Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Telksnienės, Eglės Venckienės ir Pauliaus Veršekio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios U. D. ir jos gynėjos advokatės Vaidos Gulbinienės ir nuteistojo G. P. ir jo gynėjo advokato Vytauto Ptašinskio apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 14 d. nuosprendžio, kuriuo:

U. D. pripažinta kalta, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 1 dalyje, ir nubausta 50 MGL dydžio, t. y. 2 500 (dviejų tūkstančių penkių šimtų) eurų pinigine bauda. Pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) ir nubausta 100 MGL dydžio, t. y. 5 000 (penkių tūkstančių) eurų pinigine bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis U. D. paskirtos bausmės (baudos) subendrintos ir paskirta galutinė bausmė 120 MGL dydžio, t. y. 6 000 (šešių tūkstančių) eurų piniginė bauda.

U. D. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – nuspręsta iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti, o šiam įsiteisėjus – panaikinti.

G. P. pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija), ir nubaustas 70 MGL dydžio t. y. 2 636,20 eurų bauda.

G. P. nuspręsta iki nuosprendžio įsiteisėjimo kardomosios priemonės neskirti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinių skundų argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistosios U. D. ir jos gynėjos apeliacinis skundas atmestinas, nuteistojo G. P. ir jo gynėjo apeliacinis skundas tenkintinas

9. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus arba dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šia nuostata ne tik apibrėžiamos bylos apeliacinio nagrinėjimo ribos, bet ir nustatoma teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, taip pat apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Pagal apelianto prašymų apimtį nustatoma, ar skundžiamas visas nuosprendis (nutartis), ar tik jo dalis, o pagal prašymų pobūdį ir nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindus bei motyvus nustatoma, ar skundu ginčijamas dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ar tik kaltės forma, veikos kvalifikavimas, bausmės dydis ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-241-303/2018).

10. Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis, atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-7-196-303/2022, 2K-14-387/2024, 2K-37-387/2024).

11. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti ir pagrįsti nebūtų naikinami arba keičiami. Nuosprendis – teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas, laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamos veikos esminių faktinių aplinkybių, nusikalstamos veikos sudėties, asmens kaltumo ar nekaltumo, skiriamos bausmės ar baudžiamojo poveikio priemonės, kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų – pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais bylos įrodymais ir duomenimis.

15. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagoje užfiksuotus duomenis, apeliacinių skundų argumentus, išklausiusi proceso dalyvių pozicijas, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl U. D. padarytų nusikalstamų veikų pagrįstas ir teisėtas, jame padarytos išvados yra iš esmės tinkamai argumentuotos. Nors nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde yra nurodoma kitokia nuomonė dėl byloje esančių įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, tai nesuponuoja išvados, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius duomenis.

16. Nors nuteistosios U. D. ir jos gynėjos apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė aptarto teisinio reguliavimo, kad pažeidė bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, deklaratyviai ir neargumentuotai konstatavo U. D. BK 183 straipsnio 1 dalies ir BK 222 straipsnio 1 dalies nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą, teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą nuosprendį įrodymų vertinimo aspektu, su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Konstatuotina, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, susijusias su U. D. inkriminuotomis nusikalstamomis veikomis, tinkamai ir išsamiai įvertino visus byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį nuteistosios atžvilgiu. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje visi surinkti įrodymai, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo išsamiai išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje surinktų duomenų kontekste. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aiškiai ir pagrįstai išdėstyti motyvai, kuriais U. D. atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis, todėl naikinti teisėtą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, įvertinus apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

17. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtus ir įvertintus įrodymus bei patikrinusi nuteistosios gynėjos advokatės apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad priešingai nei skunde nurodoma, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus (BPK 20 straipsnio 5 dalis), kuriuos išsamiai išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir nuteistosios padarytas nusikalstamas veikas kvalifikavo pagal BK 183 straipsnio 1 dalį ir BK 222 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija).

Dėl U. D. nusikalstamos veikos, kvalifikuotos pagal BK 183 straipsnio 1 dalį

18. Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad U. D. padarė BK 183 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Jos kaltė įrodyta byloje surinktais ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Apylinkės teismas išsamiai ir objektyviai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį U. D. atžvilgiu. Vien tai, kad nuteistosios gynėja nesutinka ir nepritaria pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui ir padarytoms išvadoms, savaime nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamojo proceso teisės normas ir priėmė nepagrįstą sprendimą.

28. Apeliaciniame skunde nurodomas argumentas dėl to, kad pirmosios instancijos teismas pripažino kalta U. D. pagal BK 183 straipsnio 1 dalį neįvertinęs, baudžiamosios tesės kaip kraštutinės priemonės (lot. ultima ratio) principo, yra nepagrįstas.

31. Atkreiptinas dėmesys, jog pirmiau aptartas atribojimas yra reikšmingas vertinant patikėto ar kaltininko žinion perduoto turto tvarkymo sąlygų pažeidimą, tačiau priešingai vertintinos situacijos, kai yra sudaromi akivaizdžiai su turto savininko interesais nesutampantys, ekonomiškai nepagrįsti sandoriai, be kita ko, ir apsunkinant turto disponavimo proceso nustatymą, t. y. tais atvejais, kai nustatytas akivaizdus išankstinis kaltininko ketinimas turtą neteisėtai ir neatlygintinai paversti savo turtu. Kasacinės instancijos teismo praktikoje, sprendžiant dėl baudžiamosios ir civilinės atsakomybės už pasisavinimą atskyrimo, taip pat išaiškinta, jog nukentėjusiojo pažeistų teisių atkūrimo civilinėmis teisinėmis priemonėmis pasunkinimas nėra vienintelis bei esminis kriterijus sprendžiant dėl asmens baudžiamosios atsakomybės už turto pasisavinimą. Sprendžiant dėl BK 183 straipsnio taikymo, į šį kriterijų gali būti atsižvelgiama, tačiau jis negali paneigti būtinųjų objektyviųjų ir subjektyviųjų turto pasisavinimo požymių. Turto pasisavinimo esmė yra tai, kad kaltininkas, veikdamas tiesiogine tyčia, jam patikėtą ar jo žinioje esantį svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su juo kaip su nuosavu ir taip padaro žalos turto savininkui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-378-895/2016, 2K-150-628/2018, 2K-280-648/2018, 2K-132-511/2019). Be kita ko, kasacinės instancijos teismo praktikoje taip pat pripažįstama, jog ir taikos sutarties sudarymas ir pagal ją dalies žalos atlyginimas savaime baudžiamosios atsakomybės nešalina (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187-495/2022).

32. Teisės taikymo aspektu patikrinusi bylos medžiagą ir skundžiamus teismų sprendimus, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su žemesnės instancijos teismų išvada, kad U. D. veiksmai peržengė civilinių teisinių santykių ribas. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuteistoji U. D., eidama UAB „A“ buhalterės pareigas, turėjo realią galimybę disponuoti įmonės banko sąskaita ar bent jau inicijuoti pinigų pervedimus, naudodamasi banko kodų generatoriumi, kuris buvo laikomas jos darbo vietoje. Tai patvirtina ne tik jos pačios parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, bet ir objektyvūs bylos duomenys apie atliktus pinigų pervedimus iš įmonės sąskaitos į jos asmeninę banko sąskaitą. Taigi konstatuotina, kad UAB „A“ turtas buvo ne atsitiktinai gautas ar perleistas civilinio sandorio pagrindu, o buvo patikėtas ar bent jau buvo kaltinamosios žinioje dėl jos einamų pareigų.

34. Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, civilinių ir baudžiamųjų teisinių santykių atribojimui pasisavinimo bylose esminę reikšmę turi kaltininko subjektyvioji pusė – išankstinis ketinimas neteisėtai ir neatlygintinai paversti patikėtą ar jo žinioje esantį svetimą turtą savo turtu. Šiuo atveju toks ketinimas pagrįstai konstatuotas: U. D. sistemingai pervesdavo pinigines lėšas į savo sąskaitą, jų negrąžino, pripažino, kad jas išleido savo reikmėms, ir nepateikė jokių objektyvių duomenų, jog šie pervedimai buvo suderinti su įmonės vadovais ar atitiko teisėtą darbo užmokestį.

36. Konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju nebuvo vien tik darbo užmokesčio nemokėjimo ar netinkamo jo apskaičiavimo situacija, kuri galėtų būti sprendžiama darbo ar civilinės teisės priemonėmis. Priešingai, nustatyta, jog įmonė tam tikru laikotarpiu apskritai nevykdė veiklos, o pinigų pervedimai U. D. naudai vyko be jokio ekonominio ar teisinio pagrindo. Tokios aplinkybės eliminuoja galimybę kvalifikuoti ginčą kaip grynai civilinį ir leidžia daryti išvadą, kad buvo padaryta reali turtinė žala juridiniam asmeniui.

37. Papildomai pažymėtina, kad šiuo atveju pažeistų teisių gynimas civilinėmis ar kitomis teisinėmis priemonėmis faktiškai yra negalimas, nes nukentėjusioji įmonė UAB „A“ yra likviduota, o teisių perėmėjų nėra. Nors ši aplinkybė savaime nėra lemiama sprendžiant dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo, ji dar labiau patvirtina, kad baudžiamosios teisės taikymas nagrinėjamu atveju nebuvo perteklinis, o atitiko ultima ratio principo turinį.

38. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju baudžiamosios teisės taikymas neperžengė ultima ratio principo ribų, nes nustatyti faktiniai duomenys patvirtina, jog nuteistosios veiksmai negalėjo būti vertinami vien civilinės teisės priemonėmis, o jų pavojingumas ir pobūdis lėmė baudžiamosios atsakomybės taikymo būtinybę. Baudžiamoji atsakomybė šiuo atveju buvo taikyta ne formaliai, o nustačius visus būtinus turto pasisavinimo sudėties požymius: svetimo turto patikėjimą ar buvimą kaltinamosios žinioje, tiesioginę tyčią, neteisėtą ir neatlygintiną turto pavertimą savo turtu bei realios žalos padarymą. Taigi, nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės patvirtina tai, kad nuteistoji jai patikėtą svetimą įmonės turtą neteisėtai, neatlygintinai pavertė savo turtu, pažeisdama turto patikėjimo sąlygas, t. y. ėmė elgtis su juo kaip su nuosavu, ir padarė žalos turto savininkui, taigi, pirmosios instancijos teismas patraukdamas U. D. baudžiamojon atsakomybėn, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

39. Atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, jų visumą bei padarė pagrįstą išvadą dėl U. D. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 1 dalyje, aplinkybių, kurias patvirtina byloje esantys įrodymai. Surinkta duomenų visuma yra sujungta į loginę grandinę ir pakankama patvirtinti, kad U. D. kaltę dėl jam inkriminuojamos veikos. Nustatytos esminės faktinės aplinkybės nėra keičiamos. Teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti įrodymų ir daryti kitokias išvadas, nei padarė pirmosios instancijos teismas, ir su jomis sutinka. Teisėjų kolegija nenustatė pirmosios instancijos teismo bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių (tiriant ir vertinant įrodymus) bei teisės taikymo pažeidimų.

42. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kokie konkretūs įrodymai patvirtina BK 222 straipsnio 1 dalies nusikaltimo sudėties požymius, konstatuotina, kad tai neatitinka nuosprendžio turinio. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas identifikavo tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius minėtos nusikalstamos veikos požymius. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog byloje nustatyta: dalies ūkinių operacijų nefiksavimas oficialioje buhalterinėje apskaitoje, paralelinis faktinių pinigų srautų fiksavimas neapskaitiniuose dokumentuose bei buhalterinių dokumentų neišsaugojimas ir nepateikimas, dėl ko nebuvo galima patikrinti realių įmonės UAB „A“ finansų.

45. Konstatuotina, jog nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokie konkretūs įrodymai patvirtina nusikaltimo objektyviuosius požymius. Iš skundžiamo nuosprendžio aiškiai matyti, kad teismas nustatė: dalies ūkinių operacijų nefiksavimą buhalterinėje apskaitoje, reikšmingų buhalterinės apskaitos registrų ir dokumentų nebuvimą, o dėl to – negalimumą nustatyti bendrovės UAB „A“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros už laikotarpį nuo 2017 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. birželio 8 d. Šios aplinkybės tiesiogiai atitinka BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytus padarinius.

46. Darytina išvada, kad specialisto išvadoje esantys duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus, yra įrodymai ir vertinami vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir kiti įrodymai – pagal teisėjo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Vertinant specialisto išvadą, turi būti patikrintas ir įvertintas ne tik jų sąsajumas (liečiamumas) ir leistinumas, bet ir kai kurios kitos aplinkybės, būtent: specialistui pateiktos medžiagos išsamumas, pakankamumas ir kokybiškumas; specialistui pateiktų pradinių duomenų teisingumas; specialistui pateiktos medžiagos ištyrimo visapusiškumas; taikytų metodų mokslinis pagrįstumas ir tinkamumas; ar specialistas neviršijo savo specialių žinių ribų ir ar nesprendė klausimų, kurie viršija jo kompetencijos ribas, ir pan. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į minėtas aplinkybes, todėl pagrįstai vadovavosi pateikta specialisto išvada. Nuteistoji U. D. nuteista padarius nusikalstamą veiką finansų sistemai, todėl tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinis teismas pirmiausia remiasi specialisto išvadomis, nes tai yra duomenys, gauti specialiomis žiniomis pagrįstų tyrimų metu, ir įrodomąja prasme yra vienas iš reikšmingiausių įrodymų nagrinėjant nusikalstamas veikas finansų sistemai.

47. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, kad specialisto išvada buvo vienintelė ir sąlyginė. Be to, apeliaciniame skunde nurodoma, kad specialisto išvada pilna apimtimi, jos nepatikrinus ekspertiniu būdu, negali būti pripažinta tinkamu įrodymu byloje ir vertintina kritiškai, tačiau tai nesudaro pagrindo pateiktą išvadą vertinti kaip nepatikimą. Byloje nustatyta, kad bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus akcininkui A. K. perdavė pati U. D., o šis faktas įtvirtintas jos pasirašytu buhalterinių dokumentų perdavimo–priėmimo aktu. Būtent šių dokumentų pagrindu specialistas atliko ūkinės–finansinės veiklos tyrimą. Tai, kad dalies dokumentų trūko, nediskredituoja specialisto išvados, bet, priešingai, patvirtina nusikalstamos veikos padarinius, nes apskaita buvo tvarkoma taip, kad iš jos nebuvo įmanoma nustatyti realios finansinės padėties.

Dėl veikos mažareikšmiškumo

51. Apeliaciniame skunde suformuluotas alternatyvus prašymas atleisti U. D. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimų, numatytų BK 183 straipsnio 1 dalyje ir BK 222 straipsnio 1 dalyje, pripažįstant šias veikas mažareikšmėmis, tai yra taikant BK 37 straipsnio nuostatas. Minėtas straipsnis nustato, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme.

52. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad nusikaltimas mažareikšmiu laikomas tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nustatytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kai kurių sudėties požymių ypatumo teismas prieina išvadą, kad padarytos veikos pavojingumas nėra didelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme, o baudžiamojo nusižengimo požymių straipsnio dispozicija nenustato. Atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teismas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu. Taigi įstatymu įtvirtintų nuostatų bei teismų praktikos analizė suponuoja išvadą, jog, konstatuojant kaltininko veikos mažareikšmiškumą, turi būti atsižvelgiama į visų veikos – objektyviųjų ir subjektyviųjų – požymių išraišką konkrečiame nusikaltime (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-568/2007, 2K-413-895/2016, 2K-4-689/2019).

53. Vertinant nuteistosios U. D. padarytas BK 37 straipsnio kontekste, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju nėra jokių pagrindų pripažinti jas mažareikšmėmis. Byloje nustatyta, jog nusikalstamos veikos buvo daromos tęstinai, o jų pobūdis rodo sąmoningą, kryptingą ir sistemingą elgesį. Nuteistoji veikė tyčia, suvokė savo veiksmų neteisėtumą ir pavojingumą, turėjo aukštąjį ekonomikos išsilavinimą, todėl puikiai suprato buhalterinės apskaitos teisinį reglamentavimą bei savo pareigas, tačiau vis tiek pasirinko elgtis priešingai įstatymo reikalavimams. Be to, nuteistoji padarė dvi tyčines nusikalstamas veikas – apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą ir pasisavino svetimą turtą, kas rodo ne pavienį pažeidimą, o kompleksinį baudžiamojo įstatymo saugomų vertybių – finansų sistemos skaidrumo ir nuosavybės neliečiamumo – pažeidimą. Pažymėtina ir tai, kad BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika nagrinėjamu atveju yra baigta – nustatyti konkretūs padariniai, t. y. dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo buvo iš dalies neįmanoma nustatyti UAB „A“ tikrosios finansinės padėties. Vien ši aplinkybė savaime eliminuoja galimybę vertinti veiką kaip mažareikšmę. Nuteistosios veiksmai nebuvo nulemti atsitiktinių, išskirtinių ar pavienio neatsargumo aplinkybių – priešingai, jų trukmė, pobūdis ir sistemiškumas rodo padidintą pavojingumo laipsnį. Pripažinus tokias veikas mažareikšmėmis, būtų sudaromos prielaidos formuoti nebaudžiamumo įspūdį ir menkinti baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes.

