- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-11-19
- Bylos Nr.
- e2-1120-450/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00578-2025-4
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Asta Radzevičienė, Dalia Kačinskienė
- Kreditorius
- A. A.
- Atsakovas
- UAB Edensa
- Kategorijos
Įžanginė dalis
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Vilijos Mikuckienės ir Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditoriaus A. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 25 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditoriaus A. A. prašymą patvirtinti finansinį reikalavimą likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Edensa“ bankroto byloje.
Aprašomoji dalis
n u s t a t ė:
Vilniaus apygardos teismas 2025 m. liepos 3 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Edensa“ (toliau – ir bendrovė, atsakovė) iškėlė restruktūrizavimo bylą; nutartis įsiteisėjo 2025 m. liepos 12 d.
Vilniaus apygardos teismas 2026 m. sausio 26 d. nutartimi atsisakė patvirtinti restruktūrizavimo planą ir nutraukė UAB „Edensa“ restruktūrizavimo bylą, paskyrė rašytinį teismo posėdį 2026 m. vasario 27 d. 8 val. dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo. Lietuvos apeliacinis teismas 2026 m. kovo 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-234-881/2026 pirmosios instancijos teismo 2026 m. sausio 26 d. nutartį paliko nepakeistą.
Vilniaus apygardos teismas 2026 m. kovo 6 d. nutartimi UAB „Edensa“ iškėlė bankroto bylą, nemokumo administratore paskyrė UAB „IGNIKA“ (toliau – nemokumo administratorė); nutartis įsiteisėjo 2026 m. kovo 17 d.
Vilniaus apygardos teismas 2026 m. rugsėjo 2 d. nutartimi bankrutuojanti UAB „Edensa“ pripažinta likviduojama dėl bankroto; nutartis įsiteisėjo 2026 m. rugsėjo 11 d.
Nemokumo administratorė 2026 m. gegužės 27 d. pateikė prašymą, kuriame, be kita ko, nurodė, kad pareiškėjas A. A. (toliau – ir pareiškėjas, kreditorius) pareiškė 110 669,69 Eur finansinį reikalavimą, kurį sudaro 97 033,38 Eur skola ir 23 636,31 Eur netesybos, bankrutuojančios UAB „Edensa“ bankroto byloje. Pareiškėjas nemokumo administratorei pateiktame prašyme nurodė, kad jo pagal 2021 m. vasario 12 d. preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį Nr. PPS21/02-12/B2.07 ir 2021 m. vasario 12 d. preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį Nr. PPS21/02-12/B3.04 bendrovei sumokėtas avansas sudaro 5 000 Eur, apskaičiuotos palūkanos – 1 262,47 Eur. Be to, Vilniaus regiono apylinkės teismas 2022 m. liepos 21 d. išdavė teismo įsakymą, pagal kurį iš UAB „Edensa“ pareiškėjui išieškotina 161 880 Eur skola, 40 132,38 Eur delspinigiai, 6 procentų dydžio metinės palūkanos, 779 Eur žyminis mokestis. Kadangi 2022 m. rugsėjo 22 d. UAB „Edensa“ sumokėjo 123 637,14 Eur skolos dalį, jos likutis pagal teismo įsakymą yra 82 033,38 Eur. Nemokumo administratorė prašė patvirtinti pareiškėjo 98 042,76 Eur finansinį reikalavimą, kurį sudaro 43 242,86 Eur skola ir 54 799,90 Eur palūkanos, t. y. tokio dydžio finansinį reikalavimą, koks buvo patvirtintas Vilniaus apygardos teismo 2025 m. spalio 1 d. nutartimi restruktūrizavimo byloje, o 12 626,93 Eur finansinio reikalavimo dalies, kurią sudaro palūkanos ir netesybos, apskaičiuotos restruktūrizavimo proceso metu, t. y. po nutarties iškelti UAB „Edensa“ restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo – 2025 m. liepos 12 d., netvirtinti. Nemokumo administratorės teigimu, nuo 2025 m. liepos 12 d. palūkanų ir netesybų skaičiavimą draudė Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – ir JANĮ) 28 straipsnio 1 dalies 4 punktas. Aplinkybė, kad restruktūrizavimo byla buvo nutraukta ir bendrovei iškelta bankroto byla, nesudaro pagrindo palūkanas ir netesybas apskaičiuoti už laikotarpį nuo restruktūrizavimo bylos iškėlimo iki bankroto bylos iškėlimo, kadangi šiuo atveju buvo pakeista tik nemokumo proceso forma, tačiau pats juridinio asmens nemokumo procesas nenutrūko.
