Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

1. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2023 m. vasario 22 d. sprendimą Nr. 23SD4285, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti nacionalinę vizą (toliau – ir Sprendimas Nr. 1); panaikinti Departamento 2023 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. 23S20013, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo 5 metus bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 3 metus (toliau – ir Sprendimas Nr. 2); 3) įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti nacionalinę vizą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad yra gimęs Rusijos Federacijoje, o Lietuvos Respublikoje nepertraukiamai gyvena nuo 2010 m., dirba nuo 2012 m. rugsėjo 18 d. Nuo 2014 m. pareiškėjas pagal neterminuotą darbo sutartį dirba uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“. Pareiškėjas 2004 m. sudarė santuoką, jo sutuoktinei A. K. nuo 2013 m. išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, nuo 2021 m. ji yra Lietuvos Respublikos pilietė. Sūnus E. K. (Rusijos Federacijos pilietis) gimė (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, jam nuo 2010 m. rugsėjo 8 d. iki 2014 m. sausio 29 d. buvo išduodami leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nuo 2014 m. turi leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, mokosi pagal neformaliojo švietimo programą. Pareiškėjas, atvykdamas gyventi į Lietuvą 2010 m. suteikė informaciją, kad iki 2005 m. tarnavo Rusijos Federacijos policijos įstaigoje (viešasis sektorius) ir atsakydamas į privaloma klausimyną neslėpė, kad nuo 1985 m. iki 2005 m. tarnavo tuometėje TSRS ir Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijoje bei turėjo leidimą dirbti su įslaptinta (tarnybine) informacija. Departamentas, gavęs pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi, informavo, kad dokumentų išdavimas gali užsitęsti, todėl patarė pateikti dokumentus dėl nacionalinės vizos išdavimo, jog nesusidarytų situacija, kad pareiškėjas Lietuvoje būtų be teisėto pagrindo. Pareiškėjas, kaip ir buvo rekomenduota, kreipėsi į Departamentą dėl nacionalinės vizos išdavimo, tačiau buvo priimtas Sprendimas Nr. 2, kuriuo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. vasario 26 d. iki 2028 m. vasario 25 d.

3. Pareiškėjas teigė, kad yra deklaravęs gyvenamąją vietą ir ilga laiką gyvena Lietuvoje, elgėsi pareigingai, nepadarė jokių pažeidimų, nėra skolingas, yra sudaręs santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, turi sūnų, draugų ir pažįstamų. Šios aplinkybės patvirtina jo stiprius socialinius ryšius ir pareiškėjas sieja ateitį su Lietuvos valstybe, tačiau į tai nebuvo atsižvelgta. Pareiškėjas neturi ekonominių, socialinių santykių su Rusija, ir įvykdžius ginčijamą Sprendimą Nr. 2, jis taptų socialiai pažeidžiamu asmeniu, neturėtų darbo ir kur gyventi, tai reikštų priverstinį šeimos ryšių nutraukimą.

4. Pareiškėjas nurodė, kad Departamentas savo vertinimą grindžia Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) pažyma, tačiau kuo pareiškėjas kelią pavojų nacionaliniam saugumui Departamentas nenurodo, išskyrus bendras frazes apie dabartinę Rusijos agresyvią politiką. Aplinkybė, kad pareiškėjas iki 2005 m. tarnavo Rusijos vidaus reikalų sistemoje savaime nesuteikia pagrindo išvadai, jog jis atlieka kokius nors neteisėtus ir valstybės saugumui grėsmę keliančius veiksmus. Departamentas sprendimus priėmė formaliai, neobjektyviai ir paviršutiniškai, nesigilino į individualų pareiškėjo atvejį, nevertino jo socialinių ryšių, tariamo pavojingumo, keliamos grėsmės valstybės saugumui lygio.