54. Taigi, aukščiau aptartos aplinkybės, apygardos teismo įsitikinimu, nesudaro pagrindo nuteistosios U. D. padarytos tyčinės nusikalstamas veikas, numatytas BK 183 straipsnio 1 dalyje ir BK 222 straipsnio 1 dalyje, negali būti vertinamos kaip mažareikšmės, todėl nuteistoji negali būti atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnį.

Dėl paskirtos bausmės

55. Nuteistoji ir jos gynėja apeliaciniu skundu prašo priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, todėl teisėjų kolegija privalo patikrinti bylą visa apimtimi, tame tarpe ir, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą skirdamas nuteistajai U. D. bausmę.

56. Aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija, prieš pasisakydama dėl nuteistajai paskirtos bausmės, pirmiausiai pažymi, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-156-487/2020, Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-129-626/2023).

57. Skirdamas bausmes už padarytas nusikalstamas veikas kaltinamiesiems teismas vadovaujasi BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais ir BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais bausmės skyrimo tikslais. Teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį, o skiriama bausmė būtų adekvati padarytai veikai, tai yra bausmė už nusikalstamą veiką atitiktų tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį ir kaltininko asmenybę. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-388/2014; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas). Kita vertus, skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama ir į visuomenės interesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-18-648/2016), tačiau nė vienas iš BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytų bausmės tikslų nelaikytinas pagrindiniu, kitiems skiriant tik papildomą vaidmenį bausmės skyrimo procese, todėl skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama į tikslų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-289/2011). Taigi, turi būti nustatyta tokia aplinkybių visuma, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas, tačiau nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba atvirkščiai – pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-18-648/2016).

58. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė.

59. Nuteistoji U. D. padarė vieną nusikalstamą veiką, susijusią su svetima nuosavybe turtinėms teisėms ir turtiniais interesais, priskirtiną nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis, BK 183 straipsnio 1 dalis) ir vieną nusikalstamą veiką, susijusią su finansų sistema, priskirtiną apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis, BK 222 straipsnio 1 dalis). Už BK 183 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusikaltimo padarymą baudžiamajame įstatyme numatytos alternatyvios bausmės – viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas, laisvės atėmimas iki trejų metų, o už BK 222 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusikaltimo padarymą yra numatytos – baudos, laisvės apribojimo, arešto, laisvės atėmimo iki ketverių metų – bausmės. Teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamąją bylą bei skundžiamą nuosprendį, nenustatė aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą konstatuoti, jog U. D. bausmės skyrimo klausimas buvo išspręstas neteisingai ir ji dėl padarytų nusikalstamų veikų buvo nubausta akivaizdžiai per švelnia ar griežta, teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų neatitinkančia bausme. Skiriant bausmę atsižvelgiama į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, įtvirtintus BK 54 straipsnyje, taip pat teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Pagal kasacinio teismo praktiką, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė ir nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-576/2006, Nr. 2K-477-746/2015, Nr. 2K-253-699/2018, Nr. 2K-123-697/2019, Nr. 2K-26-719/2020, Nr. 2K-213-719/2020).

60. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajai, atsižvelgė į kaltinamosios padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumą, motyvus, tikslus, kaltininkės kaltės formą bei kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat buvo įvertinta U. D. asmenybė, pastebėta, jog nuteistoji anksčiau neteista, taip pat nebausta ir administracine tvarka, yra sukūrusi šeimą bei augina du vaikus. Be to, teismas įvertino tai, kad nenustatyta U. D. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs aukščiau paminėtas aplinkybes pagrįstai konstatavo, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti U. D. skiriant pinigines baudas, kurių dydžiai skirtini mažesni nei BK 183 straipsnio 1 dalyje ir BK 222 straipsnio 1 dalyje sankcijose nurodyti šių bausmių vidurkiai. Taigi, pirmosios instancijos teismas U. D. už BK 183 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką paskyrė 50 MGL dydžio, t. y. 2500 Eur (dviejų tūkstančių penkių šimtų eurų) piniginę baudą, o už BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką paskyrė 100 MGL dydžio, t. y. 5000 Eur (penkių tūkstančių eurų) piniginę baudą. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis minėtos paskirtos baudos bausmės subendrintos ir paskirta galutinė bausmė 120 MGL dydžio t. y. 6000 Eur (šešių tūkstančių eurų) piniginė bauda.