Vilniaus apygardos teismas 2026 m. birželio 16 d. nutartimi patvirtino pareiškėjo A. A. 98 042,76 Eur finansinį reikalavimą, kurį sudaro 43 242,86 Eur skola ir 54 799,90 Eur palūkanos bei netesybos. Vilniaus apygardos teismas 2026 m. liepos 8 d. nutartimi, be kita ko, klausimo dėl pareiškėjo 12 626,93 Eur finansinio reikalavimo patvirtinimo nagrinėjimą išskyrė į atskirą bylą, nurodė, kad šalys turi pateikti visus finansinį reikalavimą pagrindžiančius įrodymus. Nemokumo administratorė ir pareiškėjas papildomų paaiškinimų bei įrodymų teismui nepateikė.
Vilniaus apygardos teismas 2026 m. rugsėjo 25 d. nutartimi kreditoriaus A. A. prašymą dėl 12 626,93 Eur finansinio reikalavimo dalies patvirtinimo likviduojamos dėl bankroto UAB „Edensa“ bankroto byloje atmetė.
Teismas iš rašytinių įrodymų nustatė, kad kreditorius prašo patvirtinti finansinį reikalavimą, kurį sudaro 12 626,93 Eur palūkanos, apskaičiuotos nuo 2025 m. liepos 12 d. iki 2026 m. kovo 17 d.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad UAB „Edensa“ restruktūrizavimo byla iškelta Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 3 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2025 m. liepos 12 d. Teismas, įvertinęs tai, kad bendrovės prievolė kreditoriui, iš kurios kildinamas finansinis reikalavimas dėl palūkanų, atsirado iki 2025 m. liepos 12 d., konstatavo, jog nuo 2025 m. liepos 12 d. šiai prievolei taikytinas JANĮ 28 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas draudimas skaičiuoti palūkanas.
Teismo įvertinimu, aplinkybė, kad bendrovės restruktūrizavimo byla buvo nutraukta ir jai iškelta bankroto byla, nesudaro pagrindo nuspręsti, jog nuo 2025 m. liepos 12 d. pradėtas taikyti palūkanų skaičiavimo draudimas negaliojo ir kreditorius įgijo teisę apskaičiuoti palūkanas už restruktūrizavimo proceso laikotarpį. Priešingai, pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad restruktūrizavimo bylos nutraukimas ir bankroto bylos iškėlimas JANĮ 114 straipsnio 3 dalies pagrindu reiškia tik nemokumo proceso formos pasikeitimą, todėl finansiniai reikalavimai, atsiradę iki nemokumo bylos iškėlimo, turi būti fiksuojami tokio dydžio ir apimties, kokie buvo nutarties iškelti nemokumo bylą įsiteisėjimo dieną, ir negali būti didinami toliau skaičiuojant delspinigius bei palūkanas.
Teismas, įvertinęs tai, kad 2025 m. liepos 3 d. nutartimi atsakovei iškelta restruktūrizavimo byla, minėta nutartis įsiteisėjo 2025 m. liepos 12 d., o 2026 m. kovo 6 d. nutartimi atsakovei iškelta bankroto byla, t. y. atsakovės nemokumo byla nebuvo nutraukta, pasikeitė nemokumo proceso forma, padarė išvadą, jog palūkanos, sudarančios kreditoriaus A. A. finansinio reikalavimo dalį, galėjo būti skaičiuojamos iki 2025 m. liepos 12 d., kai įsiteisėjo nutartis iškelti UAB „Edensa“ restruktūrizavimo bylą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nuo 2025 m. liepos 12 d. palūkanų už iki nemokumo bylos iškėlimo atsiradusias bendrovės prievoles skaičiavimas yra draudžiamas pagal JANĮ 28 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatą, todėl nėra teisinio pagrindo patvirtinti kreditoriaus 12 626,93 Eur finansinį reikalavimą, kurį sudaro palūkanos, apskaičiuotos nuo 2025 m. liepos 12 d., likviduojamos dėl bankroto UAB „Edensa“ bankroto byloje.
