Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

4. Atsakovas V. Ž. pareiškė priešieškinį ieškovui M. B. dėl transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo, prašydamas nutraukti 2019 m. liepos 30 d. šalių sudarytą transporto priemonės Lexus RX 400h, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartį ir taikyti restituciją. Atsakovas nurodė, kad ieškovas įsigijo tinkamą dalyvauti kelių eisme automobilį, jokia informacija apie nurodytą automobilį pirkimo-pardavimo metu nuo pirkėjo nebuvo nuslėpta. Ieškovui pradėjus reikšti pretenzijas dėl automobilio kokybės, atsakovas pasiūlė grąžinti minėtą transporto priemonę ir priimti atgal sumokėtus pinigus, tačiau ieškovas pasiūlymo nepriėmė ir kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 11 711,81 Eur, nes tokia pinigų suma reikalinga atlikti transporto priemonės remontą Lexus autorizuotame autoservise. Pagrindinė pretenzija keliama dėl parūdijusio transporto priemonės kėbulo. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas nėra suremontavęs automobilio, atsakovas nurodė, jog ieškovo keliamas reikalavimas grindžiamas ne turėtais remonto kaštais, o siekiu atlikti tariamą remontą pardavėjo sąskaita. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas teigia, jog transporto priemonė yra netinkama eksploatacijai, tačiau kartu atsisako nutraukti sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį, atsakovas nurodė neturintis kitos išeities, kaip reikšti priešieškinį dėl pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo ir restitucijos taikymo. Atsakovo teigimu, ieškovas elgiasi nesąžiningai ir tolimesnis sutarties galiojimas gali sukelti neproporcingos žalos atsakovui, ypač atsižvelgiant į ginčo transporto priemonės pirkimo-pardavimo kainos (5 800 Eur) ir prašomos priteisti numatomo remonto įkainavimo sumos (11 407,81 Eur) santykį.

7. Teismo posėdžio metu ieškovas palaikė patikslintus ieškinio reikalavimus, rėmėsi procesiniuose dokumentuose nurodytomis aplinkybėmis ir išdėstytais argumentais, prašė priešieškinį atmesti. Ieškovas paaiškino, kad pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu pardavėjas patvirtino, jog automobilis defektų neturi, prieš mėnesį buvo atlikta automobilio techninė apžiūra, automobilis išoriškai atrodė gerai, bandomojo važiavimo metu jokių trūkumų nepastebėta. Po įsigijimo patikrinus automobilį autoservise paaiškėjo daugiau trūkumų, dėl kurių automobilio negalima naudoti, ką patvirtinta UAB ,,Auresa“ parengtas defektavimo aktas. Dėl to reiškiamas reikalavimas padengti automobilio remonto išlaidas. Šiuo metu automobilis nėra remontuotas. Jis važiuoja ir dabar, tačiau techninės apžiūros nepraeitų. Pabrėžė, kad už automobilį sumokėjo daugiau, negu nurodyta pirkimo-pardavimo sutartyje.

9. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas prašė ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti, rėmėsi procesiniuose dokumentuose nurodytomis aplinkybėmis ir išdėstytais argumentais. Nurodė, kad ieškovas nepagrįstai reikalauja atlyginti būsimas išlaidas, nes jokių išlaidų automobilio remontui patirta nebuvo. Taigi, ieškinys reiškiamas dėl neegzistuojančios žalos atlyginimo. Nėra įrodytas pagrindinis ieškovo argumentas, kad automobilio negalima naudoti pagal paskirtį, nes šiuo automobiliu ieškovas grįžo iš Vilniaus į Panevėžį, t. y. juo buvo galima naudotis pagal paskirtį. Techninė apžiūra automobiliui buvo atlikta 2019 m. birželio 4 d. ir nėra duomenų, kad automobilis neatitinka techninių reikalavimų šiuo metu. Įstatymas nenustato naudoto daikto defektų prezumpcijos – juos turi įrodyti ieškovas. Ieškovas negalėjo nesuprasti ir nežinoti, kad 14 metų naudota transporto priemonė negali atitikti naujo daikto reikalavimų. Defektavimo akte nurodyti ne paslėpti trūkumai, o aplinkybės, kurios atsiranda dėl natūralaus daikto naudojimo ir dėvėjimosi. Nenurodyta paslėptų trūkumų – tai eiliniai transporto priemonės naudojimo darbai. Pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo ginčijama, todėl šalims yra galiojanti. Pabrėžė, kad pretenzijoje ieškovas prašė restitucijos. Atsakovas su tuo sutiko, tačiau iškilo esminis nesutarimo klausimas – 1 600 Eur skirtumas, kurį sumokėti ieškovas pareikalavo nutraukiant sutartį. Iš tiesų abi šalys sutinka su restitucija, tačiau nesutaria dėl sumų: atsakovas sutinka grąžinti sutartyje nurodytą sumą, o ieškovas reikalauja daugiau. Ieškovas iš esmės pripažino priešieškinio pagrįstumą, nes vienintelis argumentas priešieškinio netenkinti yra tai, jog priešieškinis paduotas ne laiku. Atsakovo atstovas nurodė, kad atsakovas taip pat negavo to, ko tikėjosi iš sutarties: gauti pinigus ir nedalyvauti teismuose. Jo teisėti lūkesčiai taip pat paneigti. Atsakovas elgiasi sąžiningai, reikalaudamas grąžinti transporto priemonę ir pinigus ieškovui, o ieškovas reiškia neproporcingus ir neprotingo dydžio reikalavimus atsakovui, ką atspindi automobilio pardavimo kainos ir remonto išlaidų santykis. Ieškovas siekia gauti daugiau, nei įdėjo – tai nesąžiningumas. Be to, atsakovo atstovo teigimu, ieškovo nesąžiningumą rodo ir tai, jog tik baigiamųjų kalbų metu imtas kelti klausimas dėl sutarties suklastojimo.

10. Teismo posėdžio metu atsakovas prašė ieškinį atmesti. Papildomai paaiškino, kad ginčo automobilį pardavė netrukus po jo įsigijimo, nes automobilis jam naudotis buvo per aukštas, dėl sveikatos būklės jam buvo sunku į jį įlipti ir išlipti. Atsakovas nurodė perdavęs automobilį sūnui, kad šis pasirūpintų automobilio pardavimu. Atsakovas nurodė už parduotą ginčo automobilį gavęs 5 800 Eur. Pirkimo-pardavimo sutartyje yra įrašyta tikroji už automobilį gauta suma. Taip pat nurodė, kad siūlė pirkėjui grąžinti automobilį ir pinigus, tačiau pastarasis nesutiko, reikalavo sumokėti daugiau pinigų, nei pardavėjas buvo gavęs.

13. Reikalavimai pagal pirkimo–pardavimo sutartį perduodamo daikto kokybei reglamentuoti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.333 straipsnyje. Pardavėjas privalo perduoti pirkėjui daiktus, kurių kokybė atitinka pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas bei daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus, o jeigu daiktų kokybė sutartyje neaptarta, tai pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, kad juos būtų galima naudoti tam, kam jie paprastai naudojami (CK 6.333 straipsnio 1, 4 dalys). Laikoma, kad daiktai neatitinka kokybės reikalavimų, jeigu jie neturi tų savybių, kurių pirkėjas galėjo protingai tikėtis, t. y. kurios būtinos daiktui, kad jį būtų galima naudoti pagal įprastinę ar specialią paskirtį (CK 6.333 straipsnio 6 dalis).

14. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad CK 6.333 straipsnio 2 dalyje atskleistas daikto kokybės garantijos turinys – tai pardavėjo pareiga garantuoti pirkėjui, kad daiktai atitinka sutarties sąlygas ir kad sutarties sudarymo metu nėra paslėptų daiktų trūkumų, dėl kurių daikto nebūtų galima naudoti tam tikslui, kuriam pirkėjas jį ketino naudoti, arba dėl kurių daikto naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas, apie tuos trūkumus žinodamas, arba apskritai nebūtų to daikto pirkęs, arba nebūtų už jį tiek mokėjęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-182/2009; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-530/2010; 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-360-969/2016; 2017 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-695/2017; 2020 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-193-421/2020; kt.).

15. Parduodamas naudotas daiktas dėl natūralaus nusidėvėjimo, ankstesnio naudojimo sąlygų (intensyvumo ir kt.) savo kokybės savybėmis gali skirtis nuo analogiško naujo daikto, dėl ko galima tikėtis mažiau efektyvios ir trumpesnės jo naudojimo trukmės, tačiau ir toks daiktas turi būti tinkamas naudoti pagal paskirtį. Daikto tinkamumas naudoti pagal paskirtį neturi būti suprantamas kaip įmanomumas jį naudoti, nors ir patiriant dėl to didelius nepatogumus, įvairaus pobūdžio trikdžius ar papildomas sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345-248/2017; 2020 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-193-421/2020). Dėl reikalavimų parduodamo naudoto daikto kokybei kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, pirma, kadangi CK nenustato specialių naudoto daikto pardavimo sąlygų, pardavėjas ir naudoto daikto pardavimo atveju pagal sutartį ir CK atsako už bet kokį neatitikimą, kuris buvo nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momentu, net jeigu toks neatitikimas paaiškėja vėliau (CK 6.327 straipsnio 3 dalis), t. y. pardavėjas užtikrina, kad parduodamas naudotas daiktas, jei sutartyje nenustatyta kitaip, atitinka įprastus reikalavimus. Antra, sprendžiant dėl parduodamo naudoto daikto kokybės, turi būti įvertinta, ar parduotas naudotas daiktas buvo galimas naudoti pagal paskirtį ne tik pardavimo metu, bet ir tam tikrą laiką po to. Trečia, turi būti nustatyta, ar dėl natūralaus tokio daikto nusidėvėjimo parduodamo naudoto daikto kokybės pokytis, lyginant jį su analogišku nauju daiktu, yra savaime suprantamas, atsižvelgiant į jo naudojimo trukmę ir sąlygas, bet kuriam vidutiniam pirkėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-1075/2018; 2020 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-193-421/2020).

16. CK 6.333 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą pardavėjo atsakomybės už parduodamo daikto kokybę prezumpciją pardavėjas gali paneigti įrodęs, kad daikto trūkumai atsirado po daiktų perdavimo pirkėjui dėl to, jog pirkėjas pažeidė daikto naudojimo ar saugojimo taisykles, dėl trečiųjų asmenų kaltės ar nenugalimos jėgos.

17. Kasacinis teismas savo praktikoje taip pat yra pasisakęs dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo šalims tokio pobūdžio bylose. Išaiškinta, kad sprendžiant dėl parduoto daikto kokybės, pirkėjas turi įrodyti parduoto daikto trūkumų faktą, t. y. kad parduotas daiktas neatitinka sutartyje nustatytų kokybės, kiekio ir kitų kriterijų, o jei sutartyje nurodymų nėra, – įprastų reikalavimų (CK 6.327 straipsnio 1 dalis), kad jo negalima naudoti pagal paskirtį, kad jis neatitinka kokybės reikalavimų, reiškiamų tokio pobūdžio daiktams, ir kad pirkimo metu jis nežinojo ir jam negalėjo būti žinoma apie parduoto daikto trūkumus. Tačiau aplinkybes, kad parduoto daikto trūkumai atsirado po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ar dėl pirkėjo kaltės, kad šie trūkumai nepriklauso nuo priežasčių, atsiradusių iki daikto pardavimo, kad pirkėjas, kaip bet kuris vidutinis ir atidus pirkėjas, turėjo žinoti apie galimus parduodamo daikto trūkumus ir pan., t. y. tas, kurios mažina pardavėjo atsakomybę už parduoto daikto kokybę, turi įrodinėti pardavėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-505-686/2016; 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-326-701/2020).

18. Atsižvelgiant į nurodytus išaiškinimus, ieškovas, kaip pirkėjas, turėjo įrodyti parduoto daikto – automobilio – trūkumų faktą, t. y. kad automobilis neatitinka sutartyje nustatytų ar įprastai tokio pobūdžio daiktams keliamų kokybės reikalavimų, dėl kurių automobilio negalima naudoti pagal paskirtį, arba dėl kurių automobilio naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas jo nebūtų pirkęs, arba nebūtų už jį tiek mokėjęs, ir kad pirkimo metu ieškovas nežinojo ir negalėjo žinoti apie parduoto automobilio trūkumus (CPK 178 straipsnis). Taigi, ieškiniui pagrįsti turi būti įrodyta, kad automobilio trūkumai buvo, kad jie buvo reikšmingi ir gali būti laikomi paslėptais trūkumais.

19. Pažymėtina, kad nurodytiems klausimams išspręsti esminę reikšmę turi šalių rodinėjimo pareigos vykdymas ir įrodymų vertinimo taisyklės. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013; kt.). Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008). Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti, turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-684/2017; 2019 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-5-611/2019). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta ir tai, jog bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas, tačiau svarbu, kad viena ar kita prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, ir atitinkamai būtų pagrįsta, kad priešingos prielaidos tikimybė yra mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2006; 2007 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2007; 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008; 2009 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2009; 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017, 2017 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-330-916/2017, kt.). Tuo tarpu šalys, vadovaujantis rungimosi ir dispozityvumo principais, turi įstatyme įtvirtintą įrodinėjimo pareigą, pagal kurią kiekviena privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi (CPK 12, 13, 178 straipsniai).

20. Ieškovas ginčo automobilio trūkumų buvimo faktą įrodinėjo pateikdamas UAB ,,Auresa“ 2019 m. rugpjūčio 1 d. defektavimo aktą (b. l. 13) su automobilio diagnostikos priedais (b. l. 10-12), fotonuotraukas (b. l. 44-55), UAB ,,Auresa“ 2019 m. rugsėjo 25 d. remonto sąmatą (b. l. 26-27), taip pat remdamasis liudytojo N. A. (UAB ,,Auresa“ serviso vadovo) parodymais teismo posėdžio metu.

21. Iš atsakovo procesinių dokumentų ir atsakovo atstovo paaiškinimų teismo posėdžių metu matyti, kad atsakovas paties šių trūkumų buvimo fakto neginčijo ir nepateikė jokių duomenų, kurie paneigtų ieškovo pateiktuose rašytiniuose dokumentuose fiksuotus automobilio trūkumus (CPK 178 straipsnis). Prašydamas atmesti ieškinį, atsakovas pabrėžė trūkumų pobūdį, t. y. tai, jog jie, atsakovo teigimu, buvo natūralaus dėvėjimosi rezultatas ir tikėtini, atsižvelgiant į automobilio amžių bei ridą, be to, nelaikytini paslėptais trūkumais. Taip pat atsakovas rėmėsi aplinkybe, kad ginčo automobilis atliko tiesioginę funkciją – važiavo, ir buvo galiojanti jo techninė apžiūra.

22. Atsižvelgiant į tai, laikytina nustatyta, kad ginčo automobilis turėjo UAB ,,Auresa“ 2019 m. rugpjūčio 1 d. defektavimo akte nurodytus trūkumus (CPK 185 straipsnis). Įvertinus aplinkybę, jog ginčo automobilis ieškovui parduotas 2019 m. liepos 30 d., o defektavimo aktas surašytas praėjus dviem dienom po to, labiau tikėtina, jog nurodyti trūkumai atsirado iki ginčo automobilio pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo. Atsakovas, nors ir nurodė esant abejonių, ar ieškovas automobilį naudojo atsakingai bei tausojančiai, tačiau šių savo abejonių plačiau neįrodinėjo ir jas pagrindžiančių duomenų į bylą neteikė (CPK 178 straipsnis). Taigi, defektavimo akte nurodytų trūkumų buvimo faktas pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu pripažintinas įrodytu.

23. Nustačius ginčo automobilio trūkumus, spręstinas klausimas dėl to, ar šie defektai (ar bent vienas iš jų) gali būti laikomi esminiais, dėl kurių automobilis negali būti naudojamas pagal paskirtį arba dėl kurio automobilio naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas, apie šį trūkumą žinodamas, arba apskritai nebūtų to daikto pirkęs, arba nebūtų už jį tiek mokėjęs. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad automobilio kokybės reikalavimai apima ne tik jo gebėjimą važiuoti, tačiau sprendžiant dėl automobilio atitikties jo paskirčiai, taip pat yra svarbu, ar jis atitinka automobiliui keliamus techninius reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-701/2017). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių 15 punkte įtvirtintas draudimas vairuoti techniškai netvarkingą, transporto priemonėms keliamų techninių reikalavimų neatitinkančią transporto priemonę. Reikalavimai, kuriuos turi atitikti Lietuvos Respublikos kelių eisme dalyvaujančios ir privalomajai techninei apžiūrai teikiamos motorinės transporto priemonės, yra nustatyti Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 2B-290. Iš šiuo įsakymu patvirtintų Techninių motorinių transporto priemonių ir jų priekabų reikalavimų nuostatų matyti, kad dalis ginčo automobiliui nustatytų trūkumų, pavyzdžiui, automobilio trūkumai, apibrėžti 2019 m. rugsėjo 25 d. remonto sąmatos pozicijose Nr. 1 (stipriai korozijos paveikta ir nesandari išmetimo sistema, per sujungimus leidžia išmetamąsias dujas); Nr. 2 (pavarų dėžės nesandarumas, leidžia alyvą); Nr. 6 (linkę galinės pakabos išilginės svirtys); Nr. 19 (alyvos pratekėjimas iš variklio); Nr. 20 (alyvos pratekėjimas iš galinio reduktoriaus); Nr. 23 (stipriai paveiktas korozijos automobilio dugnas, slenksčiai (prarūdiję kiaurai) ir visos pakabos detalės), galėtų būti pripažinti ir laikomi dideliais arba pavojingais trūkumais. Didelis trūkumas apibrėžtas kaip toks, dėl kurio gali pablogėti transporto priemonės sauga, kuris gali daryti poveikį aplinkai arba dėl kurio gali kilti pavojus kitiems kelių eismo dalyviams; pavojingas trūkumas – kaip keliantis tiesioginį ir neišvengiamą pavojų kelių eismo saugai. Šias aplinkybes ir nurodytų trūkumų pobūdį, t. y. tai, jog jie vertintini kaip sudarantys kliūtis pripažinti automobilį atitinkančiu techninius reikalavimus, patvirtino ir teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas šioje srityje specialių žinių turintis N. A. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, kad dalis nustatytų automobilio trūkumų sudaro kliūtis patikimai naudoti automobilį pagal paskirtį, todėl pripažintini daikto trūkumais, dėl kurių automobilio naudingumas sumažėja taip, jog pirkėjas, žinodamas tokį trūkumą, turėtų pagrindą iš esmės kitaip svarstyti dėl jo įsigijimo ar kainos.

24. Šios išvados nepaneigia atsakovo teiginiai, jog pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu galiojo automobilio techninės apžiūros kortelė, todėl automobilis laikytinas tinkamos naudoti kokybės. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad techninės apžiūros talonas patvirtina transporto priemonės būklę jos apžiūros atlikimo metu. Dėl to galimos situacijos, kai dėl objektyvių ar subjektyvių aplinkybių iki transporto priemonės techninės apžiūros galiojimo pabaigos jos techninė būklė pasikeičia (transporto priemonė tampa techniškai netvarkinga) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-701/2017). Vien konstatuoti faktą, kad automobiliui buvo atlikta techninė apžiūra ir automobilis pripažintas tinkamu eksploatacijai, nepakanka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-159/2003). Taigi, aplinkybė, jog automobilis buvo praėjęs techninę apžiūrą, vertintina bendrame įrodymų kontekste ir, nesant pateiktos papildomos medžiagos, nepaneigia 2019 m. rugpjūčio 1 d. defektavimo akte ir 2019 m. rugsėjo 25 d. remonto sąmatoje nurodytų trūkumų buvimo fakto. Pažymėtina, kad kai kurie iš šių trūkumų, pavyzdžiui, remonto sąmatos punktas Nr. 17 (neveikia hibridinės sistemos alyvos siurblys), privalomos techninės apžiūros metu nėra tikrinami, tačiau yra pakankami rimti gedimai, sukeliantys ženklių papildomų išlaidų.

25. Atsakovas minėjo, jog jam ieškovo nurodyti automobilio trūkumai nebuvo žinomi, tačiau, kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, iš CK 6.327 straipsnio nuostatų akivaizdu, kad pardavėjo žinojimas apie parduoto daikto trūkumus nėra privaloma pardavėjo atsakomybės už parduoto daikto trūkumus sąlyga ir šiuo atveju ieškovas (pirkėjas) neprivalo įrodyti, kad pardavėjas žinojo apie minėtus trūkumus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-159/2003; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-1075/2018). Įstatyme nustatytos pardavėjo pareigos garantuoti parduodamo daikto kokybę ir atskleisti pirkėjui informaciją apie daikto būklę nepaneigia paties pardavėjo nežinojimas apie daikto būklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-193-421/2020). Taigi, aplinkybė, jog apie automobilio defektus atsakovas galimai nežinojo, pati savaime nepaneigia atsakovo, kaip pardavėjo, prievolių perduoti tinkamos (aptartos) kokybės daiktą.

26. Kita vertus, nemaža dalis UAB ,,Auresa“ defektavimo akte ir remonto sąmatoje nurodytų ginčo automobilio trūkumų nepripažintini reikšmingais CK 6.333 straipsnio prasme, nes jie yra natūraliai dėl automobilio naudojimo ir neišvengiamo dėvėjimosi atsirandantys eksploataciniai poveikiai, apie kurių galimą buvimą, atsižvelgiant į automobilio amžių bei ridą, suvoktų ar turėtų suvokti bet kuris vidutinis apdairus pirkėjas, pirkdamas naudotą daiktą (pavyzdžiui, remonto sąmatos punktai Nr. 5 (suplyšę pakabos svirčių guminės įvorės), Nr. 8 (korozijos paveikti stabdžių diskai), Nr. 9 (sudilusios stabdžių kaladėlės). Šią aplinkybę patvirtino ieškovo prašymu liudytoju apklaustas specialių žinių turintis N. A. Taip pat, kaip patvirtino šis liudytojas, dalis nurodytų trūkumų (pavyzdžiui, remonto sąmatos punktai Nr. 3, 4 (suplyšę amortizatorių apsauginės gumos), neturi įtakos saugiam automobilio naudojimui. 2021 m. liepos 12 d. pareiškimu ieškovas atsisakė dalies savo reikalavimų padengti tokio pobūdžio trūkumų remonto išlaidas (pavyzdžiui, už amortizatorių apsauginių gumų, rato guolio, stabdžių diskų remontą). Vis dėlto, dėl dalies tokio pobūdžio remonto darbų ieškovas savo reikalavimų neatsisakė, t. y. dėl remonto sąmatos punktų Nr. 5, 9. Atsižvelgdamas į pirmiau nurodytas aplinkybes, susijusias su tokių trūkumų natūraliu ir tikėtinu buvimu perkant 14 m. naudotą automobilį, teismas sprendžia, kad ieškinio reikalavimai šioje dalyje atmestini.

