Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-121-843/2023

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-01-19
Bylos Nr.: 1A-121-843/2023
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-08600-2021-2
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Virginija Liudvinavičienė, Aušra Bielskė, Jūratė Jakubonienė
Nuteistasis: G. Š.
Nukentėjusysis: A. V.
Advokatai: Gintaras Česnulevičius, Laureta Ulbienė

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-121-843/2023Teisminio proceso Nr. 1-01-1-08600-2021-2Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.7.2.2.3; 2.4.6.1 (S)

Teisėjas R. R.LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. sausio 19 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūratės Jakubonienės ir Virginijos Liudvinavičienės,

sekretoriaujant Audronei Rasiulienei,dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,nuteistajam G. Š. ir jo gynėjui advokatui Gintarui Česnulevičiui,

nukentėjusiosios A. V. atstovės pagal įstatymą Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įgaliotai atstovei Jolantai Mulskienei ir įgaliotai atstovei advokatei Lauretai Ulbienei,

neviešame teismo posėdyje vaizdo konferencijos būdu apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistojo G. Š. gynėjo advokato Gintaro Česnulevičiaus apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2022 m. spalio 26 d. nuosprendžio, kuriuo G. Š. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalį, už šią nusikalstamą veiką jam paskirta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, paskirtą bausmę subendrinus su Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2021 m. rugsėjo 22 d. teismo baudžiamuoju įsakymu už nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, paskirta bausme, nuteistajam paskirta galutinė bausmė – ketveri metai laisvės atėmimo ir 50 MGL bauda, taip pat paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones dviem metams, terminą skaičiuojant nuo 2021 m. liepos 16 d.

Prokurorės civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies – iš nuteistojo G. Š. nukentėjusiajai A. V. priteista 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. G. Š. 2021 m. kovo 20 d., laikotarpiu nuo 2.00 val. iki 6.00 val., buto, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir narkotinių medžiagų, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, pasinaudodamas nukentėjusiosios A. V., gim. (duomenys neskelbtini) m., bejėgiška būkle dėl jos mažametystės, dėl ko nukentėjusioji negalėjo suprasti jos atžvilgiu atliekamų veiksmų esmės bei tiems veiksmams adekvačiai pasipriešinti, gulėdamas lovoje su nukentėjusiąja A. V., bučiavo lūpomis ją į lūpas, ranka lietė jos apnuogintą krūtinę, demonstravo nukentėjusiajai savo apnuogintą lytinį organą bei du kartus lietė jos apnuogintus lytinius organus, kišdamas į juos pirštus, taip tenkino savo lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu su mažamete nukentėjusiąja A. V. prieš jos valią, sukeldamas mažametei nukentėjusiajai A. V. laikiną psichikos sutrikimą – kitas reakcijas į stiprų stresą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Nuteistojo G. Š. gynėjas advokatas G. Česnulevičiaus apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2022 m. spalio 26 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – G. Š. išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Priėmus išteisinamąjį nuosprendį, gynėjas prašo civilinį ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas toliau nurodomais motyvais.

2.1. G. Š. nuo pat tyrimo pradžios, kai jam buvo pareikštas įtarimas pagal BK 153 straipsnį, ir vėliau, kai buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, savo kaltės nepripažino ir nurodė, kad 2021 m. kovo 19 d. jis savo sesers J. Š. gyvenamojoje (duomenys neskelbtini), kambaryje, vartojo alkoholį bei narkotines medžiagas. Jau po vidurnakčio, t. y. 2021 m. kovo 20 d., maždaug apie 2.00 val. nakties, jis, pasiėmęs ausines ir ketindamas dar pažaisti mobiliuoju telefonu, nuėjo miegoti į gretimą kambarį, kuriame tuo metu jau miegojo jo sesers J. Š. mažamečiai vaikai A. ir A.. Vaikai miegojo skirtingose lovose. Atsiguldamas į lovą, kurioje jau miegojo nukentėjusioji A. V., G. Š. pastūmė ją toliau nuo krašto ir pats atsigulė į lovą. Atsibudusi A. pasakė, kad eina į tualetą, ir išėjo, o neužilgo į miegamąjį atėjo nuteistojo sesuo kartu su savo drauge L. R. (ikisantuokinė pavardė M.) ir ėmė šaukti, kad jis „lindo“ prie A. V.. Supykęs dėl tokių kaltinimų G. Š. numetė ausines, atsikėlė iš lovos ir išėjo.

