- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-09-30
- Bylos Nr.
- eB2-2513-861/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00578-2025-4
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjas
- Donata Kravčenkienė
- Pareiškėjas
- RUAB „Edensa“
- Atsakovas
- Edensa
- Kreditorius
- KRE2, KRE1 kreditorinių reikalavimų
- Kategorijos
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo RUAB „Edensa“ nemokumo administratorės prašymą dėl kreditorių KRE2 ir KRE1 kreditorinių reikalavimų nemokumo byloje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Vilniaus apygardos teismas 2025 m. liepos 3 d. nutartimi iškėlė nemokumo (restruktūrizavimo) bylą RUAB „Edensa“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini) , registruotos buveinės adresas Savanorių pr. 11A-41, LT-03116 Vilnius. Nutartis įsiteisėjo 2025 m. liepos 12 d.
Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 6 d. nutartimi UAB „Edensa“ restruktūrizavimo byla nutraukta ir bendrovei iškelta bankroto byla. Ta pačia nutartimi UAB „Edensa“ nemokumo administratore paskirta UAB „IGNIKA“. Nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo 2026 m. kovo 17 d.
2026 m. birželio 16 d. byloje patvirtinti įmonės kreditorių reikalavimai. Byloje taip pat gautas nemokumo administratorės ginčijamų kreditorinių reikalavimų sąrašas.
Byloje gautas pareiškėjų KRE2 ir KRE1 kreditorinis reikalavimas, kuriuo prašoma patvirtinti iš viso 43 100,00 Eur finansinį reikalavimą, kurį sudaro 18 300,00 pagrindinė skola ir 24 80,00 Eur nuostoliai. Pareiškėjai nurodo, kad matydami, jog Bendrovė vengia sudaryti pagrindinę buto pirkimo pardavimo sutartį ir akivaizdžiai jos nesudarys Sutartį pakeitė kita. Paaiškino, kad vietoj planuoto įsigyti buto iš Bendrovės įsigijo kitą analogišką butą. Butų vidutinės kainos už kv. m. nuo 2021 m. iki 2024 m. padidėjo, dėl ko T. ir KRE1 patyrė nuostolius. T.ir KRE1 sudaryta nauja sutartis yra analogiška sutarčiai kuri buvo sudaryta su Bendrove, todėl Bendrovės atsakomybės ribos yra šių sutarčių skirtumas. Su Bendrove sudarytos sutarties vertė buvo 122 000,00 Eur, o ją pakeitusios sutarties vertė yra 146 800 Eur. Skirtumas tarp šių sutarčių yra 24 800 Eur (146 800 Eur – 122 000 Eur). T. ir KRE1 įsitikinimu tai yra tiesioginiai T. ir KRE1 nuostoliai, kadangi jeigu Bendrovė būtų įvykdžiusi savo įsipareigojimą pagal Sutartį T. ir KRE1 būtų įsigiję būstą už 24 800 Eur pigiau, tuo tarpu šiuo metu būstas buvo įsigytas už didesnę kainą, todėl tai laikytina jų nuostoliais. Kreditoriai reikalavimą grindžia CK 6.163–6.165 straipsnių nuostatomis ir kasacinio teismo praktika, pagal kurią preliminariosios sutarties sudarymas laikomas aukščiausiu derybų pažangos etapu, o nepagrįstai vengusiai ar atsisakiusiai sudaryti pagrindinę sutartį šaliai gali kilti pareiga atlyginti kitos šalies patirtus nuostolius. Kreditorių teigimu, tokiu atveju gali būti ginamas ir lūkesčio interesas, siekiant nukentėjusią šalį grąžinti į padėtį, kurioje ji būtų buvusi, jeigu pagrindinė sutartis būtų sudaryta ir tinkamai įvykdyta. Bendrovės veiksmų neteisėtumą kreditoriai laiko įrodytu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. A2-295-868/2024. Kreditoriai taip pat remiasi bendrosiomis civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis CK nuostatomis ir teigia, kad jų patirta žala yra priežastiniu ryšiu susijusi su Bendrovės veiksmais. Bendrovei neįvykdžius prisiimtų įsipareigojimų ir dėl to kreditoriams įsigijus kitą būstą už didesnę kainą, egzistuoja priežastinis ryšys tarp Bendrovės veiksmų ir jų patirto 24 800,00 Eur nuostolio.
