Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Šalies argumentai

1. Pareiškėjas V. K. kreipėsi į teismą su skundu prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2023 m. vasario 22 d. sprendimą Nr. 23SD4285, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti nacionalinę vizą (toliau – Sprendimas Nr. 1) bei Departamento 2023 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. 23S20013, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo 5 metus bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 3 metus (toliau – Sprendimas Nr. 2) ir įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti nacionalinę vizą. Pareiškėjas skundo reikalavimus grindžia tuo, kad:

1.1. Pareiškėjas gimęs Rusijos Federacijoje (toliau – ir Rusija), Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Lietuva) nepertraukiamai gyvena nuo 2010 m., dirba nuo 2012 m. rugsėjo 18 d., o nuo 2014 m. pagal neterminuotą darbo sutartį dirba UAB „IDW metalas ir mediena“. Santuoką sudarė 2004 m. – žmona A. K., kuriai nuo 2013 m. išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, nuo 2021 m. yra Lietuvos Respublikos pilietė. Sūnus E. K. (Rusijos Federacijos pilietis) gimė (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, kuriam nuo 2010 m. rugsėjo 8 d. iki 2014 m. sausio 29 d. buvo išduodami leidimai laikinai gyventi, nuo 2014 m. turi leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, mokosi pagal neformaliojo švietimo programą.

1.2. Atvykdamas gyventi Lietuvoje 2010 m. suteikė informaciją, kad iki 2005 m. tarnavo Rusijos Federacijos policijos įstaigoje (viešas sektorius) ir atsakydamas į privaloma klausimyną neslėpė, kad nuo 1985 m. iki 2005 m. tarnavo tuometėje TSRS ir Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijoje bei turėjo leidimą dirbti su įslaptinta (tarnybine) informacija.

1.3. Departamentas, gavęs pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi, informavo, kad dokumentų išdavimas gali užsitęsti, todėl patarė pateikti dokumentus dėl nacionalinės vizos išdavimo, kad nesusidarytų situacija, jog Lietuvoje būtų be teisėto pagrindo. Pareiškėjas, kaip ir buvo rekomenduota, kreipėsi į Departamentą dėl nacionalinės vizos išdavimo, tačiau buvo priimtas Sprendimas Nr. 2, kuriuo uždraust atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. vasario 26 d. iki 2028 m. vasario 25 d.

1.4. Pareiškėjas yra deklaravęs gyvenamąją vietą ir ilga laiką gyvena Lietuvoje, elgėsi pareigingai, nepadarė jokių pažeidimų, nėra skolingas, yra sudaręs santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, turi sūnų, draugų ir pažįstamų. Šios aplinkybės įrodo, kad yra stiprūs socialiniai ryšiai ir pareiškėjas sieja ateitį su Lietuvos valstybe, tačiau į tai nebuvo atsižvelgta. Pareiškėjas neturi ekonominių, socialinių santykių su Rusija, ir įvykdžius ginčijamą Sprendimą Nr. 2, taptu socialiai pažeidžiamu asmeniu, neturėtu darbo ir kur gyventi, tai reikštu priverstinį šeimos ryšių nutraukimą.

1.5. Departamentas savo vertinimą grindžia Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – VSD) pažyma teigiant, kad pareiškėjui taikomas suvaržymas negali būti svarbesnis negu nacionalinis saugumas, tačiau kuo pareiškėjas kelią pavojų nacionaliniam saugumui, Departamentas nenurodo, išskyrus bendras frazes apie dabartinę Rusijos agresyvią politiką. Aplinkybė, kad pareiškėjas iki 2005 m. tarnavo Rusijos vidaus reikalų sistemoje savaime nesuteikia pagrindo išvadai, jog jis atlieka kokius nors neteisėtus ir valstybės saugumui grėsmę keliančius veiksmus.

1.6. Departamentas sprendimą priėmė formaliai, neobjektyviai ir paviršutiniškai, visiškai nesigilinant į individualų pareiškėjo atvejį, nevertinant jo socialinių ryšių, tariamo pavojingumo, keliamos grėsmės valstybės saugumui lygio.