Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

1. Pareiškėjas S. F. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2023 m. vasario 17 d. sprendimą Nr. 23S17403, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo (toliau – ir Sprendimas 1). Pareiškėjas taip pat prašė panaikinti Departamento 2023 m. vasario 17 d. sprendimą Nr. 23S17717, kuriuo uždrausta pareiškėjui S. F. atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. vasario 17 d. iki 2028 m. vasario 16 d., įtraukiant į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo 2023 m. vasario 17 d. iki 2026 m. vasario 16 d. (toliau – ir Sprendimas 2). Netenkinus pastarojo prašymo, pareiškėjas prašė įpareigoti Departamentą iš naujo svarstyti draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir Šengeno valstybes terminų klausimą. Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Departamentas priėmė Sprendimą 1, kuriuo atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir Sprendimą 2, kuriuo nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. vasario 17 d. iki 2028 m. vasario 16 d.; kartu nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo 2023 m. vasario 17 d. iki 2026 m. vasario 16 d. (toliau – ir Sprendimai). Sprendimai priimti remiantis tuo pačiu pagrindu – galima grėsme valstybės saugumui (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 str. 1 d. 1 p., 133 str. 5 d.). Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimais, vadovavosi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 133 straipsnio 5 dalimi ir pažymėjo, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, nurodė, kad iš Sprendimo 1 motyvų matyti, jog atsakovas tokį sprendimą priėmė remdamasis Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) išvada Nr. 18-1420, kurioje nurodyta, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD vertinimu, pareiškėjas, (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo vertinimu, Sprendime 1 nėra pateikta jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog būtent pareiškėjas būtų faktiškai atlikęs (ar bent rengęsis ar kėsinęsis atlikti) konkrečias veikas (kaip to reikalauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika), kurias būtų galima vertinti kaip keliančias akivaizdžią ir realią grėsmę Lietuvos valstybei.

3. Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimai paremti spėjimais ir prielaidomis, kuriuos galima pritaikyti bet kuriam (duomenys neskelbtini) piliečiui, ir tai užkirto pareiškėjui galimybę dirbti Lietuvoje ir mokėti Lietuvos valstybei mokesčius. Pareiškėjo teigimu, nėra jokių duomenų, jog dirbdamas Lietuvos Respublikos įmonėje pareiškėjas būtų pažeidęs įstatymus ar kitus teisės aktus ar vykdęs veiklą, keliančią grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas darė išvadą, kad tiek VSD, vertindamas galimas pareiškėjo keliamas grėsmes, tiek atsakovas, remdamasis VSD išvada Nr. 18-1420, Sprendimus priėmė formaliai, neįsigilinę į konkrečias faktines aplinkybes.