Kreditorius A. A. (toliau – ir apeliantas) atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 25 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – patvirtinti 10 074,32 Eur finansinį reikalavimą likviduojamos dėl bankroto UAB „Edensa“ bankroto byloje. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Pagal 2021 m. vasario 12 d. preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį Nr. PPS21/02-12/B2.07 ir 2021 m. vasario 12 d. preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį Nr. PPS21/02-12/B3.04 jo bendrovei sumokėto avanso suma sudaro 5 000 Eur, bauda – 6 000 Eur, o apskaičiuotos palūkanos iki 2025 m. liepos 12 d. yra 1 275,12 Eur. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2022 m. liepos 21 d. išdavė teismo įsakymą, pagal kurį iš UAB „Edensa“ pareiškėjui išieškotina 161 880 Eur skola, 40 132,38 Eur delspinigiai, 6 procentų dydžio metinės palūkanos, 779 Eur žyminis mokestis. Kadangi 2022 m. rugsėjo 22 d. UAB „Edensa“ dalį prievolės įvykdė ir sumokėjo 123 637,14 Eur, skolos likutis pagal nurodytą teismo įsakymą yra 82 033,38 Eur, o apskaičiuotos palūkanos iki 2025 m. liepos 12 d. sudaro 13 808,58 Eur. Taigi, bendra likviduojamos dėl bankroto UAB „Edensa“ skola apeliantui yra 108 117,08 Eur.
Pareiškėjas, įvertinęs tai, kad bendrovės mokėtinos palūkanos skaičiuotinos iki 2025 m. liepos 12 d., nustatė, jog iš viso likviduojamos dėl bankroto UAB „Edensa“ skola apeliantui sudaro 108 117,08 Eur. Kadangi bankroto byloje patvirtintas kreditoriaus 98 042,76 Eur finansinis reikalavimas, kurį sudaro 43 242,86 Eur skola ir 54 799,90 Eur palūkanos bei netesybos, pareiškėjas prašo patvirtinti 10 074,32 Eur (108 117,08 Eur – 98 042,76 Eur) finansinį reikalavimą.
Motyvuojamoji dalis
k o n s t a t u o j a:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).
Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas pareiškėjo prašymas patvirtinti jo finansinį reikalavimą, kurį sudaro palūkanos, likviduojamos dėl bankroto UAB „Edensa“ bankroto byloje, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas. Pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinės instancijos teismas vertina laikydamasis atskirojo skundo ribų, t. y. pagal atskirajame skunde nurodytus faktinius ir teisinius argumentus. Pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas ir absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
Dėl naujų įrodymų priėmimo
Kreditorius A. A. kartu su atskiruoju skundu teismui pateikė naujus rašytinius įrodymus, t. y. Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. liepos 21 d. įsakymo civilinėje byloje Nr. eL2-8318-494/2022, 2020 m. liepos 15 d. tarpininkavimo paslaugų sutarties Nr. ADM241, 2021 m. vasario 12 d. preliminariųjų pirkimo–pardavimo sutarčių Nr. PPS21/02-12/B2.07 ir Nr. PPS21/02-12/B3.04, 2025 m. gegužės 5 d. susitarimo dėl reikalavimo teisės perleidimo, 2023 m. kovo 24 d. pranešimų apie vienašalį preliminariųjų sutarčių Nr. PPS21/02-12/B2.07 ir Nr. PPS21/02-12/B3.04 nutraukimą kopijas.
Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
Kasacinio teismo praktikoje, aiškinančioje CPK 314 straipsnio reglamentavimą, ne kartą nurodyta, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019). Vis dėlto draudimas apeliacinės instancijos teisme priimti naujus įrodymus nėra absoliutus. Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teismui teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas; 2025 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-611/2025, 41 punktas).
Teismas, atsižvelgdamas į CPK 180 straipsnyje įtvirtintą sąsajumo principą, priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 302, 338 straipsniai).
Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismas gali naudoti duomenis iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO), todėl nėra pagrindo priimti pateiktų rašytinių įrodymų, t. y. Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. liepos 21 d. įsakymo civilinėje byloje Nr. eL2-8318-494/2022, 2020 m. liepos 15 d. tarpininkavimo paslaugų sutarties Nr. ADM241, 2021 m. vasario 12 d. preliminariųjų pirkimo–pardavimo sutarčių Nr. PPS21/02-12/B2.07 ir Nr. PPS21/02-12/B3.04, 2025 m. gegužės 5 d. susitarimo dėl reikalavimo teisės perleidimo, kurie yra nemokumo byloje (pateikti kartu su procesiniais dokumentais, kurių registracijos Nr. DOK–34037 ir Nr. DOK–18975) ir teismas turi teisę su jais susipažinti (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Be to, apeliantas nenurodė objektyvių priežasčių, dėl kurių jis neturėjo galimybės laiku pirmosios instancijos teismui pateikti 2023 m. kovo 24 d. pranešimų apie vienašalį preliminariųjų sutarčių Nr. PPS21/02-12/B2.07 ir Nr. PPS21/02-12/B3.04 nutraukimą, nors jais disponavo, nepagrindė būtinybės juos pateikti vėliau. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas CPK 314 straipsnyje aptartos išimties taikymui pagrindo neįžvelgia ir nurodytų naujų įrodymų į bylą nepriima.
Dėl esminių bylos faktinių aplinkybių ir ginčo esmės
Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-868-861/2026 atsakovei UAB „Edensa“ iškelta restruktūrizavimo byla; nutartis įsiteisėjo 2025 m. liepos 12 d.
Atsakovės restruktūrizuojamos UAB „Edensa“ nemokumo administratorė UAB „Insolvensa“ 2025 m. spalio 1 d. pateikė prašymą patvirtinti bendrovės kreditorių finansinius reikalavimus, be kita ko, A. A. 98 042,76 Eur finansinį reikalavimą, kurį sudarė 43 242,86 Eur skola ir 54 799,90 Eur palūkanos.
Vilniaus apygardos teismas 2025 m. spalio 1 d. nutartimi bendrovės restruktūrizavimo byloje patvirtino kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, jame buvo patvirtintas kreditoriaus A. A. 98 042,76 Eur finansinis reikalavimas (43 242,86 Eur skola ir 54 799,90 Eur palūkanos).
Vilniaus apygardos teismas 2026 m. sausio 26 d. nutartimi atsisakė patvirtinti restruktūrizavimo planą ir nutraukė UAB „Edensa“ restruktūrizavimo bylą, paskyrė rašytinį teismo posėdį spręsti dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo.
Vilniaus apygardos teismas 2026 m. kovo 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-868-861/2026 atsakovei UAB „Edensa“ iškėlė bankroto bylą; nutartis įsiteisėjo 2026 m. kovo 17 d.
Nemokumo administratorė UAB „IGNIKA“ 2026 m. gegužės 27 d. pateikė prašymą, kuriame, be kita ko, nurodė, kad pareiškėjas A. A. pareiškė 110 669,69 Eur finansinį reikalavimą, kurį sudaro 97 033,38 Eur, skola ir 23 636,31 Eur netesybos, bankrutuojančios UAB „Edensa“ bankroto byloje. Nemokumo administratorė prašė patvirtinti pareiškėjo 98 042,76 Eur finansinį reikalavimą, kurį sudaro 43 242,86 Eur skola ir 54 799,90 Eur palūkanos, t. y. tokio dydžio finansinį reikalavimą, koks buvo patvirtintas Vilniaus apygardos teismo 2025 m. spalio 1 d. nutartimi restruktūrizavimo byloje, o 12 626,93 Eur finansinio reikalavimo dalies, kurią sudaro palūkanos, netvirtinti.
Vilniaus apygardos teismas 2026 m. birželio 16 d. nutartimi patvirtino bendrovės bankroto byloje pareiškėjo A. A. 98 042,76 Eur finansinį reikalavimą, kurį sudaro 43 242,86 Eur skola ir 54 799,90 Eur palūkanos bei netesybos.
Vilniaus apygardos teismas 2026 m. liepos 8 d. nutartimi klausimo dėl pareiškėjo 12 626,93 Eur finansinio reikalavimo patvirtinimo nagrinėjimą bendrovės bankroto byloje išskyrė į atskirą bylą, nurodė, kad šalys turi pateikti visus finansinį reikalavimą pagrindžiančius įrodymus. Nemokumo administratorė ir pareiškėjas papildomų paaiškinimų bei įrodymų teismui nepateikė.
Dėl kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimo
Vienas bankroto byloje spręstinų klausimų yra bankrutuojančios bendrovės kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimas (JANĮ 41, 42 straipsniai). Teismų praktikoje pripažįstama, kad kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra juridinio asmens bankroto byloje pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu siekiama išsiaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į likviduojamą dėl bankroto juridinį asmenį, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialųjį teisinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2012; Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1527-241/2020, 13 punktas).
