Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento apeliacinius skundus dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. sausio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas D. K. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. 23S188813, kuriuo buvo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas I); 2) panaikinti Migracijos departamento 2023 m. spalio 23 d. sprendimą Nr. 23S189814, kuriuo D. K. buvo uždrausta nuo 2023 m. spalio 23 d. iki 2028 m. spalio 22 d. atvykti į Lietuvos Respubliką (toliau – ir Sprendimas II; toliau abu kartu – Sprendimai). Pareiškėjas taip pat prašė jam iš atsakovo priteisti patirtas teismo išlaidas.

2.1. Migracijos departamentas 2022 m. rugsėjo 7 d. pareiškėjui išdavė leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytu pagrindu, galiojantį iki 2025 m. rugsėjo 12 d. Gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, D. K. sudarė neterminuotą darbo sutartį ir nuo 2022 m. spalio mėnesio dirba uždarojoje akcinėje bendrovėje „Gurtam“ programinės įrangos kūrėju. Pareiškėjas gyvena Vilniuje, yra sudaręs nuomos sutartį.

2.2. Atsakovas Sprendimu I panaikino D. K. išduotą leidimą laikinai gyventi, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punktu. Sprendimą I Migracijos departamentas priėmė gavęs Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento raštą Nr. 18-9332 dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pareiškėjas, 2011–2012 m. dirbdamas dažytoju Baltarusijos Respublikos valstybės saugumo komitete, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelią grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Atsakovas 2023 m. spalio 23 d. Sprendimu II, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi, D. K. nuo 2023 m. spalio 23 d. iki 2028 m. spalio 22 d. uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką.

2.3. Sprendimai yra susiję – Sprendimas II laikytinas išvestiniu iš Sprendimo I, todėl nustačius Sprendimo I nepagrįstumą ir neteisėtumą, nepagrįstu bei neteisėtu turėtų būti laikomas ir išvestinis Sprendimas II.

2.4. Sprendimas I neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio reikalavimų, kadangi, jį priimant, buvo pažeistos taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Migracijos departamentas į Sprendimą I perrašė Valstybės saugumo departamento rašte Nr. 18-9332 pateiktą pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, ir, neatlikęs savarankiško jo individualaus atvejo vertinimo, formaliai, nepagrįstai ir neteisingai pritaikė Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punktą.

2.5. Išvada dėl D. K. keliamos grėsmės buvo padaryta atsižvelgiant į atsakovo klausimyno atsakymus, kuriuose pareiškėjas nurodė 2011–2012 m. dirbęs dažytoju Baltarusijos Respublikos valstybės saugumo komitete. Pareiškėjas nebuvo papildomai apklaustas, jokia papildoma informacija apie jo darbo pobūdį, ryšius ar panašiai nebuvo surinkta.

2.6. D. K. darbas Baltarusijos Respublikos valstybės saugumo komitete buvo atsitiktinis. Tuo metu pareiškėjas planavo vakare lankyti persikvalifikavimo kursus, kad galėtų tapti programuotoju, todėl ėmė ieškoti darbo vietos, kur nereikėtų važinėti po įvairius statybos objektus, kad galėtų dirbi vienoje vietoje. Tuo metu D. K. reikėjo ramaus darbo Minsko centre, kad jis per daug nepavargtų ir po darbo galėtų vykti mokytis. Baltarusijos Respublikos valstybės saugumo komitete statybos skyriaus siūloma darbo vieta atitiko visus šiuos kriterijus, todėl pareiškėjas įsidarbino būtent šioje darbovietėje. 2012 m. lapkričio mėnesį D. K. nusprendė daugiau laiko skirti studijoms, todėl darbo santykius su Baltarusijos Respublikos valstybės saugumo komitetu nutraukė, o vėliau pradėjo ieškoti darbo pagal naują specialybę ir 2013 m. pradžioje įsidarbino programuotoju įmonėje „Gurtam“. Pareiškėjas Baltarusijos Respublikos valstybės saugumo komitete atliko Baltarusijos Respublikos valstybės saugumo komiteto pastato išorės ir vidaus renovaciją, todėl jam nėra supranta, kaip toks darbas, kurį jis dirbo prieš 11 metų ir jokių ryšių su jokiomis valstybinėmis institucijomis daugiau nepalaikė, gali būti siejamas su grėsme Lietuvos saugumui.

2.7. Sprendime I nėra motyvų, kurie pagrįstų, jog atsakovas, atlikęs visapusišką, objektyvų pareiškėjo individualaus atvejo vertinimą, padarė savarankiškas, nustatytomis aplinkybėmis pagrįstas ir motyvuotas išvadas, jog dėl D. K. gyvenimo Lietuvoje grėsmės valstybės saugumui yra toks tikėtinumo laipsnis, kad prognozuojamą grėsmę galima būtų laikyti pakankamai realia ir akivaizdžia.

2.8. Gavęs leidimą laikina gyventi, pareiškėjas metus gyveno ir dirbo Lietuvoje, jokių teisės pažeidimų jis nepadarė. D. K. siekia įsitvirtinti Lietuvoje, kad iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvą atvyktų ir jo šeima (žmona bei du vaikai), kurie šiuo metu gyvena Minske.

2.9. Aplinkybės dėl pareiškėjo darbo Baltarusijos Respublikos valstybės saugumo komitete egzistavo ir tuo metu, kai atsakovas išdavė leidimą laikinai gyventi, todėl nesuprantama, kaip po metų šis faktas gali tapti pretekstu panaikinti leidimą laikinai gyventi.

3. Teismo posėdyje pareiškėjas D. K. ir jo atstovas palaikė pareiškėjo skunde išdėstytą poziciją. D. K. papildomai paaiškino, kad jo darbas dažytoju Baltarusijos saugumo komitete prieš 12 metų buvo atsitiktinis, dirbo apie metus; pareiškėjui įsidarbinant, niekas neklausė jo požiūrio į valdžią, ar balsavo už A. L.. D. K. teigimu, jeigu jo to būtų klausę, būtų atsakęs, kad niekada už A. L. nebalsavo, tačiau 2011 m. situacija buvo kitokia, valdžia nematė grėsmės, todėl tokių klausimų nekilo. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jo sutuoktinė yra ukrainietė, visa jos šeima gyvena Ukrainoje, yra žuvusių šeimos narių, todėl kaltinimai, jog jis palaiko agresyvią politiką, yra asmeninis įžeidimas. D. K. nurodė, kad įmonė, kurioje jis dirba, remia Ukrainą, vartotojams iš šios šalies paslaugos teikiamos nemokamai; pareiškėjas aukoja Ukrainai, jeigu mato, kad tam yra renkamos lėšos. D. K. taip pažymėjo, kad jo sutuoktinės antros eilės pusbrolis, gyvenęs netoli Bučos, buvo pagrobtas Rusijos karių, laikomas rūsyje, viena ausimi apkurto, buvo prievarta išvežtas į Baltarusiją, o pareiškėjo šeima padėjo jam grįžti. D. K. taip pat paaiškino, kad yra vienturtis, o jo tėvai gyvena Minske.

4. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašė D. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Migracijos departamentas savo poziciją grindė šiais argumentais:

5.1. Pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760181721, galiojantis nuo 2022 m. rugsėjo 12 d. iki 2025 m. rugsėjo 12 d. Migracijos departamentas, vykdydamas užsieniečių kontrolę, D. K. per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (MIGRIS) pateikė užpildyti klausimyną. Pildydamas atsakovo pateiktą klausimyną dėl papildomos informacijos gavimo, pareiškėjas nurodė, kad 2011–2012 m. dirbo dažytoju Baltarusijos Respublikos valstybės saugumo komitete. Migracijos departamentas gavo Valstybės saugumo departamento išvadą, kurioje nurodyta, jog pareiškėjas, dirbdamas dažytoju Baltarusijos Respublikos valstybės saugumo komitete, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

5.2. Įvertinęs trečiojo suinteresuoto asmens išvadą ir kitus duomenis, atsakovas priėmė Sprendimus. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia būtent Valstybės saugumo departamentas, o Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Migracijos departamentas Valstybės saugumo departamento išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti.

5.3. Rusijos ir Baltarusijos politinių režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, tarp jų ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui. Esant įtemptai politinei situacijai išlieka didelė Rusijos ir Baltarusijos propagandistų veiklos prieš Lietuvą tikimybė ir tokioms veikoms vykdyti taip pat gali būti naudojami Lietuvoje gyvenantys asmenys, prijaučiantys šių valstybių vykdomai agresyviai politikai. Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą pieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose, ir gali juos verbuoti kontržvalgybos tikslais, žvalgybos informacijai rinkti.

5.4. Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjo atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo pozicija gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

5.5. Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje pareiga apklausti užsienietį nėra nustatyta, todėl galima daryti išvadą, kad įstatymų leidėjas tokių ketinimų neturėjo. Be to apklausa nėra savitikslė, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų Sprendimų neteisėtumą ar nepagrįstumą.

5.6. Priimant Sprendimus, Migracijos departamentas atliko pareiškėjo vertinimą (pvz., įvertino jo socialinius, šeimyninius, ekonominius ryšius), todėl negalima teigti, jog atsakovas neatliko jokio savarankiško tyrimo. Įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, Valstybės saugumo departamento atliktą vertinimą, darytina išvada, jog pareiškėjo asmeninis interesas būti Lietuvos Respublikoje su leidimu gyventi negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

5.7. Aplinkybės, kad nuo darbo pabaigos yra praėjęs ilgas laikotarpis (11 metų), D. K. išsakytas požiūris į Rusijos Federacijos vykdomus karinius veiksmus bei Krymo priklausymą nesudaro pagrindo paneigti jo galimą lojalumą kilmės valstybės atžvilgiu ir pripažinti, kad grėsmė yra išnykusi.