61. Teisėjų kolegijos vertinimu, bausmių skyrimą reglamentuojančios normos pažeistos nebuvo, paskirta galutinė bausmė atitinka bausmės paskirtį bei protingumo ir proporcingumo principų reikalavimus. Todėl nenustačius BK 41 ir 54 straipsnių reikalavimų pažeidimų, U. D. paskirtos galutinės bausmės nėra pagrindo keisti. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamuoju nuosprendžiu U. D. paskyrė teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmes ir jos tinkamai buvo subendrintos taikant dalinį sudėjimo būdą, esant realiajai nusikalstamų veikų sutapčiai.

Dėl nuteistojo G. P. veikos, kvalifikuotos pagal BK 300 straipsnio 1 dalį

62. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. P. gynėjo apeliacinį skundą, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą apeliacine tvarka, konstatuoja, kad apeliacinis skundas yra pagrįstas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis G. P. atžvilgiu naikintinas, priimant išteisinamąjį nuosprendį dėl BK 300 straipsnio 1 dalies.

63. BK 300 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už netikro dokumento pagaminimą, tikro dokumento suklastojimą arba žinomai netikro ar žinomai suklastoto tikro dokumento laikymą, gabenimą, siuntimą, panaudojimą ar realizavimą. Dokumentu laikomas kiekvienas rašytine forma (popieriuje, elektroninėje erdvėje ar kompiuterinėje laikmenoje) padarytas įrašas, įtvirtinantis juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymas, taip pat juridinių faktų ar juridinę reikšmę turinčių aplinkybių įrodymas. Dokumentas – tai įrašas, kurį panaudojus sukeliami ar gali būti sukelti fiziniam, juridiniam asmeniui ar valstybei teisiškai reikšmingi padariniai. Todėl suklastotais ar netikrais dokumentais turėtų būti laikomi tokios formos raštai, kurie yra tinkami melagingam faktui paliudyti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-213-511/2023, 2K-40-813/2025 ir kt.).

64. BK 300 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nusikalstamos veikos sudėtis yra formalioji, t. y. nereikalaujama materialių padarinių atsiradimo, kita vertus, kiekviena nusikalstama veika yra pažeidžiamos baudžiamaisiais įstatymais saugomos visuomenės vertybės, taigi ir dokumentų klastojimu įvairiu mastu pažeidžiami saugomi teisiniai santykiai. BK 300 straipsnio 1 dalyje nustatytomis veikomis kėsinamasi į dokumentų teisinės apyvartos patikimumą ir funkcionalumą. Jos pavojingos tuo, kad netikras ar suklastotas dokumentas gali įtvirtinti teisinėje apyvartoje netikrą informaciją, lemti neteisingų sprendimų priėmimą, suinteresuotų asmenų teisių pažeidimą ir pan. Apie žalą šiai baudžiamojo įstatymo saugomai vertybei ir apie padarytos veikos pavojingumą turi būti sprendžiama, atsižvelgiant į kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes, baudžiamosios atsakomybės taikymo negali lemti vien tik suklastoto dokumento egzistavimas, o veikos pavojingumas negali būti preziumuojamas. Baudžiamosios atsakomybės klausimas tokiais atvejais spręstinas nustatant, ar veika realiai kėsinamasi į valdymo tvarką, ar dėl tokios veikos jai padaroma žala arba kyla tokios žalos atsiradimo grėsmė, šiuo atveju būtina nustatyti, ar tikrovės neatitinkančios informacijos įrašymas į tikrus dokumentus sukėlė teisiškai reikšmingų pasekmių ir pažeidė asmenų teises ar interesus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-230-697/2017). Baudžiamajai atsakomybei taikyti reikalingą pavojingumo laipsnį dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu pasiekia tais atvejais, kai šiomis veikomis daroma įtaka teisiniams santykiams, tuose teisiniuose santykiuose dalyvaujančių asmenų teisėms ir pareigoms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-198-689/2019, 2K-83-648/2020, 2K-173-387/2022, 2K-90-1073/2023, 2K-213-511/2023 ir kt.).

65. Kaip nustatyta byloje, G. P. pirmosios instancijos teismo buvo pripažintas kaltu, dėl to, kad suklastojo netikrą dokumentą, t. y. žinomai netikrą dokumentą pagamino ir jį panaudojo, o būtent, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laikotarpiu, bet ne vėliau kaip 2017 m. spalio 13 d., A. D. paprašius būti fiktyviu UAB „A”, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini) direktoriumi ir jam sutikus, jis iš anksto žinodamas, kad realiai netaps UAB „A” direktoriumi, neperims šios įmonės valdymo bei jokių UAB „A” dokumentų, antspaudo, grynųjų pinigų ir kitų daiktų, suvokdamas savo neteisėtų veiksmų padarinius, t. y., kad dėl jo veiksmų bus patvirtintas bei panaudotas žinomai netikras (tikrovę neatitinkantis) dokumentas, pagamino žinomai netikrą dokumentą, pasirašė 2017 m. spalio 13 d. Prašymo registruoti juridinių asmenų registre formos (JAR-1) blanką, tuo įtvirtino tyrimo metu nenustatyto asmens kompiuterinės technikos pagalba įrašytus žinomai tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad jis – G. P. yra UAB „A“ direktorius, po ko šį žinomai netikrą dokumentą – UAB „A“ 2017 m. spalio 13 d. Prašymo registruoti juridinių asmenų registre formos (JAR-1) blanką – panaudojo, t. y. jį 2017 m. spalio 13 d. registravimui pateikė VĮ Registrų centro Vilniaus filialui, esančiam adresu Lvovo g. 25, Vilniuje. Apygardos teismas įvertinęs visus byloje esančius įrodymus nurodo, kad nors VĮ Registrų centrui pateiktame prašyme nurodyti duomenys neatitiko tikrovės, sprendžiant dėl jo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, būtina nustatyti, ar tikrovės neatitinkančios tokios informacijos įrašymas į prašymą ir jo pateikimas VĮ Registrų centrui sukėlė teisiškai reikšmingų pasekmių ir pažeidė asmenų teises ar interesus, t. y. koks tokių jo atliktų veiksmų pavojingumas.

66. Vertinant G. P. veiksmų pavojingumą, akcentuotina, kad būtina atsižvelgti į tai, kad jo vadovavimo laikotarpis buvo itin trumpas, bendrovė tuo metu realios ūkinės veiklos nevykdė, neturėjo finansinių resursų, nesudarė jokių reikšmingų sandorių, o ginčijamas įrašas VĮ Juridinių asmenų registre nebuvo panaudotas jokiems teisiniams sprendimams priimti ar teisėms bei pareigoms sukurti, pakeisti ar panaikinti. Byloje nėra duomenų, kad dėl šio įrašo būtų buvę pažeisti fizinių ar juridinių asmenų interesai ar kilusi reali tokios žalos grėsmė.

67. G. P. veiksmais buvo tik sudaryta regimybė, kad jis yra UAB „A“ direktorius. Tačiau tokia susidariusi situacija pati savaime jokių realių ir teisiškai reikšmingų padarinių nesukelia. Galima tik hipotetinė situacija, kad, esant tokiam įrašui viešame registre, juo būtų pasinaudota bendraujant su trečiaisiais asmenimis, sudarant sandorius Bendrovės vardu ir pan. Kita vertus, byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių tokius G. P. nusikalstamus ketinimus. Vadinasi, G. P. surašytas ir VĮ Registrų centrui pateiktas prašymas įregistruoti jį kaip įmonės UAB „A“ direktorių, nors žinojo, jog jis neperims šios įmonės valdymo bei jokių UAB „A” dokumentų, antspaudo, grynųjų pinigų ir kitų daiktų, kitaip tariant, kuriame nurodyta tikrovės neatitinkanti informacija, nesiekia baudžiamajai atsakomybei taikyti reikalingo pavojingumo laipsnio, nes tokiais jo veiksmais nebuvo padaryta teisiškai reikšminga įtaka teisiniams santykiams ar tuo labiau juose dalyvaujančių asmenų teisėms ir pareigoms. Nagrinėjamų aplinkybių kontekste svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 223 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta atsakomybė už neteisingų juridinio asmens duomenų ir kitos teiktinos informacijos pateikimą Juridinių asmenų registro duomenų tvarkytojui, Juridinių asmenų dalyvių informacinės sistemos tvarkytojui. Teismas, spręsdamas dėl BK 300 straipsnio 1 dalies taikymo, kiekvienu atveju turi išdėstyti motyvuotas išvadas, kad kaltininko padaryta veika siekia baudžiamajai atsakomybei taikyti reikalingą pavojingumo laipsnį.

