Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėjas A. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2017 m. rugsėjo 29 d. sprendimą Nr. (15/5-7)11U-159/Nr. (15/5-9)4U-734/Nr. (15-01)3I-809(342) (toliau – ir Sprendimas) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) piliečiui A. T., panaikinimo, dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje“ ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. rugpjūčio 29 d. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir išduoti naują leidimą.Pasisakydamas dėl Sprendimo dalies, kuria buvo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas gyventi), teisėtumo ir pagrįstumo, pareiškėjas nurodė, kad atsakovas, naikindamas pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, Sprendime turėjo objektyviai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis aiškiai ir motyvuotai pagrįsti, kokius tikrovės neatitinkančius duomenis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktų taikymo prasme jam pateikė pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas teigė, kad Sprendimo dalis dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų esminių individualaus administracinio akto turiniui keliamų reikalavimų ir yra pagrįsta tik abstraktaus pobūdžio teiginiais bei prielaidomis. Pareiškėjas pažymėjo, kad institucija gali pradėti administracinę procedūrą dėl leidimo užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo tik turėdama konkrečių duomenų, sudarančių pakankamą ir rimtą pagrindą įtarti, jog patikrinimo metu gali paaiškėti atitinkamas leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas. Sprendime nėra duomenų, kad atsakovas kreipimosi į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) dieną turėjo pagrįstų ir rimtų įtarimų šiais aspektais. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog iki Sprendimo priėmimo iš atsakovo ar kitų valstybės institucijų, kurioms pavesta užsieniečių buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje kontrolė, nėra gavęs jokios informacijos ar pretenzijų, kad jis nevykdo kokių nors užsieniečio, kuriam išduotas leidimas laikinai gyventi, pareigų pagal Lietuvos Respublikoje galiojančius įstatymus.Pareiškėjas pabrėžė, jog atsakovas leidimą laikinai gyventi panaikino, neatlikęs jokio savarankiško tyrimo, nevertino turimų duomenų visumos ir FNTT pateiktus duomenis besąlygiškai kvalifikavo Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme kaip aplinkybę, jog pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Pareiškėjo teigimu, FNTT 2017 m. rugsėjo 27 d. raštas Nr. 25/10-1-34-14910 (toliau – ir FNTT raštas), kuriuo rėmėsi atsakovas, parengtas skubotai, tik per tris darbo dienas nuo pavedime nurodyto patikrinimo laiko pradžios. Be to, pareiškėjas neturėjo galimybės susipažinti su FNTT rašto turiniu, apie jį sužinojo tik iš Sprendimo. Pareiškėjo teigimu, FNTT nustatytos aplinkybės apie uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Mureks“ (toliau – ir Bendrovė) veiklą negali būti vertinamos kaip neginčijamos, be to, atsakovas nesuteikė pareiškėjui galimybių būti išklausytam prieš priimant Sprendimą. Pareiškėjas pažymėjo, kad FNTT pavedime nurodė atlikti patikrinimą dėl galimų buhalterinės apskaitos įstatymo pažeidimų, todėl atsakovas FNTT raštą galėjo panaudoti kaip informaciją atitinkamam sprendimui priimti, tačiau procedūrine prasme turėjo atlikti savarankišką turimų duomenų visumos vertinimą.Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas priėmė Sprendimą, neįvertinęs reikšmingų aplinkybių, jog pareiškėjas teisėtai veiklai Lietuvoje vykdyti buvo paskyręs vienasmenį valdymo organą – direktorių, suteikdamas jam įgaliojimus administruoti UAB „Mureks“ veiklą ir kad įmonės vienintelio akcininko (pareiškėjo) ir įmonės vienasmenio valdymo organo (direktoriaus) funkcijos ir pareigos yra skirtingos. Pasisakydamas dėl Sprendimo dalies, kuria pareiškėjui buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo leidimo laikinai gyventi panaikinimo dienos, ir Sprendimo dalies, kuria nuspręsta įvesti į Centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 198772006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 straipsnio 1 ir 3 dalis 3 metus nuo leidimo laikinai gyventi panaikinimo, teisėtumo ir pagrįstumo, pareiškėjas pažymėjo, kad Sprendimo turinys patvirtina, jog atsakovas nebuvo nustatęs tokių grėsmių. Pareiškėjo vertinimu, nepagrįsto ir neteisėto sprendimo panaikinti leidimą pagrindu nustatytas uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką negali būti vertinamas kaip pagrįstai ir teisėtai taikyta poveikio priemonė. Pareiškėjo teigimu, atsakovas neatliko Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintoje Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkoje (toliau – ir Tvarka) nustatytų vertinimo procedūrų (Tvarkos 4, 5 ir 11 p.). Departamentas leidimo panaikinimo faktą nepagrįstai laikė besąlyginiu pagrindu uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, kas sudaro pagrindą panaikinti Sprendimo dalį dėl uždraudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 3 p.). Pareiškėjas teigė, kad Departamentas Sprendime nepagrįstai vadovavosi Tvarkos 14 punktu ir toks teisės taikymas prieštarauja įstatymo viršenybės principui (Įstatymo 133 str. 1 d.) bei pažeidžia pareiškėjo teises. Pareiškėjas manė, kad atsakovas Sprendime nenurodė, jog nustatė kokias nors konkrečias aplinkybes, patvirtinančias pareiškėjo nesąžiningumą, nepatikimumą, piktnaudžiavimą. Neteisėtas ir nepagrįstas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi ir uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką lėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą įvesti į Centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi.Nesutikdamas su Sprendimo dalimi, kuria pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi atvykimo dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą UAB „Autoklanas“ pagrindu, pareiškėjas nurodė, kad tai, jog atsakovas skundžiamu Sprendimu panaikino leidimą, išduotą Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytu pagrindu, savaime negalėjo lemti sprendimo atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi kitu, t. y. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 punkte numatytu pagrindu, nes leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai ir atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą gyventi pagrindai nėra tapatūs. Pareiškėjas teigė, kad prašymą išduoti naują leidimą jis pateikė nustatytu terminu, pateikė visus reikiamus dokumentus, tačiau atsakovas prašymo ir pateiktų dokumentų neišnagrinėjo iš esmės, nenustatė, kad pareiškėjas pagal patvirtintos formos prašyme pateiktus duomenis bei pridėtus prie jo dokumentus neatitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 punkte numatyto leidimo išdavimo pagrindo ir šio įstatymo 441 straipsnyje nustatytų specialiųjų sąlygų, bei šiuo aspektu visiškai nepasisakė. Pareiškėjas pabrėžė, kad Sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas ir šiuo atveju gali būti panaikintas vien dėl to, kad jis neatitinka esminių VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Be to, priimdamas Sprendimą, Departamentas nesilaikė gero administravimo principo. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.Atsakovas nurodė, jog pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas teisėtai veiklai UAB „Mureks“ vykdyti, tačiau atlikus minėtos įmonės patikrinimą, nebuvo nustatyta UAB „Mureks“ veiklos požymių, todėl Sprendime buvo konstatuota, kad pareiškėjas, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi, iš tikrųjų siekė kitų tikslų nei oficialiai deklaravo, t. y. kreipėsi dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ne tam, kad vykdytų teisėtą veiklą UAB „Mureks“, kur jo nuolatinis buvimas Lietuvos Respublikoje būtų būtinas nuolatiniam ir efektyviam įmonės valdymui. Atsakovas paaiškino, kad tuo atveju, jeigu užsieniečiui buvo išduotas ar pakeistas leidimas laikinai gyventi, tačiau vėliau paaiškėja, kad jis neatitinka imperatyviųjų teisės aktų reikalavimų, leidimas laikinai gyventi turi būti panaikintas. Atsakovas nurodė, kad Sprendimas buvo priimtas ne vien įvertinus paties pareiškėjo pateiktus dokumentus, bet atlikus