5.8. Leidimo laikinai gyventi panaikinimas bei draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką 60 mėnesių laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą bei siekiant užkardyti galinčias kilti grėsmes. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.

6. Teismo posėdyje atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti, vadovaujantis institucijos atsiliepime nurodytais motyvais. Papildomai paaiškino, kad pagal Valstybės saugumo departamento informacinės sistemos duomenis, D. K. 2023 m. kovo, balandžio, birželio, liepos ir rugsėjo mėnesiais buvo grįžęs į Baltarusiją.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas prašė D. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

8. Valstybės saugumo departamentas savo poziciją grindė šiais argumentais:

8.1. Sprendimai buvo priimti pagal Migracijos departamento kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra proporcingi ir atitinka šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją.

8.2. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsakovui pateikė vertinimą, kad D. K. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi jis, 2011–2012 m. dirbdamas Baltarusijos Respublikos valstybės saugumo departamente, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.

8.3. D. K. gyvenant Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalių piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę šių šalių valstybės institucijose. Trečiasis suinteresuotas asmuo nustatė konkrečius tokią Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (NATO) ir Europos Sąjungos valstybėms, kurias Baltarusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis šių valstybių valdantiesiems režimams.

8.4. Baltarusijoje gyvena D. K. šeima, o tai papildomai patvirtina jo pažeidžiamumą (galimybę pareiškėją verbuoti). Aplinkybė, kad D. K. jau nebedirba Baltarusijos Respublikos valstybės saugumo komitete, Valstybės saugumo departamento padarytos išvados nepaneigia. Tai pagrindžia ir Ukrainos saugumo tarnybos kontražvalgybinės operacijos metu nustatyti faktai.

8.5. Nesutiktina, kad prieš pareiškėjui išduodant leidimą laikinai gyventi, Valstybės saugumo departamentas jį taip pat turėjo patikrinti. Lietuvos vyriausiais administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus.

8.6. Atsakovui priimant Sprendimus, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, Sprendimais nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjo teisės bei laisvės. D. K. pripažinus keliančiu grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. Sprendimai buvo priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl nėra teisinio pagrindo jų naikinti, vadovaujantis D. K. nurodomais motyvais.

II.

9. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. sausio 11 d. sprendimu pareiškėjo D. K. skundą tenkino: Sprendimą I ir Sprendimą II panaikino bei pareiškėjui iš atsakovo priteisė 1 000 Eur teismo išlaidų.

10. Aptaręs faktines bylos aplinkybes, susijusias su pareiškėju ir Sprendimų priėmimu, bei pacitavęs Įstatymo 4 straipsnio 3–5 ir 7 dalių nuostatas, teismas pažymėjo, kad Įstatyme yra įtvirtinta, jog išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia Valstybės saugumo departamentas; Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei. Turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduotas leidimas gyventi ar kitas Įstatymo nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, Valstybės saugumo departamentas nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

11. Teismas akcentavo, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punkte yra nurodyta, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju Įstatyme nurodytas pagrindas – grėsmė valstybės saugumui – buvo konstatuota atsižvelgiant į Valstybės saugumo departamento išvadą, jog pareiškėjo darbas Baltarusijos Respublikos valstybės saugumo komitete 2011–2012 m. suponuoja jo galimą pažeidžiamumą ir iš to galinčią kilti grėsmę.

12. Teismas atkreipė dėmesį, kad D. K. išduotas leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punkte nurodytu pagrindu, t. y. kai užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Teismas pažymėjo, kad šiame punkte nurodyta formuluotė „kelia grėsmę“ skiriasi nuo Įstatymo kituose straipsniuose (pvz., 19 str. 1 d. 5 p., 35 str. 1 d. 1 p.; kt.) vartojamos sąvokos „gali grėsti“. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad priimdamas sprendimą panaikinti leidimą nuolatos gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punkte nurodytu pagrindu, atsakovas privalo jį motyvuoti, nurodydamas ne vien hipotetinę grėsmės tikimybę, o aprašydamas konkrečią sprendimo priėmimo metu egzistuojančią užsieniečio nacionaliniam saugumui keliamą grėsmę; priešingu atveju, laikantis pozicijos, kad egzistuojančiai grėsmei konstatuoti konkretūs asmens praeityje padaryti veiksmai nėra reikšmingi, taptų neįmanoma atskirti įstatymo leidėjo vartojamų skirtingų su grėsme susijusių sąvokų: „kelia grėsmę“ ir „gali grėsti“.

13. Teismo nuomone, nors sąvoka „grėsmė“ pati savaime yra susijusi su prognozuojamu galimos žalos atsiradimu ateityje, žodžių junginys „gali grėsti“ turėtų būti aiškinamas kaip apibrėžiantis, kas gali atsitikti prognozuojamoje ateityje, kai nėra būtina, kad asmuo praeityje būtų padaręs grėsmę keliančius veiksmus, o žodžių junginys „kelia grėsmę“ suponuoja situaciją, kurioje asmens atlikti veiksmai jau yra pakankami konstatuoti, kad tam tikra žala buvo padaryta ir ateityje ji gali pasikartoti. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju byloje nebuvo nustatyta ir Migracijos departamentas neįrodinėjo, jog egzistuoja konkretūs faktai dėl faktinės pareiškėjo keliamos grėsmės, kad, pavyzdžiui, D. K. yra atlikęs ar atlieka kokius nors veiksmus, vykdydamas užsienio valstybės žvalgybos užduotis. Priešingai, tiek Valstybės saugumo departamento rašte, tiek minėtame sprendime yra nurodoma tik hipotetinė ateityje galinčios kilti grėsmės tikimybė („jis gali būti išnaudotas“). Teismas sprendė, kad tokia hipotetinė tikimybė, susijusi vien su ateityje galimų įvykti scenarijų prognozavimu, kuris nėra paremtas praeityje pareiškėjo atliktais neteisėtais veiksmais, galėtų atitikti sąvokos „gali grėsti“, tačiau ne sąvokos „kelia grėsmę“ turinį, todėl laikytina neatitinkančia Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punkte nurodyto pagrindo, kuriuo atsakovas grindė savo sprendimą, ir vien tai yra pagrindas Sprendimą I panaikinti. Nepaisydamas to, pirmosios instancijos teismas, siekdamas aiškumo ir išsamumo, analizavo ir kitus Sprendimo I aspektus, kuriuos manė esant ydingais.

14. Teismas akcentavo, kad valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas; pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus.

15. Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje galėjo kelti grėsmę. Tokiose bylose būtina įvertint individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas, tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais, jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu.

16. Teismas pabrėžė, kad nors Migracijos departamentui nėra suteikta teisė kvestionuoti Valstybės saugumo departamento išvadų, ir jis nėra Įstatymo įpareigotas, prieš priimdamas tokio pobūdžio sprendimą, gauti papildomus pareiškėjo paaiškinimus, tačiau teismui atliekant atsakovo priimto sprendimo teisminę kontrolę, jis vertina tiek Migracijos departamento sprendimo, tiek Valstybės saugumo departamento išvados, kuria remiantis buvo priimtas sprendimas, teisėtumą ir pagrįstumą.

17. Teismas pažymėjo, kad sprendžiant dėl D. K. grėsmės valstybės saugumui, yra svarbios jo nurodytos aplinkybės, jog Baltarusijos Respublikos valstybės saugumo komitete pareiškėjas dirbo dažytoju, darbas truko apie metus, pareiškėjas iš darbo išėjo savo noru, jokių ryšių su Baltarusijos valstybinėmis institucijomis ir buvusiais bendradarbiais nepalaiko; niekada nebuvo valstybės tarnautoju; jo buvusioms pareigoms atlikti lojalumas ir patikimumas nebuvo aktualus ir nebuvo tikrintas; nuo darbo pabaigos yra praėję 12 metų. Teismas akcentavo, kad teismo posėdyje D. K. papildomai nurodė, jog jo sutuoktinė yra ukrainietė, kurios giminės gyvena Ukrainoje ir yra patys nukentėję nuo karo; kad pareiškėjas ir sutuoktinė padėjo nuo karo nukentėjusiems ukrainiečiams; kad įmonė, kurioje dirba D. K., viešai pasisako prieš karą Ukrainoje ir teikia pagalbą. Teismas nurodė, kad šios aplinkybės Sprendime I nėra nurodytos ir aptartos, jos nebuvo nagrinėtos ir Valstybės saugumo departamentui sprendžiant dėl pareiškėjo keliamos grėsmės. Nors atsakovui nėra nustatyta prievolė apklausti užsienietį, tačiau vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo (toliau – Leidimų išdavimo tvarkos aprašas) 80.2 papunkčiu, Migracijos departamentas gali organizuoti užsieniečio apklausą žodžiu. Teismas pažymėjo, kad D. K. nebuvo iškviestas žodinei apklausai į Migracijos departamentą, jo nebuvo prašoma duoti papildomų paaiškinimų dėl jo darbo Baltarusijos Respublikos vykdomajame komitete dažytoju ir su šiuo darbu susijusių ryšių.

