Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

mažametės nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės I. S. atstovei pagal įstatymą V. K., šios mažametės nukentėjusiosios įgaliotajam atstovui advokatui Petrui Simėnui,

neviešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

R. S., gimęs (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, (duomenys neskelbtini), gyvenantis ir deklaravęs gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), dirbantis (duomenys neskelbtini), pagrindinio išsilavinimo, išsituokęs, teistas:

1) 2009 m. gruodžio 17 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 164 straipsnį laisvės apribojimu 1 metams, 2011 m. sausio 21 d. išbrauktas iš įskaitos Jonavos rajono pataisos inspekcijoje atlikus bausmę;

2) 2011 m lapkričio 9 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 6 mėnesiams, bausmės vykdymą atidedant 1 metams (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 ir 2 dalys), 2012 m. rugpjūčio 21 d. Kelmės rajono apylinkės teismo nutartimi panaikintas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas ir pasiųstas atlikti 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, 2013 m. kovo 4 d. paleistas iš Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos atlikus bausmę;

3) 2016 m. rugsėjo 2 d. Kelmės rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 2 dalį, 64¹ straipsnį laisvės apribojimu 1 metams 4 mėnesiams, 2018 m. sausio 22 d. išregistruotas iš Probuojamųjų asmens duomenų registro atlikus bausmę,

paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumentų paėmimas,

kaltinamas padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 150 straipsnio 4 dalyje, 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, 153 straipsnio 1 dalyje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Nusikalstamų veikų aplinkybės

Kaltinamasis R. S. seksualiai prievartavo mažametį asmenį ir nesunkiai sutrikdė šio mažamečio šeimos nario sveikatą, tai yra laikotarpiu nuo 2022 m. gruodžio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 24 d., vakarais, tiksliau nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tris kartus, pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystės nukentėjusiosios I. S., gimusios (duomenys neskelbtini) , būkle, kitokio fizinio sąlyčio būdu tenkino savo lytinę aistrą prieš nukentėjusiosios mažametės I. S. valią: pirmą kartą, numovęs jai kelnes ir kelnaites, ranka lietė nukentėjusiosios makštį, ją dirgino pirštais bei kišo savo pirštus į makštį; antrą kartą, grasindamas nuskriausti nukentėjusiosios sesę ir mamą, liepė nukentėjusiajai ranka masturbuoti jo lytinį organą (varpą), ką pastaroji ir darė; trečią kartą, numovęs jai kelnes ir kelnaites, ranka lietė nukentėjusiosios makštį, ją dirgino pirštais, tokiais veiksmais padarydamas mažametei šeimos narei I. S. nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes po byloje nagrinėjamų įvykių I. S. konstatuotos kitos reakcijos į stiprų stresą (F43.8), tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradusios dėl byloje nagrinėjamų įvykių.

Be to, kaltinamasis R. S. tvirkino jaunesnį negu šešiolikos metų asmenį, tai yra laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 6 d. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), bute, esančiame (duomenys neskelbtini), ir name, buvusiame (duomenys neskelbtini), tiksliai nenustatytą kiekį kartų (1-2 kartus per mėnesį) ranka glostė tuo metu mažametės nukentėjusiosios B. S., gimusios (duomenys neskelbtini) , makštį, po to, tęsdamas nusikalstamą veiką, laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 4 d. iki 2017 metų, tiksliai nenustatyto mėnesio ir dienos (momento, kai R. S. ir O. Z. (dabar – K.) pradėjo gyventi skyrium), bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tiksliai nenustatytą kiekį kartų (maždaug kartą per 3-4 mėnesius) ranka glostė tuo metu mažametės nukentėjusiosios B. S. makštį, bučiavo jos kaklą ir rankomis lietė krūtis, žinodamas, kad nukentėjusioji B. S. yra jaunesnė negu šešiolikos metų.

II. Įrodymai ir jų vertinimas

Kaltinamasis R. S. bylos nagrinėjimo teisme metu kaltu neprisipažino ir parodė, kad jokių kaltinime nurodytų veiksmų I. S. ir B. S. atžvilgiu neatlikto, tai yra nelietė jų lytinių organų, nekaišiojo pirštų į makštį, neliepė masturbuoti jo lytinio organo, niekada prieš mergaites nebuvo apsinuoginęs. Su I. ir B. motina O. Z. (dabar – K.) susipažino 2009 metų žiemą ir 2010 m. sausio 13 d. jau apsigyveno kartu jo nuomotame bute, esančiame (duomenys neskelbtini) . Tuo metu O. jau turėjo dukrą – B.. B. ne jo dukra, ją įsivaikino, kai grįžo iš (duomenys neskelbtini) įkalinimo įstaigos. Tų pačių 2010 metų rugpjūčio mėnesį gimė I.. Tas butas buvo vieno kambario su virtuve. Iki I. gimimo visi miegodavo kambaryje, susistūmę du fotelius. Gimus I., jis su O. ir I. miegodavo virtuvėje ant išskleidžiamo fotelio, o B. miegodavo atskirai kambaryje. 2011 metų pavasarį išsikraustė gyventi į (duomenys neskelbtini), kur apsigyveno bute, esančiame (duomenys neskelbtini) gatvėje. Tas butas dviejų kambarių. Mergaitės gyveno mažajame kambariuke, jos miegodavo kartu. Minėtas butas buvo nuniokotas, dėl skolų buvo atjungta elektra. Jo pastangomis elektra buvo įjungta mėnesiui, tačiau po to, nepadengus skolų, ji vėl buvo išjungta. Tuo metu juos pradėjo lankyti savivaldybės darbuotojai dėl vaikų gerovės, todėl, kad neatimtų vaikų, išsikraustė į (duomenys neskelbtini), kur apsigyveno O. giminaičių sodyboje. Kiek pamena, į (duomenys neskelbtini) jie išsikraustė pavasarį, pamena, kad jau daržai buvo apsodinti. Gali būti, kad tai buvo 2012 metų pavasaris. (duomenys neskelbtini) jie gyveno apie 4 mėnesius, kol jį rugsėjo 6 dieną išvežė į įkalinimo įstaigą. (duomenys neskelbtini) buvo namas, jame du kambariai ir virtuvė. Mergaitės miegodavo kartu ant išskleidžiamos kušetės, o jis ir O. miegodavo didžiajame kambaryje ant sumestų skudurų. Tame name jokių baldų nebuvo, taip pat ir metalinės lovos. Iš įkalinimo įstaigos jis grįžo 2013 metų pavasarį, bet ne į (duomenys neskelbtini), o į (duomenys neskelbtini). Butas jau buvo sutvarkytas, jame buvo ir elektra. Įsidarbino pas kaimyną servise, pastarasis jiems padėjo – davė baldus, buitinę techniką, o jis už tai atidirbo. O. būdavo namuose, išgėrinėdavo. Jis taip pat išgerdavo, tačiau į darbą eidavo. Ten gyveno iki tol, kol 2017 metais išsiskyrė su O.. Jau po oficialių skyrybų nusipirko butą, esantį (duomenys neskelbtini), kurį įregistravo I. vardu, ir tų pačių metų žiemą jame apsigyveno. Tame bute gyveno vienas. I. Su B. gyveno pas motiną, tačiau dažnai atvažinėdavo pas jį. 2022 metų vasarą I. pradėjo sakyti, jog nori apsigyventi pas jį, todėl, sutikus O., nuo 2022 m. rugpjūčio 28 d. iki 2023 m. vasario 28 d. I. gyveno pas jį (duomenys neskelbtini) . Tuo metu I. buvo (duomenys neskelbtini) metų. Mokyklos jai keisti nereikėjo. Butas (duomenys neskelbtini) yra trijų kambarių. I. turėjo savo kambarį, trečiąjį kambarį įrenginėjo B. Būdavo, kad kartu su I. lovoje žiūrėdavo televizorių, tačiau jokių netinkamų veiksmų, kurie nurodyti kaltinime, nebuvo. Jo nuomone, I. ir B. jį apkalbėjo įtakotos motinos, su kuria nuolat konfliktuodavo, be to, su ja labai nesutarė dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), kurį pastaroji norėjo užvaldyti. Jo įsitikinimu, O. ir mergaitės užsigeidė to buto ir todėl tokie išgalvoti pasakojimai atsirado. Nors teisiškai butas priklauso I., pinigus už šį butą mokėjo jis ir tai jau įvyko po skyrybų. Iš pradžių O. reikalavo už tą butą pusę sumos pinigais, vėliau – remontus padaryti, mokėti nuomą už tai, kad gyvena dukros bute. Kadangi B. šiuo metu tvarkosi dokumentus dėl I. globos, mano, kad ji taip pat nori tą butą užvaldyti. Atkreipia dėmesį į tai, kad B. apie, jos teigimu, buvusius įvykius niekam nepasakojo, nors praėjo daug laiko, jų šeimą nuolat lankė socialinės darbuotojos, vaiko teisių specialistės, be to, dalį laiko jis buvo įkalinimo įstaigoje. Ko tada jai reikėjo bijoti? B. jokių masažų neatlikdavo, neprašydavo, kad ir pastaroji jį masažuotų. Jis niekada nenaudojo fizinio smurto vaikų atžvilgiu. Civilinių ieškinių nepripažįsta. Liudytoja R. Z. kalba neteisybę, o kokiu tikslu ji taip kalba, jis pasakyti negali. Patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 2, b. l. 160-162, 169-171), kurie buvo pagarsinti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 276 straipsnio 4 dalies pagrindu.

