Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

1. Pareiškėja V. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą Nr. 23S142757, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas Nr. 1), ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo, taip pat panaikinti Departamento 2023 m. rugsėjo 4 d. sprendimą Nr. 23S145328, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2,5 metų) (toliau – ir Sprendimas Nr. 2) (toliau kartu – ir Sprendimai).

2. Pareiškėja, kuri yra Rusijos Federacijos pilietė, skunde nurodė, kad:

2.1. Sprendimai iš esmės grindžiami tuo, kad pareiškėja 2006–2008 metų laikotarpiu dirbo Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijos sistemoje, todėl ji privalėjo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, taigi, pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui;

2.2. vadovaujantis teismų praktika (pvz., Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-6447-979/2023), pastaroji išvada laikytina nepagrįsta ir formalia, nes vien tik asmens darbas Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijoje prieš daugiau nei 15 metų nepagrindžia šios išvados, ši aplinkybė turėjo būti vertinama visumoje su jo atliekamais, planuojamais atlikti arba realiai galimais atlikti veiksmais, atsižvelgiant į faktiškai egzistuojančias jo galimybes bei ryšius su kitais asmenimis, darbinę veiklą ir kt. aplinkybes. Šiuo atveju atsakovas nenustatė jokių konkrečių realybėje egzistuojančių pareiškėjos sąsajų su Rusijos tarnybomis, konkrečių veiksmų ar ketinimų atlikti veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybės interesus. Pareiškėjos darbo Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijos sistemoje laikotarpiu Rusija nevykdė agresyvios užsienio politikos prieš Ukrainą (remiantis viešais duomenimis, Rusija aktyvius veiksmus Ukrainos teritorijoje pradėjo 2014 metais, kai įvykdė Krymo aneksiją ir pradėjo karo veiksmus Donbase), ir ji negalėjo numatyti, kokie veiksmai bus atlikti ateityje;

2.3. pareiškėja smerkia Rusijos pradėtą karą prieš Ukrainą. Rusijai 2022 m. vasario 24 d. atvirai įsiveržus į Ukrainą, pareiškėjos šeima nusprendė nebelikti Rusijoje ir ėmė planuoti išvykimą iš kilmės valstybę, taip išreikšdama savo poziciją dėl Rusijos. Būtent dėl tos priežasties pareiškėjos sutuoktinis 2022 m. birželio 16 d. atvyko į Lietuvos Respubliką. Pareiškėja su sūnumi periodiškai atvykdavo pas sutuoktinį, Lietuvoje būdavo 2–3 mėnesius (vizos pagrindu, maksimaliam įstatymo leidžiamam laikotarpiui). Pareiškėjų mažametis sūnus ėmė priprasti prie buvimo Lietuvoje ir naujos gyvenamosios vietos. Be to, pareiškėja nedalyvavo jokiuose politiniuose judėjimuose, ji niekada neneigė ir nesiekė pateisinti Rusijos Federacijos veiksmų. Priešingai, ji šiuo veiksmus vertino neigiamai, tai nurodė ir pildydama Departamento pateiktą klausimyną. Pareiškėja atsakovui aiškiai išdėstė savo poziciją, tačiau, priimant Sprendimus, tai nebuvo įvertinta;

2.4. atsakovas nepagrįstai kvestionuoja pareiškėjos ekonominius ir šeiminius ryšius su Lietuva. Pareiškėja 2012 metais sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu A. M.. Sutuoktiniai 2016 metais susilaukė sūnaus M. M. (M. M.), kuriam suteikė būtent Lietuvos Respublikos pilietybę. Kaip minėta, pareiškėjos sutuoktinis persikėlė gyventi į Lietuvą 2022 m. birželio mėn., o pareiškėja ir jų sūnus lankydavo jį tiek, kiek įstatymai leido būti Lietuvoje. Pareiškėja 2023 m. birželio 21 d. atvyko į Lietuvą ir paprašė išduoti leidimą laikinai gyventi, nuo minėtos dienos ji gyvena Lietuvoje. Departamento išvada, kad pareiškėjos ir jos sutuoktinio santuokiniai ryšiai yra nutrūkę, absoliučiai nepagrįsta (tai patvirtina pridėti įrodymai): jie dalį laiko praleido ne kartu dėl vizoms taikomų ribojimų, tačiau nuolat kontaktavo nuotolinėmis ryšio priemonėmis, be to, sutuoktiniai 2023 metais kartu dalyvavo įvairiuose renginiuose, pavyzdžiui, Rugsėjo 1-osios šventėje (jų sūnus pradėjo lankyti Kauno tarptautinę gimnaziją), draugų vestuvėse. Pareiškėja siekia, kad jos sūnus mokytųsi lietuvių kalbos (jis laisvai kalba lietuvių kalba), žinotų Lietuvos istoriją, didžiuotųsi būdamas Lietuvos Respublikos piliečiu. Nors pareiškėjos sūnaus gyvenamoji vieta buvo deklaruota Lietuvoje tik 2023 m. liepos 17 d., tačiau pareiškėjos sutuoktinis dar 2023 m. vasario 28 d. pateikė prašymą Kauno tarptautinei gimnazijai dėl jo (sūnaus) priėmimo į 1-ąją klasę. Departamento sprendimas atskirti pareiškėją nuo jos šeimos yra akivaizdžiai pažeidžiantis protingumo, teisingumo ir proporcingumo principus (šiame kontekste akcentuojami mažamečio vaiko interesai, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) nuostatos dėl teisės į šeimos gyvenimo gerbimą ir vaiko teisių užtikrinimo);

2.5. Sprendimuose atsakovas, teikdamas išvadą dėl pareiškėjos socialinių ir ekonominių sąsajų su Lietuva, vertino tik tai, ar tokios sąsajos yra, bet nepaaiškino, kaip šios sąsajos (jų buvimas ar nebuvimas) susijusios su Lietuvos Respublikos nacionaliniu saugumu. Atsakovo pozicija, jog pareiškėjos nesieja jokie ekonominiai santykiai su Lietuvos Respublika, kadangi ji Lietuvoje nėra dirbusi ir šiuo metu nedirba, yra nemotyvuota, nes nepaaiškinama, pavyzdžiui, kokiu būdu pareiškėja kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui dėl to, kad šiuo metu ji nėra sudariusi darbo sutarties. Be to, neturint leidimo laikinai gyventi, pareiškėjai iš esmės neįmanoma sudaryti darbo sutartį, o šeimoje dirba pareiškėjos sutuoktinis. Tai, kad pareiškėjai anksčiau niekada nebuvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje ar Lietuvos Respublikos nacionalinė viza, taip pat nėra susiję su jos neva keliama grėsme nacionaliniam saugumui. Pažymėta, kad Lietuvos Respublika ne kartą išdavė pareiškėjai Šengeno valstybės vizą;

2.6. Departamentas, gavęs Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, VSD) 2023 m. rugpjūčio 21 d. raštą Nr. 18-8939 „Dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo“ (toliau – ir VSD išvada), nesusisiekė su pareiškėja, nepatikslino informacijos, neišklausė jos pozicijos ir neatliko jokio papildomo tyrimo. Dėl šių ir anksčiau minėtų priežasčių Sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų.