Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Rasos Gudžiūnienės ir Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Verenta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Verenta“ ieškinį atsakovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Lithuanian glass recycling“ dėl skolos priteisimo ir pagal atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Lithuanian glass recycling“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Verenta“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų – uždaroji akcinė bendrovė „Verslo efektas“, „Sibelco Green Solutions Poland“ S. A., G. M., V. Č., A. K., P. K., O. B., uždaroji akcinė bendrovė „Euromisa“,

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

22. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, nusprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

23. Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys ir patenkintas priešieškinis, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas (CPK 320 straipsnis).

Dėl esminių bylos faktinių aplinkybių

24. Atsakovė, atstovaujama direktoriaus V. Č., ir A. J. 2009 m. kovo 2 d. sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kurios pagrindu atsakovei buvo išnuomotos 3 107,12 kv. m bendro ploto patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini).

25. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-5485-560/2013 (aktualus civilinės bylos Nr. B2-84-560/2024), UAB ,,Lithuanian glass recycling“ buvo iškelta bankroto byla, bendrovės bankroto (nemokumo) administratore paskirta UAB ,,Verslo efektas“.

26. 2014 m. vasario 25 d. vykusio atsakovės kreditorių susirinkimo protokole Nr. 1 užfiksuota, kad sprendžiant klausimą dėl bankroto administratoriaus veiklos ataskaitos patvirtinimo kreditorius A. J., susipažinęs su pateikta bankroto administratoriaus ataskaita, pateikė pastabas, kad „<...> Atsižvelgiant į tai, kad įmonė neturi turto, tačiau yra paliktas didelis kiekis atliekų, kurių utilizavimui ir išvežimui yra reikalingos didelės vertės lėšos, kurių, pagal ataskaitoje pateiktus duomenis, įmonėje nėra, taip pat atsižvelgiant į kitus buvusio vadovo ir/arba akcininkų veiksmus, ir kaip vienas didžiausių BUAB „Lithuanian glass recycling“ prašau bankroto administratorių tirti ar šioje įmonėje nėra tyčinio bankroto požymių, bei nustačius tokius požymius, kreiptis į bankroto bylą nagrinėjantį teismą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu <...>“. Taip pat sprendžiant klausimą dėl turto realizavimo ir aplinkos sutvarkymo bankroto administratorius siūlė tokį nutarimo projektą: „Įgalioti bankroto administratorių realizuoti įmonės turtą – atsargas, už didžiausią pasiūlytą kainą <...>“, kuriam kreditoriai pritarė.

27. Ieškovė, A. J. ir D. J. 2014 m. lapkričio 12 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kurios pagrindu UAB ,,Verenta“ nusipirko iš A. J. ir D. J. patalpas. Sutarties 7.4 papunkčiu šalys susitarė, kad: 1) UAB „Verenta“ apžiūrėjo daiktus buvimo vietoje, apžiūrėjo teritoriją, kurioje yra parduodami daiktai ir patvirtino, jog perduoti daiktai jai yra tinkamos kokybės; 2) UAB „Verenta“ yra žinomas teritorijos ir pastatų patalpose esančių atliekų ir gamybinių šiukšlių kiekis ir dėl to pardavėjams nereiškia turtinių ir teisinių pretenzijų; 3) pardavėjai perduoda, o pirkėja (UAB „Verenta“) perima visas teises ir pareigas dėl šiukšlių surinkimo, išvežimo ar perdirbimo be jokių papildomų priemokų. Sutarties 8.7 papunkčiu pardavėjai pareiškė, kad A. J. ir UAB „Verenta“ 2017 m. gruodžio 13 d. yra sudarę sutartį Nr. VER/13/12/17 dėl gamybinių šiukšlių surinkimo ir utilizavimo darbų atlikimo parduodamų daiktų statinių patalpose ir nuomojamų žemės sklypų teritorijoje, kuri pridedama prie šios sutarties ir vadinama priedu Nr. 1. Pagal sutarties 8.7.1 papunktį UAB „Verenta“ pareiškia, kad perima visus šioje sutartyje aptartus „Užsakovo“ įsipareigojimus „Rangovui“ pagal gamybinių šiukšlių ir utilizavimo sutartį Nr. VER/13/12/17, sudarytą su UAB „Verenta“, ir visi šios sutarties teisiniai ir turtiniai „Užsakovo“ įsipareigojimai „Rangovui“ perkeliami pirkėjai UAB „Verenta“, o pardavėjo A. J. – „Užsakovo“ visi turtiniai bei teisiniai įsipareigojimai „Rangovui“ pagal šią sutartį pasibaigia. Sutarties 10.2 papunkčiu pirkėja pareiškia ir garantuoja, kad šalių susitarimu ji perima visus pardavėjų turtinius ir neturtinius įsipareigojimus ir teises pagal bet kokius ir bet kuriuos pardavėjų turėtus ar esamus įsipareigojimus pagal rangos, nuomos ar kitokias sutartis, susijusias su jai parduotais daiktais ir žemės sklypais, kuriuose yra parduoti daiktai, ir dėl to jokių pretenzijų pardavėjams nereiškia ir ateityje nereikš.

