Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. B. kasacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 9 d. nuosprendžio, kuriuo R. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 6, 8 punktus ir nuteistas dvejų metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausme, pagal BK 150 straipsnio 2 dalį – trejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta ketverių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, prie paskirtos bausmės iš dalies pridėta 2001 m. spalio 17 d. Kauno apygardos teismo nuosprendžiu paskirtos bei neatliktos bausmės dalis ir paskirta galutinė subendrinta penkerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Iš R. B. ir A. P. solidariai priteista 1342 Lt Valstybinei ligonių kasai nukentėjusiosios J. Z. gydymo išlaidoms atlyginti bei 10 000 Lt nukentėjusiajai neturtinei žalai ir 347 Lt turtinei žalai atlyginti.

Šiuo nuosprendžiu nuteistas ir A. P., tačiau kasacinis skundas dėl jo nepaduotas.

Skundžiama ir Kauno apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartis, kuria nuteistojo R. B. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo O. Fedosiuko pranešimą ir susipažinusi su baudžiamąja byla,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. B. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su A. P. nuo 2008 m. birželio 18 d. 16 val. iki birželio 19 d. 7.30 val., būdami apsvaigę nuo alkoholio, bute, esančiame Jonavos r., (duomenys neskelbtini), dėl chuliganiškų paskatų, demonstruodami niekinamą požiūrį į nukentėjusiąją J. Z. ir kaip pretekstą savo veiksmams panaudoję mažareikšmę dingstį, neva nukentėjusioji paėmė jų cigaretes, smurtavo prieš ją ir nesunkiai sutrikdė sveikatą. R. B. sudavė vieną smūgį kumščiu nukentėjusiajai į galvą ir įspyrė ne mažiau kaip keturis kartus į galvą, šoną bei pilvą, o A. P. įspyrė nukentėjusiajai ne mažiau kaip dvidešimt kartų į galvą, ne mažiau kaip du kartus į šoną ir ne mažiau kaip penkis kartus į pilvą. Taip bendrais veiksmais R. B. ir A. P. padarė nukentėjusiajai J. Z. daugybines didelės apimties poodines kraujosruvas ir minkštųjų audinių sumušimus galvoje, rankose, kojose, nugaroje, sėdmenyse, muštinę žaizdą viršutinėje lūpoje, odos nubrozdinimus nugaroje ir kelių srityje, lengvo laipsnio smegenų sukrėtimą. Šie sužalojimai sukėlė nukentėjusiajai nesunkų sveikatos sutrikdymą.

R. B. nuteistas ir už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su A. P., toje pačioje vietoje ir tuo pačiu laiku tenkino savo lytinę aistrą prieš nukentėjusiosios J. Z. valią. Fiziniu smurtu atėmę galimybę nukentėjusiajai priešintis, šiai gulint ant grindų, R. B. ir A. P. nurengė ją nuogai, A. P. laikant rankomis nukentėjusiosios kojas, R. B. įkišo šluotos kotą jai į išeinamąją angą, po to, R. B. laikant nukentėjusiosios kojas, A. P. įkišo šluotos kotą į jos lytinius organus.

Nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad teisminio nagrinėjimo metu buvo pažeistas baudžiamasis įstatymas, nes liudytoja L. A. nebuvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn, o teismas dėl šios aplinkybės neperdavė baudžiamosios bylos ikiteisminiam tyrimui papildyti. BPK 255 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Ši baudžiamoji byla teismui buvo perduota tik dėl A. P. bei R. B. nusikalstamų veiksmų prieš nukentėjusiąją J. Z. Dėl L. A. ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Nė vienas proceso dalyvis, tarp jų ir kasatorius, šio prokuroro sprendimo neapskundė įstatymo numatyta tvarka. Apeliacinės instancijos teismas, nepažeisdamas BPK nuostatų, baudžiamąją bylą patikrino tiek, kiek buvo prašoma nuteistojo R. B. apeliaciniame skunde, - dėl jo veikų kvalifikavimo bei paskirtos bausmės pagrįstumo. Proceso metu prokuroras neprašė jam perduoti bylos ikiteisminiam tyrimui papildyti, kaltinamasis aktas atitiko BPK 219 straipsnio reikalavimus. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai nenustatė jokių BPK pažeidimų, trukdžiusių nagrinėti bylą teisme.

