Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, eA-1254-822/2024

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-03-20
Bylos Nr.: eA-1254-822/2024
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-09053-2023-7
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Rytis Krasauskas, Iveta Pelienė, Skirgailė Žalimienė
Pareiškėjas: A. E.
Atsakovas: Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo: Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas

Kategorijos

8.3.1Trečiųjų šalių piliečių ir jų šeimos narių teisė laikinai gyventi Lietuvoje

Administracinė byla Nr. eA-1254-822/2024Teisminio proceso Nr. 3-61-3-09053-2023-7Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. kovo 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ivetos Pelienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. E. (A. E.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. sausio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. E. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas A. E. (A. E.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti: 1) Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2023 m. spalio 11 d. sprendimą Nr. 23S181647, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Migracijos departamentas Sprendimą iš esmės grindė analogiškomis faktinėmis aplinkybėmis ir duomenimis apie pareiškėją, kurie jau buvo analizuojami ir vertinami administracinėje byloje Nr. eI2-8128-596/2023, kurioje Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir VAAT) priėmė sprendimą tenkinti pareiškėjo skundą ir įpareigojo atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo pagrindu. Administracinėje byloje Nr. eI2-8128-596/2023 VAAT išsamiai išanalizavo pareiškėjo individualią situaciją ir visas atsakovo šioje byloje ginčijamame Sprendime išdėstytas analogiškas faktines aplinkybes bei konstatavo, kad pareiškėjas nekelia jokios realios grėsmės valstybės saugumui.

3. Pareiškėjas teigė, kad atsakovui yra žinomos aplinkybės, jog jis, gyvendamas Rusijoje, už P. nebalsavo, nes pareiškėjas nepalaiko autoritarinės politikos, kad karas Ukrainoje yra nusikaltimas, terorizmas iš Rusijos pusės, kad pareiškėjas nemato jokios grėsmės Rusijai iš NATO bei neprieštarauja, kad Ukraina įstotų į NATO, kad jis nepripažįsta 2014 m. įvykusio referendumo rezultatų ir teigia, kad visos teritorijos (Donbasas, Chersonas, Krymas) turi būti sugrąžintos Ukrainai. Pareiškėjas mano, kad Migracijos departamentas nevertino šios jo pozicijos ir ją ignoravo. Pasak pareiškėjo, faktą, kad jis nebuvo ir nėra lojalus Rusijos Federacijos valdžiai, įrodo ne tik jo aiškiai išreikšta pozicija, bet ir aktyvūs veiksmai, nes jis, dar iki persikeliant kartu su sutuoktine į Lietuvą, iš pilietinės iniciatyvos buvo įkūręs socialinio tinklo „Telegram“ kanalą, kuriame pasakoja apie Rusijos pradėtą karą ir jo baisias pasekmes bei ragino Rusijos žmones atsitokėti. Papildomos apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad įkūrė šį kanalą, siekdamas žmonėms parodyti, kas iš tikrųjų vyksta. Kanale buvo pateikiama informacija apie P. nusikaltimus Ukrainoje, akcijos, demonstracijos prieš karą. Aplinkybė, kad pareiškėjas 2023 m. sausio 24 d. nutraukė kanalo veiklą, jo nuomone, savaime neįrodo, kad jis pakeitė savo poziciją dėl Rusijos agresijos. Kadangi pareiškėjas planavo persikelti gyventi į Lietuvą, jis dėl baimės, jog gali būti persekiojamas Rusijos specialiųjų tarnybų, norėjo išvengti tragiškų pasekmių, nes už tokią veiklą galima atsidurti kalėjime.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas ginčijamame Sprendime nieko nepasisakė apie pareiškėjo integraciją į Lietuvos visuomenę. Pareiškėjas turi rimtų ketinimų likti Lietuvoje ir čia gyventi bei dirbti. Kitais mokslo metais pareiškėjas planavo leisti savo dukrą į lietuvišką mokyklą. Pasak pareiškėjo, atsakovas taip pat ignoravo aplinkybę, kad pareiškėjas buvo pakviestas dirbti į uždarąją akcinę bendrovę (toliau – UAB) „Transorloja“. Darbo metu pareiškėjas įrodė, kad yra geras ir atsakingas darbuotojas, ką patvirtino darbdavio UAB „Transorloja“ charakteristika. Pareiškėjas mano, kad galima daryti pagrįstą išvadą, jog atsakovas nevertino jokių teigiamai pareiškėją charakterizuojančių duomenų, o vertino išimtinai tik jo darbą Rusijos Federacijos vidaus reikalų sistemoje, kaip vienintelį faktą, kurio pagrindu sprendė, jog jis kelia grėsmę valstybės saugumui.

