Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Godos (kolegijos pirmininko), Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Artūro Ridiko (pranešėjo),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. A. ir jo gynėjo advokato Gyčio Kaminsko, nuteistosios M. A. ir jos gynėjo advokato Gyčio Kaminsko, nuteistųjų T. L., juridinio asmens UAB „Auto Idea“ ir jų gynėjo advokato Rolando Tilindžio, nuteistojo D. J. gynėjo advokato Rolando Tilindžio kasacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 11 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. vasario 11 d. nuosprendžio.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 11 d. nuosprendžiu:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) (veika Nr. 12 – 2012 m. gruodžio 17 d. eismo įvykis) vienerių metų septynių mėnesių laisvės apribojimo bausme be intensyvios priežiūros, įpareigojant atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą;

- pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) (veika Nr. 13 – 2013 m. kovo 6 d. eismo įvykis) vienerių metų laisvės apribojimo bausme be intensyvios priežiūros, įpareigojant atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą;

- pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (veika Nr. 15 – 2013 m. rugpjūčio 16 d. eismo įvykis) vienerių metų laisvės apribojimo bausme be intensyvios priežiūros, įpareigojant atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą;

- pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (veika Nr. 16 – 2013 m. spalio 24 d. eismo įvykis) vienerių metų laisvės apribojimo bausme be intensyvios priežiūros, įpareigojant atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą, ir pagal BK 300 straipsnio 1 dalį 100 MGL (5 000 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) (veika Nr. 17 – 2013 m. lapkričio 13 d. eismo įvykis) vienerių metų septynių mėnesių laisvės apribojimo bausme be intensyvios priežiūros, įpareigojant atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą, ir pagal BK 300 straipsnio 1 dalį 200 MGL (10 000 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) (veika Nr. 18 – 2014 m. sausio 17 d. eismo įvykis) vienerių metų septynių mėnesių laisvės apribojimo bausme be intensyvios priežiūros, įpareigojant atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą;

- pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) (veika Nr. 22 – 2014 m. birželio 17 d. eismo įvykis) vienerių metų laisvės apribojimo bausme be intensyvios priežiūros, įpareigojant atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą;

- pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) (veika Nr. 23 – 2014 m. rugpjūčio 6 d. eismo įvykis) vienerių metų laisvės apribojimo bausme be intensyvios priežiūros, įpareigojant atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą;

- pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (veika Nr. 25 – 2014 m. gruodžio 2–3 d. inscenizuota automobilio dalių vagystė) vienerių metų laisvės apribojimo bausme be intensyvios priežiūros, įpareigojant atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą;

- pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (veika Nr. 28 – 2015 m. vasario 17 d. eismo įvykis) vienerių metų laisvės apribojimo bausme be intensyvios priežiūros, įpareigojant atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą;

- pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (veika Nr. 31 – 2015 m. gegužės 22 d. eismo įvykis) vienerių metų laisvės apribojimo bausme be intensyvios priežiūros, įpareigojant atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą;

- pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) (veika Nr. 32 – 2015 m. birželio 9 d. eismo įvykis) vienerių metų laisvės apribojimo bausme be intensyvios priežiūros, įpareigojant atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės visiško bausmių sudėjimo būdu subendrintos ir T. L. paskirta galutinė subendrinta dvejų metų laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, įpareigojant per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikalstamomis veikomis padarytą turtinę žalą, ir 200 MGL (10 000 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2018 m. rugsėjo 25 d. iki 2018 m. spalio 4 d. (10 dienų), vieną laikinojo sulaikymo dieną prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms.

T. L. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį (veika Nr. 10 – 2012 m. gegužės 17 d. eismo įvykis), pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (veika Nr. 20 – 2014 m. balandžio 16 d. eismo įvykis), pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį (veika Nr. 21 – 2014 m. gegužės 9 d. eismo įvykis), pagal BK 182 straipsnio 4 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) (veika Nr. 29 – 2015 m. kovo 28 d. eismo įvykis) išteisintas, nes jis nepadarė veikų, turinčių šių nusikalstamų veikų požymių.

Juridinis asmuo UAB „Auto Idea“ pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) (veika Nr. 12 – 2012 m. gruodžio 17 d. eismo įvykis) 300 MGL (15 000 Eur) dydžio bauda; pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) 300 MGL (15 000 Eur) dydžio bauda ir pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį 200 MGL (10 000 Eur) dydžio bauda (veika Nr. 17 – 2013 m. lapkričio 13 d. eismo įvykis). Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrintos ir paskirta galutinė subendrinta 500 MGL (25 000 Eur) dydžio bauda.

Juridinis asmuo UAB „Auto Idea“ pagal BK 20 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį, BK 20 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį (veika Nr. 21 – 2014 m. gegužės 9 d. eismo įvykis) išteisintas, nes nepadarė veikų, turinčių šių nusikalstamų veikų požymių.

- pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) (veika Nr. 18 – 2014 m. sausio 17 d. eismo įvykis) vienerių metų septynių mėnesių laisvės apribojimo bausme be intensyvios priežiūros, įpareigojant atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą;

- pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) (veika Nr. 22 – 2014 m. birželio 17 d. eismo įvykis) vienerių metų laisvės apribojimo bausme be intensyvios priežiūros, įpareigojant atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą;

- pagal BK 182 straipsnio 1 dalį vienerių metų laisvės apribojimo bausme be intensyvios priežiūros, įpareigojant atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą, ir pagal BK 236 straipsnio 1 dalį (veikos Nr. 25–26 – 2014 m. gruodžio 2–3 d. inscenizuota automobilio dalių vagystė, pranešimas apie žinomai nebūtą nusikaltimą) 100 MGL (5 000 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (veika Nr. 28 – 2015 m. vasario 17 d. eismo įvykis) vienerių metų laisvės apribojimo bausme be intensyvios priežiūros, įpareigojant atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą;

- pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) (veika Nr. 32 – 2015 m. birželio 9 d. eismo įvykis) vienerių metų laisvės apribojimo bausme be intensyvios priežiūros, įpareigojant atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą, ir pagal BK 300 straipsnio 1 dalį 100 MGL (5 000 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės visiško bausmių sudėjimo būdu subendrintos ir T. A. paskirta galutinė subendrinta dvejų metų laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, įpareigojant atlyginti nusikalstamomis veikomis padarytą turtinę žalą, ir 200 MGL (10 000 Eur) dydžio bauda.

T. A. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (veika Nr. 15 – 2013 m. rugpjūčio 16 d. eismo įvykis) baudžiamoji byla nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

T. A. pagal BK 182 straipsnio 4 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) (veika Nr. 29 – 2015 m. kovo 28 d. eismo įvykis); pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) ir BK 300 straipsnio 1 dalį (veika Nr. 43 – 2014 m. rugpjūčio 29 d. eismo įvykis) išteisintas, nes nepadarė veikų, turinčių šių nusikalstamų veikų požymių.

M. A. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) (veika Nr. 18 – 2014 m. sausio 17 d. eismo įvykis) vienerių metų septynių mėnesių laisvės apribojimo bausme be intensyvios priežiūros, įpareigojant atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą; pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) (veika Nr. 22 – 2014 m. birželio 17 d. eismo įvykis) vienerių metų laisvės apribojimo bausme be intensyvios priežiūros, įpareigojant atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės visiško bausmių sudėjimo būdu subendrintos ir paskirta galutinė subendrinta dvejų metų laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, įpareigojant per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikalstamomis veikomis padarytą turtinę žalą.

M. A. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (veika Nr. 15 – 2013 m. rugpjūčio 16 d. eismo įvykis) baudžiamoji byla nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

M. A. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (veika Nr. 22 – 2014 m. birželio 17 d. eismo įvykis) išteisinta, nes ji nepadarė veikos, turinčios šios nusikalstamos veikos požymių.

D. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) (veika Nr. 12 – 2012 m. gruodžio 17 d. eismo įvykis) vienerių metų septynių mėnesių laisvės apribojimo bausme be intensyvios priežiūros, įpareigojant atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. vasario 11 d. nuosprendžiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 11 d. nuosprendis iš dalies pakeistas ir panaikintas.

Pakeista nuosprendžio dalis dėl nuteistajam T. L. už atskiras nusikalstamas veikas paskirtų bausmių, jų subendrinimo ir laikinojo sulaikymo bei suėmimo įskaitymo. T. L. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) (veika Nr. 12 – 2012 m. gruodžio 17 d. eismo įvykis) paskirta 200 MGL (7 532 Eur) dydžio bauda; pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) (veika Nr. 17 – 2013 m. lapkričio 13 d. eismo įvykis) paskirta 220 MGL (8 285,20 Eur) dydžio bauda; pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) (veika Nr. 18 – 2014 m. sausio 17 d. eismo įvykis) paskirta 250 MGL (9 415 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrintos ir paskirta subendrinta 350 MGL (13 181 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2018 m. rugsėjo 25 d. iki 2018 m. spalio 4 d. (10 dienų – 60 MGL (2 259,60 Eur)) ir nustatyta galutinė bausmė – 290 MGL (10 921,40 Eur) dydžio bauda.

Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria T. L. pripažintas kaltu ir nuteistas už atskirų nusikalstamų veikų padarymą, ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis – T. L. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) (veika Nr. 13 – 2013 m. kovo 6 d. eismo įvykis), BK 182 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) (veika Nr. 15 – 2013 m. rugpjūčio 16 d. eismo įvykis), BK 182 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) (veika Nr. 16 – 2013 m. spalio 24 d. eismo įvykis), BK 300 straipsnio 1 dalį (veika Nr. 17 – 2013 m. lapkričio 13 d. eismo įvykis), BK 182 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) (veika Nr. 22 – 2014 m. birželio 17 d. eismo įvykis), BK 182 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) (veika Nr. 23 – 2014 m. rugpjūčio 6 d. eismo įvykis), BK 182 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) (veika Nr. 25 – 2014 m. gruodžio 2–3 d. inscenizuota automobilio dalių vagystė), BK 182 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) (veika Nr. 28 – 2015 m. vasario 17 d. eismo įvykis), BK 182 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) (veika Nr. 31 – 2015 m. gegužės 22 d. eismo įvykis), BK 182 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) (veika Nr. 32 – 2015 m. birželio 9 d. eismo įvykis) baudžiamoji byla nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. T. L. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (veika Nr. 16 – 2013 m. spalio 24 d. eismo įvykis) išteisintas, nes jis nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Pakeista nuosprendžio dalis dėl nuteistajam juridiniam asmeniui UAB „Auto Idea“ už atskiras nusikalstamas veikas paskirtų bausmių, jų subendrinimo. Juridiniam asmeniui UAB „Auto Idea“ pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) (veika Nr. 12 – 2012 m. gruodžio 17 d. eismo įvykis) paskirta 200 MGL (7 532 Eur) dydžio bauda; pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) (veika Nr. 17 – 2013 m. lapkričio 13 d. eismo įvykis) – 300 MGL (11 298 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrintos ir paskirta galutinė subendrinta 350 MGL (13 181 Eur) dydžio bauda.

Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria juridinis asmuo UAB „Auto Idea“ pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį (veika Nr. 17 – 2013 m. lapkričio 13 d. eismo įvykis), ir dėl šios veikos jam baudžiamoji byla nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Pakeista nuosprendžio dalis dėl nuteistajam T. A. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) (veika Nr. 18 – 2014 m. sausio 17 d. eismo įvykis) paskirtos bausmės ir jam už šios nusikalstamos veikos padarymą paskirta 250 MGL (9 415 Eur) dydžio bauda.

Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria T. A. pripažintas kaltu ir nuteistas už atskirų nusikalstamų veikų padarymą, ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis – T. A. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) (veika Nr. 22 – 2014 m. birželio 17 d. eismo įvykis), BK 182 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) ir BK 236 straipsnio 1 dalį (veikos Nr. 25–26 – 2014 m. gruodžio 2–3 d. inscenizuota automobilio dalių vagystė, pranešimas apie žinomai nebūtą nusikaltimą), BK 182 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) (veika Nr. 28 – 2015 m. vasario 17 d. eismo įvykis), BK 182 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) (veika Nr. 32 – 2015 m. birželio 9 d. eismo įvykis) baudžiamoji byla nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Pakeista nuosprendžio dalis dėl nuteistajai M. A. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) (veika Nr. 18 – 2014 m. sausio 17 d. eismo įvykis) paskirtos bausmės ir jai už šios nusikalstamos veikos padarymą paskirta 180 MGL (6 778,80 Eur) dydžio bauda.

Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria M. A. dėl vienos nusikalstamos veikos buvo pripažinta kalta ir nuteista, dėl vienos iš jai inkriminuotų nusikalstamų veikų procesinis sprendimas nebuvo priimtas, ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis – M. A. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (veika Nr. 15 – 2013 m. rugpjūčio 16 d. eismo įvykis), BK 182 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) ir BK 300 straipsnio 1 dalį (veika Nr. 22 – 2014 m. birželio 17 d. eismo įvykis) baudžiamoji byla nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Pakeista nuosprendžio dalis dėl nuteistajam D. J. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) (veika Nr. 12 – 2012 m. gruodžio 17 d. eismo įvykis) paskirtos bausmės ir jam už šios nusikalstamos veikos padarymą paskirta 200 MGL (7 532 Eur) dydžio bauda.

Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria dėl D. J. inkriminuotos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje (veika Nr. 12 – 2012 m. gruodžio 17 d. eismo įvykis), procesinis sprendimas nebuvo priimtas, ir dėl šios veikos jam baudžiamoji byla nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 11 d. nuosprendžiu, kuris iš dalies panaikintas ir pakeistas Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. vasario 11 d. nuosprendžiu, procesiniai sprendimai buvo priimti ir dėl kitų asmenų, tačiau dėl jų Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 368 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus ir BPK 369 straipsnyje nurodytus pagrindus atitinkančių kasacinių skundų nėra gauta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

T. L., D. J. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), UAB „Auto Idea“ pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir BK 182 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu D. J. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį baudžiamoji byla nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (veika Nr. 12 – 2012 m. gruodžio 17 d. eismo įvykis), dėl to, kad T. L., UAB „Auto Idea“, D. J. ir D. B. apgaule savo ir kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą: T. L., būdamas UAB ,,Auto Idea“ direktorius ir savininkas, D. B. ir D. J., susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, turėjo tikslą apgaule savo ir kitų naudai įgyti svetimą turtą – draudimo išmokas už inscenizuotą eismo įvykį, T. L. perdavė D. J. UAB ,,Auto Idea“ priklausantį automobilį „Volvo XC60“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), VIN(duomenys neskelbtini), eismo įvykiui inscenizuoti, o D. J. ir D. B. tyčia padarė eismo įvykį, žinodami, kad paties draudėjo tyčiniais veiksmais sukeltas eismo įvykis pripažįstamas nedraudžiamuoju, t. y. 2012 m. gruodžio 17 d. 22.00 val. Lazdynėlių gatvėje, Vilniuje, D. B., vairuodamas sau priklausantį automobilį „Mitsubishi Lancer Evolution VIII“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini), tyčia atsitrenkė į D. J. vairuojamą UAB „Auto Idea“ priklausantį automobilį „Volvo XC60“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kuris buvo apdraustas draudimo bendrovės „AAS BTA Baltic Insurance Company“ filiale Lietuvoje įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju ir kasko draudimu, tokiu būdu sąmoningai apgadino abu automobilius (teismo pastaba – konkretūs dokumentai, kuriuose nustatyti abiejų automobilių sugadinimai, nurodyti skundžiamuose teismų nuosprendžiuose). Po to, tęsdami nusikalstamą veiką ir vykdydami bendrą nusikalstamą planą, siekdami gauti draudimo išmoką, D. B. ir D. J. eismo įvykio vietoje užpildė 2012 m. gruodžio 17 d. eismo įvykio deklaraciją, įrašydami joje žinomai inscenizuoto eismo įvykio aplinkybes, šią deklaraciją 2013 m. sausio 4 d. pateikė draudimo bendrovės „AAS BTA Baltic Insurance Company“ filialui Lietuvoje, esančiam Viršuliškių skg. 34, Vilniuje. Minėtų dokumentų pagrindu ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 2 d. sprendimu priteisus iš draudimo bendrovės „AAS BTA Baltic Insurance Company“ filialo Lietuvoje UAB „Auto Idea“ naudai draudimo išmoką ir nuostolių atlyginimą, draudimo bendrovės „AAS BTA Baltic Insurance Company“ filialas Lietuvoje D. B. išmokėjo 5 792,40 Eur įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo išmoką už sugadintą automobilį „Mitsubishi Lancer Evolution VIII“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), 2015 m. kovo 25 d. sprendimu pervesdamas pinigus į D. B. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią Trakų kredito unijoje, ir UAB „Auto Idea“ išmokėjo 16 552,82 Eur kasko draudimo išmoką už sugadintą automobilį „Volvo XC60“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), 2015 m. kovo 3 d. sprendimu pervesdamas pinigus į UAB „Auto Idea“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Swedbank“ banke. Tokiu būdu, veikdami kartu, T. L., D. B. ir D. J. apgaule dėl tyčia padaryto eismo įvykio D. B. ir UAB „Auto Idea“ naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – 22 345,22 Eur bendros vertės draudimo išmokas.

T. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), UAB „Auto Idea“ pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir BK 182 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu T. L., UAB „Auto Idea“ atitinkamai pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, BK 20 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį baudžiamoji byla nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (veika Nr. 17 – 2013 m. lapkričio 13 d. eismo įvykis), dėl to, kad T. L., R. F. ir UAB „Auto Idea“, atstovaujama direktoriaus T. L., kuris turėjo teisę ir veikė bendrovės vardu, jos naudai ir interesais, apgaule bendrais veiksmais įgijo svetimą – draudimo bendrovės ADB „Gjensidige“ turtą, t. y. T. L. būnant UAB „Auto Idea“ direktoriumi ir savininku, susitarus ir veikiant bendrininkų grupe kartu su R. F., turėdami tikslą apgaule kitų naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą – draudimo išmokas už inscenizuotą eismo įvykį, R. F. ir T. L. tyčia padarė eismo įvykį, žinodami, kad paties draudėjo tyčiniais veiksmais sukeltas eismo įvykis pripažįstamas nedraudžiamuoju, t. y. 2013 m. lapkričio 13 d. 19.00 val. Minsko plente, Vilniuje, T. L., vairuodamas UAB „Auto Idea“ priklausantį automobilį „Volvo S80“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini), tyčia atsitrenkė į R. F. vairuojamą ir jam priklausantį automobilį „BMW 530“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini), kuris draudimo bendrovėje ADB „Gjensidige“ buvo apdraustas įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ir kasko draudimu, tokiu būdu sąmoningai apgadino abu automobilius (teismo pastaba – konkretūs dokumentai, kuriuose nustatyti abiejų automobilių sugadinimai, nurodyti skundžiamuose teismų nuosprendžiuose). Po to, tęsdami nusikalstamą veiką ir vykdydami bendrą nusikalstamą planą, siekdami gauti draudimo išmokas, R. F. ir T. L. eismo įvykio vietoje užpildė 2013 m. lapkričio 13 d. eismo įvykio deklaraciją, įrašydami joje žinomai inscenizuoto eismo įvykio aplinkybes, šią deklaraciją 2013 m. lapkričio 14 d. R. F. ir 2013 m. lapkričio 15 d. T. L. pateikė draudimo bendrovei ADB „Gjensidige“ adresu: Vilnius, T. Ševčenkos g. 21. Minėtų dokumentų pagrindu dėl panaudotos apgaulės draudimo bendrovė ADB „Gjensidige“ R. F. išmokėjo 1 227,70 Eur (4 239 Lt) kasko draudimo išmoką už sugadintą automobilį „BMW 530“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), 2013 m. lapkričio 18 d. pervesdama pinigus į R. F. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Sampo“ banke, ir UAB „Auto Idea“ išmokėjo 22 350,57 Eur (77 172,04 Lt) įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo išmoką už sugadintą automobilį „Volvo S80“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), 2013 m. gruodžio 5 d. pervesdama pinigus į įmonės banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Swedbank“ banke. Tokiu būdu, veikdami kartu, T. L., R. F. ir UAB „Auto Idea“ apgaule dėl tyčia padaryto eismo įvykio R. F. ir UAB „Auto Idea“ naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – 23 578,27 Eur bendros sumos draudimo išmokas.