Motyvuojamoji dalis

III. Nusikalstamų veikų kvalifikavimas

BK 153 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta atsakomybė tam, kas atliko jaunesnio negu šešiolikos metų asmens tvirkinimo veiksmus. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į jaunesnio negu šešiolikos metų asmens seksualinį neliečiamumą, nepriklausomai nuo suaugusių asmenų požiūrio į atliekamus veiksmus, kai nustatyta, kad tokie veiksmai sukėlė per ankstyvą vaiko domėjimąsi lytiniais santykiais ir kitokius neigiamus padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-625/2013). Tvirkinamieji veiksmai paprastai pasireiškia demonstruojant jaunesniam negu šešiolikos metų asmeniui lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną ar jo lytinius organus, taip pat ir lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą tokio asmens akivaizdoje ir pan. Tačiau tvirkinamieji veiksmai yra nesusiję su intervencija į asmens lytinius organus ir lytinės aistros tenkinimu su tuo žmogumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-649/2012, 2K-67-495/2024).

Kaltinamasis R. S. tenkino lytinę aistrą su mažamete savo dukra I. S. prieš jos valią, kadangi pasinaudojo jos bejėgiška būkle dėl amžiaus (nukentėjusioji tuo metu buvo (duomenys neskelbtini) metų amžiaus), be to, liepdamas nukentėjusiajai ranka masturbuoti jo varpą, panaudojo psichinį smurtą – grasino nuskriausti nukentėjusiosios sesę ir mamą. Lytinės aistros tenkinimas pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo būkle yra tada, kai lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas įvyksta išoriškai nenaudojant jokių veiksmų nukentėjusiojo valiai palaužti ar pasipriešinimui įveikti, tačiau, kita vertus, negaunamas nukentėjusiojo asmens sutikimas lytiškai santykiauti ar lytinei aistrai tenkinti dėl priežasčių, susijusių su nukentėjusiojo fizine ar psichine būkle. Nukentėjusiojo asmens fizinė būklė, kuri gali lemti bejėgišką būklę, gali būti asmens neįgalumas, liga ar amžius, dėl kurios jis negali pasipriešinti kaltininkui. Lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu asmeniu paprastai vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, išskyrus atvejus, kai nukentėjusysis pagal savo fizinį ir psichinį išsivystymą bei socialinę brandą suvokė daromų su juo veiksmų esmę ir davė sutikimą tokiems santykiams arba tie veiksmai įvyko mažamečio asmens (nukentėjusiojo) iniciatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-116-942/2016). Iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-212/2023 matyti, kad mažametė nukentėjusioji I. S. nesuprato jos atžvilgiu atliktų veiksmų esmės (t. 1, b. l. 176-185), todėl negalėjo duoti kaltinamajam sutikimo atlikti su ja seksualinio pobūdžio veiksmus ir negalėjo tokių veiksmų inicijuoti. Be to, ekspertizės akte nurodyta, kad I. S. mėgino priešintis kaltinamojo jos atžvilgiu atliekamiems veiksmams, tačiau aktyviau šiems veiksmams priešintis ji negalėjo dėl mažo amžiaus, emocinės priklausomybės nuo artimojo asmens (kaltinamasis yra jos tėvas), nepakankamo supratimo apie jos atžvilgiu galimai atliktų veiksmų esmę (neturėjo žinių apie jų pobūdį ir nesuprato reikšmės) bei kaltinamojo baimės (t. 1, b. l. 176-185), todėl konstatuotina, kad nukentėjusioji I. S. kaltinamojo R. S. jos atžvilgiu atliekamų veiksmų metu negalėjo pastarajam pasipriešinti (tai yra buvo bejėgiškos būklės) dėl savo amžiaus, o kaltinamasis šia aplinkybe pasinaudojo.

Seksualinio prievartavimo nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl veika laikoma baigta nuo lytinės aistros tenkinimo su kitu žmogumi pradžios, nepriklausomai nuo to, ar kaltininkas patenkino savo lytinę aistrą, todėl, nors byloje nėra duomenų apie tai, kad kaltinamasis R. S., atlikdamas kaltinime nurodytus veiksmus nukentėjusiosios I. S. atžvilgiu, patenkino savo lytinę aistrą, minėta aplinkybė veikos kvalifikavimui įtakos neturi.

Seksualinis prievartavimas padaromas tik tiesiogine tyčia. Seksualinis prievartavimas suponuoja kaltininko suvokimą, kad jis tenkina lytinę aistrą su nukentėjusiuoju prieš jo valią, pasipriešinimui įveikti panaudojęs fizinį smurtą, grasinimus tuoj pat jį panaudoti ar kitaip atimdamas galimybę priešintis arba pasinaudojęs bejėgiška nukentėjusiojo būkle, ir nori tokio lytinės aistros tenkinimo. Kaltinamasis R. S. suprato, kad tenkina savo lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu su nukentėjusiąja I. S. prieš jos valią, jai nesuprantant tokių veiksmų esmės ir nedavus sutikimo tokiems veiksmams atlikti, suvokė, kad dukra yra mažametė, todėl iš esmės negali jam pasipriešinti, tai yra bejėgiškos būklės, ir jis tuo naudojasi, kad nukentėjusiosios nesutikimui įveikti jis naudoja psichinį smurtą, ir norėjo tokio lytinės aistros tenkinimo, tai yra veikė tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Nors kaltinamasis R. S. tenkino lytinę aistrą su nukentėjusiąja I. S. tris kartus skirtingomis dienomis, jo veiksmai šios nukentėjusiosios atžvilgiu teisingai kvalifikuoti kaip vienas tęstinis nusikaltimas, numatytas BK 150 straipsnio 4 dalyje, nes byloje surinkti faktiniai duomenys leidžia konstatuoti, kad kaltinamasis, atlikdamas seksualinės prievartos veiksmus šios nukentėjusiosios atžvilgiu, jau nuo pat pradžių teturėjo vienintelį tikslą – patenkinti savo seksualinius poreikius (lytinę aistrą) su nukentėjusiąja, ir tą daryti ne vieną kartą, o nuolat, tai yra veikė vieninga tyčia.

2024 m. rugsėjo 18 d. teisme buvo gautas 2024 m. rugsėjo 17 d. prokurorės prašymas dėl kaltinimo pakeitimo, kuriuo ji prašo pakeisti kaltinamajam R. S. inkriminuojamų nusikaltimų, numatytų BK 150 straipsnio 4 dalyje ir 153 straipsnio 1 dalyje, faktines aplinkybes (t. 3, b. l. 143-144). Kaltinimą dėl nusikaltimo, numatyto BK 150 straipsnio 4 dalyje, prokurorė siūlo papildyti aplinkybe, jog kaltinamajam R. S. paliepus nukentėjusiajai I. S. ranka masturbuoti jo lytinį organą, ši nukentėjusioji savo ranka masturbavo jo lytinį organą. Kadangi ši aplinkybė neabejotinai nustatyta nukentėjusiosios I. S. parodymais (kuriuos patvirtina kiti jau aptarti bylos duomenys), ja papildytinas kaltinimas R. S. dėl BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytos veikos padarymo. Toks kaltinime nurodytų esminių faktinių aplinkybių pakeitimas teisme galimas, kadangi apie tokį esminių faktinių aplinkybių pakeitimą proceso dalyviams (tame tarpe – kaltinamajam ir jo gynėjui) buvo pranešta įstatymo nustatyta tvarka (BPK 256 straipsnio 1 dalis) buvo pranešta (BPK 255 straipsnio 2 dalis, 256 straipsnio 1 dalis).

