- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-06-27
- Bylos Nr.
- e2A-333-567/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01264-2021-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Asta Radzevičienė, Antanas Rudzinskas, Neringa Švedienė
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Radzevičienės, Antano Rudzinsko ir Neringos Švedienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės koncerno „CONSUS“ ir atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Lithuanian glass recycling“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės koncerno „CONSUS“ ieškinį atsakovei bankrutavusiai uždarajai akcine bendrovei „Lithuanian glass recycling“ dėl skolos priteisimo ir atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Lithuanian glass recycling“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei koncernui ,,CONSUS“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, – G. M., uždaroji akcinė bendrovė „Verslo efektas“, V. Č., O. B. (O. B.), A. K. (A. K.), P. K. (P. K.), „Sibelco Green Solutions Poland S. A.“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pradinė ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Žalvaris“ pateikė ieškinį, prašydama priteisti iš atsakovės bankrutavusios UAB (toliau – BUAB) „Lithuanian glass recycling“ (toliau – ir įmonė, atsakovė) 212 294,50 Eur skolą, 14 648 Eur palūkanas, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė UAB „Žalvaris“ perleido reikalavimo teisę į atsakovę UAB koncernui (toliau – UABK) „CONSUS“, todėl pirmosios instancijos teismas 2022 m. gegužės 31 d. nutartimi pakeitė ieškovę UAB „Žalvaris“ į UABK „CONSUS“.
2. Ieškovė nurodė, kad atsakovei BUAB „Lithuanian glass recycling“ 2013 m. spalio 21 d. iškelta bankroto byla. 2017 m. vasario 13 d. UAB „Žalvaris“ ir BUAB „Lithuanian glass recycling“ sudarė pavojingų atliekų tvarkymo paslaugų teikimo sutartį (toliau – ir sutartis), pagal kurią UAB „Žalvaris“ įsipareigojo iš atsakovės priimti gamybinio–technologinio proceso metu susidariusias pavojingąsias ir nepavojingąsias atliekas. Pagal sutartį UAB „Žalvaris“ priėmė iš atsakovės iš viso 70 180 kg atliekų ir už jų utilizavimą 2017 m. vasario 22 d. ir 2017 m. kovo 17 d. išrašė sąskaitas išankstiniam apmokėjimui (toliau – ir išankstinės sąskaitos) atitinkamai dėl 41 140 Eur ir dėl 171 154,50 Eur. Atsakovė neapmokėjo nurodytų išankstinių sąskaitų per sutartyje nustatytą terminą, todėl UAB „Žalvaris“ 2020 m. lapkričio 4 d. ir 2021 m. liepos 5 d. išrašė atsakovei pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sąskaitas faktūras (toliau – ir sąskaitos) toms pačioms sumoms, tačiau atsakovė neapmokėjo ir šių sąskaitų. Taigi, atsakovės neapmokėta skola yra 212 294,50 Eur ir 14 648 Eur palūkanų, kurios pagal sutarties nuostatas, taikant 0,05 proc. dydį, proporcingai apskaičiuotos už kiekvieną pavėluotą dieną nuo nesumokėtos sumos.
3. Atsakovė BUAB „Lithuanian glass recycling“, atstovaujama nemokumo administratoriaus R. B. (toliau – ir nemokumo administratorius), prašė ieškinį atmesti ir pareiškė priešieškinį, prašydama:
3.1. atnaujinti ieškinio senaties terminą priešieškiniui pareikšti;
3.2. pripažinti UAB „Žalvaris“ ir BUAB „Lithuanian glass recycling“ sudarytos sutarties priede Nr. 1 sutartą kineskopo dūžio atliekų (kodas 19 12 11) tvarkymo kainą po 2,50 Eur be PVM už 1 kg negaliojančia ir nustatyti kineskopo dūžio atliekų tvarkymo kainą po 0,25 Eur be PVM už 1 kg;
3.3. pripažinti negaliojančiais 2020 m. lapkričio 4 d. PVM sąskaitą faktūrą KAU Nr. 2011027, 2017 m. vasario 15 d. perdavimo–priėmimo aktą – krovinio važtaraštį Nr. KNPA1702090, 2017 m. kovo 17 d. perdavimo–priėmimo aktus – krovinio važtaraščius: Nr. VNPA1703159, kuriuo perduota utilizavimui 3 856 kg dalis atliekų, Nr. VNPA1703160, kuriuo perduota utilizavimui 10 220 kg atliekų, Nr. VNPA1703161, kuriuo perduota utilizavimui 9 540 kg atliekų, Nr. VNPA1703162, kuriuo perduota utilizavimui 10 100 kg atliekų, 2021 m. liepos 5 d. PVM sąskaitos faktūros VIN Nr. 2107034 dalį, kuria utilizuota 33 716 kg BUAB „Lithuanian glass recycling“ pavojingų atliekų už 101 990,90 Eur.
Atsiliepimas
4. Atsakovė nurodė, kad BUAB „Lithuanian glass recycling“ ir UAB „Žalvaris“ sutarties priede Nr. 1 sutarė po 2,50 Eur be PVM už 1 kg kineskopo dūžio atliekų (atliekų kodas 19 12 11) tvarkymo kainą, kuri yra 12,5 karto didesnė nei buvo rinkoje 2022 m. Nesąžiningas sandoris nebuvo būtinas ir pažeidžia atsakovės bei jos kreditorių interesus. Atsakovė neturėjo kineskopo dūžio atliekų jai priklausančioje teritorijoje (duomenys neskelbtini), todėl UAB „Žalvaris“ 2020 m. lapkričio 4 d. išrašyta sąskaita dėl 41 140 Eur ir 2017 m. vasario 15 d. perdavimo–priėmimo aktas (krovinio važtaraštis) dėl 13 600 kg atliekų išvežimo yra nepagrįsti ir pripažintini negaliojančiais. Iš atsakovei priklausančios teritorijos (duomenys neskelbtini) 2015 m. kovo 20 d.–2021 m. rugsėjo 17 d. laikotarpiu buvo išvežta 22,864 tonų kineskopo dūžio atliekų, tačiau UAB „Žalvaris“ 2021 m. liepos 5 d. išrašė sąskaitą dėl 171 154,50 Eur už 56 580 kg atliekų utilizavimą, t. y. galėjo būti išrašyta sąskaita tik dėl 69 163,60 Eur už 22 864 kg atliekų utilizavimą. Atitinkamai 2021 m. liepos 5 d. sąskaitos dalis dėl 101 990,90 Eur ir 2017 m. kovo 17 d. atliekų perdavimo–priėmimo aktai (krovinio važtaraščiai) dėl 33 716 kg atliekų utilizavimo yra neteisėti bei pripažintini negaliojančiais. Atsakovei iš viso neatsirado pareiga apmokėti nurodytų ginčijamų sąskaitų, nes UAB „Žalvaris“ išankstines sąskaitas išrašė 2017 m. vasario 22 d. ir 2017 m. kovo 17 d., tačiau PVM sąskaitas faktūras išrašė tik 2020 m. lapkričio 4 d. ir 2021 m. liepos 5 d., nors pagal sutarties nuostatas sąskaitos turėjo būti išrašytos per 5 kalendorines dienas nuo atliekų išvežimo, t. y. dar 2017 m. vasario–kovo mėn. Taigi, UAB „Žalvaris“ sutarties galiojimo laikotarpiu (pasibaigė 2018 m. gruodžio 31 d.) neišrašė atsakovei sąskaitų už atliekų utilizavimą, todėl ieškovės reikalavimai dėl skolos ir palūkanų priteisimo yra nepagrįsti. Ginčijamą kineskopo dūžio atliekų tvarkymo kainos dydžio sandorį sudarė atsakovės buvusi nemokumo administratorė UAB „Verslo efektas“, kuri buvo atstatydinta 2021 m. birželio 28 d. Naujai paskirtas nemokumo administratorius R. B. apie įmonei nenaudingą sandorį sužinojo tik 2022 m. kovo 2 d., gavęs UAB „Toksika“ pasiūlymą dėl atliekų sutvarkymo kainos, todėl ieškinio senaties terminas atnaujintinas, nes jis praleistas dėl objektyvių priežasčių.
Šalies argumentai
5. Ieškovė UABK „CONSUS“ prašė priešieškinį atmesti, skirti atsakovės nemokumo administratoriui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, nurodė, kad atsakovės nemokumo administratoriaus pasikeitimas neturi ir negali turėti įtakos ieškinio senaties termino skaičiavimui. Atsakovė nepagrįstai priešieškinį grindžia actio Pauliana (kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius) institutu, nes atsakovė nėra ieškovės kreditorė, neturi neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės, ginčijamas sandoris atsakovei buvo būtinas ir sąžiningas, jis užtikrino ir įgyvendino atsakovės pareigą sutvarkyti pavojingas atliekas. Atsakovė privalo atsiskaityti už suteiktas paslaugas. Sandorio kaina nėra nepagrįstai didelė, nes atliekų tvarkymo paslaugos apėmė ne tik pavojingų atliekų, bet ir gyvsidabriu užteršto grunto sutvarkymą. Atsakovės nemokumo administratorius, rengdamas nepagrįstus procesinius dokumentus, dirbtinai vilkina procesą, nes jam tai yra finansiškai naudinga.
Atsiliepimas
6. Trečiasis asmuo UAB „Verslo efektas“ prašė ieškinį tenkinti, priešieškinį atmesti, nurodė, kad UAB „Verslo efektas“ buvo pradinė atsakovės nemokumo administratorė, kuri, vykdydama įstatyme numatytas pareigas, organizavo dalies BUAB „Lithuanian glass recycling“ priklausančių atliekų sutvarkymą ir perdavė UAB „Žalvaris“ 70,18 tonų kitas mechaninio atliekų apdorojimo atliekas, įskaitant medžiagų mišinius, kuriuose yra pavojingų medžiagų. UAB „Žalvaris“ už suteiktas paslaugas išrašė išankstines sąskaitas, tačiau atsakovė neturėjo finansinių galimybių jas apmokėti. Atsakovė neturėjo leidimo laikyti pavojingų atliekų, jas buvo užmaskavusi. UAB „Žalvaris“ buvo vienintelė įmonė, kuri sutiko išvežti ir sutvarkyti atliekas, negaunant išankstinio apmokėjimo, todėl su šia įmone buvo sudaryta pavojingų atliekų tvarkymo paslaugų teikimo sutartis.
7. Trečiasis asmuo G. M. prašė ieškinį tenkinti, priešieškinį atmesti, nurodė, kad jis buvo paskirtas UAB „Verslo efektas“ įgaliotu asmeniu administruoti atsakovės bankroto procesą. Iš perduotų atsakovės dokumentų buvo nustatyta, kad įmonė (duomenys neskelbtini) turėjo teisę saugoti 2 083,30 tonų atliekų, tačiau faktiškai šis kiekis buvo didesnis, įmonė laikė pavojingas stiklo atliekas, nors tam neturėjo leidimo. Įmonė taip pat turėjo atliekas (duomenys neskelbtini). UAB „Žalvaris“ sutiko sutvarkyti pavojingas atliekas po 2,50 Eur už 1 kg, kiti atliekų tvarkytojai atsisakė teikti atliekų sutvarkymo paslaugas nemokiai įmonei.
8. Trečiasis asmuo „Sibelco Green Solutions Poland S. A.“ (buvęs pavadinimas „Krynicki Recykling S. A.“) prašė ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti, nurodė, kad 13,60 tonų kineskopo dūžio atliekų, kurios buvo išvežtos iš atsakovės buvusios veiklos teritorijos (duomenys neskelbtini), nepriklausė atsakovei, atliekas į teritoriją 2015 m. atvežė nenustatyti asmenys. Tuo metu nurodytą teritoriją valdė UAB „Verenta“, todėl ji yra atsakinga už į jos teritoriją suvežtas atliekas. UAB „Verenta“ yra tiesiogiai susijusi su atsakovės buvusia nemokumo administratore UAB „Verslo efektas“, nes UAB „Verenta“ yra UAB „Verslo efektas“ buvusi akcininkė. Dabartiniam atsakovės nemokumo administratoriui R. B. nebuvo perduoti dokumentai, patvirtinantys, kiek ir kokių atliekų (duomenys neskelbtini) buvo atsakovės bankroto bylos iškėlimo metu, kam jos priklausė, ar buvusi nemokumo administratorė jas inventorizavo, vykdė jų apskaitą. Atsakovės ginčijamas sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, yra niekinis ir negaliojantis nuo jo sudarymo momento, nes sandoriu susitarta už kelis kartus viršijančią rinkos kainą atsakovės lėšomis sutvarkyti ne jai priklausančias kineskopo dūžio atliekas. Atliekos (duomenys neskelbtini) priklausė ne atsakovei, o šiuo metu išregistruotoms iš Juridinių asmenų registro UAB „Monmarkas“, UAB „URS TECHNOLOGIES“. Atliekas, esančias (duomenys neskelbtini) išvežė ne UAB „Žalvaris“, o UAB „Atliekų rūšiavimo centras“.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Rezoliucinė dalis
Žemesnės instancijos teismas
9. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. vasario 27 d. sprendimu nusprendė:
9.1. ieškovės UABK ,,CONSUS“ ieškinį tenkinti iš dalies, priteisti ieškovei UABK ,,CONSUS“ iš atsakovės BUAB „Lithuanian glass recycling“ 6 916,36 Eur skolą, 252,45 Eur palūkanas, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 7 168,81 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2021 m. lapkričio 10 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;
9.2. kitą ieškinio dalį atmesti;
9.3. atsakovės BUAB „Lithuanian glass recycling“ priešieškinį tenkinti, pripažinti BUAB „Lithuanian glass recycling“ ir UAB „Žalvaris“ priede Nr. 1 prie sutarties Nr. KN 17/02/13-01 sutartą kineskopo dūžio atliekų, kurių atliekų kodas 19 12 11, tvarkymo kainą po 2,50 Eur be PVM už 1 kg negaliojančia ir nustatyti kineskopo dūžio atliekų, kurių atliekų kodas 19 12 11, tvarkymo kainą po 0,25 Eur be PVM už 1 kg;
9.4. pripažinti negaliojančiais 2020 m. lapkričio 4 d. PVM sąskaitą faktūrą KAU Nr. 2011027, 2017 m. vasario 15 d. perdavimo–priėmimo aktą – krovinio važtaraštį Nr. KNPA1702090, 2017 m. kovo 17 d. perdavimo–priėmimo aktus – krovinio važtaraščius: Nr. VNPA1703159, kuriuo perduota utilizavimui 3 856 kg dalis atliekų, Nr. VNPA1703160, kuriuo perduota utilizavimui 10 220 kg atliekų, Nr. VNPA1703161, kuriuo perduota utilizavimui 9 540 kg atliekų, Nr. VNPA1703162, kuriuo perduota utilizavimui 10 100 kg atliekų, 2021 m. liepos 5 d. PVM sąskaitos faktūros VIN Nr. 2107034 dalį, kuria utilizuota 33 716 kg BUAB „Lithuanian glass recycling“ pavojingų atliekų už 101 990,90 Eur;
9.5. priteisti iš ieškovės UABK ,,CONSUS“ trečiojo asmens „Sibelco Green Solutions Poland S. A.“ naudai 10 869,60 Eur bylinėjimosi išlaidas;
9.6. priteisti iš atsakovės BUAB „Lithuanian glass recycling“ administravimui skirtų išlaidų 215,26 Eur ieškovei UABK ,,CONSUS“.