T. L., T. A. ir M. A. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) (veika Nr. 18 – 2014 m. sausio 17 d. eismo įvykis) dėl to, kad jie ir A. S., D. M., R. Z. ir E. K. apgaule savo ir kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą: susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą apgaule savo ir kitų naudai įgyti svetimą turtą – draudimo išmokas už inscenizuotus eismo įvykius, A. S., T. A., T. L. ne vėliau kaip 2013 m. birželio 15 d. lygiomis dalimis už 18 825,30 Eur (65 000 Lt) įsigijus automobilį „Volvo XC60“, VIN (duomenys neskelbtini), kaip priemonę nusikaltimams daryti ir 2013 m. birželio 15 d. VĮ „Regitra“ Vilniaus filiale, esančiame Lentvario g. 7, Vilniuje, užregistravus jį M. A. vardu, D. M., R. Z., E. K. ir M. A. tyčia padarė eismo įvykį, žinodami, kad paties draudėjo tyčiniais veiksmais sukeltas eismo įvykis pripažįstamas nedraudžiamuoju, t. y. 2014 m. sausio 17 d. 21.05 val. Taikos gatvėje, Vilniuje, D. M., vairuodamas sau priklausantį automobilį „Nissan Pathfinder“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini), kuris buvo apdraustas draudimo bendrovėje AB „Lietuvos draudimas“ įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ir draudimo bendrovės „IF & Insurance AS“ filiale kasko draudimu, tyčia atsitrenkė į stovinčius automobilius, t. y. į M. K. priklausantį automobilį „Mitsubishi Pajero“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini), kurį bendrininkų sutartoje vietoje paliko E. K., o šis automobilis atsitrenkė į kitus šalia bendrininkų pastatytus automobilius, t. y. į M. A., kaip savininkės, vardu registruotą automobilį „Volvo XC60“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini), R. Z. priklausantį automobilį „VW Touran“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini), ir UAB „Pavlidi ir KO“ priklausantį automobilį „Mazda 6“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini), tokiu būdu sąmoningai apgadino paminėtus automobilius (teismo pastaba – konkretūs dokumentai, kuriuose nustatyti paminėtų automobilių sugadinimai, nurodyti skundžiamuose teismų nuosprendžiuose). Po to draudimo bendrovė AB „Lietuvos draudimas“ M. A. išmokėjo 11 768,13 Eur (40 633,01 Lt) įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo išmoką už sugadintą automobilį „Volvo XC60“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), pervesdama 2014 m. kovo 18 d. 11 102,58 Eur (38 335 Lt) ir 2014 m. kovo 24 d. 665,55 Eur (2 298,01 Lt) į M. A. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Swedbank“ banke, R. Z. išmokėjo 3 880,91 Eur (13 400 Lt) įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo išmoką už sugadintą automobilį „VW Touran“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), pervesdama 2014 m. vasario 7 d. 3 258,80 Eur (11 252 Lt) ir 2014 m. kovo 7 d. 622,11 Eur (2 148 Lt) į R. Z. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke, M. K. išmokėjo 4 329,53 Eur (14 949 Lt) įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo išmoką už sugadintą automobilį „Mitsubishi Pajero“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), 2014 m. sausio 27 d. pervesdama pinigus į M. K. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Swedbank“ banke, UAB „Pavlidi ir KO“ išmokėjo 554,43 Eur (1 914,34 Lt) įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo išmoką už sugadintą automobilį „Mazda 6“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), 2014 m. sausio 30 d. pervesdama pinigus į įmonės banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke, o draudimo bendrovės „IF&Insurance AS“ filialas D. M. išmokėjo 5 901,01 Eur (20 375 Lt) kasko draudimo išmoką už sugadintą automobilį „Nissan Pathfinder“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), 2014 m. vasario 12 d. pervesdamas pinigus į D. M. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Swedbank“ banke. Gautas draudimo išmokas bendrininkų grupės nariai pasidalino tarpusavyje nenustatytomis dalimis. Tokiu būdu, veikdami kartu, D. M., T. A., T. L., A. S., R. Z., E. K. ir M. A. apgaule dėl inscenizuoto eismo įvykio savo ir bendrininkų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – 25 879,58 Eur bendros vertės draudimo bendrovių išmokas (neskaitant 554,43 Eur (1 914,34 Lt) išmokos UAB „Pavlidi ir KO“).

T. L. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) (veika Nr. 13 – 2013 m. kovo 6 d. eismo įvykis) baudžiamoji byla nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, dėl to, kad jis ir A. S., V. Š., V. M. ir A. P. apgaule savo ir kitų naudai įgijo svetimą turtą: jie, susitaręs ir veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą apgaule savo ir kitų naudai įgyti svetimą turtą – draudimo išmokas už inscenizuotus eismo įvykius, T. L. ir A. S. ne vėliau kaip 2012 m. rugsėjo 1 d. lygiomis dalimis už 14 481 Eur (50 000 Lt) įsigijus automobilį „Audi S6“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini), kaip priemonę nusikaltimams daryti ir jį 2012 m. rugsėjo 1 d. VĮ „Regitra“ Vilniaus filiale, esančiame Lentvario g. 7, Vilniuje, užregistravus A. S. vardu, po to, V. Š. pasiūlius V. M., o T. L. pasiūlius A. P. dalyvauti inscenizuotame eismo įvykyje ir šiems sutikus, A. S., V. M. ir A. P. tyčia padarė eismo įvykį, žinodami, kad paties draudėjo tyčiniais veiksmais sukeltas eismo įvykis pripažįstamas nedraudžiamuoju, t. y. 2013 m. kovo 6 d. 19.44 val. ties pastatu, esančiu Viršuliškių g. 25, Vilniuje, A. P., vairuodamas sau priklausantį automobilį „VW Passat“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini), kuris draudimo bendrovės „AAS BTA Baltic Insurance Company“ filiale Lietuvoje buvo apdraustas įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, tyčia atsitrenkė į A. S. vairuojamą ir jo, kaip savininko, vardu registruotą automobilį „Audi S6“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kuris tyčia atsitrenkė į V. M. vairuojamą ir jam priklausantį automobilį „Mercedes Benz Viano“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini), tokiu būdu sąmoningai apgadino automobilius (teismo pastaba – konkretūs dokumentai, kuriuose nustatyti automobilių „Audi S6“ ir „Mercedes Benz Viano“ sugadinimai, nurodyti skundžiamuose teismų nuosprendžiuose). Po to, tęsdami nusikalstamą veiką ir vykdydami bendrą nusikalstamą planą, siekdami gauti draudimo išmokas, A. S., V. M. ir A. P. eismo įvykio vietoje užpildė 2013 m. kovo 6 d. eismo įvykio deklaraciją, įrašydami joje žinomai inscenizuoto eismo įvykio aplinkybes, šią deklaraciją 2013 m. kovo 7 d. pateikė draudimo bendrovės „AAS BTA Baltic Insurance Company“ filialui Lietuvoje, esančiam Viršuliškių skg. 34, Vilniuje. Minėtų dokumentų pagrindu dėl panaudotos apgaulės draudimo bendrovės „AAS BTA Baltic Insurance Company“ filialas Lietuvoje A. S. išmokėjo 12 157,19 Eur (41 976,34 Lt) įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo išmoką už sugadintą automobilį „Audi S6“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), pervesdamas 2013 m. balandžio 25 d. 9 739,01 Eur (33 626,84 Lt) ir 2013 m. gegužės 31 d. 2 418,18 Eur (8 349,50 Lt) į A. S. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Swedbank“ banke, ir V. M. išmokėjo 1 161,67 Eur (4 011 Lt) įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo išmoką už sugadintą automobilį „Mercedes Benz Viano“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), 2013 m. gegužės 20 d. pervesdamas už šio automobilio remontą pinigus į IĮ „Muzotonas“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Luminor Bank“ banke. Gautas draudimo išmokas bendrininkų grupės nariai pasidalino tarpusavyje tyrimo metu nenustatytomis dalimis. Tokiu būdu, veikdami kartu, apgaule dėl tyčia padaryto eismo įvykio savo ir vienas kito naudai jie įgijo svetimą turtą – 13 318,86 Eur bendros sumos draudimo išmokas.

T. A., M. A. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, T. L. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), M. A. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį baudžiamoji byla nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (veika Nr. 15 – 2013 m. rugpjūčio 16 d. eismo įvykis), dėl to, kad jie ir A. S., G. L. apgaule savo ir kitų naudai įgijo svetimą turtą: susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą apgaule savo ir kitų naudai įgyti svetimą turtą – draudimo išmokas už inscenizuotus eismo įvykius, A. S., T. A., T. L. ne vėliau kaip 2013 m. birželio 15 d. lygiomis dalimis už 18 825,30 Eur (65 000 Lt) įsigijus automobilį „Volvo XC60“, VIN (duomenys neskelbtini), kaip priemonę nusikaltimams daryti ir 2013 m. birželio 15 d. VĮ „Regitra“ Vilniaus filiale, esančiame Lentvario g. 7, Vilniuje, užregistravus M. A. vardu, G. L. ir M. A. tyčia padarė eismo įvykį, žinodami, kad paties draudėjo tyčiniais veiksmais sukeltas eismo įvykis pripažįstamas nedraudžiamuoju, t. y. 2013 m. rugpjūčio 16 d. 9.00 val. automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Vyšnių gatvėje, Vilniuje, G. L., vairuodamas O. D. (O. D.) priklausantį automobilį „Nissan Patrol“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini), kuris draudimo bendrovėje AB „Lietuvos draudimas“ buvo apdraustas įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, tyčia atsitrenkė į M. A., kaip savininkės, vardu registruotą automobilį „Volvo XC60“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini), tokiu būdu sąmoningai apgadino automobilius (teismo pastaba – konkretūs dokumentai, kuriuose nustatyti automobilio „Volvo XC60“ sugadinimai, nurodyti skundžiamuose teismų nuosprendžiuose). Po to, tęsdami nusikalstamą veiką ir vykdydami bendrą nusikalstamą planą, siekdami gauti draudimo išmoką, M. A. ir G. L. eismo įvykio vietoje užpildė 2013 m. rugpjūčio 16 d. eismo įvykio deklaraciją, įrašydami joje žinomai inscenizuoto eismo įvykio aplinkybes, šią deklaraciją M. A. 2013 m. rugpjūčio 19 d. pateikė draudimo bendrovei AB „Lietuvos draudimas“, esančiai J. Basanavičiaus g. 12, Vilniuje. Minėtų dokumentų pagrindu dėl panaudotos apgaulės draudimo bendrovė AB „Lietuvos draudimas“ M. A. išmokėjo 2 070,43 Eur (7 148,78 Lt) įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo išmoką už sugadintą automobilį „Volvo XC60“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), 2013 m. spalio 2 d. pervesdama pinigus į M. A. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Swedbank“ banke. Gautą draudimo išmoką bendrininkų grupės nariai pasidalino tarpusavyje tyrimo metu nenustatytomis dalimis. Tokiu būdu, veikdami kartu, T. L., A. S., T. A., G. L. ir M. A. apgaule dėl tyčia padaryto eismo įvykio savo ir bendrininkų naudai įgijo svetimą turtą – 2 070,43 Eur draudimo išmoką.

T. L. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) baudžiamoji byla nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (veika Nr. 16 – 2013 m. spalio 24 d. eismo įvykis), dėl to, kad jis, A. S., R. F. ir G. R. apgaule savo ir kitų naudai įgijo svetimą turtą, suklastojo tikrą dokumentą ir jį panaudojo: susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą apgaule savo ir kitų naudai įgyti svetimą turtą – draudimo išmokas už inscenizuotus eismo įvykius, A. S. ir T. L. ne vėliau kaip 2012 m. rugsėjo 1 d. lygiomis dalimis už 14 481 Eur (50 000 Lt) įsigijus automobilį „Audi S6“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini), kaip priemonę nusikaltimams daryti ir 2012 m. rugsėjo 1 d. VĮ „Regitra“ Vilniaus filiale, esančiame Lentvario g. 7, Vilniuje, užregistravus A. S. vardu, po to, A. S. ieškant asmenų, kurie sutiktų už atlygį dalyvauti eismo įvykiuose, juos tyčia padarant, R. F. nurodė A. S. G. R. kaip asmenį, kuris dalyvaus padarant inscenizuotą eismo įvykį. Pastarajam sutikus, A. S. ir G. R. tyčia padarė eismo įvykį, žinodami, kad paties draudėjo tyčiniais veiksmais sukeltas eismo įvykis pripažįstamas nedraudžiamuoju, t. y. 2013 m. spalio 24 d. 20.30 val. Minsko plente, Vilniuje, A. S., vairuodamas savo, kaip savininko, vardu registruotą automobilį „Audi S6“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), tyčia atsitrenkė į G. R. priklausantį automobilį „Volvo V70“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini), kuris draudimo bendrovėje AB „Lietuvos draudimas“ buvo apdraustas įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, o draudimo bendrovėje UAB DK „PZU Lietuva“ (dabartinis pavadinimas – ADB „Gjensidige“) – kasko draudimu, tokiu būdu sąmoningai apgadino automobilius (teismo pastaba – konkretūs dokumentai, kuriuose nustatyti paminėtų automobilių sugadinimai, nurodyti skundžiamuose teismų nuosprendžiuose). Po to, tęsdami nusikalstamą veiką ir vykdydami bendrą nusikalstamą planą, siekdami gauti draudimo išmokas, A. S. ir G. R. eismo įvykio vietoje užpildė 2013 m. spalio 24 d. eismo įvykio deklaraciją, įrašydami joje žinomai inscenizuoto eismo įvykio aplinkybes, šią deklaraciją 2013 m. spalio 19 d., išsiunčiant iš elektroninio pašto (duomenys neskelbtini), pateikė draudimo bendrovei ADB „Gjensidige“, esančiai Konstitucijos pr. 7, Vilniuje, o 2013 m. spalio 31 d. A. S. pateikė draudimo bendrovei AB „Lietuvos draudimas“, esančiai J. Basanavičiaus g. 12, Vilniuje. Minėtų dokumentų pagrindu dėl panaudotos apgaulės draudimo bendrovė AB „Lietuvos draudimas“ A. S. išmokėjo 4 441,63 Eur (15 336,07 Lt) įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo išmoką už sugadintą automobilį „Audi S6“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), 2013 m. lapkričio 29 d. pervesdama pinigus į A. S. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Swedbank“ banke, draudimo bendrovė ADB „Gjensidige“ G. R. išmokėjo 1 655,54 Eur (5 716,24 Lt) kasko draudimo išmoką už sugadintą automobilį „Volvo V70“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), pervesdama 2013 m. lapkričio 15 d. 1 374,15 Eur (4 744,67 Lt) ir 2013 m. lapkričio 28 d. 281,39 Eur (971,57 Lt) į G. R. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Danske Bank AS“ Lietuvos filiale. Gautas draudimo išmokas bendrininkų grupės nariai pasidalino tarpusavyje tyrimo metu nenustatytomis dalimis. Tokiu būdu, veikdami kartu, T. L., A. S., R. F. ir G. R. apgaule dėl tyčia padaryto eismo įvykio savo ir bendrininkų naudai įgijo svetimą turtą – 6 097,17 Eur bendros sumos draudimo išmokas.

T. L., T. A. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), M. A. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) ir BK 300 straipsnio 1 dalį baudžiamoji byla nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (veika Nr. 22 – 2014 m. birželio 17 d. eismo įvykis), dėl to, kad jie ir A. S. apgaule savo ir kitų naudai įgijo svetimą turtą: susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą apgaule savo ir kitų naudai įgyti svetimą turtą – draudimo išmokas už inscenizuotus eismo įvykius, T. L., A. S. ir T. A. ne vėliau kaip 2013 m. birželio 15 d. lygiomis dalimis už 18 825,30 Eur (65 000 Lt) įsigijus automobilį „Volvo XC60“, VIN (duomenys neskelbtini), kaip priemonę nusikaltimams daryti ir 2013 m. birželio 15 d. VĮ „Regitra“ Vilniaus filiale, esančiame Lentvario g. 7, Vilniuje, užregistravus M. A. vardu, M. A. tyčia padarė eismo įvykį, žinodama, kad paties draudėjo tyčiniais veiksmais sukeltas eismo įvykis pripažįstamas nedraudžiamuoju, t. y. 2014 m. birželio 17 d. 10.00 val. ties pastatu, esančiu Medeinos g. 23, Vilniuje, E. G., vairuodamas UAB „RD Capital Development“ priklausantį automobilį „Audi A8“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini), kuris draudimo bendrovėje AB „Lietuvos draudimas“ buvo apdraustas įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, o draudimo bendrovės „IF & Insurance AS“ filiale – kasko draudimu, atsitrenkė į M. A. vairuojamą ir jos, kaip savininkės, vardu registruotą automobilį „Volvo XC60“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini), tokiu būdu sąmoningai apgadino abu automobilius (teismo pastaba – konkretūs dokumentai, kuriuose nustatyti paminėtų automobilių sugadinimai, nurodyti skundžiamuose teismų nuosprendžiuose). Po to, tęsdami nusikalstamą veiką ir vykdydami bendrą nusikalstamą planą, siekdami gauti draudimo išmokas, M. A. su E. G. eismo įvykio vietoje užpildė 2014 m. birželio 17 d. eismo įvykio deklaraciją, įrašydami joje žinomai inscenizuoto eismo įvykio aplinkybes, šią deklaraciją 2014 m. birželio 20 d. T. A. pateikė draudimo bendrovei AB „Lietuvos draudimas“, esančiai J. Basanavičiaus g. 12, Vilniuje, ir nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip 2014 m. rugpjūčio 1 d., draudimo bendrovės „IF & Insurance AS“ filialui, esančiam Žalgirio g. 88, Vilniuje. Minėtų dokumentų pagrindu dėl panaudotos apgaulės draudimo bendrovė AB „Lietuvos draudimas“ M. A. išmokėjo 9 090,92 Eur įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo išmoką už sugadintą automobilį „Volvo XC60“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), pervesdama 2014 m. liepos 9 d. 3 979,65 Eur, 2014 m. liepos 30 d. 3 658,04 Eur ir 2015 m. kovo 2 d. 1 453,23 Eur į M. A. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Swedbank“ banke. Gautas draudimo išmokas bendrininkų grupės nariai pasidalino tarpusavyje tyrimo metu nenustatytomis dalimis. Draudimo bendrovė „IF & Insurance AS“ filialas UAB „RD Capital Development“ išmokėjo 6 082,02 Eur (21 000 Lt) kasko draudimo išmoką už sugadintą automobilį „Audi A8“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), 2014 m. rugpjūčio 1 d. pervesdama pinigus į įmonės banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Swedbank“ banke. Tokiu būdu, veikdami kartu, T. L., A. S., T. A. ir M. A. apgaule dėl tyčia padaryto eismo įvykio kiekvienas savo naudai įgijo svetimą turtą – 9 090,92 Eur bendros vertės draudimo išmoką.