5. Pareiškėjo teigimu, Migracijos departamentas nenustatė ir nepateikė jokių naujų objektyvių ir svarių įrodymų apie jo keliamą realią grėsmę valstybės saugumui. Atsakovo vertinimas, kad pareiškėjas yra lojalus Rusijos valdžiai ir palaiko jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui bei kad jis, kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo, gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, yra niekuo nepagrįstas. Pareiškėjo manymu, atsakovo priimtas Sprendimas yra diskriminacinio pobūdžio, nes yra priimtas ne todėl, kad pareiškėjas kelia kokią nors grėsmę valstybės saugumui, o dėl to, kad jis yra Rusijos pilietis. Pareiškėjo įsitikinimu, jis pateikė daug faktų ir duomenų, kurie paneigia jo tariamą lojalumą Rusijos valdžiai ir keliamą grėsmę valstybės saugumui. Atsakovo Sprendimas yra neišsamus, nemotyvuotu, neargumentuotas ir neproporcingas, nes atsakovas, iš naujo nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, nenustatė jokių naujų faktų ir duomenų, kurie pagrįstai leistų spręsti, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, o priimtą Sprendimą grindė duomenimis, kuriuos VAAT administracinėje byloje Nr. eI2-8128-596/2023 pripažino kaip nesudarančius pagrindo teigti, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui.

Atsiliepimas

6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas 2022 m. gruodžio 2 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, jog ketina dirbti pagal darbo sutartį (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 40 str. 1 d. 4 p.). Migracijos departamentas 2023 m. kovo 29 d. priėmė sprendimą Nr. 23S38640 atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą (asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui), kurį pareiškėjas 2023 m. balandžio 7 d. apskundė teismui. VAAT 2023 m. birželio 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-8128-596/2023 panaikino Migracijos departamento 2023 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. 23S38640 ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, nes, teismo nuomone, Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą, neatliko individualaus visų aplinkybių vertinimo, o rėmėsi vien tik Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, VSD) pateikta išvada. Bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo aplinkybė, kad pareiškėjas kartu su savo sutuoktine 2022 m. kovo 3 d. įkūrė socialinio tinklo ,,Telegram“ kanalą, pavadinimu ,,(duomenys neskelbtini)“, kuriame pasakoja apie Rusijos pradėtą karą ir jo pasekmes bei ragino Rusijos žmones atsitokėti. Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į VAAT sprendimą administracinėje byloje Nr. eI2-8128-596/2023 ir naujas aplinkybes, atliko pakartotinę konsultaciją su VSD dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Įvertinęs VSD išvadą ir kitus duomenis atsakovas priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

8. Atsakovas nurodė, kad priimdamas ginčijamą Sprendimą vadovavosi kompetentingos institucijos – VSD – išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Įstatymo 4 straipsnio nuostatos patvirtina, kad VSD yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, todėl Migracijos departamentas neturi pagrindo kvestionuoti VSD išvadų. Pažymėjo, kad Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos.

9. Atsakovas teigė, kad jis vertino visas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi. Atsakovas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2002 m. iki 2012 m. dirbo Valstybinėje Krasnodaro krašto kelių eismo inspekcijoje. Kadangi 2011 m. vyko vidaus reikalų ministerijos reforma, keitėsi vadovybė, prasidėjo permainos, kurioms pareiškėjas nepritarė (jo teigimu, pradėjo dirbti nekompetentingi darbuotojai), todėl 2012 m. jis savo noru paliko tarnybą. Vėliau pareiškėjas dirbo techninės apžiūros punkto „Krasnodargazstroj“ viršininku ir RAB „Kavtrans TO“ techniniu ekspertu. Atsakovas, siekdamas įvertinti ir visapusiškai išnagrinėti visas su pareiškėjo prašymu susijusias aplinkybes, 2023 m. rugpjūčio 18 d. atliko pareiškėjo apklausą. Pareiškėjas į klausimą, kodėl nenori dirbti savo šalyje, atsakė, kad jo netenkina negatyvi politinė situacija ir jis nori su šeima (sutuoktine ir dukra) gyventi „normalioje Europinėje visuomenėje“. Pareiškėjas pasakojo, kad Rusijoje gyvena jo sutuoktinė ir jų aštuonerių metų dukra, taip pat tėvai, Lietuvoje giminių neturi. Atsakovas kritiškai vertino pareiškėjo teiginius, jog jis nepalaiko Rusijos politikos ir nėra lojalus Rusijos Federacijos valdžiai. Atsakovas pažymėjo, kad nors pareiškėjas Klausimyne ir apklausos metu pasisakė prieš Rusijos veiksmus Ukrainoje, smerkė P. vykdomą autoritarinę politiką, teigė, kad nepripažįsta 2014 m. įvykusio referendumo rezultatų, taip pat ieškojo galimybės išvykti dirbti į užsienį, tačiau šie teiginiai yra deklaratyvūs, nes pareiškėjas kartu su šeima (sutuoktine, dukra ir tėvais) ir toliau gyveno ir dirbo Rusijoje ir tik 2022 m. pabaigoje atvyko į Lietuvą bei įsidarbino. Atsakovo nuomone, įvertinus tai, kad Rusijoje liko pareiškėjo šeima ir giminaičiai ir tai, kad pareiškėjas į Lietuvą atvyko visai neseniai, yra pagrindas daryti išvadą, jog pareiškėjas turi stiprius ryšius su Rusija. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad socialinis tinklas „Telegram“, kanalo pavadinimu „(duomenys neskelbtini)“, buvo įkurtas 2022 m. kovo 3 d. ir nors gyvavo beveik metus Rusijos specialiosios tarnybos nesidomėjo jo veikla ir nepersekiojo, nepaisant to, kad tokia veikla pagal Rusijos įstatymus užtraukia administracinę, baudžiamąją atsakomybę ar net laisvės atėmimą.

10. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad jis buvo pakviestas dirbti į kitas Lietuvos įmones bei, kad jį teigiamai charakterizuoja darbdavys, nepaneigia pareiškėjo galimų ryšių su Rusijos tarnybomis ir jo keliamos grėsmės valstybės saugumui. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad ginčijamas Sprendimas yra diskriminacinio pobūdžio vien dėl to, jog buvo priimtas Rusijos piliečio atžvilgiu. Atsakovas pažymėjo, kad ginčijamas Sprendimas priimtas, atsižvelgiant į surinktų duomenų visumą (pareiškėjo darbą, vietą, trukmę, kompetentingos institucijos išvadą, apklausos metu gautus duomenis, ryšius su Lietuva ir t.t.). Atsakovas mano, kad Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ), tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Migracijos departamento Sprendimas priimtas pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją ir jo ryšius, yra proporcingas ir atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus. VSD pateikė Migracijos departamentui vertinimą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD nuomone, pareiškėjas, tarnaudamas Rusijos Federacijos vidaus reikalų sistemoje, išreiškė lojalumą Rusijos Federacijai ir palaikė Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei prižiūri Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD manymu, pareiškėjui gyvenant Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Pareiškėjas nenurodė ir įrodymais nepagrindė jokių aplinkybių, kurios neabejotinai liudytų jo akivaizdų priešiškumą Rusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką, todėl nėra pagrindo iš esmės paneigti pareiškėjo lojalumo Rusijos Federacijos valdžiai. VSD teigimu, priimant Sprendimą nebuvo pažeisti Lietuvos Respublikos įstatymai ar kiti teisės aktai, Sprendimu nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjo teisės bei laisvės. Kadangi pareiškėjas VSD pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai ar šeimos interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo.

II.

13. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. sausio 11 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

14. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, sutiko su Migracijos departamento padaryta išvada, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Teismas nurodė, kad nors pareiškėjas Klausimyne ir apklausos metu pasisakė prieš Rusijos veiksmus Ukrainoje, smerkė P. vykdomą autoritarinę politiką, teigė, kad nepripažįsta 2014 m. įvykusio referendumo rezultatų, taip pat ieškojo galimybės išvykti dirbti į užsienį, tačiau šie teiginiai vertinami kaip deklaratyvūs, nes pareiškėjas kartu su šeima (sutuoktine, dukra ir tėvais) ir toliau gyveno bei dirbo Rusijoje ir tik 2022 m. pabaigoje atvyko į Lietuvą bei įsidarbino. Teismo nuomone, nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą spręsti apie pareiškėjo stiprius ryšius su Rusija.

15. Teismas pažymėjo, kad socialinis tinklas „Telegram“, kanalo pavadinimu „(duomenys neskelbtini)“, buvo įkurtas tik 2022 m. kovo 3 d. ir nors gyvavo beveik metus Rusijos specialiosios tarnybos nesidomėjo jo veikla ir nepersekiojo, nepaisant to, kad tokia veikla pagal Rusijos įstatymus užtraukia administracinę, baudžiamąją atsakomybę ar net laisvės atėmimą. Teismo nuomone, nuo pareiškėjo darbo Rusijos Federacijos vidaus reikalų sistemoje pabaigos praėjęs laikotarpis (12 metų) ir pareiškėjo pritarimas Lietuvos Respublikos nuostatoms karo Ukrainoje atžvilgiu, Klausimyne išreikštas požiūris į Rusijos Federacijos vykdomus karinius veiksmus bei Krymo priklausymą, taip pat socialinio tinklo „Telegram“ kanalo vedimas, nesudaro pagrindo paneigti pareiškėjo galimą lojalumą kilmės valstybės atžvilgiu bei pripažinti, kad grėsmė yra išnykusi.

