ne (duomenys neskelbtini), priklausančiame (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijai, vis dėlto byloje nėra neigiama ir yra įrodyta, kad pareiškėjo darbovietė, t. y. darbo sutartis buvo sudaryta būtent su (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijos, o ne su (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad pats pareiškėjas puikiai žinojo savo darbdavį, nes būtent šis apsaugos skyrius priėmė jį į darbą, mokėjo darbo užmokestį, leido vidaus įsakymus, nustatė tarnybos tvarką bei vykdė drausminę kontrolę. Todėl pareiškėjo skunde nurodytas tik saugomas objektas - (duomenys neskelbtini) - laikytinas sąmoningu darbdavio ir faktinės darbovietės sutapatinimu, nors pareiškėjui turėjo būti aišku, kad gamykla buvo tik objektas, kuriam jis buvo pavestas vykdyti apsaugos funkcijas, o ne jo darbdavys. Toks pareiškėjo argumentavimas nepaneigia darbo teisinių santykių su (duomenys neskelbtini) egzistavimo ir negali būti laikomas pagrįstu.

Vadovaujantis naujausia ir aiškiai suformuota LVAT praktika, lojalumo Rusijos / Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023, 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimą byloje Nr. eA-2117-1188/2023, 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį byloje Nr. eA-2023- 415/2023, 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį byloje Nr. eA-2156-629/2023, 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį byloje Nr. eA-2006-520/2023, 2023 m. birželio 28 d. nutartį byloje Nr. eA-1949-815/2023 ir kt.). Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas šiuo metu nedirba (duomenys neskelbtini) institucijoje, Migracijos departamento vertinimu, nepanaikina jo galimos grėsmės Lietuvos saugumui. Darant minėtas išvadas turima omenyje ir šiuo metu susiklosčiusi sudėtinga ir pavojinga geopolitinė situacija, kurią realiai sukūrė nusikalstamas Rusijos ir Baltarusijos režimas.

Kadangi asmenys, dirbę darbą priešiškos valstybės institucijose, nepaisant net ir praėjusio gana nemažo laiko tarpo nuo tarnybos (darbo santykių) pabaigos, potencialiai gali būti panaudoti priešiškos šalies žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, kaip lojalūs ir patikimi valdžiai asmenys ir tuo kelia grėsmę valstybės saugumui, atsižvelgiant į nustatytas pareiškėjo situaciją individualizuojančias faktines aplinkybes, byloje esančius įrodymus, pasikeitusią ir šiuo metu aktualią geopolitinę situaciją, darytina išvada, jog pagrįstai buvo priimti ginčijami sprendimai. Vertinant pareiškėjo argumentus dėl jo buvusio darbo pobūdžio, darbo santykių pabaigos momento, pažymime, kad susiklosčiusiame geopolitiniame kontekste asmens ryšiai su užsienio valstybės institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis laikomi nepašalinama bei grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančia priežastimi. Tai reiškia, jog pareiškėjas gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ar kitose jėgos struktūrose dirbančiais (duomenys neskelbtini) režimui lojaliais asmenimis ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1640-552/2023; 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2065-552/2023; 2024 m. gruodžio 18 d. sprendimas adm. byloje Nr. eA-2527-1047/2024, kt.).

Vien faktas, kad pareiškėjo ankstesnis darbas galimai nebuvo susijusios su politika ar valstybės veikla, o šiuo metu pareiškėjas tokių pareigų nebeužima, savaime nereiškia, kad jis ryšių su rėžimui lojaliais asmenimis neturėjo, ar kad jo ryšiai yra nutrūkę (ir neatsinaujins) ir jis nebegali kelti grėsmės. Pažymėtina, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas, vertinama potenciali grėsmė valstybės saugumui, todėl nagrinėjamu atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo atlikti veiksmai (pareiškėjo ankstesnis darbas ir siekis jį nuslėpti nuo Migracijos departamento) Valstybės saugumo departamento surinktos informacijos kontekste gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Šios aplinkybės byloje nepaneigtos. Byloje taip pat nepaneigta Valstybės saugumo departamento nurodyta valstybės institucijose dirbančių asmenų lojalumo pareiga. Tokia išvada darytina ir atsižvelgus į aktualią teismų praktiką (LVAT 2023 m. balandžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1461- 520/2023; 2023 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1824-525/2023; 2024 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1139-552/2024; 2024 m. kovo 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1259-492/2024; 2024 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1254-822/2024; 2024 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1300-525/2024).

Įvertinus pareiškėjo darbo pobūdį (dirba (duomenys neskelbtini)) galima pagrįstai spręsti, kad jis mažai laiko praleidžia Lietuvoje. Taip pat jis neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, kaip jie yra suprantami pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 2 str. 26 p., todėl, Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjo su Lietuva nepertraukiami ilgalaikiai socialiniai ir ekonominiai ryšiai bei šeiminiai ryšiai nesieja.