10. Teismas nustatė, kad 2017 m. vasario 13 d. UAB „Žalvaris“ ir UAB „Lithuanian glass recycling“ sudarė pavojingų atliekų tvarkymo paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią UAB „Žalvaris“ įsipareigojo iš atsakovės priimti gamybinio–technologinio proceso metu susidariusias pavojingąsias ir nepavojingąsias atliekas, kai už dalį sutarties priede Nr. 1 nurodytų atliekų surinkimą vykdytoja mokės užsakovei, o už kitas išvardintas atliekas, kurias vykdytoja savo transportu paims iš užsakovės, užsakovė mokės sutarties priede Nr. 1 nustatytą kainą (kitos mechaninio atliekų (įskaitant medžiagų mišinius) apdorojimo atliekos (kodas 19 12 11 – pavojingos atliekos), kuriose yra pavojingų medžiagų (kineskopo dūžio stiklas, kurio tvarkymo kaina po 2,50 Eur be PVM už 1 kg)).
11. Teismas konstatavo, kad pagal 2017 m. vasario 15 d. perdavimo–priėmimo aktą – krovinio važtaraštį UAB „Žalvaris“ išvežė 13 600 kg kitas mechaninio atliekų apdorojimo atliekas ir perdavė jas sutvarkyti UAB „Toksika“ po 0,13 Eur be PVM už 1 kg. Pagal 2017 m. kovo 17 d. perdavimo–priėmimo aktus – krovinio važtaraščius UAB „Žalvaris“ išvežė 10 100 kg kitų mechaninio atliekų apdorojimo atliekų (įskaitant medžiagų mišinius), kuriose yra pavojingų cheminių medžiagų, 9 540 kg, 10 220 kg, 7 960 kg, 10 880 kg ir 7 880 kg kitų mechaninio atliekų apdorojimo atliekų. UAB „Žalvaris“ 2017 m. vasario 22 d. ir 2017 m. kovo 17 d. išrašė atsakovei išankstines sąskaitas atitinkamai dėl 41 140 Eur ir dėl 171 154,50 Eur apmokėjimo. UAB „Žalvaris“ perdavė UAB „Toksika“ sutvarkyti 48 620 kg ir 7 960 kg kitas mechaninio atliekų apdorojimo atliekas po 0,13 Eur be PVM už 1 kg.
12. Teismas nustatė, kad pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Kaišiadorių rajono agentūros 2015 m. rugsėjo 10 d. patikrinimo aktą gamybinėje teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), šalia pastato sukrautos ir saugomos galimai pavojingos 23 tonos kineskopo dūžio mechaniškai apdorotos atliekos, kurių paskutinio planinio patikrinimo metu (2015 m. balandžio 20 d.) nebuvo nustatyta (krūva Nr. 11).
13. Teismas konstatavo, kad pagal UAB „Ecoservice“ 2020 m. liepos 10 d. komercinį pasiūlymą pavojingų kineskopo dūžio atliekų (kodas 19 12 11) sutvarkymo kaina yra po 210–217 Eur už 1 toną (0,21 – 0,217 Eur už 1 kg). Pagal UAB „Toksika“ 2022 m. rugsėjo 1 d. PVM sąskaitą faktūrą ši įmonė išvežė 25 140 kg pavojingų atliekų (stiklo) po 0,30 Eur (pridėjus PVM) už 1 kg.
14. Teismas pažymėjo, kad atsakovė įrodė visas actio Pauliana instituto taikymo sąlygas, nes UAB „Žalvaris“ ir atsakovės sudaryta pavojingų atliekų tvarkymo paslaugų teikimo sutartis pažeidė įmonės ir jos kreditorių interesus, sumažino įmonės turtą. Ginčijamų sandorių sudarymo metu įmonė buvo nemoki. Tuometinė atsakovės nemokumo administratorė UAB „Verslo efektas“ sudarė sutartį savavališkai, nes šiuo klausimu nešaukė kreditorių susirinkimo, siekdama gauti kreditorių pritarimą dėl tokios sutarties sudarymo. Byloje nėra pateikta duomenų, kad UAB „Verslo efektas“ būtų ieškojusi kitų įmonių, kurios būtų galėjusios išvežti ginčo atliekas už mažesnę kainą, siekiant įsitikinti UAB „Žalvaris“ siūlomos kainos sąžiningumu ir pagrįstumu. Ginčo sandoriu UAB „Verslo efektas“ įsipareigojo UAB „Žalvaris“ sumokėti 212 294,50 Eur, o tai nemokiai ir lėšų neturinčiai įmonei, kurios bankroto byloje patvirtinti 966 904,28 Eur kreditorių finansiniai reikalavimai, buvo labai didelis įsipareigojimas. Ginčo sutartimi nemokumo administratorė padidino bankroto administravimo išlaidas ir sumažino atsakovės kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimo galimybes.
15. Teismas akcentavo, kad ginčo sandorio sudarymo metu tuometinė atsakovės nemokumo administratorė veikė savo iniciatyva, veiksmų ir ketinamos sudaryti sutarties nederino su kreditoriais, nors žinojo, jog įmonė yra nemoki, neturi lėšų, tačiau sutiko sudaryti sutartį už 10 kartų didesnę nei rinkos kainą, nederino kainos dydžio. Taigi, nemokumo administratorė UAB „Verslo efektas“ žinojo, kad įmonė nebus pajėgi atsiskaityti pagal sudarytą sutartį, o tai lems palūkanų augimą. Tokie nemokumo administratorės veiksmai neatitiko protingo asmens, veikiančio skolininkės kreditorių interesais, elgesio standarto.
16. Teismas priėjo išvadą, kad aplinkybę, jog UAB „Žalvaris“ suteikė paslaugas už beveik 10 kartų didesnę nei yra rinkos kaina, patvirtina UAB „Verslo efektas“ gautas UAB „EMP recycling“ komercinis pasiūlymas, kuriuo atsakovei siūlyta tas pačias atliekas sutvarkyti po 0,29 Eur už 1 kg, tačiau nemokumo administratorė šiuo pasiūlymu nepasinaudojo. Aplinkybė, kad atsakovė už paslaugas negalėjo sumokėti iš anksto, nes neturėjo lėšų, nepateisina nemokumo administratorės sprendimo užsakyti paslaugas už 10 kartų didesnę kainą, neturint galimybių už tokias paslaugas atsiskaityti ir suprantant, jog sutartyje numatytos palūkanos nuolatos augs. UAB „Toksika“ komercinis pasiūlymas patvirtina, kad, jeigu atsakovė dėl atliekų tvarkymo būtų kreipusis ne į UAB „Žalvaris“ (kuri, kaip patvirtina bylos duomenys, paėmusi atliekas iš atsakovės, jas perdavė tvarkyti UAB „Toksika“), o tiesiogiai į UAB „Toksika“, visas atliekų kiekio (70,18 tonų) sutvarkymas būtų kainavęs 18 435,56 Eur su PVM, o ne 212 294,50 Eur. UAB „Ecoservice“ 2020 m. liepos 10 d. komercinis pasiūlymas patvirtina, kad pavojingų kineskopo dūžio atliekų (kodas 19 12 11) sutvarkymo kaina yra po 210–217 Eur už 1 toną (po 0,21 – 0,217 Eur už 1 kg). Taigi, reali kaina už pavojingų kineskopo dūžio atliekų tvarkymą yra ne ieškovės nurodoma po 2,50 Eur už 1 kg, o po 0,25 Eur be PVM už 1 kg. Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kodėl šiuo konkrečiu atveju egzistavo būtinybė tvarkyti atliekas po 2,50 Eur už 1 kg.
17. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) nuostatas PVM sąskaita faktūra privalo būti išrašyta nedelsiant patiekus prekes ar suteikus paslaugas, tačiau teikiant ilgalaikes paslaugas (t. y. paslaugas, kurios teikiamos tam tikrą tęstinį laikotarpį (telekomunikacijų, nuomos ar kt.)), taip pat ilgą laiką tiekiant elektros energiją, dujas, šilumos ir kitų rūšių energiją, PVM sąskaita faktūra gali būti išrašoma už visą per mėnesį suteiktų paslaugų arba patiektų prekių kiekį ne vėliau kaip iki kito mėnesio, einančio po mėnesio, kurį buvo suteiktos paslaugos arba patiektos prekės, 10 dienos. Ginčo sutartis sudaryta 2017 m. vasario 13 d., atliekos išvežtos 2017 m. vasario 15 d.–2017 m. balandžio 7 d. UAB „Žalvaris“ išrašė atsakovei sąskaitas tik 2020 m. lapkričio 4 d. ir 2021 m. liepos 5 d. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kodėl laikotarpiu nuo sutarties sudarymo (atliekų išvežimo) iki 2020 m. lapkričio 4 d. ar 2021 m. liepos 5 d., tai yra daugiau kaip trejus metus, UAB „Žalvaris“ nepateikė atsakovei sąskaitų ir nereikalavo sumokėti už suteiktas paslaugas.
18. Teismo vertinimu, ieškovė siekė pasipelnyti iš atsakovės jos kreditorių sąskaita, kadangi UAB „Žalvaris“ iš atsakovės paimtas atliekas perdavė UAB „Toksika“ tvarkyti už 0,13 Eur be PVM už 1 kg kainą (11 039,32 Eur). Ieškovė nepateikė duomenų, pagrindžiančių jos teiginius, kad UAB „Žalvaris“ tvarkytos kineskopo dūžio atliekos buvo žymiai pavojingesnės ir jų tvarkymui buvo taikomi visai kitokie reikalavimai. Taigi, UAB „Žalvaris“ neišvežė atsakovės atliekų, kadangi atliekas surinko, sukrovė ir išvežė atsakovės nemokumo administratorės UAB „Verslo efektas“ buvusio darbuotojo D. U. kontroliuojama UAB „Atliekų rūšiavimo centras“ (šias aplinkybes patvirtina LRT laidos „Gamtos inspektoriai“ įrašas, kuriame žurnalistai užfiksavo atliekų išvežimą). Taigi, atsakovės buvęs nemokumo administratorius, sudaręs sutartį su ieškove už 10 kartų didesnę nei rinkos kainą, žinodamas, kad įmonė neturi lėšų ir negalės už suteiktas paslaugas atsiskaityti, nebuvo sąžiningas. Ieškovė, pasiūlydama atsakovei gerokai didesnę nei rinkos kainą, taip pat nebuvo sąžininga.
19. Teismas nesutiko su ieškovės argumentu, kad Vilniaus apygardos teismas 2020 m. rugpjūčio 12 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-671-430/2020, kuriuo atsakovei buvo priteistas žalos atlyginimas iš atsakovės buvusių akcininkų ir valdymo organų narių, jau pasisakė dėl atsakovės tariamos skolos UAB „Žalvaris“ už atliekų tvarkymą. Nurodytame sprendime teismas laikė pagrįstomis UAB „Ekobazė“ pateiktame pasiūlyme nurodytas atliekų tvarkymo kainas ir būtent pagal UAB „Ekobazė“ pasiūlymą skaičiavo priteistino žalos atlyginimo dydį, o ne pagal ieškovės nurodomas kainas. Atsakovės nemokumo administratorius į bylą pateikė detalius apskaičiavimus, kurie patvirtina, iš ko susidaro Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu priteista suma, kurios apskaičiavimo ieškovė nepaneigė.
20. Teismas nustatė, kad atsakovė nepraleido vienerių metų ieškinio senaties termino priešieškiniui pareikšti, nes nutartis, kuria buvo pakeistas atsakovės nemokumo administratorius, įsiteisėjo 2021 m. rugpjūčio 19 d., o priešieškinis pateiktas 2022 m. sausio 7 d. Teismas nesutiko su ieškove, kad ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo ginčo sutarties sudarymo 2017 m. vasario 13 d. Ginčo sutartį atsakovės vardu sudariusi nemokumo administratorė buvo nesąžininga, veikė ne atsakovės, o savo ir ieškovės interesais. Naujai paskirtas atsakovės nemokumo administratorius tik nuo jo paskyrimo momento sužinojo apie situaciją įmonėje ir buvusios nemokumo administratorės įmonės vardu sudarytus nesąžiningus sandorius. Teismo vertinimu, taikant ieškinio senaties termino pradžios skaičiavimą nuo ginčo sutarties sudarymo, būtų paneigta nemokumo administratoriaus teisė ginti pažeistus įmonės ir kreditorių interesus, taip nebūtų įmanoma apginti įmonės ir kreditorių interesų nuo nesąžiningų įmonės nemokumo administratorių.
21. Teismas priėjo išvadą, kad atsakovė priešieškinyje įrodė visas actio Pauliana taikymo sąlygas, nepraleido ieškinio senaties termino, todėl nusprendė atsakovės priešieškinį tenkinti ir pripažinti BUAB „Lithuanian glass recycling“ ir UAB „Žalvaris“ sutarties priede Nr. 1 sutartą kineskopo dūžio atliekų (kodas 19 12 11) tvarkymo kainą po 2,50 Eur be PVM už 1 kg negaliojančia ir nustatyti kineskopo dūžio atliekų tvarkymo kainą po 0,25 Eur be PVM už 1 kg.
22. Teismas, atsižvelgęs į kineskopo dūžio atliekų tvarkymo kainos pakeitimą (sumažinimą) ir išvežtų atliekų kiekį, nusprendė pripažinti negaliojančiais 2020 m. lapkričio 4 d. PVM sąskaitą faktūrą KAU Nr. 2011027, 2017 m. vasario 15 d. perdavimo–priėmimo aktą – krovinio važtaraštį Nr. KNPA1702090, 2017 m. kovo 17 d. perdavimo–priėmimo aktus – krovinio važtaraščius: Nr. VNPA1703159, kuriuo perduota utilizavimui 3 856 kg dalis atliekų, Nr. VNPA1703160, kuriuo perduota utilizavimui 10 220 kg atliekų, Nr. VNPA1703161, kuriuo perduota utilizavimui 9 540 kg atliekų, Nr. VNPA1703162, kuriuo perduota utilizavimui 10 100 kg atliekų, 2021 m. liepos 5 d. PVM sąskaitos faktūros VIN Nr. 2107034 dalį, kuria utilizuota 33 716 kg BUAB „Lithuanian glass recycling“ pavojingų atliekų už 101 990,90 Eur.
23. Teismas nustatė, kad UAB „Žalvaris“ sutvarkė 22 864 kg atsakovei priklausančių kineskopo dūžio atliekų, o ne 56 580 kg, nes atsakovė tokios rūšies atliekų daugiau neturėjo. Aplinkybes, kad iš BUAB „Lithuanian glass recycling“ teritorijos 2015 m. kovo 20 d.–2021 m. rugsėjo 17 d. laikotarpiu buvo išvežta 22,864 tonos kineskopo dūžio atliekų, patvirtina Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2015 m. kovo 20 d. patikrinimo aktas, 2021 m. rugsėjo 17 d. atliekų būklės užfiksavimo aktas Nr. 2. Taigi, ieškovė nepagrįstai priskaičiavo atsakovei išvežtus didesnius tokių atliekų kiekius. Taigi, didesni nei 22,864 tonos kineskopo dūžio atliekų kiekiai nebuvo išvežti arba ieškovė išvežė atsakovei nepriklausančias atliekas.
24. Teismo vertinimu, ieškovės reikalavimas priteisti skolą yra pagrįstas iš dalies, t. y. dėl 22,864 tonos atliekų išvežimo. Nustatęs, kad atliekų tvarkymo kaina yra po 0,25 Eur be PVM už 1 kg, o išvežta yra 22 864 kg atliekų, teismas nusprendė priteisti iš atsakovės ieškovės naudai 6 916,36 Eur skolą už atliekų utilizavimą (22 864 kg x 0,25 Eur = 5 716 Eur; 5 716 Eur plius 21 proc. PVM (1 200,36 Eur) ir 252,45 Eur palūkanų (6 916,36 Eur x 0,05 proc. palūkanų x 73 dienos) nuo PVM sąskaitos faktūros vėlavimo apmokėti 2021 m. liepos 20 d. iki ieškinio pateikimo 2021 m. spalio 18 d.
25. Apeliaciniame skunde ieškovė UABK „CONSUS“ prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 27 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys atmestas, ir priimti naują sprendimą – priteisti ieškovei iš atsakovės BUAB „Lithuanian glass recycling“ 212 294,50 Eur skolą, 14 648 Eur palūkanas, 6 proc. dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas, priešieškinį atmesti.
