Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

2. Pareiškėja skundą grindė tokiais argumentais:

2.1. Pareiškėja reziduoja Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Lietuva) nuo 2015 metų, t. y. nuo 2015 m. rugpjūčio 28 d. iki 2016 m. rugpjūčio 24 d. pagal galiojusią nacionalinę vizą, nuo 2016 m. rugpjūčio 24 d. iki 2017 m. rugpjūčio 24 d. ir nuo 2017 m. rugpjūčio 23 d. iki 2019 m. vasario 28 d. pagal galiojusius leidimus laikinai gyventi studijų pagrindu, nuo 2019 m. kovo 20 d. iki 2021 m. vasario 17 d., nuo 2021 m. vasario 5 d. iki 2022 m. lapkričio 22 d. ir nuo 2022 m. lapkričio 15 d. iki 2023 m. vasario 5 d. pagal galiojusius leidimus laikinai gyventi, išduotus darbo Lietuvoje pagrindu. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su Lietuvos piliečiu M. F. (gim. (duomenys neskelbtini)).

2.2. Pareiškėjos turimam leidimui laikinai gyventi Lietuvoje baigiant galioti, ji net kelis kartus susisiekė su Migracijos departamentu telefonu. Pareiškėja ją konsultuojančių Migracijos departamento specialistų buvo informuota, kad išdavus leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu (santuokos su Lietuvos piliečiu), ji nebegalės dirbti. Todėl pareiškėja nusprendė kreiptis į Migracijos departamentą su prašymu pratęsti turimą leidimą gyventi darbo pagrindu.

2.3. Sprendimas yra priimtas formaliai, neįvertinus individualios pareiškėjos situacijos, taip pat individualiai nepagrindus jos keliamos grėsmės valstybės saugumui.

2.4. Migracijos departamento argumentai, kad pareiškėja, deklaruodama, jog Krymas priklauso Rusijos Federacijai (toliau – ir Rusija), išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai, kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, nepagrįsti. Pareiškėja, atsakydama į klausimus, aiškiai išreiškė poziciją, kad nepritaria Rusijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainoje.

2.5. Pareiškėja, gavusi klausimą dėl Krymo priklausymo, atsidūrė dviprasmiškoje situacijoje. Pareiškėjos tėvai tebegyvena Rusijoje ir pareiškėja periodiškai grįžta į Rusiją jų aplankyti. Pareiškėjai vis grįžtant į Rusiją iš vakarų šalių, kurios laikomos priešiškomis valstybėmis Rusijai, kyla reali rizika patirti persekiojimo veiksmus, jeigu ji pasisakys prieš Rusijos vientisumą, dėl Rusijos vykdomos agresijos Ukrainoje ar kitaip diskredituos Rusijos ginkluotąsias pajėgas, vykdomą politiką. Pareiškėjos nuomonės, kuri susijusi su Rusijos vientisumo neigimu ar ginkluotųjų pajėgų vykdomų operacijų diskreditavimu, pareiškimas grįžus į Rusiją gali užtraukti pareiškėjai baudžiamąją atsakomybę. Todėl pareiškėja, atsakydama į klausimą dėl Krymo priklausymo, privalėjo įsivertinti, jog jos laisvas nuomonės reiškimas jai gali lemti baudžiamąją atsakomybę Rusijoje.

2.6. Pareiškėjos baimę dėl galimo persekiojimo patvirtina tai, kad viešai pradėta diskutuoti apie ketinimus konfiskuoti Rusijos piliečių turtą, kurie išvyko iš Rusijos ir „įžeidinėja“ šalį. Kadangi Federaliniu konstituciniu 2014 m. kovo 21 d. įstatymu Nr. 6-FKZ Krymo Respublika priimta į Rusijos Federaciją pagal Rusijos Federacijos Konstituciją, t. y. tapo jos dalimi, Rusijoje numatyta administracinė ir baudžiamoji atsakomybė asmenims, kurie savo veiksmais siekia pažeisti ar ragina pažeisti Rusijos Federacijos teritorijos vientisumą. Pagal Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso 280 straipsnio 2 dalį už Rusijos Federacijos teritorijos dalies atskyrimo ar kitus veiksmus (išskyrus Rusijos Federacijos valstybės sienos su kaimyninėmis valstybėmis delimitaciją, demarkaciją, redemarkaciją), kuriais siekiama pažeisti Rusijos Federacijos teritorinį vientisumą, jei nėra nusikaltimų, numatytų šio kodekso 278, 279 ir 280 straipsnio 1 dalyje, požymių baudžiama laisvės atėmimu nuo šešerių iki dešimties metų. Rusijoje priimtas įstatymas dėl atsakomybės už teritorijos atskyrimą. Atnaujintas Rusijos Federacijos Konstitucijos 67 straipsnis nustato: „Rusijos Federacija užtikrina savo suvereniteto ir teritorinio vientisumo apsaugą. Veiksmai (išskyrus Rusijos Federacijos valstybės sienos su kaimyninėmis valstybėmis delimitavimą, demarkaciją, redemarkaciją), kuriais siekiama atimti dalį Rusijos Federacijos teritorijos, taip pat raginimai atlikti tokius veiksmus neleidžiami. Remiantis priimtais pakeitimais, keičiamos sąlygos patraukti baudžiamojon atsakomybėn už viešą raginimą imtis veiksmų, kuriais siekiama pažeisti Rusijos Federacijos teritorinį vientisumą, įvedant administracinę nuobaudą. Jei nusižengimas padaromas pirmą kartą, už tai bus baudžiama administracine, o pakartotinai padarius veiką per metus, gresia baudžiamoji atsakomybė (pagal Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso 280 straipsnio 1 dalį „Viešas raginimas imtis veiksmų, kuriais siekiama pažeisti Rusijos Federacijos teritorinį vientisumą“). Tuo pačiu metu baudžiamosios baudos padidintos nuo 200 iki 400 tūkstančių rublių, o laisvės atėmimo bausmė išlieka ta pati – iki ketverių metų.“ 2020 metų rugpjūčio 11 dieną įsigaliojo įstatymo „Dėl kovos su ekstremistine veikla“ pataisos, pagal kurias Rusijos Federacijos vientisumo pažeidimas, įskaitant dalies Rusijos Federacijos teritorijos atskyrimą (su išskyrus darbą nustatant sienas su kaimyninėmis valstybėmis), priskiriama ekstremistinei veiklai. Straipsnyje „Rusijos dalies atskyrimas prilygintas ekstremizmui“ nurodoma, kad „Valstybės Dūmos pirmininkas V. V. sakė, kad įsigaliojus įstatymui atsakomybė už jį ateis ir tiems, kurie yra užsienyje: „Tai ypač pasakytina apie mūsų kolegas iš Ukrainos. Jų pareiškimai dėl Krymo užtrauks bausmę pagal Rusijos Federacijos įstatymus.“ Federaliniu 2022 m. kovo 4 d. įstatymu Nr. 32-FZ pakeistas Rusijos Federacijos baudžiamasis kodeksas ir baudžiamojo proceso kodeksas, numatant, kad: „Viešas sąmoningai melagingos informacijos apie Rusijos Federacijos ginkluotųjų pajėgų panaudojimą skleidimas“: Viešas skleidimas, prisidengiant patikimais pranešimais apie sąmoningai melagingą informaciją, kurioje yra duomenų apie Rusijos Federacijos ginkluotųjų pajėgų naudojimą siekiant apsaugoti Rusijos Federacijos ir jos piliečių interesus, palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą, užtraukia baudą nuo 700 tūkstančių iki 1,5 milijono rublių arba nuteistojo darbo užmokesčio, arba kitų pajamų dydžiu nuo vienerių metų iki aštuoniolikos mėnesių, arba pataisos darbų terminu iki vienerių metų arba priverstiniu darbu iki trejų metų, arba laisvės atėmimu tam pačiam laikotarpiui (Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso 207 str. 3 d. 1 p.); už šio straipsnio pirmoje ir antroje dalyse numatytas veikas, jeigu jos sukėlė sunkius padarinius, – asmuo baudžiamas laisvės atėmimu nuo dešimties iki penkiolikos metų, atimant teisę eiti tam tikras pareigas ar užsiimti tam tikra veikla iki penkerių metų. Atitinkamai pagal Rusijos Federacijos baudžiamąjį kodeksą jau nubaustas ne vienas asmuo. Pavyzdžiui, dėl Rusijos įsiveržimo į Ukrainą pavadinimą „karu“ A. G. nuteistas laisvės atėmimu 7 metams, dėl Rusijos ginkluotų pajėgų diskreditavimo I. Y. nuteistas 8,5 metų laisvės atėmimu. Būtent dėl šių priežasčių pareiškėja, siekdama išvengti baudžiamojo persekiojimo, nurodė, kad negali vertinti, ar Krymo žmonių laisvės buvo apribotos bei kad, jos žiniomis, Krymas savanoriškai pasirinko būti Rusijos dalimi.