16. Teismas akcentavo, kad Lietuvos visuomenės teisėtas interesas yra, jog į Lietuvą atvykstantys užsieniečiai būtų nepriekaištingos reputacijos, jų praeityje atlikti veiksmai nesudarytų prielaidų galimam pavojaus Lietuvos visuomenės narių sveikatai bei gyvybei sukėlimui. Teismo teigimu, pareiškėjo interesas dirbti Lietuvos Respublikoje pagrįstai atsakovo vertintas, kaip negalintis būti iškeltas aukščiau visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos laikymosi, todėl atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje laikytina proporcinga priemone siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą, lyginant su nesuteikimu teisės pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje.

17. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas, gavęs VSAT išvadą ir įvertinęs ją duomenų visumoje su kitais byloje esančiais įrodymais, negalėjo nesivadovauti imperatyviai Įstatymo numatyta pareiga atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi. Teismas pažymėjo, kad Įstatymas nenumato jokių išimčių, jog tais atvejais, kai užsienietis nori gyventi Lietuvoje, galėtų būti netaikomos imperatyvios Įstatymo nuostatos.

18. Teismo nuomone, pareiškėjo nurodytos aplinkybės nepaneigia jo galimų ryšių su Rusijos tarnybomis ir jo keliamos grėsmės valstybės saugumui. Iš Sprendimo turinio matyti, jog jį priimant buvo atsižvelgta į pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje laiką, šeiminius ryšius, esamus ekonominius ryšius. Sprendime atsakovas detaliai, išsamiai ir aiškiai išdėstė reikšmingas faktines aplinkybes, nurodė konkrečias taikytinas teisės normas ir jas pagrįstai taikė, todėl Sprendimas atitinka VAĮ reikalavimus.

19. Teismas sprendė, kad skundžiamas Sprendimas yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis apie pareiškėjo situaciją dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, atitinka nuosekliai formuojamą teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, yra priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jį naikinti pareiškėjo skunde nurodomais ar kitais motyvais. Atmetęs pareiškėjo reikalavimą dėl Sprendimo panaikinimo, teismas netenkino ir išvestinio skundo reikalavimo dėl įpareigojimo atsakovą atlikti veiksmus.

III.

20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. sausio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

21. Pareiškėjas teigia, kad teismas nevertino to fakto, jog Migracijos departamentas ginčijamą Sprendimą grindė analogiškomis faktinėmis aplinkybėmis ir tik atkartojo visus duomenis apie pareiškėją, kurie jau buvo išsamiai išanalizuoti ir visapusiškai įvertinti VAAT administracinėje byloje Nr. eI2-8128-596/2023, kurioje atsakovas buvo įpareigotas iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir kuris šioje byloje turi prejudicinę galią. Pareiškėjas akcentuoja, kad VAAT minėtoje byloje nustatė, jog atsakovas neatliko individualaus pareiškėjo vertinimo ir sprendimą grindė išimtinai viena aplinkybe apie 2002 m.–2012 m. eitas pareigas Rusijos Federacijos vidaus reikalų sistemoje. Pareiškėjas mano, kad skundžiamą sprendimą priėmęs pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kvestionavo VAAT sprendimą administracinėje byloje Nr. eI2-8128-596/2023, iš naujo išnagrinėjęs tuos pačius duomenis ir faktus apie pareiškėją, nustatęs dar daugiau faktinių aplinkybių, paneigiančių jo keliamą grėsmę valstybės saugumui, priėmė visiškai priešingą sprendimą, kuris prieštarauja VAAT sprendimui administracinėje byloje Nr. eI2-8128-596/2023, todėl yra formuojama prieštaringa teismų praktika.