Bylos duomenimis, Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 16 d. nutartimi UAB „Edensa“ bankroto byloje patvirtintas kreditorių KRE2 ir KRE1 18 300,00 Eur finansinis reikalavimas, kurį sudaro 18 300,00 Eur pagrindinė skola.
Nagrinėjamu atveju nemokumo administratorė ginčija pareikštą prašymą dalyje, nurodo, kad netenkintinas kreditorių KRE2 ir KRE1 pareikštas prašymas dėl 24 800,00 Eur dydžio kreditorinio reikalavimo tvirtinimo. Nemokumo administratorė su šia reikalavimo dalimi nesutinka ir nurodo, kad nėra pagrindo jos tvirtinti, kol neištirtos ir teisiškai neįvertintos Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. sausio 6 d. nutartyje nurodytos aplinkybės, susijusios su preliminariosios sutarties vykdymu, jos pasibaigimu ar nutraukimu, Bendrovės veiksmų teisėtumu ir kalte, taip pat kreditorių nurodomų nuostolių faktu, dydžiu bei priežastiniu ryšiu.
Vilniaus apygardos teismas 2026 m. liepos 8 d. nutartimi nurodė, kad šalys turi pateikti į bylą visus kreditorinį reikalavimą bei atsikirtimus į reikalavimą pagrindžiančius įrodymus ir kitas svarbias bylai aplinkybes pagrindžiančius duomenis.
Per teismo nustatytą terminą šalys į bylą papildomų duomenų bei paaiškinimų neteikė.
Teismo nustatytos aplinkybės ir išvados
Teismų praktikoje pripažįstama, kad kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu siekiama išsiaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialinį teisinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011; 2012 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2012).
Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad teismas kreditoriaus reikalavimą tvirtina tik tokiu atveju, jei iš byloje esančių duomenų galima daryti išvadą, kad jis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai. Tuo atveju, jeigu byloje nėra pakankamai duomenų išvadai dėl kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumo padaryti, teismas turi imtis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes tam, kad teisingai išspręstų nagrinėjamą klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2009).
Pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Nagrinėjamu atveju pareiškėjai, siekdami, kad jų kreditorinis reikalavimas bankroto byloje būtų patvirtintas, turi pareigą teikti įrodymus šiam reikalavimui pagrįsti. Ar kreditoriaus reiškiamas reikalavimas pagrįstas, teismas sprendžia įvertinęs tokio reikalavimo pagrindą – sandorius, ūkines operacijas, apskaitos, mokėjimo dokumentus, kitus esančius įrodymus, kuriais grindžiamas kreditoriaus būtent nurodyto dydžio reikalavimas į bankrutuojančią įmonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2014).
Pagal JANĮ 41 straipsnio 1 dalį kreditoriai savo reikalavimus ir jų pagrindimo dokumentus per 30 dienų nuo teismo nutarties iškelti nemokumo bylą paskelbimo priežiūros institucijos interneto svetainėje dienos pateikia paskirtam nemokumo administratoriui, taip pat nurodo, kaip yra užtikrintas šių reikalavimų įvykdymas. Nemokumo administratorius patikrina kreditoriaus reikalavimo teisės pagrindimo dokumentus ir ne vėliau kaip per 30 dienų nuo reikalavimų pateikimo termino pabaigos perduoda kreditorių reikalavimus tvirtinti teismui bei prideda savo nuomonę dėl kreditorių reikalavimų pagrįstumo (JANĮ 41 straipsnio 2 dalis). Kreditorių reikalavimus tvirtina teismas. Teismas ne vėliau kaip per 20 dienų nuo kreditorių reikalavimų gavimo dienos patvirtina kreditorių reikalavimus, kurie yra neginčijami (JANĮ 42 straipsnio 1– 2 dalys). Teismas turi teisę priimti iki nemokumo bylos iškėlimo atsiradusius kreditorių reikalavimus, pateiktus praleidus nustatytą terminą JANĮ 41 straipsnio 1, 2, 3 dalyse nustatyta tvarka, jeigu termino praleidimo priežastis pripažįsta svarbiomis (JANĮ 41 straipsnio 4 dalis). Jeigu kreditorius nepateikia reikalavimo per nustatytą terminą, jo reikalavimo teisė pasibaigia, išskyrus JANĮ 41 straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatytus atvejus (JANĮ 41 straipsnio 6 dalis).
