Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Civilinė byla Nr. e3K-3-122-781/2026Teisminio proceso Nr. 2-20-3-01763-2023-1Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.9.1; 2.4.5; 2.6.37; 3.2.4.4; 3.2.4.11(S) LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. spalio 5 d.Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andžej Maciejevski (kolegijos pirmininko), Irmanto Šulco ir Jūratės Varanauskaitės (pranešėjos),teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. Z. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. vasario 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. Z. ieškinį atsakovui M. K. dėl santuokos nutraukimo ir santuokoje įgyto turto padalijimo bei atsakovo M. K. priešieškinį ieškovei D. Z. dėl santuokos nutraukimo, turto pripažinimo bendra nuosavybe ir kitų su santuokos nutraukimu susijusių klausimų.Teisėjų kolegija n u s t a t ė :I. Ginčo esmėKasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių jungtinės veiklos susitarimo sudarymą ir jo vykdymą, jungtinės veiklos susitarimo pagrindu sukurto turto padalijimo būdą, aiškinimo ir taikymo, taip pat dėl Nekilnojamojo turto registre neįregistruoto turto padalijimo.Ieškovė D. Z. prašė teismo: nutraukti ieškovės ir atsakovo 2014 m. gegužės 16 d. Kaišiadorių r. sav. administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje sudarytą santuoką, įrašo Nr. 97, dėl atsakovo kaltės; po santuokos nutraukimo ieškovei palikti Z., o atsakovui – K. pavardes;po santuokos nutraukimo nepriteisti šalims išlaikymo vienai iš kitos; padalyti tarp ieškovės ir atsakovo įgytą turtą tokiu būdu: ieškovei asmeninės nuosavybės teise priteisti: 1/2 dalį 20647/27541 dalies 8,2623 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) 10 663 Eur vertės; kilnojamuosius daiktus: elektrinę indukcinę viryklę, 300 Eur vertės, televizorių „Samsung“ 110 cm skersmens, 300 Eur vertės, šulinio apdailą, 300 Eur vertės, šaldiklį be stalčių, 200 Eur vertės, elektrinį šildytuvą, 100 Eur vertės (iš viso 1 200 Eur vertės); atsakovui asmeninės nuosavybės teise priteisti: 1/2 dalį 20647/27541 dalies 8,2623 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) 10 663 Eur vertės; kilnojamuosius daiktus: savaeigį traktorių „John Deere“, 2 000 Eur vertės, infraraudonųjų spindulių šildytuvą, 200 Eur vertės, tvorą ir 2 vartelius, 500 Eur vertės, televizorių „Samsung“ 130 cm skersmens, 400 Eur vertės, mechaninę stumdomą žoliapjovę „Wiking 6 kl.“, 400 Eur vertės, mechaninę stumdomą žoliapjovę „Wiking 4 kl.“, 400 Eur vertės, plastikinį šiltnamį, 400 Eur vertės, turistinę palapinę 2 m 20 cm aukščio, 350 Eur vertės, šaldytuvą „Snaigė“, 200 Eur vertės, šaldiklį su stalčiais, 200 Eur vertės, trijų dalių sudedamas kopėčias, 200 Eur vertės, plovyklą „Karcher“, 200 Eur vertės, vandens siurblį, 150 Eur vertės, dulkių siurblį, 100 Eur vertės, sulankstomas kopėtėles, 100 Eur vertės, 2 karučius, 80 Eur vertės, turistinį primusą, 30 Eur vertės, turistinę laisvalaikio kėdę, 20 Eur vertės, seifą, 200 Eur vertės, turistinę palapinę 1 m 50 cm aukščio (iš viso 6 280 Eur vertės); priteisti ieškovei iš atsakovo 5 550 Eur kompensaciją už santuokos metu be ieškovės žinios sumažintą turtą (pardavus transporto priemonę „Subaru Forester“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 5 780 Eur vertės; transporto priemonę (motociklą) „Yamaha XJ6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 3 280 Eur vertės; transporto priemonę (priekabą) „Niewiadow“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 470 Eur vertės; transporto priemonę „Renault Espace“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 1 570 Eur vertės), ir 2 540 Eur kompensaciją už kilnojamąjį turtą (iš viso 8 090 Eur). Ieškovė nurodė, kad 2014 m. gegužės 16 d. tarp jos ir atsakovo buvo sudaryta santuoka, santuokoje vaikų jie neturi. Su atsakovu gyvendama santuokoje ji visada vykdė savo, kaip sutuoktinės, pareigas, buvo lojali atsakovui, dėjo pastangas išsaugoti šeimą. Tačiau atsakovas su ieškove elgėsi nepagarbiai, naudojo psichologinį ir fizinį smurtą. Atsakovas su savo sūnumi K. K. siekė užvaldyti ieškovės turtą. Ieškovės teigimu, santuoka iširo dėl atsakovo kaltės. Iki santuokos sudarymo 2003 m. rugpjūčio 22 d. pirkimo–pardavimo sutartimi ieškovė asmeninės nuosavybės teise įsigijo turtą: 0,6945 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – kiemo rūsį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus inžinerinius statinius – kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Jokio susitarimo su atsakovu vykdyti statinių statybą niekada nebuvo ir jis niekaip neprisidėjo prie jos įsigyto turto pagerinimo. Santuokos metu 2018 m. rugsėjo 4 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. G-6316 ir 2019 m. sausio 29 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. G-639 pagrindu šalys taip pat įsigijo 20647/27541 dalis 8,2623 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini). Šis nekilnojamasis turtas natūra dalytinas priteisiant kiekvienai šaliai po 1/2 dalį. Santuokos metu įgytos transporto priemonės buvo registruotos atsakovo vardu. Kadangi transporto priemonės parduotos be ieškovės sutikimo, ieškovė prašė priteisti jai iš atsakovo 5 550 Eur už santuokoje įgyto turto sumažinimą be ieškovės sutikimo. Iki santuokos sudarymo šalys turėjo atskirus biudžetus, viena kitai atsiskaitydavo, apie bendro turto kūrimą asmeninėje valdoje negalvojo. 2004–2005 m. ieškovė atsakovo namuose nesilankė, kadangi atsakovas gyveno su sutuoktine V. K.. Atsakovo ir jo buvusios sutuoktinės santuoka nutraukta tik 2005 m. Su atsakovu ieškovė niekada neturėjo tikslo statyti bendrus namus, atsakovas norėjo pasistatyti namą sau ir sūnui, o ieškovei patarė namą statytis atskirai. Atsakovas, 2006 m. birželio 5 d. pardavęs sau priklausantį nekilnojamąjį turtą, 125 000 Lt (36 202,5 Eur) nenaudojo ginčo gyvenamojo namo statybai. 2006 m. gruodžio mėn. atsakovas iš nekilnojamojo turto pardavimo gautų lėšų nebeturėjo, kadangi 93 000 Lt (26 934,66 Eur) padovanojo sūnui K. K., taip pat sumokėjo virš 1 000 Lt (289,62 Eur) skolą, likę pinigai buvo išgryninti ir padovanoti ar išleisti. Už visas ieškovės statomo namo medžiagas ir darbą buvo visa apimtimi atsiskaityta su atsakovu ir jo sūnumi. 2007 m. kovo 21 d. tarp ieškovės ir K. K. buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, jos pagrindu buvo parduotas 0,2467 ha žemės sklypas už 111 000 Lt (32 147,82 Eur). Iš gautų pinigų ieškovė vykdė namo statybos darbus. 2007 m. kovo 21 d. ieškovė įgaliojo atsakovą atstovauti jai tvarkant visus su namo statyba susijusius reikalus. Tai, kad atsakovas gyveno pas ieškovę po pirmos santuokos nutraukimo, neįrodo, kad atsakovas savo lėšomis būtų prisidėjęs prie ieškovės asmeninio turto kūrimo. Garažas buvo statomas UAB „Comptables“ vardu, o atsakovui už atliktus statybos darbus buvo sumokėta. Gyvenamasis namas nuo pat pradžių buvo statomas tik ieškovės asmeninėmis lėšomis, todėl yra asmeninė ieškovės nuosavybė. Ieškovė nesutiko su atsakovo reikalavimu nustatyti, kad santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukelia nuo 2023 m. balandžio 12 d., ir reikalavimu lygiomis dalimis padalyti visose šalių banko sąskaitose 2023 m. balandžio 12 d. buvusias lėšas – 26 864,21 Eur. Ieškovė pardavė motinos butą (duomenys neskelbtini) už 8 500 Eur, šiuos pinigus ieškovei padovanojo jos motina. 2015 m. rugpjūčio 5 d. ieškovė pardavė sau priklausantį sklypą (duomenys neskelbtini) už 6 000 Eur, šie pinigai buvo pervesti į ieškovės banko sąskaitą. Taigi šios lėšos yra ieškovės asmeninė nuosavybė ir nedalytinos.Atsakovas priešieškiniu prašė: nutraukti šalių santuoką, sudarytą 2014 m. gegužės 16 d. Kaišiadorių r. savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje, dėl ieškovės kaltės; nustatyti, kad ieškovei po santuokos nutraukimo paliekama Z. pavardė, o atsakovui – K. pavardė;nustatyti, kad santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukelia nuo 2023 m. balandžio 12 d.; pripažinti viešame registre neįregistruotus statinius: gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), stoginę St1, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir St2, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), įgytais bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis po 1/2 dalį; ieškovės vardu įregistruotus statinius: pastatą – pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastatą – kiemo rūsį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), pripažinti bendrąja daline nuosavybe, juos iš esmės pagerinus, ir padalyti lygiomis dalimis po 1/2 dalį; ieškovės vardu įregistruotą žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pripažinti bendrąja daline nuosavybe, jį iš esmės pagerinus, ir padalyti tokiu būdu – ieškovei priteisti 5348/6945 dalis, o atsakovui – 1597/6945 dalis žemės sklypo; alternatyvus reikalavimas (tik nepatenkinus pirmiau nurodytų reikalavimų): iš ieškovės atsakovui priteisti 51 934,50 Eur kompensaciją, kurią sudaro 33 989 Eur už 1/2 dalį neįregistruoto gyvenamojo namo (rinkos vertė – 67 978 Eur), 2 386 Eur už 1/2 dalį neįregistruoto garažo (rinkos vertė – 4 772 Eur), 67 Eur už 1/2 dalį neįregistruotos stoginės (St1) (rinkos vertė – 134 Eur), 346,50 Eur už 1/2 dalį neįregistruotos stoginės (St2) (rinkos vertė – 693 Eur), esančių (duomenys neskelbtini), taip pat 579 Eur už pastato – kiemo rūsio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio(duomenys neskelbtini), pagerinimus, 1 448 Eur už pastato – pirties, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pagerinimus, 6 000 Eur už žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pagerinimus;priteisti 3 820 Eur išlaidų saulės elektrinei įrengti atlyginimą ir 3 299 Eur išlaidų atlyginimą už šildymo sistemą; nukrypti nuo lygių dalių principo ir atsakovui priteisti 2/3 dalis santuokoje įgytų 20647/27541 dalių žemės sklypo (duomenys neskelbtini), o atsakovei – 1/3 dalį šio sklypo arba po santuokos nutraukimo atsakovo asmeninėn nuosavybėn priteisti 20647/27541 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ieškovei išmokant 7 109 Eur kompensaciją už atsakovui asmeninės nuosavybės teise po santuokos nutraukimo atitenkantį turtą; iš atsakovo ieškovei priteisti 4 765 Eur kompensaciją už 1/2 dalį transporto priemonių: lengvojo automobilio „Subaru Forester“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (rinkos vertė – 5 780 Eur), priekabos „Niewiadow“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), (rinkos vertė – 470 Eur) ir motociklo „Yamaha XJ6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), (rinkos vertė – 3 280 Eur); po santuokos nutraukimo atsakovo asmeninėn nuosavybėn priteisti: televizorių „Samsung“ (rinkos vertė – 400 Eur ), medinę šulinio apdailą (rinkos vertė – 300 Eur), šaldiklį su stalčiais (rinkos vertė – 200 Eur), šaldytuvą „Snaigė“ (rinkos vertė – 100 Eur), elektrinę indukcinę viryklę (rinkos vertė – 300 Eur), tvorą ir dvejus vartelius aplink naujai iškastą tvenkinį (rinkos vertė – 500 Eur); seifą (rinkos vertė – 200 Eur); po santuokos nutraukimo ieškovės asmeninėn nuosavybėn priteisti likusius santuokos metu įgytus kilnojamuosius ir namų apyvokos daiktus, esančius (duomenys neskelbtini); po santuokos nutraukimo atsakovo asmenine nuosavybe laikyti šiuos kilnojamuosius daiktus, kurie buvo įgyti iki santuokos su ieškove sudarymo: motociklą „Kymco RF-25“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), elektrinį šildytuvą, ąžuolinio stalo ir dviejų suolų komplektą, garažo šildymo krosnelę, dekoratyvinę šildomąją krosnelę, dulkių siurblį „Proximo“, smulkius elektros, kanalizacijos, metalo daiktus, esančius garaže, skalbimo mašiną „Hoover“, stacionarų kompiuterį „Apple“, senovinį šaunamąjį ginklą; padalyti šalių banko sąskaitose 2023 m. balandžio 12 d. buvusias lėšas, kurių suma – 26 864,21 Eur, po 1/2 dalį, t. y. po 13 432,10 Eur. Atsižvelgus į tai, kad atsakovo banko sąskaitoje buvo 412,84 Eur, iš ieškovės prašoma priteisti 13 225,68 Eur.Atsakovas nurodė, kad su ieškove susipažino 1995–1996 m., tačiau artimai bendrauti pradėjo 2004–2005 m. Atsakovas su buvusia sutuoktine V. K. nebegyveno nuo 2002 m., o jų gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini) 2003 m. buvo padalytas į dvi atskiras dalis. Ieškovė nurodė, kad ji nenori gyventi name, kurio kitoje dalyje gyvena buvusi atsakovo sutuoktinė, todėl šalys nusprendė parduoti šią namo dalį ir pasistatyti bendrą namą. 2003 m. rugpjūčio 22 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 6359 pagrindu ieškovė įsigijo namų valdą (duomenys neskelbtini). Šalys priėmė bendrą sprendimą apsigyventi ieškovės namų valdoje ir joje pasistatyti naują gyvenamąjį namą. Atsakovas 2006 m. birželio 5 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė sau nuosavybės teise priklausantį turtą (duomenys neskelbtini) ir dalį gautų lėšų – apie 125 000 Lt (36 202,5 Eur) panaudojo naujo gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) statyboms, kurios prasidėjo 2006 m. Atsakovas gautus pinigus išleido iki 2006 m. gruodžio mėn., kadangi būtent tada ir buvo vykdomi namo išorės darbai. Namas buvo statomas ūkio būdu, todėl prie jo statybos atsakovas prisidėjo ne tik piniginiu indėliu, bet ir fiziniu darbu. 