Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Linos Muchtarovienės, Aleksandro Rusako (pirmininko ir pranešėjo), Irenos Stasiūnienės, veikdama Klaipėdos apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) V. D. (V. D.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2024 m. lapkričio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-391-998/2024 pagal ieškovės T. D. ieškinį atsakovui V. D. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, turto padalijimo bei pagal atsakovo V. D. priešieškinį ieškovei T. D. dėl santuokos nutraukimo ir su tuo susijusių pasekmių, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas

31. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

32. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

33. Atsakovas V. D. kartu su apeliaciniu skundu pateikė teismui papildomus įrodymus – antstolio patvarkymo ir vykdomojo rašto kopijas.

34. Ieškovė T. D. kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė teismui papildomus įrodymus – 2023 m. spalio 11 d. pažymą apie atsakovo darbo užmokestį, 2024 m. kovo – gegužės mėnesių atsakovo atlyginimo lapelius, 2024 m. liepos 2 d. pažymą apie atsakovo darbo užmokestį. Nurodė, kad minėti dokumentai teismui yra pateikiami pakartotinai.

35. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

36. Teisėjų kolegija pažymi, kad naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme priėmimas yra šio teismo diskrecija. Atsakovas V. D. kartu su apeliaciniu skundu pateikė papildomus įrodymus – antstolio patvarkymo ir vykdomojo rašto kopijas. Apeliantas nesuformulavo prašymo priimti šio įrodymo ir neįrodė šio įrodymo pateikimo pirmosios instancijos teismui stokos, todėl tai nėra pagrįsta būtinybė jį priimti apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra išimtinių sąlygų priimti naujus įrodymus. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija nevertina atsakovo pateiktų naujų įrodymų.

37. Ieškovė T. D. kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą taip pat pateikė teismui papildomus įrodymus – 2023 m. spalio 11 d. pažymą apie atsakovo darbo užmokestį, 2024 m. kovo – gegužės mėnesių atsakovo atlyginimo lapelius, 2024 m. liepos 2 d. pažymą apie atsakovo darbo užmokestį. Pažymėjo, kad minėti dokumentai teismui yra pateikiami pakartotinai. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ieškovė kartu su atsiliepimu apeliacinį skundą pateikė dokumentus, kurie jau buvo priimti ir įvertinti pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu, todėl tai nėra pagrįsta būtinybė juos priimti apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra išimtinių sąlygų priimti minėtus įrodymus. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija nevertina ieškovės pateiktų naujų įrodymų.

Dėl turto padalijimo

38. Apeliaciniu skundu atsakovas V. D. nesutinka su teismo sprendime konstatuotomis aplinkybėmis, jog atsakovas nepaneigė buto bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumcijos, todėl santuokos metu įgytą turtą padalino lygiomis dalimis, atsakovui priteisiant turtą, o ieškovei piniginę kompensaciją. Atsakovas savo nesutikimą grindžia tuo, jog teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovas neįrodė, kad jis buvo išreiškęs valią ir butas buvo pirktas atsakovo asmeninėn nuosavybėn už jo asmenines lėšas. Atsakovo vertinimu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad tai, jog kredito sutartyje dėl buto įgijimo kredito gavėjas 2 nurodyta T. D., įrodo ieškovės valią įsigyti nekilnojamąjį turtą. Apelianto įsitikinimu, teismas turėjo pripažinti, jog atsakovas vienasmeniškai siekė įgyti butą asmeninėn nuosavybėn ir jį įgijo, todėl ieškovei kompensacija neturėtų būti mokama. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto teiginiais.

39. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad santuokos metu šalys įgijo butą, adresu (duomenys neskelbtini), kuris, VĮ Registrų centras registruotas šalių bendrosios jungtinės nuosavybės teise pagal 2018 m. lapkričio 26 d. pirkimo?pardavimo sutartį Nr. M-8562, bei automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris registruotas atsakovo vardu.

40. CK įtvirtintas principas, pagal kurį nustatomas asmenų santuokoje įgyto turto teisinis režimas, – turtas, įgytas po santuokos sudarymo, laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (CK 3.87 straipsnio 1 dalis). Bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo tiek abiejų sutuoktinių, tiek vieno jų vardu (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas reiškia, kad sutuoktiniai gali turėti ne tik bendro, bet ir asmeninio turto.

41. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcija yra įtvirtinta laikantis pagrindinių santuokos principų, tokių kaip susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius kaip bendro gyvenimo pagrindą (CK 3.7, 3.28 straipsniai), sutuoktinių lygiateisiškumas (CK 3.26 straipsnis) bei pareiga būti vienas kitam lojaliam, vienas kitą remti ir, atsižvelgiant į kiekvieno iš sutuoktinių galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo (CK 3.27 straipsnis). Taigi, bendroji jungtinė nuosavybė yra skirta bendriems sutuoktinių tikslams ir bendroms pareigoms įgyvendinti. Bendrajai jungtinei nuosavybei nustatyti būtina įvertinti ne tik pajamų ar turto šaltinį ir įgijimo laiką, bet ir naudojimo paskirtį (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-378/2018, 20 punktas).

42. Vadovaujantis CK 3.116 straipsnio 1 dalies nuostatomis, turtas, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, gali būti padalytas sutuoktiniams jų susitarimu arba teismo sprendimu. Teismo sprendimu padalijamas turtas, kurį kaip bendrąją jungtinę nuosavybę sutuoktiniai įgijo iki bylos iškėlimo dienos arba iki teismo sprendimo priėmimo dienos (CK 3.127 straipsnio 1 dalis). Turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais. Parenkant turto padalijimo būdą ir padalijant turtą natūra, atsižvelgiama į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes (CK 3.127 straipsnio 3 dalis).