26.1. Bylą išnagrinėjęs teismas buvo šališkas, nes nepaisė Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 12 d. civilinėje byloje Nr. e2-671-430/2020 priimto sprendimo dėl žalos atlyginimo. Nurodytoje byloje Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. balandžio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-244-464/2021 ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. kovo 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-51-1075/2022 konstatavo, kad visas nustatytas atliekų kiekis priklauso atsakovei, dalį atliekų sutvarkė UAB „Žalvaris“, tam tikras atliekų kiekis jau yra sumažėjęs, nes sutvarkytas, o sutvarkymo išlaidos patenka į būsimos žalos atlyginimo dydį. Nagrinėjamu atveju atsakovės nemokumo administratorius ir trečiasis asmuo „Sibelco Green Solutions Poland S. A.“ teikė į bylą procesinius dokumentus, įrodymus, kuriais kvestionavo ir ginčijo įsiteisėjusius teismų sprendimus, tačiau teismas netenkino ieškovės prašymų skirti baudas už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Bylą nagrinėjusio teisėjo nušalinimo klausimą sprendusi Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkė nepasisakė dėl to, kad bylos nagrinėjimas organizuojamas, ignoruojant įsiteisėjusius teismų sprendimus ir juose nustatytas faktines aplinkybes, todėl laikytina, jog teismo šališkumo klausimas nebuvo išspręstas.
26.2. Teismo šališkumą patvirtina tai, kad teismas nurodė, jog UAB „Žalvaris“ sutvarkė ne 56 580 kg atsakovei priklausančių kineskopo dūžio atliekų, o tik 22 864 kg. Išnagrinėtoje byloje dėl žalos atlyginimo pati atsakovė BUAB „Lithuanian glass recycling“ nurodė, kad UAB „Žalvaris“ sutvarkė 58,85 tonas atliekų iš 5 519,168 tonų ir už šių atliekų sutvarkymą pateikė išankstines sąskaitas. Išnagrinėtoje byloje „Sibelco Green Solutions Poland S. A.“, A. K. ir P. K. atsikirtinėjo, kad UAB „Žalvaris“ taikyta atliekų sutvarkymo kaina yra gerokai per didelė. Taigi, išspręstos civilinės bylos dėl žalos atlyginimo, kurioje šalimis buvo atsakovė ir tretieji asmenys, įrodinėjimo dalyku buvo UAB „Žalvaris“ atliekų sutvarkymo faktas ir atliekų sutvarkymo kaštai. Išnagrinėtoje byloje teismai nepripažino nepagrįstais nei atliekų sutvarkymo kainos, nei sutvarkytų atsakovei priklausančių atliekų kiekio, todėl išnagrinėtoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės turi prejudicinę galią, tačiau pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė.
26.3. Teismas nepagrįstai vadovavosi „Sibelco Green Solutions Poland S. A.“ pateiktu LRT laidos „Gamtos inspektoriai“ vaizdo įrašu, kuris neva patvirtina, kad atliekas iš atsakovės teritorijos (duomenys neskelbtini) išvežė ne UAB „Žalvaris“, o UAB „Atliekų rūšiavimo centras“. Išnagrinėtoje byloje dėl žalos atlyginimo buvo pateiktas tas pats vaizdo įrašas, kurį bylą išnagrinėję teismai atmetė. Pirmosios instancijos teismas buvo informuotas, kad trečiasis asmuo piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, teikdamas išnagrinėtoje byloje jau įvertintą įrodymą. Teismas atsisakė priimti šias aplinkybes patvirtinantį ieškovės pateiktą įrodymą, t. y. išnagrinėtoje byloje „Sibelco Green Solutions Poland S. A.“ pateiktą atsiliepimą į patikslintą ieškinį su priedais. Teismas nesigilino į išnagrinėtoje byloje įrodinėtas faktines aplinkybes ir parodė išimtinį palankumą priešingai šaliai, nes suabejojo, ar UAB „Žalvaris“ iš viso išvežė ir sutvarkė atsakovei priklausančias atliekas.
26.4. Teismo palankumą priešingai šaliai patvirtina ir tai, kad teismas pripažino negaliojančiais 2017 m. vasario 15 d., 2017 m. kovo 17 d. atliekų perdavimo–priėmimo aktus, 2020 m. lapkričio 4 d. sąskaitą, taip sukurdamas neteisėtą situaciją, nes išnagrinėtoje byloje dėl žalos atlyginimo faktinės aplinkybės dėl atliekų kiekio ir atliekų sutvarkymo fakto buvo pripažintos pagal tuos pačius įrodymus, kuriuos teismas skundžiamu sprendimu pripažino negaliojančiais. Teismas buvo informuotas, kad atsakovės paaiškinimai dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių iš esmės skiriasi nuo įsiteisėjusiais teismo sprendimais nustatytų aplinkybių. Teismas tokio akivaizdaus piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis neįvertino, todėl buvo šališkas.
26.5. Teismas neatskleidė bylos esmės, nes sprendime visiškai nepaaiškinta, kokių savarankiškai ištirtų įrodymų pagrindu teismas pritarė atsakovės argumentams, ir kodėl ieškovės argumentai ir įrodymai buvo atmesti. Teismas nepasisakė dėl išnagrinėtoje byloje dėl žalos atlyginimo teismų sprendimais nustatytų bylai reikšmingų prejudicinių aplinkybių, nenurodė, kodėl atmetė ieškinį, sprendimas nemotyvuotas, todėl egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.
26.6. Teismas nepagrįstai tenkino priešieškinį actio Pauliana instituto pagrindu, nes šis institutas taikytinas tik nemokumo administratoriui ginčijant bankrutavusio juridinio asmens iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius. Nagrinėjamu atveju pavojingų atliekų tvarkymo sutartis buvo sudaryta po bankroto bylos atsakovei iškėlimo. Sutartis įmonei buvo būtina, nes yra tiesiogiai susijusi su imperatyviu reikalavimu sutvarkyti bankrutavusios įmonės atliekas, t. y. ši sutartis buvo būtina atsakovės bankroto procedūrai įvykdyti. Tačiau teismas nemotyvuotai sutarties šalių santykius, nepagrįstai suteikdamas privilegiją bankrutavusiai įmonei, priskyrė įprastiniams paslaugų teikimo santykiams, nors jų prigimtis priskirtina bankroto proceso administravimui. Taigi, teismas nepagrįstai actio Pauliana instituto pagrindu pripažino negaliojančia sutarties priede Nr. 1 nustatytą kineskopo dūžio atliekų tvarkymo kainą.
26.7. Nagrinėjamu atveju atsakovės priešieškinis negalėjo būti tenkintas actio Pauliana instituto pagrindu, todėl teismas nepagrįstai pripažino, kad atsakovės nemokumo administratorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę. Be to, teismas pripažino negaliojančia sutarties dalį, nors actio Pauliana institutas skirtas pripažinti sandorius negaliojančiais visa apimtimi. Ginčo sandoris nepažeidė įmonės ir jos kreditorių interesų, nes, nepriklausomai nuo kreditorių valios, bankrutavusios įmonės nemokumo administratoriaus pareiga yra sutvarkyti administruojamos įmonės atliekas, užterštą dirvožemį ir gruntą, juolab kad tuometinė atsakovės nemokumo administratorė dar 2015 m. rugsėjo 30 d. privalomuoju nurodymu buvo įpareigota sutvarkyti atliekas.
26.8. Teismas skundžiamu sprendimu esminę reikšmę suteikė kreditorių interesams ir kreditorių susirinkimo (ne)pritarimui, neatsižvelgė, kad sandorio šalių sąžiningumą patvirtina prejudicinę galią turintys teismų sprendimai išnagrinėtoje byloje dėl žalos atlyginimo. Kita vertus, po bylos dėl žalos atlyginimo išnagrinėjimo atsakovės kreditorių susirinkimas buvo įpareigojęs nemokumo administratorių pateikti planą dėl bankroto administravimo išlaidų paskirstymo, įskaitant UAB „Žalvaris“ už atliktas paslaugas, t. y. kreditoriai pripažino bankroto administravimo išlaidomis 211 718 Eur skolą UAB „Žalvaris“, tačiau teismas į tai neatsižvelgė. Nemokumo administratorė negalėjo rinktis iš kelių pasiūlymų, nes tik UAB „Žalvaris“ sutiko sutvarkyti atliekas be išankstinio apmokėjimo. UAB „Žalvaris“ negalėjo iš anksto išrašyti PVM sąskaitas faktūras, nes jai nedelsiant atsirastų prievolė sumokėti PVM ir pelno mokestį, t. y. patirtų papildomus nuostolius, nors paslaugas ir taip pat suteikė be atlygio.
26.9. Teismas nepagrįstai netaikė ir neteisingai nustatė ieškinio senaties terminą priešieškiniui pareikšti. Aplinkybė, kad keitėsi atsakovės nemokumo administratoriai, nepakeitė ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-302-186/2015). Nagrinėjamu atveju ieškinio senaties eiga prasidėjo nuo sutarties sudarymo 2017 m. vasario 13 d., todėl priešieškinis pareikštas, praleidus ieškinio senaties terminą, ir teismas turėjo taikyti ieškinio senatį.
27. Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė BUAB „Lithuanian glass recycling“ prašo skundo netenkinti, atnaujinti ieškinio senaties terminą priešieškiniui pareikšti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:
27.1. Ieškovės argumentai dėl bylą išnagrinėjusio teisėjo šališkumo yra nepagrįsti, ieškovės prašymas dėl teisėjo nušalinimo buvo atmestas. Ieškovės akcentuojamos išnagrinėtos civilinės bylos dėl žalos atlyginimo įrodinėjimo dalyku nebuvo UAB „Žalvaris“ atliekų sutvarkymo faktas ir kaina, byloje nebuvo sprendžiama dėl su UAB „Žalvaris“ sudaryto sandorio negaliojimo. Nurodytoje byloje žalos atlyginimas BUAB „Lithuanian glass recycling“ naudai buvo priteistas solidariai iš V. Č., O. B., A. K., P. K., „Krynicki Recykling S. A.“. Priteista žalos atlyginimo dalis (355 666,33 Eur) atliekų sutvarkymui apskaičiuota pagal UAB „Ekobazė“ pasiūlytą atliekų sutvarkymo kainą, atsižvelgiant į Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos apsaugos ministerijos teritorinių skyrių užfiksuotą atliekų kiekį, o ne pagal UAB „Žalvaris“ pasiūlytą kainą, į priteistą sumą, reikalingą atliekų sutvarkymui, neįskaičiuotas UAB „Žalvaris“ perduotų pavojingų atliekų sutvarkymas. Išnagrinėtoje byloje žalos atlyginimas už UAB „Žalvaris“ suteiktas paslaugas negalėjo būti priteistas, nes sprendimo priėmimo metu UAB „Žalvaris“ nebuvo išrašiusi atsakovei sąskaitų už atliekų sutvarkymą, nors tą turėjo atlikti per 5 kalendorines dienas nuo atliekų sutvarkymo dar 2017 m. Nors UAB „Žalvaris“ išankstines sąskaitas išrašė 2017 m., tačiau PVM sąskaitas faktūras išrašė tik 2020–2021 m., tuo pažeisdama sutarties nuostatas. Atsakovei nekilo pareiga jų apmokėti, juolab kad sutartis pasibaigė dar 2018 m. gruodžio 31 d. Išnagrinėtoje byloje dėl žalos atlyginimo priteisimo nebuvo pateikta UAB „Žalvaris“ 2017 m. vasario 22 d. išankstinė sąskaita dėl 41 140 Eur, todėl ši sąskaita buvo išrašyta atgaline data.
27.2. Apeliantė klaidina teismą, teigdama, kad atsakovės nemokumo administratorius nevykdė įmonės kreditorių susirinkimo sprendimo, įpareigojančio pateikti tvirtinti byloje dėl žalos atlyginimo priteistos sumos panaudojimo plano. Nemokumo administratorius vykdė kreditorių susirinkimo sprendimą, teikė svarstyti klausimus dėl lėšų panaudojimo. Atsakovės kreditorių susirinkimuose nebuvo sprendžiama dėl apeliantės prašomos priteisti skolos, kurios dydis paaiškės tik išnagrinėjus šią bylą.
27.3. Teismas atskleidė bylos esmę, pagrįstai nustatė visas actio Pauliana taikymo sąlygas. Teisės aktai nedraudžia nemokumo administratoriui ginčyti administruojamos įmonės po bankroto bylos iškėlimo sudarytų sandorių actio Pauliana instituto pagrindu. Nagrinėjamu atveju nemokumo administratorius ginčijo UAB „Žalvaris“ ir atsakovės sudarytą sandorį, siekdamas sumažinti nepagrįstą atliekų tvarkymo kainą ir įrodymais nepagrįstą kiekį. Taip buvo ginami bankrutavusios įmonės ir jos kreditorių interesai, siekiant sumažinti administravimo išlaidas ir padidinti kreditorių galimybę patenkinti finansinius reikalavimus didesne apimtimi.
27.4. Nėra ginčo, kad bankrutavusios įmonės nemokumo administratorius privalo sutvarkyti administruojamos įmonės atliekas, užterštą dirvožemį, gruntą, tačiau nagrinėjamu atveju esminis dalykas yra tai, jog pagal ginčo sandorį ne tik buvo nustatyta neadekvati atliekų sutvarkymo kaina, bet ir reikalaujama atsiskaityti už atliekų kiekį, kuris atsakovei nepriklausė. Administravimo išlaidų sąmatą tvirtina, keičia kreditorių susirinkimas, tačiau atsakovės kreditorių susirinkime, prieš sudarant ginčo sandorį, dėl nežinomų priežasčių nebuvo svarstoma dėl atliekų sutvarkymo kainos dydžio. Atsakovės kreditoriai iš viso nežinojo apie ginčo sandorio sudarymą. Taigi, atsakovė neprivalėjo sudaryti nesąžiningo sandorio ir neturi prievolės mokėti už jai nepriklausančių atliekų sutvarkymą.
27.5. Atsakovės nemokumo administratorius nepraleido ieškinio senaties termino priešieškiniui pareikšti, nes jis atsakovės nemokumo administratoriumi buvo paskirtas po ginčo sandorio sudarymo, o apie nesąžiningą UAB „Žalvaris“ nustatytą atliekų sutvarkymo kainą sužinojo tik 2022 m. kovo 2 d., gavęs UAB „Toksika“ pasiūlymą. Ieškinio senaties terminas prasidėjo 2021 m. lapkričio 11 d., kai nemokumo administratorius gavo teismo pranešimą pateikti atsiliepimą į ieškovės ieškinį. Priešieškinis pateiktas 2022 m. kovo 9 d., t. y. nepraleidus vienerių metų ieškinio senaties termino.
28. Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą trečiasis asmuo „Sibelco Green Solutions Poland S. A.“ prašo skundo netenkinti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:
28.1. Apeliantės argumentai dėl bylą išnagrinėjusio teismo šališkumo yra nepagrįsti ir yra susiję ne su teismo išankstiniu nusistatymu, o su sprendimo turiniu. Nesutikimas su teismo sprendimu ar teismo procesiniais veiksmais nereiškia, kad teismas buvo šališkas ir palankus priešingai šaliai.
28.2. Apeliantė klaidina teismą, kad teismų sprendimai išnagrinėtoje byloje dėl žalos atlyginimo turi prejudicinę galią nagrinėjamai bylai. Išnagrinėtoje byloje nedalyvavo nei apeliantė, nei pradinė ieškovė UAB „Žalvaris“ ir joje nebuvo sprendžiama dėl atsakovės įsiskolinimo UAB „Žalvaris“ (atliekų sutvarkymo kainos, kiekio), kuri tuo metu net nebuvo išrašiusi sąskaitų, kuriomis grindžiamas ieškinys nagrinėjamoje byloje. Išnagrinėtoje byloje žalos atlyginimas buvo apskaičiuotas pagal UAB „Ekobazė“ komerciniame pasiūlyme nurodytas atliekų sutvarkymo kainas. Nagrinėjamoje byloje nemokumo administratorius pateikė detalius apskaičiavimus, pagal kuriuos išnagrinėtoje byloje buvo priteistas žalos atlyginimas. Išnagrinėtoje byloje teismas nesivadovavo UAB „Žalvaris“ pateiktomis išankstinėmis sąskaitomis, nes jose nurodytas atliekų kodas nebuvo susijęs su byloje kilusiu ginču, t. y. buvo sprendžiama dėl žalos atlyginimo už kitokių atliekų sutvarkymą.