2006 m. spalio mėn. namas jau buvo pastatytas – išlieti pamatai, išmūrytos sienos, uždengtas stogas, sudėti langai bei išorės durys, todėl buvo pradėti namo vidaus įrengimo darbai. Visiems statybos darbams buvo naudojamos tik atsakovo asmeninės lėšos, gautos 2006 m. birželio 5 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu. 2007 m. liepos mėn. atsakovo sūnus grąžino atsakovui 42 000 Lt (12 164,04 Eur) jam padovanotų lėšų, panaudojus šias lėšas, 2007 m. gyvenamasis namas buvo įrengtas. Statybų metu atsakovas, o vėliau ir ieškovė, gyveno namų valdoje esančiame sename pastate – gyvenamajame name, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Užbaigus statybas 2007 m. spalio mėn. pabaigoje šalys apsigyveno pastatytame gyvenamajame name ir jame gyvena iki šiol, tačiau statinys nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Ginčo šalys ieškovei priklausančiame sklype bendru sutarimu pastatė ir kitus statinius (garažą ir kitus inžinerinius statinius, dvi stogines), kurie taip pat nėra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, nors namo statyba užbaigta 2007 m., vienos iš stoginių – 2009 m., garažo ir kitos stoginės – 2013 m. Šalis iki santuokos sudarymo siejo susitarimas dėl jungtinės veiklos ir bendras tikslas pastatyti naują gyvenamąjį namą, garažą bei stogines, taip pat iš esmės pagerinti jau egzistavusius nekilnojamojo turto objektus. Šalys namų valdoje gyveno kaip sutuoktiniai, vedė bendrą ūkį, gerino nekilnojamąjį turtą ir kūrė bendrą gerovę nuo 2007 m. iki 2023 balandžio mėn. Todėl nekilnojamasis turtas (naujas namas, garažas ir dvi stoginės) yra bendroji dalinė nuosavybė. Atsakovas savo darbu ir piniginiu indėliu prisidėjo ne tik prie naujo gyvenamojo namo, garažo ir stoginių pastatymo, bet ir prie kitų ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančių nekilnojamųjų daiktų – sklypo, kiemo rūsio ir pirties – pagerinimo. Pagerinimai yra esminiai, todėl šie nekilnojamieji daiktai pripažintini bendrąja daline nuosavybe. Atsakovo investicijų į kiemo rūsį dydis viršija jo vertę, o investicijos į pirties pagerinimą sudaro 80 proc., todėl jam priteistinos 1/2 dalys kiemo rūsio ir pirties. Žemės sklypo (duomenys neskelbtini) rinkos vertė yra 26 092 Eur, vien tik atsakovo indėlis į sklypo pagerinimą – 6 000 Eur. Todėl žemės sklypas pripažintinas bendrąja daline nuosavybe ir po santuokos nutraukimo atsakovui priteistina 1597/6945 dalys žemės sklypo. Didelę dalį darbų atsakovas atliko pats arba organizavo ir apmokėjo savo lėšomis. Miško žemės sklypo (duomenys neskelbtini) daliai įsigyti buvo panaudotos lėšos, kurios buvo gautos atsakovui 2018 m. vasario 9 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavus sau asmeninės nuosavybės teise dar iki santuokos sudarymo priklausiusį nekilnojamąjį turtą. Todėl laikytina, kad miško sklypo dalis buvo įsigyta už asmenines atsakovo lėšas ir tai sudaro pagrindą nukrypti nuo sutuoktinių lygių dalių principo. Šalių santykiai iš esmės pašlijo tada, kai atsakovas užsiminė, jog norėtų, kad naujai pastatytas namas ir kiti pastatai būtų įregistruoti viešame registre. Ieškovę supykdė atsakovo sprendimas 2022 m. rugpjūčio 30 d. dovanojimo sutartimi Nr. 6715 padovanoti savo sūnui sau asmeninės nuosavybės teise priklausančias 17857/82623 dalis žemės sklypo (duomenys neskelbtini). Ieškovė 2023 m. balandžio 12 d. kategoriškai nurodė, kad su atsakovu daugiau negyvens ir nutrauks santuoką. Atsakovas dėjo visas pastangas išsaugoti santuoką, visą laiką rūpinosi sutuoktine ir jos gerove, stengėsi išlaikyti santuokinius santykius, niekada nenaudojo jokios rūšies smurto prieš ieškovę. Tačiau ieškovė nedėjo jokių pastangų, nerodė geranoriškumo, o priešingai – buvo tik jos neigiamas nusistatymas, atsakovo šmeižimas aplinkiniams, nuolatinės provokacijos ir psichologinio bei fizinio smurto naudojimas. Būtent ieškovės elgesys laikytinas nepriimtinu teisės ir moralės požiūriu, todėl ji laikytina kalta dėl šalių santuokos iširimo.II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmėKauno apylinkės teismas 2025 m. birželio 5 d. sprendimu tenkino ieškinio ir priešieškinio dalis – nutraukė ieškovės ir atsakovo santuoką, sudarytą 2014 m. gegužės 16 d. Kaišiadorių r. savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje (įrašo Nr. 97), dėl abiejų sutuoktinių kaltės, po santuokos nutraukimo ieškovei paliko Z. pavardę, atsakovui – K. pavardę, išlaikymo vienam iš kito nepriteisė, nustatė, kad santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukelia nuo 2023 m. balandžio 12 d. Teismas pripažino, kad viešame registre neįregistruoti statiniai: gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), stoginė (St1), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir stoginė (St2), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), šalių įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis po 1/2 dalį. Ieškovės vardu įregistruotus statinius: pastatą – pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastatą – kiemo rūsį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), teismas pripažino bendrąja daline nuosavybe, juos iš esmės pagerinus, ir padalijo lygiomis dalimis po 1/2 dalį. Ieškovės vardu įregistruotą žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), pripažino bendrąja daline nuosavybe, jį iš esmės pagerinus, ir padalijo, ieškovei priteisdamas 5348/6945, o atsakovui – 1597/6945 jo dalis. Teismas nusprendė nukrypti nuo lygių dalių principo ir atsakovui priteisė 2/3 dalis santuokoje įgytų 20647/27541 dalių žemės sklypo (duomenys neskelbtini), o ieškovei – 1/3 dalį. Teismas pripažino atsakovo asmenine nuosavybe skalbimo mašiną „Hoover“, du kelioninius dviračius ir senovinį šaunamąjį ginklą. Teismas priteisė ieškovei iš atsakovo 3 245 Eur dydžio kompensaciją už atsakovui asmeninės nuosavybės teise po santuokos nutraukimo atitenkantį kilnojamąjį turtą, pripažintą bendrąja jungtine nuosavybe. Teismas taip pat priteisė ieškovei iš atsakovo 5 550 Eur kompensaciją už santuokos metu be ieškovės žinios sumažintą turtą (transporto priemonę „Subaru Forester“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), transporto priemonę (motociklą) „Yamaha XJ6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), transporto priemonę (priekabą) „Niewiadow“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), transporto priemonę „Renault Espace“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Teismas padalijo visose ieškovės ir atsakovo banko sąskaitose 2023 m. balandžio 12 d. bendrosios jungtinės nuosavybės teise buvusias lėšas, kurių suma 13 225,69 Eur, po 1/2 dalį, priteisė atsakovui iš ieškovės 6 406,43 Eur. Kitas ieškinio ir priešieškinio dalis teismas atmetė. Teismas nurodė, kad santuokos iširimą galėjo lemti abiejų sutuoktinių nesutarimai ir menkos abiejų sutuoktinių pastangos, kuriant gyvenimą kartu, dėl kurių bendras sutuoktinių gyvenimas tapo neįmanomas. Teismas pripažino, kad šalių santuoka nutrauktina pripažįstant, jog dėl santuokos nutraukimo kalti abu sutuoktiniai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.61 straipsnio 2 dalis).Nors šalys ir gyveno tame pačiame būste, tačiau nuo 2023 m. balandžio 12 d. nevedė bendro ūkio, turtinius ir finansinius reikalus tvarkė atskirai. Todėl teismas nustatė, kad santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukelia nuo 2023 m. balandžio 12 d.Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl ieškovės asmeninio turto, kuris nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, pripažinimo bendrąja daline nuosavybe. Atsakovas dar 2006 m. buvo deklaravęs gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini). Namo statybos pradžia buvo 2006 m. vasarą. Ginčo šalys name apsigyveno 2007 m. spalio pabaigoje. Ginčo garažas bei stoginės taip pat buvo pastatyti ūkio būdu atitinkamai 2009 ir 2013 m. Vienareikšmių duomenų, kad šie daiktai buvo statomi už asmenines lėšas, byloje nėra, yra pateikiami tik išvestiniai (netiesioginiai) abiejų šalių įrodymai, galintys patvirtinti abiejų šalių dėstomas aplinkybes.Nuo 2007 m. ieškovė su atsakovu vedė bendrą ūkį, tarp jų buvo susiklostę faktiniai santuokiniai santykiai, jiems gyvenant kartu buvo įgytas ir pastatytas ginčo gyvenamasis namas, garažas, stoginė. Reikšminga aplinkybė, jog ginčo namą savo darbu ir jėgomis statė atsakovas. Nors byloje nėra vienareikšmių ir akivaizdžių įrodymų, už kieno lėšas buvo statyti ginčo objektai, tačiau byloje esantys abiejų šalių pateikti duomenys, sąskaitų išrašai, statybos medžiagų sąskaitos, nuotraukos, liudytojų nurodytos aplinkybės patvirtina, jog prie ginčo objektų sukūrimo yra prisidėjusios abi šalys tiek pinigais, tiek darbu. Ieškovė neįrodė, jog buvo įgaliojusi atsakovą pastatyti jai ginčo namą ir už jį atsiskaitė. Priešingai – šalių bendras gyvenimas kartu, bendro ūkio vedimas, vėliau sudaryta santuoka leidžia daryti prielaidą, jog ginčo turtas buvo kuriamas siekiant sukurti bendrą gerovę. Tiek ieškovė, tiek atsakovas ginčo gyvenamojo namo ir kitų statinių kūrimo metu buvo darbingi, verslūs, abu prisidėjo prie gyvenamojo namo statybos tiek lėšomis, tiek darbu, abu rūpinosi bendra buitimi. Ieškovės ir atsakovo prisidėjimas ir įnašai statant ginčo namą buvo lygūs (CK 6.970 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad ginčo objekte iki nesutarimų šalys kartu gyveno daugiau nei 15 metų. Atsižvelgdamas į bendro gyvenimo nesusituokus specifiką, kartu gyvenusių asmenų ryšių pobūdį, į tai, jog bendrai gyvenančių asmenų pajamos galėjo būti naudojamos jų abiejų kasdieniams poreikiams tenkinti, taip pat vadovaudamasis jungtinės veiklos dalyvių lygių dalių prezumpcija, nuostata, kad bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, bet ir dalyvaujant savo darbu ar į bendrą veiklą įnešant turtą, teismas nusprendė, jog šalys vykdė bendrą jungtinę veiklą, todėl gyvenamasis namas, garažas, stoginė (St1) ir stoginė (St2), esantys (duomenys neskelbtini), yra bendroji dalinė sutuoktinių nuosavybė ir padalytina natūra kiekvienai šaliai po 1/2 dalį.Kiemo rūsio rekonstrukcija pradėta ir baigta 2009 m., o pirties remontas – 2010 m. Lyginant byloje esančias nuotraukas, matyti išoriškai pasikeitęs abiejų pastatų fasadas, pakeisti stogai. Atsakovas nurodo, jog rekonstrukcijos darbams atlikti buvo skirta 5 000 Lt. Gyvendamos kartu ir vykdydamos jungtinę veiklą, abi šalys galėjo prisidėti prie turto pagerinimo, todėl pastatas – pirtis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastatas – kiemo rūsys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buvo iš esmės pagerinti, taigi, pripažintini bendrąja daline nuosavybe ir priteistini kiekvienai šaliai po 1/2 dalį.Vertinant aerofotografines ir kitas byloje esančias nuotraukas, matyti, kad žemės sklypo aplinka per 18 metų pasikeitė. Nors tiesioginių įrodymų, jog atsakovas prisidėjo būtent 6 000 Eur suma prie žemės sklypo pagerinimo, nėra, tačiau iš šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų teismas nusprendė, jog atsakovas prisidėjo prie sklypo gerinimo savo darbu. Ieškovė nenurodė, kas galėjo lemti žemės sklypo aplinkos pasikeitimą, kas galėjo atlikti padidinto tvenkinio, takelių įrengimo, apželdinimo darbus, todėl, remiantis šalių ir liudytojų parodymais, labiau tikėtina, kad tuos darbus atliko atsakovas. Todėl atsakovo priešieškinio reikalavimas dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pripažinimo bendrąja daline nuosavybe tenkintinas, ieškovei priteisiant 5348/6945 dalis šio žemės sklypo, o atsakovui – 1597/6945 dalis žemės sklypo. 2018 m. vasario 9 d. atsakovas pardavė sau asmeninės nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą ir gavo 60 000 Eur. Taigi tikėtina, jog atsakovas turėjo lėšų ir galėjo įsigyti ginčo miško sklypą (duomenys neskelbtini). Teismas nusprendė, kad yra pagrindas nustatyti nelygias šio turto dalis, pripažįstant, kad atsakovui priteistina 2/3 dalys santuokoje įgytų 20647/27541 dalių nurodyto miško žemės sklypo, o atsakovei priteistina 1/3 dalis šio sklypo.Byloje ieškovė reiškė reikalavimą dėl 5 550 Eur kompensacijos už santuokos metu be jos žinios sumažintą turtą (parduotas transporto priemones). Atsakovas sutiko su 4 765 Eur kompensacijos priteisimu ir nurodė, jog kompensacija už automobilį „Renault Espace“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) negali būti priteisiama, kadangi jis yra sunaikintas. Teismas nurodė, kad nors sunaikinta transporto priemonė nebedalijama natūra, tačiau vieno sutuoktinio veiksmais buvo sumažinta bendrosios jungtinės nuosavybės vertė, kaltas sutuoktinis privalo kompensuoti bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą. Iš atsakovo priteistina 5 500 Eur kompensacija už santuokos metu be ieškovės žinios sumažintą turtą.Iš esmės ginčas byloje yra dėl dviejų kilnojamųjų daiktų priklausomybės ir šioje byloje nėra galimybės nustatyti, kam priklauso elektrinė indukcinė viryklė (vertė – 300 Eur) ir medinė šulinio apdaila (vertė – 300 Eur). Teismas nusprendė, jog šie daiktai įgyti santuokos metu, tačiau priteistini ieškovei, atsakovui išmokant 600 Eur kompensaciją. Teismas padalijo kitus kilnojamuosius daiktus.Nesant ginčo ir ieškovei pripažįstant, kad skalbimo mašina „Hoover“, du kelioniniai dviračiai bei senovinis šaunamasis ginklas yra atsakovo asmeninė nuosavybė, įgyti iki santuokos sudarymo, šie daiktai nedalytini. Atsakovas nepateikė rašytinių įrodymų, kad priešieškinyje nurodyti daiktai – ąžuolinio stalo ir dviejų suolų komplektas, garažo apšildymo krosnelė, dekoratyvinė šildomoji krosnelė, dulkių siurblys „Proximo“, smulkūs elektros, kanalizacijos, metalo daiktai, esantys garaže, stacionarus kompiuteris „Apple“ – yra jo asmeninė nuosavybė. Teismas šiuos daiktus pripažino bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir nusprendė priteisti atsakovui. Kadangi dalies šių daiktų vertės nebuvo nurodytos, teismas, remdamasis vidutinėmis tokių pačių daiktų vertėmis, nustatė, jog ieškovei priteistina 1 450 Eur kompensacija.Bendra santuokoje įgytų kilnojamųjų daiktų vertė yra 8 930 Eur. Ieškovei priteistinų daiktų vertė sudaro 1 200 Eur, atsakovui – 7 730 Eur. Kadangi atsakovui tenka daugiau bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažintų daiktų, teismas nusprendė, kad ieškovei priteistina 3 245 Eur kompensacija.2023 m. balandžio 12 d. ieškovės vardu atidarytose banko sąskaitose buvo 26 451,37 Eur likutis. Ieškovė nurodo, jog 2015 m. gavo 8 500 Eur sumą pardavus jos motinos turtą. Šias lėšas ieškovės motina padovanojo ieškovei. 2015 m. gauta suma pardavus asmeninės nuosavybės teise priklausantį sklypą už 6 000 Eur. Teismas nesutiko su atsakovo argumentais, kad 14 500 Eur suma per 8 metus buvo panaudota. Ieškovės bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomos lėšos 2023 m. balandžio 12 d. sudarė 13 225,69 Eur. Atsakovo banko sąskaitoje esančios lėšos sudarė 412,84 Eur. Atsakovui iš ieškovės priteistina suma, išskaičius 412,84 Eur turimą sumą atsakovo banko sąskaitoje, t. y. 6 406,43 Eur. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2026 m. vasario 9 d. nutartimi pakeitė Kauno apylinkės teismo 2025 m. birželio 5 d. sprendimą – atmetė atsakovo priešieškinio reikalavimą ieškovės vardu įregistruotus statinius: pastatą – pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastatą – kiemo rūsį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), pripažinti bendrąja daline nuosavybe, juos iš esmės pagerinus, ir padalyti lygiomis dalimis po 1/2 dalį ir alternatyvų reikalavimą priteisti iš ieškovės 579 Eur už nurodyto pastato – kiemo rūsio pagerinimus bei 1 448 Eur už nurodyto pastato – pirties pagerinimus. Kolegija atmetė atsakovo priešieškinio reikalavimą ieškovės vardu įregistruotą žemės sklypą (duomenys neskelbtini) pripažinti bendrąja daline nuosavybe, jį iš esmės pagerinus, ir padalyti, ieškovei priteisiant 5348/6945 dalis, o atsakovui – 1597/6945 dalis žemės sklypo, bei alternatyvų reikalavimą priteisti iš ieškovės 6 000 Eur už šio žemės sklypo pagerinimus, taip pat reikalavimą priteisti 3 820 Eur išlaidų saulės elektrinei įrengti atlyginimą. Kolegija pripažino ieškovės asmenine nuosavybe 500 Eur vertės ąžuolinį stalą ir dviejų suolų komplektą, priteisė ieškovei iš atsakovo 3 215 Eur kompensaciją už atsakovo asmeninėn nuosavybėn po santuokos nutraukimo atitenkantį kilnojamąjį turtą, pripažintą bendrąja jungtine nuosavybe, perskirstė bylinėjimosi išlaidas. Kitas Kauno apylinkės teismo 2025 m. birželio 5 d. sprendimo dalis kolegija paliko nepakeistas.Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl to, kad santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukelia nuo 2023 m. balandžio 12 d., dėl 20647/27541 dalių miško žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), santuokinių lėšų padalijimo.Kolegija nurodė, kad teisinė registracija nėra būtinoji nekilnojamojo daikto pripažinimo civilinių teisių objektų sąlyga. Tokia pati išvada darytina ir aiškinant CK 4.2 straipsnio 1–2 dalių nuostatas, apibrėžiančias nekilnojamųjų daiktų požymius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-177-687/2019). Nekilnojamojo turto registre neįregistruoti nekilnojamieji daiktai gali būti (ir yra) civilinių teisinių santykių objektais. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad į dalytino turto balansą, esant tam pagrindo, įtrauktinas ir dalytinas Nekilnojamojo turto registre neįregistruotas ginčo turtas. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype (duomenys neskelbtini) buvo pastatytas naujas gyvenamasis namas, garažas, stoginė St1 ir stoginė St2, kurie nėra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre.Kolegija nustatė, kad atsakovas turėjo lėšų gyvenamojo namo statyboms. Gyvenamojo namo statybos pradėtos 2006 m. vasarą. 2006 m. birželio 5 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu atsakovas gavo 215 000 Lt (62 268,30 Eur), tikėtina, kad dalį šių lėšų atsakovas panaudojo šalių gyvenamojo namo statyboms, tokiu būdu finansiškai prisidėdamas prie bendrosios dalinės nuosavybės kūrimo. Ieškovė teigė, kad gyvenamojo namo ir kitų statinių statybai skyrė 140 700 Lt (40 749,53 Eur) savo asmeninių lėšų, taip pat lėšas, gautas pardavus atidalyto jai asmeninės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo dalį atsakovo sūnui K. K.. Tačiau kolegija nusprendė, kad byloje esantys duomenys apie ieškovės 2006 m. laikotarpiu gaunamas pajamas ir disponuojamas lėšas banko sąskaitose, taip pat duomenys apie atliktus pervedimus kelia pagrįstų abejonių dėl jos finansinių galimybių apmokėti statybos darbus išimtinai savo asmeninėmis lėšomis ir dėl pervestų lėšų panaudojimo konkrečiai ginčo gyvenamojo namo statyboms.Ieškovė savo indėlį asmeninėmis lėšomis į gyvenamojo namo statybas įrodinėjo 2006 m. gruodžio 14 d. atliktu 40 000 Lt (11 584,80 Eur) sumos pervedimu atsakovo sūnui K. K.. 2006 m. gruodžio 13 d. ieškovė į banko sąskaitą gavo 40 000 Lt (11 584,80 Eur). 2006 m. gruodžio 14 d. ieškovė toje pačioje banko sąskaitoje atliko 40 000 Lt (11 584,80 Eur) sumos pervedimą. Tačiau ieškovės pozicija dėl šių lėšų paskirties nenuosekli. Nors ieškovė teigė, kad už šią sumą K. K. pirko statybines medžiagas, skirtas ginčo gyvenamojo namo statybai, tačiau kartu teigė, kad ši suma buvo pervesta kaip paskola būtent jo gyvenamojo namo statyboms. Į bylą pateikta 2006 m. gruodžio 13 d. sutartis, sudaryta tarp ieškovės ir K. K., joje nurodyta, kad ieškovė skolina K. K. 40 000 Lt (11 584,80 Eur), o K. K. pasižada skolą grąžinti iki 2007 m. kovo 13 d. ir per paskolos naudojimo laikotarpį pasižada mokėti Vilniaus banko paskolos sutartyje nustatytas palūkanas. K. K. teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu paaiškino, kad 2006 m. gruodžio mėn. paprašė ieškovės, jog ši savo vardu paimtų vartojimo paskolą iš AB SEB banko ir tuos pinigus laikinai paskolintų jam, kol jis gaus paskolą įkeitęs žemės sklypo dalį. Iš ieškovės ir liudytojo paaiškinimų ir nurodytų duomenų negalima padaryti išvados, kur ir kam konkrečiai šios lėšos buvo panaudotos (t. y. ar jos panaudotos gyvenamojo namo fasado darbams ar kitiems statybos darbams, įvertinus tai, kad šis mokėjimas buvo atliktas 2006 m. gruodžio 14 d., o gyvenamojo namo statybos darbai prasidėjo 2006 m. vasarą), kokia dalis lėšų buvo panaudota būtent statybinėms medžiagoms ginčo gyvenamajam namui įsigyti, jeigu dalis šių lėšų apskritai buvo panaudota.Ieškovė taip pat teigė panaudojusi 39 000 Lt (11 295,18 Eur) ginčo gyvenamojo namo statyboms, nurodė šią sumą 2007 m. kovo 23 d. pervedusi atsakovo sūnui K. K., mokėjimo paskirtyje nurodyta „pagal sutartį“ ir už šią sumą atsakovo sūnus pirko statybines medžiagas ginčo gyvenamojo namo statyboms. Ieškovė teigia, kad šias lėšas ji pervedė pagal įgaliojimą, išrašytą atsakovui. 2006 m. kovo 3 d. Kauno miesto 5-ojo notarų biuro notarė Rūta Palšauskienė patvirtino ieškovės pasirašytą įgaliojimą, kuriuo ieškovė įgaliojo atsakovą atstovauti įvairiose valstybinėse institucijose padalijant ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą (duomenys neskelbtini) į du atskirus žemės sklypus. Šis įgaliojimas neteko galios 2007 m. kovo 3 d., be to, jis nėra susijęs su statybų procesu, statybinių medžiagų pirkimu. Antrasis įgaliojimas, kuriuo ieškovė įgaliojo atsakovą, be kita ko, ir pirkti statybines medžiagas, buvo sudarytas 2007 m. kovo 31 d. Dėl šių priežasčių ieškovės argumentai dėl 39 000 Lt (11 295,18 Eur) panaudojimo ginčo gyvenamojo namo statyboms vertintini kritiškai ir kelia abejonių dėl šių lėšų panaudojimo tikrosios paskirties. Byloje nėra pakankamai duomenų tam, kad būtų galima padaryti išvadą, jog šios lėšos buvo panaudotos gyvenamojo namo statybos darbams užbaigti ar gyvenamojo namo vidui įrengti. Taip pat ieškovė nurodė, kad 2007 m. balandžio 2 d. pervedė K. K. 9 000 Lt (2 606,58 Eur) už darbus ir statybines medžiagas jo asmeninio gyvenamojo namo statyboms ir 2011 m. rugpjūčio 27 d. pervedė 500 Lt (144,81 Eur) atsakovui pagal sutartį. Tačiau byloje nėra pakankamai duomenų, kurių pagrindu būtų galima nuspręsti, kam šios lėšos buvo panaudotos. Atsakovas, grįsdamas teiginius dėl išleistų asmeninių lėšų ginčo turtui sukurti, pateikė išrašus iš sau priklausančios banko sąskaitos. 2006 m. birželio 28 d. – 2006 m. rugpjūčio 12 d. laikotarpiu atsakovas išsigrynino 17 000 Lt (4 923,54 Eur), 2006 m. rugpjūčio 12 d. UAB „Senukų“ prekybos centre išleido 894,54 Lt (259,07 Eur), 2006 m. rugsėjo 2 d. – 2006 m. rugsėjo 16 d. išsigrynino 5 000 Lt (1448,10 Eur), 2006 m. spalio 21 d. – 2006 m. lapkričio 4 d. išsigrynino 14 000 Lt (4 054,68 Eur), 2006 m. lapkričio 7 d. UAB „Senukų“ prekybos centre išleido 2 029,50 Lt (587,78 Eur). Atsižvelgus į liudytojų parodymus apie tai, kad už statybos darbus atsiskaitydavo atsakovas ir grynaisiais pinigais, neatmestina, kad dalis nurodytų lėšų buvo skiriamos statybos darbams apmokėti. Taip pat neatmestina, kad dalis šių lėšų taip pat galėjo būti panaudotos statybinėms prekėms įsigyti, šių prekių įsigijimo kvitus atsakovas pateikė teismui.Ieškovė iš banko sąskaitos 2007 m. balandžio 2 d. atliko 20 000 Lt (5 792,4 Eur) mokėjimą „pagal sutartį“ ir 2007 m. gegužės 16 d. atliko 20 000 Lt (5 792,40 Eur) mokėjimą „pagal sutartį“. Šios sumos buvo pervestos į atsakovo banko sąskaitą. Atsakovas neneigia, kad šias sumas iš ieškovės gavo ir kad jos buvo panaudotos gyvenamojo namo vidui įrengti. Atsakovas 2007 m. rugsėjo 10 d. iš UAB „GDBS“ įsigijo miegamojo komplektą už 2 860 Lt (828,31 Eur) ir 2007 m. lapkričio 22 d. įsigijo spintą už 1 820 Lt (527,10 Eur). Kolegija sutiko su ieškovės argumentais, kad atsakovas už šiuos baldus sumokėjo ieškovės jam pervestomis lėšomis, kadangi gautus pinigus už 2006 m. birželio 6 d. pirkimo–pardavimo sutartį atsakovas išleido iki 2006 m. gruodžio mėn., o iš ieškovės gautus 40 000 Lt (11 584,80 Eur) panaudojo gyvenamojo namo vidui įrengti.Aplinkybės dėl ieškovės gaunamų pajamų ir turimų lėšų 2006 m., įvertinus būtinas lėšas asmens pragyvenimui ir būtiniesiems poreikiams tenkinti, objektyviai nesudarė pagrindo ir galimybių ieškovei finansuoti statybos darbus išimtinai jos asmeninėmis lėšomis būtent 2006 m. Nors statybos vyko ir 2007 m., tačiau didžioji dalis gyvenamojo namo statybos darbų (biologinių nuotekų valymo sistemos įrengimas, kaminų įdėjimas, stogo dengimas ir visi kiti pagrindiniai namo išorės darbai) buvo atlikti iki 2006 m. pabaigos. Neatmestina, kad dalis ieškovės pervestų lėšų galėjo būti panaudotos gyvenamojo namo statyboms, tačiau byloje nėra pakankamai duomenų nustatyti, kokia buvo šių lėšų tikroji paskirtis, kam šios lėšos iš tiesų buvo skirtos ir panaudotos ir ar šios lėšos buvo naudojamos būtent ginčo šalių gyvenamojo namo statybos darbams atlikti, statybinėms medžiagoms įsigyti. Įvertinusi tai, kad atsakovas patvirtino iki 2006 m. gruodžio mėn. išleidęs lėšas, gautas pardavus gyvenamojo namo dalį (duomenys neskelbtini), ir pripažino, kad ieškovės 2007 m. balandžio 2 d. ir 2007 m. gegužės 16 d. pervesta bendra 40 000 Lt (11 584,80 Eur) suma buvo panaudota gyvenamojo namo vidui įrengti, kolegija padarė labiau tikėtiną išvadą, kad prie ginčo gyvenamojo namo statybos darbų prisidėjo tiek ieškovė savo asmeninėmis lėšomis, tiek ir atsakovas asmeninėmis lėšomis ir darbu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185 straipsnio 1 dalis). Ne tik gyvenamojo namo statybos šalių asmeninėmis lėšomis ir darbu, bet ir 2007 m. kovo 21 d. ieškovės ir atsakovo sūnaus K. K. sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, kurios pagrindu ieškovė pardavė sau nuosavybės teise priklausantį 0,2467 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) tam, kad atidalytoje žemės sklypo dalyje atsakovas galėtų padėti sūnui pasistatyti gyvenamąjį namą, sudaro pakankamą pagrindą manyti, kad kartu gyvenusios šalys veikė bendrai siekdamos vienodo tikslo, kūrė bendrą ateitį, gerovę. Ieškovė nurodė, kad šalis siejo ne bendra jungtinė veikla, o įgaliojimu grįsti santykiai. Ieškovė neturėjo laiko rūpintis žemės sklypo padalijimu ir pardavimu, todėl 2006 m. kovo 3 d. įgaliojo atsakovą atstovauti jos interesams įvairiose valstybinėse institucijose, padalijant ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą į atskirus du žemės sklypus. Taigi įgaliojimas buvo išduotas tikslingai, atsakovas, veikdamas šio įgaliojimo pagrindu, 2006 m. gegužės 22 d. sudarė Sutartį dėl detaliojo planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo Nr. 499-3.5. 2007 m. kovo 31 d. buvo išduotas įgaliojimas, kuriuo ieškovė įgaliojo atsakovą atstovauti jai visose įmonėse, įstaigose ir organizacijose gaunant ir pratęsiant leidimus gyvenamojo namo statybai ir projektavimui ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, tuo tikslu gauti ir pateikti visus reikalingus dokumentus, projektus, pažymas ir pažymėjimus, gauti išvadas ir suderinimus, gauti technines sąlygas, pirkti statybines medžiagas, baigus statybą atstovauti ieškovei atliekant gyvenamojo namo registraciją ir kita. Atsakovas savo vardu pirko statybines medžiagas. Taigi įgaliojimai buvo išduoti tikslingai, atsakovas veikė šių įgaliojimų pagrindu atlikdamas konkrečius veiksmus. Kolegijos vertinimu, aplinkybių visuma dėl išduotų įgaliojimų konkretiems veiksmams atlikti nepaneigia šalių susitarimo kurti bendrą ateitį. Byloje pateikti įrodymai nėra pakankami ieškovės argumentams, kad už garažo statybos darbus su atsakovu buvo atsiskaityta, pagrįsti. Atsakovas turėjo finansinių galimybių prisidėti prie garažo statybų, tačiau neįrodinėjo, kad dalį šių pajamų būtų tam panaudojęs. Atsakovas nors ir teigė, kad garažo statyboms skyrė 10 000 Lt (2 896,20 Eur), tačiau tokios sumos panaudojimas šiam tikslui neįrodytas (CPK 178 straipsnis). Kita vertus, byloje nėra pakankamai duomenų tam, kad būtų galima daryti išvadą, jog garažas iš tiesų priklauso UAB „Comptables“. Paaiškinimai apie tai, kad ieškovė yra vienintelė šios įmonės akcininkė ir jos 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimu buvo nuspręsta įtraukti į nebaigtą statybą 2013 m. gruodžio 31 d. balansinėje sąskaitoje Nr. 1250 9 410,46 Lt (2 725,45 Eur) statomo garažo vertę, tačiau nesant pateikto įmonės balanso, pirminių garažo statybos dokumentų, kelia pagrįstų abejonių. Tai, kad ieškovė vienintelė tvarkė tiek šios įmonės, tiek ir atsakovo individualios įmonės buhalterinę apskaitą, taip pat kelia pagrįstų abejonių dėl atsakovo individualios įmonės išrašytų sąskaitų už statybos darbus patikimumo, kartu – dėl šio statinio priklausymo UAB „Comptables“. Ieškovė neneigė, jog atsakovas savo darbu prisidėjo prie garažo statybos, laikytina, kad ieškovė pripažino atsakovo indėlį į bendro turto kūrimą jo paties darbu. Atsakovas nurodė, kad ne tik garažas, bet ir stoginės St1 ir St2 buvo pastatytos šalims jau gyvenant kartu ginčo gyvenamajame name, veikiant jungtinės veiklos pagrindu ir turint tikslą šiuos statinius naudoti bendram šalių gyvenimui. Nors ieškovė teigė, kad atsakovas neįrodė savo indėlio į stoginių statymą, tačiau ieškovė neįrodinėjo savo įnašo pinigais, kitu turtu ar savo pačios darbu į šių statinių statybą. Taigi byloje nėra pakankamai duomenų nustatyti tiek ieškovės, tiek ir atsakovo konkretaus indėlio, lėšų, įdėto darbo į šio turto kūrimą. Kolegija