Pažymėtina, kad draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiui užkerta kelią, nustatytą laiko tarpą, veikti priešingai nei nustato Lietuvos Respublikos įstatymai bei atlieka prevencinę funkciją kitų asmenų, siekiančių neteisėtai pasinaudoti galimybe gyventi ir/ ar dirbti Lietuvos Respublikoje (taip pat kitose Šengeno valstybėse), atžvilgiu - taigi, atmestini skundo argumentai dėl neproporcingumo (žr. LVAT 2024 m. rugsėjo 11 d. nutartį adm. byloje Nr. eA-1964-556/2024).

Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką taip esmingai suvaržytų jo teises, kad galėtų nusverti valstybės saugumo interesus. Vien tai, kad pareiškėjas Lietuvoje turi draugę, kuri nėra vertinama, kaip šeimos narys pagal Įstatymo nuostatas, savaime neužkerta kelio nustatyti pareiškėjui draudimą atvykti. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas teisės į šeiminius ryšius negalėtų įgyvendinti kilmės valstybėje ar trečiojoje šalyje, todėl nėra pagrindo spręsti dėl jo asmeninės teisės prioriteto prieš valstybės interesus.

Atsakovas pažymi, kad NAS taisyklių 15 punkte nustatyta, kad duomenys iš sąrašo teikiami C.SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus.

Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad buvo priimtas administracinis aktas (ginčijamas sprendimas dėl leidimo), jog pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Taigi, yra tenkinama Reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkto nuostata, todėl Migracijos departamentas turėjo pagrindą įvesti perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Pareiškėjas nenurodė kitų argumentų, susijusių su nustatyto draudimo neteisėtumu ar nepagrįstumu.

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjo skunde nurodoma LVAT praktika (A-1542-492/2024 eA- 1384-624/2024; eA-1566-502/2024 ir kt.) nėra aktuali nagrinėjamai bylai, nes ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa su nagrinėjamoje byloje susiklosčiusia faktine situacija, todėl nėra pagrindo jomis vadovautis. Byloje Nr. A-1542-492/2024 nustatyta, kad užsienietis tarnavo (duomenys neskelbtini) kariuomenėje, be to, užsienietis teigė, kad buvos susitikęs su VSD pareigūnas ir kt. Byloje Nr. eA-1384-624/2024 nustatyta, kad užsienietis dirbo (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijoje 2006-2008 m., taigi akivaizdu, kad bylų aplinkybės nėra tapačios nei laiko, nei darbo vietos, nei laiko trukmės aspektais, nes pareiškėjo grėsmė yra kildinama iš darbo kitoje institucijoje ir iš jo ryšių su (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo skunde nurodomoje LVAT byloje eA-1566- 502/2024 nustatytos aplinkybės, kurių kontekste LVAT pasisakė, nėra analogiškos ar tapačios nagrinėjamai bylai. Minėtoje byloje užsienietis, kuriuo atžvilgiu Migracijos departamentas priėmė sprendimus, turėjo leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje ir nuo 1999 m. gyveno ir dirbo Lietuvoje, t. y. jo ryšys su Lietuva buvo stiprus ir ilgalaikis. Be to, Lietuvoje gyveno jo sutuoktinė Lietuvos Respublikos pilietė ir vaikai Lietuvos Respublikos piliečiai o pats užsienietis buvo pateikęs prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo ryšiai su Lietuva nėra tokie stiprūs ir ilgalaikiai, kad būtų prilyginami prie minėtos bylos. Pareiškėjo siekiui gyventi Lietuvoje negali būti teikiamas prioritetas prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus. Be to, užsieniečio keliama grėsmė kiekvienu atveju yra vertinama ir nustatoma individualiai. Minėtoje teismų praktikoje išaiškinimas negali būti laikomas kaip universalūs, nes prie tokios išvados teismas priėjo vertindamas konkrečios bylos aplinkybes ir išimtinai tos bylos surinktų duomenų kontekste.

Migracijos departamentas pažymi, kad nacionalinis saugumas - viešasis interesas ir pagrindinė, visai visuomenei esminę reikšmę turinti vertybė (LVAT 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1917-602/2021, 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023). Nacionalinio saugumo interesai - saugomi gyvybiniai ir pirmaeiliai valstybės saugumo interesai. Lietuvos nacionalinio saugumo teisinis pagrindas yra Lietuvos Respublikos Konstitucija, kurios 135 straipsnio pirmojoje pastraipoje numatyta, kad Lietuvos Respublika, įgyvendindama užsienio politiką, be kita ko, siekia užtikrinti šalies saugumą ir nepriklausomybę. Taigi Migracijos departamento priimtas ginčijamas sprendimas turi būti prilyginamas viešojo intereso gynimui, todėl turi būti taikoma Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 96¹ straipsnio 1 dalis, numatanti, kad „Kai yra visiškai ar iš dalies atmestas prokuroro, valstybės ar savivaldybės institucijos ieškinys viešajam interesui ginti, atsakovui proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai bylinėjimosi išlaidos atlyginamos iš prokuratūrai ar ieškinį pareiškusioms valstybės ar savivaldybės institucijoms skirtų biudžeto lėšų“. Migracijos departamentui nėra skiriamos lėšos ginant viešąjį interesą, todėl bylinėjimosi išlaidos turi būti priteisiamos iš valstybės biudžeto tiesiogiai. Pagal Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 11 str. 2 d. 2 p. Vyriausybės rezervo lėšos naudojamos vykdant arbitražų ar teismų sprendimus, kuriais iš Lietuvos valstybės priteistos mokėtinos sumos, taip pat Vyriausybės sprendimu - kitoms išlaidoms ginant valstybės interesus padengti. Todėl būtent taip suformuluota teismo sprendimo rezoliucinė dalis leistų, esant poreikiui, kreiptis dėl valstybės rezervo ir užtikrinti teismo sprendimo vykdymą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas su skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą nurodo, kad skundžiami Sprendimai yra priimti pagal Migracijos departamento jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie Pareiškėją, yra atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją.

Vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, įpareigojančia VSD atlikti užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, VSD 2025 m. rugsėjo 24 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo (panaikinimo)“ MD pateikė vertinimą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas, 2025 m. vasario 18 d. pildydamas klausimyną, nuslėpė, kad 1994–1995 ir 1995–1996 m. dirbo (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijoje. Pildydamas klausimyną, pareiškėjas nurodė, kad šiuo laikotarpiu dirbo (duomenys neskelbtini). Informaciją apie pareiškėjo darbą (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijoje patvirtina įrašai pateiktoje darbo knygelėje.

Klausimyne pareiškėjų prašoma išsamiai ir sąžiningai atsakyti į pateiktus klausimus. Įspėjama, kad, pateikus netikslią, neišsamią ar tikrovės neatitinkančią informaciją, gali būti atsisakyta išduoti leidimą gyventi arba vizą, o jeigu tai paaiškės jau išdavus šiuos dokumentus – leidimas gyventi ar viza gali būti panaikinti. VSD abejoja pareiškėjo teiginių pagrįstumu, neva pareiškėjas savo buvusias darbovietes surašė iš atminties, neturėdamas po ranka darbo knygelės ir vien dėl to nurodė, kad jo pirmoji darbovietė buvo (duomenys neskelbtini), nors pagal darbo sutartį jis buvo įdarbintas (duomenys neskelbtini) prie (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijos. Pareiškėjas, pildydamas klausimyną, patvirtino, kad visa pateikta informacija yra išsami ir teisinga, todėl, VSD vertinimu, pareiškėjas sąmoningai vengė atskleisti informaciją apie savo buvusią darbovietę.

VSD vertinimu, pareiškėjas, dirbdamas (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijoje, privalėjo būti lojalus (duomenys neskelbtini) ir palaikyti (duomenys neskelbtini) valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. (duomenys neskelbtini) valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.

VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose. VSD nustatė konkrečius tokią (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema.

(duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybų darbas su agentais yra orientuotas į ilgalaikę, konkrečiai neapibrėžtą perspektyvą, ir pritaikomas prie kintančios užverbuotų asmenų situacijos. Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie baigia darbą valstybės institucijoje ar profesinę karinę tarnybą, tačiau tebeturi ar įgyja naujų žvalgybinių galimybių – gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes. (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybos, siekdamos tęsti ar atnaujinti buvusius ryšius su užsienio valstybėse gyvenančiais savo šalių piliečiais, gali naudoti autoritarinių šalių žvalgybos tarnyboms įprastus metodus – šantažuoti grasindamos paviešinti ankstesnio bendradarbiavimo faktą, taikyti administracinio ir teisinio poveikio priemones (duomenys neskelbtini) gyvenantiems giminaičiams (pavyzdžiui, grasinti atleisti iš darbo, apkaltinti nusikalstama veikla ir pan.).

LVAT praktikoje (pvz., 2024 m. balandžio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1345-1188/2024, 2024 m. vasario 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-983-821/2024, 2024 m. sausio 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1066-629/2024, 2023 m. gruodžio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-2585-629/2023 ir kt.) yra pateiktas išaiškinimas, kad lojalumo Rusijos / Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.

LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis byloje Nr. A-858-2720-2014). Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės, EŽTT praktikoje pripažįstama valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą šalyje, reguliuoti išsiuntimo iš šalies tvarką (pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Ü. prieš Nyderlandus, 2011 m. spalio 11 d. sprendimas byloje A. prieš Bulgariją).

Pažymėtina, kad grėsmių valstybės saugumui vertinimas priklauso kiekvienos iš ES valstybių narių diskrecijai. Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis.

Tarnybos (darbo) pobūdis, kai byloje nenustatyta priešingai, lemia ir teisinį vertinimą, kad asmuo gali būti vertinamas kaip (duomenys neskelbtini) valdžiai patikimas asmuo, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms galintis vykdyti režimo užduotis. Aplinkybė, kad Pareiškėjas pritarimą Lietuvos Respublikos nuostatoms karo Ukrainoje klausimu išreiškė pildydamas jam pateiktą privalomą MD klausimyną, nesudaro pagrindo pripažinti MD Sprendimų neteisėtais (žr. LVAT 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2023-415/2023, 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2065-552/2023, 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023).

