Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

1. Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. 23S147449; 2) panaikinti Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. 23S146395; 3) įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti klausimą dėl pareiškėjo teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje; 4) priteisti pareiškėjo naudai proceso išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis yra gimęs Rusijos Federacijoje, turi nuolatinį ryšį su Lietuvos Respublika nuo 1986 m., nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje nuo 2008 m., čia dirba, turi šeimą: sutuoktinę ir du vaikus. Nepasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimo terminui, buvo informuotas apie 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. 23S147449 uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. rugsėjo 6 d. iki 2026 m. kovo 5 d. dėl jo galimai keliamos grėsmės viešajam saugumui ir (ar) viešajai tvarkai (toliau – ir Sprendimas I). Pareiškėjui taip pat buvo įteiktas ir Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 5 d. sprendimas Nr. 23S146395, kuriuo nuspręsta panaikinti laikiną leidimą gyventi dėl to, kad pareiškėjo buvimas galimai kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui ir viešajai tvarkai (toliau – ir Sprendimas II).

3. Pareiškėjas paaiškino, kad turi tiesioginius ryšius su Lietuvos Respublika nuo 1986 m., kai atvyko į Lietuvos Respubliką ir įstojo mokytis į Vilniaus aukštąjį komandinį radiotechnikos institutą (šiuometinė Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija), ten įgijo aukštąjį išsilavinimą. Nuo 1986 m. iki 1990 m. gyveno ir mokėsi Lietuvoje, Vilniuje. Studijas pabaigė 1990 m. birželio 23 d. Priešingai nei nurodo atsakovas Sprendime I ir Sprendime II, pareiškėjas tarnavo Rusijos Federacijos kariuomenėje ne nuo 1986 m., bet baigęs studijas. Pareiškėjas, būdamas Vilniuje, susipažino su dabartine žmona H. G. (buvusi pavardė J.), Lietuvos Respublikos piliete, su kuria jau pabaigęs studijas po vienerių metų susituokė. Po studijų ir santuokos sudarymo nacionalines vizas gaudavo ir jų pagrindu nuolat ir reguliariai lankėsi Lietuvos Respublikoje, puoselėdamas šeimos santykius, ir leido Lietuvos Respublikoje visą laisvalaikį. Pareiškėjas neturi išlikusių dokumentų (vizų), galinčių tai patvirtinti. Santuokoje gimė dukra M. G., Lietuvos Respublikos pilietė.

4. Pareiškėjas teigė, kad niekada nėra nuslėpęs nuo Lietuvos Respublikos institucijų informacijos, kad po studijų iki 2008 m. turėjo sąsajų su Rusijos Federacijos kariuomene, tačiau šios aplinkybės niekuomet nebuvo laikomos svarbiomis, svarstant klausimą dėl vizų išdavimo, o vėliau ir dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje šeimos susijungimo pagrindu. Pareiškėjo ryšys su Lietuvos Respublika nebuvo nutrūkęs nuo jo studijų metų, tai yra nuo 1986 m. Pareiškėjui niekuomet nebuvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką.

5. Pareiškėjas nurodė, kad pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą pabaigęs studijas turėjo prievolę atlikti karinę tarnybą. Jis buvo įgijęs išsilavinimą ir kariuomenėje dirbo etatinį darbą, susijusį su jo specialybe. Per pokalbį su atsakovu nurodė, kad pavaldinių savo dispozicijoje neturėjo, tačiau tam tikrais periodais turėjo žemesnio rango pagalbininkų. Dirbdamas etatinį darbą neturėjo įgaliojimų priimti sprendimus ir įsakymus.

6. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad (duomenys neskelbtini) m. gimė sūnus. Atsižvelgiant į tai, kad tuo metu Rusijos Federacija vykdė pertvarką, dėl kurios neliko pareiškėjo eitų pareigų, be to, buvo sulaukęs pensinio amžiaus, turėjo galimybę nutraukti karinę tarnybą ir išeiti į pensiją. Pareiškėjas priėmė sprendimą persikelti nuolat gyventi į Lietuvos Respubliką. Jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nuo 2008 m. Nuo atvykimo į Lietuvos Respubliką dirbo įprastus darbus, siekė persikvalifikuoti, įgyti specialybę, leidžiančią finansiškai užtikrinti šeimos gerovę, integravosi į Lietuvos Respublikos visuomenę, kultūrą.