Atsiliepime nurodoma, kad kasatoriaus veika - šluotos koto kišimas į nukentėjusiosios lytinius organus bei išeinamąją angą, atėmus galimybę jai priešintis, atitinka BK 150 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius. Kvalifikuojant veiką pagal BK 150 straipsnį neturi reikšmės tai, ar kaltininkas patenkino savo lytinę aistrą, ar ne. Teismų praktikoje pripažįstama, kad seksualinio prievartavimo, kaip ir išžaginimo, motyvu gali būti ne vien siekis patenkinti lytinę aistrą, bet ir noras žmogų pažeminti, kerštas ir pan. Šios bylos faktinių aplinkybių kontekste (prieš nusikalstamų veiksmų atlikimą ir ikiteisminio tyrimo metu nuteistojo išsakyti teiginiai) šluotos koto kišimas nukentėjusiajai į lytinius organus bei išeinamąją angą, atėmus jai galimybę priešintis, pirmiausia yra žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvės pažeidimas, o ne veika, kuria kėsinamasi į žmogaus sveikatą ar orumą.

Nepagrįsti ir kasacinio skundo argumentai, kad teismas be pagrindo kasatoriaus ir nuteistojo A. P. veiksmus kvalifikavo vienodai, kasatoriui paskirdamas griežtesnę bausmę. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamojoje nutartyje pagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas motyvuotai pripažino R. B. veikus bendrininkų grupe su A. P. Atsižvelgiant į tai, kasatoriaus veika buvo tinkamai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 6 ir 8 punktus, nepriklausomai nuo to, kad jis sudavė nukentėjusiajai mažesnį skaičių smūgių nei jo bendrininkas. Skiriant bendrininkams bausmes buvo atsižvelgta ne tik į BK straipsnių, pagal kurias kvalifikuota jų veika, sankcijose nustatytą laisvės atėmimo bausmės dydį, bet ir į BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes. Šių aplinkybių įvertinimas ir lėmė skirtingo dydžio laisvės atėmimo bausmės skyrimą bendrininkams.

Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas nuteistajam R. B. paskyrė teisingą, tinkamai individualizuotą bausmę. Nagrinėjant bylą esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta, baudžiamasis įstatymas kasatoriui pritaikytas tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 150 straipsnio 2 dalį

BK 150 straipsnio 2 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas su bendrininkų grupe tenkino lytinę aistrą su žmogumi prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad nuteistieji, panaudoję fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją, kišo šluotos kotą jai į išeinamąją angą ir makštį. Konstatuotina, kad kasatoriaus veiksmus teismas pagrįstai įvertino kaip seksualinį prievartavimą, padarytą kitokio fizinio sąlyčio būdu. Lytinės aistros tenkinimas BK 150 straipsnio prasme yra skirtingų lyčių asmenų arba tos pačios lyties asmenų veiksmai, kai lytinė aistra tenkinama ne natūralaus vyro ir moters lytinio akto būdu, bet oraliniu, analiniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdais. Kitokio fizinio sąlyčio būdas apima vyro ar moters lytinių organų dirginimą, lietimą lytiniu organu kito žmogaus kūną, kišant pirštus ar kitokius daiktus į kito asmens lytinius organus ar išeinamąją angą ir pan. Konstatuojant buvus fiziniam sąlyčiui, būdingam seksualiniam prievartavimui, be kita ko, būtina nustatyti tokio sąlyčio sąsajumą su lytinės aistros tenkinimu, taip pat įvertinti jį pagal pavojingumo kriterijų (kasacinė nutartis Nr. 2K-642/2007). Pažymėtina, kad kokių nors daiktų kišimas į moters išeinamąją angą ar makštį prieš šios valią pirmiausia traktuotinas kaip dideliu pavojingumu ir trauminio poveikio rizika pasižymintis žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvės pažeidimas, o ne vien tik veika, kuria kėsinamasi į žmogaus sveikatą, garbę ir orumą (kasacinė nutartis Nr. 2K-63/2008). Sprendžiant, ar fizinis sąlytis buvo susijęs su lytinės aistros tenkinimu, reikšmingos yra ir visos kitos įvykio aplinkybės. Šioje byloje nustatyta, kad nuteistasis R. B. prieš nusikalstamų veiksmų atlikimą išsakė žodžius „jei nori vyro, bus tau vyras“. Ši aplinkybė sustiprina išvadą, kad nuteistųjų veiksmai teismo pagrįstai įvertinti kaip lytinės aistros tenkinimas, o ne vien tik kaip moters žeminimas. Kartu pažymėtina, kad baudžiamoji atsakomybė už seksualinį prievartavimą kyla neatsižvelgiant į tai, ar kaltininkui pavyko pajusti seksualinį pasitenkinimą ar malonumą. Tokie faktai baudžiamosiose bylose dėl žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvės ir neliečiamumo pažeidimo neturi būti privalomai nustatyti. Kita vertus, asmuo, pasirenkantis tokį veikimo būdą (nukentėjusiosios nurengimas prievarta, šluotos koto įkišimas į išeinamąją angą bei makštį), neabejotinai suvokia seksualinį savo veiksmų pobūdį.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes R. B. veika pagal BK 150 straipsnio 2 dalį kvalifikuota tinkamai pritaikius įstatymą.