43. Santuokos metu įgyto turto bendrosios jungtinės nuosavybės teisės prezumpcija gali būti nuginčyta, įrodžius, kad tam tikras turtas yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė (CK 3.88 straipsnio 2 dalis, 3.89 straipsnis).

44. Sprendžiant, ar CK 3.89 straipsnio 1 dalyje išvardytas turtas priskiriamas prie asmeninės vieno sutuoktinio nuosavybės, svarbūs keli kriterijai: turto įsigijimo laikas, turto įgijimo pagrindas ar turto pobūdis. CK 3.89 straipsnio norma reikalauja, kad įgyjant turtą būtų aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Jeigu tokia valia nebuvo aiškiai išreikšta ir sutuoktiniai nesutaria dėl nuosavybės teisių į turtą, turi būti vadovaujamasi CK 3.88 straipsnio 2 dalies prezumpcija, kad turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kol nėra įrodyta, jog jis yra vieno sutuoktinio nuosavybė.

45. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, tam, kad būtų paneigta bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, turi būti nustatytos šios kumuliatyvios sąlygos: 1) sutuoktinio turtas įgytas už vieno iš sutuoktinių asmenines lėšas; 2) buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia už asmenines lėšas įgyjamą turtą įgyti savo asmeninėn nuosavybėn (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-378/2018 15 punktą). Pareiga paneigti minėtą prezumpciją tenka sutuoktiniui, teigiančiam, kad tam tikras turtas yra asmeninė jo nuosavybė. Paneigus šią prezumpciją ir įrodžius, kad turtas yra asmeninė vieno iš sutuoktinių nuosavybė, toks turtas į dalytino turto masę nepatenka (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-478-248/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-232-781/2022).

46. Taip pat nutraukiant santuoką vienas iš sutuoktinių gali neįrodinėti (neneigti) nuosavybės teisinio režimo, t. y. kad turto teisinis režimas yra jungtinė nuosavybė, tačiau gali teigti ir tokiu atveju privalo įrodinėti, jog tam sutuoktiniui, kuris prisidėjo asmeninėmis lėšomis prie bendrosios jungtinės nuosavybės sukūrimo, turi būti kompensuojama. Tokiu atveju taikytina CK 3.98 straipsnio 2 dalis, kurioje nurodyta, kad sutuoktinis turi teisę į kompensaciją tais atvejais, kai turtui, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, įsigyti buvo panaudotos ir asmeninės sutuoktinio lėšos.

47. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką sutuoktinis, panaudojęs asmenines lėšas turtui, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, įsigyti, gali rinktis savo turtinių teisių gynimo būdą ir priklausomai nuo pasirinkto būdo tikėtis atitinkamų teisinių pasekmių: kompensacijos (CK 3.98 straipsnis) ir (ar) didesnės turto dalies gavimo (CK 3.123 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-687/2020 27 punktą). Esant nustatytai aplinkybei dėl sutuoktinio asmeninių lėšų panaudojimo įsigyjant turtą, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė ir kuris yra dalijamas santuokos pabaigoje, šios lėšos sutuoktiniui turi būti kompensuojamos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-70/2014; 2020 m. balandžio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-687/2020 37 punktą). Įstatymas neįtvirtina būtinybės kompensaciją išmokėti pinigais, todėl tam tikrais atvejais dalijant bendrą sutuoktinių turtą kompensuojamos sumos dydžiu faktiškai gali būti nukrypstama nuo bendrosios jungtinės nuosavybės lygių dalių principo. Siekiant nustatyti, ar yra pagrindas taikyti CK 3.98 straipsnio 2 dalį, turi būti įvertintos šios aplinkybės: ar vienas iš sutuoktinių, ar jie abu iki sukurdami bendrąją jungtinę nuosavybę turėjo asmeninio turto; ar sutuoktinių turėtas asmeninis turtas buvo panaudotas kuriant bendrąją jungtinę nuosavybę; kokio dydžio asmeninės investicijos buvo padarytos kuriant bendrąją jungtinę nuosavybę ir pan. (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-157-378/2020, 42, 43 punktai). Tam, kad būtų apskaičiuota priteistina kompensacija CK 3.98 straipsnio 2 dalies pagrindu, turi būti nustatytas asmeninių investicijų dydis, kurį įrodyti turi tai teigianti bylos šalis (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-191-378/2020, 55 punktas).

48. CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad asmenine sutuoktinių nuosavybe yra pripažįstamas sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn.

49. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtinta teisės norma reikalaujama, jog įgyjant turtą būtų aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn (pavyzdžiui, pirkimo–pardavimo sutartyje yra sąlyga, kad turtą sutuoktinis perka asmeninėn nuosavybėn). Jeigu tokia valia nebuvo aiškiai išreikšta ir sutuoktiniai nesutaria dėl nuosavybės teisių į turtą, reikia vadovautis CK 3.88 straipsnio 2 dalies prezumpcija (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-332-687/2019, 33 punktas).

50. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl šios teisės normos aiškinimo ir taikymo, taip pat yra konstatavęs, kad netgi už asmenines lėšas santuokos metu įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe tik tais atvejais, kai leistinomis priemonėmis įrodoma, kad to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn. Teisinis reguliavimas, reikalaujantis aiškios sutuoktinio, panaudojančio savo lėšas turtui įgyti, valios išraiškos įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn reiškia ne ką kita, kaip bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos dominantę turtiniuose sutuoktinių santykiuose, taigi jeigu tokia valia nebuvo aiškiai išreikšta ir sutuoktiniai nesusitaria dėl nuosavybės teisių į turtą, toks turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-313/2021).