Iš Sprendimų turinio matyti, kad buvo atliktas individualus pareiškėjo situacijos vertinimas. Pareiškėjas giminių Lietuvoje neturi, motina ir vaikai gyvena (duomenys neskelbtini), pareiškėją su Lietuva sieja tik ekonominiai ryšiai, todėl jo siekiui gyventi Lietuvoje negali būti teikiama pirmenybė prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus. Pareiškėjo, kurio atžvilgiu yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, kad jis kelia grėsmę valstybės saugumui, tikslas likti gyventi Lietuvoje negali būti pateisintas vien pareiškėjo ekonominiais interesais. Tokiu būdu analogiškos situacijos aiškinamos ir teismų praktikoje (žr. pvz., LVAT 2023 m. birželio 21 d. sprendimą Nr. eA-1770-968/2023). Nacionalinis saugumas yra susijęs su viešuoju interesu, kurio užtikrinimas turi prioritetą prieš formalų teisės normų taikymą (pvz. LVAT 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartis adm. byloje Nr. eA-1917-602/2021). Neįvertinus VSD aptartų aplinkybių kaip keliančių grėsmę valstybės saugumui, būtų prisiimta nepateisinamai didelė rizika visos visuomenės saugumo nenaudai ir VSD bei MD priimami sprendimai neatitiktų Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo reikalavimų, t. y. neprisidėtų prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo.

VSD vertinimu, priimant Sprendimus, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos. Kadangi pareiškėjas VSD pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. Sprendimai priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jų naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodomais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovė palaikę patikslinto skundo argumentus ir prašė skundą tenkinti. Pabrėžė, kad VSD netinkamai nustatė faktines aplinkybes ir neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus paaiškinimus. Migracijos departamentas taip pat neįvertino situacijos, neatsižvelgė į paaiškinimus.

Pareiškėjas saugojo tik (duomenys neskelbtini). Ginčo dėl to nėra. 2025 m. rugsėjo 25 d. pareiškėjas patiekė paaiškinimus, bet jie nebuvo siųsti VSD. Pareiškėjas niekada nedirbo (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijoje. 1994 iki 1996 metų atskiras laikotarpiais jis dirbo (duomenys neskelbtini), kuris yra prie (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijos. Tuo metu visos (duomenys neskelbtini) buvo pavaldžios prižiūrimos (duomenys neskelbtini) vidaus reikalą ministerijos ir prie jų visų buvo prierašas (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijos.

Pažyma patvirtina, kad jis niekada nebuvo (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijos pareigūnas, neturėjo jokių laipsnių.

Pareiškėjas toje darbovietėje dirbo tik 11 mėnesių ir tas darbas pasibaigė jau prieš 35 metus. LVAT praktikoje pabrėžiama, kad reikia įvertinti dabartinę situaciją.

Pareiškėjas niekada nebandė nuslėpti fakto apie savo darbą. Klausimyną pildė iš atminties. Pareigos buvo civilinės, niekada neturėjo ginklo. Jo pareigos buvo - (duomenys neskelbtini). Ne VSD surado šią informaciją, o pats pareiškėjas pateikė Migracijos departamentui savo darbo knygelę. Taigi VSD neatliko jokios žvalgybinės užduoties. VSD išvada priimta 2025 m. rugsėjo 24 d.. t. y. neįvertinus jo pateiktos papildomos informacijos. Migracijos departamentas papildomų paaiškinimų paprašė tik 2025 m. rugsėjo 25 d. , t. y. po išvados jau priėmimo.

Pareiškėjas nei 2024, nei 2025 metais nebuvo (duomenys neskelbtini). O per 2023 ir 2022 metus buvo gal tik 3 kartus, tai visai neženklus skaičius. Jis buvo priverstas vieną kartą išvykti, nes Migracijos departamentas nebuvo priėmęs spendimo dėl leidimo pakeitimo ir jis buvo priverstas išvykti. Taip pat vieną kartą vyko dėl skyrybų.

Nors Migracijos departamentas paprašė pareiškėjo paaiškinimų, bet jų nevertino ir neatsižvelgė į juos. Atsakovas neatsižvelgė į jo turimus leidimus būti ir dirbti Lietuvoje. Pareiškėjas jau 6 metus gyvena Lietuvoje. 2023 metais išsiskyrė ir jo asmeninis gyvenimas nuo to laiko kuriamas Lietuvoje. Nieks nevertino dabartinio pareiškėjo pavojingumo, viskas nukreipta į tai, kas buvo prieš 35 metus.

Atsakovo atstovė teismo posėdyje prašė skundą atmesti atsiliepime į skundą nurodytais motyvais. Akcentavo, jog nesutinka, kad faktinės aplinkybės nustatytos netinkamai. Pareiškėjo paaiškinimai ir darbo knygelė patvirtina, kad jis buvo įdarbintas institucijoje prie (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijos. (duomenys neskelbtini) buvo tik vienas iš objektų, kurį buvo pavesta pareiškėjui saugoti.

Pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pateikti papildomus paaiškinimus. VSD 2025 m. birželio 10 d. buvo išsiųsta užklausa. VSD yra susipažinęs su 2025 m. rugsėjo 25 d. pareiškėjo papildomais paaiškinimais ir savo pozicijos nėra pakeitę. Paaiškinimai atskirai nėra siunčiami, jie yra Migris, VSD galėjo susipažinti. Papildomai šie paaiškinimai buvo siųsti byloje, bet VSD pozicijos nepakeitė.

Suformuluota VSD išvadoje, kad dirbo (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijoje. Negali atsakyti dėl VSD rengtų dokumentų. Pareiškėjas dirbo institucijoje, kuri įeina į (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų sistemą.

Žmogiška klaida atsakant į klausimyno klausimus, nepaneigia, kad jis dirbo (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų sistemoje. Taip pat vertina, kad bandė nuslėpti šią informaciją ir pažeidė migracines procedūras. Ir tokie veiksmai sudaro pakankamą pagrindą įvesti perspėjimą į SIS. Lietuva yra atsakinga ir už Šengeno valstybių saugumą. Todėl pagal SIS reglamentą turi imtis aktyvių veiksmų.

Ginčijamuose sprendimuose yra pasisakyta dėl pareiškėjo darbo ir gyvenimo Lietuvoje. Pareiškėjo ryšiai su Lietuva nėra vertinami kaip ilgalaikiai ir pastovūs. Jie vertinami kaip ekonominiai.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. spalio 10 d. sprendimo Nr. 25S220641 ir 2025 m. spalio 20 d. sprendimo Nr. 25S226677 teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas 2025 m. sausio 8 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, ketindamas dirbti (duomenys neskelbtini) (prašymas Migracijos departamente registruotas 2025 m. sausio 16 d.).

2025 m. vasario 18 d. pildydamas Klausimyną ir atsakydamas į 2 klausimą (Nurodykite visas darbovietes (įskaitant tarnybą (pvz., karinę) pagal sutartį ar kontraktą), kuriose dirbote ar dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietė pavadinimas, pareigos), be kitos informacijos apie darbą, nurodė, kad (duomenys neskelbtini) 1994–1996 m. dirbo (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Gamykla).

2025 m. birželio 9 d. per MIGRIS komunikaciją asmuo pateikė darbo knygelės (duomenys neskelbtini), išd. 1995 m. sausio 10 d., skaitmeninę kopiją.

Pagal knygelėje patektus duomenis, 1994 m. lapkričio 23 d. jis buvo priimtas (duomenys neskelbtini), priklausančiame (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijai, 1995 m. birželio 8 d. atleistas jo paties prašymu, 1995 m. rugsėjo 22 d. vėl priimtas ten pat (duomenys neskelbtini), 1996 m. sausio 4 d. atleistas paties prašymu.

Migracijos departamentas gavo Valstybės saugumo departamento 2025 m. rugsėjo 24 d. išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad VSD vertinimu, pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

VSD išvadoje nurodė, kad pareiškėjas nuslėpė, jog 1994–1995 ir 1995–1996 m. dirbo (duomenys neskelbtini)vidaus reikalų ministerijoje. Pildydamas klausimyną, A. P. nurodė, kad šiuo laikotarpiu dirbo (duomenys neskelbtini). Informaciją apie A. P. darbą (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijoje patvirtina įrašai pateiktoje darbo knygelėje. VSD vertinimu, (duomenys neskelbtini) pil. A. P., dirbdamas (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijoje, privalėjo būti lojalus (duomenys neskelbtini) ir palaikyti (duomenys neskelbtini) valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. (duomenys neskelbtini) valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD turimais duomenimis, (duomenys neskelbtini) pil. A. P. periodiškai vyksta į (duomenys neskelbtini), o tai gali kelti papildomas rizikas ir galimai sudaro palankias sąlygas (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti kontaktus. VSD vertinimu, (duomenys neskelbtini) pil. A. P. išdavus leidimą gyventi Lietuvoje jis gali būti išnaudotas (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas (duomenys neskelbtini) valdžiai asmuo.

2025 m. rugsėjo 30 d., 2025 m. spalio 1 d. pareiškėjas MIGRIS komunikacijoje pateikė papildomus paaiškinimus, kad anketą pildė iš atminties, po ranka neturėdamas darbo knygelės, todėl informacijoje yra netikslumų. 1994 m. lapkritį įsidarbino (duomenys neskelbtini) ir ten dirbo apie septynis mėnesius, iki 1995 m. birželio mėn. Tuo metu visos (duomenys neskelbtini) buvo pavaldžios (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijai, todėl jo darbo knygelėje nurodyta (duomenys neskelbtini) prie (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijos“. Ši apsaugos įmonė teikė paslaugas (duomenys neskelbtini). Asmens teigimu, su pačia Vidaus reikalų ministerija jis neturėjo jokių ryšių. Darbo metu lankėsi tik (duomenys neskelbtini). Gamykloje jo pareigos apėmė (duomenys neskelbtini), t. y. buvo atsakingas už tai, kad nebūtų pavogta elektros instaliacija iš gamyklos, ir už jos vientisumo tikrinimą, nes vagystės iš gamyklų tuo laikotarpiu (pertvarkos laikotarpiu) buvo įprastos. Darbas nelabai patiko ir neatitiko jo finansinių lūkesčių. Norint gauti geriau apmokamą (duomenys neskelbtini) darbą, reikėjo turėti bent minimalią darbo patirtį. Darbas toje gamykloje leido jam turėti įrašą darbo knygoje apie darbo patirtį. Kad užsitikrintų minimalią darbo patirtį, 1995 m. rugsėjį jis vėl įsidarbino toje pačioje gamykloje (duomenys neskelbtini) keliems mėnesiams. (duomenys neskelbtini) dirbo nuo 1994 m. lapkričio 23 d. iki 1995 m. birželio 8 d. ir nuo 1995 m. rugsėjo 22 d. iki 1996 m. sausio 4 d. Po to vėl išėjo iš darbo ir pradėjo ieškoti geriau apmokamo darbo, atitinkančio jo specialybę. Asmuo nurodė, kad jo giminaičiai, įskaitant mamą ir vaikus, gyvena (duomenys neskelbtini), todėl, turėdamas leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, retkarčiais vykdavo į (duomenys neskelbtini) aplankyti jų ir tėvo kapo.