Tikslintinas kaltinime R. S. nurodytas lytinės aistros tenkinimo skaičius, konstatuojant, jog buvo trys tokie kartai (kaltinime nurodyta, kad tokių kartų buvo ne mažiau kaip trys), nes duomenų apie tai, kad kaltinamasis savo lytinę aistrą su nukentėjusiąja I. S. tenkino daugiau nei tris kartus, byloje nėra (nukentėjusioji apklausoje nurodė kategoriškai, kad tokių kartų buvo trys, ir detaliai nurodė, kokius veiksmus kaltinamasis kiekvieną iš tų kartų atliko). Taip pat nurodytina, kokius konkrečius veiksmus kaltinamasis R. S. atliko kiekvieną iš tų trijų kartų, nes iš nukentėjusiosios I. S. parodymų matyti, kad trečią kartą kaltinamasis jai pirštų į makštį nekišo, kai kaltinime nurodyta, jog R. S. ne mažiau kaip du kartus kišo pirštus į nukentėjusiosios makštį, nors tokių duomenų byloje nėra. Be to, tikslintinos kaltinime nurodytos faktinės aplinkybės, susijusios su kaltinamojo ir nukentėjusiosios lytinių organų apibrėžtumu, nurodant, kad kaltinamojo lytinis organas (kurį jis liepė nukentėjusiajai masturbuoti, ką nukentėjusioji ir darė) yra varpa, o nukentėjusiosios lytiniai organai, kuriuos kaltinamasis lietė ranka, dirgino pirštais bei į kuriuos kišo pirštus, yra makštis. Teismo nuomone, toks kaltinimo patikslinimas yra reikalingas, nes vyro ir moters lytinių organų yra ne vienas. Toks kaltinime nurodytų faktinių aplinkybių patikslinimas teisme galimas, kadangi patikslintos aplinkybės iš esmės nesiskiria nuo kaltinime buvusių ir nesuvaržo kaltinamojo teisės į gynybą (BPK 256 straipsnio 1 dalis).

Iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-212/2023 ir ekspertės Ž. V. parodymų matyti, kad byloje nagrinėjami kaltinamojo R. S. veiksmai (lytinės aistros tenkinimas prieš nukentėjusiosios valią) nukentėjusiajai I. S. sukėlė kitas reakcijas į stiprų stresą (F43.8) ir taip nesunkai sutrikdė jos sveikatą (t. 1, b. l. 176-185). Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad iki byloje nagrinėjamų įvykių nukentėjusioji I. S. būtų sirgusi lėtiniu ar laikinu psichikos sutrikimu (to nenustatė ir jos psichinę sveikatą tyrę ekspertai). Akivaizdu, kad būtent dėl kaltinamojo R. S. seksualinės prievartos prieš nukentėjusiąją ir buvo nesunkiai sutrikdyta jos sveikata. Naudojant seksualinę prievartą prieš mažametę, neigiamų padarinių jos psichikos sveikatai tikimybė didelė, todėl nėra abejonių, kad kaltinamasis R. S. suprato, jog jo atlikti veiksmai nukentėjusiosios I. S. atžvilgiu gali jai sukelti pasekmes – sveikatos sutrikimą, ir nors tokių pasekmių jis nenorėjo (tokių duomenų byloje nėra), tačiau sąmoningai leido joms kilti, tai yra veikė netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis). Akivaizdu, kad nesunkus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs reakcijomis į stiprų stresą, nebuvo susijęs su fizinio smurto panaudojimu tiesiogiai palaužiant mažametės nukentėjusiosios pasipriešinimą siekiant tenkinti lytinę aistrą prieš jos valią, o nusikalstamais kaltinamojo veiksmais sukurtos psichologinės įtampos ir streso pasekmė. Todėl kaltinamojo R. S. veiksmai, nesunkiai sutrikdant nukentėjusiosios I. S. sveikatą, teisingai papildomai kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus (kadangi yra veiką kvalifikuojantys požymiai – nukentėjusioji yra mažametė (iki (duomenys neskelbtini) metų amžiaus ir kaltinamojo šeimos narys (BPK 38 straipsnis)).

Bylos duomenimis nustatyta, kad kaltinamasis R. S. laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2017 metų, tiksliau nenustatyto mėnesio ir dienos (momento, kai R. S. ir O. Z. (dabar – K.) pradėjo gyventi skyrium) daug kartų ranka glostė tuo metu mažametės savo įdukros B. S. makštį, be to, bučiavo jos kaklą, lietė jos krūtis, todėl tokie jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 153 straipsnio 1 dalį kaip jaunesnio negu šešiolikos metų asmens tvirkinimas. Be jokios abejonės, tokie kaltinamojo veiksmai (makšties glostymas, kaklo bučiavimas, krūtų lietimas) sukėlė B. S. per ankstyvą domėjimąsi lytiniais santykiais (tokie veiksmai prasidėjo, kai nukentėjusiajai tebuvo (duomenys neskelbtini) metai, ir tęsėsi apie 7 metus; iš pradžių nukentėjusioji nesuprato su ja atliekamų veiksmų esmės, tačiau po 2013 metų ji jau suvokė su ja atliekamų veiksmų esmę, bet dėl savo amžiaus negalėjo jiems pasipriešinti) ir kitokius neigiamus padarinius (nukentėjusioji dėl patirtų išgyvenimų iki šiol jaučiasi prastai, sapnuoja košmarus, nuolat jaučia baimę, nejaukumą, jai sunku bendrauti su žmonėmis, ypač su vyrais). Kaip jau minėta, teismų praktikoje jaunesnio negu šešiolikos metų asmens lytinių organų lietimas ar glostymas be intervencijos į tokio asmens lytinius organus (pirštų, lytinių organų, kitų daiktų kišimo į vidų) ir nesusijęs lytinės aistros tenkinimu su tuo žmogumi dažniausiai kvalifikuojami pagal BK 153 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-649/2012, 2K-67-495/2024). Šiuo atveju neįrodyta, kad R. S. būtų kišęs pirštus ar varpą į B. S. makštį, nenustatyta, kad ši nukentėjusioji būtų masturbavusi kaltinamojo varpą, todėl kaltinamojo veiksmai nukentėjusiosios B. S. atžvilgiu pagrįstai kvalifikuoti kitaip, nei veiksmai nukentėjusiosios I. S. atžvilgiu. Nors tokie kaltinamojo R. S. veiksmai nukentėjusiosios B. S. atžvilgiu tęsėsi ilgą laiką (apie 7 metus) ir buvo pakankamai dažni (jų dažnumas svyravo nuo 1-2 kartų per mėnesį (laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 6 d.) iki karto per 3-4 mėnesius (laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 4 d. iki 2017 metų, tiksliai nenustatyto mėnesio ir dienos (momento, kai R. S. ir O. Z. (dabar – K.) pradėjo gyventi skyrium), nenustatyta, kad jais kaltinamasis tenkino savo lytinę aistrą ar siekė tenkinti savo lytinę aistrą (kaltinamasis R. S., glostydamas mažametės B. S. makštį, bučiuodamas jos kaklą, liesdamas jos krūtis, tai pateikdavo kaip masažą, be to, niekada nebuvo pats apsinuoginęs, nesimasturbavo (bent jau nukentėjusiosios akivaizdoje)).

Kaltinamasis R. S. suprato, kad glostydamas mažametės B. S. makštį, bučiuodamas jos kaklą, liesdamas jos krūtis, sukelia B. S. per ankstyvą domėjimąsi lytiniais santykiais, ir norėjo taip veikti, tai yra veikė tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Galimai tokiais veiksmais kaltinamasis siekė, sudominęs šią nukentėjusiąją lytiniais santykiais, ateityje tenkinti lytinę aistrą su ja, tačiau tikslas nėra būtinas tokio pobūdžio nusikalstamų veikų subjektyvinės pusės požymis, jo nereikia įrodyti, todėl teismas plačiau dėl jo nepasisako.

Mažamečio asmens tvirkinimo sudėtis yra formali, pakanka pačių veiksmų atlikimo, kad nusikalstama veika būtų laikoma baigta. Kaltinamojo R. S. veiksmai nuketėjusiosios B. S. atžvilgiu, nors ir trukę apie 7 metus, teisingai kvalifikuoti kaip vienas tęstinis nusikaltimas, numatytas BK 153 straipsnio 1 dalyje, nes visus juos siejo vieninga tyčia sukelti nukentėjusiajai ankstyvą domėjimąsi lytiniais santykiais.