68. Byloje esantys rašytiniai įrodymai ir liudytojų parodymai patvirtina, kad UAB „A“ buvo įsteigta 2017 m. spalio 3 d., o Juridinių asmenų registre įregistruota 2017 m. spalio 5 d. Bendrovė buvo įsteigta juridinių asmenų steigimo ir perleidimo (pardavimo) verslo modelio rėmuose, ką patvirtina liudytojų M. M., A. D., A. K. parodymai bei rašytiniai įrodymai. 2017 m. spalio 13 d. buvo sudaryta 100 proc. akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, akcijas UAB „C“ pardavė A. D.. Reali finansinė bazė bendrovės veiklai (paskola, investuotojų pritraukimas) atsirado tik po 2017 m. lapkričio 6 d., t. y. po G. P. įgaliojimų pasibaigimo. Bylos duomenys patvirtina, kad realios prielaidos pradėti UAB „A“ veiklą atsirado tik 2017 m. lapkričio 10 d., gavus A. K. paskolą, o iki tol bendrovės veikla apsiribojo tik formaliais parengiamaisiais veiksmais. Šių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad G. P. vadovavimo laikotarpiu bendrovė nevykdo realios ūkinės komercinės veiklos, o buvo tik parengiamojoje stadijoje. Svarbu tai, kad įrašas Juridinių asmenų registre nebuvo panaudotas jokiems teisiniams sprendimams priimti, nebuvo pagrindu sudaryti sandorius, nesukūrė, nepakeitė ir nepanaikino jokių teisių ar pareigų nei bendrovei, nei tretiesiems asmenims. Byloje nėra duomenų apie realią ar net potencialią žalą, kilusią dėl šio įrašo.

69. Svarbu pažymėti ir tai, kad, kvalifikuojant veiką pagal BK 300 straipsnį, būtina nustatyti ir tiesioginę kaltininko tyčią, t. y. kad jis suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, suprato, kad gamina, klastoja ar disponuoja žinomai netikru ar žinomai suklastotu tikru dokumentu, kuris gali sukelti neigiamų teisinių pasekmių, ir norėjo taip veikti. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad, įrodymų visuma nepatvirtina, kad G. P. suvokė, jog jo veiksmai gali sukelti neigiamų teisinių pasekmių dokumentų teisinei apyvartai, ar kad jis siekė tokių pasekmių. Priešingai, bylos aplinkybės rodo, kad jo sutikimas laikinai eiti vadovo pareigas buvo susijęs su bendrovės steigimo ir akcijų perleidimo procesu, kai reali ūkinė veikla nebuvo vykdoma, o vadovavimas buvo numatytas tik trumpam pereinamajam laikotarpiui. Bylos duomenys patvirtina, kad G. P. pasirašė JAR-1 formą vadovaudamasis akcininko sprendimu, be to, jis neinicijavo jokių sandorių, finansinių operacijų ar kitų veiksmų, galinčių sukelti teisines pasekmes tretiesiems asmenims, tai patvirtina ir byloje esanti UAB „A“ kasos knyga, kurioje 2017 m. spalio 31 d. kasoje buvo 0 Eur. Šios aplinkybės paneigia išvadą, kad G. P. suvokė savo veiksmų pavojingumą ar siekė piktnaudžiauti dokumentų apyvarta. Priešingai, jo veiksmai atitiko įprastą administracinę procedūrą, susijusią su laikinu vadovo paskyrimu naujai įsteigtoje, veiklos nevykdančioje bendrovėje.

70. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad ginčijamas prašymas VĮ Registrų centrui nebuvo panaudotas siekiant sukelti ar sukėlus teisiškai reikšmingų padarinių, o G. P. veiksmai nepasiekė BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto baudžiamajai atsakomybei taikyti būtino pavojingumo laipsnio. Taip pat neįrodyti šios nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės požymis – tiesioginė tyčia.

71. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, neįvertino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos dėl dokumentų klastojimo pavojingumo vertinimą ir nepagrįstai G. P. pripažino kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 14 d. nuosprendis, remiantis BPK 329 straipsnio 1 punktu, naikinamas, nes G. P. nepadarė veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalis, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Nuteistojo G. P. gynėjo advokato Vytauto Ptašinskio apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 14 d. nuosprendžio dalį, kuria G. P. pripažintas kaltu už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalyje, padarymą, ir jam paskirta 70 MGL (2636,20 eurų) dydžio baudos bausmė, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą –

G. P., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 329 straipsnio 1 punktu, išteisinti, nes nepadaryta numatyta veika, numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalyje, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nuteistosios U. D. ir jos gynėjos advokatės Vaidos Gulbinienės apeliacinį skundą atmesti.

Likusią Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 14 d. nuosprendžio dalį palikti galioti nepakeistą.

Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.