T. L. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) baudžiamoji byla nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (veika Nr. 23 – 2014 m. rugpjūčio 6 d. eismo įvykis), dėl to, kad jis, A. S., J. F. ir A. M. apgaule savo ir kitų naudai įgijo svetimą turtą: susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą apgaule savo ir kitų naudai įgyti svetimą turtą – draudimo išmokas už inscenizuotus eismo įvykius, T. L. ir A. S. ne vėliau kaip 2014 m. vasario 19 d. atitinkamomis dalimis (A. S.– 15 procentų, T. L. – 85 procentai automobilio vertės) už 20 273,40 Eur (70 000 Lt) įsigijus automobilį „Volvo S80“, VIN (duomenys neskelbtini), kaip priemonę nusikaltimams daryti ir 2014 m. vasario 19 d. VĮ „Regitra“ Vilniaus filiale, esančiame Lentvario g. 7, Vilniuje, užregistravus A. S. vardu, J. F. parengė nusikalstamos veikos planą ir jį įgyvendino kartu su bendrininkais, t. y. J. F. susitarė dėl UAB „Ekopija“ priklausančio automobilio „Audi A4“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini), panaudojimo eismo įvykiui inscenizuoti, jį vairuojant A. M., kuris su A. S. tyčia padarė eismo įvykį, žinodami, kad paties draudėjo tyčiniais veiksmais sukeltas eismo įvykis pripažįstamas nedraudžiamuoju, t. y. 2014 m. rugpjūčio 6 d. 5.10 val. kelyje Širvintos–Družai, Širvintų r., A. M., vairuodamas UAB „Ekopija“ priklausantį automobilį „Audi A4“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kuris draudimo bendrovės „AAS Gjensidige Baltic“ Lietuvos filiale (dabartinis pavadinimas – ADB „Gjensidige“) buvo apdraustas įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju ir kasko draudimu, tyčia atsitrenkė į A. S. vairuojamą ir šio, kaip savininko, vardu registruotą automobilį „Volvo S80“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), tokiu būdu sąmoningai apgadino automobilius (teismo pastaba – konkretūs dokumentai, kuriuose nustatyti paminėtų automobilių sugadinimai, nurodyti skundžiamuose teismų nuosprendžiuose). Po to, tęsdami nusikalstamą veiką ir vykdydami bendrą nusikalstamą planą, siekdami gauti draudimo išmokas, A. S. ir A. M. eismo įvykio vietoje užpildė 2014 m. rugpjūčio 6 d. eismo įvykio deklaraciją, įrašydami joje žinomai tyčia inscenizuoto eismo įvykio aplinkybes, šią deklaraciją 2014 m. rugpjūčio 7 d., išsiunčiant iš elektroninio pašto (duomenys neskelbtini), pateikė draudimo bendrovei ADB „Gjensidige“, esančiai T. Ševčenkos g. 21, Vilniuje. Minėtų dokumentų pagrindu dėl panaudotos apgaulės draudimo bendrovė ADB „Gjensidige“ A. S. išmokėjo 15 539,65 Eur (53 655,31 Lt) įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo išmoką už sugadintą automobilį „Volvo S80“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), pervesdama 2014 m. rugsėjo 15 d. 14 176,92 Eur (48 950,08 Lt) ir 2014 m. lapkričio 19 d. 1 362,73 Eur (4 705,23 Lt) į A. S. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Swedbank“ banke, ir UAB „Ekopija“ išmokėjo 2 143,65 Eur (7 401,59 Lt) kasko draudimo išmoką už sugadintą automobilį „Audi A4“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), 2014 m. rugpjūčio 29 d. pervesdama pinigus į įmonės banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke. Gautas draudimo išmokas bendrininkų grupės nariai pasidalino tarpusavyje tyrimo metu nenustatytomis dalimis. Tokiu būdu, veikdami kartu, T. L., A. S., J. F. ir A. M. apgaule dėl tyčia padaryto eismo įvykio vienas kito ir UAB „Ekopija“ naudai įgijo svetimą turtą – 17 683,30 Eur bendros sumos draudimo išmokas.

T. L. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), T. A. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) ir BK 236 straipsnio 1 dalį baudžiamoji byla nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (veikos Nr. 25–26 – 2014 m. gruodžio 2–3 d. inscenizuota automobilio dalių vagystė, pranešimas apie žinomai nebūtą nusikaltimą), dėl to, kad:

T. L., T. A. ir A. S. apgaule savo ir vienas kito naudai įgijo svetimą turtą: susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą apgaule savo ir kitų naudai įgyti svetimą turtą – draudimo išmokas dėl tyčia padarytų eismo įvykių ir inscenizuojant automobilių dalių vagystes, T. L., A. S. ir T. A. ne vėliau kaip 2014 m. spalio 2 d. atitinkamomis dalimis (A. S. – 25 procentai, T. A. – 25 procentai, T. L. – 50 procentų automobilio vertės) už 17 397,48 Eur (60 070 Lt) įsigijus automobilį „Volvo S80“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini), kaip priemonę nusikaltimams daryti ir 2014 m. spalio 2 d. VĮ „Regitra“ Vilniaus filiale, esančiame Lentvario g. 7, Vilniuje, užregistravus jį T. A. vardu, tyčia inscenizavo automobilio dalių vagystę, t. y. laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 2 d. 14.00 val. iki 2014 m. gruodžio 3 d. 8.45 val. prie namo, esančio Taikos g. 84, Vilniuje, inscenizavo automobilio „Volvo S80“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kuris draudimo bendrovėje UAB DK „PZU Lietuva“ (dabartinis pavadinimas – ADB „Gjensidige“) buvo apdraustas kasko draudimu, dalių vagystę, kurios metu išdaužus automobilio vairuotojo durelių stiklą buvo pavogta vairo oro pagalvė, monitorius, abu šoniniai veidrodėliai, priekiniai žibintai ir apdailos grotelės, padarant paminėtam automobiliui sugadinimų (teismo pastaba – konkretus dokumentas, kuriame nustatyti automobilio sugadinimai, nurodytas skundžiamuose teismų nuosprendžiuose). Tęsdamas nusikalstamą veiką, T. A. 2014 m. gruodžio 8 d. pateikė prašymą UAB DK „PZU Lietuva“ dėl draudimo išmokos pervedimo į jo banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke, ir pasirašė 2014 m. gruodžio 18 d. įvykio aplinkybių surašymo protokolą, kuriame nurodė melagingus duomenis apie vagystę iš automobilio. Minėtų dokumentų pagrindu dėl panaudotos apgaulės draudimo bendrovė ADB „Gjensidige“ T. A. išmokėjo 5 764,91 Eur kasko draudimo išmoką už sugadintą automobilį „Volvo S80“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), 2015 m. sausio 22 d. pervesdama pinigus į T. A. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke. Gautą draudimo išmoką bendrininkų grupės nariai pasidalino nenustatytomis dalimis. Tokiu būdu, veikdami kartu, apgaule dėl inscenizuotos automobilio „Volvo S80“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), dalių vagystės savo ir bendrininkų naudai įgijo svetimą turtą – 5 764,91 Eur draudimo išmoką.

T. A. melagingai pranešė apie nebūtą nusikaltimą: jis, turėdamas tikslą gauti draudimo išmoką, 2014 m. gruodžio 3 d. 9.40 val. Taikos gatvėje, Vilniuje, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto šeštojo policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjui S. S. (S. S.), būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingą įskundimą ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą bei melagingų parodymų davimą, pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą, t. y. pareiškime pateikė žinomai tikrovės neatitinkančius, melagingus duomenis apie tai, kad laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 2 d. 14.00 val. iki 2014 m. gruodžio 3 d. 8.45 val. Taikos g. 84, Vilniuje, išdaužus automobilio „Volvo S80“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo durelių stiklą buvo pavogta vairo oro pagalvė, monitorius, abu šoniniai veidrodėliai, priekiniai žibintai ir apdailos grotelės, žinodamas, kad automobilio dalių vagystė buvo inscenizuota jo, T. L. ir A. S.. Šio pareiškimo pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 12-1-03159-13 pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, šio tyrimo metu T. A. buvo pripažintas nukentėjusiuoju bei civiliniu ieškovu ir tą pačią dieną 9.55 val., 2013 m. gruodžio 12 d. 9.50 val. buvo apklaustas kaip liudytojas.

T. L., T. A. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) baudžiamoji byla nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (veika Nr. 28 – 2015 m. vasario 17 d. eismo įvykis), dėl to, kad jie, A. S. ir J. F. apgaule savo ir kitų naudai įgijo svetimą turtą: veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą apgaule savo ir kitų naudai įgyti svetimą turtą – draudimo išmokas už inscenizuotus eismo įvykius, T. L., A. S., T. A., J. F. ne vėliau kaip 2014 m. lapkričio 18 d. atitinkamomis dalimis (A. S. – 16,6 procento, T. L. – 16,6 procento, T. A. – 16,6 procento ir J. F. – 50 procentų automobilio vertės) įsigijus automobilį „Volvo XC60“, VIN (duomenys neskelbtini), kaip priemonę nusikaltimams daryti ir 2014 m. lapkričio 18 d. VĮ „Regitra“ Vilniaus filiale, esančiame Lentvario g. 7, Vilniuje, užregistravus M. J. vardu, J. F. tyčia padarė eismo įvykį, žinodamas, kad paties draudėjo tyčiniais veiksmais sukeltas eismo įvykis pripažįstamas nedraudžiamuoju, t. y. 2015 m. vasario 17 d. 15.20 val. Savanorių žiedinėje sankryžoje, Vilniuje, J. F., vairuodamas M. J., kaip savininko, vardu registruotą automobilį „Volvo XC60“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini), tyčia susidūrė su V. S. (V. S.) vairuojamu vilkiku „MAN 26.463“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (valstybiniai numeriai Baltarusijos Respublikos), kuris Baltarusijos Respublikos draudimo bendrovėje „Eximgarant of Belarus“ buvo apdraustas įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, tokiu būdu sąmoningai apgadino abu automobilius (teismo pastaba – konkretus dokumentas, kuriame nustatyti automobilio „Volvo XC60“ sugadinimai, nurodytas skundžiamuose teismų nuosprendžiuose). Po to, tęsdami nusikalstamą veiką, siekdami gauti draudimo išmoką, J. F. ir V. S., kuris nesuprato, kad eismo įvykį J. F. padarė tyčia, t. y. būdamas J. F. suklaidintas dėl eismo įvykio aplinkybių ir tariamos jo, t. y. V. S., kaltės, užpildė 2015 m. vasario 17 d. eismo įvykio deklaraciją, įrašydami joje J. F. inscenizuoto eismo įvykio aplinkybes, šią deklaraciją 2015 m. vasario 23 d. J. F. pateikė UAB „Remeks Lietuva“, esančiai Ukmergės g. 315B, Vilniuje, o ši tą pačią dieną persiuntė draudimo bendrovei UAB DK „PZU Lietuva“ (dabartinis pavadinimas ADB „Gjensidige“), esančiai Konstitucijos pr. 7, Vilniuje. Minėtų dokumentų pagrindu dėl panaudotos apgaulės Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras M. J. išmokėjo 8 308,69 Eur įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo išmoką už sugadintą automobilį „Volvo XC60“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), 2015 m. balandžio 3 d. pervesdamas pinigus į M. J. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Swedbank“ banke. Gautą draudimo išmoką bendrininkų grupės nariai pasidalino nenustatytomis dalimis. Tokiu būdu, veikdami kartu, apgaule dėl tyčia padaryto eismo įvykio savo ir M. J. naudai įgijo svetimą draudimo bendrovės „Eximgarant of Belarus“ turtą – 8 308,69 Eur draudimo išmoką.

T. L. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) baudžiamoji byla nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (veika Nr. 31 – 2015 m. gegužės 22 d. eismo įvykis), dėl to, kad jis ir A. S. apgaule savo ir kitų naudai įgijo svetimą turtą: jie, susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą apgaule savo ir kitų naudai įgyti svetimą turtą – draudimo išmokas už inscenizuotus eismo įvykius, T. L. ir A. S. ne vėliau kaip 2014 m. vasario 19 d. atitinkamomis dalimis (A. S. – 15 procentų, T. L. – 85 procentai automobilio vertės) už 20 273,40 Eur (70 000 Lt) įsigijus automobilį „Volvo S80“, VIN (duomenys neskelbtini), kaip priemonę nusikaltimams daryti ir 2014 m. vasario 19 d. VĮ „Regitra“ Vilniaus filiale, esančiame Lentvario g. 7, Vilniuje, užregistravus jį A. S. vardu, A. S. tyčia padarė eismo įvykį, žinodamas, kad paties draudėjo tyčiniais veiksmais sukeltas eismo įvykis pripažįstamas nedraudžiamuoju, t. y. 2015 m. gegužės 22 d. 0.05 val. Savanorių žiedinėje sankryžoje, Vilniuje, A. S., vairuodamas savo, kaip savininko, vardu registruotą automobilį „Volvo S80“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini), tyčia susidūrė su D. D. (D. D.) vairuojamu vilkiku „Iveco MP440E42“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (valstybiniai numeriai Baltarusijos Respublikos), kuris Baltarusijos Respublikos draudimo bendrovėje „Belkoopstrakh“ buvo apdraustas įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, tokiu būdu sąmoningai apgadino abu automobilius (teismo pastaba – konkretus dokumentas, kuriame nustatyti automobilio „Volvo S80“ sugadinimai, nurodytas skundžiamuose teismų nuosprendžiuose). Po to, tęsdami nusikalstamą veiką ir vykdydami bendrą nusikalstamą planą, siekdami gauti draudimo išmoką, A. S. ir D. D., kuris nesuprato, kad eismo įvykį A. S. padarė tyčia, t. y. būdamas A. S. suklaidintas dėl eismo įvykio aplinkybių ir tariamos jo, t. y. D. D., kaltės, užpildė 2015 m. gegužės 22 d. eismo įvykio deklaraciją, įrašydami joje A. S. inscenizuoto eismo įvykio aplinkybes, šią deklaraciją 2015 m. gegužės 26 d. A. S. pateikė draudimo bendrovei AB „Lietuvos draudimas“, esančiai J. Basanavičiaus g. 12, Vilniuje. Minėtų dokumentų pagrindu dėl panaudotos apgaulės draudimo bendrovė AB „Lietuvos draudimas“ A. S. išmokėjo 5 407,94 Eur įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo išmoką už sugadintą automobilį „Volvo S80“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), 2015 m. liepos 27 d. pervesdama pinigus į A. S. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Swedbank“ banke. Gautą draudimo išmoką bendrininkų grupės nariai pasidalino nenustatytomis dalimis. Tokiu būdu T. L. ir A. S., veikdami kartu, apgaule dėl tyčia padaryto eismo įvykio vienas kito naudai įgijo svetimą turtą – 5 407,94 Eur draudimo išmoką.

T. L. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), T. A. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) ir BK 300 straipsnio 1 dalį baudžiamoji byla nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (veika Nr. 32 – 2015 m. birželio 9 d. eismo įvykis), dėl to, kad jie ir A. S., R. V. apgaule savo ir kitų naudai įgijo svetimą turtą: jie, susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą apgaule savo ir kitų naudai įgyti svetimą turtą – draudimo išmokas už inscenizuotus eismo įvykius, A. S., T. A. ir T. L. ne vėliau kaip 2014 m. spalio 2 d. atitinkamomis dalimis (A. S. – 25 procentai, T. A. – 25 procentai, T. L. – 50 procentų automobilio vertės) už 17 397,48 Eur (60 070 Lt) įsigijus automobilį „Volvo S80“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini), kaip priemonę nusikaltimams daryti ir 2014 m. spalio 2 d. VĮ „Regitra“ Vilniaus filiale, esančiame Lentvario g. 7, Vilniuje, užregistravus T. A. vardu, T. A. ir R. V. tyčia padarė eismo įvykį, žinodami, kad paties draudėjo tyčiniais veiksmais sukeltas eismo įvykis pripažįstamas nedraudžiamuoju, t. y. 2015 m. birželio 9 d. 13.15 val. Dzūkų gatvėje, Vilniuje, R. V., vairuodamas UAB „Atsakingi sprendimai“ priklausantį automobilį „Volvo FM7“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), VIN YV2J4DEA0YA510748, kuris draudimo bendrovės „AAS Gjensidige Baltic“ Lietuvos filiale (dabartinis pavadinimas – ADB „Gjensidige“) buvo apdraustas įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, tyčia atsitrenkė į T. A. vairuojamą ir jo, kaip savininko, vardu registruotą automobilį „Volvo S80“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), tokiu būdu sąmoningai apgadino automobilius (teismo pastaba – konkretus dokumentas, kuriame nustatyti automobilio „Volvo S80“ sugadinimai, nurodytas skundžiamuose teismų nuosprendžiuose). Tęsdami nusikalstamą veiką ir vykdydami bendrą nusikalstamą planą, siekdami gauti draudimo išmokas, T. A. ir R. V. eismo įvykio vietoje užpildė 2015 m. birželio 9 d. eismo įvykio deklaraciją, įrašydami joje inscenizuoto eismo įvykio aplinkybes, šią deklaraciją 2015 m. birželio 15 d., išsiųsdamas iš elektroninio pašto (duomenys neskelbtini), T. A. pateikė draudimo bendrovei ADB „Gjensidige“, esančiai T. Ševčenkos g. 21, Vilniuje. Minėtų dokumentų pagrindu dėl panaudotos apgaulės draudimo bendrovė ADB „Gjensidige“ išmokėjo T. A. 14 338,06 Eur įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo išmoką už sugadintą automobilį „Volvo S80“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), 2015 m. liepos 15 d. pervesdama pinigus į T. A. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke. Gautą draudimo išmoką bendrininkų grupės nariai pasidalino nenustatytomis dalimis. Tokiu būdu T. L., A. S., T. A. ir R. V., veikdami kartu, apgaule dėl tyčia padaryto eismo įvykio savo ir bendrininkų naudai įgijo svetimą turtą – 14 338,06 Eur draudimo išmoką.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

Kasaciniais skundais nuteistieji T. A., M. A. ir jų gynėjas advokatas G. Kaminskas prašo T. A., M. A. išteisinti ir baudžiamąją bylą nutraukti arba grąžinti baudžiamąją bylą nagrinėti iš naujo. Kasatoriai skunduose nurodo:

Valstybinį kaltinimą byloje palaikiusi prokurorė L. Golubkienė ir bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas buvo šališki. Prokurorė 2022 m. gruodžio 9 d. bylą nagrinėjusiam teisėjui Vladimirui Berezovskiui (Vladimir Berezovskij) pareiškė nušalinimą, motyvuodama tuo, kad teisėjas pažeidė etikos, pagarbos žmogui, teisingumo ir nešališkumo, pavyzdingo elgesio principus. Teisėjo elgesį, nurodydama tuos pačius argumentus, prokurorė apskundė ir Teisėjų etikos ir drausmės komisijai (toliau – TEDK). Teisėjas V. Berezovskis TEDK pateiktame paaiškinime nurodė, kad prokurorė, naudodamasi jų pažintimi, siekė neformalaus bendravimo bylos klausimais („prokurorė siekė sau procesinio palankumo“), kelis kartus vykusių neformalių pokalbių metu išreiškė savo vienareikšmišką poziciją dėl bylos baigties. Tokiu būdu, teisėjo vertinimu, prokurorė galimai siekė daryti poveikį bylą nagrinėjančiam teismui, kad būtų priimtas jai palankus nuosprendis. Be to, teisėjas 2021 m. gruodžio 16 d. per programėlę „Viber“ iš prokurorės gavo žinutę, kurią suprato kaip grasinimą dėl bylos išnagrinėjimo rezultato.