28.3. Teismas atskleidė bylos esmę ir tinkamai motyvavo, kodėl iš dalies atmetė ieškovės ieškinį, kurio tenkinimo klausimas tiesiogiai susijęs su priešieškinio reikalavimais. Atsakovės priešieškinis buvo patenkintas, todėl tai sudarė pagrindą atmesti ieškinio dalį. Teismas, išdėstęs argumentus dėl priešieškinio tenkinimo, neturėjo pagrindo kartoti argumentų, kodėl atmeta dalį ieškinio reikalavimų.
28.4. Teismas pagrįstai tenkino priešieškinį actio Pauliana instituto pagrindu, nes teisės aktai ir teismų praktika nenumato draudimo nemokumo administratoriui ginčyti po bankroto bylos iškėlimo administruojamos įmonės sudarytus sandorius, pažeidžiančius įmonės ir jos kreditorių interesus. Net jei sandoriai negalėtų būti pripažinti negaliojančiais actio Pauliana instituto pagrindu, tai jie galėtų būti pripažinti negaliojančiais kitais įstatyme nustatytais pagrindais (pvz., pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.81 straipsnį, 6.228 straipsnį ir pan.), nes pagal sutartį nustatyta neadekvati ir nesąžininga atliekų sutvarkymo kaina bei reikalaujama priteisti skola už atliekų sutvarkymą, kurių atsakovė neturėjo. Apeliantė neįrodė, kad atsakovė neturėjo galimybės sutvarkyti atliekų už rinkos kainą.
28.5. Apeliantės apeliacinio skundo argumentai yra prieštaringi, nes apeliantė iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, patvirtinančių, kad atliekų sutvarkymo kaina yra gerokai per didelė ir prašoma priteisti skola už atsakovei nepriklausančių atliekų sutvarkymą. Apeliantės argumentai yra išimtinai susiję su išnagrinėtoje byloje dėl žalos atlyginimo teismų nustatytomis aplinkybėmis, kurios neturi prejudicinės galios nagrinėjamai bylai.
28.6. Ginčo paslaugas suteikė net ne UAB „Žalvaris“, o UAB „Atliekų rūšiavimo centras“, kuris neturėjo atliekų tvarkymo licencijos. Pagal nurodytų asmenų sudarytą sutartį UAB „Žalvaris“ įsipareigojo atsiskaityti su UAB „Atliekų rūšiavimo centras“ tik po atsakovės atsiskaitymo su UAB „Žalvaris“. Taigi, ieškovė faktiškai iki šiol nepatyrė atliekų tvarkymo išlaidų. UAB „Atliekų rūšiavimo centras“ vadovas D. U. yra atsakovės buvusios nemokumo administratorės UAB „Verslo efektas“ buvęs darbuotojas. Taigi, ginčo sandoris buvo sudarytas pagal nesąžiningą atsakovės buvusios nemokumo administratorės ir jos darbuotojo susitarimą, siekiant pasipelnyti bankrutavusios įmonės sąskaita. Nesąžiningas D. U., jo sutuoktinės ir jų vadovaujamų įmonių bei atsakovės buvusios nemokumo administratorės elgesys, siekiant pasipelnyti atsakovės sąskaita, konstatuotas ir kitose civilinėse bylose (Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 17 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-719-861/2023 ir 2023 m. spalio 24 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-377-560/2023; Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-177-925/2023).
29. Apeliaciniame skunde atsakovė BUAB „Lithuanian glass recycling“, nesutikdama su Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 27 d. sprendimo dalimi dėl bylinėjimosi išlaidų, prašo priteisti iš ieškovės pirmosios instancijos teisme patirtas 331,08 Eur bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
29.1. Atsakovė pirmosios instancijos teisme patyrė 341,32 Eur bylinėjimosi išlaidas, tačiau teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų atsakovei priteisimo klausimo, nors įrodymai dėl 341,32 Eur vertimo išlaidų teismui buvo pateikti 2022 m. lapkričio 28 d. (dokumento registracijos Nr. DOK-42603).
29.2. Ieškovės ieškinys patenkintas 3 proc. (priteista 7 168,81 Eur iš prašytų 226 942,50 Eur), todėl teismas turėjo priteisti atsakovei iš ieškovės 331,08 Eur bylinėjimosi išlaidas.
30. Atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė UABK „CONSUS“ prašo skundo netenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:
30.1. Teismas pagrįstai nepriteisė atsakovei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, nes atsakovė nei viename procesiniame prašyme nebuvo pareiškusi reikalavimo priteisti bylinėjimosi išlaidas, įskaitant atsakovės nurodomą procesinį dokumentą, kuriuo buvo pateikti dokumentų vertimai į lenkų kalbą.
30.2. Atsakovės procesinis elgesys pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad ji neturėjo poreikio teikti prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Tokio prašymo atsakovė nebuvo nurodžiusi net žodžiu. Prašymas priimti dokumentų vertimus ir vertimo paslaugas išrašiusio asmens sąskaitą su apmokėjimu negali būti prilygintas savarankiškam prašymui priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl apeliacijos ribų
31. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
Dėl ieškovės ir trečiojo asmens „Sibelco Green Solutions Poland S. A.“ rašytinių paaiškinimų
32. Ieškovė UABK „CONSUS“ 2024 m. gegužės 27 d. pateikė prašymą (dokumento registracijos Nr. DOK-2214) atsižvelgti į Lietuvos apeliacinio teismo išnagrinėtą civilinę bylą Nr. e2A-252-370/2024, kurioje nustatytos faktinės aplinkybės bei išaiškinimai dėl actio Pauliana yra reikšmingi ir šioje civilinėje byloje. Lietuvos apeliacinis teismas išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2A-252-370/2024 dėl actio Pauliana sąlygų 2024 m. gegužės 16 d. nutarties 54 punkte konstatavo, kad klausimui, susijusiam su atliekų utilizavimu (sutvarkymu), nebuvo reikalingas atsakovės kreditorių susirinkimas, nemokumo administratoriui vykdant Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 31 straipsnio 5 punkto įpareigojimą nereikia kreditorių sutikimo, todėl pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog sutartis buvo sudaryta savavališkai.
33. Trečiasis asmuo „Sibelco Green Solutions Poland S. A.“ pateikė atsiliepimą (dokumento registracijos Nr. DOK-2251) į ieškovės rašytinius paaiškinimus, nurodydamas, kad tarp Lietuvos apeliaciniame teisme išnagrinėtos civilinės bylos Nr. e2A-252-370/2024 ir šios bylos nėra reikšmingo ryšio, nes tas išvadas teismas padarė, atsižvelgdamas į tos konkrečios bylos individualias aplinkybes. Be kita ko, teismas pažymėjo, kad naujasis nemokumo administratorius, nustatęs, jog atsakovės buvusios nemokumo administratorės ir ieškovės sudaryta sutartis pažeidžia įmonės ir kreditorių interesus, mažina atsakovės turtą, turi teisę ginti įmonės interesus ir reikšti ieškinį dėl nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia. Teismas padarė iš esmės teisingą išvadą, kad egzistuoja pirmoji actio Pauliana taikymo sąlyga, jog kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gegužės 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-252-370/2024 54 punktas). Lietuvos apeliacinis teismas taip pat pažymėjo, kad vienerių metų ieškinio senaties terminas, per kurį gali būti pareiškiamas ieškinys actio Pauliana instituto pagrindu, turi būti skaičiuojamas nuo to momento, kai apie bankrutavusios įmonės vardu buvusio (nesąžiningo) nemokumo administratoriaus sudarytą žalingą sandorį sužinojo naujasis nemokumo administratorius (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-252-370/2024, 62 ir 63 punktai).
34. CPK 323 straipsnyje įtvirtinta, kad, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą draudžiama. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad pagal CPK 17 straipsnyje įtvirtintą šalių procesinio lygiateisiškumo principą, pasibaigus atsiliepimo į apeliacinį skundą padavimo terminui, jį keisti (papildyti) taip pat draudžiama (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-511-467/2022; 2022 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-290-330/2022).
Žemesnės instancijos teismas
35. Apeliacinės instancijos teismas dėl ieškovės pateiktų rašytinių paaiškinimų ir trečiojo asmens pateikto atsiliepimo į ieškovės rašytinius paaiškinimus konstatuoja, kad jais siekiama papildyti atitinkamai apeliacinį skundą ir atsiliepimą į apeliacinį skundą. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti ieškovės rašytinius paaiškinimus, kaip apeliacinio skundo papildymą, ir trečiojo asmens atsiliepimą į ieškovės rašytinius paaiškinimus, kaip atsiliepimo į apeliacinį skundą papildymą.
Dėl esminių faktinių aplinkybių
36. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 21 d. nutartimi nutarė iškelti UAB „Lithuanian glass recycling“ bankroto bylą, nemokumo administratore paskirti UAB „Verslo efektas“. Nutartis įsiteisėjo 2013 m. lapkričio 4 d.
37. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. vasario 14 d. nutartimi nutarė pripažinti BUAB „Lithuanian glass recycling“ bankrotą tyčiniu. Nutartis įsiteisėjo 2017 m. vasario 22 d.
38. 2015 m. kovo 20 d. patikrinimo aktu Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūra atliko neplaninį BUAB „Lithuanian glass recycling“ teritorijos (duomenys neskelbtini) patikrinimą ir nustatė, kad BUAB „Lithuanian glass recycling“, neturėdama leidimo, laiko 198,26 tonos langų stiklo atliekų, 6,948 tonos automobilių stiklo atliekų, 22,864 tonos kineskopo dūžio atliekų, 148,096 tonos mišraus automobilių ir langų stiklo atliekų. Dėl pažeidimų buvo surašytas privalomasis nurodymas sutvarkyti atliekas.
39. 2015 m. rugsėjo 10 d. patikrinimo aktu Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Kaišiadorių rajono agentūra atliko neplaninį BUAB „Lithuanian glass recycling“ gamybinės teritorijos (duomenys neskelbtini) patikrinimą ir nustatė, kad gamybinėje teritorijoje apytiksliai saugomos 5 143 tonos stiklo, stiklo pakuotės, plastiko ir gumos bei kitų mechaninio atliekų apdorojimo atliekų, taip pat šalia pastato sukrautos ir saugomos galimai pavojingos kineskopo dūžio mechaniškai apdorotos atliekos (23 tonos; atliekų kodas 19 12 11), kurių paskutinio planinio patikrinimo metu (2015 m. balandžio 20 d.) nebuvo nustatyta.
40. 2017 m. vasario 13 d. UAB „Žalvaris“ ir BUAB „Lithuanian glass recycling“ sudarė pavojingų atliekų tvarkymo paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią UAB „Žalvaris“ įsipareigojo iš atsakovės priimti gamybinio–technologinio proceso metu susidariusias pavojingąsias ir nepavojingąsias atliekas. Pagal sutarties priedą Nr. 1 atsakovė įsipareigojo už kitas mechaninio (įskaitant medžiagų mišinius) apdorojimo atliekų (kodas 19 12 11), kuriose yra pavojingų medžiagų (kineskopo dūžio stiklas), sutvarkymą mokėti po 2,50 Eur be PVM už 1 kg.
41. Pagal sutarties 3.1.4 punktą UAB „Žalvaris“ įsipareigojo per 5 kalendorines dienų, priėmus iš BUAB „Lithuanian glass recycling“ atliekas ir suteikus kitas sutartyje numatytas paslaugas, už kurias šioje sutartyje nustatyta tvarka moka BUAB „Lithuanian glass recycling“, pateikti BUAB „Lithuanian glass recycling“ PVM sąskaitą faktūrą.
42. Pagal sutarties 2.1.6 punktą BUAB „Lithuanian glass recycling“ įsipareigojo per 15 kalendorinių dienų nuo PVM sąskaitos faktūros gavimo dienos apmokėti UAB „Žalvaris“ pateiktą PVM sąskaitą faktūrą dėl UAB „Lithuanian glass recycling“ apmokamų atliekų surinkimo, tvarkymo bei kitų šioje sutartyje numatytų paslaugų.
43. Pagal 2017 m. vasario 15 d. ir 2017 m. kovo 17 d. perdavimo–priėmimo aktus – krovinio važtaraščius UAB „Žalvaris“ priėmė iš atsakovės iš viso 70 180 kg pavojingų atliekų, kurių kodas 19 12 11.
44. 2017 m. vasario 22 d. UAB „Žalvaris“ išrašė atsakovei išankstinę sąskaitą dėl 41 140 Eur su PVM už 13 600 kg atliekų sutvarkymą atsakovės veiklos teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini).
45. 2017 m. kovo 17 d. UAB „Žalvaris“ išrašė atsakovei išankstinę sąskaitą dėl 171 154,50 Eur su PVM už 56 580 kg atliekų sutvarkymą atsakovės veiklos teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini).
46. 2021 m. rugsėjo 17 d. atliekų būklės užfiksavimo aktu Nr. 2 BUAB „Lithuanian glass recycling“ buvusi nemokumo administratorė UAB „Verslo efektas“ informavo dabartinį įmonės nemokumo administratorių R. B., kad iš teritorijos, esančios (duomenys neskelbtini), buvo išvežtos 22 864 kg kineskopo dūžio atliekos.
47. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atliko neplaninį BUAB „Lithuanian glass recycling“ teritorijos, esančios (duomenys neskelbtini), patikrinimą ir nustatė, kad BUAB „Lithuanian glass recycling“, neturėdama leidimo, laiko 198,26 tonos langų stiklo atliekų, 6,948 tonos automobilių stiklo atliekų, 22,864 tonos kineskopo dūžio atliekų, 148,096 tonos mišraus automobilių ir langų stiklo atliekų.
48. Pagal UAB „Toksika“ 2017 m. kovo 31 d. ir 2017 m. balandžio 7 d. išrašytas PVM sąskaitas faktūras ši įmonė priėmė iš UAB „Žalvaris“ 56 580 kg atliekas, kurias UAB „Žalvaris“ išvežė iš atsakovės teritorijos (duomenys neskelbtini), po 0,13 Eur už 1 kg.
49. 2020 m. lapkričio 4 d. UAB „Žalvaris“ išrašė atsakovei PVM sąskaitą faktūrą dėl 41 140 Eur, o 2021 m. liepos 5 d. – PVM sąskaitą faktūrą dėl 171 154,50 Eur už tų pačių nurodytų atliekų sutvarkymą.
50. 2015 m. balandžio 22 d. UAB „EMP Recycling“ komerciniame pasiūlyme nurodyta, kad kineskopo dūžio atliekų (kodas 19 12 11) tvarkymo kaina yra po 0,29 Eur už 1 kg.
51. 2020 m. liepos 10 d. UAB „Ecoservice“ komerciniame pasiūlyme nurodyta, kad pavojingų kineskopo dūžio atliekų (kodas 19 12 11) sutvarkymo kaina yra po 210–217 Eur už 1 toną (po 0,21–0,217 Eur už 1 kg).
52. 2021 m. birželio 28 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismas atstatydino UAB „Verslo efektas“ iš UAB „Lithuanian glass recycling“ nemokumo administratorės pareigų ir nemokumo administratoriumi paskyrė R. B. Nutartis įsiteisėjo 2021 m. rugpjūčio 19 d.
53. 2022 m. kovo 2 d. UAB „Toksika“ komerciniame pasiūlyme nurodyta, kad pavojingų kineskopo dūžio atliekų (kodas 19 12 11) sutvarkymo kaina yra po 0,20 Eur be PVM už 1 kg.