28. Ieškovė, atstovaujama direktoriaus D. U., ir atsakovė, atstovaujama bankroto administratorės įgalioto asmens G. M., 2014 m. lapkričio 14 d. sudarė Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kurios pagrindu atsakovei buvo išnuomotos 3 107,12 kv. m bendro ploto patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini). Sutarties 2.2 papunkčiu nuomotoja (ieškovė) įsipareigojo patalpas perduoti tinkamas nuomininkės (atsakovės) veiklai vykdyti: turtui laikyti (sandėliuoti). Pagal sutarties 4.1 papunktį atsakovė už patalpų nuomą moka ieškovei po 1,80 Lt (0,52 Eur) už kv. m per mėnesį (visas nuomos mokestis 5 592,82 Lt (1 619,79 Eur) per mėnesį plius pridėtinės vertės mokestis (toliau – PVM). Pagal sutarties 4.2 atsakovė įsipareigojo kompensuoti ieškovės sumokėtus valstybinės žemės nuomos mokesčius pagal Kaišiadorių rajono savivaldybės nustatytus tarifus. Sutarties 7.1 papunktyje nustatyta, kad sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo momento ir galioja iki 2015 m. lapkričio 14 d.

29. Ieškovė, atstovaujama direktoriaus D. U., ir atsakovė, atstovaujama bankroto administratorės įgalioto asmens G. M. 2014 m. gruodžio 14 d. sudarė susitarimą (toliau – ir susitarimas) dėl sutarties kainų keitimo į eurus, kuriuo susitarė, kad nuo 2015 m. sausio 1 d. visi mokesčiai, baudos ir kiti mokėjimai pagal sutartį skaičiuojami eurais.

30. Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Kaišiadorių rajono agentūros 2015 m. rugsėjo 10 d. patikrinimo akte Nr. KPS-114 nustatyta, kad „BUAB „Lithuanian glass recycling“ gamybinėje teritorijoje esantys pastatai nuosavybės teise priklauso UAB „Verenta“ <...> Valstybinės žemės sklypų (unikalus numeris: (duomenys neskelbtini)ir (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutartis sudaryta su UAB „Verenta“. Paskutinis BUAB „Lithuanian glass recycling“ patikrinimas (planinis) buvo atliktas 2015-04-20. Paskutinio tikrinimo metu pažeidimų nebuvo nustatyta“.

31. UAB „Verenta“ 2015 m. gruodžio 4 d. pateikė pretenziją BUAB „Lithuania glass recycling“ reikalaudama ne vėliau kaip per 2 dienas nurodyti, kokių konkrečių veiksmų ir kokiais terminais ketina imtis BUAB „Lithuania glass recycling“ bankroto administratorius, kad būtų atlaisvintos UAB „Verenta“ nuosavybės teise priklausančios patalpos bei padengtas nuomos mokesčio įsiskolinimas. Taip pat nurodė, kad, jei bankroto administratorius nesiims aktyvių veiksmų UAB „Verenta“ priklausančių patalpų ir teritorijos prie jų sutvarkymui, UAB „Verenta“ savo lėšomis organizuos patalpų atlaisvinimą nuo bankrutavusios įmonės šiukšlių, o patirtas išlaidas išsiieškos iš BUAB „Lithuanian glass recycling“ bei bankroto administratoriaus asmeniškai.

32. Ieškovė ir atsakovė 2018 m. lapkričio 14 d. susitarimu prie sutarties susitarė, kad nuomos terminas pratęsiamas 2 metams skaičiuojant nuo 2018 m. lapkričio 14 d., o šalims neinformavus viena kitos, kad nori nutraukti sutartį, sutartis prasitęsia dar vieneriems metams – iki 2021 m. lapkričio 14 d.

33. Ieškovė ir UAB „Atliekų rūšiavimo centras“ 2019 m. sausio 2 d. sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kurios pagrindu ieškovė išnuomojo UAB „Atliekų rūšiavimo centras“ 1 000 kv. m bendro ploto patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). Pagal sutarties 4.1 papunktį visas nuomos mokestis – 100 Eur per mėnesį plius PVM.

34. Ieškovė ir atsakovė 2020 m. lapkričio 3 d. susitarimu susitarė nuo 2020 m. lapkričio 1 d. sumažinti mokamą nuomos mokestį iki 1 348,10 Eur per mėnesį.