Prokuroro vaidmuo baudžiamajame procese ir jam įstatymu suteiktos išimtinės procesinės galios, organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, palaikant valstybinį kaltinimą, leidžia kategoriškai teigti, kad prokurorui keliami ne mažesni nešališkumo standartai nei teisėjui. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir nacionalinių teismų formuojamoje teismų praktikoje nurodyti teismo nešališkumo reikalavimai tiesiogiai taikytini ir prokurorui. Vertinant prokuroro, kaip ir teisėjo, nešališkumą, taikytini tie patys subjektyvusis ir objektyvusis nešališkumo testai. Prokuroras, kaip ir kiti BPK 57 straipsnio 2 dalyje nurodyti subjektai, gali būti nušalintas tuo atveju, jei yra bent vienas iš BPK 58 straipsnio 1 dalyje nurodytų nušalinimo pagrindų. Pirmiau aptartos aplinkybės patvirtina, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytas nušalinimo pagrindas – kai proceso dalyviai (teisėjas V. Berezovskis) nurodo kitokias aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių BPK 57 straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens (prokurorės L. Golubkienės) nešališkumu.

Apeliacinės instancijos teismas, skundžiamame nuosprendyje pasisakydamas dėl pirmosios instancijos teismo ir prokurorės šališkumo, nepagrįstai nurodė, kad byloje nenustatyta jokių duomenų, jog bylą išnagrinėjęs teismas būtų buvęs šališkas tiek subjektyviuoju, tiek objektyviuoju aspektais. Teismas nors ir pripažino, kad prokurorės L. Golubkienės ir teisėjo V. Berezovskio tarpusavio bendravimas nebuvo profesionalus, tačiau padarė nepagrįstą išvadą, jog toks bendravimas nesutrukdė teisėjui priimti vidiniu įsitikinimu, kurį suformavo byloje surinktų, ištirtų ir įvertintų įrodymų visetas, pagrįsto sprendimo. Teismų praktikoje pripažįstama, jog taikant objektyvųjį testą užtenka abejonių, kad BPK 57 straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys gali būti šališki, tai yra šių asmenų nu(si)šalinimo pagrindas. Būtent teisėjo ir prokurorės šališkumas šiuo atveju nulėmė selektyvų įrodymų vertinimą bei dvejopų standartų taikymą.

Pagal BPK nuostatas, prokuroro nušalinimas – tai procesinė garantija, užtikrinanti, kad baudžiamasis procesas būtų objektyvus, nešališkas ir teisingas. Prokuroras negali dalyvauti procese, jei yra aplinkybių, leidžiančių pagrįstai abejoti jo objektyvumu. Pirmiau aptartos aplinkybės paaiškėjo tik po to, kai prokurorė pareiškė nušalinimą teisėjui ir apskundė jį TEDK, nors patys veiksmai buvo atlikti daug anksčiau. Teisėjas apie juos neinformavo proceso dalyvių, visus metus tylėjo apie jam daromą spaudimą, nors tai tiesiogiai turėjo įtakos jų teisėms ir pareigoms procese, jų likimui. T. A., M. A. ir jų gynėjas 2022 m. gruodžio 27 d. pareiškė nušalinimą prokurorei, o nuo nušalinimo teisėjui susilaikė, tikėdamiesi, kad teisėjas pats nusišalins. Tačiau teismas, remdamasis BPK 59 straipsnio 1 dalimi, prokurorei pareikštą nušalinimą atmetė, nes byloje jau buvo baigtas įrodymų tyrimas ir tai būtų užvilkinę bylos nagrinėjimą. Tokiu būdu buvo pažeista T. A. ir M. A. konstitucinė teisė į gynybą. Be to, kadangi nušalinimą prokurorei pareiškė T. A. ir M. A. gynėjas (nė vienas iš kitų kaltinamųjų ir (ar) jų gynėjų nušalinimų nereiškė), jiems buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, nesant jokių tiesioginių įrodymų, selektyviai vertinant byloje nustatytas aplinkybes ir taikant dvejopus standartus, šis nuosprendis kelia dar daugiau įtarimų dėl teismo ir prokurorės šališkumo, galimo jų susitaikymo ar konflikto užglaistymo pasekmių bei jų įtakos T. A. ir M. A..

Nagrinėjamoje byloje ikiteisminio tyrimo pareigūno 2015 m. rugsėjo 7 d. nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal draudimo bendrovės „PZU Lietuva“ pareiškimą. Draudimo bendrovė apskundė šį nutarimą prokurorui, kuris 2015 m. spalio 1 d. nutarimu atsisakė tenkinti draudimo bendrovės skundą. Šį nutarimą draudimo bendrovė apskundė ikiteisminio tyrimo teisėjui, 2015 m. lapkričio 2 d. nutartimi draudimo bendrovės skundas buvo atmestas. Ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis aukštesnės instancijos teismui nebuvo skundžiama, todėl 2015 m. lapkričio 9 d. įsiteisėjo, kartu įsiteisėjo sprendimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Nepaisant to, Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo A. Koržovo 2015 m. lapkričio 26 d. nutarimu, išnagrinėjus tą patį draudimo bendrovės „PZU Lietuva“ pareiškimą, paminėti ankstesni nutarimai buvo panaikinti ir pradėtas ikiteisminis tyrimas (tačiau ikiteisminio tyrimo teisėjo 2015 m. lapkričio 2 d. nutartis liko galioti). 2015 m. lapkričio 26 d. nutarimas buvo priimtas, remiantis išimtinai Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 15 straipsnio 4 dalimi, suteikiančia aukštesniajam prokurorui teisę nagrinėti skundą, nenurodant nė vieno BPK nustatyto ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagrindo. Šiame nutarime nekalbama apie naujas draudimo bendrovės nurodytas aplinkybes, apie paties prokuroro nustatytas naujas aplinkybes ar nusikalstamos veikos požymius, ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pareiškime nurodytoms aplinkybėms, kurios jau buvo tikrintos ir teismo įvertintos, patikslinti. BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punktas draudžia pradėti baudžiamąjį procesą, esant prokuroro sprendimui nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad, priešingai nei konstatavo apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje buvo pažeistas dvigubo baudžiamumo negalimumo (lot. non bis in idem) principas. Vertinant ikiteisminio tyrimo pradėjimo teisėtumą, reikšmingos ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nustatytos naujos aplinkybės apie tuomečio draudimo bendrovės „PZU Lietuva“ atstovo J. M. (J. M.) sąsajas su pagrindiniu bylos tyrėju M. J. ir prokuratūros atstovais.

Teismai nukrypo nuo kasacinės instancijos teismo formuojamos teismų praktikos dėl asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės, parodymų vertinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-276-976/2015; 2023 m. lapkričio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-236-495/2023, 6–8 punktai), juos suabsoliutindami, darydami netiesiogines sąsajas su kitais bylos įrodymais ir niekuo nepagrįstas išvadas. Teismai privalėjo įvertinti, kad pagrindinei liudytojai K. Š. ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Ši liudytoja teisme patvirtino, kad savo parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme davė tam, kad „apgintų save ir savo vaiką“ (2021 m. gegužės 11 d. teisiamojo posėdžio protokolas). Taigi akivaizdu, kad jos „įsipareigojimas“ sakyti tiesą buvo paveiktas savo ir vaiko gynybos. Taip pat teismai nevertino ir nepasisakė dėl argumentų, susijusių su liudytojos K. Š. parodymuose esančiais prieštaravimais ir galimai padarytais BPK pažeidimais, atliekant tiek jos, tiek ir kitų liudytojų bei įtariamųjų apklausas ikiteisminio tyrimo metu.

Iš bylos medžiagos galima padaryti išvadą, kad, būdami suinteresuoti bylos perspektyva, tyrėjas ir prokuroras, susitarę su K. Š., atleido ją nuo baudžiamosios atsakomybės, mainais gaudami bylai naudingus ir jų pačių sukurtus netiesioginius K. Š. parodymus, patvirtinančius abejonių keliančius jos buvusio vyro A. S. užrašus, beje, buvusius pas ją ir jos žinioje. Analizuojant K. Š. proceso metu duotus parodymus, matyti akivaizdūs netikslumai, prieštaravimai kitiems jos parodymams ir itin detalus 10 metų senumo įvykių, sužinotų iš A. S. žodžių ir jo įvykių vertinimo, prisiminimas, nors pats A. S. teisme teigė neprisimenantis, kad būtų apie tai, tiek ir taip kalbėjęs su K. Š.. Pati K. Š. apklausiama negalėjo atsakyti, kodėl A. S. jai nuo 2013 m. viską detaliai pasakojo apie visus automobilius, „akcijas“, dalis ir avarijas.

Reikšminga ir tai, kad liudytoja K. Š. 2021 m. gegužės 11 d. teisme parodė, jog „M., mano nuomone, yra ne prie ko. Jos vardu užregistravo automobilį, avarijas darė be jos, o ji tiesiog figūravo dokumentuose, nemanau, kad ji tuo metu suvokė problemos dydį. Ji dalyvaudavo pasisėdėjimuose, bet nesigirdavo, nežinau, ar ji girdėjo, kai kiti girdavosi. <...>“ Kratos metu paimtame A. S. sąsiuvinyje, jo užrašuose niekur nefigūruoja M. A. pavardė, jos dalis ar dalys, prisidedant prie automobilių pirkimo, išmokos jai ir pan. T. A. teisme parodė, kad M. vardu registruodavo apie 5 automobilius per metus, jis pats juos pirkdavo savo ar skolintais pinigais, remontuodavo turėdamas tikslą parduoti, apdrausdavo. M. važinėdavo vienu iš tokių automobilių. Dviejuose iš trijų M. A. inkriminuotų veikų buvo įvažiuota į M. paliktą automobilį stovėjimo aikštelėje prie jos namų ir vienu atveju ji pati atsitrenkė į nesaugiai iš stovėjimo vietos pajudėjusį automobilį. Pastaruoju atveju abiejų instancijų teismai šio automobilio vairuotoją išteisino kaip nepadariusį nusikalstamos veikos. M. A. nė vieno iš trijuose įvykiuose dalyvavusių vairuotojų nepažinojo, su jais nebuvo bendravusi, tai patvirtina teismų nustatytos faktinės aplinkybės.

Taigi, teismai T. A. ir M. A., taikydami baudžiamąją atsakomybę ir jų veiksmuose nustatydami BK 182 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų nusikalstamų veikų požymius, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

Skundžiami nuosprendžiai priimti netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, netinkamai įvertinus įrodymus, kurie surinkti esmingai pažeidus BPK ir Prokuratūros įstatymo nuostatas pradėto ikiteisminio tyrimo metu, nepašalinus tarp jų esančių prieštaravimų, remiantis spėjimais ir prielaidomis. Nuosprendžiai neatitinka jų turiniui keliamų reikalavimų.

Nagrinėjamoje byloje buvo neteisėtai pradėtas ikiteisminis tyrimas. UAB DK „PZU Lietuva“ 2015 m. rugpjūčio 19 d. raštu Nr. 23/10-54981 kreipėsi į Lietuvos kriminalinės policijos biurą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo dėl galimai inscenizuotų eismo įvykių. Ikiteisminio tyrimo pareigūno 2015 m. rugsėjo 7 d. nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, nenustačius, kad buvo padarytos nusikalstamos veikos. Draudimo bendrovė paminėtą nutarimą apskundė prokurorui. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 4-ojo skyriaus prokuroro 2015 m. spalio 1 d. nutarimu draudimo bendrovės skundas buvo atmestas. Draudimo bendrovės skundas dėl paminėtų nutarimų buvo atmestas ir Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2015 m. lapkričio 2 d. nutartimi, kuri Vilniaus apygardos teismui nebuvo skundžiama ir 2015 m. lapkričio 9 d. įsiteisėjo. Vilniaus apygardos prokuratūroje 2015 m. spalio 22 d. buvo gautas draudimo bendrovės raštas dėl UAB DK „PZU Lietuva“ 2015 m. rugpjūčio 19 d. medžiagos pridėjimo prie ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-50235-15. Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas, nustatęs, kad pareiškimo patikslinimo metu gauti duomenys, apklausiant UAB DK „PZU Lietuva“ atstovą J. M. ir iš VĮ „Regitra“ duomenų bazės surenkant informaciją apie pareiškime nurodytuose eismo įvykiuose dalyvavusius automobilius, nebuvo pakankamas pagrindas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (BPK 168 straipsnio 1 dalis), 2015 m. lapkričio 26 d. nutarimu panaikino prokuroro 2015 m. spalio 1 d. bei ikiteisminio tyrimo pareigūno 2015 m. rugsėjo 7 d. nutarimus ir pradėjo ikiteisminį tyrimą Nr. 02-2-00707-15.

Pagal BPK 4 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas, baudžiamasis procesas Lietuvoje vyksta išimtinai pagal Baudžiamojo proceso kodekse nustatytas taisykles. 2015 m. lapkričio 26 d. nutarimas, kuriuo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 02-2-00707-15, priimtas remiantis vien tik Prokuratūros įstatymo 15 straipsnio 4 dalimi, kuri aukštesniajam prokurorui suteikia tik bendro pobūdžio teisę nagrinėti skundą ar pranešimą dėl proceso įstatymo pažeidimo, bet nenustato ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagrindų ir tvarkos. Taigi, 2015 m. lapkričio 26 d. nutarimas priimtas nesant ir nenurodžius nė vieno BPK nustatyto teisinio pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą ir esant įsiteisėjusiam 2015 m. lapkričio 2 d. procesiniam sprendimui dėl to paties dalyko bei tuo pačiu pagrindu.

BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktas, kaip pagrįstai nurodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, draudžia pradėti baudžiamąjį procesą, esant prokuroro sprendimui nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu. Prokuroro nutarimas atsisakyti naikinti ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, lygiai kaip ir ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis palikti tokį nutarimą galioti, taip pat nutraukia baudžiamąjį procesą.

Iš 2015 m. lapkričio 26 d. nutarimo ir jį priimant nagrinėto UAB DK „PZU Lietuva“ prašymo matyti, kad šio nutarimo priėmimo metu nebuvo skundo, pranešimo apie proceso įstatymo pažeidimą, naujo ir žemesniojo prokuroro nenagrinėto pranešimo apie nusikaltimą, nenurodytos naujos ir anksčiau priimant sprendimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nežinotos aplinkybės. Pats aukštesnysis prokuroras taip pat nenustatė nusikalstamos veikos požymių T. L. veiksmuose. Be to, šį nutarimą priėmusiam aukštesniajam prokurorui buvo žinoma, kad sprendimas atsisakyti pradėti T. L. ikiteisminį tyrimą pagal UAB DK „PZU Lietuva“ 2015 m. rugpjūčio 19 d. pareiškimą jau yra įsiteisėjęs.

Visa tai leidžia daryti išvadą, kad, priimant 2015 m. lapkričio 26 d. nutarimą, buvo pažeistas non bis in idem principas (BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktas), pažeista speciali atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą ginčijimo tvarka (BPK 168 straipsnio 5 dalis), o pats ikiteisminis tyrimas pradėtas, nenurodžius privalomo procesinio teisinio pagrindo. Akivaizdu, kad šiuo nutarimu nebuvo konstatuoti nusikalstamų veikų požymiai, kaip to reikalauja BPK 166 straipsnio 1 dalies 2 punktas, o buvo tik pakartotinai vertinamos jau išnagrinėtame UAB DK „PZU Lietuva“ 2015 m. rugpjūčio 19 d. pareiškime nurodytos aplinkybės, nepaisant įsiteisėjusios ikiteisminio tyrimo teisėjo 2015 m. lapkričio 2 d. nutarties dėl tų pačių aplinkybių.

Neteisėtas ikiteisminio tyrimo pradėjimas lėmė ir kitus pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytus sistemingus esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus ir esmingai suvaržė kaltinamųjų bei kitų proceso dalyvių teises. Menamų klausimų uždavimas bei pavienių asmenų fotonuotraukų rodymas, apklausų protokoluose tik kaltinimo versijai palankios informacijos fiksavimas suformavo savo turiniu ydingus duomenis, kurių dalimi paremtas T. L. ir UAB „Auto Idea“ priimtas pirmosios instancijos teismo nuosprendis.

Apeliacinės instancijos teismas, skirtingai nei pirmosios instancijos teismas, skundžiamame nuosprendyje atsisakė pripažinti, kad ikiteisminis tyrimas byloje buvo pradėtas neteisėtai (91–94 punktai). Padarydamas tokią išvadą, teismas nepasisakė, kaip vertina tai, kad aukštesniojo prokuroro 2015 m. lapkričio 26 d. nutarime nenurodyta, kokiu BPK nustatytu pagrindu panaikinami ankstesni nutarimai ir kokiu BPK nurodytu pagrindu pradedamas ikiteisminis tyrimas; draudimo bendrovės 2015 m. spalio 22 d. prašyme, lyginant jį su draudimo bendrovės 2015 m. rugpjūčio 19 d. pareiškimu, nebuvo nurodyta jokių naujų aplinkybių, tokių nenustatė ir aukštesnysis prokuroras 2015 m. lapkričio 26 d. nutarime.

Taigi, neteisėtai pradėto ikiteisminio tyrimo metu (nuo 2015 m. lapkričio 26 d. iki 2019 m. spalio 10 d.) surinkti duomenys negali būti pripažinti įrodymais šioje byloje.

Be to, skundžiami nuosprendžiai grindžiami išimtinai pagrindinės kaltinimo liudytojos K. Š. parodymais, kuriuose ji perpasakojo neva girdėtus buvusio sutuoktinio A. S. ir jo draugo T. L. pokalbius, jos komentarais apie A. S. rankraštinius užrašus. Rankraštinių užrašų turinio pats A. S. nepaaiškino nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant žemesnės instancijos teismuose. Byloje nebuvo atlikta rašysenos ekspertizė, todėl nėra neginčijamai nustatyta, ar visi rankraštiniai užrašai ar jų dalis tikrai yra surašyti paties A. S. ar kito asmens. Aišku viena, kad tuos užrašus rašė tikrai ne T. L.. Negana to, byloje nėra objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad užrašuose minimas „T.“, „T.“ reiškia būtent T. L., o įvairūs skaičiavimai ar panašios į draudimo išmoką sumos dalybos reiškia realiai įvykusias, o ne svajojamas ir geidžiamas dalybas. Lygiai taip pat ir kitų vardų „D.“, „A.“, „A.“, „J.“, „M.“, „A.“, „T.“ priskyrimas kaltinamiesiems tėra spėjimas. Byloje nėra nustatyta ir patikrinta, kad užrašuose išvardyti remonto darbai atlikti, automobilių detalės panaudotos, jų kainos yra realios, todėl įrašų tikrumas nėra patvirtintas. Taigi, aptariamuose užrašuose esančių skaičiavimų pagrindu apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 241, 412, 423, 453, 501, 523, 527, 529 punktuose padarytos išvados tėra prielaidos apie tam tikrus sutapimus.

T. L. vadovaujama UAB „Auto Idea“ užsiėmė automobilių remontu, įskaitant pagal suderintas su draudimo bendrove sąmatas, ir pirkimu–pardavimu, todėl atskirų įrašų priskyrimas prie inkriminuoto nusikalstamo veikimo galimas tik esant objektyviems įrodymams, o tokių įrodymų byloje nėra. Pas T. L. paimti ir apžiūrėti užrašai taip pat pirmiausia sietini su UAB „Auto Idea“ veikla, nesant tai paneigiančių įrodymų, jų siejimas su kaltinime aprašytomis veikomis grindžiamas išimtinai ikiteisminio tyrimo pareigūno prielaidomis, kuriomis negalima grįsti kaltės.

