Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas, eA-2527-1047/2024

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2024-12-18
Bylos Nr.: eA-2527-1047/2024
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-03820-2024-4
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Rytis Krasauskas (pirm.), Beata Martišienė (pran.), Egidijus Šileikis
Atsakovas: Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Pareiškėjas: (duomenys neskelbtini)
Trečiasis asmuo: Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas

Kategorijos

8.4Užsieniečių darbas Lietuvos Respublikoje

Administracinė byla Nr. eA-2527-1047/2024Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03820-2024-4Procesinio sprendimo kategorija 8.4 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. gruodžio 18 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės (pranešėja) ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas), dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. birželio 24 d. sprendimą Nr. 24S5219 (skunde teismui nurodytas numeris laikytinas rašymo apsirikimu) ir 2024 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. 24S154037 bei įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjas skunde rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

Šalies argumentai

2.1. Pareiškėjas paaiškino, kad 2024 m. birželio 24 d. sprendimu Nr. 24S152519 atsakovas atsisakė pakeisti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi (toliau – ir Sprendimas 1), 2024 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. 24S154037 atsakovas uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus ir įtraukė į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 m.) (toliau – ir Sprendimas 2; toliau kartu – ir Sprendimai). Pareiškėjas nurodė, kad Migracijos departamentas atsisakė pakeisti pareiškėjo turėtą leidimą laikinai gyventi remdamasis dviem Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais – jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui (1 p.); jog duomenys, kuriuos pateikė pareiškėjas, norėdamas gauti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės (2 p.).

2.2. Pareiškėjas nuo (duomenys neskelbtini) vadovauja Lietuvos Respublikoje registruotai uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė), kuri pelningai vykdo stabilią ūkinę-komercinę veiklą, o tolesniam veiklos vykdymui būtina, jog pareiškėjui būtų pakeistas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, kur nuo 2008 m. deklaravo gyvenamąją vietą, jo (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausančiame bute. Pareiškėjo (duomenys neskelbtini), kuris yra vienintelis Bendrovės akcininkas, turi leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, o (duomenys neskelbtini) – leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

2.3. Aplinkybė, kad pareiškėjas per 2021 m. sausio 1 d.– 2024 m. balandžio 26 d. laikotarpį Lietuvoje praleido tik 239 dienas, t. y. 19,72 proc. viso laiko, nereiškia, kad jo buvimas Lietuvoje nėra būtinas Bendrovės veiklos vykdymui ir vystymui. Tai, kad pareiškėjo (duomenys neskelbtini) paskirtas prokūristu ir turi teisę atstovauti Bendrovei, nereiškia, kad pareiškėjo paskyrimas Bendrovės vadovu yra formalus.

2.4. Pareiškėjas sutiko, kad didžiąją dalį savo, kaip Bendrovės vadovo, funkcijų sugeba atlikti nuotoliniu būdu, pasitelkdamas prokūristą, tačiau išimtinai veikti iš kilmės šalies pareiškėjas negali. Bendrovės turimas ilgalaikis nekilnojamasis turtas, kurį reikia prižiūrėti ir administruoti, yra registruotas Baltarusijos Respublikoje. Tokios faktinės Bendrovės valdymo aplinkybės nesikeitė 12–14 metų, kai Migracijos departamentas keisdavo pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjo vertinimu, kardinalus analogiškų faktinių aplinkybių pasikeitimas atsirado tik dėl to, kad Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – ir VSD) atsakovui pateikė 2024 m. balandžio 24 d. išvadą Nr. 38-3891 (toliau – ir Išvada), jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

2.5. Išvadoje nėra individualizuojama pareiškėjo grėsmė valstybės saugumui, joje pateikiamas bendras situacijos vertinimas dėl užsieniečių, kurie dirbo Baltarusijos institucijose ir valstybės kontroliuojamose organizacijose. Nors pareiškėjas 1997–1999 metais dirbo Baltarusijos Respublikos (duomenys neskelbtini), o 2006–2007 metais – (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“, tai nepatvirtina pareiškėjo lojalumo Baltarusijos valdžiai. Savo politinių pažiūrų ir įsitikinimų kilmės valstybėje viešai pareiškėjas nedeklaravo dėl savo ir artimųjų saugumo, tačiau tai nereiškia, kad jis palaiko ir pritaria Rusijos ir Baltarusijos režimams.

Atsiliepimas

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

4. Atsakovas rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

4.1. VSD Išvadoje konstatuota, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl to, kad pareiškėjas dirbo Baltarusijos Respublikos (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“.