37. UAB „Atliekų rūšiavimo centras“ 2021 m. rugsėjo 21 d. informavo ieškovę, kad 2019 m. sausio 2 d. sudaryta negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis nebuvo vykdoma, nes patalpos nebuvo perduotos eksploatuoti.

Dėl pirmosios instancijos teismo (ne)šališkumo

38. Viena tinkamo proceso garantijų – užtikrinimas, kad šalių ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis, CPK 21 straipsnis). Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, CPK normose įtvirtintas nušalinimo institutas. Dalyvaujantis byloje asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, gali pagal CPK 65, 66 straipsnius teikti motyvuotą pareiškimą nušalinti teisėją (CPK 68 straipsnis).

39. Ieškovė teismo šališkumą grindžia tuo, kad: 1) jai nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą teismo procesą; 2) teisėjo, priėmusio skundžiamą sprendimą, žinioje yra atsakovės bankroto byla bei kitos bylos, kuriose pareikšti reikalavimai, priskirtini prie bankroto administravimo išlaidų priteisimo; 3) nors Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkė 2023 m. rugsėjo 13 d. nutartimi ieškovės pareiškimo dėl teisėjo nušalinimo netenkino, tačiau pažymėjo, kad nušalinimo motyvai ir pagrindai gali sudaryti apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais.

40. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad, nustatant kiekvieno asmens pilietines teises ir pareigas ar jam pareikštą baudžiamąjį kaltinimą, jis turi teisę, kad jo byla būtų nagrinėjama per įmanomai trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis pagal įstatymą sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje, taip pat CPK 21 straipsnyje nustatytas teismų ir teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo principas, kuris įtvirtina, kad teisėjai ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi ir nešališki.

41. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad teisėjo nešališkumas paprastai reiškia išankstinio nusistatymo ir tendencingumo nebuvimą. Vadovaujantis nusistovėjusia EŽTT praktika, nešališkumas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies prasme gali būti nagrinėjamas dviem aspektais, t. y. pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį testus (EŽTT sprendimas byloje Morice prieš Prancūziją, peticijos Nr. 29369/10, par. 73).

42. Vadovaujantis subjektyviuoju testu, yra atsižvelgiama į konkretaus teisėjo įsitikinimus ir elgesį, t. y. ar teisėjas konkrečioje byloje turi kokį nors išankstinį nusistatymą ar tendencingumą, o vadovaujantis objektyviuoju testu, yra nustatoma, ar pats teismas ir jo sudėtis suteikė pakankamas garantijas, kad būtų pašalintos bet kokios teisėtos abejonės dėl jo nešališkumo (EŽTT sprendimas byloje Morice prieš Prancūziją, peticijos Nr. 29369/10, par. 73).

43. Taikant subjektyvųjį teisėjo nešališkumo testą yra laikomasi teisėjo nešališkumo prezumpcijos (EŽTT sprendimas byloje Kyprianou prieš Kiprą, peticijos Nr. 73797/01, par. 119). EŽTT yra pripažinęs, kad asmeninis teisėjo nešališkumas yra preziumuojamas, kol nėra tam prieštaraujančių įrodymų (EŽTT sprendimas byloje Wettstein prieš Šveicariją, peticijos Nr. 33958/96, par. 43, Micallef prieš Maltą, peticijos Nr. 17056/06, par. 94). Dėl reikalaujamų įrodymų pobūdžio EŽTT, pavyzdžiui, siekė išsiaiškinti, ar teisėjas rodė priešiškumą ar piktavališkumą dėl asmeninių priežasčių (EŽTT sprendimas bylose De Cubber prieš Belgiją, peticijos Nr. 9186/80, par. 25, Buscemi prieš Italiją, peticijos Nr. 29569/95, par. 67–68).

44. Objektyvusis teisėjo nešališkumo testas yra laikomas papildoma garantija, atsižvelgiant į tai, kad kai kuriose bylose gali būti sudėtinga pateikti įrodymus, paneigiančius teisėjo subjektyviojo nešališkumo prezumpciją (EŽTT sprendimas byloje Pullar prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 22399/93, par. 32). Taikant objektyvųjį teisėjo nešališkumo testą reikia nustatyti, ar, be teisėjo elgesio, yra kitų patikrinamų faktų, kurie gali kelti abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Todėl kiekvienu atveju turi būti sprendžiama, ar ginčijami santykiai yra tokio pobūdžio ir laipsnio, kad būtų galima konstatuoti teisėjo ar teismo nešališkumo trūkumą (EŽTT sprendimai bylose Mežnarić prieš Kroatiją, peticijos Nr. 71615/01, par. 36, Wettstein prieš Šveicariją, peticijos Nr. 33958/96, par. 47).