Migracijos departamentas, įvertinęs VSD išvadą ir kitus duomenis, pareiškėjos atžvilgiu priėmė šiuos sprendimus:

2025 m. spalio 10 d. priėmė sprendimą Nr. Nr.25S220641, kuriuo nusprendė atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui ir duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės;

2025 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. 25S226677, kuriuo uždraudė pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus) ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus).

Pareiškėjas su skundžiamais sprendimais nesutinka ir prašo panaikinti kaip nepagrįstus. Teigia, kad atsakovas neįvertino ir nepateikė argumentų dėl pareiškėjo keliamos grėsmės, nevertino jo individualių aplinkybių

Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių neteisinės padėties“ (aktuali ginčui teisės akto redakcija), nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką.

Leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas (Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas), taip pat jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo gauti 4 straipsnio 3 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 3 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei; leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei. Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad VSD, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

Vadovaujantis Įstatymo 4 straipsnio 6 dalimi, VSD, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

LVAT savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad sprendžiant leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje klausimus, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo nuostatas, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; 2023 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1055-492/2023).

LVAT praktikoje nurodoma, kad asmens keliama grėsmė turi būti reali ir akivaizdi. Ši grėsmė turi būti grindžiama individualiomis su pareiškėjo asmeniu susijusiomis konkrečiomis aplinkybėmis, o ne bendro pobūdžio informacija.

LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017).

EŽTT yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekanti plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad skundžiamus Sprendimus Migracijos departamentas priėmė iš esmės konstatavęs, jog VSD išvadoje pateikta informacija sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui ir kad duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės.

LVAT praktikoje (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010, 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022, 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023, 2023 m. lapkričio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2405-968/2023) ne kartą yra konstatuota, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ir / ar dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes.

Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., LVAT 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3826-556/2018, 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023, 2023 m. spalio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2313-525/2023).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

Lietuvos Respublikos Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad administraciniame sprendime be kita ko turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai. Atsakovas, priimdamas Sprendimą veikė kaip viešojo administravimo subjektas, todėl privalėjo vadovautis iš gero administravimo principo kylančiais imperatyvais, iš kurių išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad atsakingo valdymo (gero administravimo) principas, be kita ko, įtvirtina ir viešojo administravimo subjekto pareigą imtis aktyvių veiksmų vykdant administracinę procedūrą; pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai; formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nesiderina su gero administravimo principu (žr., pvz., 2016 m. liepos 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-13-520/2016 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatas (redakcija, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d., iš esmės atitinka ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio VAĮ straipsnio (redakcija galiojanti nuo 2020 m. lapkričio 1 d.) 5 dalies 5–6 punktų nuostatas), yra ne kartą pažymėjęs, jog esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-398-442/2015, 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2294/2012, 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012). Pareigos nustatyti juridinių faktų visetą nesilaikymas nedera nei su gero administravimo principo, nei su VAĮ 8 straipsnio imperatyvais (žr. pvz., 2022 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-287-502/2022; ir kt.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamose situacijoje Migracijos departamentas, nors Sprendime Nr. 1 nors ir nurodė nustatytas aplinkybes, bet neatliko detalaus ir kompleksinio pareiškėjo situacijos vertinimo, todėl priimtas Sprendimas Nr. 1 neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų.

Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2024 m. balandžio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1384-624/2024) yra nurodoma, kad tuo atveju, kai išvada, jog pareiškėja gali kelti grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, grindžiama tik pareiškėjos atsakyme į Klausimyno klausimą dėl darboviečių pateiktais duomenimis, nei Migracijos departamentui, nei VSD nesiaiškinant, koks buvo pareigybių, kurios užėmė pareiškėja, statusas (valstybės tarnautojas, statutinis pareigūnas ir pan.), funkcijos ir su jų vykdymu susisijusių aplinkybių (pvz., kokius reikalavimus turi atitikti tokias pareigas užimantis asmuo), išvada, kad užimtų pareigų pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, yra itin formali, iš esmės grindžiama bendrąja prevencija ir negali būti laikoma, kad Departamento sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. liepos 10 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1719-968/2024 nurodyta, kad reikšmingomis aplinkybėmis sprendžiant dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui, be kita ko, yra aplinkybės, įvykusios ir tebevykstančios po to, kai ji baigė darbą užsienio valstybėje: gyvenimo Lietuvoje trukmę, integracijos lygį, šeiminę situaciją, egzamino pagal Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo reikalavimus išlaikymą, nepritarimą Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, pareiškėjos išvykimų iš Lietuvos dažnumą bei kryptis.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodė, kad jis nebuvo valstybės tarnautojas, neužėmė jokių viešojo administravimo pareigų, buvo civilinis darbuotojas (duomenys neskelbtini ir tuos 11 mėnesių faktiškai dirbo tik (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas pateikė 2025 m. gruodžio 5 d. pažymą, kad jis netarnavo (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų institucijų įstaigose eidamas eilinio ar vadovaujančio personalo pareigas; vidiniai specialieji vidaus reikalų įstaigų darbuotojų rangai, kaip numatyta (duomenys neskelbtini) tarnybos atlikimo vidaus reikalų institucijų įstaigose reglamente, patvirtintame (duomenys neskelbtini) Prezidento 2012 m. kovo 15 d. dekretu Nr. 133, nebuvo suteikti. Sprendimuose šios aplinkybės nebuvo aptartos, analizuotos ir įvertintos, taip pat nebuvo aptartas pačios Įmonės statusas ar veiklos sritys. Priešingai VSD išvadoje nurodoma, kad pareiškėjas nuslėpė, kad 1994–1995 ir 1995–1996 m. dirbo (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijoje. <...> Informaciją apie A. P. darbą (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijoje patvirtina įrašai pateiktoje darbo knygelėje. VSD vertinimu, (duomenys neskelbtini) pil. A. P., dirbdamas (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijoje, privalėjo būti lojalus (duomenys neskelbtini) ir palaikyti (duomenys neskelbtini) valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

Nei VSD išvadoje, nei Sprendimuose nebuvo pakankamai detaliai įvertinta konkreti pareiškėjo situacija, nebuvo atsižvelgta į jo veiklą baigus darbą Įmonėje. Pažymėtina ir tai, kad Įmonėje pareiškėjas dirbo daugiau kaip prieš 30 metų. Tiek Išvadoje, tiek Sprendime akcentuota, kad 1994–1995 ir 1995–1996 m. dirbo (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijoje. Migracijos departamentas darė išvadą, kad duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės. Kaip pareiškėjas nurodė teismo posėdyje, jis neturėjo tikslo nuslėpti jokios informacijos. Paaiškino, kad darbovietes pildė iš atminties, ginčo Įmonėje dirbo daugiau kaip prieš 30 metus, faktiškas funkcijas atliko (duomenys neskelbtini), Migracijos departamentui pateikė savo darbo knygelę, iš kurios VSD ir nustatė, kad pareiškėjo darbdavys buvo ne (duomenys neskelbtini), o Įmonė. Pažymėtina ir tai, kad kaip nurodė Migracijos departamentas sprendime, net ir pateikęs darbo knygelę, pareiškėjas 2023 m. balandžio 20 d. taip pat pildė Klausimyną, kuriame nurodė tą pačią informaciją, t. y., kad (duomenys neskelbtini) 1994–1996 m. dirbo (duomenys neskelbtini).

2025 m. rugsėjo 30 d., 2025 m. spalio 1 d. pareiškėjas MIGRIS komunikacijoje pateikė papildomus paaiškinimus, kad anketą pildė iš atminties, po ranka neturėdamas darbo knygelės, todėl informacijoje yra netikslumų. 1994 m. lapkritį įsidarbino (duomenys neskelbtini) ir ten dirbo apie septynis mėnesius, iki 1995 m. birželio mėn. Tuo metu visos (duomenys neskelbtini) buvo pavaldžios (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijai, todėl jo darbo knygelėje nurodyta (duomenys neskelbtini). Ši apsaugos įmonė teikė paslaugas (duomenys neskelbtini). Asmens teigimu, su pačia Vidaus reikalų ministerija jis neturėjo jokių ryšių. Darbo metu lankėsi tik (duomenys neskelbtini). Gamykloje jo pareigos apėmė (duomenys neskelbtini), t. y. buvo atsakingas už tai, kad nebūtų pavogta elektros instaliacija iš gamyklos, ir už jos vientisumo tikrinimą, nes vagystės iš gamyklų tuo laikotarpiu (pertvarkos laikotarpiu) buvo įprastos. Kad užsitikrintų minimalią darbo patirtį, 1995 m. rugsėjį jis vėl įsidarbino toje pačioje gamykloje (duomenys neskelbtini) keliems mėnesiams. (duomenys neskelbtini) dirbo nuo 1994 m. lapkričio 23 d. iki 1995 m. birželio 8 d. ir nuo 1995 m. rugsėjo 22 d. iki 1996 m. sausio 4 d. Šie pareiškėjo paaiškinimai perkelti į Sprendimą Nr. 1, tačiau jokio vertinimo dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių nėra pateikta.