4.2. Migracijos departamentas pagal kompetenciją atliko individualų pareiškėjo vertinimą ir nustatė, kad pareiškėjas turėjo nuo (duomenys neskelbtini) iki 2024 m. (duomenys neskelbtini) galiojusius leidimus laikinai gyventi, išduotus teisėtos veiklos vykdymo Lietuvos Respublikoje pagrindu. Atsakovas nustatė, kad pareiškėjas didžiąją laiko dalį praleidžia ne Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas, atsakydamas į Migracijos departamento paklausimus, pateikė tik deklaratyvius paaiškinimus, be jokių patvirtinančių dokumentų, kurie pagrįstų pareiškėjo vykdomas funkcijas Bendrovėje ir būtinybę gyventi Lietuvos Respublikoje.

4.3. Migracijos departamentas konstatavo, kad leidimas laikinai gyventi pareiškėjui reikalingas ne tam, kad jis užsiimtų teisėtos veiklos vykdymu Lietuvoje, o tam, kad galėtų naudotis leidimo laikinai gyventi suteikiama teise lankytis Lietuvoje ir Šengeno valstybėse.

Atsiliepimas

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir pažymėjo, kad Sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, atitinka nacionalinio saugumo interesus, nes pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Lietuva neturi pareigos leisti pareiškėjui gyventi Lietuvoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.

II.

6. Regionų administracinis teismas 2024 m. spalio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino, panaikino skundžiamus Sprendimus, įpareigojo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti 2023 m. gruodžio 18 d. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, taip pat priteisė pareiškėjui 23 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti (žyminis mokestis).

7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, be kita ko, šias aplinkybes:

7.1. 2023 m. gruodžio 18 d. pareiškėjas pateikė Migracijos departamentui prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, remdamasis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 2 punktu.

7.2. Sprendimu 1, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1–2 punktais, atsakovas netenkino pareiškėjo prašymo, konstatavęs, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui ir duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 1997–1999 metais dirbo Baltarusijos Respublikos (duomenys neskelbtini), o 2006–2007 metais – (duomenys neskelbtini). Darbas šiose įmonėse reiškia, kad pareiškėjas privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti jos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, taip pat tai, kad pareiškėjas ateityje, turėdamas leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, todėl tokio asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Be to, pasak atsakovo, pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius apie teisėtos veiklos Lietuvoje vykdymą ir tikrąjį atvykimo į Lietuvą tikslą.

7.3. Sprendimu 2 Migracijos departamentas pareiškėjui uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 m.) ir įtraukė į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 m.). Minėtas sprendimas priimtas, nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui ir jam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi.

8. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas kilusį ginčą, rėmėsi, be kita ko, Įstatymu, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika.

9. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su atsakovo pozicija, kad pareiškėjas teikė tikrovės neatitinkančią informaciją, apie teisėtos veiklos Lietuvos Respublikoje vykdymą ir tikrąjį atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui leidimai laikinai gyventi Lietuvoje nepertraukiamai išduodami nuo (duomenys neskelbtini), t. y. pareiškėjas teisėtai atvyksta į Lietuvos Respubliką beveik 17 metų, tokį patį laikotarpį pareiškėjas yra Bendrovės vadovas. Vienintelis Bendrovės akcininkas – pareiškėjo (duomenys neskelbtini), kuris yra ir šios Bendrovės prokūristas (įgaliotas veikti įmonės vardu). Pareiškėjas, prašydamas pakeisti leidimą laikinai gyventi, patvirtino ir neneigė aplinkybių, kad: 1) dalį vadovavimo Bendrovei darbų atlieka nuotoliniu būdu iš Baltarusijos; 2) tam tikrus klausimus įmonėje sprendžia jos akcininkas ir prokūristas, t. y. pareiškėjo (duomenys neskelbtini) (pvz. nesutiko investuoti į nekilnojamąjį turtą Lietuvoje); 3) pareiškėjas didžiąją dalį laiko gyvena Baltarusijoje, kurioje yra Bendrovės nekilnojamojo turto objektai bei kita pareiškėjo darbovietė. Teismo vertinimu, pareiškėjo pasirinktas vadovavimo Bendrovei būdas – ir nuotoliniu būdu, ir pasitelkiant prokūristą, ir atvykstant į Lietuvą, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad pareiškėjo vadovavimas yra fiktyvus ar kad jis pateikė atsakovui neatitinkančius tikrovės duomenis.