Žemesnės instancijos teismai padarė prielaidą ir dėl to, kad neva keli automobiliai specialiai buvo įgyti draudžiamiesiems eismo įvykiams inscenizuoti. Tačiau tokį spėjimą paneigia aplinkybės, kad šie automobiliai buvo apynaujai, detalės ir jų remontas brangūs, po remonto juos būtinai reikėjo tikrinti autorizuotuose servisuose, kelis kartus eismo įvykiuose dalyvavusį automobilį sunkiau parduoti, todėl tokių eismo įvykių ekonominė nauda abejotina. Spėjimų pagrindu padarytos išvados ir dėl automobilių priklausymo keliems asmenims, nes objektyvių duomenų, patvirtinančių pinigų judėjimą tarp asmenų, nėra. Reikšminga ir tai, kad ne visais A. S. įrašais buvo tikima, nes, pagal kaltinimo ir K. Š. pasakojimų logiką, turto vertintoją A. V. buvo galima pagrįstai įtarti bendrininkavimu, tačiau jis baudžiamojon atsakomybėn nebuvo traukiamas.

Pasisakant dėl juridiniam asmeniui inkriminuotų nusikalstamų veikų, reikšminga tai, kad UAB „Auto Idea“ gautas draudimo lėšas panaudojo sugadintų automobilių remontui. Byloje nėra objektyvių duomenų, kad gauti pinigai būtų išgryninti ir pasidalinti tarp fizinių asmenų ar panaudoti kitai bendrovės veiklai, o ne konkretiems suderintose su draudimu sąmatose išvardytiems remonto darbams. Tik automobilis „Volvo XC60“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), (2012 m. gruodžio 17 d. eismo įvykis, veika Nr. 12) nebuvo suremontuotas dėl užsitęsusio civilinio proceso. Todėl darytina išvada, kad naudos negavo nei traukiamas baudžiamojon atsakomybėn juridinis asmuo, nei T. L..

Pagal suformuluotus sukčiavimo kaltinimus akivaizdu, kad nuteistieji geriausiu atveju galėjo tartis tik dėl neapibrėžto dydžio draudimo išmokos gavimo, nes iš anksto numatyti, kokia bus apskaičiuota remonto sąmata, nėra ir nebuvo jokios galimybės. Baudžiamoji teisė grindžiama kiekvieno kaltinamojo veiksmų ir atitinkamai atsakomybės individualizavimu. Tačiau skundžiamais nuosprendžiais asmenų veikos pagal BK 182 straipsnio 2 dalį kvalifikuotos neindividualizuojant asmenų atsakomybės ir nenustačius kiekvieno jų asmeniškai spėjamai užvaldytos sumos, taikant solidariosios atsakomybės institutą.

Motyvuojamoji dalis

Skundžiami nuosprendžiai naikintini dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ir esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų.

Kasaciniu skundu nuteistojo D. J. gynėjas advokatas R. Tilindis prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 11 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. vasario 11 d. nuosprendį panaikinti ir D. J. baudžiamąją bylą nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

Skundžiami nuosprendžiai pagrįsti neteisėtai pradėto ikiteisminio tyrimo metu surinktais įrodymais, nepašalinus tarp jų esančių prieštaravimų bei netinkamai juos įvertinus, ir neatitinka jų turiniui keliamų reikalavimų.

Nagrinėjamoje byloje buvo neteisėtai pradėtas ikiteisminis tyrimas. UAB DK „PZU Lietuva“ 2015 m. rugpjūčio 19 d. raštu Nr. 23/10-54981 kreipėsi į Lietuvos kriminalinės policijos biurą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo dėl galimai inscenizuotų eismo įvykių. Ikiteisminio tyrimo pareigūno 2015 m. rugsėjo 7 d. nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, nenustačius, kad buvo padarytos nusikalstamos veikos. Draudimo bendrovė paminėtą nutarimą apskundė prokurorui. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 4-ojo skyriaus prokuroro 2015 m. spalio 1 d. nutarimu draudimo bendrovės skundas buvo atmestas. Draudimo bendrovės skundas dėl paminėtų nutarimų buvo atmestas ir Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2015 m. lapkričio 2 d. nutartimi, kuri Vilniaus apygardos teismui nebuvo skundžiama ir įsiteisėjo. Vilniaus apygardos prokuratūroje 2015 m. spalio 22 d. buvo gautas draudimo bendrovės raštas dėl UAB DK „PZU Lietuva“ 2015 m. rugpjūčio 19 d. medžiagos pridėjimo prie ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-50235-15. Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas, nustatęs, kad pareiškimo patikslinimo metu gauti duomenys, apklausiant UAB DK „PZU Lietuva“ atstovą J. M. ir surenkant informaciją apie pareiškime nurodytuose eismo įvykiuose dalyvavusius automobilius, nebuvo pakankamas pagrindas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (BPK 168 straipsnio 1 dalis), 2015 m. lapkričio 26 d. nutarimu panaikino prokuroro 2015 m. spalio 1 d. bei ikiteisminio tyrimo pareigūno 2015 m. rugsėjo 7 d. nutarimus ir pradėjo ikiteisminį tyrimą Nr. 02-2-00707-15.

Pagal BPK 4 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas, baudžiamasis procesas Lietuvoje vyksta išimtinai pagal Baudžiamojo proceso kodekse nustatytas taisykles. 2015 m. lapkričio 26 d. nutarimas, kuriuo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 02-2-00707-15, priimtas remiantis vien tik Prokuratūros įstatymo 15 straipsnio 4 dalimi, kuri aukštesniajam prokurorui suteikia tik bendro pobūdžio teisę nagrinėti skundą ar pranešimą dėl proceso įstatymo pažeidimo, bet nenustato ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagrindų ir tvarkos. Taigi, 2015 m. lapkričio 26 d. nutarimas priimtas, nesant ir nenurodžius nė vieno BPK imperatyviai apibrėžto teisinio pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą ir esant įsiteisėjusiam 2015 m. lapkričio 2 d. procesiniam sprendimui dėl to paties dalyko bei tuo pačiu pagrindu. BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktas, kaip pagrįstai nurodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, draudžia pradėti baudžiamąjį procesą, esant prokuroro sprendimui nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu. Prokuroro nutarimas atsisakyti naikinti ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, lygiai kaip ir ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis palikti tokį nutarimą galioti, taip pat nutraukia baudžiamąjį procesą ir toks procesas gali būti atnaujintas tik paaiškėjus naujoms aplinkybėms.

Iš 2015 m. lapkričio 26 d. nutarimo ir jį priimant nagrinėto UAB DK „PZU Lietuva“ prašymo matyti, kad šio nutarimo priėmimo metu nebuvo skundo, pranešimo apie proceso įstatymo pažeidimą, naujo ir žemesniojo prokuroro nenagrinėto pranešimo apie nusikaltimą, nenurodytos naujos ir anksčiau priimant sprendimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nežinotos aplinkybės. Pats aukštesnysis prokuroras taip pat nenustatė nusikalstamos veikos požymių D. J. ar kitų asmenų veiksmuose. Be to, šį nutarimą priėmusiam aukštesniajam prokurorui buvo žinoma, kad sprendimas atsisakyti pradėti D. J. ikiteisminį tyrimą pagal UAB DK „PZU Lietuva“ 2015 m. rugpjūčio 19 d. pareiškimą jau yra įsiteisėjęs.

Visa tai leidžia daryti išvadą, kad, priimant 2015 m. lapkričio 26 d. nutarimą, buvo pažeistas non bis in idem principas (BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktas), pažeista speciali atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą ginčijimo tvarka (BPK 168 straipsnio 5 dalis), o pats ikiteisminis tyrimas pradėtas nenurodžius privalomo procesinio teisinio pagrindo ir nenustačius naujų aplinkybių. Akivaizdu, kad šiuo nutarimu nebuvo konstatuoti nusikalstamų veikų požymiai, kaip to reikalauja BPK 166 straipsnio 1 dalies 2 punktas, o buvo tik pakartotinai vertinamos jau išnagrinėtame UAB DK „PZU Lietuva“ 2015 m. rugpjūčio 19 d. pareiškime nurodytos aplinkybės, nepaisant įsiteisėjusios ikiteisminio tyrimo teisėjo 2015 m. lapkričio 2 d. nutarties dėl tų pačių aplinkybių.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pripažino, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 02-2-00707-15 pradėtas esmingai pažeidžiant BPK reikalavimus, dėl to buvo pažeisti ir BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtinto non bis in idem principo reikalavimai – dalis kaltinamųjų buvo pakartotinai persekiojami už tą pačią veiką. Nepaisant to, 1049 punkte teismas nepagrįstai nurodė, kad esmingai pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymą pradėto ikiteisminio tyrimo metu gauti duomenys gali būti pripažinti tinkamais įrodymais, o padarytus pažeidimus pradedant ikiteisminį tyrimą pavadino formaliais, akcentuodamas negalimumą riboti prokuroro teisės reaguoti į duomenis apie galimai padarytas nusikalstamas veikas. Tokie teiginiai prieštarauja to paties teismo skundžiamame nuosprendyje konstatuotoms kitoms aplinkybėms: 1) nuosprendyje remiamasi Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro 2019 m. gegužės 22 d. nutarimu, kuriame teigiama, kad esą non bis in idem principas nėra absoliutus, nes yra teisinė galimybė atnaujinti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, tačiau tai ikiteisminio tyrimo metu nebuvo daroma (1042 punktas); 2) nuosprendyje konstatuoti ir kiti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, dėl kurių tam tikri duomenys nepripažinti įrodymais (1051 punktas); 3) nuosprendyje ne kartą konstatuotas ydingas ir prieštaraujantis baudžiamojo proceso įstatymui ikiteisminio tyrimo organizavimas.

Apeliacinės instancijos teismas, skirtingai nei pirmosios instancijos teismas, skundžiamame nuosprendyje atsisakė pripažinti, kad ikiteisminis tyrimas byloje buvo pradėtas neteisėtai (91–94 punktai). Padarydamas tokią išvadą, teismas nepasisakė, kaip vertina tai, kad aukštesniojo prokuroro 2015 m. lapkričio 26 d. nutarime nenurodyta, kokiu BPK nustatytu pagrindu panaikinami ankstesni nutarimai ir kokiu BPK nurodytu pagrindu pradedamas ikiteisminis tyrimas; draudimo bendrovės 2015 m. spalio 22 d. prašyme, lyginant jį su draudimo bendrovės 2015 m. rugpjūčio 19 d. pareiškimu, nebuvo nurodyta jokių naujų aplinkybių, tokių nenustatė ir aukštesnysis prokuroras 2015 m. lapkričio 26 d. nutarime.

Taigi, neteisėtai, be jokio teisinio procesinio pagrindo pradėto ikiteisminio tyrimo metu (nuo 2015 m. lapkričio 26 d. iki 2019 m. spalio 10 d.) surinkti duomenys negali būti pripažinti įrodymais šioje byloje.

Be to, D. J. priimti skundžiami nuosprendžiai grindžiami išimtinai pagrindinės kaltinimo liudytojos K. Š. parodymais, kuriuose ji perpasakojo neva girdėtus buvusio sutuoktinio A. S. ir jo draugo T. L. pokalbius apie civilinę bylą dėl to paties eismo įvykio. Duomenų apie D. J. ir jam inkriminuotą eismo įvykį A. S. užrašuose nėra. D. J. iki šio eismo įvykio nepažinojo kito eismo įvykio dalyvio D. B., byloje nėra šią aplinkybę paneigiančių duomenų. Kaltinimo liudytoja K. Š. taip pat nepažinojo D. J.. D. J., D. B. ir T. L. viso proceso metu nuosekliai neigė tyčinį eismo įvykio pobūdį, byloje nėra jokio objektyvaus duomens apie šių asmenų susitarimą veikti bendrai nusikalstamai.

Abu teismai taikė skirtingus standartus, vertindami kaltinimo liudytojos K. Š. parodymus D. J. epizode ir, pavyzdžiui, Ž. K. ir E. K. bei A. K. ir E. V. epizoduose (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 151, 216 punktai), o tai vertintina kaip duomenų pripažinimo įrodymais taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnyje, esminis pažeidimas. Be to, skundžiami nuosprendžiai grindžiami spėjimais bei prielaidomis, susijusiomis su A. S. ir T. L. kalbomis apie užsitęsusį su draudimo bendrove civilinį procesą, kuriame D. J. niekaip nedalyvavo; T. L. automobilių sustatymu ekspertų apžiūrai; kartu nurodoma, kad byloje negauta duomenų apie ikiteisminio tyrimo pareigūnų įtaką K. Š. parodymams, tačiau nevertinta tai, jog skyrybų kontekste ši liudytoja turėjo priežasčių apkalbėti buvusį sutuoktinį A. S. ir jo draugą T. L..

Nors apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pripažįstama, kad ilgas laiko tarpas tarp įvykio ir apklausų objektyviai daro įtaką galimybėms prisiminti detales, tačiau kartu keliamos prielaidos apie tai, kad D. B., T. L. ir T. G. nurodytos atskiros skirtingos detalės esą patvirtina tiek jų, tiek D. J. kaltę. Nepagrįstas ir apeliacinės instancijos teismo pateiktas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 2 d. sprendimo civilinėje byloje dėl to paties eismo įvykio vertinimas, kadangi tariama žinia apie eismo įvykio inscenizavimą grindžiama išimtinai vienintelės liudytojos K. Š. parodymais, kurių nepatvirtina joks kitas įrodymas.

Dėl nurodytų aplinkybių skundžiami nuosprendžiai naikintini dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ir esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų.

Vilniaus apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė L. Golubkienė atsiliepimu į nuteistųjų ir jų gynėjų kasacinius skundus prašo nuteistųjų T. A., M. A. ir jų gynėjo advokato G. Kaminsko, nuteistųjų T. L., juridinio asmens UAB „Auto Idea“ ir jų gynėjo advokato R. Tilindžio, nuteistojo D. J. gynėjo advokato R. Tilindžio kasacinius skundus atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinius skundus nurodo:

Kasaciniuose skunduose nepagrįstai nurodoma, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 02-2-00707-15 buvo pradėtas neteisėtai. Apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas, kad Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas 2015 m. lapkričio 26 d. nutarimu, panaikindamas žemesniojo prokuroro 2015 m. spalio 1 d. nutarimą, kuriuo nutarta nenaikinti nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, bei ikiteisminio tyrimo pareigūno 2015 m. rugsėjo 7 d. nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ir pradėdamas ikiteisminį tyrimą, BPK nuostatų nepažeidė. Iki paminėto 2015 m. lapkričio 26 d. nutarimo priėmimo joks sprendimas nutraukti procesą, kuris atitiktų BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytą galutinį sprendimą, byloje nebuvo priimtas. Asmenys dėl jiems šioje byloje inkriminuotų nusikalstamų veikų anksčiau baudžiamąja tvarka nebuvo nei persekiojami, nei nubausti. Todėl apeliacinės instancijos teismas, skirtingai nei pirmosios instancijos teismas, taip pat pagrįstai konstatavo, kad non bis in idem principas nebuvo pažeistas.

BPK 170 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad aukštesnysis prokuroras nustato prokurorų padarytus proceso įstatymų pažeidimus, panaikina neteisėtus ar nepagrįstus jų nutarimus ir duoda prokurorams privalomus nurodymus, išskyrus nurodymą, kokį proceso sprendimą priimti. Prokuratūros įstatymo 15 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad aukštesnysis prokuroras, gavęs skundą ar pranešimą dėl proceso įstatymo pažeidimo, gali jį nagrinėti pats arba pagal kompetencijos nuostatus perduoti nagrinėti kitam aukštesniajam prokurorui. Prokuroro priimtą proceso sprendimą gali išnagrinėti tik vienas aukštesnysis prokuroras, priimdamas motyvuotą nutarimą.

Nustatęs papildomas aplinkybes – gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą apie padarytą nusikalstamą veiką arba pats nustatęs nusikalstamos veikos požymius, prokuroras privalo į jas reaguoti, atlikdamas jam pavestas funkcijas. Vien aplinkybė, kad įsiteisėjusia ikiteisminio tyrimo teisėjo 2015 m. lapkričio 2 d. nutartimi buvo patvirtintas atsisakymas pradėti ikiteisminį tyrimą, nereiškia, jog klausimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo negali būti sprendžiamas iš naujo. Nagrinėjamu atveju aukštesniajam prokurorui nustačius, kad prokuroro nutarimas nepradėti ikiteisminio tyrimo yra neteisėtas bei nepagrįstas, ir dėl to jį panaikinus, pagrįstai, vadovaujantis BPK 166 straipsniu, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Nepagrįsti ir nuteistųjų T. A., M. A. bei jų gynėjo kasacinių skundų argumentai dėl pirmosios instancijos teismo (teisėjo V. Berezovskio) ir prokurorės L. Golubkienės šališkumo.

Apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino situaciją ir pagrįstai bei motyvuotai konstatavo, kad teisėjo V. Berezovskio ir prokurorės L. Golubkienės šališkumas nenustatytas. Deklaratyvūs kasatorių argumentai, kad T. A. ir M. A. apkaltinamieji nuosprendžiai buvo priimti dėl to, jog jie kartu su savo gynėju pareiškė prokurorei nušalinimą. Pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis, kaip pagrįstai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, nebuvo išimtinai palankus tik prokurorei, nuosprendžiu dalis kaltinamųjų buvo nuteisti, dalis išteisinti, dėl dalies asmenų baudžiamasis procesas nutrauktas, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Prokurorės šališkumas nenustatytas ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 27 d. nutartimi.

Kasaciniuose skunduose, be kita ko, nesutinkama su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų padarytomis išvadomis dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo. Kasatoriai iš esmės pateikia savą byloje tirtų įvykių interpretavimą, kvestionuoja atskirų bylos duomenų, susijusių su K. Š., A. S. parodymais, vertinimą ir jų įrodomąją reikšmę, nurodo, kad atitinkamos aplinkybės baudžiamojoje byloje nebuvo neginčijamai nustatytos. Tačiau tokie kasatorių argumentai nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teisminė instancija, iš naujo vertinanti įrodymus dėl jų patikimumo bei pakankamumo.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, tinkamai pritaikė baudžiamojo proceso ir baudžiamojo įstatymo normas.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo T. A. ir jo gynėjo advokato G. Kaminsko, nuteistosios M. A. ir jos gynėjo advokato G. Kaminsko, nuteistųjų T. L., juridinio asmens UAB „Auto Idea“ ir jų gynėjo advokato R. Tilindžio, nuteistojo D. J. gynėjo advokato R. Tilindžio kasaciniai skundai atmestini.

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. gegužės 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-9/2012). Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimus kasacinės instancijos teismas nagrinėja tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-274-788/2019, 12 punktas; 2025 m. balandžio 1 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-59-628/2025, 11 punktas).