54. Pagal 2022 m. rugsėjo 1 d. PVM sąskaitą faktūrą UAB „Toksika“ ir BUAB „Lithuanian glass recycling“, atstovaujamos nemokumo administratoriaus R. B., priėmė iš teritorijos (duomenys neskelbtini), atvežtas 25,140 tonos atliekas su pavojingomis kineskopo dūžio atliekomis po 0,30 Eur (pridėjus PVM) už 1 kg, t. y. iš viso 9 125,82 Eur su PVM.
Dėl prejudicijos (ne)buvimo ir teismo (ne)šališkumo
55. Nagrinėjamu atveju ieškovė ieškinio reikalavimų pagrįstumą įrodinėjo Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-671-430/2020, Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. balandžio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-244-464/2021 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-51-1075/2022, nurodydama, kad išnagrinėtoje byloje dėl žalos atlyginimo teismai nustatė, jog visas atliekų kiekis priklauso atsakovei, dalį atliekų sutvarkė UAB „Žalvaris“, tam tikras atliekų kiekis jau yra sumažėjęs, jį sutvarkius. Be kita ko, sutvarkymo išlaidos patenka į būsimos žalos atlyginimo dydį. Pirmosios instancijos teismas įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose nustatytų faktinių aplinkybių nelaikė prejudicinę galią nagrinėjamai bylai turinčiomis aplinkybėmis, nurodęs, kad išnagrinėtoje byloje dėl žalos atlyginimo BUAB „Lithuanian glass recycling“ buvusių akcininkų ir valdymo organų narių nebuvo pasisakyta dėl bendrovės tariamos skolos UAB „Žalvaris“ už atliekų tvarkymą, žalos dydis apskaičiuotas pagal UAB „Ekobazė“ komerciniame pasiūlyme nurodytas atliekų tvarkymo kainas. Ieškovė apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad išnagrinėtoje byloje dėl žalos atlyginimo nustatytos faktinės aplinkybės neturi prejudicinės galios nagrinėjamai byla ir mano, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Bylą išnagrinėjusio teismo šališkumas grindžiamas tuo, kad teismas neskyrė atsakovės nemokumo administratoriui ir trečiajam asmeniui „Sibelco Green Solutions Poland S. A.“, kvestionavusiems įsiteisėjusius teismų sprendimus, baudų už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.
56. CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Šia CPK 182 straipsnio 2 punkte įtvirtinta taisykle siekiama proceso ekonomiškumo, kad nebūtų pakartotinai tiriama tai, kas jau yra patikimai ir privalomai nustatyta teismo sprendimu. Šio reguliavimo tikslas, be kita ko, yra užtikrinti teisinį stabilumą, įgytų teisių apsaugą. Prejudicinę galią turi kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės (faktai), t. y. tokios aplinkybės, kurias teismas pripažino įrodytomis ir priešingai – neturi prejudicinės galios faktai, kurie kitu teismo sprendimu pripažinti nenustatytais dėl įrodymų stokos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474-219/2015).
57. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 18 straipsnyje įtvirtintas teismo sprendimo visuotinio privalomumo principas: įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tai reiškia, kad tai, kas nuspręsta teismo, yra privaloma visiems teisės subjektams ir turi būti vykdoma, įsiteisėjusio teismo sprendimo teisingumas negali būti kvestionuojamas kitaip negu instancine tvarka. Tai yra viena iš esminių teisinio stabilumo prielaidų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-657-248/2015).
58. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad CPK 182 straipsnio 2 punkto taikymas siejamas su tokiais reikalavimais: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-84-421/2019; 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-695/2019). Svarstant, ar dėl konkretaus teismo sprendime paminėto fakto atsirado jo prejudicija, reikia įvertinti, koks tiksliai faktas ar aplinkybės buvo nustatomi teismo sprendimu, atsižvelgiant į nagrinėjamą ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-377-695/2017).
59. Pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos (toliau – LITEKO) duomenis Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-671-430/2020 BUAB „Lithuanian glass recycling“ prašė priteisti solidariai iš atsakovų „Krynicki Recykling S. A.“ (dabartinis pavadinimas „Sibelco Green Solutions Poland S. A.“), A. K., P. K., O. B. ir V. Č. 400 988,82 Eur žalos kreditoriams atlyginimą ir 1 813 602,08 Eur už 5 519,168 tonos įmonėje paliktų atliekų sutvarkymą. BUAB „Lithuanian glass recycling“ nurodė, kad dėl bendro 5 519,168 tonų atliekų, kurios kelia pavojų aplinkai ir žmonių sveikatai, susidarymo yra atsakingi įmonės valdymo organai, kurie, sąmoningai privesdami įmonę prie bankroto, jos veiklos teritorijose paliko itin didelį kiekį įvairaus stiklo atliekų, tuo padarydami ne tik žalą įmonei, bet ir neginčytiną žalą aplinkai. Dalis atliekų buvo sutvarkyta, už tokias paslaugas UAB ,,Žalvaris“ išrašė 178 021,25 Eur sąskaitą, kurios įmonė dėl vadovo ir valdybos narių neteisėtų veiksmų nėra pajėgi apmokėti. Ieškovė, negalėdama apmokėti atliekų sutvarkymo kaštų, dar nėra sutvarkiusi 4 771,718 tonos atliekų, kurių sutvarkymas papildomai kainuos 1 622 384,12 Eur (340 Eur už 1 toną). BUAB „Lithuanian glass recycling“ patirta žala, kurią sudaro įmonės veikloje paliktų 5 519,168 tonos atliekų sutvarkymo kaštai, yra 1 813 602,08 Eur (CPK 179 straipsnio 3 dalis).
60. Pagal LITEKO duomenis Vilniaus apygardos teismas 2020 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-671-430/2020 nusprendė ieškinį tenkinti iš dalies, priteisti BUAB „Lithuanian glass recycling“ solidariai iš atsakovų V. Č., O. B., A. K., P. K., „Krynicki Recykling S. A.“ 679 558,61 Eur žalos atlyginimą, iš kurio 355 666,63 Eur – už atliekų sutvarkymą (CPK 179 straipsnio 3 dalis).
61. Teismas nustatė, kad pagal BUAB „Lithuanian glass recycling“ veiklos nutraukimo planą buvo numatytas didžiausias planuojamas saugoti atliekų kiekis, iš viso 2 083,3 tonos, įskaitant 1 500 tonų stiklo atliekų, kurios, įmonei nutraukus veiklą, realiai nebuvo sutvarkytos. Byloje nustatyta, kad paliktas atliekų kiekis buvo gerokai didesnis. Tvarkytinų atliekų kiekis (duomenys neskelbtini), nustatytas pagal Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Kauno valdybos Kaišiadorių aplinkos apsaugos inspekcijos 2019 m. gruodžio 5 d. patikrinimo akte užfiksuotą atliekų kiekį (5 143 tonos), o atliekų kiekis (duomenys neskelbtini), – pagal Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūros pareigūnų 2015 m. kovo 20 d. surašytą patikrinimo aktą (376,17 tonos, iš kurių 22,864 tonos kineskopo dūžio atliekų). Dėl per ilgą laiką su atliekomis susimaišiusio dirvožemio ir keramikos nustatyti tikslų tvarkytinų atliekų kiekį neįmanoma, tačiau ieškovės nurodytas paliktų nesutvarkytų atliekų kiekis iš esmės atitinka institucijų užfiksuotus atliekų kiekius, todėl teismas pripažino, kad nesutvarkytų atliekų kiekis yra apie 5 519 tonų.
62. Teismas konstatavo, kad ieškovės nurodytos ir prašomos priteisti sumos yra gerokai didesnės nei rinkoje esantys pasiūlymai, be to, UAB „Žalvaris“ pateiktose 2017 m. kovo 17 d. ir 2017 m. gegužės 2 d. išankstinėse sąskaitose dėl atliekų sutvarkymo nurodytas atliekų kodas nesietinas su byloje nagrinėjamu reikalavimu. Teismas, įvertinęs tai, kad ir atsakovai pateikė įrodymus, pagrindžiančius galimą tokios paslaugos kainą aktualiu laikotarpiu (ieškovės gauti pasiūlymai buvo prieš dvejus ir daugiau nei dvejus metus), šiuose komerciniuose pasiūlymuose yra apibrėžtos konkrečios atliekos bei jų rūšys, atitinkančios ieškovės sukauptas atliekas, spręsdamas dėl reikalavimo priteisti atitinkamą dydį, reikalingą šių atliekų sutvarkymui, vadovavosi atsakovų pateiktais įrodymais. Nors 2019 m. lapkričio 27 d. UAB „Ecoservice“ komerciniame pasiūlyme paslaugos kaina nurodyta mažesnė, tačiau šis pasiūlymas teiktas daugiau nei prieš pusę metų, o aktualiu laikotarpiu teiktame pasiūlyme (2020 m. liepos 10 d.) yra nurodytos didesnės kainos. Jeigu 2019 m. lapkričio 27 d. UAB „Ecoservis“ pasiūlyme atliekų (duomenys neskelbtini) sutvarkymo kaina – 194 000 Eur be PVM, o (duomenys neskelbtini) esančių atliekų sutvarkymo kaina yra 14 600 Eur be PVM, tai 2020 m. liepos 10 d. tos pačios bendrovės pasiūlyme atliekų sutvarkymo kaina jau yra atitinkamai 234 000 Eur be PVM ir 17 279 Eur be PVM. Šiuose komerciniuose pasiūlymuose į kainą neįtrauktas aikštelių šlavimas (likutinio išsibarsčiusio stiklo surinkimas ir utilizavimas), tačiau šiuo konkrečiu atveju reikalinga sutvarkyti ne tik aikštelę, bet ir uždaras patalpas, o tam reikalingi individualūs techniniai sprendimai, kurie nurodyti UAB „Ekobazė“ 2020 m. liepos 14 d. pateiktame pasiūlyme.
63. Teismas nurodė, kad UAB „Ekobazė“ pasiūlymas pateiktas aktualiu laikotarpiu, t. y. tik prieš 1 mėnesį, todėl, nustatydamas sumą, reikalingą atliekų sutvarkymui, vadovavosi būtent UAB „Ekobazė“ pateiktu pasiūlymu ir, pagal jį apskaičiavęs priteistiną sumą, priteisė ieškovei iš atsakovų solidariai 355 666,63 Eur (293 939,36 Eur plius 61 727,27 Eur PVM), siekdamas grąžinti ieškovę į tokią padėtį, kuri turėjo būti įmonei pabaigus veiklą.
64. Pagal LITEKO duomenis Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. balandžio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-244-464/2021 nutarė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (CPK 179 straipsnio 3 dalis).
65. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritarė pirmosios instancijos teismo sprendimą pagrindžiantiems argumentams ir nurodė, kad susiklostė išskirtinė situacija, kai bankrutavusi įmonė paliko didžiulį kiekį stiklo atliekų, kurių dalis yra pavojingos atliekos. Šioms atliekoms sutvarkyti yra reikalingos lėšos, kurių bankrutavusi įmonė neturi. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas ginčo dalį dėl (duomenys neskelbtini), esančių atliekų priklausymo ieškovei išsprendė teisingai, tinkamai įvertino byloje esančius šią aplinkybę patvirtinančius įrodymus. Teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovė už UAB „Žalvaris“ sutvarkytas 58,85 tonos prašė priteisti 178 021,25 Eur (pagal išankstinę sąskaitą), už UAB „Verenta“ sutvarkytas 688,60 tonos atliekų – 13 232,71 Eur, o už kitą aikštelėse esantį atliekų kiekį (4 771,718 tonos) – priteisti 1 622 384,12 Eur (4 771,718 x 340 Eur už 1 toną).
66. Teisėjų kolegija nesutiko su tuo, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis Aplinkos apsaugos departamento 2019 m. gruodžio 5 d. aktu, padarė akivaizdžią fakto klaidą dėl (duomenys neskelbtini), likusio tvarkytino atliekų kiekio, vietoje 4 104,813 tonos nurodydamas 5 143 tonas. Pirmosios instancijos teismas padarė rašymo apsirikimą, vietoje Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Kaišiadorių rajono agentūros 2015 m. rugsėjo 10 d. patikrinimo akto (kuriame ir yra 5 143 tonos) nurodęs, kad remiasi Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Kauno valdybos Kaišiadorių aplinkos apsaugos inspekcijos 2019 m. gruodžio 5 d. patikrinimo aktu. Vien tai, kad apeliantai nesutinka su atliekų sutvarkymui priteistos sumos dydžiu (355 66,63 Eur), apskaičiuotu pagal UAB „Ekobazė“ pasiūlymą, teigdami, jog teismas, savo iniciatyva nustatydamas teritorijos šlavimo paslaugų būtinybę, peržengė ieškinio reikalavimo ribas, nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas padarė proceso pažeidimą, nes teismas argumentuotai pasisakė, kodėl atmeta kitus komercinius pasiūlymus. Pirmosios instancijos teismas, šiuo konkrečiu atveju šalims nesutariant dėl žalos dydžio apskaičiavimo, tinkamai jį nustatė.
67. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. kovo 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-51-1075/2022 nutarė Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. balandžio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.
68. Kasacinis teismas nurodė, kad dėl atsakovų veiksmų nėra įmanoma nustatyti tikslaus atliekų kiekio ir apskaičiuoti tikslaus žalos dydžio. Priteistos padarytos žalos pašalinimo būsimos išlaidos yra tinkamai nustatytos, o kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad bylą nagrinėję teismai nenustatė realaus žalos dydžio dėl atliekų sutvarkymo.
69. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ieškovės nurodytoje išnagrinėtoje byloje dėl žalos atlyginimo iš buvusių BUAB „Lithuanian glass recycling“ akcininkų ir vadovų teismai priteisė žalos atlyginimą už atsakovės veiklos teritorijose nesutvarkytų atliekų sutvarkymą, t. y. teismai nesprendė dėl žalos atlyginimo priteisimo už UAB „Žalvaris“ sutvarkytas atliekas, netyrė ir neanalizavo aplinkybių, susijusių su UAB „Žalvaris“ ir BUAB „Lithuanian glass recycling“ sudarytos pavojingų atliekų sutvarkymo sutarties vykdymu, atliekų sutvarkymo faktu, sutartyje nustatytų įkainių ar išrašytų PVM sąskaitų faktūrų pagrįstumu, sąžiningumu ir pan. Išnagrinėtoje byloje dėl žalos atlyginimo UAB „Žalvaris“ net nebuvo įtraukta dalyvaujančiu byloje asmeniu.
70. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė prašo priteisti skolą UAB „Žalvaris“ PVM sąskaitų faktūrų, išrašytų 2020 m. lapkričio 4 d. ir 2021 m. liepos 5 d., pagrindu, nors byla dėl žalos atlyginimo buvo išnagrinėta Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu. Taigi, bylos dėl žalos atlyginimo išnagrinėjimo metu ieškovės akcentuojamos PVM sąskaitos faktūros dar net nebuvo išrašytos. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. rugpjūčio 12 d. sprendime konstatavo, kad nėra pagrindo vadovautis BUAB „Lithuanian glass recycling“ pateiktais įrodymais dėl atliekų sutvarkymo kainos, kadangi UAB „Žalvaris“ pateiktose 2017 m. kovo 17 d. ir 2017 m. gegužės 2 d. išankstinėse sąskaitose dėl atliekų sutvarkymo nurodytas atliekų kodas nesietinas su byloje nagrinėjamu reikalavimu.