Tikslintinas kaltinamajam R. S. inkriminuojamo nusikaltimo, numatyto 153 straipsnio 1 dalyje, faktinės aplinkybės nurodant, kad ši veika tęsėsi nuo 2010 m. birželio 1 d. (kadangi nukentėjusioji B. S. nurodė, kad šie kaltinime nurodyti R. S. veiksmai prasidėjo 2010 metų vasarą, dar iki gimstant seseriai I. (kuri gimė (duomenys neskelbtini)), o jai tuo metu buvo (duomenys neskelbtini) metai) iki 2017 metų, tiksliai nenustatyto mėnesio ir dienos (momento, kai R. S. ir O. Z. (dabar – K.) pradėjo gyventi skyrium), nes būtent tokias aplinkybes teisme nurodė nukentėjusioji B. S., o tai paneigiančių aplinkybių byloje nėra. Taip pat tikslintinas šių veiksmų dažnumas, nurodant, kad tvirkinamieji veiksmai laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 6 d. buvo atliekami tiksliai nenustatytą kiekį kartų, 1-2 kartus per mėnesį, o laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 4 d. iki 2017 metų, tiksliai nenustatyto mėnesio ir dienos (momento, kai R. S. ir O. Z. (dabar – K.) pradėjo gyventi skyrium), – tiksliai nenustatytą kiekį kartų, maždaug kartą per 3-4 mėnesius, nes būtent tokias aplinkybes teisme nurodė nukentėjusioji B. S., o tai paneigiančių aplinkybių byloje nėra. Toks kaltinime nurodytų esminių faktinių aplinkybių pakeitimas teisme galimas, kadangi apie tokį esminių faktinių aplinkybių pakeitimą proceso dalyviams (tame tarpe – kaltinamajam ir jo gynėjui) buvo pranešta įstatymo nustatyta tvarka, be to, patikslintos aplinkybės iš esmės nesiskiria nuo kaltinime buvusių ir nesuvaržo kaltinamojo teisės į gynybą (BPK 256 straipsnio 1 dalis) buvo pranešta (BPK 255 straipsnio 2 dalis, 256 straipsnio 1 dalis). Iš kaltinimo taip pat šalintinos perteklinės faktinės aplinkybės – kaltinamojo R. S. galimai nukentėjusiajai B. S. išsakyti žodžiai, nes jie neturi jokios įtakos veikos kvalifikavimui.

IV. Bausmės skyrimas

Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra sąlygojama minėtų tikslų visuma. Tokius reikalavimus turi atitikti kiekviena konkrečiam nuteistajam skiriama bausmė.

Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas gali motyvuotai paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatyta, bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis). Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013). Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Be to, ji neturi neprieštarauti teismų praktikai atitinkamos kategorijos bylose. Įstatymų leidėjas, formuluodamas konkretaus nusikaltimo požymius ir nustatydamas sankciją už nusikaltimą, įvertina tipinį (rūšinį) nusikaltimo, kaip tokio, pavojingumą.

Tas, kas seksualiai prievartavo mažametį asmenį, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki trylikos metų (BK 150 straipsnio 4 dalis). Tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino mažametį arba šeimos narį, baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų (BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktai). Tas, kas atliko jaunesnio negu šešiolikos metų asmens tvirkinimo veiksmus, baudžiamas laisvės apribojimu arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų (BK 153 straipsnio 1 dalis).

Kaip jau buvo minėta, skiriant bausmę kaltininkui, privaloma atsižvelgti ir į jo atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kaltinamojo R. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta.

Kaltinamojo R. S. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažintina tai, kad jis nusikaltimą, numatytą BK 153 straipsnio 1 dalyje, padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnamečiu, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų; toks asmuo yra recidyvistas (BK 27 straipsnio 1 dalis). Kaip jau buvo minėta, BK 153 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas tęsėsi (buvo vykdomas) nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2017 metų, tiksliai nenustatyto mėnesio ir dienos (momento, kai R. S. ir O. Z. (dabar – K.) pradėjo gyventi skyrium). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad nusikalstama veika yra tęstinė tais atvejais, kai tas pats asmuo padaro dvi ar daugiau tame pačiame BK straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų, iš kurių kiekviena, vertinama atskirai, atitinka tame pačiame BK straipsnyje nurodytą nusikalstamą veiką, arba kai, padarius dvi ar daugiau veikų, vienas ar keli veiksmai (ar neveikimas) atitinka administracinio nusižengimo (ar kitokio teisės pažeidimo) požymius, tačiau jų visuma atitinka BK įtvirtintą nusikalstamą veiką ir visas veikas jungia bendras sumanymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-51-719/2023). Pažymėtina, kad tęstinė nusikalstama veika laikoma baigta atlikus paskutinius veiksmus, būtinus nusikalstamam tikslui, tyčiai realizuoti (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-396/2009). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teisiškai svarbus laikas, nuo kurio pradedama skaičiuoti apkaltinamojo nuosprendžio senatis (o ši senatis skaičiuojama nuo nusikalstamos veikos padarymo momento (BK 95 straipsnis), yra tokios nusikalstamos veikos nutraukimo laikas (trunkamosios veikos atveju) arba paskutinio nusikalstamo veiksmo laikas (tęstinės veikos atveju) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011, 2K-447/2012, 2K-282-303/2017). Nustatyta, kad kaltinamojo R. S. tvirkinamieji veiksmai nukentėjusiosios B. S. atžvilgiu laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 6 d. buvo atliekami maždaug 1-2 kartus per mėnesį, o laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 4 d. iki 2017 metų, tiksliai nenustatyto mėnesio ir dienos (momento, kai R. S. ir O. Z. (dabar – K.) pradėjo gyventi skyrium), – maždaug kartą per 3-4 mėnesius, ir kiekvienąkart šie veiksmai atitiko BK 153 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius. Todėl konstatuotina, kad kaltinamasis R. S. jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 153 straipsnio 1 dalyje, padarė neatlikęs: 1) Marijampolės rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu už tyčinį nusikaltimą, numatytą BK 164 straipsnyje, paskirtos 1 metų laisvės apribojimo bausmės, kuri buvo atliekama nuo 2010 m. sausio 20 d. iki 2011 m. sausio 21 d. (t. 2, b. l. 102); 2) Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m lapkričio 9 d. nuosprendžiu už tyčinį nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, paskirtos 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės, kurios vykdymas buvo atidėtas (BK 75 straipsnis), tačiau Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi bausmės vykdymo atidėjimas buvo panaikintas ir laisvės atėmimo bausmė buvo atliekama nuo 2012 m. rugsėjo 6 d. iki 2013 m. kovo 4 d. (t. 2, b. l. 104); 3) Kelmės rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 2 d. baudžiamuoju įsakymu už tyčinius nusikaltimus, numatytus BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 2 dalyje, paskirtos 1 metų 4 mėnesių laisvės apribojimo bausmės, kuri buvo atliekama nuo 2016 m. rugsėjo 23 d. iki 2018 m. sausio 22 d. (t. 2, b. l. 105). Nors nuo 2013 m. kovo 4 d. (kada R. S. baigė atlikti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m lapkričio 9 d. nuosprendžiu paskirtą 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę) iki 2016 m. rugpjūčio 21 d. (kada kaltinamasis padarė nusikaltimus, numatytus BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 2 dalyje, už kuriuos buvo nuteistas Kelmės rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 2 d. baudžiamuoju įsakymu) praėjo daugiau nei treji metai, teistumas neišnyko, nes visą šį laikotarpį kaltinamasis R. S. tvirkino nukentėjusiąją B. S. (maždaug kartą per 3-4 mėnesius) ir šie veiksmai nutraukdavo teistumo eigą (BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto „a“ papunktis, 8 dalis). Teistumas pagal 2009 m. gruodžio 17 d. nuosprendį, 2011 m lapkričio 9 d. nuosprendį ir 2016 m. rugsėjo 2 d. teismo baudžiamąjį įsakymą R. S. išnyko tik 2021 m. sausio 21 d., kai jis baigė atlikti Kelmės rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 2 d. baudžiamuoju įsakymu paskirtą laisvės apribojimo bausmę, ir per šį trejų metų laikotarpį naujų nusikalstamų veikų nepadarė (BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto „a“ papunktis). Vadinasi nusikaltimus, numatytus BK 150 straipsnio 4 dalyje, 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, kaltinamasis R. S. padarė jau išnykus teistumui pagal minėtus tris teismo sprendimus.

Nors kaltinamajame akte nebuvo nurodyta kaltinamojo R. S. atsakomybę sunkinanti aplinkybė tai, kad jis jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 153 straipsnio 1 dalyje, padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas) (kaltinamajame akte nurodyta, kad jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta (t. 3, b. l. 22)), o teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad tos asmens atsakomybę sunkinančios aplinkybės, kurios nebuvo nurodytos kaltinamajame akte, arba tos, kurių faktinės aplinkybės nebuvo aprašytos kaltinamajame akte, negali būti pripažįstamos asmens atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis, išskyrus atvejus, jei bylos nagrinėjimo metu buvo pateiktas prašymas patikslinti kaltinimą, tačiau šiuo atveju kaltinamojo R. S. teisės nebus pažeistos ir nebus suvaržyta jo teisė į gynybą, kadangi kaltinamajame akte buvo nurodyti duomenys apie jo teistumą (tai yra buvo nurodytos faktinės aplinkybės, reikšmingos šios kaltinamojo atsakomybę sunkinančios aplinkybės konstatavimui). Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos apeliacinis teismas (Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-146-307/2019).

