Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Kasaciniame skunde nurodoma, kad žemesnės instancijos teismai padarė esminius materialiosios bei proceso teisės normų pažeidimus, lėmusius neteisėto ir nepagrįsto apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą, nekaltumo prezumpcijos pažeidimą bei akivaizdžiai nukrypo nuo formuojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Nuteistojo A. L. veiksmai kvalifikuoti klaidingai, pagrįstos abejonės buvo vertinamos ne jo naudai, o apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas prielaidomis, užuot atlikus objektyvų, nešališką ir visapusišką įrodymų tyrimą. Teismai, priimdami apkaltinamąjį nuosprendį, netinkamai taikė BK bendrosios dalies normas, reglamentuojančios bendrininkavimą, t. y. nepagrįstai konstatavo, kad jis eismo įvykio metu bendrininkavo su kitais nuteistaisiais, nors byloje nebuvo atskleista ir įrodyta būtina bendrininkavimo sudėtis. Vienintelis tariamas bendrininkavimo „įrodymas“ yra telefoninis pokalbis tarp kitų nuteistųjų, kuriame jis nedalyvavo ir apie kurį nieko nežinojo. Teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir dėl to netinkamai kvalifikavo veiką pagal BK 182 straipsnio 2 dalį bei BK 300 straipsnio 1 dalį. A. L. asmeniškai jokių lėšų negavo ir į jas nepretendavo. Priešingai, tariamas jo „suinteresuotumas“ tyčia sudaužyti savo transporto priemonę, rizikuojant sveikata ir mažinant automobilio rinkos vertę be jokios finansinės naudos, prieštarauja elementariai logikai ir paneigia savanaudišką motyvą, būtiną BK 182 straipsnio taikymui. Nurodoma, kad buvo pažeistos ir BPK 44 straipsnio 5 dalies nuostatos neužtikrinant A. L. teisės į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką. Kaltinamasis aktas surašytas dar 2019 m. gruodžio 30 d., bylos nagrinėjimas vien pirmosios instancijos teisme truko daugiau nei trejus metus, o apeliacijoje dar dvejus, nors faktinė fabula (vienas 2015 m. eismo įvykis) nebuvo tokio išimtinio sudėtingumo. Visą šį laiką A. L. patyrė nepagrįstą baudžiamąjį persekiojimą ir suvaržymus. Teismas atmetė prašymus išskirti jo epizodą į atskirą bylą, taip tiesiogiai prisidėdamas prie vilkinimo, kadangi posėdžiai nuolat strigo dėl kitų kaltinamųjų neatvykimo. Nors pirmosios instancijos teismas šį pažeidimą formaliai pripažino, jis nebuvo pritaikytas realiam asmens teisių atkūrimui ar bausmės individualizavimui, pavyzdžiui taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Be to, proceso metu nebuvo užtikrinta teisė ir į nešališką ir nepriklausomą teismą. Teisėjas V. Berezovskij viešai pripažino patyręs spaudimą iš valstybinį kaltinimą palaikančios prokurorės, tačiau prokurorė nebuvo nušalinta. Procese buvo gausu ir kitų pažeidimų.