45. Nagrinėjamu atveju ieškovei teko pareiga paneigti bylą nagrinėjusio teisėjo nešališkumo prezumpciją, tačiau ieškovė įtikinamų argumentų, kurie sudarytų pagrindą abejoti sprendimą priėmusio teisėjo nešališkumu, nenurodė. Taip pat pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkė 2022 m. rugsėjo 13 d. nutartimi netenkino ieškovės 2022 m. rugsėjo 9 d. pareiškimo dėl teisėjo nušalinimo, nes aplinkybė, jog teisėjas, kuris nagrinėja civilinę bylą taip pat nagrinėja ir atsakovės bankroto bylą, nesudaro pagrindo abejoti teisėjo nešališkumu. Ieškovė apeliaciniame skunde nenurodo kitų argumentų, kurie nebuvo įvertinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės 2022 m. rugsėjo 13 d. nutartyje, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė neįrodė, jog bylą išnagrinėjęs teisėjas buvo šališkas.

Dėl atsakovės priešieškinio

47. Ieškovė su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka, nurodo, kad teismas motyvuodamas actio Pauliana sąlygų buvimą vadovavosi teismų praktika, kuri suformuota bylose nemokumo administratoriui ginčijant sandorius actio Pauliana pagrindu, kai sandoriai buvo sudaryti iki bankroto bylos iškėlimo, tačiau šiuo konkrečiu atveju sutartis sudaryta po bankroto bylos iškėlimo. Teismas objektyviai neįvertino, kad patalpų nuoma yra tiesiogiai susijusi su imperatyviu reikalavimu sutvarkyti bankrutavusios įmonės atliekas. Atsakovės vertinimu, sutartis pažeidė atsakovės kreditorių interesus, ji buvo sudaryta nesąžiningai susitarus susijusiems asmenims – ieškovei, atstovaujamai vadovo D. U., bei atsakovės buvusiai nemokumo administratorei UAB „Verslo efektas“, atstovaujamai vadovo G. M..

48. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.

49. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad siekiant pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti įstatyme įtvirtintas teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nurodytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017 47 punktas).

50. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad actio Pauliana instituto pagrindinė paskirtis – ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinama kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Kreditorius, reikšdamas actio Pauliana ieškinį, pirmiausia siekia atkurti pažeistą skolininko mokumą, sugrąžinant tai, ką skolininkas nesąžiningai ir be pagrindo perleido kitiems asmenims. Skirtingai nei kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų atvejais, actio Pauliana ieškinio pagrindinė paskirtis ir tikslas yra kompensacinis, o sandorio pripažinimas negaliojančiu yra tik priemonė skolininko pažeistam mokumui atkurti ir skolininkui į ankstesnę padėtį sugrąžinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2008).

51. Actio Pauliana pagrindu ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus interesus ir teises. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis, bet ne baigtinis sąrašas atvejų, kaip skolininko sudarytu sandoriu galima pažeisti kreditoriaus teises: jei dėl sandorio skolininkas tampa nemokus; skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-497/2006; 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2008).

52. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką formuluotė „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008). Sprendžiant, ar ginčijamu sandoriu nebuvo „kitaip pažeistos kreditoriaus teisės“, būtina nustatyti, kad sumažėja ar nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. Ši actio Pauliana taikymo sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, todėl teismai kiekvienu atveju nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu sprendžia, ar buvo kreditorių teisių pažeidimas. Kita vertus, nustatant, ar dėl ginčijamų sandorių buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi būti suteikiamos nepagrįstos privilegijos kreditoriui, todėl jei skolininkas, sudaręs ginčijamą sandorį, vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliana taikymo sąlygos konstatuoti negalima (pirmiau nurodytas nutarimas civilinėje byloje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Nr. 3K-P-311/2012; 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017, 51, 52 punktai).

53. Bylos duomenimis nustatyta, ir byloje nėra ginčo, kad atsakovė ir A. J. 2009 m. kovo 2 d. sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kurios pagrindu atsakovei buvo išnuomotos ginčo patalpos pagrindinei veiklai, taip pat nėra ginčo, kad po bankroto bylos atsakovei iškėlimo (Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. B2-84-560/2024), ieškovė 2014 m. lapkričio 12 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įgijo ginčo patalpas (su aptartu sutartyje pardavėjo paliekamu trečiajam asmeniui – nuomininkui priklausančiu turtu (atsargomis ir atliekomis) ir atskira dvišale sutartimi dėl atliekų pašalinimo), kurias sutarties pagrindu 2014 m. lapkričio 14 d. išnuomojo atsakovei, t. y. iš esmės buvo sudaryta sutartis, atsižvelgiant į pardavėjo nurodytą faktą, kad egzistuoja nuomos sutartis, pakeičiant vieną sutarties šalį (A. J.), kita sutarties šalimi (ieškove), perleidžiant ieškovei visas A. J. ir D. J. teises ir pareigas, susijusias su atsakovės ir A. J. 2009 m. kovo 2 d. sudaryta negyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovės ir ieškovės, kaip turto pirkėjos, sudaryta nuomos sutartis yra tęstinio pobūdžio, bet sudaryta jau vykstant atsakovės bankroto procesui, todėl ieškovė nepagrįstai nurodo, jog po bankroto bylos atsakovei iškėlimo, vadovaujantis aktualia teismų praktika, atsakovė negalėjo pareikšti ieškovei actio Pauliana ieškinio.