27. Apibendrinant konstatuotina, kad dalis nustatytų automobilio trūkumų, t. y. automobilio trūkumai, apibrėžti 2019 m. rugsėjo 25 d. remonto sąmatos pozicijose Nr. 1 (stipriai korozijos paveikta ir nesandari išmetimo sistema, per sujungimus leidžia išmetamąsias dujas); Nr. 2 (pavarų dėžės nesandarumas, leidžia alyvą); Nr. 17 (yra aktyvi klaida P2601 – neveikia hibridinės sistemos alyvos siurblys); Nr. 19 (alyvos pratekėjimas iš variklio); Nr. 20 (alyvos pratekėjimas iš galinio reduktoriaus); Nr. 23 (stipriai paveiktas korozijos automobilio dugnas, slenksčiai (prarūdiję kiaurai) ir visos pakabos detalės) sudaro kliūtis patikimai naudoti automobilį pagal paskirtį, todėl pripažintini esminiais daikto trūkumais, dėl kurių automobilio naudingumas sumažėja taip, jog pirkėjas, žinodamas tokį trūkumą, turėtų pagrindą iš esmės kitaip svarstyti dėl jo įsigijimo ar kainos. Taip pat, remiantis liudytojo N. A. paaiškinimais ir atsižvelgiant į nurodytų trūkumų pobūdį, pripažintina, kad nurodyti ginčo automobilio trūkumai negali būti laikomi savaime tikėtinais daikto kokybės pokyčiais, atsiradusiais dėl natūralaus tokio daikto nusidėvėjimo, lyginant jį su analogišku nauju daiktu, kurie būtų savaime suprantami, atsižvelgiant į automobilio naudojimo trukmę ir sąlygas, bet kuriam vidutiniam pirkėjui.

28. Pripažinus, kad ieškovas įrodė buvus parduoto ginčo automobilio trūkumų, dėl kurių parduotas daiktas neatitinka esminių reikalavimų CK 6.333 straipsnio prasme, spręstina dėl to, ar nėra pagrindo nustatyti buvus aplinkybes, dėl kurių pardavėjo atsakomybė nekyla: kad parduoto daikto trūkumai atsirado po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ar dėl pirkėjo kaltės, kad šie trūkumai nepriklauso nuo priežasčių, atsiradusių iki daikto pardavimo, kad pirkėjas, kaip bet kuris vidutinis ir atidus pirkėjas, turėjo žinoti apie galimus parduodamo daikto trūkumus ir pan. Minėta, kad tokio pobūdžio aplinkybes turėtų įrodyti pardavėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-505-686/2016; 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-326-701/2020).

29. Atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, atsakovas neteigė ir neįrodinėjo, jog automobilio trūkumai atsirado po pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, taip pat atsižvelgiant į tai, jog nuo automobilio pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo 2019 m. liepos 30 d. iki defektavimo akto 2019 m. rugpjūčio 1 d. parengimo praėjo tik dvi dienos, pripažintina nesant pagrindo nustatyti, kad parduoto daikto trūkumai būtų atsiradę iki pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ar dėl pirkėjo kaltės (CPK 185 straipsnis). Dėl to spręstinas klausimas, ar nurodyti trūkumai gali būti laikomi paslėptais.

30. Nepaisant parduodamo daikto kokybės garantijų, pardavėjo atsakomybė už perduodamo daikto kokybę nėra absoliuti. Pardavėjo pareiga garantuoti parduodamo daikto kokybę neapima tų atvejų, kai daikto trūkumai pirkėjui buvo žinomi arba tokie akivaizdūs, kad kiekvienas atidus pirkėjas juos būtų pastebėjęs be jokio specialaus tyrimo (CK 6.327 straipsnio 2 dalis, 6.333 straipsnio 2 dalis). Įstatymas nedraudžia parduoti netinkamos kokybės daiktų, bet daiktų trūkumai turi būti aptarti. Jeigu jie aptarti, tai laikoma, kad šalys susitarė dėl atitinkamos daikto kokybės ir ji yra pirkėjui priimtina, kad šis sudarytų sutartį. Taikant šią nuostatą svarbu nustatyti, ar daikto trūkumai buvo tokie akivaizdūs ir pastebimi normaliomis aplinkybėmis, kad rūpestingas ir atidus pirkėjas juos turėjo pastebėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-182/2009; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-530/2010; 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-360-969/2016; 2017 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-695/2017; 2020 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-193-421/2020; kt.).

31. Dėl pirkėjo atidumo ir pardavėjo pareigos atskleisti informaciją apie daiktą kasacinis teismas yra pasisakęs, kad dėl pirkimo–pardavimo sutartinių santykių specifikos pirkėjo pareiga elgtis rūpestingai negali būti prilyginta pardavėjo pareigai garantuoti perduodamo daikto tinkamumą – už parduodamo daikto kokybę yra atsakingas pardavėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-182/2009; 2020 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-193-421/2020). Pardavėjas, turėdamas informaciją apie parduodamo daikto būklę ar savybes, kuri turi reikšmės sutarčiai sudaryti, ir vykdydamas pareigą dėl daikto kokybės užtikrinimo, sąžiningai veikdamas, šią informaciją privalo atskleisti pirkėjui, nepriklausomai nuo to, ar šis reikalauja tokios informacijos. Jos nepateikimas pirkėjui vertintinas kaip pardavėjo nesąžiningumas. Pardavėjui tenka pareiga suteikti pirkėjui informaciją apie tai, kad daiktas turi tam tikrų ypatybių, neįprastų savybių, kurių neturi kiti panašūs daiktai, ar kitaip pasižymi individualia kokybe (CK 6.327, 6.333 straipsniai). Jeigu pardavėjas šios pareigos neįvykdė ir tokios daikto savybės paaiškėjo po sutarties sudarymo, tai tokios daikto savybės gali būti laikomos paslėptais daikto trūkumais, jeigu bus įrodyta, kad šios savybės sukelia nepatogumų naudotis daiktu ar sumažina daikto naudingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-695/2018; 2020 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-193-421/2020).

32. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad įstatymas nenustato privalomo daiktų kokybės patikrinimo vien dėl to, kad parduodamas naudotas daiktas (CK 6.337 straipsnis), todėl pirkėjas turi teisę, o ne pareigą bet kokioje vietoje, bet kokiu laiku ar metodu, atitinkančiu protingumo kriterijus, patikrinti perkamo daikto kokybę (CK 6.328 straipsnis). Tai, kad pirkėjas nepasinaudoja savo teise patikrinti perkamo naudoto daikto kokybę, nepanaikina pardavėjo atsakomybės už parduodamo naudoto daikto kokybę, jei įrodoma, kad pirkėjas, kaip bet kuris kitas vidutinis pirkėjas, sutarties sudarymo metu nežinojo arba negalėjo žinoti apie tokį perkamo daikto neatitikimą (CK 6.327 straipsnio 2 dalis, 6.333 straipsnio 2 dalis). Tuo atveju, kai pirkėjas negalėjo žinoti apie parduodamo naudoto daikto trūkumus ir šie nebuvo tokie akivaizdūs, kad bet koks atidus pirkėjas būtų juos pastebėjęs be jokio specialaus tyrimo, pardavėjas, garantuodamas parduodamo naudoto daikto kokybę, yra atsakingas ir už šio daikto paslėptus trūkumus, jei parduoto naudoto daikto negalima naudoti pagal paskirtį ir jis neatitinka tokio daikto kokybės savybių (CK 6.333 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360-969/2016; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-1075/2018; 2020 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-193-421/2020).

33. Atsižvelgiant į nurodytus išaiškinimus, pripažintini nepagrįstais atsakovo argumentai, kad, ieškovui nepasinaudojus galimybe patikrinti automobilį autoservise, jis pats prisėmė riziką, jog perkamas naudotas automobilis gali turėti esminių trūkumų, nebūdingų panašaus amžiaus automobiliams. Nustatyta, kad reikšmingi automobilio trūkumai buvo apibrėžti 2019 m. rugsėjo 25 d. remonto sąmatos pozicijose Nr. 1, 2, 17, 19, 20, 23. Tokio pobūdžio trūkumai nėra lengvai ar be specialaus tyrimo pastebimi bei atpažįstami specialus išsilavinimo neturinčiam asmeniui, vidutiniam atidžiam pirkėjui.

34. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas, kaip vidutinis naudoto automobilio pirkėjas, apžiūrėjo automobilį ir jį išbandė; atsakovas pirkimo–pardavimo sutartyje nenurodė trūkumų. Nors teismas sutinka su atsakovo argumentu, kad ieškovas, pirkdamas 14 metų naudotą automobilį, negalėjo tikėtis tokių pat garantijų ar daikto nepriekaištingo veikimo kaip ir naujo automobilio savininkas, tačiau pažymėtina, kad, kaip buvo minėta pirmiau šiame sprendime, naudotas daiktas turi būti tinkamas naudoti pagal paskirtį ir neturėti tokių trūkumų, kurie galėtų lemti vidutinio protingo pirkėjo apsisprendimą įsigyti daiktą ar jį įsigyti už tam tikrą kainą. Faktinė aplinkybė, kad ginčo automobilis pirkimo-pardavimo metu savo tiesioginę funkciją atliko, t. y. juo buvo galima važiuoti, ir galiojo jo privalomoji techninė apžiūra, nepaneigia fakto, jog jis turėjo tokių trūkumų, dėl kurių jo eksploatacija apsunkinta, reikalautų papildomų investicijų. Kadangi pirmiau išvardinti nurodyto pobūdžio automobilio trūkumai išaiškėjo tik atlikus automobilio apžiūrą autoservise, konstatuotina, kad tai nėra akivaizdūs naudoto automobilio trūkumai, ieškovas nežinojo ir negalėjo apie juos žinoti. Taigi, nagrinėjamu atveju nenustatyta pagrindo konstatuoti, kad ieškovas, kaip pirkėjas, buvo nerūpestingas (neatsargus) ir tai pašalintų pardavėjo atsakomybę už parduoto daikto kokybę nurodytų konkrečių nustatytų trūkumų apimtimi (CK 6.327 straipsnio 2 dalis, 6.333 straipsnio 2 dalis).

35. Kita vertus, dalis defektavimo akte ir remonto sąmatoje nurodytų trūkumų pagal savo pobūdį turėjo būti aiškiai matomi bet kokiam rūpestingam ir atidžiam pirkėjui, pavyzdžiui, 2019 m. rugsėjo 25 d. remonto sąmatos punktai Nr. 11 (neveikia valstybinio numerio apšvietimas), Nr. 12 (neveikia priekinis dešinės pusės ilgųjų šviesų žibintas), Nr. 13 (neveikia priekiniai gabaritiniai žibintai), Nr. 14 (neveikia galinio lango valytuvas), Nr. 15 (neveikia priekinio kairės pusės žibinto apiplovimas), Nr. 16 (neveikia salono apšvietimo dešinės pusės lemputė), Nr. 18 (nesirakina galinės dešinės pusės durys). Ieškovas savo reikalavimų dėl šių defektų šalinimo išlaidų priteisimo atsisakė 2021 m. liepos 12 d. pareiškimu, atsisakydamas reikalavimo dėl 4 200,82 Eur priteisimo už šių trūkumų remonto darbus.

37. Apibendrinant konstatuotina, kad byloje įrodyta, jog ginčo automobilis turėjo trūkumų, kurie buvo reikšmingi ir gali būti laikomi paslėptais trūkumais. Taigi, automobilis neatitiko kokybės reikalavimų ir neturėjo tų savybių, kurių pirkėjas galėjo protingai tikėtis, t. y. kurios būtinos daiktui, kad jį būtų galima naudoti pagal įprastinę ar specialią paskirtį (CK 6.333 straipsnis). Pardavėjas neperdavė pirkėjui daikto, kurio kokybė atitiktų pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas bei daikto kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus, ar tokios kokybės daikto, kad jį būtų galima naudoti tam, kam jis paprastai naudojamas (CK 6.333 straipsnio 1, 4 dalys).