Kreditoriaus finansinis reikalavimas bankroto byloje gali būti tvirtinamas tuomet, kai jis yra pagrįstas įrodymais. Neįrodyto reikalavimo patvirtinimas neatitiktų bankroto proceso tikslų bei pažeistų kitų bankrutuojančios įmonės kreditorių, pagrindusių savo reikalavimus ir turinčių teisėtą interesą į savo reikalavimo patenkinimą kuo didesne apimtimi, teisėtus interesus. Gali būti tvirtinamas tik patikrintas kreditoriaus reikalavimas. Pirminį kreditorių pareikštų reikalavimų patikrinimą atlieka bankroto administratorius ir teikia teismui tvirtinti konkretų reikalavimą arba jį ginčija teisme. Nepriklausomai nuo bankroto administratoriaus pozicijos dėl konkretaus reikalavimo, teismas tvirtina kreditoriaus reikalavimą tik tokiu atveju, jei jis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2014).
Tinkamas kreditorių finansinių reikalavimų dydžio nustatymas yra svarbus sklandžiam bankroto proceso vykdymui bei kreditorių tarpusavio santykiams. Kreditoriaus reikalavimo patvirtinimas ar atsisakymas jį tvirtinti taip pat lemia ne tik konkretaus kreditoriaus teisę visiškai ar iš dalies gauti savo reikalavimų patenkinimą iš likviduojamos dėl bankroto bendrovės turto, bet ir turi įtakos patvirtintų kreditorių reikalavimų bendrai sumai bei proporcijoms, kuriomis bus tenkinami visų kreditorių reikalavimai, todėl, siekiant įgyvendinti minėtus bankroto proceso tikslus, svarbu įvertinti kiekvieno kreditoriaus teikiamo reikalavimo pagrįstumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-862-450/2022, 22 punktas).
Dėl kreditoriaus finansinio reikalavimo, kurį sudaro palūkanos, pagrįstumo
Pirmosios instancijos teismas 2026 m. rugsėjo 25 d. nutartyje įvertino, kad kreditorius prašo patvirtinti finansinį reikalavimą, kurį sudaro 12 626,93 Eur palūkanos, apskaičiuotos nuo 2025 m. liepos 12 d. iki 2026 m. kovo 17 d., t. y. po 2025 m. liepos 3 d. nutarties iškelti UAB „Edensa“ restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad palūkanos, sudarančios kreditoriaus A. A. finansinio reikalavimo dalį, galėjo būti skaičiuojamos iki 2025 m. liepos 12 d., kai įsiteisėjo nutartis iškelti UAB „Edensa“ restruktūrizavimo bylą, padarė išvadą, jog nėra teisinio pagrindo patvirtinti kreditoriaus 12 626,93 Eur finansinio reikalavimo dalį.
JANĮ įtvirtinta, kad nuo teismo nutarties iškelti nemokumo bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą arba nutraukti nemokumo bylą įsiteisėjimo dienos draudžiama skaičiuoti netesybas ir palūkanas už juridinio asmens prievoles, atsiradusias iki teismo nutarties iškelti nemokumo bylą įsiteisėjimo dienos (JANĮ 28 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Iš nemokumo bylos medžiagos nustatyta, kad atsakovės tuo metu restruktūrizuojamos UAB „Edensa“ nemokumo administratorė 2025 m. spalio 1 d. teismui pateikė prašymą (registracijos Nr. DOK–34037) patvirtinti bendrovės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, be kita ko, A. A. 98 042,76 Eur finansinį reikalavimą, kurį sudarė 43 242,86 Eur skola ir 54 799,90 Eur palūkanos. Kartu su minėtu prašymu buvo pateiktas A. A. 2025 m. rugpjūčio 18 d. reikalavimas, kuriame nurodyta, kad prašomas patvirtinti 98 042,76 Eur finansinis reikalavimas susideda iš: 1) 3 000 Eur ir 2 000 Eur (iš viso 5 000 Eur) avanso pagal 2021 m. vasario 12 d. preliminariąsias pirkimo–pardavimo sutartis Nr. PPS21/02-12/B2.07 ir Nr. PPS21/02-12/B3.04; 2) 38 242,86 Eur skolos, 40 132,38 Eur delspinigių, 779 Eur bylinėjimosi išlaidų ir 13 888,52 Eur procesinių palūkanų, apskaičiuotų nuo 2022 m. liepos 21 d. iki 2025 m. liepos 3 d., pagal Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. liepos 21 d. įsakymą civilinėje byloje Nr. eL2-8318-494/2022.