UAB „Edensa“ restruktūrizavimo byla iškelta Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 3 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2025 m. liepos 12 d. Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 6 d. nutartimi BUAB „Edensa“ iškelta bankroto byla. Nutartis įsiteisėjo 2026 m. kovo 17 d. Bendrovės kreditorių reikalavimai buvo patvirtinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 16 d. nutartimi.
Kreditoriai KRE2 ir KRE1 pareiškė finansinį reikalavimą UAB „Edensa“, kurio ginčijamą dalį sudaro 24 800,00 Eur nuostoliai, kreditorių teigimu, patirti UAB „Edensa“ neįvykdžius 2021 m. gegužės 5 d. preliminariosios nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties.
Nemokumo administratorė nesutinka su kreditorių KRE2 ir KRE1 pareikštu prašymu dalyje dėl papildomo finansinio reikalavimo 24 800,00 Eur sumoje.
Motyvuojamoji dalis
Byloje nustatyta, kad UAB „Edensa“ ir kreditoriai 2021 m. gegužės 5 d. sudarė preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią Bendrovė įsipareigojo ateityje parduoti, o kreditoriai įsigyti 55,81 kv. m ploto butą su daline apdaila ir automobilių stovėjimo vietą už bendrą 122 000,00 Eur kainą. Pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį šalys susitarė sudaryti per 30 kalendorinių dienų nuo gyvenamojo namo 85 proc. baigtumo įregistravimo Nekilnojamojo turto registre ir Bendrovės rašytinio pranešimo apie registraciją bei galimybę sudaryti pagrindinę sutartį. Preliminariojoje sutartyje 2021 m. gruodžio 31 d. buvo nustatytas kaip preliminarus gyvenamojo namo statybos pabaigos ir pridavimo terminas.
Kreditoriai 2022 m. gruodžio 8 d. su UAB „7 vakarai“ sudarė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią už 146 800,00 Eur įsigijo 56,82 kv. m ploto butą, automobilių stovėjimo aikštelę ir atitinkamą žemės sklypo dalį. Kreditoriai 24 800,00 Eur finansinį reikalavimą grindžia šio turto įsigijimo kainos ir preliminariojoje sutartyje su UAB „Edensa“ nustatytos 122 000,00 Eur kainos skirtumu, teigdami, kad, Bendrovei įvykdžius savo įsipareigojimus, jie nebūtų turėję kito būsto įsigyti už didesnę kainą.
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2025 m. spalio 30 d. nutartimi patvirtino kreditorių KRE2 ir KRE1 43 100,00 Eur finansinį reikalavimą, kurį sudaro 18 300,00 pagrindinė skola ir 24 80,000 Eur nuostoliai. Lietuvos apeliacinis teismas 2026 m. sausio 6 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį panaikino ir 24 800,00 Eur finansinio reikalavimo tvirtinimo klausimą perdavė nagrinėti iš naujo. 18 300,00 Eur pagrindinės skolos dalis apeliacinio nagrinėjimo dalyko nesudarė, kadangi ši reikalavimo dalis jau buvo patvirtinta įsiteisėjusia teismo nutartimi.
CK 6.165 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. Pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį, jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius. Jeigu šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudaro, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia (CK 6.165 straipsnio 5 dalis). Civilinei atsakomybei pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį taikyti yra būtini du teisiškai reikšmingi faktai: 1) preliminariosios sutarties šalies atsisakymas ar vengimas sudaryti pagrindinę sutartį; 2) atsisakymas ar vengimas sudaryti pagrindinę sutartį turi būti nepagrįstas.