41. Nagrinėjamu atveju ieškovas (pirkėjas) prašo priteisti jam iš atsakovo automobilio trūkumų, laikytinų esminiais ir paslėptais, remonto išlaidų atlyginimą – 7 206,99 Eur (CK 6.334 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Grįsdamas šį prašymą, ieškovas nurodė, kad įsigytas daiktas (naudotas automobilis) turi tokių kokybės trūkumų, dėl kurių jo negalima naudoti pagal paskirtį, automobilio trūkumai negali būti grindžiami natūraliu daikto nusidėvėjimu, negalėjo būti matomi pirkėjui be specialaus tyrimo, išaiškėjo netrukus po automobilio perdavimo ir yra esminiai trūkumai. Prašomą priteisti sumą, reikalingą ginčo automobilio remontui, ieškovas grindė UAB ,,Auresa“ 2019 m. rugsėjo 25 d. remonto sąmata (b. l. 26-27), pagal kurią visų nurodytų automobilio remonto darbų kaina be PVM – 9 427,94 Eur. Taigi, kaip matyti, ieškovo prašoma priteisti automobilio remonto kaina (7 206,99 Eur) viršija automobilio pardavimo kainą, kuri, ieškovo teigimu, buvo 6 450 Eur, atsakovo teigimu – 5 800 Eur. Ieškovo prašymu liudytoju teismo posėdyje apklaustas specialiųjų žinių turintis N. A. nurodė ir patvirtino, kad ginčo automobilio būklė labai prasta, automobilis eisme dalyvauti negali, techninių reikalavimų neatitinka ir negalėtų gauti techninės apžiūros kortelės. Liudytojo vertinimu, automobilio remontuoti yra neverta, jis neremontuotinas. Pažymėtina, kad ginčo automobilio pirmosios registracijos data – 2006 m. balandžio 6 d., o, kaip patvirtino liudytojas N. A., UAB ,,Auresa“ serviso vadovas, 2019 m. rugsėjo 25 d. remonto sąmata, kuria ieškovas grindžia savo reikalavimą dėl automobilio remonto išlaidų, sudaryta skaičiuojant naujų detalių kainas. Pabrėžtina ir tai, kad prašomų priteisti automobilio remonto išlaidų realiai ieškovas nėra patyręs, t. y. teismo posėdžio metu ieškovas pripažino, kad automobilis nėra remontuotas, o 2019 m. rugsėjo 25 d. remonto sąmatoje nurodyti potencialiai reikalingi atlikti remonto darbai ir jų kainos. Taigi, kaip pagrįstai nurodė atsakovo atstovas, šiuo metu jokia žala ar realios išlaidos ieškovo nėra patirtos.

42. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad ieškovo prašoma taikyti pirkėjo teisių gynybos priemonė – reikalavimas atlyginti jo išlaidas daikto trūkumams ištaisyti (CK 6.334 straipsnio 1 dalies 3 punktas) – yra nepagrįsta ir negali būti laikoma proporcinga. Tokios išlaidos būtų neprotingos ir neproporcingos, atsižvelgiant į automobilio amžių, ridą, įsigijimo kainą, ypač atsižvelgiant į tai, jog paties ieškovo prašymu apklaustas liudytojas apskritai abejoja galimybe pašalinti automobilio trūkumus.

43. Nagrinėjamu atveju kartu būtina atkreipti dėmesį į tai, kad ieškovo pozicija byloje buvo prieštaringa. Viena vertus, jis tvirtino, jog ginčo automobilis yra netinkamas naudoti, rėmėsi jo prašymu apklausto liudytojo N. A. teiginiais, kad automobilis neremontuotinas, o baigiamųjų kalbų metu iškėlė klausimą dėl ginčo pirkimo-pardavimo sutarties teisėtumo. Kita vertus, bylos nagrinėjimo metu ieškovas neprašė nutraukti pirkimo-pardavimo sutarties, jos neginčijo, nesikreipė į institucijas dėl jos klastojimo fakto nustatymo, nesutiko su priešieškinio reikalavimu nutraukti sutartį bei taikyti restituciją, o pasirinko kitą teisių gynimo būdą, reikalaudamas išlaikyti sutartį bei priteisti automobilio remonto išlaidas, didesnes nei pati automobilio įsigijimo kaina. Pirminiu ieškinio reikalavimu, ieškovas prašė priteisti net dvigubai didesnę sumą, nei automobilio įsigijimo kaina, o vėliau, bylos nagrinėjimo metu, sumažino reikalavimą, atsisakydamas reikalavimo priteisti trūkumų, kurie turėjo būti matomi vidutiniškai rūpestingam pirkėjui, šalinimo išlaidas. Teismo vertinimu, tokia prieštaringa ieškovo pozicija kelia abejonių jo sąžiningumu ginant savo teises, ypač atsižvelgiant į tai, kad realiai jokios išlaidos automobilio remontui dar nėra patirtos, o 2006 m. automobilio remonto naujomis detalėmis racionalumas reikalautų papildomų paaiškinimų.

46. Apibendrindamas nurodytas aplinkybes, įvertinęs nustatytų ginčo automobilio trūkumų pobūdį, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirkėjas iš esmės negavo to, ko tikėjosi iš sudarytos su pardavėju pirkimo–pardavimo sutarties, pirkėjo elgesys patvirtina siekį atsisakyti pirkimo-pardavimo sutarties. Remiantis CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais kriterijais, yra pagrindas konstatuoti esminį pirkimo-pardavimo sutarties pažeidimą iš pardavėjo pusės. Pripažinus, kad ieškovas negavo to, ko tikėjosi gauti pagal sutartį, o pardavėjui priešieškiniu pagrindus ieškovo prašyto taikyti jo teisių gynimo būdo neproporcingumą, yra pagrindas tenkinti priešieškinį ir taikyti pirkėjo teisių gynimo būdą, nustatytą CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkte.