Nors visos nusikalstamos veikos padarytos mažamečiui asmeniui, kuris dėl savo amžiaus bei priklausomumo nuo kaltinamojo buvo bejėgiškos būklės, tai nepripažintina jo atsakomybe sunkinančiomis aplinkybėmis, kadangi šios aplinkybės numatytos kaip jam inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėties požymis (BK 60 straipsnio 2 dalis).

Kaltinamasis R. S. įvykdė tris baigtas tyčines nusikalstamas veikas, kurių dvi (numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose ir 153 straipsnio 1 dalyje) priskiriamos apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis), o viena (numatyta BK 150 straipsnio 4 dalyje) – priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis), už kurios įvykdymą įstatymas numato vienintelę bausmės rūšį – laisvės atėmimą nuo trejų iki trylikos metų. Kaip jau minėta, R. S. anksčiau teistas tris kartus už tyčinių nesunkių nusikaltimų padarymą (t. 2, b. l. 102-107), nusikaltimą, numatytą BK 153 straipsnio 3 dalyje, įvykdė teistumui pagal ankstesnius tris teismo sprendimus neišnykus, o nusikaltimus, numatytus BK 150 straipsnio 4 dalyje, 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, kaltinamasis R. S. padarė teistumui išnykus (BK 97 straipsnis). R. S. metų laikotarpyje administracine tvarka nebaustas, anksčiau baustas tik už kelių eismo taisyklių pažeidimą ir vertimąsi komercine veikla, neturint tam leidimo (t. 2, b. l. 134-136), kas nesusiję su jam inkriminuotomis nusikalstamomis veikomis. Kaltinamasis nuo 2023 m. gruodžio 4 d. dirba (duomenys neskelbtini), darbovietėje charakterizuojamas kaip atsakingas ir pareigingas darbuotojas, darbdavys jo elgesiu nusiskundimų nėra gavęs (t. 2, b. l. 138-141; t. 3, b. l. 91). Duomenų apie R. S. sveikatos sutrikimus byloje nėra, (duomenys neskelbtini) rajono psichikos sveikatos centre jis nesigydė (t. 2, b. l. 143).

Vertinant BK 150 straipsnio 4 dalyje numatyto nusikaltimo pavojingumo laipsnį atsižvelgtina ir į tai, kad kaltinamasis R. S. nusikalto prieš savo šeimos narį – mažametę dukrą, tačiau seksualinė prievarta nukentėjusiosios I. S. atžvilgiu tetruko mažiau nei mėnesį, per šį laikotarpį kaltinamasis savo lytinę aistrą tenkino tik tris kartus (teismų praktikoje dažni atvejai, kai kaltininkai savo mažamečius šeimos narius seksualiai prievartauja keletą metų, per tokį laikotarpį lytinę aistrą prieš nukentėjusiųjų valią tenkindami labai daug kartų), šio nusikaltimo padarymo metu nukentėjusiajai I. S. buvo (duomenys neskelbtini) metų (teismų praktikoje dažni atvejai, kai seksualiai prievartaujami 5-10 metų vaikai ar net dar jaunesni), nukentėjusiosios I. S. valiai palaužti nebuvo naudojamas fizinis smurtas ar grasinimas tuoj pat jį panaudoti prieš nukentėjusiąją (teismų praktikoje pakankamai dažnai nukentėjusiųjų valiai palaužti naudojamas fizinis smurtas arba grasinimai tuoj pat jį panaudoti), o psichinė prievarta buvo naudojama tik vieną kartą, kaltinamojo veiksmais nebuvo pažeista nukentėjusiosios mergystės plėvė, nesužaloti lytiniai organai (t. 2, b. l. 6). Svarbu ir tai, kad kaltinamasis R. S. savo lytinę aistrą tenkino tik kitokio fizinio sąlyčio būdu, o ne, teismo manymu, pavojingesniais lytinės aistros tenkinimo būdais, tai yra analiniu ar oraliniu būdu (teismų praktikoje nereti atvejai, kai tas pats kaltininkas mažametį nukentėjusįjį (ar nukentėjusiuosius) prievartauja visais BK 150 straipsnio 1 dalyje numatytais būdais). Nors dėl minėtų kaltinamojo veiksmų nukentėjusiajai I. S. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata – jai konstatuotos kitos reakcijos į stiprų stresą (F43.8), tačiau dėl šio sveikatos sutrikdymo ji nebuvo gydoma stacionare, jai nebuvo skirtas ilgalaikis ambulatorinis gydymas. Teismo įsitikinimu, visos šios aplinkybės lemia mažesnį kaltinamojo įvykdyto nusikaltimo, numatyto BK 150 straipsnio 4 dalyje, pavojingumą, palyginus su rūšiniu šios nusikalstamos veikos pavojingumu.

Vertinant BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose numatyto nusikaltimo pavojingumo laipsnį atsižvelgtina ir į tai, kad veika padaryta mažamečiui savo šeimos nariui, tai yra esant net dviem BK 138 straipsnyje numatytą veiką kvalifikuojantiems požymiams (numatytiems šio straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose), tačiau, kaip jau buvo minėta, dėl šio sveikatos sutrikdymo ji nebuvo gydoma stacionare, jai nebuvo skirtas ilgalaikis ambulatorinis gydymas.

Vertinant BK 153 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo pavojingumo laipsnį atsižvelgtina ir į tai, kad veika buvo padaryta savo šeimos nario (įdukros) atžvilgiu, kuri veikos padarymo metu buvo mažametė (6-13 metų), seksualinė nukentėjusiosios prievarta tęsėsi net 7 metus, tvirkinamieji veiksmai buvo atliekami pakankamai dažnai (nuo 1-2 kartų per savaitę iki vieno karto per 3-4 mėnesius), jie pasireiškė nukentėjusiosios makšties glostymu ir krūtų lietimu, o tai, teismo įsitikinimu, lemia didesnį šio kaltinamojo įvykdyto nusikaltimo pavojingumą, palyginus su rūšiniu minėtos nusikalstamos veikos pavojingumu.

Skiriant bausmę taip pat atsižvelgtina į kaltinamojo elgesį po jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo, tai yra į tai, kad tvirkinamieji veiksmai nukentėjusiosios B. S. atžvilgiu nutrūko dar 2017 metais (nors tam didelės įtakos turėjo kaltinamojo ir nukentėjusiosios motinos O. Z. (K.) pradėjimas gyventi skyrium, tačiau, byloje duomenimis, ir po to nukentėjusioji B. S. bendravo su kaltinamuoju, lankydavosi jo namuose), o po nusikaltimų, numatytų BK 150 straipsnio 4 dalyje, 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, jokių naujų teisės pažeidimų (nusikalstamų veikų ar administracinių nusižengimų) nepadarė, nors praėjo pakankamai ilgas laiko tarpas – beveik dveji metai.