nusprendė, kad yra pakankamas pagrindas išvadai, jog šie statiniai buvo pastatyti turint tikslą juos naudoti bendram ginčo šalių gyvenimui, veikiant jungtinės veiklos pagrindu.Kolegijos vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės dėl šalių ne epizodiškai kartu pragyvento laikotarpio (ieškovė neneigė, kad šalys pradėjo intymiau bendrauti nuo 2004 m.) ir 2014 m. gegužės 16 d. sudarytos santuokos; bendro sprendimo apsigyventi kartu ir ieškovės įsigytoje namų valdoje statytis bendrą gyvenamąjį namą; atsakovo 2006 m. birželio 5 d. sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties; ieškovės sudarytų įgaliojimų ir jų pagrindu atsakovo atliktų veiksmų; 2007 m. kovo 21 d. tarp ieškovės ir atsakovo sūnaus K. K. sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties, kurios pagrindu ieškovė pardavė dalį savo žemės sklypo atsakovo sūnui; atsakovo sūnaus K. K. sumokėjimo už šalių gyvenamojo namo projektą; atsakovo deklaruotos gyvenamosios vietos; atsakovo gyvenamojo namo statybos darbų finansavimo 2006 m.; statybos darbų vykdymo ūkio būdu ir kad statiniai (garažas ir stoginės) buvo sukurti bendram šalių interesui, bendriems jų poreikiams tenkinti (ieškovė neneigė, kad šiais statiniais šalys bendrai naudojasi jau daugiau kaip 10 m.) yra reikšmingos sprendžiant dėl jungtinės veiklos egzistavimo. Byloje nustatytos aplinkybės leidžia pagrįstai nuspręsti, kad abi ginčo šalys prisidėjo prie bendro turto sukūrimo. Nors labiau tikėtina, kad ieškovės piniginis įnašas į garažo statybą buvo didesnis, tačiau ši aplinkybė nepaneigia atsakovo indėlio. Ieškovė, pripažinusi, kad garažo statybas vykdė atsakovas, iš esmės pripažino jo, kaip partnerio, nepiniginį įnašą į bendro turto (garažo) sukūrimą (CK 6.970 straipsnis). Nustatytų aplinkybių visuma patvirtina tarp šalių susiklosčiusius artimus asmeninius santykius ir rodo, kad šalys nuo 2006 m. vykdė bendrą jungtinę veiklą. Šalys sudarė bendro pobūdžio susitarimą dėl jungtinės veiklos jų bendromis lėšomis ir jų pačių darbu įgyti gyvenamąjį namą, garažą ir stoginę St1, stoginę St2 bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis. Patikslintina pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalys vykdė bendrą jungtinę veiklą nuo 2007 m. (pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad šalys jungtinę veiklą pradėjo vykdyti nuo 2007 m.).Nors ir buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl smurto artimoje aplinkoje, tačiau jis buvo nutrauktas nenustačius nusikalstamos veikos požymių. Byloje nėra pakankamai duomenų, kad būtų galima nuspręsti apie šalių negebėjimą bendradarbiauti ir taikiai spręsti iškylančių klausimų. Kolegija pripažino pirmosios instancijos teismo išvados pripažinti gyvenamąjį namą bendrąja daline nuosavybe lygiomis dalimis pagrįstumą ir teisėtumą, pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju byloje buvo pareikštas reikalavimas dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, o išvestinis reikalavimas dėl bendrosios dalinės nuosavybės padalijimo, atsidalijimo iš bendros nuosavybės nebuvo reiškiamas. Tarp šalių nėra ginčo dėl pastato – kiemo rūsio ir pastato – pirties (duomenys neskelbtini) pagerinimo. Kiemo rūsys pradėtas ir baigtas statyti 1943 m., rekonstravimo pradžios ir pabaigos metai – 2009 m., vidutinė rinkos vertė – 109 Eur. Pirtis pradėta ir baigta statyti 1992 m., paprastojo remonto pradžios ir pabaigos metai – 2010 m., vidutinė rinkos vertė – 527 Eur. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodė atsakovui 2010 m. balandžio 29 d. pervedusi 1 900 Lt (550,27 Eur), kurių paskirtis – „pagal sutartį“, rūsio ir pirties aptvarkymo darbai buvo atlikti už jos lėšas. Nors bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė 2010 m. balandžio 29 d. pervedė nurodytą sumą į atsakovo banko sąskaitą, tačiau aplinkybės dėl šios konkrečios pinigų sumos pervedimo rūsio ir pirties aptvarkymo darbams atlikti ieškovė nebuvo nurodžiusi pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Atsakovas neįrodė esminio pagerinimo, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad pastatas – pirtis ir pastatas – kiemo rūsys buvo iš esmės pagerinti, todėl pripažintini bendrąja daline nuosavybe ir priteistini kiekvienai šaliai po 1/2 dalį. Ieškovas alternatyviu priešieškinio reikalavimu prašė priteisti iš ieškovės 579 Eur kompensaciją už pastato – kiemo rūsio ir 1 448 Eur kompensaciją už pastato – pirties pagerinimus. Atsakovas neįrodė atliktų pagerinimų apimties, kurių pagrindu būtų galima įvertinti ir nustatyti jam galinčios priklausyti kompensacijos dydį už atliktus pagerinimus, todėl priešieškinio reikalavimas dėl kompensacijos priteisimo nepagrįstas. Tai, kad po statybos darbų žemės sklypas buvo pažeistas (šią aplinkybę pagrindžia ir bylai pateiktos nuotraukos; žemės sklypą reikėjo tvarkyti, lyginti, įveisti veją), nesudaro pagrindo nuspręsti, kad tokie darbai laikytini esminiu žemės sklypo pagerinimu. Tokie darbai kaip šiltnamio nugriovimas, naujų šiltnamių pastatymas, takelių įrengimas, medžių pasodinimas iš esmės laikytini žemės sklypo priežiūros darbais. Be to, lyginant skirtingais laikotarpiais darytas aerofotografines nuotraukas, matyti, kad žemės sklypas buvo lygus, jo papildomai lyginti nereikėjo. Iš nuotraukų, kuriose užfiksuotos gyvenamojo namo statybos, taip pat matyti, kad žemės sklypas buvo lygus. Konkrečiu atveju tokio pobūdžio žemės sklypo priežiūros ir aplinkos sutvarkymo nėra pagrindo pripažinti žemės sklypo pagerinimu iš esmės, atsakovas esminio žemės sklypo pagerinimo (pvz., nusausinimo, pertvarkyto kraštovaizdžio ar pan.) neįrodė. Be to, nėra įrodytas žemės sklypo priežiūros darbų atlikimas atsakovo lėšomis ar asmeniniu darbu. Nors žemės sklypo vertė pasikeitė, tačiau atsakovas neįrodinėjo, ar šis žemės sklypo vertės pokytis nulemtas jo atliktų darbų, ar dėl turto rinkos pokyčių. Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Miškų kontrolės departamento Kauno miškų kontrolės skyrius 2024 m. rugsėjo 20 d. surašė privalomąjį nurodymą Nr. PN-633 dėl įpareigojimo panaikinti dirbtinį paviršinį nepratekamą vandens telkinį ir pašalinti iš miško žemės gruntą, kuris susidarė įrengiant dirbtinį nepratekamą vandens telkinį privačioje miško valdoje (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Savavališki tvenkinio kasimo darbai taip pat nelaikytini žemės pagerinimu. Atsakovas priešieškiniu reiškė alternatyvų reikalavimą priteisti iš ieškovės 6 000 Eur kompensaciją už žemės sklypo pagerinimus. Atsakovas įrodinėjo, kad žemės sklypui pagerinti jis panaudojo apie 6 000 Eur (3 000 Eur – žvyras ir skalda, apie 1 000 Eur – sėklos, įvairūs vaismedžiai, vaiskrūmiai ir kiti augalai, per visą gyvenimo namų valdoje laikotarpį technikos nuomai, priežiūrai ir remontui jis išleido dar 2 000 Eur) asmeninių lėšų, tačiau tokios sumos panaudojimas nėra įrodytas (CPK 178 straipsnis). Taip pat atsakovas teigė prie žemės sklypo pagerinimų prisidėjęs ir savo darbu, tačiau duomenų, skaičiavimų, kokia suma vertina savo darbą (pvz., kiek galėtų kainuoti naujų šiltnamių pastatymas ar takelių įrengimas) ir kokiu pagrindu tokią sumą apskaičiavo, nepateikė (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgus į tai, kad atsakovas ilgą laiką gyveno ieškovei priklausančioje valdoje, naudojosi sklypu, nėra pagrindo manyti, kad juo nesirūpino, nepjovė žolės, nesirūpino vaismedžiais, vaiskrūmiais ir kt., tačiau atsakovui nepateikus duomenų, kurių pagrindu būtų galima nustatyti kompensacijos dydį, priešieškinio reikalavimas dėl 6 000 Eur kompensacijos priteisimo už žemės sklypo pagerinimus nepagrįstas.Nors atsakovas akcentavo savo patirtų 3 820 Eur išlaidų dėl saulės elektrinės įrengimo atlyginimo priteisimo klausimą pirmosios instancijos teisme, tačiau dėl šio turto yra susiklosčiusi analogiška situacija kaip ir dėl tvenkinio. Dėl šio ne miško infrastruktūrai priskirto statinio (įrenginio) su visomis konstrukcijomis ir įrenginiais pašalinimo iš privačios miško valdos 2024 m. rugsėjo 20 d. buvo surašytas privalomasis nurodymas Nr. PN-661. Taigi toks statinys negali būti civilinių teisinių santykių objektas. 200 Eur vertės šaldiklį be stalčių pirmosios instancijos teismas priteisė tiek ieškovei, tiek ir atsakovui. Kolegija, atsižvelgdama į tai ir į tai, kad ieškovė sutinka dėl šio kilnojamojo daikto priteisimo atsakovui, nusprendė, kad apeliacinio skundo reikalavimas priteisti 200 Eur vertės šaldiklį be stalčių atsakovui tenkintinas. Pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė, kad ąžuolinio stalo ir dviejų suolų komplektas laikytinas bendrąja jungtine nuosavybe ir priteistinas atsakovui, ieškovei išmokant kompensaciją, todėl yra pagrindas šią skundžiamo sprendimo dalį pakeisti, nurodant, kad ąžuolinio stalo ir dviejų suolų komplektas pripažintinas ieškovės asmenine nuosavybe. Bendra ieškovei priteistinų kilnojamųjų daiktų vertė sudaro 1 000 Eur, atsakovui – 7 430 Eur, ieškovei priteistinos kompensacijos dydis už atsakovui po santuokos nutraukimo atitenkantį turtą sudaro 3 215 Eur. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentaiKasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuriomis patenkintas atsakovo priešieškinio reikalavimas pripažinti, kad viešame registre neįregistruoti statiniai – gyvenamasis namas, garažas, stoginė (Stl) ir stoginė (St2), esantys (duomenys neskelbtini), šalių įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teise po 1/2 dalį, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – šį priešieškinio reikalavimą atmesti arba panaikinti nurodytą apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį ir šią bylos dalį perduoti apeliacine tvarka nagrinėti iš naujo. Priteisti ieškovei iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų, patirtų visų instancijų teismuose, atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Byloje nustatyta, kad nekilnojamasis turtas (gyvenamasis namas, garažas, dvi stoginės, esantys (duomenys neskelbtini) sprendimo priėmimo metu nebuvo įregistruoti viešame registre. Vienose kasacinio teismo nutartyse, kuriomis rėmėsi ieškovė, išaiškinta, kad nekilnojamojo turto objektų teisinės registracijos nebuvimas yra objektyvi kliūtis padalyti tokį turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 24/2011; 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476-916/2015), o apeliacinės instancijos teismas rėmėsi priešingu išaiškinimu – kad teisinė registracija nėra būtinoji nekilnojamojo daikto pripažinimo civilinių teisių objektu sąlyga ir toks turtas gali būti padalytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-177-687/2019). Nevienoda kasacinio teismo praktika ir dėl dalytino objekto: vienur nurodyta, kad turi būti dalijama tik nustatyta panaudotų statybinių medžiagų (darbų), bet ne paties objekto vertė, o kitur – priešingai, t. y. kad dalijamas pats objektas ir jo vertė. Teismai sukūrė teisinį neapibrėžtumą, ydingą ir ieškovės interesus pažeidžiančią situaciją, nes atsakovui pripažino nuosavybės teisę į 1/2 dalį statinių, bet nepripažino jo nuosavybės teisės į žemės sklypą, kuriame yra neįregistruoti statiniai. Taigi yra sukuriamos prielaidos naujiems ginčams kilti (dėl atsakovo neteisėto naudojimosi ieškovės žemės sklypu, nuomos mokesčio mokėjimo, servituto nustatymo), taip pažeidžiant CPK 2 straipsnyje įtvirtintą civilinio proceso tikslą kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių. Atsakovas po teismų sprendimų priėmimo naudojasi ieškovei asmeniškai priklausančiu žemės sklypu be teisėto pagrindo ir neatlygintinai. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nustatė, kad atsakovas neturi teisės į ieškovei priklausantį žemės sklypą, tačiau tas sukuria objektyvią kliūtį jam įteisinti nuosavybės teisę į 1/2 dalį šiame žemės sklype stovinčių neįregistruotų statinių (Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Tokia situacija esmingai pažeidžia ieškovės nuosavybės teises, nes neįmanoma įteisinti tik ieškovei teismo jai priteistos 1/2 dalies statinių, neįteisinant likusios atsakovui priteistos 1/2 dalies statinių. Atsakovas byloje reiškė alternatyvų reikalavimą dėl kompensacijos už 1/2 dalį statinių priteisimo, šio reikalavimo tenkinimas būtų buvęs teisingesnis.Pirmosios instancijos teismas didžiosios dalies įrodymų nevertino, teismo išvados dėl bendros jungtinės veiklos vykdymo, jos metu sukurtos bendrosios dalinės nuosavybės ir dalyvių lygių įnašų pripažintinos nemotyvuotomis. Apeliacinės instancijos teismas ieškovės argumentų neišnagrinėjo, atsakovo paaiškinimus, kad jis išgrynintas lėšas investavo į gyvenamojo namo statybą, laikė tikėtinu ir pakankamu pagrindu jo indėlio faktui nustatyti, o oficialius duomenis – banko sąskaitos išrašus, kuriuose fiksuoti net 140 700 Lt ieškovės pavedimai atsakovui ir jo sūnui ginčo gyvenamojo namo statybai vykdyti, vertino kaip nepakankamus ieškovės indėliui pagrįsti. Taigi buvo pažeistos įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės, šalių lygiateisiškumo principas vertinant byloje esančius duomenis. Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles (CPK 178 straipsnis) ir rungimosi principą (CPK 12 straipsnis) ieškovei nekilo procesinė pareiga įrodinėti, kad ji savo asmeniniam turtui sukurti iki santuokos su atsakovu sudarymo naudojo savo asmenines lėšas. Teismai nepagrįstai ieškovei perkėlė atsakovo procesines pareigas. Būtent atsakovas privalėjo įrodyti, o teismai nustatyti: 1) kad šalims gyvenant kartu buvo sudarytas susitarimas jungtinės veiklos sutarties pagrindu sukurti bendrąją dalinę nuosavybę; 2) kad toks susitarimas buvo sudarytas atskirai dėl kiekvieno objekto; 3) konkretų indėlį (lėšomis ar darbu), kurį atsakovas įnešė kuriant ginčo turtą; 4) kiek atsakovo indėlis į gyvenamąjį namą ir kitą turtą pagerino jo vertę (kokią dalį sudaro jo vertės). Kadangi abi šalys patvirtino, jog nebuvo sudariusios rašytinio susitarimo dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, nerašytinis susitarimas privalėjo būti įrodytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-l33-421/2019).Dėl bendrosios junginės veiklos susitarimo. Tarp šalių nebuvo jungtinės veiklos santykių ir konkretaus šalių susitarimo dėl gyvenamojo namo ir kitų statinių statybos, turint tikslą sukurti bendrąją dalinę nuosavybę bendromis lėšomis ir darbu. Teismai nevertino atsakovo pateiktų paaiškinimų apie šalių santykių pobūdį, kad jis nuo 2006 m. iki 2014 m. (iki kol buvo sudaryta šalių santuoka) nepasitikėjo ieškove. Apeliacinės instancijos teismui nustačius bendros veiklos pradžią 2006 m., išplaukia išvada, kad vienų metų terminas šalims susitarti dėl bendrosios dalinės nuosavybės – gyvenamojo namo statybos ieškovei priklausančiame asmeniniame žemės sklype – laikytinas per trumpu. Teismai neanalizavo tikrojo šalių susitarimo turinio, t. y. kad ieškovei priklausančiame žemės sklype panašiu metu buvo statomi du namai: vienas – atsakovo ir jo sūnaus K. K. lėšomis ir jų poreikiams, o kitas – ieškovės lėšomis, pastangomis ir asmeniškai jos poreikiams. Atsakovas, organizuojant žemės sklypo atidalijimą, gyvenamajam namui reikalingų prekių įsigijimą, atsiskaitymą su darbininkais ir pan., veikė kaip ieškovės įgaliotinis, o ne jos partneris, turintis konkretų tikslą sukurti bendrąją dalinę nuosavybę. Už atsakovo pagal įgaliojimą atliktus darbus ieškovė atsiskaitė. Teismai nevertino, kad banko sąskaitos išrašai patvirtina, jog ieškovė atsakovui ir jo sūnui K. K. už savo asmeninio gyvenamojo namo statyboms reikalingas ir nupirktas statybines medžiagas, atliktus statybos darbus, už jų pagalbą pervedė 140 700 Lt (nevertinant kitų jos investuotų sumų).Dėl atsakovo įnašo į statinių statybą. Teismai nenustatinėjo esminės sąlygos bendram turtui pripažinti – konkretaus atsakovo piniginio įnašo dydžio į kiekvieną ieškovei priklausiusį asmeninį turtą (gyvenamąjį namą, stogines, garažą), o tik lakoniškai pripažino, kad abi šalys prie bendro turto sukūrimo prisidėjo lygiomis dalimis. Ši išvada yra nemotyvuota (CK 331 straipsnio 4 dalis). Tik nustačius konkretaus, o ne tikėtino įnašo dydį galima spręsti apie pagrindą turtą pripažinti bendrąja daline nuosavybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-916/2022). Šioje byloje teismui kilo pareiga nustatyti ne tik konkretų, bet ir realų lėšų panaudojimą statant ginčo turtą. Atsakovo pinigų išgryninimas iš banko sąskaitos nesudarė pagrindo pripažinti, kad visos išgrynintos sumos ar jų dalis buvo panaudotos ieškovės statiniams statyti. Atsakovas su sūnumi K. K. tame pačiame ieškovei priklausančiame žemės sklype panašiu metu statė gyvenamąjį namą, tam ir panaudojo išgrynintas lėšas (be to, atsakovui reikėjo pinigų savo asmeniniams poreikiams tenkinti). Iš apeliacinės instancijos teismo nustatytos atsakovo 2006 m. birželio 5 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu gautos 215 000 Lt sumos atsakovas dovanojo atitinkamo dydžio sumas sūnui K. K.. Už statybines medžiagas ir kitų asmenų darbą buvo sumokėta iš ieškovės asmeninių pinigų, kurie atsakovui ir jo sūnui buvo perduoti ir pervesti banko pavedimais (140 700 Eur). Teismai nevertino, kurie iš atsakovo pateiktų kvitų buvo apmokėti konkrečiai jo asmeninėmis lėšomis, o ne ieškovės jam perduotais pinigais. Teismų nevertinta, kad ieškovė didelę dalį 2007 m. kovo 21 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu gautos 111 000 Lt sumos (atsakovo sūnui K. K. pardavus atidalytą 0,2467 ha žemės sklypą) panaudojo ginčo nekilnojamajam turtui statyti, gyvenamojo namo vidui įrengti, baldams įsigyti. Atsakovas jokio įnašo neįnešė ir jo neįrodė. Byloje nesusituokusių asmenų turtui nepagrįstai buvo taikyta sutuoktinių bendro turto prezumpcija.Dėl bendro gyvenimo ir ūkio tvarkymo. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad neįregistruoto turto statybos metu (2007 m.) šalys kartu negyveno. Atsakovo gyvenimas ieškovei priklausančiame gyvenamajame name nėra CK 4.47 straipsnyje nustatytas nuosavybės atsiradimo pagrindas, juolab nėra pagrindas pripažinti tokį turtą daline nuosavybe. Teismai nevertino, kad atsakovas neveikė kaip nekilnojamojo turto bendraturtis, t. y. lygiomis dalimis neprisidėjo prie turto eksploatacijos išlaidų, mokesčių mokėjimo, tik mokėjo už šiukšlių išvežimą 6 Eur per mėnesį.Dėl garažo ir stoginių priteisimo. Pirmosios instancijos teismas nepateikė jokių motyvų, kodėl pripažino garažą ir dvi stogines bendrąja daline nuosavybe, nustatydamas lygias nuosavybės dalis, nenurodė, kokiu įnašu prie šio turto sukūrimo prisidėjo atsakovas. Apeliacinės instancijos teismas įrodinėjimo naštą nepagrįstai perkėlė ieškovei. Teismai nemotyvavo, kada ir koks susitarimas buvo sudarytas dėl garažo ir stoginių statybos bendrosios dalinės nuosavybės teise. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad vien atsakovo darbas statant garažą yra pakankamas pagrindas turtą pripažinti bendrąja daline nuosavybe, tačiau pagal kasacinio teismo praktiką tik visuma aplinkybių (nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir darbu), o ne kuri nors viena iš jų (kaip darbas) gali būti laikoma pakankamu pagrindu pripažinti buvus susitarimą dėl jungtinės veiklos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2010; 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011; kt.). Teismai neatsižvelgė į tai, kad garažas buvo statomas ir statybinės medžiagos įsigytos UAB „Comptables“ vardu, kad garažas, kaip nebaigtas statinys, yra registruotas įmonės balanse, kad atsakovui už atliktus garažo statybos darbus buvo sumokėta.Dėl statinių padalijimo po 1/2 dalį natūra. Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų, padaliję teisiškai neregistruotą gyvenamąjį namą ir kitus statinius natūra po 1/2 dalį. Pagal kasacinio teismo praktiką, turto padalijimo natūra principas yra prioritetinis, tačiau kiti (ne natūra) turto padalijimo būdai gali būti taikomi esant pakankamai rimtam pagrindui, patvirtinančiam padalijimo natūra nepriimtinumą ar negalimumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-157-378/2020). Objektyvi kliūtis atsakovui pripažinti natūra teisę į 1/2 dalį statinių yra faktas, kad atsakovas neturi teisių į žemės sklypą, kuriame yra jam priteisti statiniai. Atsakovas neturi teisės eksploatuoti statinių, neturėdamas teisės naudotis žemės sklypu. Remiantis Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktu, atsakovas, neturėdamas nuosavybės teisių ir teisės naudotis žemės sklypu, negalės įteisinti savo nuosavybės teisės į 1/2 dalį statinių. Be to, gyvenamasis namas nėra dalus (jis statytas ieškovės poreikiams tenkinti, namo bendras plotas tik 110 kv. m, name įrengta viena elektros ir kitų komunikacijų sistema, gyvenamasis namas šildomas viena sistema), t. y. jo negalima atsikirti į du atskirus turtinius vienetus ir negalima turtu naudotis kaip dviem atskirais objektais. Tai reiškia, jog faktiškai teismo sprendimas nulemia naujus ginčus tarp šalių. Ieškovės nuomone, buvo teisingiau atsakovui priteisti kompensaciją.Atsakovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti ir priteisti iš atsakovės visų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:Prieštaravimų tarp kasaciniame skunde nurodomų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse pateikiamų išaiškinimų nėra. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-476-916/2015 nebuvo keliamas klausimas dėl galimybės natūra padalyti neįregistruotus statinius, o civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-687/2019 toks klausimas buvo iškeltas ir kasacinis teismas nurodė, kad Nekilnojamojo turto registre neįregistruotas turtas gali būti pripažįstamas bendrąja jungtine nuosavybe ir padalytas (CK 4.47 straipsnio 4 punktas). Ieškovės kasacinio teismo praktikos interpretacija prieštarauja CK 1.98 straipsniui, 4.47 straipsnio 4 punktui, kasacinio teismo praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-177-687/2019; 2019 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-687/2019). Vien aplinkybė, kad ginčo šalims teks išspręsti tam tikrus su bendru nekilnojamuoju turtu susijusius klausimus, nereiškia teismų procesinių sprendimų neteisėtumo. Atsakovui priklauso tik statinių dalys, bet ne sklypas, kuriame jie yra, tai reiškia, jog būtina žemės sklype nustatyti servitutą. Šalys šį klausimą galėtų išspręsti taikiai. Atsakovas sutinka sumokėti ieškovei proporcingo bei teisingo dydžio kompensaciją. Be to, atsakovas pageidauja įregistruoti statinius viešame registre ir siūlo ieškovei bendromis lėšomis inicijuoti šią procedūrą. Remiantis kasacinio teismo praktika, įrodinėjimo pareigą turi ne tik reikalavimus reiškiantis ieškovas, bet ir atsikirtimus reiškiantis atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-184/2011). Pareiga įrodyti priešieškinio reikalavimą pripažinti statinius bendrąja nuosavybe teko atsakovui, tačiau ieškovė turėjo priešingą pareigą, t. y. ji turėjo įrodyti nesutikimo su atsakovo reikalavimais pagrindą. Atsakovas teismui pateikė dokumentus, patvirtinančius, jog turtas buvo įgytas bendrosios nuosavybės pagrindu, vykdant jungtinės veiklos sutartį, t. y. įrodė visas reikalaujamas sąlygas. Šalys turėjo tikslą pasistatyti namą, kuriame galėtų kartu gyventi, o vėliau – pasistatyti garažą bei dvi stogines, reikalingus jų buitiniams poreikiams tenkinti. Tokie susitarimai buvo sudaromi atskirai dėl kiekvieno statinio (jie pastatyti skirtingais metais), atsižvelgiant į ginčo šalių gyvenimo poreikius ir planus. Atsakovas įrodė savo konkretų esminį indėlį į nekilnojamųjų daiktų sukūrimą.Remiantis kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019), nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, įrodinėjamas tokiomis aplinkybėmis kaip šalių bendras gyvenimas (ypač jei jis ne epizodinis, bet trunka ilgą laiką, yra nuolatinis ir pastovus), ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir (ar) savo darbu ir kt. Šalių iki santuokos susiklostę santykiai patvirtina, kad tarp šalių buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis, jungtinės veiklos pradžia – 2006 m. Tai patvirtina atsakovo į bylą pateikti įrodymai (liudytojų parodymai, nuotraukos, Kaišiadorių rajono policijos komisariato 2006 m. lapkričio 8 d. išduota pažyma apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą Nr. 63-7-PAZ-2217, 2007 m. kovo 21 d. įgaliojimo Nr. 1584 kopija ir kt.).Pirmosios instancijos teisme ieškovė įrodinėjo, jog K. K. suteikė paskolą. Tik vėlesnėje bylos nagrinėjimo stadijoje ieškovė pakeitė savo poziciją ir teigė, jog šios K. K. pervestos lėšos buvo skirtos statybinėms medžiagoms įsigyti.Atsakovas 2006 m. birželio 5 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu pardavė sau priklausantį turtą (duomenys neskelbtini). Atsakovas savo sūnui padovanojo 93 000 Lt, taip pat apmokėjo 1 000 Lt įsiskolinimą. Likusias lėšas, gautas pardavus namų valdos dalį, atsakovas panaudojo namo statyboms. Be to, 2007 m. atsakovo sūnus grąžino atsakovui 42 000 Lt jo dovanotų lėšų.Pagal CK 6.970 straipsnį, bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, t. y. asmeninėmis santaupomis ar kitomis pajamomis, bet ir darbu. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019). Atsakovas prie statinių statybos prisidėjo tiek lėšomis, tiek ir fiziniu bei intelektiniu darbu. Taigi, ginčo pastatai yra bendroji šalių nuosavybė, kuri buvo sukurta veikiant jungtinės veiklos pagrindu.Preziumuojama, kad partnerių įnašai yra lygūs, jeigu jungtinės veiklos sutartis nenustato ko kita (CK 6.970 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019; kt.). Šalys nebuvo sudariusios rašytinio susitarimo dėl jungtinės veiklos, todėl, siekdamos paneigti įstatymo prezumpciją, kad jungtinės veiklos partnerių įnašai yra lygūs, šalys turėjo įrodyti, jog buvo susitarusios nukrypti nuo dalyvių lygių dalių principo. Atsakovas sutiko, jog teismas nustatytų, kad pastatai buvo įgyti lygiomis dalimis, ir reiškė tokį reikalavimą. Ieškovė neigė jungtinės veiklos egzistavimą. Taigi, byloje nė viena iš šalių neprašė nukrypti nuo įstatyme įtvirtintos prezumpcijos.Garažas ir dvi stoginės buvo pastatyti tuo metu, kai šalys gyveno kartu, vedė bendrą ūkį ir bendrai naudojo savo finansus. Teismai nustatė, jog šių pastatų statybos metu atsakovas dirbo ir gavo realių pajamų. Be to, ieškovė neneigė, jog atsakovas savo darbu prisidėjo prie garažo statybos.Namas yra pakankamai didelis, kad ginčo šalys galėtų juo bendrai naudotis ir po santuokos nutraukimo. Kompensacijos už bendrai įgytą nekilnojamąjį turtą priteisimas pažeistų atsakovo interesus, kadangi jis prarastų savo vienintelę gyvenamąją vietą.Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a : IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimaiDėl kasacinio nagrinėjimo ribųCPK 353 straipsnyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasatoriaus kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai, taip pat atsiliepime į kasacinį skundą nurodyti teisiniai argumentai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-224-823/2022 29 punktą). Kasacinis teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 353 straipsnio 2 dalis).Šioje byloje kasacinis teismas kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų, nes nenustatyta pagrindo jas peržengti (CPK 353 straipsnio 1, 2 dalys).Nagrinėjamoje byloje kasaciniu skundu keliamas klausimas dėl šalių bendrosios jungtinės veiklos sutarties sudarymo ir vykdymo, siekiant sukurti bendrąją dalinę nuosavybę – pastatyti gyvenamąjį namą, garažą, stogines St1 ir St2 (duomenys neskelbtini), (toliau – ir ginčo pastatai, ginčo turtas), ir šio turto padalijimo, taip pat klausimas, ar gali būti dalijamas nekilnojamasis daiktas, kuris nėra įregistruotas viešame registre. Tai yra teisės klausimai, dėl kurių teisėjų kolegija pasisakys. Kiti klausimai, susiję su šalių santuokos nutraukimu (sutuoktinių kaltė dėl santuokos iširimo, žemės sklypų, santuokinių lėšų ir kilnojamojo turto padalijimas), kurie buvo nagrinėjami pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, kasaciniame skunde nekeliami, taigi, nėra šios bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas kasacinio nagrinėjimo dalyku gali būti tik tiek, kiek tai susiję su įrodinėjimo taisykles nustatančių normų tinkamu taikymu. Nagrinėjamu atveju ieškovė nesutinka su teismų nustatytų faktų įvertinimu, šiuo klausimu teisėjų kolegija nepasisako, nes tai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškovės pozicija kasaciniame skunde yra prieštaringa – nors ji nesutinka, kad ginčo turtas būtų pripažintas bendrąja daline nuosavybe, tačiau teikia argumentus, kokia forma šis turtas turėtų būti šalims padalytas, sutinka už atsakovui priteistiną ginčo pastatų dalį mokėti kompensaciją. Teisėjų kolegija į nurodytas aplinkybes atsižvelgia spręsdama šią bylą.Dėl Nekilnojamojo turto registre neįregistruoto turto padalijimoIeškovė, nesutikdama su apeliacinės instancijos teismo nutartimi, nurodo, kad teismai nepagrįstai padalijo šalims viešame registre neįregistruotą nekilnojamąjį turtą – gyvenamąjį namą, garažą, dvi stogines St1 ir St2 (duomenys neskelbtini). Tarp šalių turėjo būti dalijama tik nustatyta šiems pastatams pastatyti panaudotų statybinių medžiagų ir darbų, bet ne paties objekto vertė. Toks sprendimas būtų atitikęs kasacinio teismo išaiškinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 24/2011; 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476-916/2015). Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi priešingu išaiškinimu – kad teisinė registracija nėra būtinoji nekilnojamojo daikto pripažinimo civilinių teisių objektu sąlyga ir toks turtas gali būti padalytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-177-687/2019). Taigi yra suformuota nevienoda kasacinio teismo praktika dėl dalytino objekto (jo vertės). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad gyvenamasis namas, garažas, dvi stoginės St1 ir St2 (duomenys neskelbtini) yra teisiškai neįregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl šių pastatų, pastatytų ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, pripažinimo šalių bendrąja daline nuosavybe. Aplinkybės, kad nurodytas turtas nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, bylą nagrinėję teismai nelaikė kliūtimi padalyti šį turtą tarp šalių. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks teismų sprendimas pagal byloje nustatytas aplinkybes atitinka kasacinio teismo formuojamą praktiką.Kasacinis teismas yra nurodęs, kad nebaigtas statyti gyvenamasis namas pripažintinas šalių nuosavybės teisės objektu. Tai, kad šis nekilnojamasis daiktas nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, nepanaikina jo, kaip nuosavybės teisės objekto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-710/2003; 2014 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-70/2014; kt.)Kasacinio teismo taip pat yra išaiškinta, kad nekilnojamųjų daiktų, daiktinių teisių į tokius daiktus, kitų juridinių faktų teisinė registracija turi konkrečią ir aiškiai apibrėžtą paskirtį – išviešinti ir kartu užtikrinti visuotinį prieinamumą prie teisinių duomenų apie nekilnojamuosius daiktus (CK 4.261 straipsnis). Teisinė registracija nėra tas juridinis faktas, kuris pats savaime lemtų nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į tokį daiktą teisinį likimą. CK 1.98 straipsnio, reglamentuojančio daiktus, kaip civilinių teisių objektus, antrojoje dalyje nustatyta, kad nekilnojamieji daiktai yra žemė ir kiti daiktai, kurie susiję su žeme ir kurių negalima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties bei iš esmės nesumažinus jų vertės (pastatai, įrenginiai, sodiniai ir kiti daiktai, kurie pagal paskirtį ir prigimtį yra nekilnojamieji). Šios nuostatos, bendriausia prasme reglamentuojančios nekilnojamuosius daiktus, kaip civilinių teisių objektus, patvirtina, kad teisinė registracija nėra būtinoji nekilnojamojo daikto pripažinimo civilinių teisių objektu sąlyga. Tokia pati išvada darytina ir aiškinant CK 4.2 straipsnio 1–2 dalių nuostatas, apibrėžiančias nekilnojamųjų daiktų požymius. Teisinė registracija nėra būtinoji nekilnojamojo daikto pripažinimo civilinių teisių objektu sąlyga, jeigu įstatymai konkrečiais atvejais nenustato kitaip. Ta aplinkybė, jog tvora su šuns voljeru, malkinė, nors ir faktiškai esantys, neįregistruoti Nekilnojamojo turto registre, nesudaro pagrindo spręsti dėl šio turto nepripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe (nagrinėjamos bylos atveju – ginčo pastatų bendrąja daline nuosavybe) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-177-687/2019 42 punktą). Toks neįregistruotas Nekilnojamojo turto registre turtas gali būti pripažįstamas bendrąja jungtine nuosavybe (nagrinėjamos bylos atveju – bendrąja daline nuosavybe) ir padalytas (CK 4.47 straipsnio 4 punktas), nebent būtų įrodyta savavališka statyba, kuri negali būti įteisinta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-687/2019, 66 punktas).Dar vienoje byloje kasacinis teismas nusprendė, kad žemės sklypas su jame esančiais pastatais, kurių daiktinės teisės neįregistruotos Nekilnojamojo turto registre (nebaigtu statyti sodo pastatu, ūkiniu pastatu ir kiemo statiniais), yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, taip pat atitinkamai išsprendė šio turto padalijimo klausimą – priteisė ginčo turtą ieškovui asmeninės nuosavybės teise ir pripažino atsakovės teisę į 1/2 ginčo turto vertės, t. y. 37 000 Eur, dydžio kompensaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-916/2019, 21, 24 punktai). Kasaciniame skunde nurodomų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3- 24/2011 ir 2015 m. rugsėjo 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-476-916/2015 išaiškinimai neturi precedento reikšmės nagrinėjamai bylai, kadangi esmingai skiriasi abiejų bylų ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės. Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad vienoje byloje priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas kaip teismo precedentas gali būti taikomas kitoje byloje tik tada, kai pastarosios nagrinėjamos bylos esminės faktinės aplinkybės, lemiančios tos pačios teisės taikymą, yra tapačios arba iš esmės panašios kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Taigi, pagrindinis kriterijus, lemiantis jau išnagrinėtoje byloje priimto įsiteisėjusio teismo sprendimo kaip precedento taikymą, yra esminės faktinės bylos aplinkybės, kurių buvimas lemia teisinių santykių kvalifikavimą ir atitinkamų teisės normų taikymą. Teismui konkrečioje nagrinėjamoje byloje nenustačius esminių jos faktinių aplinkybių, kitoje byloje priimto teismo sprendimo kaip precedento taikymas yra negalimas, nes tai neatitiktų teismo precedento taikymo sąlygų. Tam, kad būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, nebūtina, kad visiškai sutaptų gretinamų bylų faktinių aplinkybių visuma, o pakanka, kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų būtent tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas), t. y. kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų (tik) tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė. Tuo tarpu tapatumo arba esminio panašumo reikalavimai netaikytini toms teisiškai nereikšmingoms bylos aplinkybėms, kurios neturėjo teisinės reikšmės ir (arba) įtakos formuluojant atitinkamą teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. kovo 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-403/2025 41 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2011, ją nagrinėję teismai nesprendė dėl viešame registre neįregistruoto ūkinio pastato padalijimo, nes šalys tokio reikalavimo byloje nebuvo pareiškusios. Kasacinis teismas perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nagrinėjamoje byloje, priešingai nei ieškovės nurodytoje kasacinio teismo byloje, reikalavimas padalyti ginčo pastatus buvo pareikštas ir teismai sprendė dėl jų padalijimo. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-476- 916/2015, atsakovė priešieškiniu prašė padalyti (priteisti ieškovui) antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nurodytą visą turtą, įvardytą kaip statybinės medžiagos. Apeliacinės instancijos teismas, pakeitęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, turtą, antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokole įvardytą kaip statybinės medžiagos, priteisė ieškovui, iš jo atsakovei priteisė kompensaciją. Nagrinėjamoje byloje, priešingai nei ieškovės nurodytoje kasacinio teismo byloje, atsakovas priešieškiniu neprašė padalyti neįregistruotų statinių vertės (statybinių medžiagų). Taigi, ieškovės nurodytų kasacinio teismo bylų nagrinėjimo dalykas ir atitinkamai nustatomos faktinės aplinkybės skiriasi. Atsižvelgdama į nutarties 63–65 punktuose nurodytą kasacinio teismo formuojamą praktiką teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, tarp šalių dalydami Nekilnojamojo turto registre neįregistruotą nekilnojamąjį turtą – gyvenamąjį namą, garažą, stogines St1 ir St2 (duomenys neskelbtini), kaip civilinių teisių objektus ir šalių bendrąją nuosavybę (be kita ko, byloje nenustatyta, kad tai būtų savavališka statyba), nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos nenukrypo. Dėl šalių jungtinės veiklos susitarimo sudarymo ir jo vykdymoKasaciniame skunde ieškovė nurodo, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai konstatavo šalių bendrosios jungtinės veiklos susitarimo sudarymą ir vykdymą, netinkamai vertino bylos įrodymus, pažeistas šalių lygiateisiškumo principas vertinant įrodymus, teismų išvados nemotyvuotos. Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles (CPK 178 straipsnis) ir rungimosi principą (CPK 12 straipsnis) ieškovei nekilo pareiga įrodinėti, kad ji savo asmeniniam turtui sukurti iki santuokos su atsakovu sudarymo naudojo savo asmenines lėšas; teismai nepagrįstai ieškovei perkėlė atsakovo pareigą įrodyti, kad: 1) šalims gyvenant kartu buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis sukurti bendrąją dalinę nuosavybę; 2) toks susitarimas buvo sudarytas atskirai dėl kiekvieno objekto; 3) konkretų savo indėlį (lėšomis ar darbu), kurį atsakovas įnešė kuriant ginčo turtą; 4) kiek atsakovo indėlis į gyvenamąjį namą ir kitą turtą pagerino jo vertę (kokią dalį sudaro jo vertės).CK 6.969 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jungtinės veiklos (partnerystės) sutartimi du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai. Pagal CK 6.970 straipsnio 1 dalį, partnerio įnašu pripažįstama visa, ką jis įneša į bendrą veiklą – pinigai, kitoks turtas, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai. Preziumuojama, kad partnerių įnašai yra lygūs, jeigu jungtinės veiklos sutartis nenustato ko kita. Įnašas įvertinamas pinigais visų partnerių susitarimu (2 dalis).Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Bendrosios jungtinės veiklos pradžia siejama su tuo laiku, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį. Tokių asmenų turtinių santykių apsaugai į bendrai įgytą turtą taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams. Nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais. Reikalavimas, kad kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai), bendrai įgydami turtą, visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1.5 straipsnis) bei kasacinio teismo praktikos, jog nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, įrodinėjamas tokiomis aplinkybėmis kaip šalių bendras gyvenimas (ypač jei jis ne epizodinis, bet trunka ilgą laiką, yra nuolatinis ir pastovus), ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir (ar) savo darbu ir kt. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011; 2014 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014; 2016 m. gruodžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-543-695/2016 37 punktą; 2019 m. balandžio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019 18 punktą; kt.).Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, pagal CK 6.970 straipsnį, bendroji nuosavybė gali būti sukurta ne tik dalyvių piniginiais įnašais, t. y. asmeninėmis santaupomis ar kitomis pajamomis, pvz., paskolomis, dovanotomis lėšomis ir pan., bet ir dalyvaujant savo darbu. Pagal bendrą taisyklę, dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygtam tikslui pasiekti suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant (rekonstruojant) daiktą kaip nuosavybės objektą. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje. Priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-543-695/2016 38 ir 39 punktus; 2024 m. rugsėjo 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-169-1120/2024 24 punktą).CK 6.970 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu jungtinės veiklos sutartyje nenustatyta ko kita, tariama, kad visų dalyvių įnašai yra lygūs. Taigi, įstatyme įtvirtinta jungtinės veiklos dalyvių lygių dalių prezumpcija. Ši prezumpcija gali būti šalių nuginčyta. Tais atvejais, kai šalys nebuvo sudariusios rašytinės formos jungtinės veiklos sutarties, iš kurios būtų aiški jų valia dėl kiekvienai priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio, turėtų būti vertinamos bendros sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygos, įtvirtintos CK 6.970 straipsnio 1 dalyje, – įnašai pinigais, kitu turtu, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016, 18 punktas; 2022 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-916/2022, 23 punktas).Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad, sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės, teismo pirmiausia turi būti nustatyta, ar dėl šio konkretaus turto objekto buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Ši aplinkybė gali būti įrodinėjama visais leistinais įrodymais, o įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, siekiančiam bendrosios dalinės nuosavybės teisės pripažinimo (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020, 25 punktas). Asmuo, siekiantis, kad kartu gyvenant įgytas turtas būtų pripažintas bendrąja daline nuosavybe, privalo įrodyti aplinkybes, patvirtinančias šalių siekį šį konkretų turtą įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, taip pat ir kiekvieno iš narių įnašo dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-916/2022, 24 punktas). Kitas sugyventinis ar, jam mirus, jo turto paveldėtojai (t. y. atsakovai), gindamiesi nuo pareikšto reikalavimo, pagal civiliniame procese taikomą rungimosi principą turi procesinę teisę ir pareigą byloje teikti įrodymus, paneigiančius minėtas aplinkybes ar patvirtinančius priešingus duomenis (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-378/2025, 66 punktas).Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, taip pat teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-28-701/2020, 59 punktas). Taigi proceso šalys, naudodamosi CPK įtvirtintu rungimosi, taip pat ir dispozityvumo principu (CPK 12, 13 straipsniai), pačios sprendžia, ar teikti į bylą įrodymus, kokius ir kiek jų teikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-178-381/2025, 52 punktas).Kasaciniame skunde ieškovės akcentuojamo CPK 17 straipsnyje įtvirtinto šalių procesinio lygiateisiškumo principo turinį sudaro šie esminiai aspektai: teismas negali priimti sprendimo neišklausęs abiejų šalių ir abiem pusėms turi būti garantuojamos vienodos tiesos įrodinėjimo priemonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222-611/2021, 24 punktas).Dėl įrodymų vertinimo kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad civiliniame procese galiojančios bendrosios taisyklės įpareigoja teismą, vertinantį įrodymus, patikrinti kiekvieno jų sąsajumą, leistinumą, ryšį su kitais įrodymais, taip pat tai, ar nėra tarp jų prieštaravimų; teismas privalo įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai patikimi. Teismai turi vertinti įrodymus, vadovaudamiesi nurodytomis įrodinėjimo taisyklėmis ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-823/2022, 52 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).Ieškovės kasaciniame skunde keliami klausimai – kada šalys pradėjo intymiau bendrauti, kada apsigyveno kartu, ar atsakovas veikė kaip ieškovės įgaliotinis, ar ieškovė atsiskaitė su atsakovu už darbus, kiek ir už ką ieškovė pervedė atsakovui pinigų, ar ir kiek atsakovas prisidėjo prie statinių statybos ir bendro turto išlaikymo, yra fakto klausimai, kurių kasacinis teismas, minėta, nenustato, nes yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija vertina tik tai, ar faktinės aplinkybės teismų nustatytos tinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus, tinkamai paskirsčius įrodinėjimo naštą tarp šalių, ar nepažeistos įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančios teisės normos, ar nenukrypta nuo nurodytos kasacinio teismo formuojamos praktikos. Remiantis nurodyta kasacinio teismo praktika, ieškovė pagrįstai nurodo, kad būtent atsakovas, siekdamas, jog ginčo turtą teismas pripažintų bendrąja daline nuosavybę, turėjo pareigą įrodyti, kad buvo sudarytas šalių susitarimas pastatyti ginčo statinius (kiekvieną iš jų) bendrosios dalinės nuosavybės teise, konkretų savo indėlį. Kita vertus, ieškovė, siekdama paneigti atsakovo poziciją, turėjo pareigą įrodyti savo atsikirtimus, t. y. kad toks susitarimas nebuvo sudarytas, kad ginčo pastatai buvo pastatyti jos lėšomis ir yra jos asmeninė nuosavybė. Klausimas dėl ginčo pastatų pagerinimo vertės įrodinėjimo kasaciniame skunde keliamas nepagrįstai, nes byloje nustatyta, jog ginčo pastatai buvo statomi, o ne gerinami. Byloje teismų nustatyta, kad šalys sudarė bendro pobūdžio susitarimą dėl jungtinės veiklos jų bendromis lėšomis ir jų pačių darbu pastatyti gyvenamąjį namą, garažą, stogines St1 ir St2 bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis. Ieškovė, nesutikdama su šia teismų išvada, iš esmės ginčija teismų nustatytas faktines aplinkybes, niekaip nepagrįsdama, kaip buvo pažeistos įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės. Minėta, kasacinis teismas iš naujo nenustato bylos faktinių aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasacinio skundo argumentai, kad atsakovas neįrodė, jog panaudojo asmenines lėšas ginčo pastatams statyti, o ieškovės įrodymai, kad ji panaudojo savo asmenines lėšas pastatams statyti, nebuvo apeliacinės instancijos teismo vertinami, yra nepagrįsti.Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad šioje byloje nebuvo nustatytas konkretus atsakovo piniginio įnašo į kiekvieno statinio statybas dydis, tačiau pripažįsta, kad ne visais atvejais tai yra įmanoma padaryti. Galima situacija, kaip kad nagrinėjamoje byloje, kad teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, gali iš jų visumos turėti pagrįstą įsitikinimą, kad tarp sugyventinių buvo bendrosios jungtinės veiklos susitarimas ir jis buvo vykdomas. Pavyzdžiui, tokia situacija buvo susiklosčiusi ir kasacinio teismo nagrinėtoje byloje Nr. e3K-3-29-378/2025. Kasacinis teismas 2025 m. balandžio 16 d. nutartyje nurodė, kad tokios kategorijos bylose, atsižvelgiant į sugyventinių tarpusavio santykių pobūdį, įrodinėjimo standartas neturi būti pernelyg aukštas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 33 punktą). Nesusituokusių asmenų, gyvenančių kartu ir tvarkančių bendrą ūkį, tarpusavio santykiai, kaip ir santuokos atveju, grindžiami tarpusavio pasitikėjimu, todėl asmeninių lėšų, skirtų bendram turtui įgyti (sukurti), perdavimo faktas tarp šių asmenų ne visada būna užfiksuojamas rašytiniais ar kitais tiesioginiais įrodymais. Tačiau tokios aplinkybės gali būti nustatomos remiantis ir netiesioginiais įrodymais. Kasacinio teismo praktikoje įtvirtinta, kad teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024 28 punktą).Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad byloje nėra pakankamai duomenų nustatyti tiek ieškovės, tiek ir atsakovo konkretaus indėlio – lėšų, įdėto darbo į ginčo pastatų statybą, atsižvelgdamas į byloje jau nustatytas faktines aplinkybes dėl šalių bendrosios veiklos susitarimo sudarymo ir vykdymo, pagrįstai nusprendė, kad yra pakankamas pagrindas išvadai, jog šie statiniai buvo pastatyti šalims panaudojus vienodus įnašus, turint tikslą juos naudoti bendram gyvenimui.Teisėjų kolegijos vertinimu, bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl bendrosios jungtinės veiklos susitarimo ir jo vykdymo, šioje nutartyje nurodytų įrodinėjimo ir įrodymų naštos paskirstymo taisyklių nepažeidė. Teismai išklausė abiejų šalių paaiškinimus ir argumentus, abiem pusėms buvo garantuotos vienodos tiesos įrodinėjimo priemonės, taigi, šalių lygiateisiškumas nebuvo pažeistas. Taip pat nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnis). Teismai vertino byloje surinktų įrodymų visetą tiek dėl ieškovės, tiek dėl atsakovo indėlio statant gyvenamąjį namą ir kitus statinius (kiekvieną iš jų atskirai), pasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės. Įvertinę byloje surinktus faktinius duomenis, teismai padarė išvadą, kad nėra pagrindo paneigti CK 6.970 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, jog ieškovės ir atsakovo įnašai kuriant gyvenamąjį namą ir kitus statinius buvo lygūs. Tokia išvada yra tinkamai motyvuota, atitinka faktinius bylos duomenis ir yra padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių. Ieškovė, nesutikdama su teismų pateiktu įrodymų vertinimu, ne grindžia teismų, jos nuomone, padarytus teisės normų pažeidimus vertinant įrodymus, o tiesiog pateikia savo nuomonę, siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos reikšmingos faktinės aplinkybės, nei tai padarė apeliacinės instancijos teismas. Tokie argumentai pripažįstami kaip faktinio pobūdžio ir nesudaro kasacinio nagrinėjimo dalyko.Kasaciniame skunde ieškovė nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-916/2022 išaiškinimais. Kasacinis teismas nurodytoje byloje konstatavo, kad teismai nepagrįstai taikė lygių partnerių įnašų prezumpciją, nes šalys į bylą teikė konkrečius įrodymus, kurie leistų teismui atskirti kiekvienos iš jų įnašą į turto pagerinimą. Nagrinėjamoje byloje nustatyta priešingai, kad tiek atsakovas, įrodinėdamas bendrosios jungtinės veiklos susitarimą dėl kiekvieno pastato statymo bendrosios dalinės nuosavybės teise ir šio susitarimo vykdymą, savo įnašą į ginčo pastatų statybas, tiek ieškovė, atsikirsdama į atsakovo priešieškinį, nepateikė tokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima nustatyti konkretų kiekvienos iš šalių indėlį į ginčo turto sukūrimą. Dėl šios priežasties teismai pagrįstai taikė įstatyme įtvirtintą bendrosios jungtinės veiklos dalyvių lygių dalių prezumpciją.Remdamasi nurodytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė jungtinės veiklos susitarimą reglamentuojančias teisės normas, taip pat įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Nagrinėjamu atveju iš visos bylos medžiagos matyti, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamiesi teismai priėmė procesinius sprendimus, todėl nėra pagrindo ir išvadai, kad teismų procesinių sprendimų motyvai yra nepakankami. Dėl jungtinės veiklos susitarimo pagrindu sukurto turto padalijimo būdo Kasaciniame skunde ieškovė nurodo, kad teismai, padaliję šalims gyvenamąjį namą, garažą ir stogines natūra po 1/2 dalį, nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų, kad kiti (ne natūra) turto padalijimo būdai gali būti taikomi esant pakankamai rimtam pagrindui, patvirtinančiam padalijimo natūra nepriimtinumą ar negalimumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K- 3-157-378/2020, 58 punktas). Objektyvi kliūtis atsakovui pripažinti natūra teisę į 1/2 dalį ginčo statinių yra faktas, kad atsakovas neturi teisių į žemės sklypą, kuriame yra jam priteista 1/2 dalis statinių. Be to, gyvenamasis namas yra nedalus, tai reiškia, jog teismo sprendimas faktiškai nulemia naujus ginčus tarp šalių. Be to, šalių santykiai yra konfliktiški. Ieškovės nuomone, buvo teisingiau atsakovui priteisti kompensaciją. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su kasacinio skundo argumentais.Pirmiausia teisėjų kolegija nurodo, kad ieškovė nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-157-378/2020 išaiškinimais, nes nurodytoje byloje buvo sprendžiama dėl sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo būdo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad galiojančios CK trečiosios knygos normos reglamentuoja tik sutuoktinių (santuoką sudariusių asmenų) turtinius santykius. Nesusituokę kartu gyvenantys asmenys nėra prilyginami sutuoktiniams, todėl tokių asmenų įgytam turtui negalioja bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija. Kartu gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų turtinių santykių šeimos teisės normos nereglamentuoja, dėl to iš tokių santykių kilę ginčai sprendžiami vadovaujantis bendrosiomis nuosavybės teisę reglamentuojančiomis teisės normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-916/2022, 23 punktas).CK 6.978 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad turtas, esantis bendrąja partnerių nuosavybe, pasibaigus jungtinės veiklos sutarčiai, padalijamas pagal CK ketvirtosios knygos nustatytas taisykles, t. y. CK 4.80 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2010).CK 4.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais (2 dalis).Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 4.80 straipsnio 1 dalies prasme atidalijimas reiškia daikto teisinio režimo ir bendraturčio statuso pasikeitimus. Nurodytu būdu įgyvendinus bendraturčio, kaip savininko, teises, pasibaigia jo su kitais bendraturčiais turima bendroji dalinė nuosavybė. Taigi, bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvio turto dalį atidalijus iš bendro turto, bendrosios dalinės nuosavybės teisė pasibaigia, o atsidalijęs bendraturtis tampa asmeninės nuosavybės teisės subjektu ir turi teisę atidalytą turtą valdyti, naudoti bei juo disponuoti savo nuožiūra (CK 4.37 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-77-403/2019, 17 punktas; 2026 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-403/2026, 33 punktas). Pagal kasacinio teismo praktiką, galimybė atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės nustatyta tam, kad būtų galima palengvinti ir supaprastinti savininko teisių turinį sudarančių teisių į bendrą daiktą įgyvendinimą, kad ateityje būtų išvengta ginčų, kylančių tarp bendraturčių jiems įgyvendinant šias teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-191-943/2022, 20 punktas). Visiškas atidalijimas iš bendrosios nuosavybės arba atidalijimas, kai neatidalyta lieka nežymi bendro turto dalis, panaikina ar sumažina nesutarimų kilimo tikimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-77-403/2019, 29 punktas; 2026 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-403/2026, 34 punktas).Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, įgyvendindamas bendrosios nuosavybės teisę, bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį natūra, jeigu taip galima padaryti be neproporcingos žalos daikto paskirčiai ir laikantis įstatymų reikalavimų (CK 4.80 straipsnio 1, 2 dalys). Bendrosios dalinės nuosavybės teise turimo turto bendraturčiams nesusitarus dėl turto atidalijimo ir jiems pareiškus siūlymus, kokiu būdu, proporcijomis, tvarka turėtų būti atidalytas turtas, teismas taiko CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nustatytas atidalijimo iš bendrosios nuosavybės įgyvendinimo sąlygas: pirma, bendraturčio teisė atsidalyti savo dalį iš bendrosios nuosavybės įgyvendinama bendraturčių sutarimu arba, jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, – pagal bet kurio bendraturčio ieškinį; antra, prioritetas teikiamas daikto padalijimui natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; trečia, tik jeigu negalima atidalyti bendraturčio dalies natūra, vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-441/2014).CK 4.80 straipsnio 2 dalies normos, reglamentuojančios situaciją, kai nė vienas bendraturtis atidalijant turtą nesutinka gauti kompensacijos pinigais, turinys pagal kasacinio teismo praktiką aiškintinas kartu su nuosavybės neliečiamumo principu, įtvirtintu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje, ir CK 4.93 straipsnyje nustatytomis savininko teisių apsaugos garantijomis. Toks aiškinimas suponuoja išvadą, kad priteisti kompensaciją be kito bendraturčio sutikimo galima tik išimtiniais atvejais, kai yra šios sąlygos: pirma, išnaudotos visos galimybės padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, tačiau to negalima padaryti be neproporcingos žalos daikto paskirčiai; antra, faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies paėmimas iš bendraturčio neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas. Sprendžiant dėl bendrosios nuosavybės atidalijimo būdo, yra būtina nustatyti, ar šalis, iš kurios priteisiama kompensacija, gali ją išmokėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-156-1120/2024, 28 punktas; 2026 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-403/2026, 50, 51 punktai).Kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant dėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo, pabrėžiama bendraturčių pareiga išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto, bendradarbiauti, kooperuotis ir aktyviai ieškoti visiems bendraturčiams priimtino sprendimo būdo bei optimaliausio atidalijimo varianto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2014), laikomasi nuostatos, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę pateikti savo atidalijimo variantą, teikiami atidalijimo variantai turi būti procedūriškai ir techniškai priimtini, t. y. fiziškai įmanomi įgyvendinti, atitikti bendraturčių dalis, nedaryti neproporcingos žalos daiktui, taip pat nepažeisti kitų asmenų teisių (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-390-701/2018 45 punktą; 2026 m. gegužės 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-403/2026 37 punktą).Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, vadovaujantis CK 4.75 straipsnyje įtvirtintais bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo principais, atidalijimo siekiančiam bendraturčiui tenka pareiga įrodyti teisme, kad jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias, kad jis nepažeis kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-347-248/2016 26 punktą). Kitas bendraturtis gali siūlyti alternatyvias atsidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo galimybes arba, jei nesiekia jokio atidalijimo varianto, savo nesutikimą su siūlomu ieškovo projektu gali grįsti bendraturčių interesų pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-156-1120/2024, 23 punktas; 2026 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-403/2026, 39 punktas).Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad klausimo dėl atidalijimo būdo sprendimas priklauso nuo konkrečių kiekvienos situacijos aplinkybių ir jis neišvengiamai susijęs su bendraturčių nuosavybės teisės ribojimais, nes vieno bendraturčio interesai dėl daikto turi būti derinami su kito bendraturčio (kitų bendraturčių) interesais, kurie gali nesutapti. Dėl to tais atvejais, kai yra bendraturčių nesutarimas dėl atidalijimo būdo, teismas turi įvertinti kiekvieno iš bendraturčių interesus ir spręsti šalių ginčą, remdamasis proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-416-969/2017 19 punktą; 2026 m. gegužės 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-403/2026 38 punktą). Apibendrindama nurodytą kasacinio teismo formuojamą praktiką teisėjų kolegija nurodo, kad kai pasibaigia jungtinės veiklos sutartis ir partneriai (-is) siekia turto, esančio bendrąja daline nuosavybe, atidalijimo, jie dėl šios nuosavybės atidalijimo būdo sprendžia bendru sutarimu, kiekvienam (vienam) iš jų siūlant savo atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės variantus (-ą). Partneriams (bendraturčiams) nesusitarus dėl atidalijimo būdo, jį parenka teismas pagal bet kurio bendraturčio ieškinį. Prioritetas teikiamas daikto atidalijimui natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai, tačiau jei to negalima padaryti net ir padarant proporcingą žalą ginčo turto paskirčiai, vienam ar keliems iš atidalijamų bendraturčių priteisiama kompensacija pinigais. Sprendžiant dėl bendrosios nuosavybės atidalijimo būdo, yra būtina nustatyti, ar šalis, iš kurios priteisiama kompensacija, gali ją išmokėti.Nagrinėjamoje byloje ieškovė neprašė teismo atidalyti jai gyvenamojo namo, garažo ir stoginių dalies, viso proceso metu laikėsi pozicijos, kad šie pastatai jai priklauso asmeninės nuosavybės teise, nes pastatyti jos asmeninėmis lėšomis ir jos poreikiams tenkinti. Kaip jau šioje nutartyje nustatyta, ši ieškovės pozicija nepasitvirtino, nurodytas turtas pastatytas bendromis šalių lėšomis ir dalytinas po 1/2 dalį kiekvienai iš šalių. Kadangi dėl ginčo turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės šalims susitarti nepavyko, atsakovas nagrinėjamoje byloje prašė nurodytą turtą padalyti po 1/2 dalį natūra, tačiau byloje nepateikė jokio šio turto atidalijimo projekto, kurį teismas būtų galėjęs svarstyti. Taigi, atsakovas, kaip atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės siekiantis bendraturtis, neįvykdė savo pareigos pateikti prašomo atidalyti turto varianto (projekto) ir įrodyti teisme, kad jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas – turto atidalijimas natūra – yra priimtiniausias, kad jis nepažeis ieškovės teisių ir teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos ginčo turto paskirčiai. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nurodytos pareigos atsakovui neišaiškino. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, pagal CPK 228 straipsnio 1 dalį ir 230 straipsnio 1 dalį, teismas, atsižvelgdamas į šalių ginčo pobūdį, byloje taikytinų teisės normų turinį, patikslina įrodinėjimo dalyką ir nurodo šalims, kurias aplinkybes byloje būtina nustatyti, pareikalauja iš jų įrodymų, derindamas šalių teisines pozicijas išsprendžia procesinę byloje dalyvaujančių asmenų padėtį (CPK 159, 179, 225 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-104-701/2020, 58 punktas; 2026 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-79-943/2026, 61 punktas). Nors teismai pagrįstai nusprendė, kad šalims ginčo turtas, kaip bendroji dalinė nuosavybė, dalytinas po 1/2 dalį, tačiau, nusprendę ginčo turtą padalyti natūra, šiam sprendimui pagrįsti nenustatė bylai reikšmingų faktinių aplinkybių. Pirmiausia byloje turėjo būti nustatyta, ar yra reali galimybė ginčo turtą atidalyti natūra be neproporcingos žalos padarymo šio turto paskirčiai. Kasaciniame skunde ieškovė nurodo, kad gyvenamasis namas yra nedalus, namo bendras plotas tik 110 kv. m, name įrengta viena elektros ir kitų komunikacijų sistema, gyvenamasis namas šildomas viena sistema, t. y. jo negalima atsikirti į du atskirus turtinius vienetus ir negalima šiuo turtu naudotis kaip dviem atskirais objektais. Bylą nagrinėję teismai, padalydami ginčo turtą po 1/2 dalį natūra, nurodytų aplinkybių nepatikrino ir nenustatė, t. y. byloje nenustatyta, kiek aukštų yra gyvenamajame name, kokie jų plotai, kiek yra sanitarinių mazgų, ar yra viena virtuvė (ar yra galimybė įrengti antrą), kaip namas šildomas, kiek yra elektros įvadų. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismo patvirtinama atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės tvarka turėtų užtikrinti tolesnį tokio turto naudojimo racionalumą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. balandžio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-916/2025 26 punktą). Nagrinėjamoje byloje racionali atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės tvarka nebuvo nustatyta, šalių neįrodinėta. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje nustatyta, jog šalių santykiai yra konfliktiški ir joms nepavyksta susitarti dėl naudojimosi ginčo turtu tvarkos, todėl svarstytina, ar šalys galėtų gyventi viename būste, kaip teigia ieškovė, ir bendrai naudotis viena virtuve, vonia, tualetu, geranoriškai dalytis gyvenamojo namo, aplinkos priežiūra. Bylą nagrinėję teismai taip pat nenustatė, kiek kainuotų ginčo turto atidalijimas po 1/2 dalį. Dėl šalių konfliktinių santykių būtų apsunkintas ir jų bendradarbiavimas, atliekant ginčo turto remonto darbus, reikalingus atidalijant ginčo turtą natūra. Kitas svarbus aspektas, kad žemės sklypą, kuriame yra ginčo pastatai, apeliacinės instancijos teismas priteisė ieškovei, ir šis klausimas, minėta, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (šios nutarties 59 punktas). Teismas, priteisęs visą žemės sklypą ieškovei, o ginčo statinius abiem šalims po 1/2 dalį, neišsprendė, kokios dalies šio žemės sklypo reikės atsakovui ir kokiu pagrindu jis naudosis šia sklypo dalimi (pvz., servitutas, nuoma). Teisėjų kolegija laiko pagrįstu ieškovės kasacinio skundo argumentą, kad šiuo metu atsakovui suteikta galimybė naudotis jos žemės sklypo dalimi neatlygintinai be teisinio pagrindo, nes jis naudojasi jam teismų priteista 1/2 dalimi ginčo statinių, ir teismų procesiniais sprendimais yra sudaromos prielaidos kilti naujiems ginčams tarp šalių dėl ginčo pastatų ir žemės sklypo dalies naudojimo. Kita vertus, teismas, priteisdamas visą žemės sklypą ieškovei, o ginčo pastatus padalydamas po 1/2 dalį natūra, neatkreipė dėmesio į CK 4.40 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad žemės sklypo savininkui nuosavybės teise priklauso viršutinis žemės sklypo sluoksnis, ant žemės sklypo esantys statiniai bei jų priklausiniai, kiti nekilnojamieji daiktai, jeigu įstatymo ar sutarties nenustatyta kitaip, o CK 4.14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip. Kasacinis teismas, aiškindamas šias dvi teisės normas, yra nurodęs, kad žemės sklypas yra pagrindinis daiktas, o jame esantys statiniai bei jų priklausiniai, kiti nekilnojamieji daiktai yra antraeiliai daiktai (taigi, juos ištinka pagrindinio daikto – žemės sklypo likimas, jeigu įstatymas ar sutartis nenustato kitaip). Žemės sklype esantys nekilnojamieji daiktai yra taip fiziškai neatsiejamai susiję su juo, kad įeina į žemės sklypo sudėtį ir be jo negalėtų egzistuoti. Taigi, pagal sąsajumo su žemės sklypu būdą jame esantys nekilnojamieji daiktai atitinka CK 4.15 straipsnyje įtvirtintą pagrindinio daikto esminių dalių sampratą. Be pagrindinio daikto (žemės sklypo) esmine jo dalimi esantis daiktas (statinys) yra nenaudingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-403/2023, 63, 66, 67, 68 punktai). Dėl to teismas, spręsdamas dėl žemės sklypo ir jame esančių pastatų nuosavybės teisės, turėjo parinkti tokį pastatų atidalijimo būdą, kad nebūtų pažeistos ieškovės, kaip žemės sklypo savininkės, ir atsakovo, kaip 1/2 dalies ginčo pastatų savininko, nuosavybės teisės. Žemės sklypą priteisus ieškovei, o atsakovui priteisus 1/2 dalį pastatų natūra, yra pažeidžiama ieškovės teisė naudotis visu savo sklypu arba gauti atitinkamą atlygį, už kurį atsakovas naudojasi jam priklausančiai pastatų daliai reikalinga žemės sklypo dalimi. Kita vertus, pažeidžiama ir atsakovo teisė netrukdomai naudotis savo nuosavybe – 1/2 dalimi ginčo pastatų. Teismas neturėtų sukurti tokios situacijos, kuri teiktų pagrindą pažeisti šalių nuosavybės teises. Atkreiptinas dėmesys, kad kasaciniu skundu ieškovė nurodo, jog būtų buvę teisingiau, jeigu teismai ginčo turtą būtų priteisę jai, o atsakovui – kompensaciją. Taigi, ieškovė iš esmės sutinka išmokėti atsakovui kompensaciją. Be to, atsakovas priešieškiniu taip pat sutiko, kad jam už ginčo turtą būtų priteista kompensacija (nors atsiliepimu į kasacinį skundą jau nurodo, kad nebesutinka su kompensacijos iš jo priteisimu). Bylą nagrinėję teismai kompensacijos priteisimo galimybės šioje byloje nesvarstė, nenustatė, kokio dydžio turėtų būti kompensacija, ar ieškovė galėtų atitinkamo dydžio kompensaciją išmokėti. Taigi teismų nėra nagrinėtos ir nustatytos visos bylai teisingai išspręsti reikšmingos faktinės aplinkybės.Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad šalys neturės galimybės įteisinti ginčo statinių, tačiau ši aplinkybė nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl negali būti ir kasacinio nagrinėjimo dalyku, taigi teisėjų kolegija šiuo klausimu nepasisako. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai nenustatė visų faktinių aplinkybių, kurios yra svarbios parenkant šalių bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo būdą. Pripažinus, kad jos yra reikšmingos vertinant atsakovo priešieškinio reikalavimo priteisti jam 1/2 dalį ginčo pastatų arba kompensaciją už ją pagrįstumą, ir atsižvelgiant į tai, kad kasacinis teismas fakto klausimų nenagrinėja, apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria ginčo turtas šalims padalytas po 1/2 dalį ir paskirstytos šalių bylinėjimosi išlaidos, naikintina ir ši bylos dalis perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Kadangi byla nagrinėjimo metu buvo priskirta nagrinėti kito teismo teisėjui (teisėjams), tačiau, vadovaujantis CPK 621 622 ir 623 straipsniuose įtvirtintomis teisės normomis, bylos priskyrimas nagrinėti kito teismo teisėjui (teisėjams) nekeičia bylos teismingumo, nurodyta bylos dalis perduodama nagrinėti Kauno apygardos teismui. Dėl bylinėjimosi išlaidųTeisėjų kolegijai nusprendus, kad bylos dalis perduodama iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas išspręstinas šio teismo iš naujo išnagrinėjus bylą.Teisėjų kolegija pažymi, kad bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kasaciniame teisme nepatirta.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,n u t a r i a :Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. vasario 9 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Kauno apylinkės teismo 2025 m. birželio 5 d. sprendimo dalis, kuria pripažinta, kad viešame registre neįregistruoti statiniai: gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), stoginė (St1), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir stoginė (St2), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), D. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir M. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) įgyti bendrąja daline nuosavybe lygiomis dalimis po 1/2 dalį, ir kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, panaikinti ir perduoti šią bylos dalį nagrinėti iš naujo Kauno apygardos teismui.Kitą Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. vasario 9 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.Šios nutarties kopiją nusiųsti valstybės įmonei Registrų centrui.Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.Teisėjai Andžej Maciejevski Irmantas Šulcas Jūratė Varanauskaitė