Vilniaus apygardos teismas 2025 m. spalio 1 d. nutartimi bendrovės restruktūrizavimo byloje patvirtino, be kita ko, kreditoriaus A. A. 98 042,76 Eur finansinį reikalavimą, kurį sudaro 43 242,86 Eur skola ir 54 799,90 Eur palūkanos, t. y. visa kreditoriaus prašyme nurodyta apimtimi.
Taip pat nemokumo bylos duomenimis nustatyta, kad, nutraukus restruktūrizavimo bylą ir iškėlus atsakovei bankroto bylą, nemokumo administratorė 2026 m. gegužės 27 d. pateikė teismui prašymą (registracijos Nr. DOK–18975) patvirtinti bendrovės bankroto byloje kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, be kita ko, ir A. A. 98 042,76 Eur finansinį reikalavimą, kurį sudarė 43 242,86 Eur skola ir 54 799,90 Eur palūkanos, t. y. tokio dydžio finansinį reikalavimą, koks buvo patvirtintas restruktūrizavimo byloje, o 12 626,93 Eur finansinio reikalavimo dalies, kurią sudaro palūkanos, apskaičiuotos po nutarties iškelti UAB „Edensa“ restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo, prašė netvirtinti. Iš kartu su minėtu prašymu pateikto A. A. 2026 m. balandžio 17 d. reikalavimo, pateikto nemokumo administratorei, matyti, kad jame, be kita ko, buvo prašoma patvirtinti apskaičiuotas palūkanas, t. y. pagal 2021 m. vasario 12 d. preliminariąsias pirkimo–pardavimo sutartis Nr. PPS21/02-12/B2.07 ir Nr. PPS21/02-12/B3.04, kurios, apelianto vertinimu, 2026 m. balandžio 17 d. sudarė 1 262,47 Eur, o pagal Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. liepos 21 d. įsakymą civilinėje byloje Nr. eL2-8318-494/2022 mokėtinos palūkanos nuo nesumokėtos skolos apskaičiuotinos nuo 2022 m. liepos 21 d. iki 2026 m. balandžio 17 d.
Atskirajame skunde apeliantas patikslino prašomos patvirtinti finansinio reikalavimo dalies apimtį, nurodydamas, kad palūkanos tiek pagal 2021 m. vasario 12 d. preliminariąsias pirkimo–pardavimo sutartis Nr. PPS21/02-12/B2.07 ir Nr. PPS21/02-12/B3.04, tiek pagal Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. liepos 21 d. įsakymą civilinėje byloje Nr. eL2-8318-494/2022 apskaičiuotos iki 2025 m. liepos 12 d., t. y. iki restruktūrizavimo bylos atsakovei iškėlimo, todėl turi būti patvirtinta 10 074,32 Eur finansinio reikalavimo dalis. Taigi, apeliacijos dalyką sudaro 10 074,32 Eur finansinio reikalavimo dalies, kurią sudaro palūkanos, atsisakymo patvirtinti bankroto byloje teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.
Tais atvejais, kai dėl konkrečių kreditorių finansinių reikalavimų kyla ginčas, teismas tokių kreditorių reikalavimų tvirtinimo klausimą nagrinėja pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles ir atlieka išsamų įrodymų tyrimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1004-934/2023, 18 punktas; 2023 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1106-910/2023, 24 punktas). Reikšmingos byloje aplinkybės nustatomos ir įvertinamos, vadovaujantis CPK įtvirtintomis įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklėmis ir jų aiškinimo bei taikymo klausimais suformuota kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; 2023 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-192-381/2023, 37 punktas).
Teismas kreditoriaus finansinį reikalavimą tvirtina tik tokiu atveju, jeigu iš byloje esančių duomenų galima išvada, kad šis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2009). Neįrodyto finansinio reikalavimo patvirtinimas neatitiktų bankroto proceso tikslų bei pažeistų kitų bankrutuojančios įmonės kreditorių, pagrindusių savo reikalavimus ir turinčių teisėtą interesą į savo reikalavimo patenkinimą kuo didesne apimtimi, teisėtus interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-435-910/2022, 21 punktas). Ar reikalavimas pagrįstas, teismas nusprendžia įvertinęs tokio reikalavimo pagrindą – sandorius, ūkines operacijas, apskaitos, mokėjimo dokumentus, kitus esančius įrodymus, kuriais grindžiamas kreditoriaus būtent nurodyto dydžio reikalavimas bankrutuojančiai įmonei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-630/2012; 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2014; 2023 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-192-381/2023, 37 punktas).