Kasacinis teismas, aiškindamas šią normą, yra nurodęs, kad teisinis pagrindas civilinei atsakomybei esant ikisutartiniams santykiams kilti yra nesąžiningas šalies elgesys (CK 6.163 straipsnio 3 dalis). Neįvykdžius preliminariosios sutarties, t. y. nesudarius pagrindinės sutarties, atsakomybė nuostolių atlyginimo forma gali kilti tik tuo atveju, jeigu atsisakyta sudaryti pagrindinę sutartį nepagrįstai, ir ši atsakomybė gali būti taikoma tai šaliai, kuri kalta dėl atsisakymo ją sudaryti (elgiasi nesąžiningai). Būtent šalies nesąžiningas elgesys yra vertinamas kaip neteisėti veiksmai sprendžiant dėl ikisutartinės civilinės atsakomybės, kai šalis neįvykdo preliminariosios sutarties, t. y. atsisako sudaryti pagrindinę sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-188-1075/2022, 34–35 punktai). Civilinė atsakomybė, kylanti nevykdant preliminariosios sutarties, yra grindžiama kalte, t. y. pagrindas taikyti civilinę atsakomybę yra tik tada, jeigu šalis ne tik pažeidė preliminariąją sutartį, kaip tokio pobūdžio sutarties pažeidimas suprantamas pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį, bet ir egzistuoja jos kaltė dėl sutarties pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-11-469/2020).
Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad ginčijamas 24 800 Eur finansinis reikalavimas kildinamas iš civilinės atsakomybės dėl preliminariosios sutarties neįvykdymo. Pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį, jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad civilinės atsakomybės ikisutartiniuose santykiuose pagrindas yra nesąžiningas šalies elgesys, todėl atsakomybė dėl pagrindinės sutarties nesudarymo gali kilti tik nustačius, kad ją atsisakyta sudaryti nepagrįstai, o atsisakiusi šalis elgėsi nesąžiningai ir yra dėl to kalta.
Preliminariosios sutarties šalis, reikalaujanti taikyti civilinę atsakomybę, pirmiausia turi įrodyti, kad kitos šalies aktyvūs ar pasyvūs veiksmai nulėmė pagrindinės sutarties nesudarymą, t. y. kad kita šalis atsisakė ar vengė ją sudaryti. Tik įrodžius šią aplinkybę įrodinėjimo našta pereina kitai preliminariosios sutarties šaliai, kuri turi pagrįsti atsisakymo ar vengimo sudaryti pagrindinę sutartį priežastis. Nustačius nesąžiningus, kaltus ir neteisėtus veiksmus, toliau turi būti nustatyti kreditorių nuostoliai ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų bei nuostolių.
Lietuvos apeliacinis teismas 2026 m. sausio 6 d. nutartyje dėl KRE2 ir KRE1 finansinio reikalavimo nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nebuvo nustatęs ir tinkamai įvertinęs Bendrovės civilinei atsakomybei kilti reikšmingų aplinkybių. Be kita ko, nebuvo nustatyta, ar ir kada preliminarioji sutartis buvo nutraukta arba pasibaigė kitu pagrindu, ar Bendrovė atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį, taip pat nebuvo tinkamai įvertintos Bendrovės nurodytos objektyvios kliūtys preliminariajai sutarčiai įvykdyti. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad kreditoriai, 2022 m. gruodžio 8 d. įsigiję kitą nekilnojamąjį turtą, ir toliau aktyviai gynė savo teises pagal su UAB „Edensa“ sudarytą preliminariąją sutartį. Todėl turėjo būti įvertintas tokio kreditorių elgesio ir jų reikalaujamų nuostolių, grindžiamų preliminariosios sutarties neįvykdymu, santykis.