18. Teismas akcentavo, kad pareiškėjo pareigos ir darbo pobūdis nebuvo analizuoti ir Valstybės saugumo departamento išvadoje, kadangi joje yra nurodyta tik darbovietė, neanalizuojant konkrečios pareiškėjo situacijos ir jo turėtų ar tebeturimų ryšių arba jų nebuvimo. Teisėjų kolegijos nuomone, konstatuojant grėsmės egzistavimą dėl asmens turimų ryšių, yra reikalinga turėti informacijos apie tokių ryšių egzistavimą. Jeigu asmuo jokių ryšių su užsienio valstybės institucijomis nepalaiko, o nuo jo praeityje turėto trumpalaikio nereikšmingo ryšio yra praėjęs ilgas laiko tarpas, nėra pagrindo tokio asmens grėsmę dėl jo galimo verbavimo vertinti iš esmės skirtingai nei kitų tos valstybės piliečių, kurie, teoriškai, irgi gali būti verbuojami, nepriklausomai nuo jų buvusios darbovietės.

19. Teismas sutiko su atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens teiginiais dėl Baltarusijos autokratinio režimo keliamos grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui, tačiau pažymėjo, kad nepaisant to, šios bylos kontekste pareiškėjo situacija turi būti įvertinta individualiai, vertinant surinktų duomenų visumą.

20. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentui, kaip viešojo administravimo subjektui, yra taikomi Viešojo administravimo įstatymo reikalavimai. Remdamasis Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies nuostata ir aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, apibendrindamas nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes ir pateiktus išaiškinimus bei teisinį reguliavimą, teismas konstatavo, kad Sprendimas I negali būti laikomas teisėtu, kadangi jis neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones – motyvuoti.

21. Atsižvelgęs į tai, kad Migracijos departamento 2023 m. spalio 23 d. sprendimas Nr. 23S189814 dėl uždraudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką buvo priimtas vadovaujantis atsakovo 2023 m. spalio 20 d. sprendimu Nr. 23S188813, kuris buvo panaikintas, taip pat Valstybės saugumo departamento raštu, kuris, teismo nuomone, nėra pakankamas D. K. keliamai grėsmei valstybės saugumui konstatuoti, šį sprendimą teismas taip pat panaikino.

22. Teismas pažymėjo, kad proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, jie nėra esminiai, sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, jų nenagrinėjo.

23. Patenkinęs pareiškėjo D. K. skundą, teismas jam iš atsakovo priteisė 1 000 Eur teismo išlaidų.

III.

24. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliaciniame skunde prašo Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. sausio 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

25. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus bei byloje esančią medžiagą, padarė esminius materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimus, teismo sprendimas buvo priimtas neįvertinus visos bylos medžiagos, o jo motyvai buvo išdėstyti apsiribojant nevisapusiškai ištyrus visas su byla susijusias aplinkybes. Savo poziciją Migracijos departamentas grindžia šiais argumentais:

25.1. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų jo darbo sutarties Baltarusijos Respublikos valstybės saugumo komitete nutraukimo savo noru, darbo trukmės, funkcijų bei pareigų fakto. Atsižvelgiant į tai nėra pagrindo sutikti su teismo sprendimo išvada, kad D. K. jokių ryšių su Baltarusijos valstybinėmis institucijomis ir buvusiais bendradarbiais nepalaiko, niekada nebuvo valstybės tarnautoju, jo buvusioms pareigoms atlikti lojalumas ir patikimumas nebuvo aktualus ir nebuvo tikrintas, nuo darbo pabaigos yra praėję 12 metų.

25.2. Teismas ignoravo nuosekliai suformuotą ir dominuojančią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose, kurioje teismas konstatavo, kad lojalumo Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos paprastai pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.

25.3. Teismas netinkamai aiškino asmens grėsmę nacionaliniam saugumui. Reikalavimas, kad užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas ir taip nukrypstama nuo nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kurioje nurodoma, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas, tačiau jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar egzistuoja pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti leidimą gyventi. Nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi, jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas. Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Teismo taip pat yra nurodoma, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis valstybių neįpareigoja priimti teisės aktus, detaliai apibrėžiančius elgesį, kuris gali suponuoti sprendimą išsiųsti asmenį iš šalies dėl nacionalinio saugumo; teismas yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos; visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma; ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. Taigi, įvardyti kiekvieną konkrečią grėsmę (konkretų ryšį, veiksmą, sprendimą), kur gali iškilti „čia ir dabar“ ar gali ateityje realizuotis, praktiškai nėra įmanoma. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjo atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo pozicija gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjo atliekamus konkrečius veiksmus, būtų sprendžiama apie jo baudžiamąją atsakomybę, o ne apie keliamą grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo naujausioje praktikoje taip pat nurodo, kad dėl visiems žinomų aplinkybių, susijusių su Rusijos keliama grėsme Lietuvos valstybės saugumui, bent jau tol, kol tokia grėsmė yra reali, Baltarusijos piliečių atžvilgiu, gali būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas, be kita ko, atsižvelgus į tai, kad jie priskiriami politiškai pažeidžiamų (galinčių pademonstruoti labilius įsitinkinimus dėl Rusijos veiksmų ir politikos) asmenų grupei ir dėl to jų keliama rizika yra specifinė. Jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjo atliekamus veiksmus, būtų sprendžiama apie jo baudžiamąją atsakomybę, o ne apie galimą grėsmę valstybės saugumui.

25.4. Sprendimai buvo priimti remiantis Valstybės saugumo departamento pateikta išvada, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Įstatymas nenustato pareigos Migracijos departamentui apklausti užsienietį prieš priimant jam nepalankų sprendimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad sprendimas yra priimamas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui. Įstatymo 4 straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatyta imperatyvi taisyklė atsisakyti pakeisti arba panaikinti leidimą laikinai gyventi paaiškėjus, kad užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui. Palyginimui, Įstatymo 4 straipsnio 7 dalyje, kurioje nustatomos taisyklės dėl pabėgėlio statuso, papildomos ar laikinosios apsaugos panaikinimo dėl grėsmės valstybės saugumui, yra aiškiai įtvirtinta, kad Migracijos departamentas sprendimą priima gavęs užsieniečio paaiškinimus. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje tokia taisyklė nėra nustatyta, galima daryti išvadą, jog įstatymų leidėjas tokių ketinimų neturėjo. Be to, apklausa nėra savitikslė.

25.5. Aplinkybė, jog D. K. Baltarusijos Respublikos valstybės saugumo komitete dirbo prieš 12 metų, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šia ir kitomis teisėsaugos tarnybomis yra išnykusi. Be to, pareiškėją vis dar sieja ryšiai su Baltarusija (Minske gyvena jo tėvai). D. K. galimi ryšiai su atitinkamomis Baltarusijos tarnybomis bylos nagrinėjimo metu nebuvo paneigti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose, kuriose buvo vertinama asmenų galima grėsmė, nurodo, jog asmeniui nepateikus konkrečių įrodymų ir byloje nesant duomenų, paneigiančių Valstybės saugumo departamento išvadoje nurodytas aplinkybes, taip pat ir tai, kad Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybos, užtikrinančios, kad tose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys, ir kad asmuo, turėdamas leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai, Sprendimuose buvo pagrįstai konstatuota, jog asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

25.6. Teismas, netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, pažeidė procesinės teisės normas ir dėl šios priežasties byla buvo išspręsta neteisingai, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 1 dalį, procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Pagal minėto įstatymo 147 straipsnį, materialiosios teisės normų pažeidimas yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti, jeigu pirmosios instancijos teismas netinkamai jas pritaikė arba išaiškino.

26. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas apeliaciniame skunde prašo Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. sausio 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo D. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

27. Valstybės saugumo departamento nuomone, teismas, panaikindamas Sprendimus, netinkamai įvertino pareiškėjo keliamos grėsmės Lietuvos valstybei realumą, netinkamai taikė bei aiškino Įstatymo normas, nepagrįstai taikė per aukštą įrodinėjimo standartą, pagrindžiant D. K. keliamą grėsmę valstybės saugumui, ir nesilaikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose. Be to, teismas tinkamai neįvertino Rusijos vykdomos neišprovokuotos karinės agresijos prieš Ukrainą konteksto, neatsižvelgė į Baltarusijos Respublikos priešiškumą ir vykdomas provokacijas prieš Lietuvos Respubliką, nepagrįstai suteikė prioritetą vieno Baltarusijos piliečio teisėms ir interesams, o ne visos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesams. Savo poziciją trečiasis suinteresuotas asmuo grindžia šiais argumentais:

27.1. Nacionalinis saugumas – viešasis interesas ir pagrindinė, visai visuomenei esminę reikšmę turinti vertybė, kuri yra svarbesnė už galimus asmens interesų suvaržymus. Nacionalinio saugumo interesai – saugomi gyvybiniai ir pirmaeiliai valstybės saugumo interesai. Lietuvos nacionalinio saugumo teisinis pagrindas yra Lietuvos Respublikos Konstitucija, kurios 135 straipsnio pirmojoje pastraipoje yra nustatyta, kad Lietuvos Respublika, įgyvendindama užsienio politiką, be kita ko, siekia užtikrinti šalies saugumą ir nepriklausomybę. Teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme nustatyto imperatyvo visus valstybės institucijų priimamus sprendimus, taip pat ir susijusius su užsieniečių teisine padėtimi, analizuoti tuo aspektu, kaip jie prisidės prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo.

27.2. Pagrindinis teismo sprendimo motyvas – pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui nėra reali ir faktiškai egzistuojanti. Tokią išvadą teismas padarė netinkamai aiškindamas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punktą. Teismas nepagrįstai taikė vien tik pažodinį (lingvistinį) teisės aiškinimo metodą, todėl neteisingai išaiškino byloje taikytinas Įstatymo normas. Analogiškas pažodinis Įstatymo aiškinimo metodas buvo taikomas ir teismo 2023 m. rugpjūčio 2 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI2-10046-1064/2023, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2023 m. rugsėjo 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-2284-575/2023 panaikindamas minėtą sprendimą ir pripažindamas Migracijos departamento sprendimo pagrįstumą, konstatavo, kad teismas, vertindamas užsieniečio keliamą grėsmę valstybės saugumui bei reikalaudamas konkrečių įrodymų dėl pareiškėjo veiksmų, vykdant užsienio valstybės žvalgybos užduotis, nepagrįstai taikė per aukštą įrodinėjimo standartą. Pagal susiformavusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įrodinėjimo standartas – grėsmę sieti su užsieniečio konkrečių veiksmų atlikimu, turėtų būti vertinamas kaip pernelyg aukštas tokios kategorijos bylose ir pernelyg rizikingas, esant tokiai geopolitinei situacijai.