71. Išnagrinėtoje byloje buvo pateiktos tik UAB „Žalvaris“ 2017 m. kovo 17 d. ir 2017 m. gegužės 2 d. išrašytos išankstinės sąskaitos dėl 178 021,25 Eur. Nagrinėjamoje byloje skolą prašoma priteisti pagal 2020 m. lapkričio 4 d. ir 2021 m. liepos 5 d. PVM sąskaitas faktūras, nurodant, kad jos išrašytos 2017 m. vasario 22 d. ir 2017 m. kovo 17 d. neapmokėtų išankstinių sąskaitų pagrindu. Taigi, bylos dėl žalos atlyginimo pirmosios instancijos teisme išnagrinėjimo metu ne tik neegzistavo ieškovės akcentuojamos PVM sąskaitos faktūros, bet ir bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjančiam teismui net nebuvo pateikta 2017 m. vasario 22 d. išankstinė sąskaita dėl 41 140 Eur, t. y. akivaizdu, jog byloje dėl žalos atlyginimo teismai nesprendė dėl nagrinėjamoje byloje prašomos priteisti 212 294,50 Eur skolos, kaip žalos atlyginimo pagrindo, už faktiškai sutvarkytas atliekas pagrįstumo.
72. Taigi, vien aplinkybė, kad išnagrinėtoje byloje dėl žalos atlyginimo BUAB „Lithuanian glass recycling“, atstovaujama tuometinės nemokumo administratorės UAB „Verslo efektas“, prašė priteisti 1 813 602,08 Eur žalos atlyginimą už 5 519,168 tonas įmonėje paliktų atliekų sutvarkymą, t. y. tiek už sutvarkytas, tiek nesutvarkytas atliekas, savaime nepatvirtina išnagrinėtoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių prejudicinės galios nagrinėjamai bylai. Išnagrinėtoje byloje 355 666,63 Eur žalos atlyginimas atsakovės atliekų sutvarkymui priteistas pagal UAB „Ekobazė“ pateiktą komercinį pasiūlymą, į kurį nebuvo įskaičiuotas nagrinėjamai bylai aktualių atliekų sutvarkymas (kodas 19 12 11) ir (ar) įskaičiuotos UAB „Žalvaris“ sutvarkytos atliekos. Išnagrinėtoje byloje dėl žalos atlyginimo nebuvo sprendžiama dėl nagrinėjamai bylai aktualių atsakovės ir UAB „Žalvaris“ pavojingų atliekų tvarkymo sutarties teisinių santykių, įskaitant dėl žalos atlyginimo už faktiškai sutvarkytas atliekas, UAB „Žalvaris“ sutvarkytų atliekų fakto, atliktų darbų įkainių ir pan. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad išnagrinėtoje byloje dėl žalos atlyginimo nustatytos faktinės aplinkybės neturi prejudicinės galios nagrinėjamai bylai.
73. Dėl apeliantės argumentų, susijusių su bylą išnagrinėjusio teisėjo šališkumu, teisėjų kolegija pažymi, kad viena tinkamo proceso garantijų yra užtikrinimas, jog šalių ginčą išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis, CPK 21 straipsnis). Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, CPK normose įtvirtintas nušalinimo institutas. Dalyvaujantis byloje asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, gali pagal CPK 65, 66 straipsnius teikti motyvuotą pareiškimą nušalinti teisėją (CPK 68 straipsnis).
74. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką teisėjo nešališkumas turi būti įvertinamas dviem aspektais: pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį testus. Vadovaujantis subjektyviuoju testu, atsižvelgiama į konkretaus teisėjo asmeninius įsitikinimus ir elgesį, t. y. ar teisėjas konkrečioje byloje turi kokį nors išankstinį nusistatymą ar tendencingumą, tuo tarpu, vadovaujantis objektyviuoju testu, vertintina, ar pats teismas ir jo sudėtis suteikė pakankamas garantijas, kad būtų pašalintos bet kokios teisėtos abejonės dėl jo nešališkumo (EŽTT 2015 m. balandžio 23 d. sprendimas byloje Morice prieš Prancūziją, peticijos Nr. 29369/10, par. 73).
75. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nesant konkrečių teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas ir su priimto procesinio sprendimo motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatais ar teismo sprendimo surašymo trūkumais. Juo labiau nešališkumo principo (ne)įgyvendinimas negali būti siejamas vien su tuo, kad teismo padarytos išvados (vertinant įrodymus, nustatant bei teisiškai vertinant faktines aplinkybes ir pan.) yra ne tokios, kaip to norėtų proceso dalyvis. Nors asmens nuogąstavimai yra svarbūs, tačiau nėra lemiami, sprendžiant dėl teisėjo nešališkumo. Lemiamą reikšmę šiuo atžvilgiu turi tai, ar suinteresuoto asmens nuogąstavimai gali būti laikomi objektyviai pateisinamais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-120-701/2022).
76. Procesinių veiksmų atlikimas ir atitinkamų procesinių sprendimų priėmimas savaime negali būti vertinamas kaip teisėjo šališkumo ir suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas bei teisėjo nušalinimo pagrindas. Nesutikdamas su atitinkamais teismo procesiniais sprendimais, asmuo turi teisę pasinaudoti civilinio proceso įstatyme nustatytomis teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formomis – apeliacija, kasacija, proceso atnaujinimo institutu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-330-916/2019). Nors teismo nustatytos bylos aplinkybės yra objektyviai naudingos vienai šalių, o teismo išvados šalies vertinamos kaip nenuoseklios, nelogiškos ar spėjamojo pobūdžio, tai nereiškia teisėjo šališkumo, jeigu nėra duomenų apie jo suinteresuotumą bylos baigtimi ar kitų aplinkybių, kurios keltų abejonių dėl teisėjo nešališkumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2012).
77. Pažymėtina, kad bylą išnagrinėjusio pirmosios instancijos teismo teisėjo (ne)šališkumo klausimas buvo išspręstas Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės 2023 m. birželio 6 d. nutartimi. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su minėtoje nutartyje padarytomis išvadomis, kad nenustatyta objektyviai pagrįstų aplinkybių, kurios patvirtintų bylą išnagrinėjusio teisėjo tendencingumą, šališkumą ar suinteresuotumą bylos baigtimi.
78. Apeliantė bylą išnagrinėjusio pirmosios instancijos teismo šališkumą iš esmės sieja su teismo atliktais procesiniais veiksmais, tačiau teismo atlikti procesiniai veiksmai ir priimti procesiniai sprendimai negali būti vertinami kaip teisėjo šališkumo ir suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ar nušalinimo pagrindas. Tai, kad bylą išnagrinėjęs teismas kitaip nei ieškovė vertino ir interpretavo tam tikras aplinkybes ar jų pagrindu padarė kitokias išvadas, ar netenkino tam tikrų procesinių prašymų (dėl įrodymų prijungimo, baudų skyrimo), savaime nepagrindžia teismo šališkumo. Be to, ieškovei nebuvo apribota teisė pasinaudoti apeliacijos teise, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikoje įtvirtintą teismų instancinę sistemą, siekiant patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą.
79. Kaip minėta, apeliantės argumentai dėl teismų procesinių sprendimų išnagrinėtoje žalos atlyginimo byloje prejudicialumo nagrinėjamai bylai yra nepagrįsti, todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytų aplinkybių visumą, neturi pagrindo spręsti, kad šiuo atveju egzistuoja objektyvieji ar subjektyvieji pirmosios instancijos teismo teisėjo šališkumo pagrindai. Apeliantė nepateikė objektyvių duomenų, kurių pagrindu apeliacinės instancijos teismas galėtų spręsti dėl bylą išnagrinėjusio pirmosios instancijos teismo teisėjo šališkumo. Vien tik subjektyvus situacijos vertinimas savaime neįrodo teisėjo šališkumo fakto, kadangi teisėjo nušalinimas gali būti grindžiamas tik pagrįstais argumentais, bet ne dalyvaujančio byloje asmens subjektyvia nuomone, prielaidomis ar samprotavimais.
Dėl actio Pauliana instituto
80. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė actio Pauliana instituto sąlygas, nes actio Pauliana institutas gali būti taikomas tik sandoriams, sudarytiems iki bankroto bylos juridiniam asmeniui iškėlimo, be to, actio Pauliana instituto pagrindu ginčijamas sandoris gali būti pripažįstamas negaliojančiu visa apimtimi, o ne iš dalies.
81. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Šio straipsnio 4 dalis nustato, kad sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisines pasekmes tik ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti.
82. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad actio Pauliana yra skirtas ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Šio instituto paskirtis yra kompensacinė: skolininko sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-695/2017).
83. Kreditorius, reikšdamas actio Pauliana ieškinį, pirmiausia siekia atkurti pažeistą skolininko mokumą, sugrąžinant tai, ką skolininkas nesąžiningai ir be pagrindo perleido kitiems asmenims. Skirtingai nei kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų atvejais, actio Pauliana ieškinio pagrindinė paskirtis ir tikslas yra kompensacinis, o sandorio pripažinimas negaliojančiu yra tik priemonė skolininko pažeistam mokumui atkurti ir skolininkui į ankstesnę padėtį sugrąžinti. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis, bet ne baigtinis sąrašas atvejų, kaip skolininko sudarytu sandoriu galima pažeisti kreditoriaus teises: jei dėl sandorio skolininkas tampa nemokus; skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-497/2006; 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2008).
84. Formuluotė „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ reiškia, kad teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje. Svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008). Sprendžiant, ar ginčijamu sandoriu nebuvo „kitaip pažeistos kreditoriaus teisės“, būtina nustatyti, kad sumažėja ar nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. Ši actio Pauliana taikymo sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, todėl teismai kiekvienu atveju nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu sprendžia, ar buvo kreditorių teisių pažeidimas. Kita vertus, nustatant, ar dėl ginčijamų sandorių buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi būti suteikiamos nepagrįstos privilegijos kreditoriui, todėl jei skolininkas, sudaręs ginčijamą sandorį, vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliana taikymo sąlygos konstatuoti negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017).
85. Kai CK 6.66 straipsnio pagrindu ieškinį pareiškia nemokumo administratorius, tokiais atvejais skolininko perleistas turtas (ar jo vertė) grąžinamas bankrutavusiai bendrovei į bendrą turto masę ir naudojamas atsiskaityti su visais kreditoriais. Ieškinį actio Pauliana pagrindu pareiškus bendrovės, kuriai iškelta bankroto byla, nemokumo administratoriui yra pripažįstama, kad tokiu ieškiniu siekiama apginti ne tik kreditorių, bet ir pačios bankrutavusios bendrovės, kuri yra ginčijamo sandorio šalis, teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276/2014).
86. Pripažinti sandorį negaliojančiu taikant actio Pauliana institutą galima tik nustačius, kad egzistuoja visos šios sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, teismų praktikoje yra išskiriami 2 šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nurodytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-44-684/2023).
87. Ekonomiškai nepagrįsto ir įmonei nenaudingo sandorio sudarymas ta apimtimi, kuria nustatyta akivaizdžiai per didelė sutarties objekto kaina, pažeidžia kreditorių teises, tačiau šio pažeidimo padariniu negali būti viso sandorio pripažinimas negaliojančiu – tokiu atveju spręstinas klausimas dėl sandorio dalies (per didelės kainos) pripažinimo negaliojančiu nuo sudarymo momento (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-510/2012).
88. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nei CK 6.66 straipsnio nuostatos, nei teismų suformuota praktika neriboja bankrutavusio juridinio asmens nemokumo administratoriaus teisės actio Pauliana instituto pagrindu (ar kitais pagrindais) ginčyti po bankroto bylos iškėlimo juridinio asmens sudarytų sandorių visa apimtimi ar iš dalies, t. y. tiek, kiek būtina bankrutavusios įmonės ir kartu jos kreditorių teisių pažeidimui pašalinti. Iš esmės CK 6.66 straipsnio nuostatos yra skirtos ginti tiek bankrutavusios bendrovės, tiek jos kreditorių teises ir teisėtus interesus nuo nesąžiningų veiksmų, kuriais mažinamas skolininkės (bankrutavusios įmonės) mokumas ir skolininkės kreditorių galimybė gauti finansinių reikalavimų patenkinimą.
89. Tiek pagal ginčo pavojingų atliekų tvarkymo paslaugų teikimo sutarties sudarymo metu galiojusias Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnio 5 dalies nuostatas, tiek pagal nuo 2020 m. galiojančias Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 66 straipsnio 1 dalies nuostatas bankrutuojančio juridinio asmens nemokumo administratoriaus pareigos yra užtikrinti bankrutuojančios įmonės turto apsaugą, ginti bankrutuojančios įmonės ir visų jos kreditorių teises bei interesus, organizuoti ir atlikti kitus būtinus bankroto proceso darbus.
90. Nagrinėjamu atveju atsakovės nemokumo administratorius pareiškė priešieškinį dėl iki jo paskyrimo atsakovės nemokumo administratoriumi įmonės sudarytų sandorių (jų dalies) pripažinimo negaliojančiais ir modifikavimo (faktiškai sutvarkytų atliekų įkainio sumažinimo), siekiant apginti tiek įmonės, tiek jos kreditorių teises ir teisėtus interesus, nes tenkinus ieškovės ieškinį padidėtų įmonės administravimo išlaidos ir atitinkamai sumažėtų įmonės kreditorių galimybės didesne apimtimi patenkinti finansinius reikalavimus. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad dabartinis atsakovės nemokumo administratorius, nustatęs, jog atsakovės buvusios nemokumo administratorės ir UAB „Žalvaris“ sudaryti sandoriai pažeidžia bankrutavusio juridinio asmens ir jos kreditorių teises bei teisėtus interesus, turi teisę reikšti priešieškinį dėl tokių sandorių pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana instituto pagrindu.
91. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad buvusiai atsakovės nemokumo administratorei nebuvo būtinas įmonės kreditorių pritarimas ginčo sutarčiai sudaryti, nes pagal tuo metu galiojusias ĮBĮ 31 straipsnio 5 punkto nuostatas nemokumo administratoriui buvo nustatyta pareiga, likviduojant įmonę, įstatymų nustatyta tvarka sutvarkyti atliekas, užterštą dirvožemį ir gruntą. Tai nereiškia, kad pavojingų atliekų tvarkymo paslaugų sutartis galėjo būti sudaryta atsakovės ir jos kreditorių teises bei teisėtus interesus pažeidžiančiomis sąlygomis.
92. Pažymėtina, kad, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, tačiau šis draudimas netaikomas prievolėms, atsiradusioms po bankroto bylos iškėlimo ir susijusioms su bankroto procedūrų vykdymu. Nors pagal nemokumo procesą reglamentuojančias teisės normas nemokumo administratoriui nustatyta pareiga, likviduojant įmonę, įstatymų nustatyta tvarka sutvarkyti atliekas, užterštą dirvožemį ir gruntą, tačiau šios pareigos vykdymas tiesiogiai yra susijęs su likviduojamos įmonės disponuojamomis administravimo išlaidomis, kurių dydį pagal nemokumo procesą reglamentuojančias normas nustato likviduojamos dėl bankroto įmonės kreditorių susirinkimas (ĮBĮ 23 straipsnio 5 punktas; JANĮ 75 straipsnio 2 dalis).
93. Ginčo sandorio sudarymo metu ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalis nustatė, kad administravimo išlaidų sąmatą tvirtina, keičia ir disponavimo administravimo išlaidomis tvarką nustato kreditorių susirinkimas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintus bankroto administravimo išlaidų rekomendacinius dydžius. Nemokumo administratorius neturi teisės viršyti patvirtintos administravo išlaidų sąmatos ir įmonės vardu prisiimti sąmatą viršijančių įsipareigojimų, išskyrus ĮBĮ 36 straipsnyje numatytus atvejus. Jeigu planuojama viršyti administravimo išlaidų sąmatą arba įmonės vardu prisiimti sąmatą viršijančius įsipareigojimus, nemokumo administratorius sušaukia kreditorių susirinkimą dėl administravimo išlaidų sąmatos pakeitimo. Nemokumo administratorius turi teisę viršyti administravimo išlaidų sąmatą arba įmonės vardu prisiimti sąmatą viršijančius įsipareigojimus tik tais atvejais, kai dėl nenumatytų priežasčių būtina imtis skubių priemonių, siekiant apsaugoti įmonės ir jos kreditorių interesus. Apie tai nemokumo administratorius nedelsdamas informuoja kreditorių susirinkimą ir pateikia jam sąmatos viršijimo arba įmonės vardu prisiimtų sąmatą viršijančių įsipareigojimų ataskaitą.
94. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nemokumo administratorius privalo veikti neviršydamas kreditorių patvirtintos administravimo išlaidų sąmatos, o ją viršydamas veikia savo rizika, jog sąmatą viršijančios išlaidos jam nebus atlygintos. Jeigu sąmatos viršijimo ataskaita arba įmonės vardu prisiimtų sąmatą viršijančių įsipareigojimų ataskaita nepatvirtinama (kreditorių susirinkimo ar, kilus ginčui, teismo), išlaidos ir įsipareigojimai, kuriais viršyta sąmata, dengiami iš nemokumo administratoriaus asmeninių lėšų. Taigi, ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nemokumo administratoriaus pareiga kreiptis į kreditorių susirinkimą dėl administravimo išlaidų sąmatos pakeitimo ar sąmatą viršijančių įsipareigojimų ataskaitos tvirtinimo sietina su nemokumo administratoriaus teise į atitinkamų išlaidų atlyginimą: išlaidos, neviršijančios patvirtintos sąmatos ribų, taip pat šią sąmatą viršijančios išlaidos, patvirtintos kreditorių susirinkimo ar teismo, privalo būti atlygintos iš bankrutuojančios įmonės administravimui skirtų lėšų, tuo tarpu patvirtintą sąmatą viršijančios nepatvirtintos išlaidos dengiamos iš nemokumo administratoriaus asmeninių lėšų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-322-823/2020).
95. Taigi, nepriklausomai nuo įstatyme nemokumo administratoriui nustatytų pareigų, jų tinkamas vykdymas tam tikrais atvejais yra susijęs su kreditorių susirinkime patvirtinta administravimo išlaidų sąmata, atliktinų veiksmų būtinumu ir pan.
96. Pažymėtina, kad bankrutavusios įmonės išlaidos, patirtos po bankroto bylos iškėlimo ir skirtos būtiniems sandoriams, susijusiems su bankroto procedūromis, vykdyti laikytinos prioritetine tvarka atlygintinomis administravimo išlaidomis, todėl sudarant tokio pobūdžių sandorius bankrutavusios įmonės nemokumo administratoriui kyla pareiga įsitikinti tokių sandorių ekonomiškumu ir naudingumu tiek administruojamai įmonei, tiek jos kreditoriams, nes nuo administravimo išlaidų dydžio tiesiogiai priklauso įmonės kreditorių galimybė didesne apimtimi patenkinti finansinius reikalavimus. Kitaip tariant, po bankroto bylos iškėlimo bankrutavusios įmonės bankroto procedūroms užbaigti būtini sandoriai turi būti sudaromi ekonomiškai naudingiausiu būdu, nes priešingu atveju faktiškai būtų nepagrįstai bloginama nemokios įmonės finansinė padėtis.
97. Nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kai ginčo sandoriu atsakovei atsirado pareiga sumokėti UAB „Žalvaris“ 212 294,50 Eur už atliekų sutvarkymą (po 2,50 Eur už 1 kg). Atsakovės bankroto byloje 2014 m. vasario 7 d. nutartimi buvo patvirtinti kreditorių 966 904,28 Eur finansiniai reikalavimai, todėl akivaizdu, kad tuometinė atsakovės nemokumo administratorė UAB „Verslo efektas“ klausimą dėl pavojingų atliekų sutvarkymo turėjo išspręsti itin atidžiai, įvertinti įsipareigojimų būtinumą, pobūdį, jų atitiktį įmonės ir kreditorių interesams bei kitas svarbias aplinkybes, siekiant nepažeisti administruojamos nemokios įmonės ir jos kreditorių teisių bei teisėtų interesų.
98. Bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo metu buvusi atsakovės nemokumo administratorė UAB „Verslo efektas“ neneigė aplinkybės, kad ji organizavo atsakovei priklausančių atliekų sutvarkymą, tačiau nei ieškovė, nei nemokumo administratorė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog sutarties su UAB „Žalvaris“ sudarymas buvo vienintelis realus būdas sutvarkyti atsakovei priklausančias atliekas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad 2015 m. balandžio 22 d. UAB „EMP Recycling“ komerciniame pasiūlyme nurodyta, jog tokių pačių atliekų sutvarkymo kaina yra po 0,29 Eur už 1 kg, o UAB „Toksika“ 2017 m. kovo 31 d. ir 2017 m. balandžio 7 d. atliekas tvarkiusiai UAB „Žalvaris“ išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodyta, jog ši įmonė iš UAB „Žalvaris“ priėmė analogiškas atliekas po 0,13 Eur už 1 kg. Byloje nėra įrodymų, kad prieš sudarant ginčo sandorį tuometinė nemokumo administratorė atliko išsamų rinkos tyrimą (apklausė kitas analogiškas paslaugas teikiančias įmones) dėl atliekų tvarkymo ekonomiškiausios kainos nustatymo, jog kiti atliekų rinkoje veikiantys subjektai atsisakė teikti paslaugas nemokiai įmonei, ar UAB „Žalvaris“ atliekų tvarkymo kainos sudedamąja dalimi buvo kitos būtinos kompleksinės paslaugos (dirvožemio, teritorijos tinkamas sutvarkymas ir pan.), kurių nesutiko atlikti kiti rinkoje veikiantys subjektai. Byloje taip pat nėra duomenų, kad atsakovės nemokumo administratorės sprendimas sudaryti ginčo sandorį buvo neišvengiamai būtinas, nepasitarus su kreditoriais tiek dėl administravimo išlaidų, tiek dėl atliekų tvarkymo strategijos, paslaugų teikėjų ir jų siūlomų kainų pasirinkimo, juolab kad apie atliekų egzistavimą atsakovės veiklos teritorijose buvo žinoma dar 2015 m. Taigi, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo sandoris pažeidė atsakovės kreditorių interesus, kadangi sumažino jų galimybes didesne apimtimi padengti finansinius reikalavimus.
99. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tuometinei atsakovės nemokumo administratorei neatlikus išsamaus atliekų tvarkymo rinkos tyrimo ir neįsitikinus UAB „Žalvaris“ siūlomos atliekų tvarkymo kainos pagrįstumu bei sąžiningumu, atsakovė ginčo sandorio, nustatant nepagrįstai didelį atliekų tvarkymo įkainį, neprivalėjo sudaryti, nes jis atsakovei ir jos kreditoriams buvo ekonomiškai nenaudingas. Apeliantės akcentuojama nemokumo administratorės pareiga ir būtinybė sudaryti ginčo sandorį visiškai nepateisina jo sudarymo akivaizdžiai atsakovei ir jos kreditoriams nenaudingomis sąlygomis, nes ginčo sandoriu atsakovė įsipareigojo už paslaugas sumokėti 10 kartų realią rinkos kainą viršijančią kainą. Taigi, tokios sutarties sudarymas buvo ekonomiškai nepagrįstas ir nuostolingas.
100. Pagal CK 6.66 straipsnio 2 dalį sandorį pripažinti negaliojančiu pagal actio Pauliana galima tik tuo atveju, kai skolininkas ir trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningi, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises. Kasacinio teismo praktikoje yra pasisakyta, kad sąžiningumas – tai teisinė ir taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar faktinė kategorija, vertybinis elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu jis nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703-706/2015). Sąžiningu gali būti laikomas tas kontrahentas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį su juo ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2013). Įgijėjo pareiga domėtis skolininko kitais kreditoriais negali būti absoliutinama: ginčijamo sandorio šalių sąžiningumas turi būti vertinamas iš sandorio sudarymo metu buvusių pozicijų, t. y. pagal tai, ką numatė ar galėjo numatyti šalys pagal sandorio sudarymo metu buvusias aplinkybes, o ne po fakto – pagal bylos nagrinėjimo metu paaiškėjusias aplinkybes, be kita ko, skolininko bankroto situaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-469/2020).
101. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, kad ginčo sandorio šalys buvo nesąžiningos. Sandorio šalių nesąžiningumą patvirtina tai, kad šalys be objektyvaus pagrindo susitarė sutvarkyti atliekas už 10 kartų realią rinkos kainą viršijančią kainą. Taip buvo bandoma nesąžiningai pasipelnyti nemokios įmonės, o kartu ir jos kreditorių, sąskaita. Sandorio šalims buvo neabejotinai žinoma, kad atsakovė yra nemoki, todėl susitarimas dėl neprotingai didelio atliekų tvarkymo įkainio patvirtina sandorio šalių nesąžiningumą. Kaip minėta, byloje neįrodyta, kad tas pačias atliekų sutvarkymo paslaugas atsakovė negalėjo gauti tuo metu rinkoje realiai egzistuojančiomis kainomis, jog tokių paslaugų negalėjo suteikti kiti atliekų tvarkymo subjektai. Nagrinėjamu atveju esminę reikšmę turi ne tik tai, kad ginčo sandoris buvo sudarytas su nemokia įmone, pradinei ieškovei taikant nepagrįstai didelius paslaugų įkainius, bet ir tai, jog į bylą nepateikti leistini įrodymai, iš kurių būtų galima spręsti, jog ginčo sandoris buvo vienintelė reali ir adekvati galimybė įvykdyti bankrutavusios bendrovės nemokumo administratorės pareigą sutvarkyti administruojamos įmonės atliekas, o pradinės ieškovės taikyti paslaugų įkainiai visiškai atitiko suteiktų paslaugų mastą, kompleksiškumą. Byloje nėra įrodymų, kad pradinės ieškovės suteiktos paslaugos, jų kompleksiškumas atitiko tuometinę realią rinkos kainą, jog kiti atliekų tvarkymo rinkoje veikiantys subjektai dėl vienų ar kitų priežasčių negalėjo suteikti tokių pačių paslaugų mažesne kaina. Priešingai, kaip minėta, pati UAB „Žalvaris“ iš atsakovės paimtas atliekas perdavė tvarkyti UAB „Toksika“ už daugiau nei 10 kartų mažesnę kainą nei numatyta ginčo sandoryje.
102. Ieškovė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad kitą ginčo sandoryje numatytos kainos dalį sudarė kitos UAB „Žalvaris“ suteiktos paslaugos ir jų kaina atitiko realią rinkos kainą. Ieškovė apeliaciniame skunde ginčo sandoryje nustatyto įkainio pagrįstumo ir sąžiningumo neįrodinėja, o ieškinio reikalavimų pagrįstumą grindžia prejudicinės galios neturinčiais teismų procesiniais sprendimais byloje dėl žalos atlyginimo. Minėta, išnagrinėtoje byloje dėl žalos atlyginimo nustatytos faktinės aplinkybės neturi prejudicinės galios nagrinėjamai bylai, nes nurodytoje byloje nebuvo sprendžiama dėl UAB „Žalvaris“ įkainio pagrįstumo, atliekų sutvarkymo fakto ir pan.
Žemesnės instancijos teismas
103. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė vienerių metų ieškinio senaties termino, jog atsakovės nemokumo administratorių pasikeitimas nesustabdė ieškinio senaties termino skaičiavimo (CK 6.66 straipsnio 3 dalis).
104. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovės dabartinis nemokumo administratorius buvo paskirtas Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 28 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2021 m. rugpjūčio 19 d., t. y. po ginčo sandorio sudarymo. Naujasis atsakovės nemokumo administratorius, nustatęs, kad atsakovės buvusios nemokumo administratorės ir UAB „Žalvaris“ sudaryta atliekų tvarkymo sutartis pažeidžia administruojamos įmonės ir jos kreditorių interesus, mažina įmonės turtą, priešieškinį nagrinėjamoje byloje pateikė 2022 m. vasario 7 d., t. y. nepraleidęs ieškinio senaties termino. Aplinkybė, kad ginčo sandoris buvo sudarytas dar 2017 m., nereiškia, jog tiek bankrutavusi įmonė, tiek jos kreditoriai žinojo apie savo teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, nes byloje nėra duomenų, jog atsakovės kreditoriams buvo žinoma apie ginčo sandorio sudarymo faktą. Priešingai, byloje nustatyta, kad tuometinė atsakovės nemokumo administratorė ginčo sandorį sudarė savo iniciatyva ir nematė poreikio gauti kreditorių susirinkimo pritarimą, nors tokio pobūdžio ir vertės sandorio sudarymas neabejotinai turi įtakos tiek administravimo išlaidų dydžiui, tiek kreditorių galimybėms didesne apimtimi patenkinti finansinius reikalavimus. Priešieškinio pateikimo būtinybę lėmė pradinės ieškovės pareikštas ieškinys dėl skolos priteisimo, priešieškinio reikalavimai yra tiesiogiai susiję su ieškovės ieškinio reikalavimais, priešieškinis pareikštas operatyviai ir nedelsiant, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė ieškinio senaties termino. Be to, pati ieškovė delsė ginti pažeistas teises, nes prašomos priteisti skolos pagrindas yra 2020–2021 m. išrašytos PVM sąskaitos faktūros, kurios pagal ginčo sandorio nuostatas turėjo būti išrašytos dar 2017 m., t. y. po paslaugų suteikimo fakto. Taigi, būtų nepagrįsta, nesąžininga ir neteisinga skaičiuoti ieškinio senaties termino priešieškiniui pareikšti pradžios momentą nuo ginčo sandorio sudarymo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad taikant ieškinio senaties termino pradžios skaičiavimą nuo ginčo sutarties sudarymo, būtų paneigta bankrutavusios įmonės nemokumo administratoriaus teisė ginti pažeistus įmonės ir kreditorių interesus, nes tokiu atveju naujai paskirtam nemokumo administratoriui, nustačiusiam nesąžiningus iki jo paskyrimo administravusio bankrutavusią ir dėl bankroto likviduojamą įmonę nemokumo administratoriaus veiksmus, būtų užkirstas kelias apginti įmonės ir jos kreditorių interesus.
105. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė visas actio Pauliana sąlygas ir teisingai nusprendė pripažinti BUAB „Lithuanian glass recycling“ ir UAB „Žalvaris“ sudarytos sutarties priede Nr. 1 nustatytą kineskopo dūžio atliekų (kodas 19 12 11) tvarkymo kainą po 2,50 Eur be PVM už 1 kg negaliojančia, nustatydamas šių atliekų tvarkymo kainą po 0,25 Eur be PVM už 1 kg. Aplinkybę, kad ginčo sutarties priede nustatyta atliekų tvarkymo kaina yra akivaizdžiai per didelė, nesąžininga ir neatitinkanti realių rinkos kainų patvirtina byloje esantys UAB „EMP Recycling“, UAB „Ecoservice“ ir UAB „Toksika“ komerciniai pasiūlymai bei dabartinio atsakovės nemokumo administratoriaus pateikti duomenys apie UAB „Ekobazė“ realiai sutvarkytas atsakovės atliekas: analogiškų atliekų sutvarkymo reali rinkos kaina yra po 0,20–0,29 Eur už 1 kg. Taigi, ginčo sandoryje nustatyta atliekų sutvarkymo kaina yra nesąžininga.