Bylos duomenimis, 2023 m. kovo 24 d. UAB „Edensa“ elektroniniu paštu išsiuntė kreditoriams pranešimą apie vienašalį su jais sudarytos preliminariosios nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimą. Pranešime nurodyta, kad preliminarioji sutartis laikoma nutraukta nuo 2023 m. kovo 27 d., t. y. kitą darbo dieną po elektroninio laiško išsiuntimo dienos, kaip tai numatyta preliminariosios sutarties 9.10 punkte. Pažymėtina, kad duomenys apie šį pranešimą ir jame nurodytą preliminariosios sutarties nutraukimo datą jau buvo bylos medžiagoje Lietuvos apeliaciniam teismui nagrinėjant kreditorių T. K. ir A. K. finansinio reikalavimo klausimą, tačiau 2026 m. sausio 6 d. nutartyje dėl šių aplinkybių atskirai nepasisakyta.
UAB „Edensa“ atlikto vienašalio preliminariųjų sutarčių nutraukimo teisėtumas yra ginčijamas Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-1005-1093/2026 dėl preliminariųjų sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu. Ši civilinė byla nėra išnagrinėta, todėl šiuo metu nėra įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo, kuriuo būtų išspręstas ginčas dėl Bendrovės atlikto vienašalio preliminariųjų sutarčių nutraukimo teisėtumo.
Teismas pažymi, kad vien preliminariųjų sutarčių nutraukimo faktas savaime nėra pakankamas konstatuoti UAB „Edensa“ nesąžiningumą ir kaltę dėl pagrindinės sutarties nesudarymo. Iš pranešimų matyti, kad Bendrovė sutarčių nutraukimą grindė konkrečiomis tuo metu susiklosčiusiomis aplinkybėmis, susijusiomis su nuosavybės teisės į pastatą netekimu ir galimybėmis įvykdyti preliminariąsias sutartis. Kita vertus, vien Bendrovės pranešimuose nurodytos priežastys savaime nepatvirtina ir jos veiksmų teisėtumo bei kaltės nebuvimo. Šios aplinkybės turi būti vertinamos kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.
Nagrinėjamu atveju kreditoriai, reikšdami 24 800,00 Eur finansinį reikalavimą UAB „Edensa“ bankroto byloje, iš esmės remiasi tomis pačiomis aplinkybėmis, t. y. teigia, kad Bendrovė vengė sudaryti pagrindinę sutartį ir buvo akivaizdu, jog jos nesudarys, todėl jie įsigijo kitą nekilnojamąjį turtą. Tačiau byloje nepateikta papildomų įrodymų, kurie leistų pašalinti Lietuvos apeliacinio teismo nustatytas abejones dėl pagrindinės sutarties nesudarymo priežasčių, UAB „Edensa“ veiksmų nesąžiningumo ir kaltės bei kreditorių nurodomų nuostolių ir priežastinio ryšio.
Vien aplinkybė, kad pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, savaime nepatvirtina, jog UAB „Edensa“ nepagrįstai vengė ar atsisakė ją sudaryti. Kreditorių teiginys, kad Bendrovė pagrindinės sutarties nesudarys, yra jų pačių pateiktas susiklosčiusios situacijos vertinimas, tačiau byloje nepateikta pakankamai duomenų, leidžiančių konstatuoti, kad būtent nepagrįsti ir nesąžiningi UAB „Edensa“ veiksmai nulėmė pagrindinės sutarties nesudarymą.
Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendžia, kad byloje esančių įrodymų nepakanka konstatuoti, jog pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymą nulėmė būtent nepagrįsti, nesąžiningi ir kalti UAB „Edensa“ veiksmai. Vienašalio preliminariosios sutarties nutraukimo teisėtumas taip pat yra atskiro, dar neišnagrinėto teisminio ginčo dalykas. Todėl byloje nėra pakankamo pagrindo konstatuoti šią būtinąją UAB „Edensa“ civilinės atsakomybės sąlygą.