27.3. Teismas, nesant tam pagrindo, konstatavo, kad byloje turėjo būti įrodyta, jog D. K. yra atlikęs ar atlieka kokius nors veiksmus, vykdydamas užsienio valstybių žvalgybos užduotis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad Migracijos departamentui siekiant priimti grėsme valstybės saugumui pagrįstą sprendimą dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje, nėra būtina konstatuoti konkrečių pareiškėjo neteisėtų veiksmų. Tokiais atsakovo sprendimais asmeniui nėra taikomos kokios nors sankcijos ir jis nėra pripažįstamas padaręs kokią nors teisei priešingą veiką. Atsisakymas išduoti leidimą gyventi, leidimo panaikinimas užsieniečiui negali būti prilyginamas asmens nubaudimui baudžiamosios teisės prasme, atitinkamai taikant baudžiamosios teisės nuostatas ir principus. Jeigu kompetentingos valstybės institucijos turėtų įrodymų apie asmens atliekamus, planuojamus atlikti arba realiai galbūt atliktus valstybės nacionaliniam saugumui grėsmingus veiksmus, būtų sprendžiama dėl visiškai kitokio pobūdžio teisinių pasekmių – baudžiamosios atsakomybės taikymo. Teismas šiuo aspektu Migracijos departamento sprendimus įvertino netinkamai. Byloje susiklosčiusią teisinę ir faktinę situaciją aiškinant teismo siūlomu būdu (t. y. keliant privalomą reikalavimą pateikti įrodymus dėl užsieniečio vykdomų užsienio valstybių žvalgybos užduočių), taptų visiškai neaišku, kokiomis aplinkybėmis ir jas pagrindžiančiais įrodymais turėtų būti grindžiama rimta ir labai rimta grėsmė valstybės saugumui (pvz., Įstatymo 98¹ str. 1 d., 106 str. 3 d. ir kt.).

27.4. Teismas nepagrįstai sprendė, kad D. K. Baltarusijos Respublikos valstybės saugumo komitete eitos dažytojo pareigos nėra pakankamos grėsmei Lietuvos valstybei pagrįsti. Taip pat teismas, nesant tam pagrindo, rėmėsi pareiškėjo nurodyta klaidinga aplinkybe, kad jo pareigoms Baltarusijos Respublikos valstybės saugumo komitete atlikti lojalumas ir patikimumas nebuvo aktualus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad lojalumo Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems (tarnaujantiems) Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Darbas elektriku Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje ir naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat yra pripažįstamas pakankamu grėsmei Lietuvos valstybei pagrįsti.

27.5. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir byloje nėra duomenų, paneigiančių Valstybės saugumo departamento išvadoje nurodytas aplinkybes, taip pat tai, kad Baltarusijos valdžios institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybos, užtikrinančios, kad tose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys, ir kad turėdamas teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, D. K. gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.

27.6. Teismas tinkamai neįvertino institucijos, kurioje dirbo pareiškėjas, išskirtinio statuso Baltarusijos Respublikoje. Baltarusijos Respublikos valstybės saugumo komitetas yra didžiausia ir svarbiausia Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnyba, kurios veiklos prioritetas – užtikrinti Lietuvos Respublikai priešiško A. L. režimo tęstinumą. Lietuvos Respublika yra vienas pagrindinių Baltarusijos Respublikos valstybės saugumo komiteto veiklos objektų. Prieš Lietuvos Respublikos interesus nukreiptai veiklai Baltarusijos Respublikos valstybės saugumo komitetas naudojasi ir Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę Baltarusijos valstybės institucijose, todėl teismas nepagrįstai pareiškėjo darbą Baltarusijos Respublikos valstybės saugumo komitete laikė visiškai nereikšmingu ryšiu.

27.7. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio bylose remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarime padarytomis išvadomis, kad ryšiai su užsienio valstybės institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis laikomi nepašalinamą grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančia priežastimi. Ryšių su grėsmę keliančiais subjektais turėjimas gali būti laikomas pažeidžiamumą suponuojančia aplinkybe, kartu sudarantis pagrindą išvadai apie tokių ryšių turinčio asmens buvimo Lietuvoje galinčią kilti grėsmę valstybės saugumui, todėl teismas nepagrįstai reikšminga aplinkybe manė esant faktą, kad nuo D. K. darbo Baltarusijos Respublikos valstybės saugumo komitete yra praėjęs tam tikras laiko tarpas.

27.8. Pareiškėjas gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ir (ar) kitose valdžios struktūrose dirbančiais Baltarusijos režimui lojaliais asmenimis (pvz., buvusiais kolegomis), ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia D. K. pažeidžiamumą, taip pat ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

27.9. Šiuo metu susiklosčiusiame geopolitiniame kontekste pareiškėjo ryšiai gali aktualizuotis, jo kilmės valstybės žvalgybos bei saugumo tarnyboms potencialiai siekiant verbuoti pareiškėją ir taip sukeliant grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui. D. K. dėl savo ankstesnio darbo bei ryšių su Baltarusijos valdžios institucijomis ir pareigūnais tampa lengviau palenkiamu vykdyti kilmės šalies specialiųjų tarnybų užduotis ir taip kelia grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui. Teismo sprendime nepagrįstai teigiama, kad nėra pagrindo pareiškėjo grėsmę dėl jo galimo verbavimo vertinti iš esmės skirtingai nei kitų tos valstybės piliečių, kurie irgi gali būti verbuojami, nepriklausomai nuo jų buvusios darbovietės.

27.10. Teismas nepagrįstai ignoravo tai, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta jokių reikšmingų D. K. šeiminių, socialinių ar kitokio pobūdžio ryšių su Lietuvos Respublika, kurie sudarytų pagrindą išvadai, jog šiuo atveju pagal bylos duomenis pareiškėjo teisei gyventi Lietuvos Respublikoje turėtų būti teikiama pirmenybė prieš kompetentingų institucijų patvirtintą potencialią grėsmę valstybės saugumui.

27.11. Teismas, nesant tam pagrindo, nurodė, kad Migracijos departamentas netinkamai įvertino D. K. individualią situaciją. Iš Sprendimų turinio matyti, kad buvo atliktas individualus pareiškėjo situacijos vertinimas, t. y. vertinti jo šeiminiai, socialiniai bei ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika, kurie patvirtina, jog D. K. su Lietuvos Respublika sieja tik ekonominio pobūdžio (darbo) ryšiai, jis iš esmės nėra pasiekęs jokio ilgalaikės ir tvarios integracijos lygio Lietuvoje. Pareiškėjo siekiui dirbti ir išlaikyti ekonominius (darbo) ryšius su Lietuvos Respublika negali būti teikiamas prioritetas prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus. Taigi, atsakovo priimti sprendimai yra pagrįsti ir šiuo aspektu.

27.12. D. K. į bylą nepateikė jokių duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų jo akivaizdų priešiškumą Baltarusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką. Pareiškėjas darbą Baltarusijos Respublikos valstybės saugumo komitete paliko ne dėl vertybinių įsitikinimų / moralinių priežasčių. Aplinkybė, kad D. K. pritarimą Lietuvos Respublikos nuostatoms karo Ukrainoje klausimu išreiškė pildydamas jam pateiktą privalomą Migracijos departamento klausimyną, nesudaro pagrindo pripažinti sprendimų neteisėtais.

27.13. Realumo ir akivaizdumo grėsmei valstybės saugumui reikalavimai yra įtvirtinti Įstatyme. Įstatymo 98¹ straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad Europos Sąjungos valstybės narės piliečio arba jo šeimos nario keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimas kiekvienu konkrečiu atveju turi būti grindžiamas tik atitinkamo asmens elgesiu, kuris turi kelti realią, akivaizdžią ir pakankamai rimtą grėsmę. Paskutinį kartą Įstatymo 98¹ straipsnio 1 dalies, nustatančios Europos Sąjungos valstybės narės piliečio arba jo šeimos nario keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimo principus, pakeitimas buvo atliktas 2022 m. sausio 11 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 2, 11, 19, 23, 26, 35, 53, 62, 98-1, 124, 125, 133, 140-3 straipsnių, III skyriaus pirmojo skirsnio pavadinimo ir priedo pakeitimo ir Įstatymo papildymo 20-1 straipsniu įstatymo 11 straipsniu. Šiuo pakeitimu asmens keliamos grėsmės vertinimo kriterijai buvo papildyti, nurodant, kad asmens elgesys turi kelti ne tik realią ir akivaizdžią, bet ir pakankamai rimtą grėsmę. Nors Įstatymo 98¹ straipsnio 1 dalis nėra tiesiogiai taikytina nagrinėjamoje byloje, kadangi pareiškėjas nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, tačiau ši nuostata reikšminga sisteminiam Įstatymo normų ir įstatymų leidėjo ketinimų (teleologiniam) aiškinimui.