Taigi kasacinių skundų argumentai, kuriais ginčijamas žemesnės instancijos teismų atliktas bylos įrodymų vertinimas ir pateikiamas savas jų vertinimas, nesutinkama su skundžiamais nuosprendžiais nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis (pavyzdžiui, dėl automobilių įsigijimo konkrečiai eismo įvykiams inscenizuoti; dėl šių automobilių įsigijimo dalimis ir jų realaus priklausymo keliems asmenims; dėl eismo įvykių inscenizavimo; apgaule įgytų lėšų pasidalijimo ir pan.), keliamas įrodymų pakankamumo kaltinimuose nurodytoms aplinkybėms pagrįsti klausimas, bus nagrinėjami tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl prokurorės ir pirmosios instancijos teismo nešališkumo

Nuteistųjų T. A., M. A. ir jų gynėjo advokato kasaciniuose skunduose nurodoma, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas ir prokurorė buvo šališki dėl prokurorės siekiamo neformalaus bendravimo su teisėju, galimai neleistinos įtakos darymo teismui, kad būtų priimtas prokurorei palankus sprendimas. Teigiama, kad prokurorui keliami tokie pat nešališkumo reikalavimai, kaip ir teismui. Kasatorių manymu, kadangi nušalinimą prokurorei pareiškė T. A. ir M. A. gynėjas (nė vienas iš kitų kaltinamųjų ir / ar jų gynėjų nušalinimų nereiškė), jiems buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, nesant jokių tiesioginių įrodymų, selektyviai vertinant byloje nustatytas aplinkybes ir taikant dvejopus standartus, kuris kelia dar daugiau įtarimų dėl teismo ir prokurorės šališkumo. Tokiu būdu buvo pažeista T. A. ir M. A. konstitucinė teisė į gynybą.

Apeliaciniuose skunduose taip pat buvo keliamas klausimas dėl prokurorės ir teismo nešališkumo. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė išvadą, kad apeliantų argumentai dėl prokurorės ir pirmosios instancijos teismo šališkumo yra nepagrįsti, nes byloje nebuvo nustatyta, jog prokurorė buvo priešiškai nusistačiusi šioje byloje įtrauktų proceso dalyvių atžvilgiu ar subjektyviai suinteresuota šios bylos baigtimi. Pagal BPK 2 straipsnio nuostatas, prokuroro pareiga yra atskleisti nusikalstamas veikas padariusius asmenis ir pagal nustatytas byloje aplinkybes palaikyti valstybinį kaltinimą tam, kad nusikalstamas veikas padarę asmenys būtų teisingai nubausti. Taip pat nenustatyta BPK 58 straipsnyje įtvirtintų pirmosios instancijos teismo (teisėjo) nušalinimo pagrindų. Pirmosios instancijos teisme bylą nagrinėjęs teisėjas priėmė nuosprendį, kuris nebuvo išimtinai palankus tik prokurorei, – nuosprendžiu dalis kaltinamųjų buvo nuteisti, dalis – išteisinti, dėl dalies asmenų baudžiamasis procesas buvo nutrauktas, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, tai paneigia apeliantų nurodomas aplinkybes dėl teisėjo šališkumo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutiko, kad prokurorės L. Golubkienės ir teisėjo V. Berezovskio tarpusavio bendravimas nebuvo profesionalus, tačiau toks bendravimas nesutrukdė teisėjui priimti nešališko sprendimo. Nesutikti su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis nėra teisinio pagrindo.

Teismo nešališkumo reikalavimas laikytinas viena iš asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių, taip pat vienu iš pagrindų, užtikrinančių asmens teises baudžiamajame procese. Teisė į nešališką teismą ginama tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu ir yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, 58, 59 straipsniuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gruodžio 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-246-1073/2024, 18 punktas).

Baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių garantija į tai, kad byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo prieš proceso dalyvius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-185-976/2021, 13 punktas).

Šališku pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėja nors vienas teisėjas, negalintis dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Šiame straipsnyje pateiktas teisėjo nušalinimo pagrindų sąrašas nėra baigtinis, BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punktas leidžia grįsti nušalinimą ir kitomis, šiame straipsnyje nenurodytomis, aplinkybėmis, tačiau keliančiomis pagrįstų abejonių teisėjo nešališkumu. Teismo šališkumas gali būti konstatuotas, kai nustatomos aplinkybės, patvirtinančios teismo suinteresuotumą priimti kuriai nors vienai proceso šaliai palankų sprendimą ar tendencingą proceso organizavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-61/2010; 2019 m. birželio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-150-689/2019, 14 punktas; 2020 m. vasario 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-5-976/2020, 6 punktas).

Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – subjektyvųjį ir objektyvųjį. Subjektyvusis nešališkumas reiškia, kad nė vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Objektyvusis nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-5-976/2020, 6 punktas; 2021 m. vasario 18 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-30-689/2021, 12 punktas; 2022 m. kovo 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-76-719/2021, 76 punktas).

Kasatoriai iš esmės kelia klausimą dėl šališkumo objektyviuoju aspektu, motyvuodami tuo, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog taikant objektyvųjį testą užtenka vien abejonių dėl BPK 57 straipsnio 2 dalyje nurodytų asmenų šališkumo ir tai yra šių asmenų nu(si)šalinimo pagrindas. Tačiau teismų praktikoje pabrėžiama, kad vien tik šalių nuomonės nepakanka nešališkumo reikalavimo pažeidimui konstatuoti. Turi būti nustatytos aplinkybės, pagrindžiančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą. Ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, nuteistojo (kaltinamojo) požiūris, nors ir yra svarbus, tačiau nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia abejonė gali būti laikoma pagrįsta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-5-976/2020, 6 punktas). Todėl kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti visas šališkumo požymių atsiradimą lėmusias aplinkybes, taip pat teismo ar teisėjo veiksmus, kurių imamasi visoms abejonėms dėl nešališkumo pašalinti.

Nagrinėjamoje byloje nustatytos tokios su keliamu teismo ir prokurorės nešališkumo klausimu susijusios aplinkybės:

2021 m. balandžio 8 d. teisiamojo posėdžio metu, prieš pradedant įrodymų tyrimą ir vėliau proceso dalyviams buvo išaiškinta teisė pareikšti nušalinimus, tačiau nušalinimų niekas nereiškė. 2022 m. spalio 6 d. posėdžio metu byloje baigus įrodymų tyrimą, kitas posėdis paskirtas 2022 m. gruodžio 13 d., kai turėjo būti pradedama klausytis prokurorės baigiamosios kalbos.

2022 m. gruodžio 9 d. byloje gautas prokurorės L. Golubkienės pareiškimas dėl teisėjo V. Berezovskio nušalinimo, motyvuojant tuo, kad teisėjas pažeidė etikos, pagarbos žmogui, teisingumo ir nešališkumo, pavyzdingo elgesio principus, baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas. Nušalinimas grindžiamas teisiamųjų posėdžių metu teisėjo išsakytomis pastabomis prokurorei dėl baudžiamosios bylos, kaltinamojo akto kokybės, nepagarbiu, nemandagiu ir nekorektišku elgesiu prokurorės atžvilgiu. Dėl to prokurorė nurodė patyrusi psichologinį stresą, prašė pertraukos emocinei būsenai stabilizuoti. Pareiškime minimi 2022 m. balandžio 26 d. bei 2022 m. balandžio 28 d., 2022 m. spalio 6 d. vykę posėdžiai, kurių metu, pareiškėjos manymu, teisėjas elgėsi neprofesionaliai, nedalykiškai ir buvo šališkas prokurorės atžvilgiu. Nešališkumas taip pat grindžiamas tuo, kad teisėjas nebuvo pakankamai susipažinęs su bylos medžiaga, be to, deklaravęs draugišką pažintį su kai kuriais šioje byloje dalyvaujančiais advokatais, buvo galimai palankus jų atžvilgiu ir šališkas prokurorės atžvilgiu. Prokurorės įsitikinimu, šios aplinkybės patvirtina BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytą teisėjo nušalinimo pagrindą.

2022 m. gruodžio 13 d. posėdžio metu proceso dalyviai informuoti apie prokurorės pareikštą nušalinimą teisėjui, kartu pranešant, kad prokurorė iki pareikšto nušalinimo byloje kreipėsi į Teisėjų etikos ir drausmės komisiją (toliau – TEDK) 2022 m. spalio 20 d. pareiškimu, kuriame nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes ir prašė teisėjui iškelti drausmės bylą. Proceso dalyviai supažindinti su teisėjo TEDK pateiktais paaiškinimais ir TEDK sprendimu atsisakyti nagrinėti pareiškimą Komisijoje. Atsisakymas nagrinėti motyvuojamas tuo, kad pareiškime nurodytos aplinkybės yra susijusios su teismo procesine veikla (atsakyme TEDK, be kita ko, nurodė, kad teisiamųjų posėdžių metu teisėjo bendravimas su proceso dalyviais, tarp jų su prokurore, šiuo atveju negali būti vertinamas kaip grubus, šiurkštus, nepagarbus. Tam tikrais momentais teisėjo griežčiau išsakytos pastabos, prašymai nesiginčyti, savaime nėra pagrindas spręsti dėl jo drausminės atsakomybės). Šio posėdžio metu teismas taip pat pranešė proceso dalyviams apie neformalų bendravimą su prokurore ir jos darytą poveikį teismui dėl bylos ir pagarsino susirašinėjimą su prokurore.

2022 m. gruodžio 13 d. proceso dalyviams buvo išsiųsti pirmiau paminėti dokumentai ir nustatytas terminas raštu išreikšti pozicijai dėl prokurorės pareikšto nušalinimo teisėjui. Iš esmės visi proceso dalyviai savo pareiškimuose nurodė, kad pagrindų teisėją nušalinti (jam nusišalinti) nėra, tik kaltinamojo P. R. gynėjas nurodė, kad, atsižvelgiant į paaiškėjusią informaciją, siekiant išvengti bet kokių abejonių dėl šališkumo, tiek teisėjas, tiek prokurorė turi nusišalinti.

2022 m. gruodžio 27 d. kaltinamųjų M. A. ir T. A. gynėjas pareiškė nušalinimą prokurorei L. Golubkienei. Tokiam nušalinimui pritarė kaltinamųjų E. A. bei A. L. gynėjai, nurodydami, kad prokurorė savo elgesiu, kelis kartus neformaliai bendraudama su teisėju, išreiškė poziciją dėl bylos baigties, galimai siekė sau palankaus sprendimo, neformaliais metodais darė spaudimą teisėjui. Galimas prokurorės subjektyvumas įžvelgtas ir dėl jos pačios pasisakymų.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 7 d. nutartimi nušalinimai teisėjui ir prokurorei atmesti. Toks sprendimas motyvuojamas tuo, kad prokurorės teisėjui pareikštas nušalinimas siejamas su įrodymų tyrimo metu, prokurorės vertinimu, teisėjo netinkamu elgesiu jos atžvilgiu ir proceso veiksmais 2021–2022 metais. Nušalinimas pareikštas byloje jau baigus įrodymų tyrimą, sudarius posėdžių grafiką baigiamosioms kalboms ir kaltinamųjų paskutiniajam žodžiui, taigi nėra pareikštas laiku. Ypač vertinant šios bylos sudėtingumą bei apimtį ir tai, kad ši byla buvo pripažinta greičiau nagrinėtina. Nurodoma, kad prokurorės pareiškime dėstomos aplinkybės jau buvo svarstytos TEDK – pastaroji pateikė prokurorei išsamų atsakymą dėl to, kad šios aplinkybės nesudaro pagrindo tokį pareiškimą priimti. Todėl prokurorės pareiškimas TEDK net nebuvo nagrinėjamas ir atmestas kaip nepagrįstas.

Kaltinamųjų M. A. ir T. A. gynėjo pareikštas nušalinimas prokurorei netenkintas, motyvuojant tuo, kad tokioje proceso stadijoje toks nušalinimo instituto taikymas nėra savalaikis ir nepasieks nušalinimo institutu siekiamo tikslo.

Iš aptartų aplinkybių matyti, kad šioje byloje nagrinėjamu atveju teismo šališkumą kasatoriai grindžia galimai prokurorės darytu poveikiu, apie kurį proceso dalyviams pranešė pats teismas. Ši aplinkybė nagrinėjamu atveju yra svarbi, vertinant, ar kasacinio skundo argumentai dėl galimo teismo šališkumo yra pagrįsti, nes iš Konstitucijos ir įstatymų kylantys aukšti reikalavimai teisėjui įpareigoja patį teisėją imtis priemonių, kad būtų šalinamos bet kokios prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl nešališkumo, taip pat pranešti ir apie jo nagrinėjamoje byloje daromą neleistiną poveikį.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis nešališkumo principo reikalavimais, pranešė apie prokurorės teisėjui pareikštą nušalinimą ir veiksmus, inicijuojant drausmės bylos iškėlimą, ir apie kitokį bendravimą su prokurore, visus šiuos faktus paviešino proceso dalyviams, kad šie galėtų pareikšti nuomones dėl to, ar jiems nekyla abejonių dėl teismo nešališkumo. Bylos aplinkybės patvirtina, kad pats teisėjas neturėjo jokio pagrindo manyti, jog jis dėl tokių prokurorės veiksmų gali turėti išankstinį nusistatymą ar būti tendencingas ir yra pagrindas nusišalinti. Kartu teismas ėmėsi būtiniausių priemonių, kad būtų pašalintos galimos proceso dalyvių abejonės dėl teismo nepriklausomumo ir nešališkumo objektyviuoju aspektu. Proceso dalyviams buvo pateikta visa su nušalinimo klausimu susijusi medžiaga ir skirtas laikas susipažinti su šia medžiaga ir išsakyti savo pozicijas. Tokiais pirmosios instancijos teismo veiksmais buvo tinkamai įgyvendinta teisėjo pareiga pranešti apie aplinkybes, kurios gali būti svarbios proceso dalyvių apsisprendimui dėl nušalinimo. Akivaizdu, kad teismas ėmėsi priemonių procesui nagrinėjamoje byloje organizuoti taip, kad proceso dalyviams negalėtų susidaryti įspūdis, jog teismas galėtų būti tendencingas, vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi ir pan. Ši situacija atitiko ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką, pagal kurią objektyviojo nešališkumo reikalavimas reiškia, kad teisingumas ne tik buvo vykdomas, bet ir buvo matoma, kad jis vykdomas (pvz., Didžiosios kolegijos 2015 m. balandžio 23 d. sprendimas byloje Morice prieš Prancūziją, peticijos Nr. 29369/10, 73–78 punktai; 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimas byloje Denisov prieš Ukrainą, peticijos Nr. 76639/11, 61 ir 63 punktai). Svarbu pažymėti, kad beveik visi kaltinamieji ir jų gynėjai, taip pat ir kasatoriai, pareiškė, kad jie nemato pagrindų teisėjui nu(si)šalinti. Taigi, nei kasatorių, nei kitų proceso dalyvių teisė pareikšti nušalinimus nebuvo apribota. O tai, kad kasatoriai nepareiškė teisėjui nušalinimų, patvirtina, kad jiems nekilo jokių pagrįstų abejonių teismo nepriklausomumu ir nešališkumu.

Aptartos aplinkybės patvirtina, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismo teisėjas pagrįstai nenusišalino nuo šios bylos nagrinėjimo, nors pats teisėjas aptartus prokurorės veiksmus vertino kaip galimai daromą poveikį. Atsižvelgiant į teismų ir teisėjų statusą bei Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtintas nepriklausomumo garantijas, nėra galima situacija, kad kiekvienu galimai daromo neleistino poveikio atveju teisėjas ar teismas turėtų nusišalinti. Teisėjas turi būti atsparus bet kokiai išorinei įtakai ir neleisti, kad jo priimami procesiniai sprendimai būtų paveikti neteisėtų trečiųjų asmenų veiksmų ar spaudimo. Ši taisyklė taikytina ne tik galutiniams sprendimams, bet ir tokių sprendimų priėmimo procesui, kaip procesiniams sprendimams (ne)nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo. Jeigu teisėjas nepagrįstai nusišalina nuo bylos nagrinėjimo dėl jam daromo poveikio, gali būti pasiektas tokiu poveikiu siektas neteisėtas tikslas, o tai neabejotinai pažeidžia teisėjo ar teismo nepriklausomumo principą, kenkia teismo, kaip teisminės valdžios, autoritetui. Teisėjo (teismo) nusišalinimas, motyvuojant daromu poveikiu, sudaro prielaidas proceso dalyviams abejoti teismo nepriklausomumu ir manyti, kad teismas yra pažeidžiamas. Todėl teisėjas ar teismas turi būti atsparus neteisėtam poveikiui ir nenusišalinti nuo bylos nagrinėjimo, nesant tam įstatyme nustatyto pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-76-719/2021, 90 punktas).

Kasatoriai pirmosios instancijos teismo šališkumą įžvelgia ir dėl nuteistiesiems nepalankių šio teismo išvadų, padarytų vertinant įrodymus. Pažymėtina, kad tai nėra pakankamas pagrindas tam, kad būtų konstatuotas teismo šališkumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-150-689/2019, 15 punktas). Toks kasacinio skundo argumentas dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo yra deklaratyvus ir nesudaro pagrindo abejoti šio teismo nešališkumu. Be kita ko, teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai. Turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-113-303/2019, 6.2 punktas).

Kasatoriai taip pat kelia klausimą ir dėl prokurorės L. Golubkienės šališkumo. Tačiau teisėjų kolegija nenustatė, jog ši prokurorė buvo priešiškai nusistačiusi šios bylos proceso dalyvių atžvilgiu ar subjektyviai suinteresuota šios bylos baigtimi. Prokurorė, panašiai kaip ir teismo atveju, oficialiai kreipėsi dėl bylą nagrinėjusio teisėjo nušalinimo, pareiškime nurodydama aplinkybes, kurios, jos manymu, suteikia pagrindą manyti, kad teisėjas gali būti šališkas. Iš esmės tas pačias aplinkybes ji nurodė ir TEDK bei proceso dalyviams. Prokurorės veiksmai, siekiant nušalinti teisėją nuo bylos nagrinėjimo, ar pareiškimas TEDK nagrinėjamu atveju negali būti vertinami kaip neleistinas poveikis teismui. Tokiu būdu prokurorė įgyvendino savo teisę reikšti nušalinimus procese. Byloje teismas taip pat pranešė proceso dalyviams apie neformalų bendravimą su prokurore ir galimai jos darytą poveikį teismui dėl bylos bei pagarsino susirašinėjimą su prokurore. Tačiau bylos medžiagoje nėra duomenų (jų nenurodo ir kasatoriai), kad neformalus teisėjo ir prokurorės bendravimas susijęs su konkrečia nagrinėjama byla, o tuo labiau kad toks bendravimas galėjo turėti įtakos tam, kad būtų šališkai išnagrinėta byla ar joje būtų priimtas neteisėtas ir nepagrįstas sprendimas.

Kartu pabrėžtina, kad prokuroro nešališkumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į jo procesines funkcijas ir jam keliamus reikalavimus. Prokuroras yra baudžiamojo proceso dalyvis, palaikantis valstybinį kaltinimą baudžiamojoje byloje ir įrodinėjantis, kad nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo yra kaltas (BPK 42 straipsnis). Bylos duomenimis grindžiamas prokuroro įsitikinimas, kad kaltinamasis yra kaltas, ir pastangos įrodyti kaltinimą savaime negali būti pagrindas konstatuoti prokuroro šališkumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-31-489/2022, 7.2 punktas).

Dėl draudimo persekioti ir bausti du kartus už tą pačią veiką (lot. non bis in idem) principo ir ikiteisminio tyrimo pradėjimo

Nuteistųjų ir jų gynėjų kasaciniuose skunduose nurodoma, kad šioje byloje buvo pažeisti BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtinto non bis in idem principo reikalavimai ir dalis kaltinamųjų buvo pakartotinai persekiojami už tą pačią veiką. Tokie argumentai grindžiami tuo, kad byloje buvo priimtas ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimas, kuris, pasinaudojus BPK nustatyta apskundimo tvarka, prokuroro nutarimu ir ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi buvo paliktas nepakeistas, tačiau vėliau aukštesniojo prokuroro nutarimu žemesniojo prokuroro ir ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimai panaikinti ir pradėtas ikiteisminis tyrimas. Kasatorių manymu, aukštesnysis prokuroras minėtus nutarimus panaikino ir pradėjo ikiteisminį tyrimą, pažeisdamas specialią atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą apskundimo tvarką, o pats ikiteisminis tyrimas pradėtas nenurodžius privalomo procesinio teisinio pagrindo ir nenustačius naujų aplinkybių. Šie kasacinių skundų argumentai nepagrįsti.