jo valdomos įmonės UAB „Mureks“ veiklos patikrinimą, į kurį įėjo įmonės patikrinimas vietoje, atsakingų darbuotojų apklausa, finansinių dokumentų tyrimas ir kiti veiksmai. Atliktas tyrimas buvo išsamus, objektyvus, atliktas kompetentingiausių įmonių veiklos vertinimo specialistų, o patikrinimo metu surinktų duomenų visiškai pakako konstatuoti, jog egzistuoja leidimo laikinai gyventi, išduoto teisėtai veiklai vykdyti UAB „Mureks“, panaikinimo pagrindas. Atsakovas tvirtino, kad nuolatinės kontrolės vykdymas, priešingai negu teigė pareiškėjas, neturi būti siejamas išimtinai su tuo, kad patikrinimo metu turi paaiškėti atitinkamas leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas. Remdamasis Įstatymo 141 straipsniu, Departamentas turėjo teisinį pagrindą kreiptis į FNTT dėl tarpinstitucinio bendradarbiavimo, atliekant pareiškėjo valdomos UAB „Mureks“ patikrinimą. Atsakovas pažymėjo, kad FNTT, atlikusi UAB „Mureks“ patikrinimą, nustatė, jog Bendrovė deklaruotu adresu veiklos nevykdo, šios įmonės buveinė nėra žinoma. Juridinių asmenų registro duomenimis, 2016 m. birželio 9 d. buvo pakeistas UAB „Mureks“ registracijos adresas, nuo to laiko pareiškėjas Departamentui nepateikė jokių papildomų duomenų apie tai, kad nesutampa UAB „Mureks“ deklaruotos ir faktinės veiklos vykdymo adresai, todėl pagrįstai ir teisėtai buvo nuvykta atlikti UAB „Mureks“ patikrinimą vietoje vieninteliu institucijoms pareiškėjo nurodytu UAB „Mureks“ adresu: Kalvarijų g. 85, Vilnius. Patikrinimo metu nustačius, kad nurodytu adresu UAB „Mureks“ veiklos nevykdo, o jos buveinė nėra žinoma, Departamentui buvo pagrindas konstatuoti, kad duomenys apie Bendrovės buveinę, kuriuos pareiškėjas teikė institucijoms, neatitinka tikrovės. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas ir skunde teismui nenurodė konkretaus adreso, kur Bendrovė galbūt vykdo veiklą, nepateikė jokių įrodymų, kuriais siektų paneigti minėtą išvadą dėl UAB „Mureks“ veiklos vykdymo adreso. Tuo atveju, jei UAB „Mureks“ faktinės veiklos adresas nesutampa su registracijos adresu, pareiškėjas turėjo pareigą aiškiai nurodyti šią aplinkybę bei konkrečiai įvardyti tikslų adresą, kuriuo UAB „Mureks“ faktiškai vykdo veiklą. Atsakovas taip pat pažymėjo, jog FNTT nurodė, kad UAB „Mureks“ patikrinimo metu buvo susisiekta su įmonės įgaliota atstove L. D., kuri paaiškinime nurodė turinti įgaliojimą teikti deklaracijas bei ataskaitas valstybinėms institucijoms, tačiau jokių įmonės dokumentų neturi, apie įmonės veiklą ji nieko paaiškinti negalėjo ir apskaitos dokumentų nepateikė. Susisiekti su UAB „Mureks“ direktoriumi G. T. (G. T.) nepavyko. Todėl kilo įtarimas, kad UAB „Mureks“ veiklos nevykdo, o jeigu ir vykdytų, kiltų pagrįstos abejonės dėl vykdomos veiklos skaidrumo. Departamento nuomone, išvadą, kad pareiškėjas teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie jo ketinimus vykdyti teisėtą veiklą UAB „Mureks“, patvirtina FNTT tyrimo metu nustatyti ir duomenys dėl UAB „Mureks“ gaunamų pajamų. 2015 m. rugsėjo 15 d. įmonė iš užsienio bendrovės gavo 28 000 Eur. Mokėjimo paskirtyje buvo nurodyta, kad tai dividendai steigėjui, tačiau duomenų, kad UAB „Mureks“ būtų kitų užsienio valstybėse registruotų juridinių vienetų steigėja ar akcininke, ar turėtų filialų užsienio valstybėse, nenustatyta, be to, pajamų, gautų kaip dividendų iš kito kontroliuojamo juridinio asmens, įmonė nedeklaravo. Nors nuo 2010 m. gruodžio 20 d. iki 2017 m. rugsėjo 21 d. UAB „Mureks“ buvo įdarbinta 12 darbuotojų, tačiau įmonė 2013–2016 m. neteikė privalomų mėnesinių pajamų mokesčio A klasės pajamų deklaracijų, nedeklaravo darbuotojams priskaičiuoto darbo užmokesčio ir nemokėjo privalomų gyventojų pajamų bei sveikatos draudimo mokesčių. Susipažinus su banko sąskaitos išklotinėmis, nenustatyta atvejų, kad įmonė būtų mokėjusi darbuotojams darbo užmokestį bankiniais pavedimais, taigi nėra duomenų apie tai, kad darbuotojams buvo išmokėtas pareiškėjo kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi pateiktose UAB „Mureks“ darbuotojų darbo sutartyse numatytas darbo užmokestis. Be to, 2010–2016 m. pareiškėjas į įmonės