Tuo atveju, jeigu byloje nėra pakankamai duomenų išvadai dėl kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumo padaryti, teismas turi imtis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes tam, kad teisingai išspręstų nagrinėjamą klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-102-706/2016, 23 punktas; 2023 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-192-381/2023, 38 punktas; 2025 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-146-781/2025, 30 punktas).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, susipažinęs su nemokumo administratorės 2026 m. gegužės 27 d. prašymu ir kartu su juo pateiktu A. A. 2026 m. balandžio 17 d. reikalavimu (žr. nutarties 35 punktą) bei nustatęs, jog jų pozicijos skiriasi, 2026 m. liepos 8 d. teismo nutartimi išskyrė finansinio reikalavimo 12 626,93 Eur dalies patvirtinimo klausimo nagrinėjimą į atskirą bylą, nurodė, kad šalys turi pateikti visus finansinį reikalavimą pagrindžiančius įrodymus.
Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 12, 178 straipsniai). Pagal kasacinio teismo praktiką, skiriami du įrodinėjimo pareigos aspektai. Pirma, įrodinėjimo pareiga reiškia šalies pareigą nurodyti tam tikrus faktus arba teigti juos esant, antra – pateikti įrodymus, patvirtinančius jos nurodytus faktus. Šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, teismas gali pripažinti jas neįrodytomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010; 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-344-701/2020, 44 punktas).
Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad nusprendžiant dėl ginčijamų kreditorių finansinių reikalavimų patvirtinimo, vadovaujantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, būtent kreditoriui, siekiančiam savo reikalavimo bankrutavusiam juridiniam asmeniui patvirtinimo, tenka pareiga ne tik nurodyti visas ginčo klausimui išspręsti reikšmingas aplinkybes, bet ir leistinais įrodymais pagrįsti reiškiamo reikalavimo atsiradimo pagrindą bei jo dydį (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-939-854/2025, 36 punktas).
Atsižvelgiant į viešojo intereso egzistavimą bankroto bylose, teismas jose turi būti aktyvus ir, nesant byloje pakankamai duomenų išvadai dėl kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo, imtis priemonių išaiškinti kreditoriaus reikalavimo patvirtinimui reikšmingas aplinkybes. Tai apima ir teisę rinkti įrodymus (CPK 1 straipsnio 1 dalis, 179 straipsnio 2 dalis). Tačiau teismo aktyvumas neturi pažeisti esminių civilinio proceso principų: aktyvus teismo vaidmuo neturi pažeisti civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1407-241/2020, 21 punktas).
Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad apeliantui, pateikusiam nemokumo administratorei 2026 m. balandžio 17 d. reikalavimą patvirtinti finansinį reikalavimą atsakovės bankroto byloje, teko pareiga įrodyti reiškiamo reikalavimo pagrįstumą. Apeliantas žinojo apie 2026 m. gegužės 27 d. nemokumo administratorės teismui pateiktame prašyme (registracijos Nr. DOK–18975) išdėstytą poziciją, kad ji nesutinka su 12 626,93 Eur finansinio reikalavimo dalies, kurią sudaro palūkanos, patvirtinimu restruktūrizavimo proceso metu, t. y. po nutarties iškelti UAB „Edensa“ restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo, patvirtinimu atsakovės bankroto byloje. Šiuo atveju esminis kreditoriaus, siekiančio finansinio reikalavimo dalies patvirtinimo, įrodinėjimo naštos aspektas buvo palūkanų skaičiavimo pagrindo bei termino pagrindimas. Pirmosios instancijos teismas, kaip numato CPK 8 straipsnis, bendradarbiaudamas su dalyvaujančiais byloje asmenimis, ėmėsi priemonių, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta ir 2026 m. liepos 8 d. nutartimi nustatė terminą bei nurodė šalims pareigą pateikti visus reiškiamą finansinį reikalavimą, kurį sudaro palūkanos, pagrindžiančius įrodymus. Nemokumo administratorė ir pareiškėjas papildomų