10. Teismo teigimu, nors Migracijos departamentas pareiškėjo (duomenys neskelbtini) vertino kaip tikrąjį Bendrovės vadovą, o pareiškėją laikė fiktyviu, tačiau rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, kad pareiškėjo (duomenys neskelbtini) yra garbingesnio amžiaus asmuo, todėl į šią aplinkybę taip pat turėjo būti atsižvelgiama vertinant šio asmens vadovavimo realumą.

11. Prašydamas pateikti konkrečius vadovavimo Bendrovei įrodymus ir juos vertindamas Migracijos departamentas neatsižvelgė į tai, kad didžioji dalis Bendrovės vadovo funkcijų – strateginiai sprendimai dėl Bendrovės ateities, jos veiklos procesų ir darbuotojų kontrolė, derybos, bendravimas su klientais ir verslo partneriais, derybos dėl nekilnojamojo turto įsigijimo ir kt., Bendrovės dokumentuose nėra matomos. Be to, nors Migracijos departamentas skaičiavo, kad pareiškėjas nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2024 m. balandžio 26 d. Lietuvoje praleido tik 239 dienas iš 1 212, t. y. 19,72 proc., tačiau šiuos įrodymus taip pat vertino selektyviai. Paties atsakovo pateikti pareiškėjo sienų kirtimai patvirtina, kad nurodytu laikotarpiu pareiškėjas reguliariai – kas 1–2 mėnesius maždaug dviem savaitėms atvykdavo į Lietuvą, kas pagrindžia pareiškėjo paaiškinimą dėl pasirinkto vadovavimo būdo bei paneigia atsakovo išvadas, jog pareiškėjo tikslas yra vien tik nevaržomai lankytis Šengeno valstybėse.

12. Aplinkybė, kad pareiškėjas daug metų prašo išduoti (pakeisti) jam leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, tačiau neturi tikslo nuolat Lietuvoje gyventi ar įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, negali būti laikoma atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi motyvu. Teisėto gyvenimo Lietuvoje galimybės nėra imperatyvios ir tik nuo paties užsieniečio pasirinkimo priklauso, kokio pobūdžio prašymą teikti. Vien tai, kad pareiškėjas pripažįsta gyvenantis kilmės valstybėje ir nesiekia persikelti nuolat gyventi į Lietuvą, juo labiau keisti pilietybę, nesudaro pagrindo vertinti, jog jo prašyme dėl laikino leidimo išdavimo nurodyti duomenys yra fiktyvūs. Taigi, teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas netinkamai taikė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas.

13. Vertindamas pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui, teismas pabrėžė, kad byloje nėra ginčo dėl Išvadoje nurodytų pareiškėjo biografijos faktų (darbo Baltarusijos įstaigose). Tačiau, teismo teigimu, vien aplinkybė, kad pareiškėjas prieš 25 metus dirbo Baltarusijos valstybinėje institucijoje ar prieš 17 metų dirbo Baltarusijos valstybinėje įmonėje, Migracijos departamentui nesuteikia teisės neįrodinėti aplinkybių, jog asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, ir negali būti vertinama atsietai nuo kitų su pareiškėju susijusių duomenų. Teismas nurodė, kad nei iš Išvados, nei iš atsakovo sprendimo turinio negalima vienareikšmiškai spręsti, kad buvo atliktas kompleksinis visų pareiškėjo charakterizuojančių savybių vertinimas: nebuvo tiksliai nustatytas ir įvertintas pareiškėjo darbo pobūdis, trukmė, pareigos ir vykdytos funkcijos, nebuvo nustatyta pareiškėjo ryšių su valstybės valdžios institucijomis ar juose tarnaujančiais asmenimis. Pareiškėjo darbinės veiklos faktas nebuvo įvertintas kitų jo individualiai situacijai aktualių aplinkybių kontekste. Migracijos departamentas nevertino, kad pareiškėjo ekonominiai ir socialiniai ryšiai su Lietuva trunka beveik 20 metų ir per tokį ilgą laikotarpį nebuvo gauta jokių konkrečių individualių duomenų apie pareiškėjo (ir jo vadovaujamos Bendrovės) grėsmę, potencialiai grėsmingus ryšius, byloje taip pat nėra jokių tiesioginių ar netiesioginių įrodymų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas palaiko Baltarusijos režimą ir kt. Šias išvadas patvirtino pareiškėjo atsakymai į atsakovo klausimyną. Teismo posėdžio metu pareiškėjas paaiškino, kad bet koks viešas politinių pažiūrų demonstravimas kelia ilgalaikio įkalinimo grėsmę, kadangi jis gyvena ir dirba Baltarusijoje, todėl viešai politinių pažiūrų nereiškia. Tačiau ši aplinkybė, nesant kitų įrodymų, kurie leistų vertinti jo lojalumą Baltarusijos režimui, pati savaime nėra pakankama asmens grėsmei valstybės saugumui nustatyti. Išvadoje akcentuojama aplinkybė, kad pareiškėjas privalėjo (prieš 25 ir 17 metų) būti lojalus Baltarusijos Respublikai, iš esmės, atsižvelgiant į įrodymų visumą, į klausimyne išdėstytą poziciją dėl požiūrio į Baltarusijos Respublikos ir Rusijos Federacijos valdžią, vienareikšmiškai nepatvirtina pareiškėjo lojalumo šių valstybių vykdomai politikai ir galimos grėsmės Lietuvos saugumui, įvertinus ir tai, kad pareiškėjo darbo Baltarusijoje metu buvo kitokia geopolitinė situacija. Byloje nenustatyta akivaizdžių ir realių požymių, kad pareiškėjas kelia grėsmę nacionaliniam saugumui.

14. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo atliktas išsamus ir visapusiškas pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui tyrimas bei individualiai nebuvo ištirtos visos reikšmingos aplinkybės, todėl teismas panaikino Sprendimus ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo. Teismas pabrėžė, kad nagrinėjant pareiškėjo prašymą iš naujo išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, ji turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali. Galima grėsmė valstybės saugumui turi būti įrodyta tokiu tikėtinumo laipsniu, kad ji būtų pakankamai reali ir akivaizdi.

III.

15. Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą bei pareiškėjo skundą atmesti.

16. Atsakovas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bei apeliaciniame skunde remiasi šiais pagrindiniais argumentais:

16.1. Pareiškėjas kreipėsi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 2 punkto (darbo Lietuvoje) pagrindu, kurį privalėjo pagrįsti. Nors atsakovas ne kartą kreipėsi į pareiškėją šiuo aspektu, tačiau pareiškėjas tik teikė deklaratyvius paaiškinimus, įvardindamas bendro pobūdžio bet kurios įmonės direktoriaus funkcijas, nenurodydamas konkrečių su pareiškėjo valdoma Bendrove susijusių veiksmų. Be to, nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjo (duomenys neskelbtini), kuris yra vienintelis Bendrovės akcininkas ir prokūristas, yra garbingesnio amžiaus, tačiau ignoravo pareiškėjo pateiktą informaciją, kad jo (duomenys neskelbtini) priima su Bendrovės valdymu susijusius sprendimus. Migracijos departamento vertinimu, nurodytos teismo abejonės, paremtos pareiškėjo (duomenys neskelbtini) amžiumi, nesant byloje įrodymų, kad jis neturi galimybių valdyti Bendrovės, negali būti laikomos pagrįstomis ir pakankamomis Migracijos departamento išvadoms paneigti.

Atsiliepimas

16.2. Atsakovas nesutinka su teismo argumentais, kad didžioji dalis įmonės vadovo funkcijų įmonės dokumentuose nėra matomos. Teismo minimos aplinkybės ir neturi atsispindėti būtent Bendrovės dokumentuose, jos gali būti pagrįstos kitais įrodymais, tačiau pareiškėjas tokių įrodymų nepateikė. Teismas tik deklaratyviai nurodė, kad ne visos aplinkybės gali būti pagrįstos Bendrovės dokumentais, bet pareiškėjo Migracijos departamentui teiktų dokumentų ir viso atlikto tyrimo nevertino, o sprendimą grindė prielaidomis.

16.3. Migracijos departamentas neginčijo, kad pareiškėjas retkarčiais atvyksta į Lietuvos Respubliką, tačiau pareiškėjas leidimu laikinai gyventi naudojosi ne tuo tikslu, kuriam jis buvo išduotas. Pareiškėjas, turėdamas leidimus laikinai gyventi, Lietuvos Respublikoje realiai negyveno ir nedirbo. Trumpiems atvykimams yra išduodamas kitas dokumentas (viza), tačiau pareiškėjas dėl šio dokumento, o leidimą laikinai gyventi naudojo trumpalaikių atvykimų tikslu.