51. Nagrinėjamoje byloje tarp sutuoktinių kilus ginčui dėl nuosavybės teisių į santuokos metu įgytą turtą, atsakovas, kuris mano, kad tam tikras turtas priklauso jam asmeninės nuosavybės teise, privalo paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, kad turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (CK 3.89 straipsnis).

53. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų, neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Kasacinio teismo ne kartą pabrėžta, jog notaro patvirtinta sutartis yra joje užfiksuotų faktų prima facie (didesnė įrodomoji galia) įrodymas. Tai reiškia, kad joje nurodytos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais (CPK 197 straipsnio 2 dalis) (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009; 2019 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-378/2019, 25 punktas).

54. Taigi, atsižvelgiant į aukščiau aptartą kasacinio teismo praktiką, notariškai patvirtintas 2018 m. lapkričio 26 d. pirkimo–pardavimo sutartį ir 2018 m. lapkričio 29 d. kredito sutartį, bei jose nurodytą aplinkybę, jog ginčo turtas įgytas bendrosios jungtinės nuosavybės teise, pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo spręsti kitaip iki bus paneigta atsakovo į bylą pateiktais įrodymais, nes, minėta, būtent atsakovui, laikančiam, kad ginčo butas priklauso jam asmeninės nuosavybės teise, tenka pareiga paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, kad santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas nepateikė duomenų, kad jis būtų žodžiu, raštu ar kitokiais veiksmais išreiškęs valią butą pirkti asmeninėn nuosavybėn. Pažymėtina, kad šalys neginčijo ir aplinkybės, kad ieškovės ir atsakovo šeima su sūnumi apsigyveno įsigytame būste (duomenys neskelbtini). Taigi, atitinkamą laikotarpį ginčo turtas buvo šeimos gyvenamoji patalpa, naudojama šeimos poreikiams tenkinti, nes buvo įsigytas bendriems sutuoktinių tikslams ir bendroms pareigoms įgyvendinti. Aplinkybė, kad ieškovė nedalyvavo sudarant ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartį, nepaneigia bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos taip pat, nes, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, įsigyjant nekilnojamąjį turtą kaip bendrąją jungtinę nuosavybę nėra privalomas abiejų sutuoktinių dalyvavimas.

55. Atsakovas, siekdamas paneigti ginčo turto, kaip bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpciją, į bylą pateikė bankuose turėtų sąskaitų išrašus, taip siekdamas įrodyti, kad iki santuokos sudarymo jis turėjo 3 banko sąskaitas, kuriose iki santuokos buvo sukaupęs 14796,14 Eur (12829,72 Lt (3715,74 Eur) buvę AB SEB banko sąskaitoje + 11080,40 Eur, buvę Danske Bank A/S sąskaitoje). Pirmosios instancijos teismas, atlikęs išsamią atsakovo sąskaitų analizę sprendė, kad atsakovas neįrodė, kad jis iki santuokos sudarymo turėjo sukaupęs 11019,80 Eur. Bylą nagrinėjęs teismas taip pat darė išvadą, kad atsakovas nepagrindė bei neįrodė savo teiginių apie turėtas asmenines lėšas, nepaneigė bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos. Teisėjų kolegija sutinka su šia teismo išvada ir pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, jog AB SEB bankas sąskaitoje 2009 m. rugsėjo 26 d. atsakovo sąskaitos likutis buvo 12829,72 Lt (3715,74 Eur), 2014 m. gruodžio 31 d. ? 15947,47 Lt. Iš pateiktų sąskaitos išrašų tiek už laikotarpį nuo 2009 m. rugsėjo 26 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., tiek už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 5 d. teismas nustatė, kad sąskaitoje vyko nuolatinis pinigų judėjimas, t. y. tiek įplaukų, tiek išlaidų. Į sąskaitą atsakovui buvo pervedamas darbo užmokestis, iš sąskaitoje esančių lėšų buvo atliekami įvairūs mokėjimai (lėšų nurašymas, atsiskaitymai vaistinėje, degalinėje, prekybos centruose Maxima, Norfa, Iki ir kt.). Visą laikotarpį, iki kol šalys įsigijo butą, atsakovas iš sąskaitos, kurios pradinis likutis santuokos sudarymo metu buvo 3715,74 Eur, atliko įvairius atsiskaitymus prekybos centruose ir kitur. Remiantis „Swedbank“, AB pateiktomis sąskaitomis už laikotarpį nuo 2016 m. gruodžio 2 d. iki 2018 m. gruodžio 1 d., likutis 2016 m. gruodžio 2 d. buvo 0, 2018 m. gruodžio 1 d. – 492,99 Eur. Sąskaitos už laikotarpį nuo 2017 m. gruodžio 12 d. (likutis 0) iki 2018 m. gruodžio 12 d. (likutis 992,29 Eur), už laikotarpį nuo 2016 m. gruodžio 2 d. (likutis 11080,40 Eur) iki 2018 m. gruodžio 1 d. (likutis 193,52 Eur). Iš Danske Bank A/S atsakovo sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 14 d. iki 2016 m. birželio 4 d. išrašo teismas nustatė, kad likutis laikotarpio pradžioje buvo 0,00, likutis laikotarpio pabaigoje 0. Iš pateiktos sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 14 d. iki 2015 m. sausio 1 d. nustatė, kad likutis laikotarpio pradžioje 0, laikotarpio pabaigoje 0. Iš sąskaitos už laikotarpį nuo 2014 m. gruodžio 31 d. iki 2016 m. birželio 4 d. nustatė, kad likutis laikotarpio pradžioje (2014 m. gruodžio 31 d.) buvo 0, 2015 m. sausio 1 d. 11019,80 Eur („likučio perkėlimas 38049,16 Lt į 11019,80, pagal kursą 3.4528“), 2016 m. birželio 4 d. iš sąskaitos buvo atliktas lėšų – 11080,40 Eur, pervedimas į „Swedbank“, AS, likutis laikotarpio pabaigoje (2016 m. birželio 4 d.) – 0. Nors pirmosios instancijos teisme atsakovas teigė, kad iki santuokos sudarymo jis turėjo asmeninių lėšų – 11080,40 Eur, tačiau teismas konstatavo, jog atsakovas nepateikė objektyvių duomenų, kad 2009 m. rugsėjo 26 d. Danske Bank A/S jis turėjo tokią sumą. Iš sąskaitos išrašo už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 14 d. iki 2015 m. sausio 1 d. teismas nustatė, kad 2008 m. vasario 7 d. atsakovo sąskaitoje buvo 1122,03 Lt, nuo 2008 m. vasario 7 d. iki 2009 m. rugsėjo 26 d., kai buvo sudaryta šalių santuoka, į atsakovo sąskaitą buvo pervedamas darbo užmokestis, tačiau šiuo laikotarpiu atsakovas taip pat atlikdavo įvairius mokėjimus, įvairiomis sumomis grynino pinigus iš sąskaitos. Skaičiavimų, koks pinigų likutis buvo sąskaitoje 2009 m. rugsėjo 26 d. atsakovas nepateikė, t. y. nepateikė duomenų, kad iki santuokos sudarymo turėjo sukaupęs 11019,80 Eur. Iš minėtos sąskaitos taip pat nustatyta, kad atsakovo nurodoma suma atsakovo sąskaitoje buvo nuo 2015 m. sausio 1 d., kai šalys jau buvo santuokoje. Kaip ir konstatavo pirmosios instancijos teismas jokių duomenų, kad iki santuokas buvusias lėšas atsakovas būtų išsaugojęs ir būtent šias lėšas po 9 santuokos metų panaudojęs buto pirkimui, nėra, tokių duomenų apeliantas nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui. Tai, jog šalys visą laikotarpį vedė bendrą ūkį, lėšos buvo naudojamos šeimos poreikiams tenkinti, nesudaro pagrindo spręsti, kad atsakovas iki santuokos turėtas lėšas nebuvo panaudojęs kasdienių poreikių tenkinimui, juos išsaugojęs ir panaudojęs buto pirkimui.