Teismas, atsižvelgęs į aukščiau nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad bausmės tikslai (BK 41 straipsnis) bus pasiekti kaltinamajam R. S. už visus jo įvykdytus nusikaltimus paskyrus terminuotą laisvės atėmimo bausmę (BK 50 straipsnio 1 dalis), jos dydį parenkant artimą BK 150 straipsnio 4 dalies ir 138 straipsnio 2 dalies sankcijose numatytam laisvės atėmimo bausmės minimumui ir BK 153 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytam laisvės atėmimo bausmės vidurkiui (atsižvelgus į šio nusikaltimo pavojingumo laipsnį bei į tai, kad yra atsakomybę už šį nusikaltimą sunkinanti aplinkybė) (BK 61 straipsnio 2 dalis). Griežtesnės, prokurorės baigiamosiose kalbose pasiūlytos laisvės atėmimo bausmės, paskyrimas prieštarautų proporcingumo principui. Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, jog baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-45/2007). Teismo įsitikinimu, kaltinamajam R. S. už sunkiausią jo įvykdytą nusikaltimą (numatytą BK 150 straipsnio 4 dalyje) paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė, artimą BK 150 straipsnio 4 dalies sankcijoje numatytam laisvės atėmimo bausmės minimumui, atsižvelgus į prieš tai nurodytas aplinkybes, apibūdinančias kaltinamojo asmenybę ir minėtos veikos pavojingumo laipsnį, gali sudaryti prielaidas pasiekti bausmės tikslus ir po visos ar dalies bausmės atlikimo grįžti į visuomenę. Be to, prokurorės baigiamosiose kalbose už nusikaltimą, numatytą BK 150 straipsnio 4 dalyje, pasiūlytas laisvės atėmimo bausmės dydis aiškiai prieštarauja teismų praktikai tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose (teismui susipažinus su 2020-2024 metais Lietuvos Aukščiausiajame Teisme kasacine tvarka išnagrinėtomis baudžiamosiomis bylomis, Lietuvos apeliaciniame teisme apeliacine tvarka išnagrinėtomis bylomis bei apygardų teismuose pirmąja instancija išnagrinėtomis bylomis, kuriose asmenys buvo nuteisti už mažamečio asmens seksualinį prievartavimą, nustatyta, kad kaltininkams už šiuos nusikaltimus dažniausiai buvo skiriamas laisvės atėmimas nuo trejų metų trijų mėnesių (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-52-489/2024, Lietuvos apeliacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-263-658/2023, 1A-85-1076/2024) iki penkerių metų, be to, ypač dažnai buvo skiriama 4 metų laisvės atėmimo bausmė (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-226-594/2023, 2K-46-648/2024 (už labai panašius panašaus pobūdžio seksualinio prievartavimo veiksmus, kai R. D. prievartavo savo mažametę dukrą U. D., tačiau ši veika tęsėsi net 4 metus, o nukentėjusiajai nusikaltimo padarymo metu buvo nuo 7 iki 11 metų), Lietuvos apeliacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-18-626/2023, 1A-88-843/2023, 1A-121-843/2023, 1A-234-478/2023, 1A-262-1076/2023, 1A-53-843/2024, 1A-169-626/2024 ir kitos). Penkerių metų (ar šiek tiek griežtesnės) laisvės atėmimo bausmės buvo skiriamos tik tiems kaltininkams, kurie nusikaltimus įvykdydavo esant atsakomybę sunkinančioms aplinkybėms ir nesant atsakomybę lengvinančių aplinkybių, kai analiniu ar oraliniu būdu buvo prievartaujami 5-6 metų vaikai, kai analiniu ar oraliniu būdu buvo prievartaujami du vaikai, kai mažamečių pasipriešinimui įveikti buvo naudojamas fizinis smurtas, kai veikos tęsėsi labai ilgą laikotarpį (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-175-303/2022, 2K-67-495/2024, Lietuvos apeliacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-89-627/2023, 1A-294-487/2023, 1A-90-627/2024, 1A-218-843/2024, 1A-219-487/2024 ir kitos). Nors Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad bausmės konkrečiam nuteistajam dydžio nustatymui neturi įtakos kitose (net ir pagal aplinkybes panašiose) bylose nuteistiems asmenims paskirtos bausmės, o baudžiamasis įstatymas, parenkant konkrečią bausmę už skiriamą nusikalstamą veiką, teismams nenustato jokio reikalavimo atlikti lyginamąją tipinio (rūšinio) nusikaltimo pavojingumo vertinimo ir šios rūšies nusikaltimo baudžiamumo analizę, tai yra lyginti vienus šios rūšies nusikaltimas su kitais ir gretinti paskirtų bausmių dydžius, tačiau tuo pačiu yra pažymėjęs, kad teismų praktika gali būti įrankis, apibrėžiantis tam tikras bausmių skyrimo už atitinkamas nusikalstamas veikas gaires (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. Nr. 2K-147-489/2021). Skirti dar švelnesnę (pavyzdžiui, minimalią BK 150 straipsnio 4 dalies sankcijoje numatytą) laisvės atėmimo bausmę, atsižvelgus į tai, kad nėra kaltinamojo R. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, neatlyginta net dalis nusikaltimais padarytos neturtinės žalos, nėra pagrindo, nes tokia bausmė, teismo įsitikinimu, būtų per švelni.

Byloje nėra nustatyta būtinų sąlygų BK 62 straipsnio nuostatų taikymui ir nenustatyta jokių išimtinių aplinkybių, sudarančių pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Kadangi kaltinamasis R. S. padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), nėra pagrindo atidėti jam skirtinos laisvės atėmimo bausmės vykdymą (BK 75 straipsnio 1 dalis).

Už atskirus nusikaltimus kaltinamajam R. S. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, tai yra griežčiausia bausme, paskirta už nukentėjusiosios I. S. seksualinį prievartavimą, apimant švelnesnes bausmes, paskirtas už nukentėjusiosios I. S. nesunkų sveikatos sutrikdymą ir nukentėjusiosios B. S. tvirkinimą, kadangi jo įvykdyti nusikaltimai, numatyti BK 150 straipsnio 4 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, sudaro idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį, o nusikaltimai, numatyti BK 150 straipsnio 4 dalyje (labai sunkus nusikaltimas) ir BK 153 straipsnio 1 dalyje (apysunkis nusikaltimas), labai skiriasi pagal savo pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų kategorijoms (BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalys, 5 dalies 1 ir 2 punktai).

Nors kaltinamasis R. S. jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 153 straipsnio 1 dalyje, padarė neatlikęs Marijampolės rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu už nusikaltimą, numatytą BK 164 straipsnyje, paskirtos 1 metų laisvės apribojimo bausmės (kuri buvo atliekama nuo 2010 m. sausio 20 d. iki 2011 m. sausio 21 d.), Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m lapkričio 9 d. nuosprendžiu už nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, paskirtos 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės (kurios vykdymas buvo atidėtas (BK 75 straipsnis), tačiau Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi bausmės vykdymo atidėjimas buvo panaikintas ir laisvės atėmimo bausmė buvo atliekama nuo 2012 m. rugsėjo 6 d. iki 2013 m. kovo 4 d.) ir Kelmės rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 2 d. baudžiamuoju įsakymu už nusikaltimus, numatytus BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 2 dalyje, paskirtos 1 metų 4 mėnesių laisvės apribojimo bausmės (kuri buvo atliekama nuo 2016 m. rugsėjo 23 d. iki 2018 m. sausio 22 d.), šiuo nuosprendžiu už nusikaltimą, numatytą BK 153 straipsnio 1 dalyje, paskirta bausmė nebendrinta su minėtais ankstesniais teismo sprendimais paskirtomis bausmėmis, kaip tai numato BK 64 straipsnis, nes Marijampolės rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu paskirta laisvės apribojimo bausmė, Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m lapkričio 9 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmė ir Kelmės rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 2 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta laisvės apribojimo bausmė yra pilnai atliktos, o BK 64 straipsnio pagrindu nauju nuosprendžiu paskirta bausmė bendrinama tik su pagal ankstesnius nuosprendžius neatliktomis bausmėmis.

Laisvės atėmimo bausmės pradžia nustatytina nuo kaltinamojo R. S. sulaikymo, vykdant įsiteisėjusį nuosprendį. Siekiant užtikrinti nuosprendžio įvykdymą (BPK 119 straipsnis), iki nuosprendžio vykdymo pradžios (sulaikymo, vykdant nuosprendį) kaltinamajam R. S. paliktinos galioti ikiteisminio tyrimo metu paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumentų paėmimas (t. 2, b. l. 188-190, 192-196). R. S. išaiškintinos laisvės atėmimo bausmės atlikimo tvarka, sąlygos bei jo teisės ir pareigos.

V. Civiliniai ieškiniai

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nurodyta, kad asmeniui padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (30 straipsnio 2 dalis). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Taigi asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, tai yra fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys.

Mažametė nukentėjusioji I. S., atstovaujama savo atstovės pagal įstatymą – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausiosios specialistės V. K., šioje byloje pareiškė civilinį ieškinį, kurio prašo iš kaltinamojo R. S. priteisti 3000 eurų neturtinei žalai atlyginti. Civiliniame ieškinyje nurodyta, kad nusikaltimais nukentėjusiajai I. S. buvo padaryta neturtinė žala – jai buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, be to, ji dėl tokių artimo žmogaus (tėvo) veiksmų patyrė dvasinius, emocinius išgyvenimus (t. 3, b. l. 51-53).