22. Pareiškėjas pažymi, kad byloje nėra objektyvių duomenų, jog jis palaiko Rusijos režimą, pareiškėjo eitos pareigos Rusijos Federacijos vidaus reikalų sistemoje VAAT administracinėje byloje Nr. eI2-8128-596/2023 nebuvo pripažintos, keliančiomis realią grėsmę valstybės saugumui. VSD iš naujo nevertino jokių su pareiškėju susijusių naujų aplinkybių ir nurodė Migracijos departamentui vadovautis ta pačia VSD išvada, kuri buvo pateikta VAAT administracinės bylos Nr. eI2-8128-596/2023 nagrinėjimo metu. Pasak pareiškėjo, atsakovas, vadovaudamasis ta pačia VSD išvada, atliko pareiškėjo apklausas, kurių metu nustatė tuos pačius duomenis, kurie jau buvo VAAT visapusiškai įvertinti administracinėje byloje Nr. eI2-8128-596/2023. Pareiškėjo teigimu, atsakovas, pakartotinai nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, ne tik nenustatė jokių naujų neigiamai pareiškėją charakterizuojančių duomenų, ar atliktų kokių nors veiksmų, keliančių bent kokią nors grėsmę valstybės saugumui, tačiau gavo papildomus paaiškinimus, kurie parodė tikrąją pareiškėjo poziciją dėl Rusijos Federacijos pradėto karo Ukrainoje bei visišką jo priešiškumą dabartinei Rusijos valdžiai.

23. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad jis jau daug metų neturi nieko bendro su Rusijos valdžia ar jos institucijomis, todėl teismo vertinimas, kad pareiškėjas yra lojalus Rusijos valdžiai ir palaiko jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, bei kad jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo, yra niekuo nepagrįstas ir neįrodytas bei prieštaraujantis tikrosioms faktinėms aplinkybėms. Toks pirmosios instancijos teismo argumentavimas neatitinka teisėtumo reikalavimų, nes grįsti Sprendimą argumentais, kad asmuo kelia grėsmę vien dėl to, jog jis prieš 12 metų dirbo Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijoje, nepatikrinus jokių kitų faktų, objektyviai neišsiaiškinus visos situacijos, yra neteisėta ir toks sprendimas laikomas neišsamiu, nemotyvuotu ir nepagrįstu.

Atsiliepimas

24. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

25. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad Migracijos departamentas ginčijamą Sprendimą grindė analogiškomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios jau buvo vertinamos VAAT administracinėje byloje Nr. eI2-8128-596/2023. Atsakovas pažymi, kad jis vertino visas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi. Siekdamas įvertinti ir visapusiškai išnagrinėti visas su pareiškėjo prašymu susijusias aplinkybes, Migracijos departamentas 2023 m. rugpjūčio 18 d. atliko pareiškėjo apklausą. Taip pat Migracijos departamentas 2023 m. rugpjūčio 23 d. atliko dar vieną pareiškėjo apklausą, išaiškėjus naujam faktui apie socialinio tinklo „Telegram“, kanalo pavadinimu „(duomenys neskelbtini)“, įkūrimą.

26. Atsakovas teigia, kad jis vertino ne tik VSD išvadą, bet ir kitas aplinkybes, individualiai susijusias su pareiškėju, t. y. jo šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, kitus jo socialinius ir ekonominius ryšius. Įvertinus byloje pateiktus įrodymus, VSD išvadoje nurodytas aplinkybes, yra pakankamas pagrindas spręsti, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, nes ši išvada pagrįsta įtikinamais bylos duomenimis, įvertinus tiek atskirus įrodymus, tiek ir jų visetą. Vertinant įrodymus pagrįstai atsižvelgta ir į tarptautinį kontekstą, susiklosčiusį dėl Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą.

27. Atsakovas pažymi, kad nuosekliai formuojamoje ir dominuojančioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad lojalumo valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos paprastai pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.

28. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

29. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, pareiškėjo apeliacinis skundas yra nepagrįstas, jame nėra pateikiama argumentų, kurie paneigtų teismo sprendime nustatytas faktines aplinkybes ar galėtų patvirtinti teismo išvadų neteisingumą. VSD vertinimu, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas laikantis įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai įvertinus byloje surinktus įrodymus bei nustačius teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisingai pritaikius ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, atsižvelgiant į aktualią teismų praktiką. Teismas tinkamai įvertino pareiškėjo keliamos grėsmės Lietuvos valstybei realumą ir akivaizdumą, pagrįstai suteikė prioritetą visos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesams, o ne vieno Rusijos piliečio teisėms ir interesams.

30. Trečiojo suinteresuoto asmens manymu, pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad teismas nukrypo nuo teismų praktikos ir nesivadovavo kaip prejudiciniu VAAT sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-8128-596/2023. Vienodą administracinių teismų praktiką, į kurią privaloma atsižvelgti, formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir joks Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas neturi prejudicinės galios, priimant sprendimus kituose tos pačios instancijos teismuose.

31. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad atsižvelgdamas į turimus duomenis, žinomus Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų veikimo metodus ir grėsmių tendencijas, atlikęs perspektyvinį (į ateitį nukreiptą) vertinimą, numatė, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jo su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių su Rusijos Federacijos vidaus reikalų sistema – šie pareiškėjo ryšiai tęsėsi pakankamai ilgą laiką (net 10 metų). Vien faktas, kad šiuo metu pareiškėjas tokių pareigų nebeina, savaime nereiškia, kad jo ryšiai yra nutrūkę (ir neatsinaujins) ir nebegali kelti grėsmės.

32. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad pareiškėjas tik 2022 m. pabaigoje atvyko į Lietuvą ir įsidarbino. Įvertinus minėtą informaciją, konstatuotina, kad pareiškėjas turi stiprius ryšius su Rusija, todėl tikėtina, kad pareiškėjas palaiko ryšius ir su kitais artimaisiais, draugais bei kolegomis, gyvenančiais Rusijoje. VSD akcentuoja, kad ryšių su Rusija turinčio pareiškėjo, kurio atžvilgiu yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, kad jis kelia grėsmę valstybės saugumui, tikslas likti gyventi Lietuvoje negali būti pateisintas vien pareiškėjo interesais. Be to, šiuo metu susiklosčiusiame geopolitiniame kontekste pareiškėjo ryšiai gali aktualizuotis, jo kilmės valstybės žvalgybos bei saugumo tarnyboms potencialiai siekiant verbuoti pareiškėją ir taip sukeliant grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui dėl ginčijamame Sprendime išdėstytų aplinkybių bei argumentų yra pakankamai reali.

33. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad pareiškėjas nepateikė į bylą jokių duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų jo akivaizdų priešiškumą Rusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką. VSD nuomone, tai, kad teismas kitaip, nei to norėjo pareiškėjas, vertino bylos duomenis, nėra pagrindas konstatuoti, jog teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė neteisingas išvadas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

34. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. spalio 11 d. sprendimo Nr. 23S181647, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Žemesnės instancijos teismas

35. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, spręsdamas, kad Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu pagrįstai atsisakė jam išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, esant pagrindui manyti, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

36. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tas pačias faktines aplinkybes vertino kitaip, nei jos buvo įvertintos VAAT 2023 m. birželio 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI2-8128-596/2023, kurioje buvo panaikintas Migracijos departamento 2023 m. kovo 29 d. sprendimas Nr. 23S38640 ir atsakovas įpareigotas iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Pareiškėjas teigia, kad jis išreiškė aiškią poziciją dėl Rusijos Federacijos pradėto karo Ukrainoje ir jo priešiškumo dabartinei Rusijos valdžiai. Mano, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių jo keliamą grėsmę Lietuvos valstybės saugumui ir aplinkybę, jog jis, kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo, gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui.

37. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

38. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas šioje byloje skundžiamą sprendimą, negalėjo bylos faktines aplinkybes vertinti kitaip, nei jos buvo įvertintos VAAT 2023 m. birželio 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI2-8128-596/2023. Akcentuotina, kad VAAT 2023 m. birželio 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-8128-596/2023 panaikino Migracijos departamento 2023 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. 23S38640, spręsdamas, kad Migracijos departamentas neatliko individualaus pareiškėjo situacijos vertinimo, todėl nesilaikė VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatų, taip pat 3 straipsnio 5 ir 9 punktuose įtvirtintų viešojo administravimo išsamumo ir objektyvumo principų reikalavimų. Atsakovas buvo teismo įpareigotas iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, todėl su pareiškėju susijusias faktines aplinkybes, priimdamas šioje byloje ginčijamą Sprendimą, vertino iš naujo, byloje jau esančių ir naujai surinktų įrodymų visumoje. Atlikus pakartotinį pareiškėjo individualios situacijos vertinimą buvo padarytos išvados, kurias pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai vertino, atsižvelgdamas į VAAT 2023 m. birželio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI2-8128-596/2023 tuo aspektu, kiek tai yra susiję su teismo nustatytais Migracijos departamento 2023 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. 23S38640 motyvuotumo ir išsamumo trūkumais.

39. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2022 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIV-1277 redakcija, galiojusi skundžiamo atsakovo Sprendimo priėmimo metu) nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

40. Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (žr., pvz., EŽTT 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17).

41. Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis <...>. Šio straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD.

42. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, Rusijos Federacijos pilietis, 2022 m. gruodžio 2 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu, nes jis keltino dirbti UAB „Transorloja“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Pareiškėjui pateikus prašymą ir Migracijos departamento parengtame klausimyne nurodžius, jog jis 2002 m.–2012 m. dirbo Valstybinėje Krasnodaro krašto kelių eismo saugumo inspekcijoje skyriaus viršininko pavaduotoju ir vykdė transporto priemonių registravimo kontrolę, atsakovas gavo VSD 2023 m. kovo 14 d. raštą Nr. 18-2883 ,,Dėl informacijos pateikimo“, kuriuo VSD pateikė išvadą, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, nes jis, dirbdamas Rusijos Federacijos vidaus reikalų sistemoje, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Migracijos departamentas 2023 m. kovo 29 d. priėmė sprendimą Nr. 23S38640, kuriuo atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis. Pareiškėjas šį sprendimą apskundė VAAT, kuris 2023 m. birželio 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-8128-596/2023 panaikino Migracijos departamento 2023 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. 23S38640 ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, nes Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą, neatliko individualaus visų aplinkybių vertinimo. Atsakovas, iš naujo vertindamas pareiškėjo individualią situaciją, 2023 m. rugpjūčio 18 d. iki rugpjūčio 23 d. atliko pareiškėjo apklausas. Atsakovas siekė įvertini naujai paaiškėjusias aplinkybes, kad pareiškėjas kartu su savo sutuoktine 2022 m. kovo 3 d. įkūrė socialinio tinklo ,,Telegram“ kanalą, pavadinimu ,,(duomenys neskelbtini)“, kuriame pasakoja apie Rusijos pradėtą karą ir jo pasekmes bei ragino Rusijos žmones atsitokėti. Atsakovas kreipėsi pakartotinės konsultacijos į VSD dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui, tačiau VSD ankstesnės savo pozicijos nepakeitė. Migracijos departamentas, įvertinęs VSD išvadą ir kitus surinktus bei byloje esančius duomenis, priėmė ginčijamą Sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

43. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010, 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022, 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023; 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2552-525/2023; 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2519-662/2023; 2023 m. gruodžio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2505-463/2023; 2024 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-935-602/2024; kt.) yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir / ar dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko ir įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes.

44. Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3826-556/2018; 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023; 2023 m. spalio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2313-525/2023 ir kt.).

45. Pažymėtina, jog asmens ryšiai su Lietuvos Respublikai priešiškų valstybių tarnybomis, fiziniais ar juridiniais asmenimis gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą šių subjektų atžvilgiu, dėl to galinčia kelti grėsmę valstybės saugumui (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 2 d. nutarimą, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2117-1188/2023; 2023 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2376-525/2023).

46. Dėl visiems žinomų aplinkybių, susijusių su Rusijos keliama grėsme Lietuvos valstybės saugumui, bent jau tol, kol tokia grėsmė yra reali, Rusijos piliečių atžvilgiu gali būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas, be kita ko, atsižvelgus į tai, kad jie priskiriami politiškai pažeidžiamų (galinčių pademonstruoti labilius įsitikinimus dėl Rusijos veiksmų ir politikos) asmenų grupei ir dėl to jų keliama rizika yra specifinė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1770-968/2023).

47. Nagrinėjamo ginčo kontekste svarbu paminėti ir tai, kad Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje 14 punkte, didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos Federacijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos Federacijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui.

48. Rusijos agresijos prieš Ukrainą keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui taip pat apibrėžiama Lietuvos Respublikos Seimo priimtose rezoliucijose. 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos agresijos prieš Ukrainą“ pažymima, kad Rusijos Federacijos veiksmai turi reikšmingą neigiamą poveikį ne tik Europos Sąjungos, bet ir NATO, ypač rytinių jos narių, o kartu ir visos Europos saugumui. 2022 m. balandžio 12 d. rezoliucijoje Nr. XIV-1010 „Dėl Rusijos Federacijos vykdomos agresijos ir karo nusikaltimų Ukrainoje pasmerkimo“ Rusijos Federacijos agresija prieš Ukrainą, plataus masto ir neišprovokuotas karas Europoje įvertinti kaip siekis sugriauti tarptautinės teisės normomis ir vertybėmis grindžiamą Europos saugumo architektūrą ir kaip brutalus išpuolis prieš laisvę, demokratiją ir Vakarų civilizaciją, pagrįstą pagarba kiekvieno žmogaus ir piliečio teisėms.

49. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatant bylos esminę faktinę aplinkybę, jog jo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Šiuo aspektu primintina, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įvertinus ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, darytina išvada, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

50. Teisėjų kolegija, patikrinusi faktų ir teisės taikymo aspektais pirmosios instancijos teismo sprendimą, neturi faktinio ir teisinio pagrindo nesutikti su pareiškėjo ginčijama minėta pirmosios instancijos teismo išvada, nes ši išvada pagrįsta įtikinamais bylos duomenimis, įvertinus tiek atskirus įrodymus, tiek ir jų visetą. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje nustatyti pareiškėjo ryšiai su kilmės valstybės valdžios institucijomis, pareiškėjui 2002 m. – 2012 m. dirbus Rusijos Federacijos vidaus reikalų sistemoje, t. y. Valstybinėje Krasnodaro krašto kelių eismo saugumo inspekcijoje skyriaus viršininko pavaduotoju ir vykdžius transporto priemonių registravimo kontrolę, šiuo atveju, kaip pagrįstai konstatuota VSD išvadoje ir ginčijamame Sprendime, leidžia spręsti apie pareiškėjo potencialų pažeidžiamumą šios valstybės žvalgybos ar saugumo tarnybų atžvilgiu. Ši išvada darytina atlikus nustatytų pareiškėjo ryšių perspektyvinį vertinimą, įvertinus bylos duomenimis patvirtintus pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublikai priešiškos valstybės institucijomis bei šios valstybės veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos Respublikos valstybės saugumą.

51. Nuosekliai formuojamoje ir dominuojančioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad lojalumo Rusijos / Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems ar tarnaujantiems Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (žr. pvz., 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023, 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimą byloje Nr. eA-2117-1188/2023, 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį byloje Nr. eA-2023-415/2023, 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį byloje Nr. eA-2156-629/2023, 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį byloje Nr. eA-2006-520/2023, 2023 m. birželio 28 d. nutartį byloje Nr. eA-1949-815/2023 ir kt.). Taigi, pripažintini kaip pagrįsti VSD atlikto perspektyvinio vertinimo teiginiai, jog išdavus pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo, ir tuo kelia grėsmę valstybės saugumui.

52. Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie jo ir sutuoktinės 2022 m. kovo 3 d. įkurtą ir iki 2023 m. sausio 24 d. gyvavusį socialinio tinklo ,,Telegram“ kanalą, pavadinimu ,,(duomenys neskelbtini)“, kuriame pareiškėjas teigė pasakojęs apie Rusijos pradėtą karą ir jo pasekmes bei raginęs Rusijos žmones atsitokėti, taip pat klausimyne ir apklausos metu nurodyti pasisakymai prieš Rusijos veiksmus Ukrainoje, P. vykdomos autoritarinės politikos smerkimas, nepatvirtina, jog pareiškėjas užsiėmė aktyvia politine veikla, dėl kurios jis galėtų būti vertinamas kaip asmuo, kritikuojantis Rusijos valdžią. Tai, kad, esą, pareiškėjas nepalaiko Rusijos Federacijos režimo, prieštarauja karui Ukrainoje, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo paneigti jo keliamos grėsmės Lietuvos valstybei, ypač pabrėžiant, kad, kaip jau buvo minėta, Rusijos Federacijos piliečiai priskiriami politiškai pažeidžiamų (galinčių pademonstruoti labilius įsitikinimus dėl Rusijos veiksmų ir politikos) asmenų grupei ir dėl to jų keliama rizika yra specifinė.

53. Vertindama pareiškėjo šeiminius, socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėją su kilmės šalimi sieja stiprus ryšys, nes jis, nepaisant jo išsakytos pozicijos ir nepritarimo Rusijos rėžimo vykdomai politikai, toliau kartu su šeima (sutuoktine, dukra ir tėvais) gyveno bei dirbo Rusijoje ir tik 2022 m. pabaigoje jis atvyko į Lietuvą įsidarbinti. Pareiškėjo ryšiai Lietuvoje nėra ilgalaikiai, jį su Lietuvos Respublika sieja tik ekonominio pobūdžio (darbo) ryšiai. Tačiau pareiškėjo asmeninis interesas kartu su šeima gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinis interesas – valstybės saugumas. Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi įgyjama tik tada, jeigu asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019; kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, grėsmių valstybės saugumui pašalinimas tokiomis priemonėmis, kaip, pavyzdžiui, leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui neišdavimas / panaikinimas, yra prevencinį elementą turinti priemonė bei konkrečiu atveju yra proporcinga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2023-415/2023; 2024 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1066-629/2024).

54. Įvertinusi teisinį reguliavimą ir bylos faktines aplinkybes, vadovaudamasi vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, teisėjų kolegija neturi priežasčių nesutikti su VSD ir Migracijos departamento atliktu pareiškėjo keliamos grėsmės vertinimu, kuriam skundžiamu sprendimu pritarė pirmosios instancijos teismas. Migracijos departamento Sprendime įvertintos pareiškėjo individualios aplinkybės, sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, jame pateikti motyvai yra aiškūs ir pakankami. Šiuo atveju bylos duomenys patvirtina išvadą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, todėl Migracijos departamentas Sprendimu, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

55. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

56. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. E. (A. E.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. sausio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis KrasauskasIveta PelienėSkirgailė Žalimienė