56. Minėta, jog nagrinėjamoje byloje atsakovui teigiant, jog santuokoje įgytas turtas yra įgytas už jo asmenines lėšas (gaunamą darbo užmokestį), būtent jis privalo įrodyti šią aplinkybę.

57. Pagal gausiai išplėtotą kasacinio teismo formuojamą praktiką teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-248/2018 33 punktą; 2018 m. spalio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-351-687/2018 45 punktą; 2021 m. sausio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-611/2021 65 punktą).

58. Teisėjų kolegija atmeta apelianto teiginius, kad į jo sąskaitą gaunamas darbo užmokestis, yra jo asmeninė nuosavybė kaip nepagrįstus ir neįrodytus, nes CK 3.88 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstama pajamos, gautos po santuokos sudarymo iš sutuoktinių ar vieno jų darbinės ar intelektinės veiklos, dividendai, taip pat pensijos, pašalpos bei kitokios išmokos, išskyrus tikslinės paskirties išmokas (žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo, taip pat neturtinės žalos atlyginimas, gauta tikslinė materialinė parama, skirta tik vienam sutuoktiniui, ir kita). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šios sutuoktinio pajamos bendrąja jungtine nuosavybe yra nuo momento, kai jos išmokamos (gaunamos) (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-487/2011). Pirmosios instancijos teismas sprendimo 73 punkte pažymėjo, kad atsakovas neįrodė, jog šalys buvo sutarusios kiekvieno iš jų gaunamas pajamas laikyti asmeninėmis, tokių duomenų atsakovas nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui, tik apeliaciniame skunde deklaratyviai nurodė, kad kiekvienas sutuoktinis savo uždirbtas lėšas laikydavo asmeninėmis.

59. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į aukščiau aptartą, į tai, kad ieškovės prašomas padalyti turtas yra įgytas santuokos metu, ir nors atsakovas byloje teigė, kad prie jo įsigijimo prisidėjo savo asmeninėmis lėšomis, tačiau pirkimo–pardavimo sutartyje buvo aiškiai išreikšta atsakovo valia įsigyti šį butą būtent bendrojon sutuoktinių, o ne asmeninėn nuosavybėn. Ginčo turtas Nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, pinigai, panaudoti turtui įgyti, taip pat buvo iš bendrų šeimos pajamų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog ginčo butas buvo įsigytas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, priklauso abiem sutuoktiniam lygiomis dalimis, o taikant turto padalijimo būdą, po santuokos nutraukimo butą, adresu (duomenys neskelbtini), priteisė atsakovui, ieškovei išmokant piniginę kompensaciją (CK 3.117 straipsnio 3 dalis).

60. Apelianto kritika, jog pirmosios instancijos teismas nevertino ir nepasisakė dėl atsakovo reikalavimų dėl kompensacijos už dokumentų tvarkymą buto įsigijimui ir jo išlaikymui, nepagrįsta. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovas neįrodė asmeninių lėšų panaudojimo buto pirkimui, todėl atmetė ir išvestinius reikalavimus, kuriais atsakovas prašė kompensuoti už dokumentų tvarkymą buto įsigijimui. Dėl apelianto argumentų dėl mokėjimų už butą pirmosios instancijos teismas vertino, o teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti, kad visi mokėjimai už buto išlaikymą sutuoktinių buvo atliekami iš bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės. Tai, kad sutuoktiniai buvo pasiskirstę vienas mokėti buto išlaidas, kitas kitokio pobūdžio šeimos poreikių išlaidas, nėra pagrindas spręsti, kad vieno sutuoktinio santuokos metu sumokėtos šeimos poreikiams tenkinti išlaidos iširus santuokai turėtų būti kompensuojamos.

61. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl kompensacijos ieškovei priteisimo, apeliantas nurodo, kad dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigoje, t. y. kai ginčo šalys pradėjo gyventi skyrium ir kai ieškinio dėl santuokos nutraukimo padavimo metu dalintino buto vidutinė rinkos vertė buvo 35700,00 Eur.

62. Pagal CK 3.119 straipsnį dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje. Kasacinis teismas, aiškindamas šią materialiosios teisės normą, yra nurodęs, kad priimdamas sprendimą teismas vadovaujasi duomenimis, nustatomais iš byloje surinktų įrodinėjimo priemonių. Bylose dėl santuokos nutraukimo ir bendro turto padalijimo procesinę pareigą pateikti informaciją apie dalijamo turto vertę turi sutuoktiniai (CPK 178 straipsnis, 382 straipsnio 4 punktas). Dėl to teismas gali nustatyti dalijamo turto vertę ir jos nustatymo momentą tokiomis įrodinėjimo priemonėmis, kurias vykdydamos savo procesines pareigas yra pateikusios ginčo šalys, išskyrus atvejus, kai teismas, turėdamas pareigą būti aktyvus, savo iniciatyva renka įrodymus (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010).

63. Kasacinio teismo praktikoje dėl CK 3.119 straipsnio taikymo taip pat išaiškinta, kad, dalijant bendrą sutuoktinių turtą, turėtų būti nustatytos pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dieną galiojančios dalijamo turto rinkos kainos, o jei byla nagrinėjama apeliacinės instancijos teisme, – tai šio teismo sprendimo (nutarties) priėmimo dieną galiojančios kainos, nes tik įsiteisėjus teismo sprendimui pasibaigs bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (CK 3.59 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398-421/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-37-611/2023).

64. Bylos duomenimis, ieškovė prašė vadovautis vidutine masinio vertinimo verte 2023 sausio 1 d. datai, atsakovas prašė vadovautis vidutine masinio vertinimo verte 2018 m lapkričio 22 d. datai. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas, nesutikdamas su aukščiau minėto turto įvertinimu nesiekė atlikti nekilnojamojo turto ekspertizės (bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme teismas siūlė šalims atlikti turto vertinimą, tačiau šalys atsisakė), neteikė teismui įrodymų, kurie pagrįstų, kad nekilnojamojo turto vertė yra mažesnė/didesnė, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo nurodoma dalintino turto vertė yra tik jo nuomonė, kuri nepagrįsta leistinais rašytiniais įrodymais. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsižvelgiant į šios nutarties 62-63 punktuose nurodytą teisinį reglamentavimą, jog dalijamo turto vertė nustatoma pagal kainas, galiojančias bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog vadovaujasi turto verte, artimiausia sprendimo priėmimo dienai, t. y. 2023 m. sausio 1 d. pateikta vidutine masinio vertinimo verte – 53600 Eur, todėl pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovei kompensaciją lygią pusei šios vertės, nepažeidė materialiosios teisės normų, reglamentuojančių bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimą.

Dėl išlaikymo priteisimo

65. Vaiko išlaikymas – konstitucinė tėvų pareiga (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalis). Tėvų pareiga išlaikyti nepilnamečius vaikus yra įtvirtinta ir Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje. Konvencijos 27 straipsnyje pripažįstama kiekvieno vaiko teisė turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, socialiniam vystymuisi.

66. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant klausimą dėl nepilnamečiam vaikui teiktino išlaikymo dydžio vadovaujamasi CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas sąlygas vaikui vystytis. Pagrindiniai priteistino vaikui išlaikymo dydį lemiantys kriterijai yra vaiko poreikiai ir tėvų turtinė padėtis.

67. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nors tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus abiem tėvams yra vienoda, tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas iš jų turi teikti vienodo dydžio išlaikymą. CK 3.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas tėvų valdžios lygybės principas reiškia tai, kad tėvų teisės ir pareigos vaikams yra lygios, tačiau konkrečios teisės ir pareigos bei jų apimtis gali skirtis, priklausomai nuo daugelio faktinių aplinkybių, tokių kaip nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta, turtinė padėtis ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013; 2016 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016 30 punktą).

68. Išlaikymo dydis turi būti proporcingas ne tik vaiko poreikiams, bet ir tėvų turtinei padėčiai (CK 3.192 straipsnio 2 dalis). Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas negali priteisti vaikui išlaikyti daugiau, negu objektyviai leidžia tėvų turtinė padėtis, todėl kiekvienu konkrečiu atveju nagrinėdamas bylą dėl išlaikymo priteisimo ar jo dydžio pakeitimo teismas privalo nustatyti tėvų turtinę padėtį, t. y. visas jų gaunamas pajamas, turtą, būtinas išlaidas ir vaiko poreikius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2010). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikams išlaikyti. Nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013).

69. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniesiems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, tačiau šis kriterijus yra tik orientacinis ir taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2010). Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad tai, jog vaikams, gyvenantiems Lietuvoje, išlaikymo dydis paprastai nustatomas pagal minimalų darbo užmokestį, nėra suformuota ir sektina praktika, nes išlaikymo dydis nustatomas kiekvienu atveju individualiai. Minimalus darbo užmokestis paprastai gali tenkinti tik minimalius, būtinuosius žmogaus poreikius, o, kaip pažymėta pirmiau, vaiko visapusiškam vystymuisi užtikrinti turėtų būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016, 32 punktas).