16.4. Teismas nevertino aplinkybių, kad Bendrovės veiklos vykdymui pareiškėjo buvimas ir gyvenimas Lietuvos Respublikoje nėra būtinas. Tai, kad pareiškėjas, turėdamas leidimą laikinai gyventi, tik retkarčiais atvyksta į Lietuvos Respubliką, tik patvirtina atsakovo išvadas. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, jog buvimas ne Lietuvos Respublikoje netrukdo sėkmingai valdyti įmones.

16.5. Teismo nurodytos aplinkybės, kad pareiškėjas eilę metų prašo išduoti (pakeisti) jam leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, tačiau neturi tikslo nuolat Lietuvoje gyventi ar įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, negali būti laikoma atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi motyvu, nebuvo savaime laikomos pagrindu atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Šias aplinkybes Migracijos departamentas įvertino tik kitų surinktų duomenų visumoje.

16.6. Ginčui aktuali teismų praktika patvirtina, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjo atliekamus veiksmus, būtų sprendžiama apie baudžiamąją atsakomybę.

16.7. Nagrinėjamu atveju buvo įvertinti ir pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika – šeiminiai, socialiniai, ekonominiai. Tačiau pareiškėjo ryšiai nenusveria jo grėsmės valstybės saugumui, įvertinus tai, kad siekiama apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką.

17. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

18. Pareiškėjas pakartoja ginčui aktualų teisinį reguliavimą, nustatytas faktines aplinkybes bei remiasi šiais pagrindiniais argumentais:

18.1. Pareiškėjo (duomenys neskelbtini), kaip prokūristas, pareiškėjui laikinai išvykus iš Lietuvos, gali laikinai pakeisti / pavaduoti pareiškėją ir atlikti būtiniausias funkcijas, tačiau negali pakeisti ir perimti pareiškėjo, kaip Bendrovės vadovo, teisių ir pareigų. Būtent dėl to pareiškėjui buvo ir yra reikalingas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Bendrovės veikla niekada nebuvo pripažinta fiktyvia, ji ir šiuo metu vykdo veiklą.

Žemesnės instancijos teismas

18.2. Teismas tinkamai atsižvelgė ir įvertino, kaip praktikoje yra organizuojama bendrovių veikla ir priimami verslo sprendimai. Jeigu pareiškėjas būtų žinojęs, kad po 16 metų gyvenimo ir darbo Lietuvos Respublikoje Migracijos departamentui kils klausimų dėl jo darbo Bendrovėje realumo, jis galbūt būtų kitaip organizavęs ir vykdęs savo darbo funkcijas paskutinius 2–3 metus Lietuvoje. Tačiau pareiškėjas Migracijos departamento klausimams / patikrinimams niekada iš anksto nesiruošė, todėl konkrečių duomenų ir dokumentų nagrinėjant jo paskutinį prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikti negalėjo.

18.3. Migracijos departamentas nutyli, kad pareiškėjas negali kreiptis į Lietuvos Respubliką dėl Šengeno ar nacionalinės vizos išdavimo, nes tokių vizų išdavimas šiuo metu iš viso nėra įmanomas. Aplinkybė, kad Bendrovė šiuo metu nuosavybės teise neturi nekilnojamojo turto Lietuvos Respublikoje, o visas nekilnojamasis turtas šiuo metu yra Baltarusijos Respublikoje, nepagrindžia, jog vien dėl šios aplinkybės pareiškėjo gyvenimas ir darbas Lietuvos Respublikoje nėra reikalingas Bendrovės veiklai. Pareiškėjas jo prašymo nagrinėjimo metu aiškino, jog Bendrovė turi ketinimų įsigyti nekilnojamojo turto objektų Lietuvos Respublikoje, buvo ir yra suplanuoti pareiškėjo vizitai / susitikimai Lietuvos Respublikoje su potencialiais turto pardavėjais, esamais ir galimais verslo partneriais. Be to, Migracijos departamentas nevertino, kad Bendrovės veikla nėra vien tik nekilnojamojo turto valdymas. Atsakovas apeliaciniame skunde remiasi neaktualia šiam atvejui teismų praktika.