47. Nutraukiant automobilio pirkimo-pardavimo sutartį ir taikant restituciją, būtina išspręsti šalių nesusitarimo iki teismo priežastimi tapusį klausimą dėl pardavėjo pirkėjui grąžintinos sumos dydžio. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad kiekvienas asmuo, pasirašydamas sutartis, savo parašu patvirtina rašytinėje sutartyje įrašytų sąlygų atitiktį jo valiai. Dėl to rašytinėje sutartyje nurodytos jos esminės sąlygos, tokios kaip daikto pirkimo-pardavimo kaina, gali būti nuginčytos tik pateikus patikimų sutarties tekstu leidžiančių suabejoti įrodymų (CPK 178, 185 straipsnis). Nagrinėjamu atveju susidariusi situacija, kai rašytinėje ginčo automobilio pirkimo-pardavimo sutartyje įrašyta automobilio kaina – 5 800 Eur (b. l. 9). Ieškovas, grįsdamas savo teiginius dėl kitokios už automobilį mokėtos kainos – 6 450 Eur – iš esmės remiasi tik savo paties paaiškinimais ir hipotetine aplinkybe, jog automobilio skelbime nurodyta didesnė kaina negalėjo būti sumažinta iki 5 800 Eur. Pateikiamas sąskaitos išrašas ar kvitų kopijos nepatvirtina pirkimui reikalingos sumos judėjimo, nes nurodytos operacijos itin nutolusios nuo sandoriui aktualių sumų, atspindi lėšų kaupimą galimam sandoriui, tačiau nepatvirtina ir nėra pakankamos nustatyti, ar sandoriui išleista 5 800 Eur ar 6 450 Eur (b. l. 22-23, 84). Be to, šie duomenys prieštarauja ieškovo prašymu apklausto liudytojo T. F. teismo posėdyje nurodytai aplinkybei, kad liudytojas skolino ieškovui pinigų automobiliui įsigyti, o, liudytojo teigimu, už automobilį sumokėta tiek, kiek jis paskolino, t. y. 6 500 Eur. Taigi, liudytojas nurodė skolinęs visą pirkimo sandoriui reikalingą sumą. Atsižvelgdamas į bylos medžiagos prieštaringumą šiuo klausimu, teismas sprendžia nesant pagrindo nustatyti, jog ginčo automobilis buvo pirktas už kitokią kainą, nei nurodyta pirkimo-pardavimo sutartyje (CPK 185 straipsnis). Ieškovas priešingai neįrodė (CPK 178 straipsnis), be to, ieškovui, kaip rūpestingam ir atidžiam pirkėjui, pačiam tenka rizika už situaciją, jei jis sutartį pasirašė neskaitęs ar neprieštaravo, jo teigimu, neteisingai nurodytai sandorio kainai.

48. Nurodytų išvadų nepaneigia ieškovo argumentai, kad jis laikytinas silpnesniąja sandorio šalimi, nes ginčo automobilio pardavimo skelbime nurodytas pardavėjo telefono numeris kartojasi keliuose skelbimuose (b. l. 114-117), kas, ieškovo teigimu, patvirtina, jog pardavėjas buvo profesionaliai automobilių perpardavinėjimu besiverčiantis asmuo. Atsakovas, liudytojai V. Ž. ir V. M. teismo posėdžio metu paaiškino ginčo automobilio pirkimo-pardavimo aplinkybes, o jų paaiškinimai buvo tarpusavyje nuoseklūs, atitinka bylos rašytinę medžiagą. Atsakovas ir jo sūnus V. Ž. nurodė, kad automobilį pirko pagal skelbimą atsakovo vardu, tačiau, atsakovui dėl sveikatos būklės negalint rūpintis automobilio registracija, jis buvo parduotas sūnui, kuris nuvarė automobilį į techninę apžiūrą ir vėliau jį pardavė atgal tėvui. Šias aplinkybes patvirtina byloje pateiktų dokumentų – 2019 m. gegužės 23 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties, 2019 m. birželio 4 d. techninės apžiūros kortelės ir 2019 m. birželio 5 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties – seka. Atsakovas teismo posėdžio metu nurodė, kad, jo žiniomis, automobilio technine apžiūra gali pasirūpinti tik jo savininkas, todėl ir buvo sudaryti šie sandoriai su sūnumi. Atsakovas taip pat paaiškino, kad, pasinaudojus automobiliu, paaiškėjo, jog jis jam nėra patogus, todėl nuspręsta jį parduoti, o tuo rūpintis jis paprašė sūnaus. Pastarasis paaiškino, jog dėl automobilio pardavimo organizavimo kreipėsi į pažįstamą V. M., kuris padėjo parduoti automobilį. Šias aplinkybes patvirtino liudytojas V. M. Jis taip pat patvirtino, jog sandorio sudarymo metu vertėsi automobilių perpardavinėjimu ir skelbimuose yra nurodytas jo telefono numeris. Tačiau iš ieškovo pateiktos jo telefono skambučių išklotinės (b. l. 18-21) ir ieškovo 2019 m. rugpjūčio 5 d. pretenzijos matyti, kad ieškovas telefonu bendravo ne tik su liudytoju V. M., tačiau ir su atsakovo sūnumi V. Ž., kurio telefono numerį nurodė pretenzijoje (b. l. 56). Taigi, ginčo automobilio pirkimo-pardavimo sutarties šalimi (pardavėjas) buvo atsakovas ir ieškovas tai suvokė. Ieškovas neginčijo automobilio pirkimo-pardavimo sutarties, neteigė ir neįrodinėjo, kad tikrąja ginčo pirkimo-pardavimo sutarties šalimi būtų buvęs ne atsakovas. Byloje nėra jokių duomenų, kurie galėtų sudaryti prielaidas spręsti, kad atsakovas verstųsi ar sandorio sudarymo metu būtų vertęsis automobilių prekyba. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti ieškovo silpnesniąja sutarties šalimi, taip pat ir ieškovo baigiamųjų kalbų metu iškeltos lakoniškos abejonės sutartyje esančio parašo tikrumu nesudaro pakankamo pagrindo kreiptis į teisėsaugos institucijas (CPK 178, 185 straipsnis).

52. Ieškovas ieškiniu prašo priteisti iš atsakovo 304 Eur nuostoliams atlyginti, nurodydamas, kad 100 Eur nuostolių patyrė už automobilio patikras, 112 Eur sumokėjo už automobilio draudimą, 12 Eur už automobilio ratų balansavimą ir 80 Eur už kurą kelionei automobilio pirkti.