Dėl aptariamo principo reikalavimų pažeidimo žemesnieji teismai priėmė skirtingus sprendimus. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad baudžiamasis procesas buvo pradėtas pažeidžiant baudžiamojo proceso nuostatas bei non bis in idem principą, o apeliacinės instancijos teismas šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį panaikino, konstatavęs, kad šio principo reikalavimai nebuvo pažeisti.

Draudimo antrą kartą bausti už tą pačią nusikalstamą veiką principas (lot. non bis in idem) įtvirtintas tiek tarptautiniu, tiek nacionaliniu lygmeniu: Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje, BK 2 straipsnio 6 dalyje, BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte, taip pat Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 7 dalyje, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 50 straipsnyje, Konvencijos dėl Šengeno susitarimo, 1985 m. birželio 14 d. sudaryto tarp Beniliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos Vyriausybių dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo, įgyvendinimo (toliau – KŠSĮ) 54 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolo Nr. 7 4 straipsnyje. BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu. Tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek Lietuvos Respublikos teismų praktikoje šis principas aiškinamas taip, kad, priėmus baigtinį sprendimą byloje (įsiteisėjus teismo nuosprendžiui arba nutarčiai ar prokuroro nutarimui nutraukti procesą), negalima ne tik bausti, bet ir kartoti baudžiamojo proceso dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų, t. y. visumos konkrečių faktinių aplinkybių, susijusių su tuo pačiu kaltinamuoju ir neatsiejamai susijusių tarpusavyje laiko bei erdvės aspektu, kurių buvimas turi būti įrodomas siekiant nuteisti ar pradėti baudžiamąjį persekiojimą (EŽTT 1995 m. spalio 23 d. sprendimas byloje Gradinger prieš Austriją, peticijos Nr. 15963/90; 2001 m. gegužės 29 d. sprendimas byloje Franz Fisher prieš Austriją, peticijos Nr. 37950/97; Didžiosios kolegijos 2009 m. vasario 10 d. sprendimas byloje Sergey Zolotukhin prieš Rusiją, peticijos Nr. 14939/03; 2009 m. birželio 16 d. sprendimas byloje Ruotsalainen prieš Suomiją, peticijos Nr. 13079/03; 2017 m. birželio 13 d. sprendimas byloje Šimkus prieš Lietuvą, peticijos Nr. 41788/11) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-514-942/2015; 2020 m. kovo 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-74-719/2020, 16-17 punktai; 2021 m. vasario 18 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-23-648/2021, 9 punktas; 2024 m. spalio 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-119-719/2024, 65 punktas; ir kt.).

Tiek iš EŽTT, tiek iš kasacinės instancijos teismo praktikos matyti, kad spręsdami, ar nebuvo pažeistas non bis in idem principas, teismai nagrinėja tokius klausimus: 1) ar pirmoji sankcija buvo baudžiamojo pobūdžio; 2) ar pažeidimai, už kuriuos asmuo nubaustas (nuteistas), buvo tie patys (idem); 3) ar buvo priimtas galutinis sprendimas (res judicata); 4) ar procesas buvo kartojamas (bis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-172-719/2022, 16 punktas).

Iš baudžiamosios bylos medžiagos ir skundžiamų sprendimų turinio matyti, kad nagrinėjamam klausimui išspręsti aktualūs yra tokie sprendimai:

Ikiteisminio tyrimo pareigūno 2015 m. rugsėjo 7 d. nutarimu atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą dėl UAB DK „PZU Lietuva“ 2015 m. rugpjūčio 19 d. pareiškimo Nr. 23/10-54981 dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo dėl galimai inscenizuotų eismo įvykių ir apgaule gautų draudimo išmokų, nurodant, kad, atlikus patikrinimą apie pareiškime ir jo priede nurodytus asmenis, negauta duomenų, kad jie galėtų daryti nusikalstamas veikas, ir nėra pakankamai objektyvių, neginčijamų ir pagrįstų duomenų, leidžiančių teigti, kad buvo padarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Prokuroro 2015 m. spalio 1 d. nutarimu atmestas UAB DK „PZU Lietuva“ skundas dėl pareigūno 2015 m. rugsėjo 7 d. nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą panaikinimo, be kita ko, nurodant, kad jau yra atliekamas kitas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-50235-15 dėl galimo K. V. sukčiavimo ir dokumentų klastojimo.

Ikiteisminio tyrimo teisėjo 2015 m. lapkričio 2 d. nutartimi atmestas UAB DK „PZU Lietuva“ skundas dėl prokuroro 2015 m. spalio 1 d. nutarimo, kuriuo paliktas galioti ikiteisminio tyrimo pareigūno 2015 m. rugsėjo 7 d. nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, panaikinimo. Ši nutartis BPK X dalyje nustatyta tvarka apygardos teismui nebuvo skundžiama.

Vilniaus apygardos prokuratūroje 2015 m. spalio 22 d. gautas UAB DK „PZU Lietuva“ prašymas dėl 2015 m. rugpjūčio 19 d. medžiagos pridėjimo prie ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-50235-15.

Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas, susipažinęs su žemesniojo prokuroro 2015 m. spalio 1 d. nutarimu nenaikinti nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ir ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 01-1-50235-15, 2015 m. lapkričio 26 d. nutarimu, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 15 straipsnio 4 dalimi, panaikino pirmiau paminėtus prokuroro 2015 m. spalio 1 d. ir ikiteisminio tyrimo pareigūno 2015 m. rugsėjo 7 d. nutarimus ir pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal požymius nusikalstamų veikų, nustatytų BK 25 straipsnio 3 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje. Nutarime, be kita ko, nurodyta, kad pareiškimo patikslinimo metu atlikta vieno liudytojo apklausa ir informacijos apie kelių transporto priemones surinkimas iš VĮ „Regitra“ duomenų bazės yra nepakankamas pagrindas priimti pagrįstą procesinį sprendimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Atsižvelgiant į UAB DK „PZU Lietuva“ 2015 m. rugpjūčio 19 d. pareiškime ir vėlesniuose skunduose nurodomus faktus apie didelį galimai inscenizuotų eismo įvykių skaičių, į galimų įtariamųjų, siekiančių neteisėtai pasipelnyti gaunant draudimo išmokas, gausą, į panašaus pobūdžio eismo įvykius, į tai, kad minimuose eismo įvykiuose dalyvauja galimai tie patys, pažįstami ar net giminystės ryšiais susiję asmenys, priimant procesinį sprendimą buvo būtina ne apsiriboti formaliu pareiškime nurodytų aplinkybių patikrinimu, o dėl nurodytų faktų pradėti ikiteisminį tyrimą. Formalų patikrinimą atlikęs tyrėjas nesiėmė gautam pareiškimui išsamiai patikslinti reikalingų priemonių, kurių pagrindu būtų galima daryti pagrįstą išvadą, kad skunde nurodyti duomenys apie galimą nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi.

2019 m. gegužės 16 d. Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje gauti įtariamųjų skundai, kuriais prašoma panaikinti 2015 m. lapkričio 26 d. prokuroro nutarimą, nurodant, kad šis nutarimas yra neteisėtas, nes ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis BPK nustatyta tvarka nebuvo apskųsta, įsiteisėjo ir ikiteisminio tyrimo procesas buvo galutinai baigtas. Be to, šis nutarimas buvo priimtas, vadovaujantis Prokuratūros įstatymo 15 straipsnio 4 dalimi, negavus pareiškėjo skundo ar pareiškimo, nepaaiškėjus naujoms aplinkybėms, o tiktai gavus prašymą pridėti prie ikiteisminio tyrimo medžiagos dokumentus.

Generalinės prokuratūros prokuroro 2019 m. gegužės 22 d. nutarimu nutarta atsisakyti tenkinti įtariamųjų skundus.

Ikiteisminio tyrimo teisėjo 2019 m. birželio 25 d. nutartimi atmestas įtariamojo T. L. gynėjo skundas, konstatavus, kad Generalinės prokuratūros prokuroro 2019 m. gegužės 22 d. nutarimas atsisakyti patenkinti pareiškėjų skundus ir Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2015 m. lapkričio 26 d. nutarimas pradėti ikiteisminį tyrimą yra teisėti ir pagrįsti.

Esminis klausimas, keliantis abejonių kasatoriams dėl non bis in idem principo reikalavimų laikymosi, o kartu ir ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagrįstumo bei šio tyrimo metu gautų duomenų teisėtumo, yra tai, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas nepanaikinus ikiteisminio tyrimo teisėjo 2015 m. lapkričio 2 d. nutarties, kuria buvo atmestas UAB DK „PZU Lietuva“ skundas dėl prokuroro 2015 m. spalio 1 d. nutarimo palikti galioti ikiteisminio tyrimo pareigūno 2015 m. rugsėjo 7 d. nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ir įsiteisėjo du priešingi sprendimai dėl tų pačių aplinkybių. Todėl, atsižvelgiant į pirmiau aptartą EŽTT ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, šioje byloje dvigubo baudimo draudimo kontekste yra reikšmingas vertinimas, ar ikiteisminio tyrimo teisėjo 2015 m. lapkričio 2 d. nutartis laikytina galutiniu sprendimu (res judicata).

Svarbu paminėti, kad BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtinta baudžiamojo proceso negalimumo aplinkybė siejama su teismo nuosprendžiu dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartimi ar prokuroro nutarimu nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu ir nėra pasisakoma dėl sprendimų atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Tačiau EŽTT, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) ir kasacinės instancijos teismo praktika patvirtina, kad sprendimai, priimti nepradėjus baudžiamojo proceso, negali būti laikomi galutiniu sprendimu non bis in idem kontekste.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolo Nr. 7 aiškinamajame pranešime, pasisakant dėl 4-ojo straipsnio, nurodoma, kad non bis in idem principas taikomas ir apsauga pagal šį straipsnį suteikiama tik tais atvejais, kai asmuo galutinai nuteisiamas ar išteisinamas. Sprendimas yra galutinis, „jei, vartojant tradicinį terminą, jis įgijo res judicata (galutinai išspręsto klausimo / galutinio sprendimo) galią“. EŽTT praktikoje nurodoma, kad, norint nustatyti, ar konkretus sprendimas yra išteisinamasis ar apkaltinamasis nuosprendis, turi būti įvertintas tikrasis ginčijamo sprendimo turinys ir jo poveikis asmens padėčiai. Remdamasis Protokolo Nr. 7 4 straipsnio tekstu, EŽTT laikosi nuomonės, kad sąmoningas žodžių „išteisintas arba nuteistas“ pasirinkimas rodo, jog kaltinamojo „baudžiamoji“ atsakomybė buvo nustatyta įvertinus bylos aplinkybes – kitaip tariant, buvo priimtas sprendimas dėl bylos esmės. Kad toks vertinimas būtų įmanomas, būtina, kad sprendimą priimanti institucija pagal nacionalinę teisę turėtų įgaliojimus nagrinėti bylą iš esmės. Ši institucija privalo išnagrinėti arba įvertinti bylos medžiagoje esančius įrodymus ir nustatyti pareiškėjo dalyvavimą viename ar visuose įvykiuose, dėl kurių tyrimą atlieka institucijos, siekdama išsiaiškinti, ar kilo „baudžiamoji“ atsakomybė (EŽTT Didžiosios kolegijos 2019 m. liepos 8 d. sprendimas byloje Mihalache prieš Rumuniją, peticijos Nr. 54012/10, 97 punktas).

ESTT praktikoje galutinio sprendimo sąvoka aiškinama iš esmės analogiškai – siekiant nustatyti, ar sprendimas byloje yra tas sprendimas, kuriuo galutinai baigiamas asmens baudžiamasis procesas, kaip tai suprantama pagal KŠSĮ 54 straipsnį, reikia įsitikinti, kad šis sprendimas buvo priimtas išnagrinėjus bylą iš esmės (ESTT Didžiosios kolegijos 2016 m. birželio 29 d. sprendimas byloje Piotr Kossowski, Nr. C-486/14, 42 punktas).

Akivaizdu, kad, priimant sprendimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą BPK 168 straipsnio tvarka, bylos aplinkybės ir asmens kaltės klausimas iš esmės nėra ir negali būti išsprendžiami. Tai gali būti padaroma tik pradėjus ikiteisminį tyrimą, pripažinus asmenį įtariamuoju ar pateikus kaltinimą, kompetentingai institucijai surinkus ir ištyrus įrodymus bei jų pagrindu priėmus sprendimą dėl bylos esmės. Tokią išvadą pirmiausia lemia ribotas sąrašas su procesinėmis prievartos priemonėmis nesusijusių veiksmų, kurie gali būti atliekami renkant duomenis gautam skundui, pareiškimui ar pranešimui patikslinti (BPK 168 straipsnio 1 dalis), ir, antra, priimant tokį sprendimą nėra sprendžiamas kaltės klausimas ir asmeniui nekyla jokių neigiamų pasekmių, nes asmuo nėra pradedamas persekioti baudžiamąja tvarka. Taigi, pagal paminėtą EŽTT ir ESTT praktiką, nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą negali būti laikomas res judicata (galutiniu sprendimu).

Kasacinės instancijos teismo praktikoje taip pat konstatuota, kad nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą priimamas atlikus tam tikrą tyrimą, tačiau tas tyrimas nereiškia, kad asmuo, dėl kurio veikos tyrimas atliekamas, yra persekiojamas baudžiamąja tvarka. Pažymėta, kad nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą savo teisine reikšme neprilygsta nutarimui nutraukti ikiteisminį tyrimą, nes jis priimamas neištyrus įvykio iš esmės, o gavus papildomų duomenų apie įvykį, iš naujo sprendžiama dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-255-689/2020, 16 punktas). Tokiu būdu ir pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką sprendimas nepradėti ikiteisminio tyrimo nelaikomas res judicata sprendimu, draudžiančiu vėliau pradėti tyrimą ir traukti asmenis baudžiamojon atsakomybėn.

Nagrinėjamoje byloje susidariusi situacija, kai priimti iš pažiūros priešingi ikiteisminio tyrimo teisėjų sprendimai dėl ikiteisminio tyrimo (ne)pradėjimo teisėtumo ir kai prokuroras, nepasinaudodamas BPK nustatyta apskundimo tvarka, iš esmės pakeičia ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimą, gali kelti abejonių dėl teismo sprendimo visuotinio privalomumo (BPK 364 straipsnis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 16 straipsnis) ir teisinio tikrumo principų reikalavimų laikymosi ir sudaro sąlygas piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis. Tačiau BPK, skirtingai nei proceso atnaujinimo atvejais, nėra nustatytos sąlygos ir tvarka, kaip iš naujo turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, įsiteisėjus ankstesniam sprendimui atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą.

BPK nustato proceso atnaujinimo galimybę, priėmus BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktą atitinkantį galutinį sprendimą (tiek prokuroro, tiek ir teismo). BPK 217 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas gali būti atnaujintas, kai paaiškėja esminės, bylai išspręsti teisingai turinčios reikšmės aplinkybės, kurios nebuvo nustatytos priimant sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą. BPK 443 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėjęs teismo nuosprendis ar nutartis gali būti panaikinti dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurios nurodytos šio kodekso 444 straipsnyje. Sprendimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą panaikinimo galimybė, pasinaudojus BPK 168 straipsnio 5 dalyje nustatyta apskundimo tvarka ikiteisminio tyrimo teisėjui ar teismui, nėra numatyta. Tačiau galiojantis teisinis reguliavimas įpareigoja prokurorą kiekvienu atveju pradėti ikiteisminį tyrimą iš karto, kai tam yra pagrindas.

Pagal Konstitucijos 118 straipsnį, BPK 2, 164 straipsnius, ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja, valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaiko prokuroras. Prokurorams kyla pareiga organizuoti ikiteisminį tyrimą ir vadovauti jam taip, kad būtų surinkta objektyvi, išsami informacija apie nusikalstamą veiką ir asmenį, įtariamą padarius šią veiką, kuri sudarytų teisines prielaidas teismui baudžiamojoje byloje nustatyti tiesą ir priimti teisingą sprendimą dėl asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). BPK 169 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą apie padarytą nusikalstamą veiką arba pats nustatęs nusikalstamos veikos požymius, prokuroras tuoj pat pradeda ikiteisminį tyrimą. Kai ikiteisminį tyrimą ar atskirus jo veiksmus atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras privalo kontroliuoti, kaip vyksta ikiteisminis tyrimas (BPK 170 straipsnio 2 dalis). BPK 170 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad prokuroras duoda ikiteisminio tyrimo pareigūnams privalomus nurodymus, panaikina neteisėtus ar nepagrįstus jų nutarimus. Aptartas teisinis reguliavimas reiškia, kad ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą prokuroras gali panaikinti ne tik pagal pareiškimą ar pranešimą padavusio asmens skundą (BPK 168 straipsnio 5 dalis), bet ir savo iniciatyva (BPK 170 straipsnio 3 dalis). O aukštesnysis prokuroras nustato prokurorų padarytus proceso įstatymų pažeidimus, panaikina neteisėtus ar nepagrįstus jų nutarimus ir duoda prokurorams privalomus nurodymus, išskyrus nurodymą, kokį proceso sprendimą priimti (BPK 170 straipsnio 6 dalis). Aptartas teisinis reguliavimas patvirtina, kad BPK 168 straipsnio 5 dalies tvarka priimtas ir įsiteisėjęs ikiteisminio tyrimo (ar teismo) sprendimas nėra kliūtis aukštesniajam prokurorui naikinti žemesniojo prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno sprendimus atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Todėl ir skundo nagrinėjimo tvarka priimta teisėjo nutartis, paliekanti galioti prokuroro sprendimą nepradėti tyrimo, nelaikoma res judicata sprendimu, draudžiančiu pradėti tyrimą vėliau ir traukti asmenis baudžiamojon atsakomybėn.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, bylą nagrinėjanti kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog šioje byloje nagrinėjamu atveju baudžiamasis procesas buvo pradėtas pažeidžiant baudžiamojo proceso nuostatas bei non bis in idem principą, o apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas šią nuosprendžio dalį, BPK reikalavimų nepažeidė ir nuo teismų praktikos nenukrypo.

Dėl atskirų duomenų pripažinimo įrodymais ir įrodymų vertinimo

Visuose kasaciniuose skunduose nurodoma, kad žemesnės instancijos teismai padarė esminius duomenų pripažinimui įrodymais ir įrodymų vertinimui keliamų reikalavimų pažeidimus, kurie lėmė neteisingų, prielaidomis grįstų faktinių bylos aplinkybių nustatymą, netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą ir neteisėtų bei nepagrįstų nuosprendžių nuteistiesiems T. L., T. A., M. A., D. J. ir juridiniam asmeniui UAB „Auto Idea“ priėmimą.

Įrodymais baudžiamajame procese pripažįstami įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nurodytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3 ir 4 dalys). Taigi, įrodymais pripažintini tik leistini ir su sprendžiama byla susiję duomenys.

Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Šioje dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja teismui išsamiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. gruodžio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-182-1073/2025, 8 punktas). Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Įrodymų patikimumas – tai vertinimo metu nustatoma savybė, reiškianti, kad duomenys atitinka tikrovę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-78-648/2020, 17 punktas; 2023 m. gruodžio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-260-628/2023, 15 punktas).

Teismų praktikoje esminiu įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimu pripažįstami atvejai, kai nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-35-976/2024, 12 punktas; 2025 m. liepos 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-121-719/2025, 7 punktas; kt.).