Nukentėjusioji B. S. taip pat pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašo iš kaltinamojo R. S. priteisti 4000 eurų neturtinei žalai atlyginti. Civiliniame ieškinyje nurodyta, kad nukentėjusioji B. S. dėl tokių artimo žmogaus – patėvio (įtėvio) –nusikalstamų veikų patyrė didžiulį išgąstį, dvasinius išgyvenimus, stresą, dėl ko blogai jaučiasi iki šiol, lankėsi pas psichologą. Kaltinamojo veiksmai pakenkė jos psichikai, jai sunku patikėti žmonėmis, ypač vyrais, naktimis sapnuoja košmarus (t. 3, b. l. 67-68).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje nurodyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos dydį kiekvieną kartą nustato teismas vadovaudamasis įstatyme nustatytais kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis, 6.282 straipsnis), atsižvelgdamas į konkrečioje byloje teismo reikšmingomis pripažintas aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kartu teismas privalo atsižvelgti į analogiškose bylose susiformavusią teismų praktiką dėl atlygintinos neturtinės žalos dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-252-697/2020, 2K-128-511/2022, 2K-246-719/2022). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl teisės normų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimą, yra ne kartą pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (lotyniškai restitutio in integrum) objektyviai negali būti pritaikytas visa apimtimi. Neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Teisinga kompensacija už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus reiškia tokios piniginės satisfakcijos, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus, parinkimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 3K-3-103/2009). Neturtinės žalos dydžio įrodinėjimo specifika yra ta, kad jos dydį kiekvieną kartą nustato teismas remdamasis trimis pagrindais: vadovaudamasis įstatyme nustatytais kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis, 6.282 straipsnis); atsižvelgdamas į konkrečioje byloje teismo reikšmingais pripažintus kriterijus; pagal bylos aplinkybes atsižvelgdamas į jau suformuotą teismų praktiką.

Įstatymų leidėjas nėra nustatęs neturtinės žalos atlyginimo dydžio ribų, o tik įtvirtinęs nebaigtinį neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašą, todėl teismas, kaip subjektas, nustatantis tokios žalos dydį, turi diskreciją spręsti dėl teisingo žalos atlyginimo nukentėjusiam asmeniui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad įstatyme nustatytas neturtinės žalos dydžiui reikšmingų kriterijų sąrašas laikytinas pagrindiniu (universaliu), todėl jame įtvirtinti kriterijai turėtų būti teismo ištirti ir įvertinti kiekvienoje byloje, kurioje sprendžiamas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Šis sąrašas yra nebaigtinis, todėl teismas turi aiškintis ir vertinti konkrečiai bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, į kurių visumą įeina ir aplinkybės, dėl kurių neturtinės žalos atlyginimo dydis gali būti nustatytas ir mažesnis už reikalaujamą, nes kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 3K-3-171/2011). Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas taip pat privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, kurių laikymasis, taikant bei aiškinant teisės normas, leidžia teismui atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus, užtikrinti skirtingų interesų pusiausvyrą. Įstatymų leidėjas neatskleidžia šių principų turinio, nes jų aiškinimas ir taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo faktinių bylos aplinkybių.

Kaip jau buvo minėta, neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijai yra numatyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Jie apibrėžiami konkrečiais ir vertinamaisiais požymiais. Spręsdamas nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, teismas turi atsižvelgti į: 1) neturtinės žalos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) žalą padariusio asmens turtinę padėtį; 4) tai, ar padaryta turtinė žala, į padarytos turtinės žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes; 6) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šioje teisės normoje nurodytas kriterijų sąrašas nėra baigtinis. Neturtinės žalos dydis nustatomas pagal bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Tai reiškia, kad teismo sprendime nepakanka vien formalaus neturtinės žalos dydžio kriterijų nurodymo: jie turi būti išnagrinėti, įvertinant kiekvieno atskiro kriterijaus ir jų visumos reikšmę konkrečiam neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti.

Byloje nustatyta, kad nukentėjusioji I. S. ne tik patyrė seksualinę prievartą, bet ir stresą, neigiamus dvasinius išgyvenimus, įvairius nepatogumus (turėjo dalyvauti apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją, vykti pas specialistus ir su jais bendrauti). Neteisėti seksualinio pobūdžio veiksmai prieš nukentėjusiosios valią buvo atliekami dar jai esant mažametei. Mergaitė patyrė tėvo, kuriuo labai pasitikėjo ir buvo artima jam, seksualinę prievartą, tai yra patyrė pačius šlykščiausius veiksmus iš asmens, kuris turėjo ją apginti ir saugoti. Dėl kaltinamojo nukentėjusiosios atžvilgiu atliktų neteisėtų veiksmų jai buvo nesunkia sutrikdyta sveikata – jai diagnozuotos kitos reakcijos į stiprų stresą (F43.8). Be to, yra didelė tikimybė, kad dėl kaltinamojo atliktų neteisėtų veiksmų patirti neigiami išgyvenimai, neigiama seksualinė patirtis gali įtakoti ir nukentėjusiosios gyvenimą ateityje, nes nukentėjusioji šiuo metu tik bręsta. Iš (duomenys neskelbtini) skyriaus pranešimo matyti, kad I. S. buvo suteiktos dvi psichologo (K. Š.) konsultacijos. Konsultacijos metu buvo stebima įtampa (I. susikausto, kūnas įsitempia, nuleidžia galvą, vengia akių kontakto) paklausus apie tėtį, gyvenimą jo namuose. I. atsisako apie jį kalbėti (tiesiog tyli arba pasako, jog nekalbės), užsimena, kad nenori su juo bendrauti, neatsiliepia telefonu, bijo jį kur nors sutikti (t. 1, b. l. 138). Neabejotina, kad patirti seksualinio pobūdžio veiksmai turėjo neigiamą įtaką mažametės nukentėjusiosios asmenybės raidai, jos kasdieniam gyvenimui bei bendravimui su aplinkiniais žmonėmis. Šiuo aspektu pažymėtina, kad seksualinis neliečiamumas, kaip įstatymo saugoma vertybė – tai vaiko saugumas nuo pernelyg ankstyvo seksualinio poveikio, galinčio pakenkti jo normaliam psichiniam ir fiziniam vystymuisi. Teismų praktikoje pripažįstama, kad seksualiniai veiksmai prieš mažamečius turi labai neigiamą poveikį jų psichikai ir vystymuisi.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytais kriterijais, įvertinęs aukščiau paminėtas nukentėjusiajai I. S. padarytos neturtinės žalos pasekmes, kaltinamojo R. S. kaltės formą (padaryti tyčiniai nusikaltimai), jo turtinę padėtį (yra darbingas, dirba, gauna nuolatines pajamas), tai, kad nusikaltimais nebuvo padaryta turtinė žala, konstatuoja, kad nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės I. S. neturtinės žalos dėl kaltinamojo jos atžvilgiu atliktų seksualinės prievartos veiksmų dydis yra 3000 eurų, todėl nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės I. S. civilinis ieškinys tenkintinas visiškai ir jai iš kaltinamojo R. S., atsakingo už žalos padarymą, priteistina 3000 eurų neturtinei žalai atlyginti. Teismas konstatuoja, kad toks neturtinės žalos dydis visiškai atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei neviršija teismų formuojamos praktikos analogiškose bylose. Teismų praktikoje tokio pobūdžio bylose, įvertinus skirtingą nusikalstamų veikų epizodų skaičių, nusikalstamų veikų trukmę, priteisiamos neturtinės žalos atlyginimas paprastai svyruoja nuo 1000 Eur iki 15000 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-539-976/2015, 2K-392-489/2016, 2K- 469- 303/2016, 2K-21-788/2018, 2K-240-689/2018, 2K-322-719/2018, 2K-61-689/2019, 2K-288-648/2019, 2K-36-489/2020, 2K-246-719/2022; Lietuvos apeliacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-511-628/2016, 1A-297-518/2017, 1A-226-626/2022, 1A-283-843/2022 ir kitos).