27.14. Minėto Įstatymo pakeitimo įstatymo travaux préparatoires (parengiamieji darbai; Lietuvos Respublikos valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo Nr. VIII-1666 2, 22, 23, 26 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 221 straipsniu įstatymo projekto, Lietuvos Respublikos jūros aplinkos apsaugos įstatymo Nr. VIII-512 21 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 2, 11, 19, 23, 26, 35, 53, 62, 981, 124, 125, 133, 1403 straipsnių ir priedo pakeitimo ir Įstatymo papildymo 201 straipsniu įstatymo projekto aiškinamajame rašte Nr. XIVP-1196, reg. 2021 m. gruodžio 3 d.) yra nurodyta, kad asmens keliama grėsmė Įstatyme išskirstyta į tris lygmenis – asmuo gali kelti grėsmę, rimtą grėsmę arba labai rimtą grėsmę. Teisės doktrinoje travaux préparatoires pripažįstami kaip įstatymų leidėjo valią ir ketinimus padedantys nustatyti šaltiniai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje įstatymų projektų aiškinamieji raštai pripažįstami tinkamu įstatymų leidėjo valios įrodymu ir jais yra remiamasi.

27.15. Remiantis įstatymų leidėjo valia, Įstatyme reglamentuota grėsmė Lietuvos valstybės saugumui skirstytina į 3 lygmenis (grėsmės didėjimo tvarka): 1 lygmuo – asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui (pvz., Įstatymo 19 str. 1 d. 5 p., 35 str. 1 d. 1 p., 50 str. 1 d. 14 p., 54 str. 1 d. 2 p., 126 str. 1 d. 3 p. ir kt.); 2 lygmuo – asmuo gali kelti rimtą grėsmę valstybės saugumui (pvz., Įstatymo 76 str. 4 d. 8 p., 88 str. 2 d. 5 p., 88 str. 3 d. 4 p., 90 str. 1 d. 9 p., 90 str. 2 d. 4 p., 93 str. 2 d. 4 p., 98¹ str. 1 d. ir kt.); 3 lygmuo – asmuo gali kelti labai rimtą grėsmę valstybės saugumui (pvz., Įstatymo 5 str. 5 d., 106 str. 3 d., 128 str. 2 d. 1 p.). Skirstymas į skirtingus grėsmės lygmenis pagal grėsmės rimtumą laikytinas racionaliu, logišku ir atitinkančiu konkretų užsieniečio turimą statusą – suprantama, kad šioje srityje Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai naudojasi plačiausia savo teisių ir laisvių apsauga. Visiškai pagrįsta, kad užsieniečiams, trečiųjų šalių piliečiams (išskyrus prieglobsčio prašytojus), reikalaujama nustatyti tik žemiausio lygmens grėsmę valstybės saugumui. Lygiai taip pat pagrįsta, kad norint taikyti teisių ir laisvių ribojimus Europos Sąjungos valstybių narių piliečiams (ir prieglobsčio prašytojams), reikalaujama nustatyti rimtą arba labai rimtą grėsmę valstybės saugumui.

27.16. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatyme reglamentuota grėsmė Lietuvos valstybės saugumui yra suskirstyta į 3 lygmenis grėsmės didėjimo tvarka, atitinkamai turėtų būti traktuojamas ir įrodinėjimo standartas, aukščiausius įrodymų ir įrodinėjimo reikalavimus keliant labai rimtos grėsmės pagrindimui, žemesnius – rimtos grėsmės pagrindimui, ir pačius žemiausius – grėsmės pagrindimui. Užsieniečių, trečiųjų šalių piliečių (išskyrus prieglobsčio prašytojus), dėl kurių pagal Įstatymą reikalaujama nustatyti tik pačio žemiausio lygmens grėsmę, keliamos grėsmės vertinimas gali būti grindžiamas ne tik jų konkrečiai atliktais ar ketinamais atlikti veiksmais (egzistuojančia grėsme „čia ir dabar“) ir panašiai. Ypač tais atvejais, kai šios priemonės (užsieniečių gyvenimo Lietuvos Respublikoje apribojimas), skirtos egzistenciniams, gyvybiniams ir pirmaeiliams Lietuvos valstybės saugumo interesams apsaugoti, yra taikomos Lietuvai priešiškumą akivaizdžiai reiškiančių valstybių piliečiams.

27.17. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad nagrinėjamo pobūdžio bylose būtina vertinti grėsmę pagal Įstatyme nustatytą atitinkamą grėsmės lygmenį. Priimant Sprendimus, buvo nustatyta konkreti, reali ir pakankamo lygmens D. K. gyvenimo Lietuvoje valstybei keliama grėsmė. Teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui nėra pakankama Sprendimams priimti.

27.18. Surinkti duomenys leidžia teigti, kad Migracijos departamentas turėjo pagrindą priimti Sprendimus, kadangi Valstybės saugumo departamento išvadoje pateikta informacija yra pakankama spręsti, jog pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. D. K. asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

27.19. Teismas, priimdamas Sprendimą ir vertindamas, kad Valstybės saugumo departamento išvada, kuria remiantis buvo priimti Sprendimai, nėra pakankama konstatuoti pareiškėjo keliamos grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reguliuojančias ginčo teisinius santykius, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir faktines aplinkybes. Sprendimai turi būti laikomi tinkama, proporcinga ir būtina priemone siekiamam tikslui, t. y. užkirsti kelią gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams, priešiškų Lietuvai valstybių piliečiams, kurių buvimas Lietuvoje kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.

28. Pareiškėjas D. K. atsiliepime į atsakovo Migracijos departamento ir trečiojo suinteresuoto asmens Valstybės saugumo departamento apeliacinius skundus prašo juos atmesti, o Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. sausio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėjas taip pat prašo jam iš apeliantų priteisti 968 Eur teismo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

29. D. K. nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas nustačius visas bylai reikšmingas aplinkybes, įvertinus byloje esančius įrodymus bei atitinka aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, todėl yra teisėtas ir pagrįstas, o jį panaikinti apeliaciniuose skunduose skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo.

30. Savo poziciją dėl atsakovo Migracijos departamento apeliacinio skundo nepagrįstumo pareiškėjas grindžia tokiais argumentais:

30.1. Atsakovas nepagrįstai siekia įrodinėjimo naštą perkelti D. K., reikalaujant pateikti su jo darbu susijusius veiklos duomenis, elgesio priežastis. Nei Sprendimo I priėmimo metu, nei pirmosios instancijos teisme Migracijos departamentas šių aplinkybių nevertino bei pareiškėjo net neprašė pateikti papildomų duomenų ar paaiškinimų, susijusių su šia aplinkybe.

30.2. Nei atsakovas, nei trečiasis suinteresuotas asmuo į bylą nepateikė jokių faktinių duomenų, susijusių su D. K. dažytojo darbu Baltarusijos Respublikos valstybės saugumo komitete 2011–2012 m. Vienintelė institucijų vertinta aplinkybė – paties pareiškėjo klausimyne pateikta informacija, kad jis 2011–2012 m. dirbo dažytoju minėtame komitete. Nei Valstybės saugumo departamentas, nei Migracijos departamentas ne tik nepatikrino (nepatikslino) šios faktinės aplinkybės teisingumo, bet ir savarankiškai nesurinko ir nepateikė jokių papildomų dokumentų (įrodymų) – darbo sutarties, pavaldumo, funkcijų bei pareigų aprašymo ir taip toliau, reikalingų patikrinti ir įvertinti pareiškėjo nurodytus duomenis. Atsakovas šių įrodymų pareiškėjo neprašė pateikti, vertindamas klausimyne pateiktus atsakymus. Kadangi Sprendimas I buvo priimtas įvertinus vienintelę aplinkybę – D. K. klausimyne pateiktą informaciją, kaip nepagrįsti turėtų būti atmesti Migracijos departamento teiginiai, susiję su tariama pareiškėjo pareiga į bylą pateikti papildomus įrodymus.

30.3. Viešojo administravimo įstatymo nuostatos viešojo administravimo subjektus įpareigoja priimtame administraciniame sprendime nurodyti pagrindinius faktus, argumentus ir įrodymus, pateikti teisinį pagrindą, motyvų išdėstymas turi būti tinkamas, aiškus ir pakankamas. D. K. nesupranta, kokius papildomus dokumentus į bylą jis turėjo pateikti, jeigu atsakovui, priėmusiam Sprendimą I, nekilo jokio poreikio papildomai išsiaiškinti aplinkybes, susijusias su pareiškėjo dažytojo darbu Baltarusijos Respublikos valstybės saugumo komitete. Įrodymų teikimas, nagrinėjant bylą, nėra savitikslis, teikiamais įrodytais siekiama pagrįsti arba paneigti bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes. Byloje nėra ginčo, kad D. K. 2011–2012 m. dirbo dažytoju Baltarusijos Respublikos valstybės saugumo komitete. Migracijos departamentas Sprendime I nurodė tiek pareiškėjo darbovietę, tiek pareigas, tiek darbo trukmę, todėl nesuprantama, kokių klausimų atsakovui kyla ir kodėl šie klausimai (abejonės) nebuvo atsakyti priimant minėtą sprendimą. Iš D. K. negali būti reikalaujama įrodyti, kad jis 2011–2012 m. dirbo dažytoju Baltarusijos Respublikos valstybės saugumo komitete, jeigu Migracijos departamentas įrodinėja, kad pareiškėjas tuo laikotarpiu minėtoje institucijoje dirbo dažytoju. Kadangi Migracijos departamentas priėmė Sprendimą I motyvuodamas tuo, kad D. K. dirbo dažytoju, būtent jam, o ne kitai šaliai, tenka pareiga įrodyti, jog egzistuoja aplinkybės, kurios buvo įvertintos ir nurodytos priimant Sprendimą I.