Dėl BK 64 straipsnio taikymo

Atmestini kasacinio skundo argumentai, kad teismas prie skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės R. B. nepagrįstai pridėjo ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės dalį, nes ši bausmė buvo visiškai atlikta. BK 64 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu nuteistasis, neatlikęs paskirtos bausmės, padaro naują nusikaltimą, teismas, paskyręs bausmę už naują nusikaltimą, bausmes subendrina.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad kasatorius Alytaus rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 17 d. nutartimi buvo lygtinai paleistas iš laisvės atėmimo vietos, neatlikęs trejų metų ir dvidešimties dienų paskirtos laisvės atėmimo bausmės dalies. Nusikalstamas veikas, už kurias R. B. buvo nuteistas Jonavos rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 9 d. nuosprendžiu, jis padarė 2008 m. nuo birželio 18 d. iki birželio 19 d., t. y. lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos metu. Kasatoriaus teiginiai, kad Kauno apygardos teismo 2001 m. spalio 17 d. nuosprendžiu paskirta bausmė pasibaigė 2010 m. gegužės 7 d., neatitinka tikrovės. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė BK 64 straipsnį ir prie skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėjo dalį neatliktos bausmės, paskirtos Kauno apygardos teismo 2001 m. spalio 17 d. nuosprendžiu.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

R. B. kasaciniame skunde teigia, kad nukentėjusiajai sudavė daug mažiau smūgių nei A. P., todėl jo veika nepagrįstai kvalifikuota pagal tą patį straipsnį, paskiriant griežtesnę bausmę. Šie kasacinio skundo teiginiai nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas motyvuotai pripažino R. B. veikus bendrininkų grupe su A. P., todėl jo veika buvo tinkamai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 6 ir 8 punktus nepriklausomai nuo to, kad jis sudavė nukentėjusiajai mažesnį skaičių smūgių nei A. P. Skiriant bausmes nuteistiesiems buvo atsižvelgta ne tik į suduotų smūgių nukentėjusiajai skaičių, bet į kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes. BK 61 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą skiriant bausmę įvertinti atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes. Visos šios aplinkybės turi vienodą reikšmę skiriant bausmę, jas įvertinęs teismas motyvuotai parenka skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad skirdamas bausmę R. B. šis teismas atsižvelgė į tai, jog nustatytos dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, lengvinančių aplinkybių nenustatyta, R. B. praeityje teistas, nusikalstamas veikas padarė lygtinio atleidimo nuo bausmės metu ir tai rodo, kad jis yra linkęs nusikalsti. Šių aplinkybių įvertinimas ir nulėmė, kad kasatoriui buvo paskirta griežtesnė bausmė nei jo bendrininkui.

Nepagrįstas ir kasatoriaus teiginys, kad teisminio nagrinėjimo metu buvo pažeistas baudžiamasis įstatymas, nes liudytoja L. A. nebuvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn, o teismas dėl šios aplinkybės neperdavė baudžiamosios bylos ikiteisminiam tyrimui papildyti. BPK 255 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Ši baudžiamoji byla teismui buvo perduota tik dėl A. P. bei R. B. nusikalstamų veiksmų, o dėl L. A. veiksmų ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Dėl šios priežasties bylą nagrinėję teismai neturėjo procesinių galimybių spręsti L. A. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn klausimo. Tokių galimybių baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia ir kasacinės instancijos teismui. Pažymėtina, kad nesutikdamas su prokuroro nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl minėtos liudytojos, kasatorius jį galėjo apskųsti įstatymo nustatyta tvarka, tačiau tai nebuvo padaryta.

Apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, motyvuotai atsakė į visus nuteistojo R. B. apeliacinio skundo argumentus bei pripažino, kad nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Kasacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti priešingų išvadų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo R. B. kasacinį skundą atmesti.