Bylos duomenimis neabejotinai nustatyta, kad nukentėjusioji B. S. dėl kaltinamojo R. S. veiksmų patyrė neturtinę žalą – ji net 7 metus kentė šeimos nario (įtėvio) seksualinę prievartą, nusikalstamų veikų padarymo metu ji buvo mažametė (veiksmų pradžioje jai tebuvo (duomenys neskelbtini) metai, o pabaigoje – (duomenys neskelbtini) metų), labai ilgą laiką nedrįso niekam apie šiuos kaltinamojo veiksmus pasisakyti, visus išgyvenimus laikydama savyje. Iš nukentėjusiosios B. S. parodymų bei civiliniame ieškinyje nurodytų aplinkybių matyti, kad ji dėl tokių kaltinamojo veiksmų žalojosi, vartojo alkoholį, dėl ko pateko į ligoninę. Be to, ji dėl kaltinamojo veiksmų patyrė dvasinius išgyvenimus, stresą (dėl ko blogai jaučiasi iki šiol, lankėsi pas psichologą, jai sunku patikėti žmonėmis, ypač vyrais (t. 3, b. l. 67-68)), įvairius nepatogumus (ji net keletą kartų buvo apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, dalyvavo teisiamajame posėdyje). Teismas, įvertinęs aukščiau paminėtas nukentėjusiajai B. S. padarytos neturtinės žalos pasekmes, nusikalstamų veiksmų trukmę (net 7 metai), kaltinamojo R. S. kaltės formą (padarytas tyčinis nusikaltimas), jo turtinę padėtį, konstatuoja, kad nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės B. S. neturtinės žalos dėl kaltinamojo jos atžvilgiu atliktų seksualinės prievartos veiksmų dydis yra 2500 eurų, todėl nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės B. S. civilinis ieškinys tenkintinas iš dalies, jai iš kaltinamojo R. S., atsakingo už žalos padarymą, priteisiant 2500 eurų neturtinei žalai atlyginti. Teismas konstatuoja, kad toks neturtinės žalos dydis visiškai atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei neviršija teismų formuojamos praktikos analogiškose bylose. Teismų praktikoje tokio pobūdžio bylose, įvertinus skirtingą nusikalstamų veikų trukmę, atliktų seksualinių veiksmų pobūdį, priteisiamos neturtinės žalos atlyginimas paprastai svyruoja nuo 750 Eur iki 4000 Eur (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-215-843/2023). Nukentėjusiosios B. S. civilinis ieškinys tenkintinas tik iš dalies, nes byloje nėra duomenų, kad dėl kaltinamojo R. S. jos atžvilgiu atliktų veiksmų nukentėjusiajai būtų sutrikdyta sveikata (teismų praktikoje maksimalus 4000 Eur neturtinės žalos dydis nustatomas tada, kai tvirkinamaisiais veiksmais sutrikdoma nukentėjusiojo asmens sveikata arba nustatomos kitos sunkios pasekmės).

VI. Daiktai ir proceso išlaidos

Prie bylos esanti skaitmeninė laikmena (DVD-R) su mažametės nukentėjusiosios I. S. apklausos metu darytu vaizdo ir garso įrašu, nuosprendžiui įsiteisėjus, paliktina prie bylos.

Teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui, ir išlaidas, patirtas atliekant nepilnamečio įtariamojo ar nepilnamečio kaltinamojo individualų vertinimą (BPK 105 straipsnio 1 dalis). Pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Be to, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje (Croissant prieš Vokietiją (peticijos Nr. 13611/88; 1992 m. rugsėjo 25 d. sprendimas); Ognyan Asenov prieš Bulgariją (peticijos Nr. 38157/04, 2011 m. vasario 17 d. sprendimas)) akcentuoja, kad skirtingai nei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies „e“ punkte numatyta teisė į vertėjo pagalbą, teisė į teisinę pagalbą nėra absoliuti ir yra siejama su nepakankamų lėšų kriterijumi arba teisingumo interesų reikalavimu. Tai, kad valstybė, atsižvelgdama į teisingumo interesus, paskyrė advokatą, neapriboja galimybės pasibaigus baudžiamajam procesui išieškoti dėl šio advokato dalyvavimo patirtas išlaidas. Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymi, kad šiuo atveju yra svarbūs du aspektus – pirma, asmuo buvo nuteistas; antra, jo turtinė padėtis, tai yra, ar jis, atsižvelgiant į turimą informaciją apie jo turtą ir lėšas, gali padengti visas (dalį) valstybės patirtų išlaidų.

2024 m. balandžio 16 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimu buvo nutarta teikti antrinę teisinę pagalbą nukentėjusiajai B. S. ir jai paskirta advokatė Naina Lanzbergienė (t. 3, b. l. 65-66), kuri dalyvavo procese kaip šios nukentėjusiosios atstovė. Iš 2024 m. liepos 24 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų matyti, kad nukentėjusiajai B. S. suteiktos teisinės pagalbos išlaidos sudarė 454,17 Eur (t. 3, b. l. 117-119). Šios išlaidos įrodytos minėta pažyma, todėl pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš kaltinamojo R. S. (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Nors kaltinamajam skirtina reali 4 metų laisvės atėmimo bausmė, duomenų apie jo turimą turtą byloje nėra, tačiau nepriteisti nukentėjusiajai B. S. suteiktos garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų ar priteistinų išlaidų dydį sumažinti nėra pagrindo, nes R. S. yra darbingas, šiuo metu dirba, todėl, atlikęs laisvės atėmimo bausmę, galės dirbti ir užsidirbti.

Išlaidos, susidariusios dėl objektų tyrimų, nepripažintinos proceso išlaidomis ir nepriteistinos iš kaltinamojo R. S., kadangi šiuos tyrimus atliko valstybės įstaigų specialistai kaip tarnybinę užduotį (BPK 103 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Nagrinėjimo teisme dalyviams išaiškintina nuosprendžio apskundimo tvarka ir terminai, žodinio ir rašytinio apeliacinio proceso sąlygos (BPK 308 straipsnio 4 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297-299, 301-310 straipsniais,

nusprendžia:

R. S. pripažinti kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 150 straipsnio 4 dalyje, 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, 153 straipsnio 1 dalyje, ir jį nubausti:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 150 straipsnio 4 dalį – laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams;

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams;

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 153 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalies, 2 dalies, 5 dalies 1 ir 2 punktų taisyklėmis, bausmes, paskirtas už atskirus nusikalstamus, subendrinti bausmių apėmimo būdu ir R. S. paskirti subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 4 (ketveriems) metams.

Bausmės atlikimo pradžią skaičiuoti nuo R. S. sulaikymo vykdant įsiteisėjusį nuosprendį.

Iki nuosprendžio vykdymo pradžios (sulaikymo, vykdant nuosprendį) R. S. palikti galioti paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir dokumentų paėmimą. Pradėjus vykdyti nuosprendį (gavus pranešimą apie nuosprendžio vykdymą iš įkalinimo įstaigos), prie bylos esančią R. S. asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini) išsiųsti į šią įkalinimo įstaigą.

Išaiškinti R. S., kad po nuosprendžio įsiteisėjimo nuteistasis, kuriam paskirta laisvės atėmimo bausmė, suimamas. Už vengimą atlikti laisvės atėmimo bausmę numatyta baudžiamoji atsakomybė. Laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose atliekantys nuteistieji suskirstomi į paprastąją, lengvąją ir drausmės grupes. Laisvės atėmimo bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygos, nuteistojo teisės ir pareigos detaliai nurodytos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 71-76 straipsniuose.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės I. S. civilinį ieškinį tenkinti visiškai ir jai iš kaltinamojo R. S. priteisti 3000 Eur (tris tūkstančius eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės B. S. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir jai iš kaltinamojo R. S. priteisti 2500 Eur (du tūkstančius penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Prie bylos esančią skaitmeninę laikmeną (DVD-R) su mažametės nukentėjusiosios I. S. apklausos metu darytu vaizdo ir garso įrašu, nuosprendžiui įsiteisėjus, palikti prie bylos.

Išieškoti iš kaltinamojo R. S. valstybės naudai 454,17 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt keturis eurus ir 17 centų) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl nukentėjusiajai B. S. suteiktos antrinės teisinės pagalbos. Išaiškinti R. S., kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos mokamos į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą (nurodant juridinio asmens kodą – 188659752, įmokos kodą – 5630, mokėjimo paskirtį – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą).

Nuosprendis per 20 (dvidešimt) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos apeliaciniam teismui per Šiaulių apygardos teismą.

Išaiškinti nagrinėjimo teisme dalyviams, kad byla apeliacine tvarka nagrinėjama tik esant apeliacinių skundų, paduotų nustatyta tvarka ir terminais. Apeliacinės instancijos teismas bylas nagrinėja žodinio proceso tvarka, išskyrus Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 325¹ straipsnyje nurodytus atvejus, kai byla apeliacine tvarka nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teisme byla negali būti nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, kai: 1) apeliacinis skundas paduotas nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį bloginančiais pagrindais; apeliacinis skundas paduotas dėl nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitikimo bylos aplinkybių arba dėl nuosprendžio panaikinimo ir naujo nuosprendžio priėmimo arba tuo pagrindu, kad nuteistajam turėjo būti taikomos priverčiamosios medicinos prievartos priemonės; 2) proceso dalyvis prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka; 3) byloje būtina atlikti įrodymų tyrimą arba išklausyti žodinius proceso dalyvių paaiškinimus. Apeliaciniame skunde turi būti motyvuoti apelianto prašymai dėl bylos nagrinėjimo žodinio ar rašytinio proceso tvarkos.