106. Pažymėtina, kad buvusi atsakovės nemokumo administratorė UAB „Verslo efektas“ į bylą pateikė 2015 m. balandžio 22 d. UAB „EMP Recycling“ komercinį pasiūlymą, kuriame nurodyta, jog kineskopo dūžio atliekų tvarkymo kaina yra po 0,29 Eur už 1 kg. Nurodytas komercinis pasiūlymas tuometinei atsakovės nemokumo administratorei buvo pateiktas iki ginčo sandorio sudarymo, t. y. atsakovės nemokumo administratorei buvo žinoma, jog atsakovės atliekas galima sutvarkyti mažesniais kaštais. Buvusi atsakovės nemokumo administratorė nepagrindė, kodėl nepasinaudojo nurodytu pasiūlymu, pagal kurį atliekų tvarkymo kaina būtų beveik 10 kartų mažesnė nei pagal ginčo sandorį. Kritiškai vertintinas argumentas, kad ginčo sandoris su UAB „Žalvaris“ buvo sudarytas, nes kiti paslaugų teikėjai atsisakė teikti paslaugas nemokiai įmonei. Pirma, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad kiti atliekų tvarkymo subjektai atsisakė suteikti tokias paslaugas nemokiai įmonei. Byloje nėra įrodymų, kad 2017 m. atsakovės nemokumo administratorė iš viso kreipėsi į kitus atliekų tvarkymo rinkoje veikiančius subjektus dėl galimybės sutvarkyti atsakovės teritorijose buvusias atliekas. Antra, atsakovė iki ginčo sandorio sudarymo jau ilgą laiką buvo nemoki (bankroto byla iškelta 2013 m.), todėl ginčo sandorio sudarymas, nustatant visiškai neadekvatų rinkos kainai atliekų tvarkymo įkainį, nepateisina tokio sandorio būtinumo, neišvengiamumo, ir patvirtina sandorio šalių nesąžiningumą bei siekį tam tikru metu (pvz., bankrutavusiai bendrovei gavus turto) pasipelnyti nemokios įmonės ir jos kreditorių sąskaita. Atkreiptinas dėmesys, kad pirminė ieškovė UAB „Žalvaris“ išrašė PVM sąskaitas faktūras ir pareiškė ieškinį dėl skolos priteisimo tik po to, kai Vilniaus apygardos teismas tenkino atsakovės ieškinį dėl žalos atlyginimo iš buvusių įmonės valdymo organų ir dalyvių, todėl byloje nustatytų aplinkybių visuma leidžia spręsti, jog UAB „Žalvaris“ buvo pasirinkta tvarkyti atsakovės veiklos teritorijose esančias atliekas, siekiant nesąžiningai pasipelnyti bankrutavusios įmonės ir jos kreditorių sąskaita.
Dėl bylos esmės atskleidimo, dėl sprendimo motyvavimo ir įrodymų vertinimo
107. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su ieškovės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, nes nemotyvavo, kodėl iš dalies atmetė ieškovės ieškinį.
108. Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyta, kad absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstamas atvejis, kai sprendimas yra be motyvų (sutrumpintų motyvų).
109. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad: 1) bylos esmė suprantama, kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme; 2) teismas sprendime pateiktas išvadas privalo motyvuoti ne tik nurodydamas atitinkamą teisės normą, bet ir išdėstydamas nustatytas aplinkybes, įrodymų vertinimą (CPK 270 straipsnio 4 dalis). Konstatuodamas, kad neatskleista bylos esmė, teismas turi nurodyti, kokie svarbiausi teisiniai ar faktiniai klausimai yra nagrinėjamos bylos esmė, ir motyvuoti, jog šių aplinkybių nustatymas negalimas apeliacinės instancijos teisme dėl to, jog reikia surinkti didelės apimties naujus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446-378/2018).
110. Net ir nepakankamas teismo sprendimo motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Šis pagrindas taikytinas tik tuo atveju, kai sprendimas yra visiškai be motyvų. Jei teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu tik tada, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2013).
111. Teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime yra nurodyti ieškinio tenkinimo motyvai. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs BUAB „Lithuanian glass recycling“ ir UAB „Žalvaris“ sudarytos sutarties priede Nr. 1 nustatytą kineskopo dūžio atliekų (kodas 19 12 11) tvarkymo kainą po 2,50 Eur be PVM už 1 kg negaliojančia ir nustatęs tų pačių atliekų tvarkymo kainą po 0,25 Eur be PVM už 1 kg, nusprendė ieškinį tenkinti iš dalies. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovė nepagrindė dalies atsakovės veiklos teritorijose buvusių ir atsakovei priklausančių atliekų išvežimo fakto, todėl ieškinį tenkino iš dalies, atsižvelgiant į sumažintą atliekų tvarkymo įkainį ir faktiškai sutvarkytą atsakovei priklausančių atliekų kiekį.
112. Pagal CPK 185 straipsnio 2 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų aiškinimo bei taikymo kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-233-1075/2020). Taigi, įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę.
113. Dėl apeliantės argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo netinkamu įrodymų vertinimu, pažymėtina, kad ieškovė nepateikė argumentų, paneigiančių byloje nustatytas aplinkybes, jog UAB „Žalvaris“ iš atsakovės veiklos teritorijos (duomenys neskelbtini), negalėjo išvežti 56 580 kg atsakovei priklausančių atliekų ir atitinkamai išrašyti 171 154,50 Eur sąskaitą už jų sutvarkymą. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūros 2015 m. kovo 20 d. patikrinimo aktas patvirtina, kad nurodytoje teritorijoje atsakovė laikė 22,864 tonas kineskopo dūžio atliekų. Toks pats atliekų kiekis nurodomas ir buvusios BUAB „Lithuanian glass recycling“ nemokumo administratorės UAB „Verslo efektas“ 2021 m. rugsėjo 17 d. atliekų būklės užfiksavimo akte, kad iš atsakovės teritorijos buvo išvežtos 22,864 tonos kineskopo dūžio atliekos. Taigi, UAB „Žalvaris“ negalėjo iš atsakovės veiklos teritorijos išvežti atsakovei priklausančių 56 580 kg atliekų, o tik jų dalį (22 864 kg).
114. Kitą skolos dalį ieškovė grindė neapmokėta 41 140 Eur sąskaita, kurį išrašyta už 13 600 kg analogiškų atliekų sutvarkymą atsakovės veiklos teritorijoje (duomenys neskelbtini). Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Kaišiadorių rajono agentūros 2015 m. rugsėjo 10 d. patikrinimo aktas patvirtina, kad nurodytoje atsakovės veiklos teritorijoje buvo rastos 23 tonos galimai pavojingos kineskopo dūžio mechaniškai apdorotos atliekos (kodas 19 12 11), kurių paskutinio planinio patikrinimo metu (2015 m. balandžio 20 d.) nebuvo nustatyta. Nurodyto atliekų kiekio sutvarkymą patvirtina dabartinio atsakovės nemokumo administratoriaus pateikta UAB „Toksika“ 2022 m. rugsėjo 1 d. PVM sąskaita faktūra, kurioje nurodyta, kad UAB „Toksika“ iš BUAB „Lithuanian glass recycling“, atstovaujamos nemokumo administratoriaus R. B., priėmė iš teritorijos (duomenys neskelbtini), atvežtas 25,140 tonas atliekas su pavojingomis kineskopo dūžio medžiagomis. Taigi, visas atsakovės teritorijoje buvęs pavojingų atliekų kiekis buvo sutvarkytas tik 2022 m. ir šias paslaugas suteikė ne UAB „Žalvaris“. Tai reiškia, kad UAB „Žalvaris“ 2017 m. negalėjo išvežti iš atsakovės veiklos teritorijos atliekas, už kurių sutvarkymą ieškovė nepagrįstai prašo priteisti skolą.
115. Apeliantė nepateikė kitų įrodymais pagrįstų argumentų, paneigiančių byloje nustatytas faktines aplinkybes, susijusias su išvežtų atsakovei priklausančių atliekų kiekiu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriteisė ieškovei skolos dalį už neįrodyto atliekų kiekio išvežimą. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ieškovė neišvežė dalies atsakovei priklausančių atliekų, pagrįstai nusprendė tenkinti atsakovės priešieškinį ir pripažinti negaliojančiais ieškovės pateiktus 2020 m. lapkričio 4 d. PVM sąskaitą faktūrą, 2017 m. vasario 15 d. ir 2017 m. kovo 17 d. perdavimo– priėmimo aktus – važtaraščius, 2021 m. liepos 5 d. PVM sąskaitos faktūros dalį, kuriais buvo grindžiamas atsakovei priklausančių sutvarkytų atliekų kiekis, kuris realiai nebuvo sutvarkytas.
116. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo išvados yra pagrįstos, nes teismas atskleidė bylos esmę, tinkamai motyvavo ieškinio tenkinimo iš dalies priežastis ir tinkamai įvertino įrodymus. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, įrodymus. Pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl esminių ieškinio ar priešieškinio argumentų, pakankamai argumentuodamas išvadas. Be to, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų, o kitokia ieškovės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio nesuteikia pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme
117. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neišsprendė klausimo dėl 341,32 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias atsakovė patyrė už procesinių dokumentų vertimo paslaugas. Ieškovė atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą nurodė, kad bylinėjimosi išlaidų nebuvo pagrindo priteisti, nes atsakovė nebuvo pareiškusi prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
118. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, gali būti pripažintos teismo išlaidomis, jeigu jos yra realios, būtinos ir pagrįstos (CPK 88 straipsnis).
119. Kaip minėta, bylinėjimosi išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, reglamentuoja CPK 88 straipsnis. Prie šių išlaidų priskiriamos: 1) sumos, išmokėtos liudytojams, ekspertams, ekspertinėms įstaigoms ir vertėjams, bei išlaidos, susijusios su vietos apžiūra; 2) atsakovo paieškos išlaidos; 3) išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu; 4) išlaidos, susijusios su teismo sprendimo vykdymu; 5) atlyginimo už kuratoriaus darbą išlaidos; 6) išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti; 7) išlaidos, susijusios su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu; 8) būtinos ir pagrįstos išlaidos, susijusios su antstolių vykdomu faktinių aplinkybių konstatavimu ir dokumentų įteikimu; 9) kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos. Pažymėtina, kad CPK 88 straipsnio 1 dalyje pateiktų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, sąrašas nėra baigtinis, nes šio straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatyta teismo diskrecija su bylos nagrinėjimu susijusiomis išlaidomis pripažinti ir kitas išlaidas, atitinkančias minėtame punkte įtvirtintus kriterijus.
120. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismų praktikoje pripažįstama teismo pareiga savo iniciatyva, užtikrinant tam tikrų su byla susijusių bylinėjimosi išlaidų sumokėjimą, paskirstymą, grąžinimą, priteisimą. Laikoma, kad tam tikrų bylinėjimosi išlaidų, pavyzdžiui, žyminio mokesčio, ar išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, paskirstymo klausimai nėra tarp šalių vykstančio materialiojo teisinio pobūdžio ginčo dalis, todėl tokių išlaidų sumokėjimo kontrolė, paskirstymas, grąžinimas ar priteisimas vertintina kaip savarankiška teismo veikla, bylos nesprendžiant iš esmės, tačiau, išsprendus bylą dėl materialiojo teisinio reikalavimo pagrįstumo, papildomai pasisakoma ir dėl procesinio teisinio pobūdžio klausimų – bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo klausimą (CPK 270 straipsnio 5 dalies 3 punktas) teismas turi išspręsti, neatsižvelgdamas į šalių prašymą – tai yra teismo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-473/2012; 2019 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274-1075/2019). Pažymėtina, kad tokios pareigos teismas neturi, skirstant šalių turėtas bylinėjimosi išlaidas, patirtas advokato pagalbai apmokėti, kadangi pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį teismas sprendimą priteisti šaliai jos turėtų išlaidų už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą apmokėti atlyginimą gali priimti tik esant šalies, patyrusios šias išlaidas, prašymui jas priteisti ir pateikus išlaidas pagrindžiančius įrodymus (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
121. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas 2022 m. lapkričio 7 d. teismo posėdyje įpareigojo atsakovę pateikti procesinių dokumentų (priešieškinio ir atsiliepimo į ieškinį) vertimus, skirtus tretiesiems asmenims, į lenkų kalbą. Atsakovė 2022 m. lapkričio 28 d. pateikė prašymą (dokumento registracijos Nr. DOK-42603) priimti procesinių dokumentų vertimus į lenkų kalbą ir bylinėjimosi (vertimo) išlaidas patvirtinančius įrodymus (vertimų paslaugas suteikusio juridinio asmens sąskaitą ir atsakovės mokėjimo pavedimą dėl 341,32 Eur).
122. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bylinėjimosi išlaidų paskirstymas CPK sureguliuotas taip, jog būtų užtikrinta šalies, laimėjusios bylą, teisė į jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Tai reiškia, kad teisminį procesą ginčui išspręsti inicijavęs asmuo prisiima riziką, jog, netenkinus jo ieškinio, jam gali tekti patirti su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų, be kita ko, atlyginti kitų bylos šalių patirtas pagrįstas bylinėjimosi išlaidas.
123. Teisėjų kolegija prieina išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovės pateiktų įrodymų pirmosios instancijos teismui turėjo pakakti tam, jog nustatyti atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų faktą. Atsakovė bylinėjimosi išlaidas procesinių dokumentų vertimui patyrė dėl objektyvių priežasčių, t. y. poreikio tokius dokumentus pateikti tretiesiems asmenims, nemokantiems lietuvių kalbos. Taigi, atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos ir būtinos, todėl yra teisinis pagrindas papildyti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti atsakovei iš ieškovės 330,53 Eur bylinėjimosi išlaidas už dokumentų vertimą pirmosios instancijos teisme, t. y. proporcingai patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų daliai (ieškiniu buvo prašoma priteisti 226 942,50 Eur, priteista 7 168,81 Eur, t. y. ieškinys tenkintas 3,16 proc.).
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
124. Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir teisingai įvertino ginčui reikšmingas faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išanalizavo pateiktus įrodymus, pasisakė dėl šalių paaiškinimų ir pateiktų duomenų, tinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą šalims ir išvadas padarė, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių. Aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu neišsprendė klausimo dėl atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų už dokumentų vertimą priteisimo, nesudaro teisinio pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą sprendimą, nes sprendimu šalių materialieji reikalavimai išspręsti teisingai. Taigi, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas iš esmės nepakeistas, papildomai nurodant, kad atsakovei iš ieškovės priteisiamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas už dokumentų vertimą pirmosios instancijos teisme. Kiti apeliantų argumentai neturi teisinės reikšmės pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija jų nevertina.
125. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos). Rekomendacijų 7 punktas reglamentuoja, kad civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato teikiamą pagalbą maksimalūs dydžiai apskaičiuojami, taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos oficialiosios statistikos portale skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).
126. Trečiasis asmuo „Sibelco Green Solutions Poland S. A.“, kuris veikė atsakovės pusėje, pateikė prašymą priteisti iš ieškovės UABK „CONSUS“ 2 880 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas advokato teisinei pagalbai apmokėti už atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą parengimą.
127. Šio trečiojo asmens išlaidos už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme buvo patirtos 2024 m. gegužės mėn. (II ketvirtį). Pagal Rekomendacijų 7 punktą taikomas 2023 m. IV ketvirčio vidutinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris sudarė 2 110,30 Eur. Maksimalus dydis už atsiliepimą į apeliacinį skundą sudaro 2 743,39 Eur (1,3 x 2 110,30 Eur) (Rekomendacijų 7 ir 8.11 punktai). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovės prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis mažinamas, nes viršija Rekomendacijose nustatytą maksimalų dydį. Taigi, trečiajam asmeniui iš ieškovės priteisiamas 2 743,39 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimas.
128. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, ieškovei nėra atlyginamos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos. Atsakovė ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys nepateikė įrodymų dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų dydžio apeliacinės instancijos teisme, todėl klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atsakovei ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims nesprendžiamas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 27 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės koncerno ,,CONSUS“ (juridinio asmens kodas 110605155) atsakovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Lithuanian glass recycling“ (juridinio asmens kodas 301851672) 330,53 Eur (tris šimtus trisdešimt eurų ir 53 ct) bylinėjimosi išlaidų už dokumentų vertimą atlyginimą pirmosios instancijos teisme.
Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės koncerno „CONSUS“ (juridinio asmens kodas 110605155) 2 743,39 Eur (du tūkstančius septynis šimtus keturiasdešimt tris eurus ir 39 ct) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą trečiajam asmeniui „Sibelco Green Solutions Poland S. A.“ (juridinio asmens kodas 519544043).