30.4. Migracijos departamento minima Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika absoliučiai nėra panaši į nagrinėjamoje byloje vertintą pareiškėjo faktinę situaciją, todėl nelaikytina aktualia nagrinėjamai administracinei bylai (kitose bylose pareiškėjai buvo statutiniai valstybės pareigūnai (valstybės tarnautojai), tarnavo kariuomenėje, kariniuose daliniuose, atliko privalomąją karo tarnybą, dirbo vidaus reikalų ministerijos Apsaugos departamente ir pan.). Dalis nurodytos teismų praktikos yra susijusi su darbu Rusijos, o ne Baltarusijos institucijoje, be to, nei viena iš nurodytų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarčių nėra niekaip susijusi ar panaši į šią bylą. Pareiškėjas, dirbdamas dažytoju Baltarusijos Respublikos valstybės saugumo komitete, nebuvo nei valstybės tarnautojas, nei kariškis, o jo dažytojo darbas buvo atsitiktinis ir tetruko tik vienerius metus. Nurodytų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtų bylų fabulos visiškai skiriasi, tiek dėl pareigų specifikos, tiek dėl darbo trukmės, tiek dėl kitos valstybės pilietybės. Jeigu, Migracijos departamento nuomone, nurodyta teismų praktika yra panaši arba analogiška D. K. situacijai, tai patvirtina pareiškėjo spėjimą, kad atsakovas taip ir neįsigilino ir individualiai neįvertino jo situacijos.

30.5. Migracijos departamentas valstybės teisinėje sistemoje neveikia izoliuotai, todėl priimdamas individualius administracinius aktus užsieniečių atžvilgiu, jis privalo vadovautis visais Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, reguliuojančiais atsakovo veiklą, taip pat ir administracinių aktų priėmimo procedūros taisyklėmis. Priešingai nei nurodo Migracijos departamentas, galiojantys teisės aktai suteikia galimybę (teisę) atsakovui įsigilinti į nagrinėjamą individualią ir unikalią užsieniečio situaciją bei pakviesti užsienietį apklausai. Leidimų išdavimo tvarkos aprašo 80.2 punkte yra nurodyta, kad Migracijos departamentas, siekdamas nustatyti, ar nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prireikus organizuoja užsieniečio apklausą raštu ir (ar) žodžiu ir pareikalauja pateikti papildomus dokumentus. Minėtas aprašas nenustato jokių išimčių situacijoms, kai sprendimas gali būti priimtas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui.

30.6. Kai Migracijos departamentas turi priimti sprendimą dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui, remiantis Leidimų išdavimo tvarkos aprašo 131 punktu, jis, gavęs Valstybės saugumo departamento informaciją apie užsieniečio keliamą grėsmę valstybės saugumui, įvertina nustatytus faktus ir išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl užsieniečio grėsmės, pavyzdžiui, valstybės saugumui vertinimo, tačiau atsakovas, priimdamas galutinį administracinį sprendimą, užsieniečiui sukeliantį teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis, įvertinti visas nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgti į šių aplinkybių visumą bei laikytis proporcingumo principo, be kita ko, gero administravimo principo.

30.7. Remiantis galiojančiu teisiniu reguliavimu, teisės aktai (pvz., Leidimų išdavimo tvarkos aprašas) Migracijos departamentui ne tik suteikia teisę, prieš priimant sprendimą, apklausti užsienietį, bet ir jį įpareigoja įvertinti Valstybės saugumo departamento nustatytus faktus, susijusius su užsieniečio keliama grėsme valstybės saugumui. Kadangi Migracijos departamentas turi pareigą įvertinti Valstybės saugumo departamento nustatytus faktus, šiai pareigai tinkamai įvykdyti jis turi teisę apklausti užsienietį dėl Valstybės saugumo departamento nurodytų faktinių aplinkybių, paprašyti jas patikslinti, paaiškinti arba pateikti papildomų įrodymų. Aplinkybė, kad atsakovas vengia pasinaudoti teise individualiai įvertinti užsieniečio situaciją, iliustruoja formalų institucinį požiūrį į pareiškėjo situacijos įvertinimą. Taip susiklosto teisiškai ydinga situacija, kai neišanalizavus visų faktinių aplinkybių, susijusių užsieniečio situacija, faktinis (procedūrinis) jo situacijos vertinimas persikelia į teismą. Administracinės bylos nagrinėjimo teisme metu tiriamos skundžiamo sprendimo priėmimo aplinkybės, užsieniečiui užduodami klausimai, klausomasi jo paaiškinimų, vertinamai pateikti rašytiniai įrodymai, t. y. faktiškai vykdoma administracinė procedūra, kuri turėjo būti atlikta Migracijos departamento, prieš priimant individualų sprendimą užsieniečio atžvilgiu.

31. Savo poziciją dėl trečiojo suinteresuoto asmens Valstybės saugumo departamento apeliacinio skundo nepagrįstumo D. K. grindžia tokiais argumentais:

31.1. Trečiasis suinteresuotas asmuo apeliaciniame skunde iš esmės nurodo bendro pobūdžio informaciją, kuri nėra susijusi su individualia pareiškėjo situacija dėl galbūt keliamos grėsmės valstybės saugumui. Visame apeliaciniame skunde yra tik vienas sakinys, susijęs su D. K. situacija, nagrinėta pirmosios instancijos teisme. Apeliaciniame skunde apsiribojama bendro pobūdžio teiginiais dėl grėsmės nacionaliniam saugumui ir, Valstybės saugumo departamento nuomone, ginčui aktualių teisės aktų bei teismų praktikos analize, todėl negali būti laikomas pakankamu pagrindu pirmosios instancijos teismo sprendimą pripažinti nepagrįstu, kadangi apeliacinės instancijos teismo funkcija yra tik patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą.

31.2. Apeliacinis skundas negali būti grindžiamas jokiomis naujomis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, kadangi apeliacijos tikslas yra remiantis bylos medžiaga ne nagrinėti bylą iš naujo, o tik patikrinti skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Trečiasis suinteresuotas asmuo apeliaciniame skunde teikia naujus duomenis (paaiškinimus), kurie nebuvo teikti nei Valstybės saugumo departamento išvadoje dėl pareiškėjo keliamos grėsmės, nei atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teisme. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad: 1) teismas tinkamai neįvertino institucijos, kurioje dirbo D. K., išskirtinio statuso Baltarusijos Respublikoje; Baltarusijos Respublikos valstybės saugumo komitetas yra didžiausia ir svarbiausia Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnyba; 2) kadangi Įstatyme reglamentuota grėsmė Lietuvos valstybės saugumui suskirstyta į 3 lygmenis grėsmės didėjimo tvarka, atitinkamai turėtų būti traktuojamas ir įrodinėjimo standartas, aukščiausius įrodymų ir įrodinėjimo reikalavimus keliant labai rimtos grėsmės pagrindimui, žemesnius – rimtos grėsmės pagrindimui, ir pačius žemiausius – grėsmės pagrindimui. Valstybės saugumo departamentas tik apeliacinės instancijos teisme imasi aiškinti su ginčo dalyku susijusias aplinkybes, pavyzdžiui, kas yra Baltarusijos Respublikos valstybės saugumo komitetas arba kokia yra įstatymuose nustatyta grėsmės lygmenų gradaciją bei kokia jos reikšmė. Šie argumentai nebuvo nurodyti nei priimant Sprendimą I, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, kad trečiasis suinteresuotas asmuo teikia naujus paaiškinimus, kurie turėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, šiuos paaiškinimus turi būti atsisakyta priimti ir vertinti apeliacinės instancijos teisme. Apeliaciniame skunde trečiasis suinteresuotas asmuo nepateikia jokių paaiškinimų, kodėl šie nauji įrodymai (paaiškinimai) nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme. Valstybės saugumo departamentas elgėsi pasyviai ir nagrinėjant bylą nepateikė jokių papildomų įrodymų (paaiškinimų), susijusių su pareiškėjo veiklos specifika, tačiau apeliaciniame procese siekia pakartotinio bylos išnagrinėjimo, remiantis naujais argumentais (paaiškinimais), kurių anksčiau į bylą nebuvo teikęs.

31.3. Trečiojo suinteresuoto asmens minima Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nuo kurios tariamai nukrypo pirmosios instancijos teismas, laikytina neaktualia šiai bylai, kadangi nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės visiškai skiriasi nuo Valstybės saugumo departamento nurodytos praktikos. Pirmiausia skiriasi darbo trukmės laikas: D. K. Baltarusijos Respublikos valstybės saugumo komitete išdirbo tik vienerius metus, o minimuose bylose pareiškėjų darbo laikas valstybinėse institucijoje buvo nuo 8 iki 2 kartų ilgesnis nei pareiškėjo. Taip pat svarbu įvertinti darbo pobūdį ir vykdytas funkcijas. D. K. nebuvo nuolatinis institucijos darbuotojas arba pareigūnas, kuriam būtų priskirtos aiškios funkcijos institucijoje, jo darbo specifika buvo susijusi ne su pačios institucijos veikla ar funkcijomis, bet su institucijos pastato (buveinės) būklės priežiūra. Pareiškėjas jokių tiesioginių ar pagalbinių institucijos veiklos funkcijų nevykdė.

31.4. Valstybės saugumo departamentas 2023 m. rugsėjo 4 d. rašte Nr. 18-9332 net nebuvo nurodęs pareiškėjo pareigų, o tik apsiribojo darbovietės pavadinimo nurodymu.