70. Kartu pažymėtina, kad, teismui sprendžiant dėl iš tėvo (motinos) priteistino išlaikymo vaikui dydžio, nustatytas visas vaikui reikalingo išlaikymo dydis mažintinas pagal Išmokų vaikams įstatymą ir Valstybinių šalpos išmokų įstatymą valstybės mokamomis vaikui išmokomis ir šalpos pensijomis, tik po to nustatytinos tėvų teiktino išlaikymo dalys, atsižvelgiant į kiekvieno iš jų turtinę padėtį (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-96-687/2020, 33 punktas). Vis dėlto atkreiptinas dėmesys į tai, kad išmokų vaikams dydis ir mokėjimo tvarka keičiasi priklausomai nuo valstybės vykdomos politikos, o jų tikslas yra suteikti paramą tėvams, tenkinant vaiko poreikius, tačiau tai nereiškia, kad iš tėvų priteistinas išlaikymas privalomai turėtų būti mažinamas išmokų suma ir tais atvejais, kai tėvų turtinė padėtis leidžia tenkinti vaiko poreikius. Tokiu atveju valstybės mokamos išmokos galėtų būti skiriamos papildomiems vaiko poreikiams tenkinti, bet ne tėvų pareigos vykdymui kompensuoti.

71. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad pagal Išmokų vaikams įstatymo nuostatas šiuo įstatymu vaikui teikiama išmoka (3 straipsnio 2 punktas) skirta būtent vaiko poreikiams tenkinti; ši išmoka tėvų yra valdoma uzufrukto teise (CK 3.190 straipsnio 1 dalis) ir jos tikslas yra palengvinti tėvų finansinę naštą, t. y. jiems vykdant savo pareigas išlaikyti vaikus, kad tėvai dėl kurios nors dalies vaikų poreikių tenkinimo neturėtų leisti savo lėšų (jei jų yra), o tokių lėšų tėvams neturint – užpildoma tėvų finansų spraga tam, kad, uzufrukto teise valdant vaiko išmoką, galima būtų patenkinti visus vaiko poreikius. Toks nurodytų Išmokų vaikams įstatymo nuostatų ir atitinkamai pačios išmokos paskirties aiškinimas atitinka šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą tikslą – finansinės paramos šeimoms, auginančioms vaikus ar įvaikius, teikimą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-687/2020, 53 punktas).

72. Atsakovas nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria iš atsakovo nepilnamečiam vaikui D. D. išlaikymui priteista po 370 Eur dydžio išlaikymas mokant periodinėmis išmokomis nuo ieškinio pateikimo dienos 2023 m. rugpjūčio 11 d. iki pilnametystės, indeksuojant šias lėšas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Priteistų lėšų tvarkytoja uzufrukto tvarka paskirti T. D., lėšas pervedant į jos banko sąskaitą. Apeliantas nurodo, kad sutinka mokėti vaiko išlaikymui po 257,75 Eur kas mėnesį, nes kiekvienas iš tėvų tokią sumą turėtų skirti vaiko išlaikymui. Su šiais apelianto argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

73. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas šalių nepilnamečio vaiko poreikių turinį, atsižvelgė į jo amžių, užimtumą, būtinybę lankyti ugdymo įstaigą ir lavinti papildomus gabumus, sudaryti tinkamas sąlygas kultūriniam laisvalaikiui, taip pat į ekonominę situaciją Lietuvoje, maisto produktų, vaikams skirtų prekių ir paslaugų kainas, minimaliosios algos dydį ir padarė išvadą, jog nepilnamečio vaiko išlaikymui atsakovas turėtų skirti po 370 Eur per mėnesį.

74. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijai nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalių nepilnamečiam vaikui išlaikyti atsakovas turėtų skirti po 370 Eur kas mėnesį. Ši suma teismų praktikoje yra įprastinė mažamečio vaiko poreikiams. Atkreiptinas dėmesys, kad išlaikymas vaikui yra priteisiamas ilgesniam laikotarpiui į ateitį (iki jo pilnametystės), todėl turi būti įvertinami jo poreikiai ne tik šiuo momentu, bet ir į ateitį. Šiuo aspektu teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad nereikia įrodinėti, jog tokio amžiaus vaikams yra būtinas pilnavertis maitinimas, vitaminai, apranga ir avalynė, priemonės laisvalaikiui, ugdymui ir pan. (CPK 182 straipsnio 1 punktas). Be to, visapusiškam vaiko vystymuisi turi būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (maistas, apranga, higiena ir pan.), bet ir skiriamas dėmesys vaiko laisvalaikio, bendravimo, saviraiškos pomėgiams, lavinami gabumai. Tačiau net ir pačioje detaliausioje vaiko poreikių lentelėje (skaičiuotėje) neįmanoma itin tiksliai nurodyti visų išlaidų, kadangi išlaidos gali skirtis priklausomai nuo sezoniškumo, vaiko sveikatos būklės, konkrečių poreikių kaitos, taip pat gali atsirasti nenumatytų išlaidų ir pan. Taigi, šiuo atveju atsakovas savo apeliacinio skundo argumentais neįrodė, jog vaikui išlaikyti pakanka mažesnės sumos.

75. Tinkamai nustačius vaiko poreikius ir jiems tenkinti reikalingą išlaidų sumą, toliau skaičiuojant išlaikymo vaikui dydį, turi būti vertinama tėvų turtinė padėtis, nuo kurios ir priklauso vaiko poreikių tenkinimo lygis. Tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama ne tik atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, bet ir į tėvų elgesį siekiant uždirbti, gauti pajamų vaikams išlaikyti. Taigi, nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintina ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikui. Be to, kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad tėvų turtinės padėties kriterijus yra reikšmingas, bet ne lemiantis, sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio, dėl kurio spręstina kiekvienu atveju individualiai įvertinant reikšmingas aplinkybes (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013).

76. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas nepagrįstai priteisė pernelyg didelį išlaikymą vaikui po 370 Eur per mėnesį, kuris atsakovo vertinimu per didelis, ir nurodo, kad vaiko išlaikymui galėtų skirti 257,75 Eur. Atsakovas tik deklaratyviai nurodo minėtą sumą, tačiau jos nepagrindžia. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas dirba UAB „K. j. S.“, jo darbo užmokestis 2024 m. kovo?gegužės mėn. buvo 560 Eur. Atsakovas be ginčo buto ir automobilio turi ¼ dalį buto, adresu (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini). Kitų išlaikytinių neturi. Teismas pažymėjo, kad atsakovas yra gana jaunas, sveikas ir darbingas vyras. Priežasčių, dėl kurių atsakovas pagal savo sugebėjimus negalėtų susirasti geriau apmokamo darbo, byloje nėra. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas negalėjimą teikti vaikui didesnį išlaikymą nei po 257,75 Eur kas mėnesį apeliaciniame skunde nepagrindžia. Aplinkybė, kad atsakovas pagal Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį teikė vaikui laikiną išlaikymą po 317 Eur kas mėnesį patvirtina faktą, kad atsakovas yra pajėgus teikti didesnį nei apeliaciniame skunde nurodomą 257,75 Eur išlaikymo dydį. Tai, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovas nurodė, jog jo pajamos nėra pakankamos, teisėjų kolegijos nuomone, tokia atsakovo pozicija nepriimtina ir suponuoja išvadą, jog atsakovas nėra motyvuotas siekti gauti didesnes darbines pajamas. Apeliantas nepateikė duomenų, kokių priemonių ėmėsi, jog gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikui. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių duomenų visumą, nenustatė pagrindo konstatuoti, jog atsakovo turtinė padėtis pirmosios instancijos teismo įvertinta neteisingai. Atkreiptinas dėmesys, kad sąžiningo ir rūpestingo asmens, kuris turi pareigą išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, elgesio standartai reikalauja imtis visų jam prieinamų priemonių, kad gautų pajamas, pakankamas vaikams išlaikyti (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-27-686/2015; kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas nėra išnaudojęs visų galimybių savo finansinės situacijos pagerinimui, o tai, kad atsakovo esama turtinė padėtis yra pakankamai gera ir jis gali didesne dalimi prisidėti prie nepilnamečio vaiko išlaikymo yra socialiai teisinga, nes nustačius vaiko gyvenamąją vietą su ieškove jai tenka didesnė pareiga rūpintis vaiku, jo priežiūra, maisto ruoša ir kt.

77. Kasacinio teismo praktikoje tai pat pažymima, kad tėvų pareiga teikti vaikui išlaikymą yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis ar išlaikymo teikėjo nerūpestingu, nesąžiningu elgesiu. Dėl to nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013; 2016 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016 29 punktą; 2018 m. vasario 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-70-969/2018 21 punktą). Asmens galėjimas ar negalėjimas pagerinti savo turtinę padėtį turi būti vertinamas tiek pagal objektyvius, tiek pagal subjektyvius veiksnius. Subjektyvūs veiksniai – tai paties asmens pastangos, noras, požiūris ir jo vertinamos galimybės gauti pajamas; objektyvūs – amžius, sveikata, šalies ekonominė situacija ir kt., aplinkybės, kurių asmuo negali valdyti ir negali būti laikomas už jas atsakingu (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2010).

78. Teisėjų kolegija pažymi, kad mažesnis išlaikymas teismo gali būti priteisiamas tik išskirtiniais atvejais, kai tėvai dėl susiklosčiusios itin sunkios turtinės padėties ar sveikatos būklės objektyviai nėra pajėgūs teikti didesnį išlaikymą. Paprastai minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas vaikui gali būti priteisiamas ir tuo atveju, jei vaiko tėvai nedirba, neturi turto, o jų pajamos yra minimalios. Tokia pozicija paaiškinama tuo, kad CK 3.192 straipsnyje įtvirtinta tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis, bloga turtine padėtimi, kitų šeiminių ryšių susiformavimu ar kitomis aplinkybėmis. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kiekvieno vaiko teisėtas interesas gauti tinkamą išlaikymą ginamas prioritetiškai, tokiu būdu, jei apelianto netenkina šiuo metu gaunamos pajamos ar esama turtinė padėtis, jis privalo dėti visapusiškas pastangas susirasti papildomą (kitą geriau apmokamą) darbą ar kitą pajamų šaltinį, pagerinti savo turtinę padėtį ir taip garantuoti savo nepilnamečiams vaikams būtiną aprūpinimą. Tėvai privalo iš anksto įvertinti esamą turtinę padėtį, savo pasirengimą reikiamai pasirūpinti vaiku; priešingu atveju, tėvams neįvertinus savo pasirengimo užauginti vaiką, ugdyti jo asmenybę, sudarant būtinas sąlygas vaikui vystytis, atsakomybė už sąmoningai prisiimtą pernelyg didelę socialinę riziką ir pasekmes tenka patiems tėvams (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2004).

79. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo išvados dėl vaikui priteisto išlaikymo dydžio padarytos tiek atsižvelgiant į vaiko poreikius, tiek ir įvertinus šalių turtinę padėtį. Dėl to nėra pagrindo spręsti, kad teismo iš atsakovo priteistas išlaikymo dydis nepilnamečiam vaikui neatitinka atsakovo turtinės padėties.

Dėl išlaikymo įsiskolinimo

80. CK 3.200 straipsnis numato, kad išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos. Šioje įstatymo normoje įtvirtintas bendrasis principas, kad išlaikymas priteisiamas nuo tos dienos, kai atsirado teisė jo reikalauti. Paprastai teisė reikalauti išlaikymo atsiranda, kai vaiko tėvas ar motina nebevykdo savo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus.

