Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Linas Šiukšta rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistojo G. Š. gynėjo advokato Ruslano Mazurovo skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 24 d. nutarties, kuria netenkintas nuteistojo gynėjo pareiškimas dėl G. Š. suėmime išbūto laiko baudžiamojoje byloje Nr. 1-28-468/2014 įskaitymo į Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-31-195/2018 paskirtą bausmę.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

2. Vilniaus apygardos teisme 2020 m. balandžio 6 d. buvo gautas nuteistojo G. Š. gynėjo advokato R. Mazurovo pareiškimas, kuriame prašoma į Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-31-195/2018 G. Š. paskirtą bausmę įskaityti jo suėmime išbūtą laiką nuo 2010 m. birželio 23 d. iki 2013 m. kovo 15 d. kitoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-28-468/2014, kurioje G. Š. atžvilgiu Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 22 d. priėmė išteisinamąjį nuosprendį dėl visų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. balandžio 24 d. nuosprendžiu pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį paliko nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

II. Skundo aukštesniajam teismui argumentai

4. Nuteistojo G. Š. gynėjas advokatas R. Mazurovas skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 24 d. nutartį panaikinti ir į Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-31-195/2018 G. Š. paskirtą bausmę įskaityti kitoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-28-468/2014 jam taikyto kardomojo kalinimo (suėmimo) laiką.

4.1. Skunde nurodoma apie baudžiamojo proceso paskirtį, nurodoma ir apie teisingumo ir teisės į teisingą teismą principus, apie tai, kad šiuos principus dėstoma Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarime.

4.2. Skunde dėstomos Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1S-376-307/2017 ir Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-545-271/2019. Nuteistojo gynėjo nuomone, G. Š. atveju susiklostė analogiška situacija kaip ir nurodytuose baudžiamosiose bylose, jam ženkliai apsunkinta ir pabloginta teisinė padėtis, todėl į Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę įskaitytinas kitoje baudžiamojoje byloje, kurioje priimtas Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 22 d. išteisinamasis nuosprendis, suėmime išbūtas laikas nuo 2010 m. birželio 23 d. iki 2013 m. kovo 15 d.

5. Atsiliepimų į skundą, pareiškimų dėl nušalinimo, prašymų negauta.

III. Aukštesniojo teismo argumentai ir išvados

6. Nuteistojo G. Š. gynėjo advokato R. Mazurovo skundas atmetamas. Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama galioti.

7. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 24 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją nuteistojo gynėjo skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Skunde nurodyti teiginiai yra identiški apygardos teismui pateiktame pareiškime nurodytiems teiginiams, kuriuos teismas jau išsamiai išnagrinėjo ir motyvuotai juos atmetė.

8. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 361 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas nuosprendžio vykdymo metu turi teisę išspręsti dėl nuosprendžio kylančias abejones, jeigu jas išsprendus nepakeičiama nuosprendžio esmė. To paties BPK straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas turi teisę priimti sprendimą įskaityti kardomąjį kalinimą į bausmės atlikimo laiką, jeigu kardomasis kalinimas teismo nuosprendžiu neįskaitytas arba įskaitytas netiksliai.

9. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-31-195/2018 G. Š. buvo nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį. Šiuo nuosprendžiu jam paskirta laisvės atėmimo bausmė 11 metų. Į paskirtą bausmę įskaitytas šioje baudžiamojoje byloje G. Š. laikino sulaikymo laikas nuo 2015 m. gegužės 16 d. iki 2015 m. gegužės 18 d. ir kardomojo kalinimo (suėmimo) laikas nuo 2015 m. gegužės 22 d. iki 2016 m. vasario 22 d.

10. Ankstesniu Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 22 d. nuosprendžiu kitoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-28-468/2014 pagal BK 249 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 4 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 4 dalį ir 135 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus, 25 straipsnio 4 dalį ir 146 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 4 dalį ir 263 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 4 dalį ir 181 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 4 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 4 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 4 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 25 straipsnio 4 dalį ir 146 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 4 dalį ir 284 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 4 dalį ir 181 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 4 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 4 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 4 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 4 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį G. Š. buvo išteisintas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Išteisinamasis nuosprendis įsiteisėjo 2017 m. balandžio 24 d. Šioje baudžiamojoje byloje BPK 140 straipsnio tvarka G. Š. buvo sulaikytas 2010 m. birželio 23 d., Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, kurios terminas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo ir Vilniaus apygardos teismo nutartimis buvo pratęstas iki 2013 m. kovo 15 d.