paaiškinimų bei įrodymų teismui nepateikė. Taigi kreditorius, siekiantis šio finansinio reikalavimo patvirtinimo atsakovės bankroto byloje, savo įrodinėjimo pareigos neįvykdė, t. y. neteikė duomenų (apskaičiavimų) bei įrodymų, pagrindžiančių palūkanų skaičiavimo pagrindą už kitokį laikotarpį, nei tai buvo nurodęs ankstesniame savo prašyme, kurį jau buvo įvertinusi nemokumo administratorė, prieš 2026 m. balandžio 17 d. jį pateikdama teismui. Be to, kreditorius tiek pirminiame prašyme, pateiktame nemokumo administratorei, tiek ir klausimą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, neįrodinėjo, kad palūkanos (jų apimtis) apskaičiuotos iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Apeliacinės instancijos teismo įvertinimu, apeliantui pirmosios instancijos teisme nenurodžius naujų aplinkybių bei nepateikus įrodymų, susijusių su palūkanų skaičiavimo faktiniu pagrindu ir konkrečiu jų skaičiavimo laikotarpiu, teismas negalėjo daryti kitokių išvadų, nei tai buvo nurodžiusi nemokumo administratorė savo pozicijoje dėl šios jo finansinio reikalavimo dalies nepagrįstumo. Todėl pirmosios instancijos teismo pozicija, kad prašomos patvirtinti palūkanos (pagal pareikštą prašymą – 12 626,93 Eur) yra apskaičiuotos būtent už laikotarpį po restruktūrizavimo bylos iškėlimo, t. y. po 2025 m. liepos 12 d., atskirojo skundo argumentais nepaneigta.
Jau minėta, kad dispozityvumo ir rungimosi principai lemia, jog kiekvienas kreditorius finansinį reikalavimą skolininko bankroto byloje reiškia ir jo pagrįstumą įrodinėja pats (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-652/2012). Teisėjų kolegijos įvertinimu, kadangi apeliantas šios pareigos neįvykdė – pakankamais įrodymais nepagrindė reiškiamos finansinio reikalavimo dalies – jam taikytinas neigiamas įrodinėjimo naštos aspektas – neįrodytos aplinkybės vertintinos pareiškėjo, kuriam priklauso šių aplinkybių įrodinėjimo našta, nenaudai (CPK 42 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 27 ir 37 punktai).
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas patvirtinti nemokumo administratorės ginčijamą kreditoriaus (apelianto) finansinio reikalavimo dalį, kurią sudaro palūkanos, tinkamai nustatė reikšmingas aplinkybes ir įvertino rašytinius įrodymus bei padarė pagrįstą išvadą, jog palūkanos, apskaičiuotos pagal preliminariąsias sutartis bei įsiteisėjusį teismo įsakymą iki bendrovei iškeliant restruktūrizavimo bylą jau buvo patvirtintos ankstesne nutartimi atsakovės bankroto byloje. Aplinkybė, kad UAB „Edensa“ restruktūrizavimo byla buvo nutraukta ir bendrovei iškelta bankroto byla, nesudaro pagrindo vertinti, jog 2025 m. liepos 12 d. pradėtas taikyti palūkanų ir netesybų skaičiavimo draudimas nustojo galioti ir kreditorius įgijo teisę apskaičiuoti palūkanas už restruktūrizavimo proceso laikotarpį. Nors atskirajame skunde kitaip nei savo prašyme dėl finansinio reikalavimo pavirtinimo, apeliantas įvardijo kitą laikotarpį, už kurį, jo vertinimu, turėtų būti skaičiuotinos palūkanos, ir prašė patvirtinti atsakovės bankroto byloje finansinį reikalavimą, iš viso – 10 074,32 Eur palūkanų, apskaičiuotų nuo 2021 m. vasario 12 d. iki 2025 m. liepos 12 d., tačiau atskirasis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis), todėl apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių nevertina ir dėl jų nepasisako.
Teisėjų kolegija nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutarė netvirtinti A. A. finansinio reikalavimo dalies, kurią sudaro palūkanos, apskaičiuotos po restruktūrizavimo bylos atsakovei iškėlimo. Apelianto atskirajame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumo ir nesudaro pagrindo apskųstą nutartį panaikinti ar pakeisti. Dėl to atskirasis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 25 d. nutartis paliekama nepakeista.
Atskirojo skundo netenkinus, apelianto A. A. bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 25 d. nutartį palikti nepakeistą.