sąskaitą yra įnešęs tik 9 000 Eur, todėl pareiškėjas nėra į įmonę investavęs ne mažiau kaip 14 000 Eur, kaip to reikalaujama pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą imperatyviąją teisės normą. Departamentas taip pat pažymėjo, jog FNTT patikrinimo metu nenustatyta, kad įmonė mokėjo komunalinius mokesčius už elektrą, vandenį, patalpų nuomą, įsigijo prekes ar paslaugas, pervedė įmokas draudimo kompanijoms ar turėjo kitų išlaidų, būdingų įmonės veiklai, todėl buvo pagrįstai konstatuota, kad UAB „Mureks“ veiklos Lietuvoje nevykdo, pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas yra kitas negu oficialiai deklaruotas, o pareiškėjas, teikdamas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo atvykimo gyventi į Lietuvos Respubliką tikslą ir faktinės tikrovės neatitinkančius dokumentus dėl UAB „Mureks“ veiklos. Atsakovo įsitikinimu, Sprendimas atitinka individualaus administracinio akto turiniui keliamus bendruosius reikalavimus. Departamentas taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, teikdamas prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi, prašymo anketoje nuslėpė informaciją, jog jis eina Rusijos Federacijos „SMP-Bank“ direktorių tarybos pirmininko patarėjo teisės klausimais pareigas, t. y. pareiškėjas teikė ir tikrovės neatitinkančius asmeninius duomenis apie darbovietes.Atsakovas pažymėjo, kad priimdamas Sprendimą, jis rėmėsi savo turimais bei iš FNTT gautais, patikrinimo metu surinktais duomenimis, kuriuos jis pagrįstai panaudojo išimtinai pareiškėjo piktnaudžiavimo migracijos procedūromis kontekste, nagrinėjant pareiškėjo, kaip UAB „Mureks“ vienintelio akcininko ir personalo direktoriaus, gyvenimo Lietuvos Respublikoje teisėtumą. Atsakovas pabrėžė, kad leidimo laikinai gyventi panaikinimas neįtvirtinta Departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų, o pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad pareiškėjas, kuris yra įmonės akcininkas, nevykdė ir nevykdo funkcijų, susijusių su darbuotojų vertinimu ar veiklos stebėjimu, nėra reikšminga nagrinėjamam ginčui.Atsakovas taip pat paaiškino, kad teisės aktai nenustato pareigos Departamentui, gavus duomenų, patvirtinančių draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindą, kreiptis į užsienietį, prašant pateikti papildomą informaciją ar duoti paaiškinimus. Sprendime yra nurodytas ne tik Sprendimo priėmimo teisinis pagrindas, bet ir priėmimo motyvai, įvertintas proporcingumas. Pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir tokiu būdu siekė piktnaudžiauti migracijos procedūromis. Departamento vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėjas dėl ginčijamo sprendimo galbūt patirs neigiamas pasekmes, nėra pagrindas laikyti šį sprendimą neproporcingu. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas ir ateityje gali siekti gauti Lietuvos Respublikos ar kitos Šengeno erdvės valstybės išduodamą leidimą gyventi nesąžiningu būdu ir gali siekti vykti į Šengeno erdvę, o draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti ne tik į Lietuvos Respubliką, bet ir visą Šengeno erdvę. Šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į Centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą. Departamentas pažymėjo, kad priešingai nei teigė pareiškėjas, pareiškėjo prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi buvo nagrinėjamas nuosekliai ir iš esmės, ką įrodo pareiškėjo byloje esantys duomenys, kad dėl jo buvo atliekami patikrinimai duomenų bazėse, kreiptasi į kompetentingas valstybės institucijas, siekiant nustatyti, ar pareiškėjas atitinka teisės aktų reikalavimus ir jam nėra pagrindo atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi, todėl tvirtino, kad pareiškėjas nepagrįstai Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punktą sieja su techniniu duomenų apie draudimą įrašymu į sistemą. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – ir VSD) atsiliepime į skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti, nurodydamas, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, ką patvirtina VSD turima (įslaptinta) informacija apie pareiškėją.