Kasatorių teigimu, žemesnės instancijos teismai, vertindami liudytojos K. Š. (buvusios pavardės – „K.“, „S.“), kuri nagrinėjamoje byloje turėjo įtariamosios statusą ir kuriai ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, parodymus, nesilaikė teismų praktikoje tokio liudytojo parodymų vertinimui nustatytų taisyklių, nepagrįstai juos pripažino patikimais ir, nustatydami nuteistųjų veiksmuose jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėties požymius, suteikė jiems prioritetą prieš kitus bylos įrodymus. Teisėjų kolegija šiuos kasatorių argumentus pripažįsta nepagrįstais.

Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad 2018 m. rugpjūčio 9 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamų veikų, nustatytų BK 182 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje (2014 m. gegužės 9 d. eismo įvykis, susijęs su T. L., A. S. ir UAB „Auto Idea“ inkriminuotomis nusikalstamomis veikomis (veika Nr. 21), dėl kurių jie skundžiamais nuosprendžiais BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu išteisinti), ir K. Š. dėl šių veikų tą pačią dieną įteiktas pranešimas apie įtarimą, vėliau ji apklausta kaip įtariamoji. Prokurorės 2019 m. kovo 5 d. nutarimu, kuris aukštesniajam prokurorui nebuvo skundžiamas, ikiteisminis tyrimas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį nutrauktas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o pagal BK 300 straipsnio 1 dalį K. Š. ikiteisminis tyrimas nutrauktas nustačius, kad ji nepadarė šios nusikalstamos veikos. Vėliau K. Š. ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu apklausta pagal BPK nustatytas liudytojo apklausos taisykles.

Pažymėtina tai, kad įtariamojo statuso toje pačioje baudžiamojoje byloje turėjimas, kuris šiuo atveju dėl BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto baudžiamojo proceso negalimumo pagrindo ir nustačius, kad asmuo nepadarė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, proceso metu pakito, nėra pagrindas tokio asmens parodymus laikyti nepatikimais ar neturinčiais įrodomosios galios. Pagal teismų praktiką, egzistavusi baudžiamosios atsakomybės pritaikymo grėsmė savaime nepagrindžia išvados, kad tokių liudytojų parodymai negali būti objektyvūs, kad teisėsaugos pareigūnai tokioje situacijoje paprastai gali išgauti neteisingus parodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. spalio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-178/2012; 2015 m. gegužės 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-276-976/2015).

Baudžiamojo proceso kodekse nenustatyta papildomų ar specialių reikalavimų asmenų, kuriems baudžiamasis procesas nutrauktas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir (arba) nustačius, kad jie nepadarė jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos, parodymams ir jų vertinimui, todėl tokie asmenys, kurių baudžiamosios atsakomybės klausimas jau yra galutinai išspręstas, dėl kitų toje pačioje byloje tiriamų nusikalstamų veikų (kitiems asmenims inkriminuotų nusikalstamų veikų) turėtų būti apklausiami pagal BPK įtvirtintas liudytojo apklausai nustatytas taisykles, o jų parodymai, tarp jų ir duoti apklausiant kaip įtariamuosius, turėtų būti vertinami pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, papildomai laikantis teismų praktikoje tokių asmenų parodymų vertinimui suformuluotų taisyklių.

Kasacinės instancijos teismo praktikoje yra išaiškinta, kad liudytojo, kuris toje pačioje byloje yra buvęs įtariamasis, parodymų savarankiškumo, objektyvumo ir patikimumo vertinimui turi būti skiriamas didesnis dėmesys nei vertinant kitų liudytojų parodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-276-976/2015; 2025 m. balandžio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-61-489/2025, 41 punktas), nes yra tikimybė, jog tokio asmens parodymai gali būti nepatikimi, atsižvelgiant į jo galimą suinteresuotumą išvengti atsakomybės, perkelti atsakomybę nuo savęs kitam asmeniui ir pan. Teismas turi atsargiau vertinti tokio asmens parodymus apie jo paties ir kitų bendrininkų vaidmenį ir reikšmę padarant nusikalstamas veikas ir pripažinti juos įrodymais tik tada, kai jie tiesiogiai ar netiesiogiai patvirtinami kita bylos medžiaga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. liepos 1 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-126-719/2026, 32.4 punktas).

Būtina pažymėti ir tai, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte ir BPK 44 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė apklausti kaltinimo liudytojus arba turėti galimybę, kad šie liudytojai būtų apklausti, yra vienas teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtintos Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, taip pat BPK 44 straipsnio 5 dalyje, aspektų. Todėl teisės į gynybą užtikrinimo kontekste paprastai reikalaujama, kad kaltinamajam būtų suteikta pakankama ir tinkama galimybė ginčyti prieš jį liudijančio liudytojo parodymus ir pateikti liudytojui klausimų arba tuo metu, kai jis duoda parodymus, arba vėlesnėje proceso stadijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. liepos 1 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-126-719/2026, 32.4 punktas), kuri neabejotinai taip pat prisideda prie liudytojo, kuris toje pačioje byloje yra buvęs įtariamasis, parodymų patikimumo vertinimo. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, gynybos teisių (Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punktas, BPK 44 straipsnio 7 dalis), taip pat rungimosi principo (BPK 7 straipsnio) ir įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnio ir kt.) pažeidimai gali būti konstatuojami tokiu atveju, kai apkaltinamasis nuosprendis yra grindžiamas asmens, kurio gynyba neturėjo galimybės apklausti, parodymais, kurie byloje yra lemiami (galintys nulemti jos baigtį), tačiau nėra pakankamų gynybos kliūtis kompensuojančių veiksnių, įskaitant leidžiančius tinkamai ir teisingai įvertinti šių parodymų patikimumą (Didžiosios kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, peticijų Nr. 26766/05 ir 22228/06; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-269-303/2020, 48 punktas).

Nuo bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių ir pirmiau aptartų teismų praktikoje suformuluotų taisyklių, reikalaujančių didesnio atidumo tikrinant ir vertinant liudytojos K. Š. parodymų patikimumą, skirtingai nei teigia kasatoriai, žemesnės instancijos teismai nenukrypo. Bylos medžiaga patvirtina, kad K. Š. teisiamojo posėdžio metu buvo apklausta kaip liudytoja, kaltinamiesiems rungtyniško proceso metu buvo sudaryta galimybė ginčyti šios liudytojos parodymus, užduoti jai klausimų ir jie (tiesiogiai arba per savo gynėjus) tokia galimybe pasinaudojo. Žemesnės instancijos teismai kruopščiai tikrino ir vertino tiek K. Š. byloje duotų parodymų leistinumą (įtariamosios pas ikiteisminio tyrimo teisėją duoti parodymai, išskyrus atsakymus į prokurorės klausimus, dėl apklausai keliamų reikalavimų nesilaikymo nebuvo pripažinti įrodymu byloje; apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atmetė gynybos argumentus dėl galimo pareigūnų daromo spaudimo K. Š. ir pažadų atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės davimo), tiek ir jų patikimumą. Iš skundžiamų nuosprendžių matyti, kad žemesnės instancijos teismai, spręsdami dėl K. Š. parodymų patikimumo ir jų įrodomosios reikšmės, šios liudytojos teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus gretino ne tik su jos ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais parodymais, vertindami jų nuoseklumą, bet ir su kitais teisme ištirtais įrodymais ir rėmėsi ta jos parodymų dalimi, kuri nekelia abejonių ir kurią patvirtina kiti objektyvūs bylos duomenys. Teismai, darydami išvadas dėl kaltinimuose nurodytų nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių pasitvirtinimo, aptariamos liudytojos netiesioginius parodymus vertino visų kitų bylos įrodymų kontekste, jų nesuabsoliutindami ir nesuteikdami jiems išskirtinės reikšmės. Šios aplinkybės paneigia kasatorių argumentus, kad teismai liudytojos K. Š. parodymus dėl atskirų nusikalstamų veikų vertino skirtingai, vienais atvejais jais patikėjo, o kitais – ne. Priešingai, teismai pripažino, kad atskirų nusikalstamų veikų faktinėms aplinkybėms nustatyti, nesant kitų įrodymų byloje, vien liudytojos K. Š. parodymų nepakanka.

Apibendrindama pirmiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai liudytojos K. Š. parodymus tinkamai ištyrė ir įvertino, laikydamiesi tiek baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintų reikalavimų, tiek tokių parodymų vertinimo ypatumų, suformuotų kasacinės instancijos teismo ir EŽTT jurisprudencijoje. Todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad, nustatant bylos faktines aplinkybes ir kartu nuteistiesiems inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėties požymius, buvo remtasi išskirtinai patikimumo aspektu tinkamai nepatikrintais ir neįvertintais netiesioginiais K. Š. parodymais, taip iš esmės pažeidžiant įrodymų vertinimui keliamus reikalavimus.

Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamojo proceso taisyklės neįtvirtina reikalavimo kaltę pagrįsti tik tiesioginiais įrodymais ir kad jų nesant apkaltinamojo nuosprendžio priėmimas (nusikalstamos veikos sudėties požymių konstatavimas) negalimas. Baudžiamojo proceso įstatymas nenustato jokių apribojimų, susijusių su įrodymų rūšimi, t. y. savo išvadas teismas gali grįsti tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais, jeigu jie atitinka BPK 20 straipsnio reikalavimus: gauti teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka), patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, ir juos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. gegužės 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-96-387/2026, 11 punktas).

Kasaciniuose skunduose keliamas ir A. S. užrašų, juose užfiksuotų duomenų nepagrįsto pripažinimo įrodymu byloje klausimas. Kasatoriai abejones dėl šio įrodymo leistinumo ir patikimumo grindžia aplinkybėmis, kad paminėti užrašai buvo paimti iš liudytojos K. Š. (buvusios A. S. sutuoktinės) gyvenamosios vietos, pats A. S. rankraštinių įrašų turinio apklausiamas teisme nepaaiškino, byloje nebuvo atlikta ir rašysenos ekspertizė, siekiant įsitikinti, kad visus įrašus užrašuose atliko būtent A. S., be to, užrašuose užfiksuotų duomenų sąsajų su kaltinimuose nurodytomis aplinkybėmis nepatvirtina jokie kiti bylos įrodymai. Teisėjų kolegija atmeta šiuos kasatorių argumentus kaip nepagrįstus ir bylos medžiagai prieštaraujančius.

Iš nagrinėjamos bylos medžiagos, skundžiamų teismų sprendimų matyti, kad, sprendžiant dėl A. S. užrašų pripažinimo įrodymu byloje, dėl juose padarytų įrašų įrodomosios reikšmės, buvo ištirtos ir įvertintos užrašų atsiradimo byloje aplinkybės, nustatomas užrašuose padarytų įrašų tikrumas ir jų atitiktis kitų bylos įrodymų pagrindu nustatytoms aplinkybėms. Byloje nustatyta, kad užrašų lapų kopijas, siekdama paneigti jai pareikštus įtarimus, ikiteisminį tyrimą byloje atlikusiam pareigūnui 2018 m. rugpjūčio 23 d. apklausos metu pateikė K. Š.. Iš karto tą pačią dieną K. Š. gyvenamojoje vietoje, dalyvaujant ir pastarosios gynėjui, buvo atlikta neatidėliotina krata (jos teisėtumas patvirtintas 2018 m. rugpjūčio 24 d.), rasti ir paimti A. S. dokumentai – dvi 2014 ir 2015 metų darbo knygos (užrašų knygutės – darbo kalendoriai), du segtuvai su dokumentais, sąsiuvinis su antrašte „2011 m. Automobiliai“, kurie vėliau tyrimo metu apžiūrėti. Iš skundžiamų nuosprendžių matyti, kad, spręsdami dėl šių teisėtu būdu gautų ir teisme ištirtų duomenų sąsajų su byloje nagrinėjamais įvykiais ir jų įrodomosios reikšmės, teismai juos vertino kartu su kitais bylos įrodymais: paties nuteistojo A. S. parodymais (nors šis ir nekomentavo užrašuose užfiksuotų įrašų, tačiau iš esmės nepaneigė, kad užrašai priklauso jam, be to, dėl dalies inkriminuotų nusikalstamų veikų pripažino savo kaltę), nuteistojo T. L. parodymais bei pas jį kratos metu paimtais dokumentais, kitų nuteistųjų parodymais, liudytojos K. Š. parodymais, bylos duomenimis apie automobilių registraciją, eismo įvykių deklaracijose užfiksuotais duomenimis, duomenimis apie išmokėtas draudimo išmokas po draudžiamųjų įvykių ir kt., – ir jų visumos pagrindu nustatytomis aplinkybėmis (apie sutampančias eismo įvykių aplinkybes ir juose dalyvavusius automobilius bei asmenis, sutampančias draudimo bendrovių išmokėtas sumas ir datas, išmokėtas sumas asmenims, padėjusiems inscenizuoti eismo įvykius, ir kt.). Be to, apeliacinės instancijos teismas, remdamasis A. S., K. Š. parodymais, T. L. užrašais ir kitų įrodymų pagrindu nustatytomis aplinkybėmis, motyvuotai paneigė gynybos argumentus, kad užrašuose užfiksuoti įrašai yra suklastoti, kad K. Š. kokiu nors būdu būtų dariusi kokias nors korekcijas buvusio vyro užrašuose. Taigi, aptartos aplinkybės leidžia teisėjų kolegijai daryti išvadą, kad žemesnės instancijos teismai, pripažindami A. S. užrašus vienu iš bylos įrodymų, vertindami juose užfiksuotus duomenis kartu su kitais bylos įrodymais ir jų pagrindu padarydami išvadas dėl kaltinimuose nurodytų aplinkybių įrodytumo, BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų leistinumo, sąsajumo ir jų vertinimo reikalavimų nepažeidė.

Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad BPK normos nereikalauja, kad kiekvienoje baudžiamojoje byloje keliamoms versijoms patikrinti turėtų būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės, paskiriami visi įmanomi specialieji tyrimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-71-976/2017, 4.14 punktas). BPK 286 straipsnio 1 dalis suteikia teismui teisę (bet ne pareigą) bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymu arba savo iniciatyva paskirti ekspertizę. Sprendimą dėl ekspertizės skyrimo teismas priima atsižvelgdamas į bylos duomenis, taip pat į tai, ar ekspertizės išvados yra reikalingos bylos aplinkybėms išsamiai ir nešališkai ištirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-232-976/2019, 12 punktas; 2024 m. sausio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-61-594/2024, 28 punktas).

Nėra pagrindo pritarti ir kasacinių skundų argumentams, kad skundžiamų nuosprendžių dalys, kuriomis, nustačius inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėties požymius, T. L., T. A., M. A., D. J., juridinis asmuo UAB „Auto Idea“ dėl dalies veikų nuteisti, o dėl dalies veikų jiems byla nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, pagrįstos prielaidomis ir išimtinai liudytojos K. Š. parodymais bei A. S. užrašais, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, patvirtinančių nuteistųjų veiksmuose jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėties požymius.

Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi skundžiamus procesinius sprendimus, konstatuoja, kad bylą išnagrinėję žemesnės instancijos teismai, priešingai nei teigia kasatoriai, įrodymų vertinimą reglamentuojančių BPK nuostatų nepažeidė, o teismų priimtų nuosprendžių turinys atitinka jiems keliamus BPK reikalavimus.

Iš bylos medžiagos ir skundžiamų teismų procesinių sprendimų matyti, kad tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ir apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas T. L., T. A., M. A., D. J., juridiniam asmeniui UAB „Auto Idea“ byloje priimto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes. Abu teismai išvadas dėl eismo įvykių inscenizavimo, inscenizuotos automobilio dalių vagystės, pranešimo apie žinomai nebūtą nusikaltimą, dokumentų klastojimo padarė įvertinę nuteistųjų T. L., T. A., M. A., D. J., A. S., R. F., E. K., R. Z., D. M., R. V., juridinio asmens UAB „Auto Idea“ atstovo parodymus, V. Š. (V. Š.), V. M. (V. M.), A. P., G. L., G. R., J. F., A. M., kuriems byla nutraukta dėl senaties, parodymus, liudytojų K. Š., T. G., R. L., A. Š., D. D. (D. D.) parodymus, ekspertų paaiškinimus, dokumentų apžiūrų, akistatos protokoluose, eismo įvykių deklaracijose, draudimo bendrovei pateiktame pranešime apie eismo įvykį, PZU pranešime apie vagystę, BIRT ataskaitų žiūryklėje, A. S. ir T. L. užrašuose, specialisto išvadose ir ekspertizės akte užfiksuotus duomenis ir kitus bylos įrodymus. Byloje teisėtais būdais gautus ir teisme ištirtus įrodymus žemesnės instancijos teismai įvertino tiek atskirai, tiek kaip visumą, gretindami juos tarpusavyje ir susiedami į vientisą loginę seką, nė vienam iš bylos įrodymų, tarp jų, kaip minėta, liudytojos K. Š. parodymams, neteikdami išskirtinės, dominuojančios reikšmės.

Skundžiamuose teismų sprendimuose byloje esančių įrodymų visumos pagrindu pateiktos aiškios, logiškos ir motyvuotos išvados dėl byloje apklaustų asmenų (tiek baudžiamojon atsakomybėn traukiamų, tiek liudytojos K. Š.) parodymų, A. S. užrašuose užfiksuotų duomenų patikimumo ir jų įrodomosios reikšmės. Teismai, spręsdami dėl paminėtų asmenų parodymų patikimumo, ne tik kruopščiai išanalizavo jų nuoseklumą ir detalumą, bet ir gretino juos tarpusavyje bei su kitais byloje esančiais įrodymais, argumentuotai nurodė, kodėl vienais jų remiasi, o kitus atmeta. Be to, teismai patikrino ir motyvuotai paneigė gynybos keltas versijas dėl natūraliai įvykusių eismo įvykių ir apgaulės, gaunant draudimo išmokas, nebuvimo; eismo įvykiuose dalyvavusių asmenų tarpusavio ryšių; eismo įvykiuose dalyvavusių automobilių įsigijimo aplinkybių; draudimo išmokų nesidalijimo ir kt. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai pasisakė, kodėl pritaria pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytoms išvadoms dėl nusikalstamų veikų požymių T. L., T. A., M. A., D. J., juridinio asmens UAB „Auto Idea“ veiksmuose nustatymo ir kodėl apeliaciniuose skunduose išdėstytus argumentus, susijusius su kaltinimuose nurodytų aplinkybių neįrodytumu, laiko nepagrįstais. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad šis teismas pakankamai detaliai atsakė į esminius nuteistųjų apeliacinių skundų argumentus, teismo padarytos išvados yra argumentuotos, logiškos ir nekelia abejonių.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad žemesnės instancijos teismų išvados dėl nusikalstamų veikų požymių T. L., T. A., M. A., D. J., juridinio asmens UAB „Auto Idea“ veiksmuose nustatymo, priešingai nei nurodoma kasaciniuose skunduose, pagrįstos ne selektyviu įrodymų vertinimu ir prielaidomis, o leistinų, patikimų, išsamiai ir nešališkai įvertintų įrodymų visuma ir nekelia abejonių. Žemesnės instancijos teismų atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, neprieštarauja in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principui ir yra nuosekliai pagrįstas faktiniais ir teisiniais argumentais. Teisėjų kolegija pagal kasacinių skundų argumentus neturi pagrindo daryti kitokias išvadas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo T. A. ir jo gynėjo advokato Gyčio Kaminsko, nuteistosios M. A. ir jos gynėjo advokato Gyčio Kaminsko, nuteistųjų T. L., juridinio asmens UAB „Auto Idea“ ir jų gynėjo advokato Rolando Tilindžio, nuteistojo D. J. gynėjo advokato Rolando Tilindžio kasacinius skundus atmesti.