18.4. Pareiškėjas neturi tikslo įgyti leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje ir (ar) siekti įgyti Lietuvos Respublikos pilietybės natūralizacijos tvarka. Jam yra būtina turėti teisę nuolat teisėtai būti ir gyventi Lietuvos Respublikoje tik dėl jo tiesiogiai Bendrovėje vykdomų darbinių funkcijų. Šių funkcijų įgyvendinimui nei leidimas nuolat gyventi, nei Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimas pareiškėjui nėra reikalingi, tai atitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką. Todėl Migracijos departamento Sprendime 1 pateikti vertinimai, susiję su pareiškėjo nuolatiniu gyvenimu ir interesų centru Lietuvos Respublikoje, yra teisiškai nereikšmingi sprendžiant klausimą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo.

18.5. Migracijos departamentas selektyviai ir tendencingai cituoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Migracijos departamento ir VSD atliktas vertinimas dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vyko formaliai ir paviršutiniškai. Migracijos departamentas neatliko išsamaus savarankiško tyrimo.

18.6. Sprendimo 2 dalis dėl įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą perspėjimo dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 3 metų laikotarpiui yra nepagrįsta ir neteisėta, kadangi nemotyvuota, t. y. nenurodyta jokių motyvų, ar įvedamas perspėjimas yra proporcingas, adekvatus ir atitinka siekiamus tikslus, taip pat neproporcingas, prieštarauja aktualiai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai.

Atsiliepimas

19. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą su juo sutinka ir prašo jį tenkinti. VSD vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino ginčo situaciją, o skundžiami Sprendimai yra teisėti ir pagrįsti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

20. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas Migracijos departamento Sprendimų, kuriais atsakovas atsisakė pakeisti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus ir įtraukė į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 m.), teisėtumo ir pagrįstumo.

Žemesnės instancijos teismas

21. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino, panaikino skundžiamus Sprendimus, įpareigojo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti 2023 m. gruodžio 18 d. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes Migracijos departamentas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo prašyme dėl laikino leidimo išdavimo nurodyti duomenys yra fiktyvūs ir pareiškėjas kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, apie pareiškėją surinktus duomenis Migracijos departamentas vertino pernelyg formaliai ir selektyviai.

22. Atsakovas apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, nevisapusiškai ištyrė visas su byla susijusias aplinkybes.

23. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Pildydamas klausimyną pareiškėjas nurodė, kad 1997–1999 m. dirbo Baltarusijos Respublikos (duomenys neskelbtini), o 2006–2007 m. – (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“. 2024 m. balandžio 24 d. Valstybės saugumo departamentas pateikė išvadą Nr. 18-3891, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas Sprendimu 1 atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, duomenys, kuriuos asmuo pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės. Atsakovas Sprendimu 2 uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 m.), įtraukė į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 m.), nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui ir asmeniui buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi.

25. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalis, be kita ko, nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu: jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (Įstatymo 35 str. 1 d. 1 p.); duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p.).

26. Įstatymo 4 straipsnio 4 dalis nustato, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o šio straipsnio 5 dalis nustato, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei.

27. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl, siekiant tinkamai pritaikyti įstatymo nuostatas, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016).

28. Dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo aspekto pažymėtina, kad, vadovaujantis ABTĮ 56 straipsniu, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, jog yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (1 d.); nurodyti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais (2 d.); įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai; prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų (4 d.); jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (7 d.). Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja.

29. Teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2018 m. balandžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3706-520/2018). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

30. Nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas 1997–1999 m. dirbo Baltarusijos Respublikos (duomenys neskelbtini), o 2006–2007 m. – (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“. Byloje nustatyti pareiškėjo socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika: i) Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio (duomenys neskelbtini) – Baltarusijos Respublikos piliečiai: (duomenys neskelbtini) su leidimu nuolat gyventi, (duomenys neskelbtini) su leidimu laikinai gyventi; ii) nuo (duomenys neskelbtini) pareiškėjas yra Bendrovės direktorius; iii) nuo (duomenys neskelbtini) pareiškėjas nepertraukiamai deklaravęs savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausančiame bute (duomenys neskelbtini); iv) užsienietis turėjo nuo 2007 m. (duomenys neskelbtini) iki 2024 m. (duomenys neskelbtini) galiojusius leidimus laikinai gyventi, išduotus teisėtos veiklos vykdymo Lietuvos Respublikoje pagrindu. Taip pat nėra ginčo, kad pareiškėjas nuolat atvyksta ir išvyksta iš Lietuvos (2021 m. – 5 kartus atvyko į Lietuvos Respubliką 1–3 sav., 2022 m. – 8 kartus atvyko į Lietuvos Respubliką 1 d. – 3 sav., 2023 m. – 6 kartus atvyko į Lietuvos Respubliką 2–4 sav. ir t.t.).