31.5. Trečiasis suinteresuotas asmuo neįrodinėja, kad egzistuoja konkretūs faktai dėl D. K. keliamos grėsmės. Priešingai, Valstybės saugumo departamentas tiek atsiliepime į skundą, tiek apeliaciniame skunde neindividualizuoja pareiškėjo situacijos ir nurodo tik hipotetinę ateityje galinčios kilti grėsmės tikimybę, kuri remiasi subjektyvia Valstybės saugumo departamento nuomone dėl bendros situacijos regione bei suaktyvėjusia priešiškų valstybių saugumo tarnybų veikla.

31.6. Trečiasis suinteresuotas asmuo nepateikia jokių duomenų, kuo D. K. situacija yra išskirtinė ir skiriasi nuo kitų Baltarusijos piliečių, kurie turėjo trumpalaikį ryšį su valstybės institucijomis: pavyzdžiui, atliko privalomąją karinę tarnybą, studijavo valstybiniame universitete, atliko privalomąją praktiką valstybės įstaigose arba įmonėse. Jis nenurodo jokių argumentų ar paaiškinimų, kurie leistų paneigti pirmosios instancijos teismo vertinimą, jog Valstybės saugumo departamentas pateikta bendro pobūdžio informacija atitinka sąvokos „gali grėsti“, bet ne sąvokos „kelia grėsmę“ turinį, todėl laikytina neatitinkančia Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punkte nurodyto pagrindo, kuriuo atsakovas grindė Sprendimą I. Trečiasis suinteresuotas asmuo apeliaciniame skunde nenurodo jokių individualių paaiškinimų, kaip konkrečiai D. K. situacija kelią grėsmę nacionaliniam saugumui, kadangi nesant jokių papildomų duomenų, tai tėra subjektyvi institucijos nuomonė, bet ne objektyvus vertinimas. Sprendime I nėra nurodyti jokie pareiškėjo veiksmai, kurie pagrįstų realią grėsmę valstybės saugumui.

31.7. Grėsmės vertinimas turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jais remiantis ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė. Vien anketiniai duomenys dėl D. K. 12 metų senumo vienerių metų darbinės patirties nepatvirtina Valstybės saugumo departamento daromos prielaidos dėl pareiškėjo lojalumo kilmės šalies (Baltarusijos) valdžiai ar jos vykdomai vidaus ir užsienio politikai.

31.8. Teismų praktikoje, kai iš užsieniečio atsakymų į klausimyno klausimus vertinama jo grėsmė valstybės saugumui, akcentuojama, kad kai sprendžiamas klausimas dėl teisės gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo (leidimo laikinai ar nuolat gyventi), yra reikalingas išsamus individualus kompleksinis pareiškėją charakterizuojančių savybių ir faktinių aplinkybių vertinimas, Migracijos departamentas turi atlikti kompleksinį kitų pareiškėją charakterizuojančių savybių (šeiminė ir socialinė padėtis, integravimasis, gyvenimo trukmė Lietuvoje, socialiniai ryšiai ir kt.) vertinimą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

32. Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. spalio 20 d. sprendimo Nr. 23S188813, kuriuo buvo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir 2023 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. 23S189814, kuriuo D. K. buvo uždrausta 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką, teisėtumo ir pagrįstumo.

33. Remiantis administracinėje byloje esančiais įrodymais, nustatyta, kad pareiškėjui buvo išduota Lietuvos nacionalinė viza, galiojusi nuo 2022 m. balandžio 4 d. iki 2022 m. rugsėjo 30 d., ir leidimas laikinai gyventi, galiojantis nuo 2022 m. rugsėjo 12 d. iki 2025 m. rugsėjo 12 d. Migracijos departamentas, vykdydamas užsieniečių kontrolę, D. K. per Lietuvos migracijos informacinę sistemą pateikė užpildyti klausimyną. Pildydamas atsakovo pateiktą klausimyną dėl papildomos informacijos gavimo, pareiškėjas, atsakydamas į antrąjį klausimą, be kita ko, nurodė, kad nuo 2011 m. balandžio mėnesio iki 2012 m. lapkričio mėnesio dirbo ketvirtos klasės dažytoju (statybininku) Baltarusijos Respublikos valstybės saugumo komitete. Migracijos departamentui buvo pateiktas Valstybės saugumo departamento 2023 m. rugsėjo 4 d. raštas Nr. 18-9332, kuriame nurodyta, kad D. K., dirbdamas Baltarusijos Respublikos valstybės saugumo komitete, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Valstybės saugumo departamento nuomone, pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Įvertinęs Valstybės saugumo departamento pateiktą išvadą ir kitus duomenis, atsakovas priėmė Sprendimus.

34. Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad Sprendimas I negali būti laikomas teisėtu, kadangi jis neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, o Sprendimas II buvo priimtas vadovaujantis Sprendimu I, kuris buvo panaikintas, taip pat Valstybės saugumo departamento raštu, kuris, nėra pakankamas D. K. keliamai grėsmei valstybės saugumui konstatuoti, pareiškėjo skundą tenkino visiškai ir Sprendimus panaikino. Teismas pažymėjo, kad priimdamas sprendimą panaikinti leidimą nuolatos gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punkte nurodytu pagrindu, atsakovas privalo jį motyvuoti, nurodydamas ne vien hipotetinę grėsmės tikimybę, o aprašydamas konkrečią sprendimo priėmimo metu egzistuojančią užsieniečio nacionaliniam saugumui keliamą grėsmę, tačiau nagrinėjamu atveju byloje nebuvo nustatyta ir Migracijos departamentas neįrodinėjo, jog egzistuoja konkretūs faktai dėl faktinės pareiškėjo keliamos grėsmės. Teismo nuomone, priimant Sprendimus, nebuvo individualiai įvertintos visos reikšmingos su D. K. situacija susijusios aplinkybės. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir prašo jį panaikinti. Migracijos departamento nuomone, teismas, vertindamas įrodymus bei byloje esančią medžiagą, padarė esminius materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimus, teismo sprendimas buvo priimtas neįvertinus visos bylos medžiagos, o jo motyvai buvo išdėstyti apsiribojant nevisapusiškai ištyrus visas su byla susijusias aplinkybes; Sprendimuose buvo pagrįstai konstatuota, jog asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, teismas netinkamai įvertino pareiškėjo keliamos grėsmės Lietuvos valstybei realumą ir akivaizdumą, netinkamai taikė bei aiškino Įstatymo normas, nepagrįstai taikė per aukštą įrodinėjimo standartą, siekiat pagrįsti D. K. keliamą grėsmę valstybės saugumui, netinkamai įvertino institucijos, kurioje dirbo pareiškėjas, išskirtinį statusą ir nesilaikė teismų praktikos, suformuluotos analogiško pobūdžio bylose. Be to, teismas nepagrįstai ignoravo tai, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta jokių reikšmingų pareiškėjo šeiminių, socialinių ar kitokio pobūdžio ryšių su Lietuvos Respublika, kurie sudarytų pagrindą išvadai, jog D. K. teisei gyventi Lietuvos Respublikoje turėtų būti teikiama pirmenybė prieš kompetentingų institucijų patvirtintą potencialią grėsmę valstybės saugumui.

35. Sprendimų turinys patvirtina, kad jie iš esmės yra grindžiami Valstybės saugumo departamento pateikta informacija ir aplinkybėmis, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Sprendimuose, be kita ko, nurodyta, kad D. K. asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje ar atvykti į Lietuvos Respubliką negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu, nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Sprendimuose taip pat yra pažymėta, kad nors pareiškėjas, atsakydamas į klausimyno klausimus, pažymėjo, jog nepritaria Rusijos Federacijos kariniams veiksmams Ukrainoje, ir Krymą laiko Ukrainos dalimi, tai savaime nepaneigia grėsmės valstybės saugumui, kuri kyla ne dėl užsieniečio požiūrio į susiklosčiusią situaciją, o dėl jo darbo Baltarusijos Respublikos valstybės saugumo komitete, ir todėl yra potencialus verbavimo taikinys režimo jėgos struktūroms, siekiančioms per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant tokius asmenis Rusijos ar Baltarusijos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse užtikrinti. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad nuo 2022 m. spalio 17 d. pareiškėjas dirba toje pačioje Lietuvos įmonėje, Migracijos departamento naudojamuose informacinėse sistemose ir registruose duomenų, jog D. K. turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, nėra.

36. Tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kurio 4 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, jog užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Šio straipsnio 5 dalis nustato, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai yra nustatyti Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje, vienas iš jų – užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (14 p.). Pagal Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį, užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.

37. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (nukreiptas į ateitį) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas, tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent remiantis jais ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023, 2023 m. spalio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2313-525/2023, 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-930-442/2024).

38. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje yra surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia prieiti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Kaip minėta, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas, vertinama potenciali grėsmė valstybės saugumui, todėl nagrinėjamu atveju pakanka pagrįsto manymo, jog pareiškėjo darbas Baltarusijos Respublikos valstybės saugumo komitete, Valstybės saugumo departamento surinktos informacijos kontekste, kelia grėsmę valstybės saugumui. Pažymėtina, kad pareiškėjas nors ir nėjo vadovaujančių pareigų, tačiau dirbo svarbios reikšmės Baltarusijos institucijoje, t. y. yra didžiausioje ir svarbiausioje Baltarusijos žvalgybos bei saugumo tarnyboje, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjo darbą Baltarusijos Respublikos valstybės saugumo komitete laikė nereikšmingu ryšiu. Vien faktas, kad šiuo metu D. K. tokių pareigų minėtame komitete nebeina, savaime nereiškia, jog jo ryšiai yra nutrūkę (ir neatsinaujins) ir nebegali kelti grėsmės. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad, vertinant grėsmę pagal Įstatyme nustatytą atitinkamą grėsmės lygmenį, pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui dėl Sprendimuose išdėstytų aplinkybių bei argumentų yra pakankamai reali. Atsižvelgiant į institucijos, kurioje D. K. dirbo veiklos pobūdį bei prioritetus ir institucijos tikslus, vien tai, kad darbas truko tik apie pusantrų metų (nuo 2011 m. balandžio mėnesio iki 2012 m. lapkričio mėnesio), savaime negali paneigti pareiškėjo dėl darbo šioje institucijoje keliamos grėsmės. Baltarusijos Respublikos valstybės saugumo komitete pareiškėjas įsidarbino sąmoningai, o ne, kaip jis teigia, atsitikrinai, o iš šio darbo išėjo labiau ne dėl moralinių, o ekonominių priežasčių.