11. Nuteistojo gynėjas prašo į G. Š. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-31-195/2018 paskirtą bausmę įskaityti ir kitoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-28-468/2014, kurioje Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 22 d. nuosprendžiu G. Š. buvo išteisintas, taikytą kardomąjį kalinimą.

12. BK 66 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kalinimas (suėmimas), privalo jį įskaityti į paskirtą bausmę. Iš pačios šio baudžiamojo įstatymo dispozicijos matyti, jog joje nurodoma apie suėmimo laiko įskaitymą tik į bausmę, paskirtą toje pačioje byloje. Be to, į bausmę įskaitomas tik suėmimas, taikytas asmeniui irgi tik toje pačioje byloje. Tokias pačias išvadas galima daryti ir iš baudžiamojo proceso įstatymų nuostatų. BPK 307 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodoma, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, jo rezoliucinėje dalyje teismas turi nurodyti sprendimą dėl suėmimo įskaitymo į bausmės laiką, kai tam yra pagrindas. BPK 255 straipsnis nustato bylos nagrinėjimo ribas. Šio BPK straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinimų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Todėl akivaizdu, kad į bausmės laiką nuteistajam gali būti įskaitytas tik tas jo suėmimo laikas, kuris asmeniui buvo taikomas tik dėl nusikalstamų veikų, dėl kurių byla buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje.

13. Nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-31-195/2018 į nuteistajam G. Š. paskirtą bausmę pagrįstai ir teisingai įskaitė būtent tą kardomojo kalinimą laiką, kuris jam buvo taikomas šioje baudžiamojoje byloje. Tuo tarpu, į šią bausmę įskaityti jo sulaikymo ir kardomojo kalinimo (suėmimo) laiką kitoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-28-468/2014 nėra teisinio pagrindo. Skundžiamoje nutartyje teismas teisingai nurodė, kad aplinkybė, jog asmuo, šiuo atveju G. Š., vienoje byloje buvo suimtas, o vėliau išteisintas, nereiškia, jog jo kardomasis kalinimas privalomai turi būti įskaitytas į bausmės laiką bet kurioje kitoje byloje, kurioje priimamas apkaltinamasis nuosprendis.

14. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nagrinėjamu atveju šios dvi baudžiamosios bylos tarpusavyje nėra susijusios, jos nebuvo išskiriamos arba sujungiamos. Šiose tarpusavyje nesusijusiose bylose G. Š. taikyto kardomojo kalinimo laikotarpiai irgi skiriasi, tarpusavyje nepersipina laiko atžvilgiu. Ankstesnėje baudžiamojoje byloje, kurioje išteisintas G. Š., paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo terminas buvo tęsiamas iki 2013 m. kovo 15 d., o tuo tarpu vėlesnėje kitoje baudžiamojoje byloje, kurioje priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jis buvo sulaikytas tik 2015 m. gegužės 16 d., o jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas nuo 2015 m. gegužės 22 d.