2.7. Tai, kad pareiškėja aiškiai nurodė, jog nepalaiko Rusijos karinių veiksmų Ukrainoje, paneigia Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) bei Migracijos departamento prielaidas, kad pareiškėja remia Rusijos vykdomą agresiją Ukrainoje, apimančius „ypač žiaurius karo nusikaltimus žmogiškumui prieš Ukrainos žmones, pripažintinus Ukrainos tautos genocidu“.

2.8. Priešingai nei interpretuoja Migracijos departamentas, pareiškėja nei socialinėje medijoje, nei kitaip viešai niekada neišreiškė paramos Rusijos vykdomai agresijai Ukrainoje. Todėl Migracijos departamento teiginiai, kad atsisakant pareiškėjai pratęsti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje siekiama užkirsti kelią „Rusijos prorežiminio turinio ir komentarų sklaidai žodžiu, teigiamų pasisakymų apie režimą skleidimui“, yra nepagrįsti. Nei VSD, nei Migracijos departamentas šių teiginių nepagrindė.

2.9. Priešingai nei interpretuoja Migracijos departamentas pareiškėja nebandė pateisinti Rusijos vykdomų karinių veiksmų Ukrainoje Jungtinių Tautų Chartija. Pareiškėja, siekdama išvengti galimo persekiojimo Rusijoje ir su tuo susijusių neigiamų pasekmių, nurodė poziciją, kuri atitinka Rusijos formuluojamą poziciją dėl Krymo okupacijos. Pareiškėja negali laisvai reikšti savo minčių, nes bet koks jos pozicijos pareiškimas, kuriuo būtų paneigtas Rusijos vientisumas, gali lemti pareiškėjos sulaikymą.

2.10. Priešingai nei nurodoma Sprendime, pareiškėja nėra išgyvenusi nepertraukiamų penkerių metų, turėdama leidimą laikinai gyventi, kas jai leistų teikti prašymą suteikti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Šie klaidingi argumentai tik patvirtina, kad Migracijos departamentas išsamiai neišnagrinėjo pareiškėjos faktinės ir teisinės padėties.

2.11. Migracijos departamentas nevertino individualios pareiškėjos situacijos, nepagrindė realios ir akivaizdžios pareiškėjos gyvenimo Lietuvos keliamos grėsmės Lietuvos valstybės saugumui, nepagrindė, kaip konkrečiai pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmė Lietuvos valstybės saugumui.

2.12. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, rėmėsi išimtinai VSD 2023 m. sausio 3 d. raštu Nr. 18-55 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir VSD 2023 m. sausio 3 d. raštas), kurio turinys ir jame nurodyti VSD išvados pagrindimą sudarantys argumentai ir dokumentai pareiškėjai nebuvo žinomi.

2.13. Sprendimas pagrįstas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kuriame nurodyta, kad atsisakyti pakeisti išduotą leidimą laikinai gyventi galima nustačius, jog užsieniečio gyvenimas gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Tačiau Migracijos departamentas sprendimą, kad pareiškėjos gyvenimas gali grėsti valstybės saugumui išimtinai grindė tik spėjimais ir įtarimais, o ne nustatytais faktais. Kaip minėta, prielaidos tiek dėl sąmoningos pareiškėjos pozicijos, tiek išvada, kad leidimas laikinai gyventi pareiškėjai neišduodamas, siekiant užkirsti Rusijos prorežiminio turinio, teigiamų komentarų, pasisakymų sklaidai žodžiu, nepagrįsti objektyviai nustatytais faktais.

2.14. Pareiškėjos pripažinimas asmeniu, keliančiu grėsmę Lietuvai, reiškia, kad Lietuvos pilietis, pareiškėjos sutuoktinis, turės kartu su ja išvykti iš Lietuvos ir Europos Sąjungos. Akivaizdu, kad susidariusi situacija pažeidžia ne tik pareiškėjos, bet Lietuvos piliečio teisėtus interesus.

2.15. Pareiškėja su sutuoktiniu neturi nuosavybės teise jiems priklausančių gyvenamųjų patalpų, todėl jų gyvenamosios vietos deklaravimo adresas priklauso nuo trečiųjų asmenų geranoriškumo. Pareiškėjos sutuoktinis dar iki santuokos yra sudaręs gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį (duomenys neskelbtini). Todėl šiuo adresu deklaruotas tik pareiškėjos sutuoktinio gyvenamosios vietos adresas. Pareiškėjai sudarius santuoką ir persikėlus gyventi su sutuoktiniu, jos gyvenamoji vieta liko deklaruota ankstesnės gyvenamosios vietos adresu. Teisės aktai nedraudžia asmenims faktiškai gyventi kitu adresu negu yra deklaruota gyvenamoji vieta.