Migracijos departamentas Sprendime Nr. 1 vertina, kad asmuo sąmoningai nuslėpė prašomą pateikti informaciją, vengdamas neigiamų pasekmių. Tačiau nėra pateiktą vertinimo, kuo remiantis daroma tokia išvada, kai pareiškėjas 2025 m. birželio 9 d. pats pateikė darbo knygelės skaitmeninę kopiją Migracijos departamentui. Byloje taip pat nustatyta, kad VSD išvada parengta 2025 m. gruodžio 24 d., tuo tarpu paaiškinimai dėl aplinkybių, kad atsakyme ir darbo knygelėje nesutampa nurodytos darbovietės, buvo pateikti vėliau.

Migracijos departamento vertinimu, papildomas rizikas kelia ir tai, kad asmuo vyksta į (duomenys neskelbtini), paskutinio leidimo laikinai gyventi galiojimo metu asmuo du kartus buvo išvykęs į (duomenys neskelbtini). Periodiškas asmens lankymasis (duomenys neskelbtini), nepriklausomai nuo vykimo priežasčių, kelia akivaizdžias rizikas nacionalinio saugumo interesams ir sudaro labai palankias sąlygas (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnyboms užmegzti ir (ar) atnaujinti kontaktus su asmeniu, kaip buvusiu (duomenys neskelbtini) institucijos darbuotoju. Tačiau byloje pateiktos VSAT 2025 m. spalio 21 d. pažymos duomenimis, pareiškėjas paskutinio leidimo laikiniai gyventi metu laikotarpiu nuo 2023 m. gegužės 10 d. iki 2025 m. gegužės 10 d. į (duomenys neskelbtini) buvo išvykęs tik 3 kartus, kas teismo vertinimu nepagrįsta vertinta kaip nuolatiniai vykimai į (duomenys neskelbtini).

Išdėstytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, suponuoja vertinimą, kad vien darbo Įmonėje prieš 30 metų faktas ir tai, kad pareiškėjas nurodė dirbęs (duomenys neskelbtini) o ne Įmonėje nėra pakankamas išvadai, jog turėdamas leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjas gali būti išnaudotas (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, todėl jo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, pagrįsti.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad išsamaus individualaus vertinimo, kurio reikalaujama priimant Sprendimus dėl leidimų gyventi išdavimo, keitimo, panaikinimo, dėl uždraudimo atvykti ir įrašymo į SIS, Migracijos departamentas nagrinėjamu atveju neatliko, į ginčijamus sprendimus buvo perkelta VSD išvada bei pateikti asmeniniai duomenys apie pareiškėją, tinkamai neįvertinus visų duomenų visumos bei nevertinant sprendimų proporcingumo principo aspektu.

Atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiami Sprendimai Nr. 1 ir Nr. 2 neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones tinkamai motyvuoti.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiami sprendimai naikintini kaip neteisėti dėl to, kad juos priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimų pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad EŽTT ir LVAT ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Pareiškėjas prašo priteisti jam patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų paskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos.

ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (redakcija nuo 2015 m. kovo 19 d. (toliau – ir Rekomendacijos).

Pareiškėjas byloje pateikė bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius įrodymus: 2025 m. gruodžio 2 d. sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurios matyti, kad pareiškėjas už suteiktas teisines paslaugas turi sumokėti 1936 Eur; bei 2025 m. gruodžio 1 d. ir 2025 m. gruodžio 2 d. (duomenys neskelbtini) banko mokėjimo nurodymus, iš kurių matyti, kad pareiškėjas apmokėjo 1936 Eur pagal minėtą sąskaitą faktūrą; taip pat sumokėtas 22,50 Eur dydžio žyminis mokestis.

Pagal Rekomendacijų 2 punktą, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti į Rekomendacijų 8 punkte nustatytus maksimalius dydžius ir į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 7 punktas įtvirtina, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 1936 Eur suma už teisines paslaugas neviršija maksimalaus Rekomendacijose nurodyto dydžio. Visgi teismas, atsižvelgdamas į Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, įvertinęs pareiškėjo atstovės suteiktų paslaugų apimtį ir darbo laiko sąnaudas, byloje nagrinėtas faktines ir teisines aplinkybes, bylos apimtį, sudėtingumą tiek faktų vertinimo, tiek teisės aiškinimo ir taikymo prasme, vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, sprendžia, kad pareiškėjo prašoma priteisti suma (1 936 Eur) yra neproporcinga, todėl mažintina ir pareiškėjui iš atsakovo priteistina 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų. Taip pat pareiškėjo naudai iš atsakovo priteistina 22,50 Eur sumokėto žyminio mokesčio.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu ir 4 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo A. P. patikslintą skundą patenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. spalio 10 d. sprendimą Nr. 25S220641 ir 2025 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. 25S226677.

Priteisti pareiškėjui A. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 1022,50 Eur (vieną tūkstantį dvidešimt du eurus ir 50 ct) bylinėjimosi išlaidų iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, j. a. k. 188610666.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.