31. Kadangi asmenys, dirbę darbą priešiškos valstybės institucijose, nepaisant net ir praėjusio gana nemažo laiko tarpo nuo tarnybos (darbo santykių) pabaigos, potencialiai gali būti panaudoti priešiškos šalies žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, kaip lojalūs ir patikimi valdžiai asmenys ir tuo kelia grėsmę valstybės saugumui, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas pareiškėjo situaciją individualizuojančias faktines aplinkybes, byloje esančius įrodymus, pasikeitusią ir šiuo metu aktualią geopolitinę situaciją, daro išvadą, jog atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pagrįstai byloje ginčijamu sprendimu atsisakė pareiškėjui pratęsti laikiną leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.

32. Vertinant pareiškėjo argumentus dėl jo buvusio darbo pobūdžio, darbo santykių pabaigos momento, teisėjų kolegija pažymi, kad susiklosčiusiame geopolitiniame kontekste asmens ryšiai su užsienio valstybės institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis laikomi nepašalinama bei grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančia priežastimi. Tai reiškia, jog pareiškėjas gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ar kitose jėgos struktūrose dirbančiais Baltarusijos režimui lojaliais asmenimis ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1640-552/2023; 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2065-552/2023; kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad lojalumo Rusijos / Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos paprastai pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023; 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2117-1188/2023; 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2023-415/2023; 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2156-629/2023; 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2006-520/2023; 2023 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1949-815/2023; 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2585-629/2023; 2024 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1211-552/2024 ir kt.).

33. Pareiškėjo buvęs darbas Baltarusijos Respublikos (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“, nuolatinis Lietuvos-Baltarusijos sienos kirtimas, jį vertinant esamos geopolitinės situacijos kontekste, kai Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos autoritarinio režimo agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui, suponuoja pareiškėjo pažeidžiamumą suinteresuotų subjektų, turinčių Lietuvos Respublikai priešingų interesų, atžvilgiu bei kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

34. Pažymėtina, kad pareiškėjo socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika ir jų trukmė nesuponuoja kitokio pobūdžio teisėjų kolegijos sprendimo. Byloje nėra nustatyta faktinių aplinkybių ir nepateikta įrodymų, kad pareiškėjo siekis gyventi Lietuvoje dėl vadovavimo Bendrovei turėtų būti vertinamas kaip prioritetinis gėris palyginti su nacionaliniu saugumu. Taigi pripažintina, kad atsakovas turėjo teisinį ir faktinį pagrindą priimti Sprendimą 1.

35. Sprendime 1 nurodyti motyvai dėl Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto kaip pagrindo atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi nelaikyti įrodytais, nes atsakovas įrodinėjimo naštos pasiskirstymo prasme pirmiausia turi pareigą surinkti faktinius duomenis, patvirtinančius, jog prieš siekdamas gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, užsienietis pateikė duomenis, kurie aiškiai neatitiko tikrovės. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo teikti argumentai ir įrodymai nepatvirtino būtinybės pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvoje tam, kad vadovautų Bendrovei, tačiau nėra duomenų, kad jie buvo suklastoti, fiktyvūs ar pan. Pažymėtina, kad šis Sprendimo 1 trūkumas nekeičia teisėjų kolegijos vertinimo, kad pareiškėjui Sprendimu 1 pagrįstai atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes jis kelia grėsmę valstybės saugumui. Atitinkamai analogiškai teisėjų kolegija vertina ir Sprendimą 2.

36. Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (2019 m. lapkričio 26 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17).

37. Vertindama pareiškėjui nustatytą draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, kad Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.

38. Sprendime 2 dėl draudimo atvykti nurodyta, kad pareiškėjui uždraudžiama 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką. Pripažintina, kad priimant Sprendimą 2 dėl draudimo atvykti buvo įvertinti pareiškėjo socialiniai, ekonominiai ir šeiminiai ryšiai Lietuvos Respublikoje, šių ryšių pobūdis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo keliama grėsme valstybės saugumui, visumą, sprendžia, kad Sprendimu 2 dėl draudimo atvykti pareiškėjui nustatytas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra proporcingas, atitinkantis balansą tarp konstitucinio bendratautinio gėrio, t. y. nacionalinio saugumo, apsaugos ir pareiškėjo, kaip galinčio kelti grėsmę nacionaliniam saugumui, teisės atvykti į Lietuvos Respubliką ribojimo. Analogiškos pozicijos laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. liepos 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1814-556/2024).