81. Išlaikymo įsiskolinimas, kaip ir išlaikymas, nustatomas remiantis CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, todėl teismas, kilus ginčui dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, siekdamas priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, turi imtis priemonių, kad būtų nustatytos šios reikšmingos faktinės aplinkybės: a) vaiko poreikiai, b) kiekvieno iš tėvų turtinė padėtis, c) būtinas išlaikymo dydis, proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai, d) kokią dalį reikalingo išlaikymo teikė kiekvienas iš tėvų ginčijamu laikotarpiu, e) nuo kurio momento vaiko tėvas ar motina nebevykdė savo pareigos materialiai išlaikyti savo vaikus. Reikalavimas dėl išlaikymo įsiskolinimo yra retroaktyvaus pobūdžio, todėl nustatant teisiškai reikšmingus faktus dėl CK 3.200 straipsnio taikymo turi būti remiamasi tuo metu egzistavusiomis faktinėmis aplinkybėmis, atsižvelgiant į prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą bei į protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-329-916/2018).

82. Sprendžiant ginčus dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo svarbu tinkamai paskirstyti įrodinėjimo naštą tarp šalių. Kasacinis teismas laikosi pozicijos, kad kai tėvai gyvena kartu ir tvarko bendrą šeimos ūkį, taip iš esmės prisidėdami prie vaikų materialinio išlaikymo, preziumuojama, kad išlaikymą vaikams teikia abu tėvai, iki teismas nenustato kitaip. Įrodinėjimo našta tenka tai šaliai, kuri teigia, kad kita šalis neteikė išlaikymo (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2007). Tačiau tais atvejais, kai vienas iš tėvų su vaiku negyvena, jam tenka pareiga įrodinėti, jog tėviškas pareigas vykdė, nors ir gyveno skyrium (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2011).

83. Apelianto teigimu laikina nepilnamečio vaiko išlaikymo tvarka yra nustatyta Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi, priteisiant iš atsakovo išlaikymą nepilnamečiam vaikui nuo 2023 m. rugpjūčio 11 d. mokant po 317 Eur periodinėmis išmokomis kas mėnesį. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovas nuo 2023 m. sausio 21 d. iki 2023 m. rugpjūčio 11 d. vaikui skyrė 1150 Eur išlaikymą, nors nepilnamečiam sūnui išlaikyti atsakovas turėjo skirti 370 Eur per mėnesį, t. y. atsakovas už 6 mėn. 21 d. (nuo 2023 m. sausio 21 d. iki 2023 m. rugpjūčio 11 d.) turėjo vaikui skirti 2 479 Eur išlaikymą, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovo įsiskolinimas už vaiko išlaikymą už laikotarpį nuo 2023 m. sausio 21 d. iki 2023 m. rugpjūčio 11 d. sudaro 1 329 Eur, ir iš atsakovo pritiesė 1329 Eur išlaikymo įsiskolinimą.

Dėl įrodymų vertinimo

85. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato, remdamasis įrodymais. Įrodinėjimo dalykas – tai juridiniai faktai, su kuriais įstatymas sieja ginčijamo santykio buvimą ar nebuvimą. Faktai, kuriais pagrįsti šalių reikalavimai ir atsikirtimai bei kitos aplinkybės, kurias būtina nustatyti taikant materialiosios teisės normas ginčo santykiams. Įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnis). Kasacinio teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais nuosekliai išplėtota (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016, 29 punktą; 2016 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016, 22 punktą ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad, pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014; kt.). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010; 2018 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-701/2018 53–55 punktus).

86. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo nustatyta, kad teismas vertino faktines bylos aplinkybes ir byloje teiktus įrodymus, todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apelianto nurodytus argumentus, įvertinusi byloje priimto pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, konstatuoja, kad šioje byloje nėra pagrindo pripažinti, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso įstatyme įtvirtintas ir kasacinio teismo praktikoje suformuluotas įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles. Teismas vertino byloje surinktų įrodymų, įskaitant ir tuos, kuriuos atsakovas įvardija kaip teismo ignoruotus, visetą, analizavo byloje esančius įrodymus, padarydamas išvadas dėl šiais duomenimis apelianto įrodinėtų faktinių aplinkybių buvimo (nebuvimo).

87. Pažymėtina, kad apeliantas, nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių bylą nagrinėjusio teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog eilinį kartą pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Tuo tarpu kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo skundą pateikęs asmuo, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-382-421/2017, 44 punktas).

88. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti civilinio proceso ir (ar) materialiosios teisės normų pažeidimų.

89. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui įvertinti, todėl dėl jų teisėjų kolegija nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktus; 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K- 3-133-823/2020 40 punktą).

90. Teisėjų kolegija, apibendrindama nustatytas aplinkybes ir pirmiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė procesinės ir materialiosios teisės normas, vadovavosi aktualia teismų praktika. Dėl to apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

91. Apeliacinį skundą atmetus, ieškovei iš atsakovo priteistinos 780 Eur advokato pagalbos išlaidos, ieškovės turėtos apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 str. 1 d.). Šios išlaidos neviršija rekomenduojamo priteisti dydžio, todėl nemažintinos.

92. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2025 m. sausio 9 d. nutartimi atsakovui buvo atidėtas 686 Eur žyminio mokesčio sumokėjimas paduodant apeliacinį skundą iki teismo procesinio sprendimo priėmimo šioje byloje. Apeliacinį skundą atmetus iš atsakovo valstybei priteistinas 686 Eur atidėtas žyminis mokestis.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atsakovo V. D. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2024 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo V. D. (V. D.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei T. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 780 Eur (septynis šimtus aštuoniasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovo V. D. (V. D.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 686 Eur (šešis šimtus aštuoniasdešimt šešis eurus) žyminio mokesčio.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.