Nepriklausomai nuo aukščiau nurodytų aplinkybių, kreditoriai turi įrodyti ne tik civilinės atsakomybės pagrindą, bet ir jų nurodomų nuostolių faktą bei dydį ir priežastinį ryšį. Kreditoriai 24 800,00 Eur nuostolius apskaičiuoja iš 2022 m. gruodžio 8 d. įsigyto nekilnojamojo turto 146 800,00 Eur kainos atimdami preliminariojoje sutartyje su UAB „Edensa“ nustatytą 122 000,00 Eur kainą. Tačiau vien dviejų nekilnojamojo turto objektų kainų skirtumas savaime nepatvirtina, kad kreditoriai dėl UAB „Edensa“ veiksmų patyrė būtent tokio dydžio nuostolius. Bylos duomenimis, UAB „Edensa“ pranešimas apie vienašalį preliminariosios sutarties nutraukimą kreditoriams buvo išsiųsti 2023 m. kovo 24 d., jame nurodant, kad sutartis laikoma nutraukta nuo 2023 m. kovo 27 d. Taigi kreditorių nurodomas kito nekilnojamojo turto įsigijimo sandoris buvo sudarytas daugiau kaip trimis mėnesiais anksčiau nei Bendrovės nurodyta preliminariosios sutarties nutraukimo data. Ši aplinkybė reikšminga vertinant kreditorių argumentą, kad 2022 m. gruodžio 8 d. sudarytas sandoris buvo preliminariosios sutarties su UAB „Edensa“ neįvykdymo nulemtas pakeičiantis sandoris. Kreditoriai teigia, kad kitą nekilnojamąjį turtą įsigijo todėl, jog tuo metu jau buvo akivaizdu, kad UAB „Edensa“ pagrindinės sutarties nesudarys. Vis dėlto kito nekilnojamojo turto įsigijimo metu UAB „Edensa“ dar nebuvo pateikusi kreditoriams pranešimo apie vienašalį preliminariosios sutarties nutraukimą, o sutartį nutraukta nurodė laikanti tik nuo 2023 m. kovo 27 d.
Lietuvos apeliacinis teismas atkreipė dėmesį, kad kreditoriai savo nuostolius grindė butų vidutinių kainų padidėjimu nuo 2021 m. iki 2024 m., nors kitą butą jie įsigijo dar 2022 m. gruodžio 8 d. Dėl to apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad neaišku, kodėl nuostolių dydžiui pagrįsti remiamasi 2024 m. butų kainomis. Nagrinėjamoje byloje kreditoriai remiasi tuo pačiu bendro pobūdžio teiginiu apie nekilnojamojo turto kainų augimą nuo 2021 m. iki 2024 m., tačiau nepateikia duomenų, pagrindžiančių 2024 m. kainų reikšmę 2022 m. gruodžio 8 d. jų sudaryto sandorio kainai.
Taip pat nustatyta, kad pagal preliminariąją sutartį kreditoriai ketino įsigyti 55,81 kv. m ploto butą antrame aukšte, su rekuperacine sistema ir įrengtomis pertvaromis bei požemine automobilių stovėjimo vieta, o 2022 m. gruodžio 8 d. faktiškai įsigijo 56,82 kv. m ploto butą trečiame aukšte, be rekuperacinės sistemos ir pertvarų bei su antžemine automobilių stovėjimo vieta. Taigi, nors abu nekilnojamojo turto objektai savo pobūdžiu ir plotu yra panašūs, jų individualios charakteristikos nėra tapačios. Kreditoriai nepateikė pakankamų duomenų, pagrindžiančių, kad vėliau jų įsigytas nekilnojamasis turtas pagal savo esmines savybes ir vertę yra palyginamas su turtu, kurį jie ketino įsigyti iš UAB „Edensa“, taip pat leidžiančių nustatyti, kokią 24 800,00 Eur kainų skirtumo dalį lėmė nekilnojamojo turto rinkos kainų pokytis, o kokią – pačių lyginamų nekilnojamojo turto objektų savybių skirtumai.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nagrinėjant nuostolių atlyginimo klausimą dėl preliminariosios sutarties neįvykdymo objektyviuoju nuostolių apskaičiavimo metodu nustatomas skirtumas tarp preliminariojoje sutartyje sulygtos daikto kainos ir daikto rinkos kainos preliminariosios sutarties nutraukimo metu, o šias aplinkybes turi įrodyti nuostolių atlyginimo reikalaujanti šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-148-1075/2025). Vertinant kreditorių nurodomų nuostolių dydį, reikšminga nustatyti atitinkamo turto rinkos vertę teisiškai reikšmingu momentu ir realų dėl pagrindinės sutarties nesudarymo kreditorių patirtą ekonominį praradimą.