39. Pabrėžtina, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi įgyjama tik tada, jeigu asmenys atitinka Įstatymo nustatytus reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019; kt.). Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl leidimo užsieniečiui atvykti, t. y. dėl galimybės užsieniečiui laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje ir laisvai lankytis kitose Šengeno valstybėse.

40. 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, (toliau – Reglamentas) 24 straipsnio 1 dalies a punktas nustato, kad valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai tenkinama viena iš šių sąlygų: valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi arba <...>.

41. Įstatymo 133 straipsnio 7 dalis nustato, kad užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Valstybės sienos apsaugos tarnyba, jeigu ji priėmė šio Įstatymo 127 straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą, arba Migracijos departamentas. Sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką šio straipsnio 4 dalyje nurodytais pagrindais užsienio reikalų ministro siūlymu priima vidaus reikalų ministras. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes (Įstatymo 133 str. 7 d.).

42. Taisyklių 15 punktas nustato, kad duomenys iš sąrašo teikiami C.SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. Sprendimą įtraukti į C.SIS įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal Reglamento 24 arba 25 straipsnį Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba priima kartu su sprendimu uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką.

43. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, atlikus detalų ir individualų vertinimą, yra pripažintas keliančiu grėsmę nacionaliniam saugumui ir yra priimtas teisėtas ir pagrįstas Migracijos departamento Sprendimas 2, kuriuo uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo Sprendimo 2 priėmimo dienos, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog perspėjimas į SIS buvo įvestas pagrįstai ir teisėtai (nustatytos aplinkybės atitinka Reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytus kriterijus perspėjimui į SIS įvesti) bei laikantis teisės aktų reikalavimų. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog nacionalinis saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, todėl pareiškėjui Sprendimu 2 pritaikyti apribojimai laikytini proporcingais ir būtinais nacionaliniam saugumui užtikrinti. Byloje nėra pateikta įrodymų, paneigiančių Sprendimo 2 proporcingumą, todėl su tuo susiję pareiškėjo argumentai atmetami.

44. VAĮ 10 straipsnio 5 dalis reikalauja, kad kiekviename administraciniame sprendime, be kita ko, būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota kompetentingoms institucijoms tenkanti pareiga motyvuoti jų priimamus administracinius aktus, o motyvų stokojantys Migracijos departamento sprendimai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstami neatitinkančiais VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų, įtvirtinančių imperatyvą administraciniame sprendime nurodyti jo teisinį ir faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes bei administracinio sprendimo motyvus (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023, 2023 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2446-1188/2023 ir eA-2519-662/2023, 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1003-624/2024 ir pan.). Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamų atsakovo priimtų sprendimų turinį aptarto teisinio reguliavimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos kontekste, daro išvadą, kad ginčijami sprendimai atitinka VAĮ 10 straipsnyje administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Sprendimai 1 ir 2 yra tinkamai motyvuoti, juose nurodytas teisinis ir faktinis pagrindai, kitos administraciniams sprendimams įtakos turėjusios aplinkybės. Nagrinėjamu atveju nekyla abejonių, kad pareiškėjui buvo aiškus priimtų sprendimų teisinis bei faktinis pagrindai bei motyvai. Migracijos departamento Sprendime 1 ir Sprendime 2 įvertintos pareiškėjo individualios aplinkybės, taigi, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, Sprendimas 1 ir Sprendimas 2 atitinka VAĮ 10 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, juose pateikti motyvai yra aiškūs bei pakankami.

45. Dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kuria prašo vadovautis proceso dalyviai, pažymėtina, kad ginčai dėl atitinkamų Migracijos departamento sprendimų, kurie priimti vertinant net ir panašias situacijas, yra individualūs, skiriasi tam tikros faktinės aplinkybės, kurias kiekvienu konkrečiu atveju būtina išsamiai įvertinti. Praktika suformuota bylose, kuriose nustatytos faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių, skiriasi bylinėjimosi proceso eiga pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme (kokie argumentai ir įrodymai teikiami ir tiriami), todėl su tuo susiję proceso dalyvių argumentai atmestini.

46. Apibendrindama teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (ABTĮ 147 str.) ir padarė nepagrįstas išvadas dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui, todėl atsakovo Migracijos departamento apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – atmesti pareiškėjo skundą.

47. Kadangi teismo sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, todėl jis neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Rytis KrasauskasBeata MartišienėEgidijus Šileikis