54. Teisėjų kolegija, vertindama aplinkybę, ar sutartis buvo sudaryta savavališkai, kai atsakovei atstovaujanti buvusi nemokumo administratorė nešaukė kreditorių susirinkimo, pažymi, kad klausimui, susijusiam su atliekų, kurios apskaitytos kaip atsakovės turtas, utilizavimui (sutvarkymui), nebuvo reikalingas atsakovės kreditorių sutikimas. Atsakovė ginčo patalpose vykdė atliekų surinkimo ir tvarkymo veiklą, o pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 31 straipsnio 5 punktą (aktuali redakcija nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2020 m. sausio 1 d.) bankroto administratoriui buvo nustatyta pareiga likviduojant įmonę įstatymų nustatyta tvarka sutvarkyti atliekas, užterštą dirvožemį ir gruntą, t. y. bankroto administratoriui vykdant šio straipsnio įpareigojimą nereikia kreditorių sutikimo, todėl pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad sutartis buvo sudaryta savavališkai. Be to, tuo metu galiojusi ĮBĮ redakcija (11 straipsnio 3 dalies 4, 13 punktų nuostatos) numatė bankroto administratoriaus pareigą užtikrinti bankrutuojančios įmonės turto apsaugą bei teisę iki pirmojo kreditorių susirinkimo spręsti ir dėl sutarčių, sudarytų iki bankroto bylos iškėlimo, nutraukimo ar tolesnio vykdymo. Tačiau, sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad naujasis nemokumo administratorius, nustatęs, jog atsakovės buvusios nemokumo administratorės ir ieškovės sudaryta sutartis pažeidžia įmonės ir kreditorių interesus, mažina įmonės turtą, turi teisę ginti įmonės interesus ir reikšti ieškinį dėl nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia, todėl teismas padarė iš esmės teisingą išvadą, jog egzistuoja pirmoji actio Pauliana taikymo sąlyga, jog kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę.

55. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl antrosios actio Pauliana taikymo sąlygos, konstatavo, kad sutarties pagrindu nemokumo administratorius padidino bankroto administravimo išlaidas ir sumažino atsakovės kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimo galimybes, t. y. nemokumo administratoriaus prisiimti finansiniai įsipareigojimai sudarant sutartį pažeidė įmonės kreditorių interesus, kadangi tokie įsipareigojimai sumažino kreditorių galimybes patenkinti finansinius reikalavimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šią išvadą padarė objektyviai neįvertinęs sutarties sąlygų ir faktinių bankroto proceso aplinkybių, nes, kaip jau minėta šios nutarties 48 punkte, ĮBĮ 31 straipsnio 5 punkte įtvirtinta bankroto administratoriaus pareiga likviduojant įmonę įstatymų nustatyta tvarka sutvarkyti atliekas, užterštą dirvožemį ir gruntą, todėl teismas, konstatuodamas antrąją actio Pauliana taikymo sąlygą, turėjo įvertinti sutarties sudarymo būtinybę, įgyvendinant ĮBĮ 35 straipsnio 5 punktą, ir atlikti sutartyje nustatytos patalpų nuomos kainos ekonominį vertinimą. Tik įvertinęs šias dvi aplinkybes, pirmosios instancijos teismas galėjo konstatuoti, ar egzistuoja antroji actio Pauliana taikymo sąlyga.

56. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl trečiosios actio Pauliana taikymo sąlygos, vertino, kad nemokumo administratorius žinojo, jog atsakovė yra nemoki, neturi lėšų, tačiau sutartimi sutiko mokėti neprotingai didelio dydžio delspinigius (0,2 proc.), taip žinodamas, jog įmonė nebus pajėgi mokėti nuomos mokesčio, o delspinigiai augs. Teismas padarė išvadą, kad tokie nemokumo administratoriaus veiksmai neatitiko protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standarto. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kad tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susidėjusių faktinių aplinkybių, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis, tačiau šiuo konkrečiu atveju teismas nevertino, jog atsakovei nesudarius ginčo sutarties, būtų galiojusi ankstesnė atsakovės ir A. J. 2009 m. kovo 2 d. sudaryta sutartis, todėl atsakovei iškėlus bankroto bylą, ji privalėtų vykdyti sutartinius įsipareigojimus A. J.. Įvertinus tai, kad atsakovė pripažino, jog sutvarkytas ginčo patalpas ir teritoriją ieškovei perdavė 2022 m. spalio 19 d., pirmosios instancijos teismas, vertindamas sutarties sąlygų teisėtumą kreditorių atžvilgiu, taip pat turėjo įvertinti ir faktinį sutarties sudarymo būtinumą.

57. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas, ar egzistuoja ketvirtoji ir penktoji actio Pauliana taikymo sąlygos, nustatė, kad sutartis galbūt atbuline data sudaryta tarp susijusių asmenų (ieškovės ir buvusio atsakovės nemokumo administratorius UAB „Verslo efektas“, kurios buvusi akcininkė yra ieškovė). Teismo vertinimu, ieškovės nesąžiningumą kreditorių atžvilgiu patvirtina tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. rugsėjo 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-588-407/2023, iš dalies pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 17 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-719-861/2023, ir priteisė BUAB „Lithuanian glass recycling“ iš buvusios nemokumo administratorės UAB „Verslo efektas“ 29 710,76 Eur žalos atlyginimą. Teisėjų kolegija su tokiais pirmosios instancijos teismo argumentais nesutinka.

58. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad sutartis galbūt buvo surašyta atgaline data, siekiant iš atsakovės gauti kuo daugiau piniginių lėšų ir šios aplinkybės patvirtina ieškovės nesąžiningumą. Priešingai, nustatytos aplinkybės paneigia pirmosios instancijos teismo poziciją dėl ginčo sutarties sudarymo atgaline data. Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Kaišiadorių rajono agentūros 2015 m. rugsėjo 10 d. patikrinimo akte Nr. KPS-114 nustatyta, kad „BUAB „Lithuanian glass recycling“ gamybinėje teritorijoje esantys pastatai nuosavybės teise priklauso UAB „Verenta“ <...> Valstybinės žemės sklypų (unikalus numeris: (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutartis sudaryta su UAB „Verenta“. Paskutinis BUAB „Lithuanian glass recycling“ patikrinimas (planinis) buvo atliktas 2015-04-20. Paskutinio tikrinimo metu pažeidimų nebuvo nustatyta“.

59. Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) Vilniaus apygardos teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-719-861/2023 pagal ieškovės BUAB ,,Lithuanian glass recycling‘‘ ieškinį atsakovei UAB ,,Verslo efektas“ dėl nuostolių atlyginimo, tretieji asmenys – G. M., Lloyd‘s insurance company S.A., UAB „Euromisa“. BUAB „Lithuanian glass recycling“ ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės UAB ,,Verslo efektas“ 38 137,90 Eur nuostolių atlyginimą, 6 proc. dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. BUAB „Lithuanian glass recycling“ ieškinį grindė aplinkybėmis dėl BUAB „Lithuanian glass recycling“ buvusios nemokumo administratorės UAB „Verslo efektas“ administravimo išlaidų panaudojimo už laikotarpį nuo 2014 m. vasario 28 d. (po pirmojo kreditorių susirinkimo) iki 2021 m. birželio 28 d. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. gegužės 17 d. sprendimu BUAB „Lithuanian glass recycling“ ieškinį tenkino iš dalies: priteisė BUAB ,,Lithuanian glass recycling“ iš UAB ,,Verslo efektas“ 29 712,90 Eur nuostolių atlyginimą, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. rugsėjo 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-588-407/2023 patikslino Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 17 d. sprendimo dalį, nurodant, kad BUAB „Lithuanian glass recycling“ iš UAB „Verslo efektas“ priteista suma sudaro 29 710,76 Eur.

60. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-719-861/2023 ir Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. e2A-588-407/2023 nebuvo konstatuotas UAB ,,Verenta“ nesąžiningumas kreditorių atžvilgiu, taip pat nebuvo tirta ir vertinta, ar 2014 m. lapkričio 14 d. patalpų nuomos sutartis pažeidė BUAB „Lithuanian glass recycling“ kreditorių interesus. Taip pat nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ieškovės nesąžiningumą konstatavo nustatęs, kad ieškovė 2019 m. sausio 2 d. ir 2020 m. spalio 20 d. nuomos sutartimis ginčo patalpas išnuomojo kitoms įmonėms (UAB „Atliekų rūšiavimo centras“ ir UAB „VATTO EU“) už daugiau nei 6 kartus mažesnę kainą nei atsakovei, tačiau teismas nevertino, kad mažesnės nuomos kainos sudarymą iš esmės lėmė tai, jog ginčo patalpose ir teritorijoje buvo atsakovei priklausančios atliekos, kurios tikėtina ir lėmė mažesnę nuomos kainą arba atsisakymą nuomos sutarties. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos nepagrįstai nevertino ieškovės nurodomų aplinkybių bei juridinių faktų (duomenų visumos) iš viešųjų registrų apie sutartis, sudarytas dėl ginčo patalpų (įregistravimo, išregistravimo faktų, kai matosi, kad buvo įregistruoti 2009 m. kovo 2 d. nuomos sutarties sudarymo ir išregistravimo faktai, sutarčių nutraukimo faktai). Atskirai pažymėtina, kad vien aplinkybė, jog ieškovė ir atsakovė sutartyje susitarė dėl 0,2 proc. dydžio delspinigių, nesudaro pagrindo konstatuoti ieškovės nesąžiningumo atsakovės kreditorių atžvilgiu, nes teismas spręsdamas dėl delspinigių priteisimo gali juos sumažinti.

61. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad Vilniaus apygardos teismas 2021 m. birželio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-711-560/2021 atstatydino UAB „Verslo efektas“ iš BUAB „Lithuanian glass recycling“ nemokumo administratoriaus pareigų ir paskyrė R. B. nemokumo administratoriumi, taip pat nustatęs, kad atsakovė priešieškinį pateikė 2021 m. rugpjūčio 30 d., padarė išvadą, kad atsakovė nepraleido vienerių metų ieškinio senaties termino (CK 6.66 straipsnio 3 dalis).

62. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ieškinio senaties pradžios eigą, neatsižvelgęs į tai, jog bankroto administratoriaus pasikeitimas negali pakeisti įstatymuose nustatytos ieškinio senaties termino skaičiavimo tvarkos. Šiuo konkrečiu atveju senaties eiga prasidėjo nuo 2014 m. lapkričio 14 d. (nuo sutarties sudarymo), o atsakovės bankroto administratoriaus pakeitimo faktas, nepriklausomai nuo jo pakeitimo priežasties, pats savaime nelemia kitokio ieškinio senaties termino pradžios momento.

63. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors atsakovei buvo žinoma apie sutarties sudarymą nuo jos sudarymo momento, tačiau šiuo konkrečiu atveju, vien sutarties sudarymas savaime neleido atsakovei įsitikinti, kad sutarties sudarymas pažeidė jos ir kreditorių teises. Pažymėtina, kad ieškovė nepateikė objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad atsakovės kreditorių susirinkimuose ginčo sutartis buvo paviešinta, todėl darytina išvada, kad atsakovei ir jos kreditoriams apie galbūt jų teisių pažeidimą tapo žinoma tik 2021 m. liepos 27 d. gavus ieškovės 2021 m. liepos 15 d. ieškinį dėl nuostolių atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senaties termino pradžios momentas sietinas su šios civilinės bylos inicijavimu 2021 m. liepos 15 d., todėl atsakovė 2021 m. rugpjūčio 30 d. pareiškusi priešieškinį teismui šioje byloje CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyto senaties termino nepraleido.

Dėl ieškovės ieškinio

64. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad atsakovės priešieškinis yra pagrįstas, t. y. pripažinęs sutartį ir susitarimą negaliojančiais, padarė išvadą, jog ieškovės ieškinio reikalavimas dėl skolos ir delspinigių priteisimo yra nepagrįstas.

67. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė pradiniu priešieškiniu prašė: 1) pripažinti sutarties 4.1 papunktį ir 2020 m. lapkričio 3 d. susitarimo Nr. 2 1 punktą negaliojančiais ir sumažinti patalpų nuomos mokestį iki 0,1 Eur už kv. m, taip pat prašė pripažinti negaliojančiu sutarties 5.1 papunktį (dėl 0,2 proc. delspinigių dydžio), t. y. atsakovė buvo pareiškusi pradinį ieškinį dėl sutarties modifikavimo ir iš esmės pripažino pareigą mokėti ieškovei patalpų nuomos mokestį. Atsakovė taip pat pripažino, kad sutvarkytas ginčo patalpas ir teritoriją ieškovei perdavė 2022 m. spalio 19 d., vadinasi pripažįstama, kad faktiškai buvo naudojamasi ieškovei priklausančiomis patalpomis, todėl pirmosios instancijos teismas, formaliai atmesdamas ieškinį, nevertino, ar sandorio pripažinimo negaliojimo atveju, taikytina restitucija, kai viena šalis naudojosi daiktine teise (nuomos) ir realiai ji negali būti grąžinta ją gavusiai šaliai, ar konkrečiu atveju neegzistuoja pagrindas taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą.

68. Nepagrįsto praturtėjimo institutą reglamentuoja CK 6.242 straipsnis. Kasacinio teismo praktikoje yra išskirtos tokios nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos: 1) turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; 2) turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); 3) turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; 4) atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; 6) šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; 7) ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-611/2016, 67 punktas). Pirmiau įvardytos nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos yra kumuliatyvios – bent vienos sąlygos nebuvimas eliminuoja galimybę taikyti šį teisių gynimo būdą pažeistai materialiajai subjektinei teisei apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-57-695/2020, 28 punktas).