Lietuvos apeliacinis teismas nustatė, kad kreditoriai, 2022 m. gruodžio 8 d. įsigiję kitą nekilnojamąjį turtą, ir toliau aktyviai dalyvavo teisminiuose procesuose, kuriais siekė apginti savo teises pagal su UAB „Edensa“ sudarytą preliminariąją sutartį. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad sprendžiant dėl kreditorių reikalaujamų nuostolių turi būti įvertintas šių aplinkybių tarpusavio santykis. Nurodytos aplinkybės nesudaro pakankamo pagrindo vien 2022 m. gruodžio 8 d. sandorį ir pagal jį sumokėtą kainą savaime laikyti UAB „Edensa“ preliminariosios sutarties neįvykdymo nulemtu pakeičiančiu sandoriu, o visą abiejų sandorių kainų skirtumą – dėl UAB „Edensa“ veiksmų patirtais nuostoliais.
Įvertinus byloje esančius duomenis, konstatuotina, kad vien 2022 m. gruodžio 8 d. kreditorių sudaryto kito sandorio kainos ir 2021 m. gegužės 5 d. preliminariojoje sutartyje nustatytos kainos skirtumas savaime negali būti pripažintas įrodytu kreditorių nuostolių dydžiu.
Teismas pažymi, kad kreditoriams buvo sudaryta galimybė pateikti papildomus jų finansinį reikalavimą pagrindžiančius įrodymus. Vilniaus apygardos teismo 2026 m. liepos 8 d. nutartimi šalims buvo pasiūlyta pateikti visus kreditorinį reikalavimą ir atsikirtimus į jį pagrindžiančius įrodymus bei kitus bylai reikšmingus duomenis, tačiau per teismo nustatytą terminą papildomų duomenų ir paaiškinimų nepateikta.
Įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, teismas sprendžia, kad jų nepakanka konstatuoti visas UAB „Edensa“ civilinės atsakomybės sąlygas. Be to, kreditoriai neįrodė, kad jų nurodoma 24 800,00 Eur suma visa apimtimi yra realūs, UAB „Edensa“ veiksmų nulemti ir priežastiniu ryšiu su šiais veiksmais susiję nuostoliai. Vien kito nekilnojamojo turto įsigijimo kainos ir preliminariojoje sutartyje nustatytos kainos skirtumas, atsižvelgiant į skirtingą sandorių sudarymo laiką, lyginamų objektų individualių savybių skirtumus ir kitas aukščiau aptartas aplinkybes, nėra pakankamas 24 800,00 Eur nuostolių dydžiui pagrįsti.
Esant šioms aplinkybėms, nėra teisinio pagrindo tvirtinti kreditorių KRE2 ir KRE1 24 800,00 Eur finansinio reikalavimo dalies UAB „Edensa“ bankroto byloje.
Vadovaujantis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principu (CPK 7 straipsnis, JANĮ 15 straipsnio 2 dalis), nemokumo administratorei pavedama per tris dienas nuo šios nutarties kopijos gavimo dienos apie priimtą nutartį informuoti kreditorius ir pateikti kreditorių informavimą patvirtinančius dokumentus.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo 41–42 straipsniais, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290–292 straipsniais,
nutaria:
Kreditorių KRE2 ir KRE1 prašymo dėl 24 800,00 Eur kreditorinio reikalavimo patvirtinimo netenkinti.
Įpareigoti nemokumo administratorę per 3 (tris) dienas nuo nutarties kopijos gavimo informuoti kreditorius apie priimtą nutartį, pateikiant teismui tai patvirtinančius rašytinius įrodymus.
Nutartis per septynias dienas nuo nutarties gavimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, atskirąjį skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.