15. Priešingai nei nurodoma skunde, šiuo atveju nėra susiklosčiusi analogiška situacija kaip gynėjo nurodomose bylose. Skunde dėstomoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 1S-376-307/2017 nurodyta, kad nuteistojo atžvilgiu tuo pačiu metu buvo atliekami du ikiteisminiai tyrimai ir priimti atskiri sprendimai teisminiuose procesuose. Viename iš tų procesų buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis ir nuteistasis buvo pasiųstas atlikti laisvės atėmimo bausmę, tuo pagrindu kitame procese jam buvo panaikinta kardomoji priemonė – suėmimas, jos terminas buvo pratęstas prieš pat apeliacinės instancijos teismui priimant išteisinamąjį nuosprendį, todėl neišsprendus klausimo dėl bylų sujungimo, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad tokiu būdu buvo ženkliai apsunkinta ir pabloginta nuteistojo teisinė padėtis. Kitame skunde nurodytame Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-545-271/2019 už analogišką nusikalstamą veiką nuteistajam į bausmės laiką buvo įskaityta ir likusi dalis laiko, išbūto kardomajame kalinime kitoje baudžiamojoje byloje, kurioje nuspręsta laikyti, kad nuteistasis atliko bausmę, nes į ją buvo įskaitytas toje byloje taikytas kardomasis kalinimas. Tačiau toks kitoje byloje suėmime išbūto laiko įskaitymas į bausmę negali būti laikomas jau įtvirtinta ir galiojančia teismine praktika. Dėl paminėto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo šioje nutartyje nebus pasisakoma.

16. Apygardos teismas, nagrinėdamas analogišką nuteistojo gynėjo pareiškimą (skundą), teisingai nurodė, kad patenkinęs tokį nuteistojo gynėjo prašymą vien tik nurodytu motyvu, teismas pats pažeistų įstatymų reikalavimus, o taip pat ir patį teisingumo principą. Teismas pagrįstai nurodė, kad BPK 44 straipsnyje yra išdėstyti asmens teisių apsaugos baudžiamojo proceso metu užtikrinimo pagrindai. Šio BPK straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad kiekvienas asmuo, kuris buvo nepagrįstai sulaikytas ar suimtas, turi teisę į žalos atlyginimą įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-360/2009, Nr. 2K-102/2011). Todėl pritartina apygardos teismo nuomonei, kad šią įstatyme numatytą teisę kaip tik ir turėjo nuteistasis G. Š., kuris kitoje baudžiamojoje byloje Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 22 d. nuosprendžiu buvo išteisintas. Šios įstatymu garantuotos teisės realizavimas kaip tik ir reikštų teisingumo principo įgyvendinimą.

17. Aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį į tai, kad skunde nurodomi teiginiai jau buvo įvertinti ir atmesti nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1-31-195/2018 Lietuvos apeliaciniame teisme ir Lietuvos Aukščiausiame Teisme. Apeliacinės ir kasacinės instancijos teismai taip pat padarė išvadą, kad nėra jokio teisinio pagrindo į Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu G. Š. paskirtą bausmę įskaityti jo kardomojo kalinimo laiką kitoje baudžiamojoje byloje.

18. Nuteistojo G. Š. gynėjo skundas atmetamas ne tik todėl, kad suėmime išbūto laiko įskaitymas į kitoje byloje paskirtą bausmę prieštarauja baudžiamajam įstatymui bei galiojančiai teismų praktikai. Šiuo konkrečiu atveju gynėjo prašymas įskaityti suėmimo laiką į bausmę iš viso negalėjo būti tenkinamas BPK 361 straipsnio nustatyta tvarka. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas nuosprendžio vykdymo metu turi teisę išspręsti dėl nuosprendžio kylančias abejones, jeigu jas išsprendus nepakeičiama nuosprendžio esmė. Apie tai prašyme ir dabar nagrinėjamame skunde pažymi pats gynėjas. Tuo tarpu nustatyta, kad dėl to paties klausimo, t. y. dėl kitoje byloje išbūto suėmime laiko įskaitymo į bausmę nuteistasis jau buvo apeliacine tvarka apskundęs Vilniaus apygardos 2018 m. gegužės 31 d. nuosprendį. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. gegužės 29 d. nuosprendžiu apeliacinį skundą atmetė. Šiame nuosprendyje išsamiai išdėstyti G. Š. skundo atmetimo motyvai ir išaiškinta, kodėl į jam paskirtą bausmę negalėjo būti įskaitomas suėmime kitoje byloje išbūtas laikas. Tai reiškia, kad dar kartą tas pats klausimas jau nuosprendžio vykdymo metu apskritai negali būti sprendžiamas, nes tai pakeistų šioje byloje priimto Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžio esmę.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo G. Š. gynėjo advokato Ruslano Mazurovo skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 24 d. nutartį.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.