69. Kaip jau minėta šioje nutartyje, nustatyta ir atsakovės nepaneigta aplinkybė, kad atsakovė naudojosi ieškovei priklausančiomis patalpomis, o duomenų, jog ieškovė (ne)prisiėmė nuostolių atsiradimo riziką, nėra. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino, ar egzistuoja actio Pauliana taikymo sąlygos pripažinti sutartį negaliojančia, o tenkinęs atsakovės priešieškinį (pripažinęs sutartį negaliojančia), nepagrįstai nevertino restitucijos taikymo arba ar šiuo atveju (ne)egzistuoja visos sąlygos taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą.

70. Byloje nustatyti procesinės teisės pažeidimai, teisėjų kolegijos vertinimu, negali būti pašalinti bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, kadangi apeliacinės instancijos teisme rengiant žodinį bylos nagrinėjimą ir iš naujo vertinant ieškovės procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, tiriant pateiktus įrodymus, išreikalaujant naujus įrodymus ir kviečiant liudytojus, reikštų, jog byla turėtų būti nagrinėjama iš esmės beveik visa apimtimi naujais aspektais, o tai neatitiktų apeliacijos esmės bei paskirties. Be to, šalis, nesutikdama su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, prarastų galimybę šias išvadas skųsti apeliacine tvarka, t. y. būtų apribota šalių teisė į apeliaciją (CPK 301 straipsnio 1 dalis, 306 straipsnio 2 dalis, 312 straipsnis).

71. Į esminius apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus atsakyta, pripažįstant dalį apeliacinio skundo argumentų pagrįstais, dėl kitų skundo argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo (ne)teisėtumo ir (ne)pagrįstumo.

Dėl procesinės bylos baigties

72. Dėl išdėstytų aplinkybių teisėjų kolegija nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai netaikė procesinių teisės normų įrodinėjant sandorio nuginčijimo pagrindą (faktines aplinkybes), dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai ir tai yra pagrindas panaikinti skundžiamą sprendimą (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pabrėžiama, kad bylos grąžinimas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui yra ultima ratio (paskutinė priemonė) proceso teisės institutas, privalantis koreliuoti su įstatymo leidėjo tikslu užtikrinti tinkamą instancinės sistemos funkcionavimą tam, kad apeliacinės instancijos teismas ištaisytų pirmosios instancijos teismo padarytas fakto ir teisės klaidas, o byla būtų grąžinta nagrinėti iš naujo tik įstatyme nustatytais išimtiniais atvejais. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, būdamas kompetentingas spręsti byloje tiek fakto, tiek teisės klausimus, turi pats ištaisyti pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu padarytus pažeidimus. Apeliacinės instancijos teismas turi pats pašalinti tiek bylos faktinių aplinkybių nustatymo klaidas, tiek nustatytus materialiosios ir proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo trūkumus. Bylos perdavimas pirmosios instancijos teismui galimas tik nustačius, kad apeliacinės instancijos teismas to padaryti negali (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-179-469/2016).

73. Teisėjų kolegija nusprendžia, jog panaikinus sprendimą byla negali būti išnagrinėta apeliacinės instancijos teisme, nes pirmojoje instancijoje tinkamai neįvertinus ieškovės ieškinio ir atsakovės priešieškinio tarpusavio ryšio (CPK 143 straipsnio 2 dalies 3 punktas) ir neatsižvelgus į ginčui spręsti taikytiną šioje byloje aptartą teisinį reglamentavimą, nebuvo atskleista bylos esmė. Nagrinėjamoje byloje egzistuoja CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos sąlygos perduoti ginčą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

74. Netinkamas šalių sudarytos nuomos sutarties ir ją pakeičiančių (papildančių) šalių susitarimų aiškinimas lėmė tai, kad byloje nebuvo įrodinėjamos ir vertinamos esminės aplinkybės, kurių nustatymas sudarytų prielaidas teisingai išspręsti šalių inicijuotą ginčą dėl prievolės atsiskaityti už naudojimąsi turtu. Pirmosios instancijos teisme, tinkamai neįvertinus actio Pauliana taikymo sąlygų, teismo išvados nebuvo pagrįstos priešieškinio patenkinimui, o patenkinimo atveju nespręsta dėl restitucijos. Tokia procesinė situacija yra pagrindas, panaikinus skundžiamą teismo sprendimą, bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis).

75. Skundžiamą teismo sprendimą panaikinus ir perdavus bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui visa apimtimi, šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų klausimas paliekamas spręsti pirmosios instancijos teismui, nagrinėsiančiam bylą iš naujo (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 24 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.