39. Faktinė aplinkybė, kad kompetentingų institucijų nustatyti ryšiai, suponuojantys D. K. pažeidžiamumą ir galimą grėsmę valstybės saugumui, yra nutolę laiko požiūriu nuo sprendimų, susijusių su pareiškėjo teisine padėtimi Lietuvos Respublikoje, priėmimo, savaime neeliminuoja teisinės išvados dėl pareiškėjo potencialios grėsmės valstybės saugumui pagrįstumo. D. K. ryšiai buvo ir turėjo būti vertinami pagal ginčijamų sprendimų metu nustatytas aplinkybes, kadangi šiuo metu susiklosčiusiame geopolitiniame kontekste šie ryšiai gali aktualizuotis, pareiškėjo kilmės valstybės žvalgybos bei saugumo tarnyboms potencialiai siekiant verbuoti pareiškėją, taip sukeliant grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui, nepaisant to, jog nuo šių ryšių susiformavimo ar aktualumo praėjo tam tikras laiko tarpas.

40. Esant įtemptai politinei situacijai, išlieka didelė Baltarusijos propagandistų veiklos prieš Lietuvą tikimybė ir tokioms veikoms vykdyti taip pat gali būti naudojami Lietuvoje gyvenantys asmenys, prijaučiantys šių valstybių vykdomai agresyviai politikai. Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą pieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose ir gali juos verbuoti kontržvalgybos tikslais, žvalgybos informacijai rinkti. Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie yra baigę darbą valstybės institucijoje ar profesinę karinę tarnybą, bet gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes.

41. D. K. dėl savo ankstesnio darbo bei ryšių su Baltarusijos valdžios institucijomis bei pareigūnais tampa lengviau palenkiamu vykdyti kilmės šalies specialiųjų tarnybų užduotis ir taip kelia grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui. Nėra pagrindo iš esmės paneigti pareiškėjo lojalumo Baltarusijos valdžiai ir kad jis, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, gali vykdyti režimo užduotis. Pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nepateikė argumentų ir objektyvių duomenų, sudarančių pagrindą abejoti Valstybės saugumo departamento, kaip kompetentingos institucijos, galinčios vertinti kylančią grėsmę valstybės saugumui, pateiktos informacijos teisingumu bei pagrįstumu.

42. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas palaiko ryšius su Baltarusijoje gyvenančia žmona bei vaikais, Minske gyvena jo tėvai, o tai papildomai patvirtina D. K. pažeidžiamumą (galimybę pareiškėją verbuoti, šantažuoti), taip pat ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Be to, teismo posėdyje atsakovo atstovas pažymėjo, kad pagal Valstybės saugumo departamento informacinės sistemos duomenis, pareiškėjas 2023 m. kovo, balandžio, birželio, liepos ir rugsėjo mėnesiais buvo grįžęs į Baltarusiją, o tai patvirtina, kad jis palaiko tamprius ryšius su Baltarusijoje gyvenančiais asmenimis ir dažnai grįžta į kilmės šalį.

43. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio bylose ne kartą yra pažymėjęs, kad ryšiai su užsienio valstybės institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis laikomi nepašalinama priežastimi, keliančia grėsmę nacionalinio saugumo interesams. Kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi būti itin dėmesingai įvertinamos aplinkybės, kurios gali būti laikomos potencialiai keliančiomis grėsmę. Pareiškėjas gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje dirbančiais Rusijos režimui lojaliais asmenimis (pvz., buvusiais kolegomis) – ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023, 2023 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1640-552/2023, 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-930-442/2024). Be to, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, lojalumo valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį byloje Nr. eA-2156-629/2023, 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimą byloje Nr. eA-2117-1188/2023, 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį byloje Nr. eA-2006-520/2023, 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2585-629/2023).

44. Atkreiptinas dėmesys, kad nors Sprendimai iš esmės yra grindžiami Valstybės saugumo departamento pateikta informacija ir aplinkybėmis, tačiau iš jų turinio taip pat matosi, kad Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjo šeiminių, socialinių ir ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika vertinimą – Sprendimuose buvo įvertinta, jog D. K. nuo 2022 m. spalio 17 d. dirba Lietuvos įmonėje, duomenų, jog pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis ar jo šeimos nariams būtų išduoti dokumentai, suteikiantys ar patvirtinantys teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, nebuvo nustatyta. Sprendimų turinys taip pat patvirtina, kad buvo įvertinti ir kiti atsakymai į klausimynų klausimus (asmeninė pozicija dėl požiūrio į Rusijos Federacijos vykdomus karinius veiksmus Ukrainos teritorijoje bei Krymo priklausymo Ukrainai ar Rusijos Federacijai). Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad Migracijos departamentas neatliko savarankiško vertinimo.

45. Teisėjų kolegijos nuomone, vien tik trumpas D. K. gyvenimas Lietuvoje bei jo pildant klausimyną išdėstyta pozicija savaime nepaneigia byloje nustatytų esminių aplinkybių dėl pareiškėjo darbo Baltarusijos Respublikos valstybės saugumo komitete bei iš to kylančios grėsmės Lietuvos valstybės saugumui. D. K. nėra pasiekęs jokio ilgalaikės ir tvarios integracijos lygio Lietuvoje, kuri leistų daryti priešingą išvadą. Pareiškėjo procesiniuose dokumentuose teismui nurodytos kitos aplinkybės nekeičia atlikto vertinimo dėl jo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui, t. y. dabartinės situacijos kontekste savaime nesudaro pagrindo teigti, kad jis negali būti išnaudotas Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Tai, kad užsieniečiui anksčiau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, taip pat nėra pakankamas pagrindas paneigti Valstybės saugumo departamento teisės reikšmingas užsieniečio biografijos aplinkybes vėliau vertinti kaip keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui, atsižvelgiant į pasikeitusią situaciją.

46. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad atsakovas turi pagrįsti sprendimo priėmimo metu egzistuojančią užsieniečio nacionaliniam saugumui keliamą grėsmę, t. y. kad grėsmė jau egzistuoja, teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįstai taikė per aukštą įrodinėjimo standartą, pagrindžiant pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui. Kaip teisingai yra pažymėta atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniuose skunduose, jeigu kompetentingos valstybės institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjo atliekamus, planuojamus atlikti arba realiai galbūt atliktus valstybės nacionaliniam saugumui grėsmingus veiksmus, tikėtina, kad būtų sprendžiamas baudžiamosios atsakomybės pareiškėjui taikymo klausimas.

47. Atkreiptinas dėmesys, kad naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog dėl Baltarusijos nusikalstamo režimo agresyvių veiksmų prieš kaimynines valstybes Baltarusijos piliečių, ypač siekiančių gauti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, atžvilgiu turi būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1130-624/2024, 2024 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1210-815/2024).

48. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, spręstina, kad Migracijos departamento 2023 m. spalio 20 d. sprendimas Nr. 23S188813 yra teisėtas bei pagrįstas, todėl nebuvo pagrindo jo naikinti.

49. Pareiškėjas taip pat nesutinka su Migracijos departamento 2023 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. 23S189814, kuriame buvo nuspręsta jam uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių.

50. Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje yra nustatyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.

51. Vertindama Sprendimą II, kuriuo pareiškėjui buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ji yra grindžiama aktualiu teisiniu reguliavimu, jame buvo įvertintas D. K. šeiminių, socialinių ir ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje pobūdis bei konstatuota, kad nuo 2022 m. spalio 17 d. pareiškėjas dirba toje pačioje Lietuvos įmonėje, Migracijos departamento naudojamuose informacinėse sistemose ir registruose duomenų, jog D. K. turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, nėra. Migracijos departamentas nenustatė aplinkybių, dėl kurių draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką pareiškėjui galėtų būti netaikomas. Priešingai, įvertinęs išdėstytų aplinkybių visumą, atsakovas sprendė, kad yra surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog D. K. asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas nėra pakankamai integravęsis į Lietuvos visuomenę. Migracijos departamentas, įvertinęs tai, kad D. K. gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi, tačiau buvo nustatyti užsieniečio šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, ir atsižvelgęs į Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos 5 bei 37, punktus, pareiškėjui nustatė 60 mėnesių draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, kurį vertino kaip proporcingą. Teisėjų kolegijos nuomone, Migracijos departamento 2023 m. spalio 23 d. sprendimas yra pakankamai konkretizuotas, motyvuotas ir individualizuotas, todėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra proporcingas.

52. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog Sprendimas I ir Sprendimas II yra nėra tinkami motyvuoti, todėl šiuos sprendimus nepagrįstai panaikino. Atsižvelgus į tai, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniai skundai tenkinami, Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. sausio 11 d. sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo D. K. skundas atmetamas.

53. Patenkinus Migracijos departamento ir Valstybės saugumo departamento apeliacinius skundus bei atmetus pareiškėjo D. K. skundą, nėra pagrindo tenkinti ir jo prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str.1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento apeliacinius skundus tenkinti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. sausio 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo D. K. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.