2.2. Vertindamas nuteistojo G. Š. parodymus, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir nepasisakė dėl to, kad, gynėjo teigimu, nukentėjusioji kiekvienąkart vis skirtingai pasakojo įvykio aplinkybes, o kitų liudytojų parodymai iš esmės patvirtina G. Š. duotus parodymus. Nukentėjusioji A. V., atsakinėdama į jai užduotus klausimus pas ikiteisminio tyrimo teisėją, paaiškino, jog G. ją lietė, tada parodė savo „cypą“, pabučiavo ir išėjo. Po to, kad rodė savo „papus ir cypą“, kai rodė „cypą“, buvo kambaryje, kur yra televizorius. Pati veiksmų seka, anot nuteistojo gynėjo, nurodoma prieštaringai. Skunde taip pat pažymima, kad jau apklausos metu joje dalyvavusi specialistė atkreipė dėmesį į tai, jog mergaitei užduodami menami klausimai, pavyzdžiui, „ar tau kišo pirštus?“. Nuteistojo gynėjo teigimu, iki šios apklausos nei nukentėjusioji, nei jos motina J. Š. aplinkybių, kad A. V. būtų kišami pirštai į lytinius organus, nebuvo nurodžiusios, o po menamų klausimų jau atsirado papildoma aplinkybė – pirštų kišimas į lytinius organus tariamai du kartus. Skunde teigiama, kad užduodami klausimai buvo formuluojami preziumuojant, kad G. Š. atliko neteisėtus veiksmus nukentėjusios atžvilgiu. Bendraujant su ja buvo nepaisoma, kad mergaitė yra pavargusi ir nebenori tęsti apklausos. Nors ir buvo padarytos trumpos pertraukėlės, tačiau nukentėjusioji toliau buvo kamantinėjama taip, kad gauti G. Š. kaltinančius atsakymus.

2.3. Gynėjas nurodo, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad A. V. duoti parodymai pas ikiteisminio tyrimo teisėją yra labai neinformatyvūs. Jos aiškinimai apie tai, kad G. Š. ją perkėlė ant kitos lovos (kai perkėlė jos mama J. Š.), kad rodė savo lytinį organą („cypą“) tamsoj, kambaryje, kur yra „telikas“ (t. y. kambaryje, kur tuo metu buvo kiti vakarėlio dalyviai), kad G. buvo visiškai nusimovęs kelnes, kurios buvo numestos „ant žemės“, prieštarauja kitiems byloje esantiems ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtiems įrodymams. Gynėjo teigimu, liko neatskleista, kokiu būdu per 5–10 minučių nuteistasis atliko visus veiksmus, taip pat ir lietė nukentėjusiosios lytinius organus, kišdamas į juos pirštus.

2.4. Skunde teigiama, kad nagrinėjant bylą teisme nukentėjusiosios motina J. Š. parodė, jog ikiteisminio tyrimo metu ji buvo nuolatinio apsvaigimo būsenoje, nes tuo metu buvo visiškai priklausoma nuo narkotikų ir juos nuolat vartojo. Parodymus prieš G. Š. davė, nes tuo metu buvo su juo susipykusi. Taip pat paaiškino, jog įvykio naktį A. V. atsibudusi nuėjo į tualetą, po to atėjo pas ją. Ji buvo užsimiegojusi ir paklausė jos (J. Š.), kodėl G. toks keistas. Būdama apsvaigusi nuo išgerto alkoholio ir pavartotų narkotikų, J. Š. pradėjo klausinėti A., ar G. prie jos lindo, kur lietė ir pan. A. tik atsakinėjo į klausimus, bet pati nieko neaiškino. Taip pat J. Š. nurodė, kad du kartus buvo užtikusi A., žiūrinčią pornografinio turinio įrašus, pažymėjo, kad A. apie tariamą įvykį kaskart pasakojo skirtingai.

2.5. Gynėjo teigimu, liudytoja L. R., kurios nuomojamame bute iš 2021 m. kovo 19 d. į 2021 m. kovo 20 d. vyko vakarėlis, iš esmės patvirtino J. Š. parodymus. Taip pat patvirtino G. Š. duotus parodymus, kad įėjusi su J. Š. į miegamąjį, pamatė lovoje gulintį ir telefonu žaidžiantį G. Š.. Paklaustas, kodėl lindo prie A., jis išvadino jas „psichinėmis ir beprotėmis“ ir toliau žaidė telefonu. Tik po pokalbio J. Š. apžiūrėjo A. ir pamatė nežymų paraudimą ant jos lytinių lūpų. Dar po kurio laiko atėjęs G. numetė ant stalo ausines, apsirengė ir išėjo iš buto. Duodama parodymus teisme, L. R. patvirtino, kad jos nuomojamame bute buvo vartojamas alkoholis bei narkotinės medžiagos. Naktį atsibudusi A., kuri miegojo dvigulėje lovoje, pirmiausiai nuėjo į tualetą, po to atėjo pas savo mamą J. Š.. Taip pat liudytoja nurodė asmeniškai mačiusi, kaip A. J. nuomojamame bute žiūrėjo pornografinio turinio vaizdo įrašus, kuriuose buvo demonstruojamas vyro ir moters lytinis aktas. Pastaruosius parodymus patvirtino ir teisme liudijusi R. M..

2.6. Skunde teigiama, jog liudytojų nurodyta aplinkybė apie nukentėjusiosios stebėtus pornografinio turinio vaizdus paneigia kaltinimo poziciją, kad „vaikas negalėjo fantazuoti to, ko nežino“. Gynėjas nurodo, kad bent trys byloje liudiję asmenys – J. Š., L. R. ir R. M., patvirtino, kad A. V. yra stebėjusi pornografinio turinio vaizdus, todėl ji jau buvo mačiusi anatominius vyro bei moters skirtumus ir jų intymaus bendravimo epizodus.

2.7. Gynėjas pažymi, kad vertindamas J. Š. parodymus teismas labai lakoniškai ir formaliai pažymėjo, kad remiasi tik pirminiais nukentėjusiosios įstatyminės atstovės parodymais, bet nesiremia teismo posėdžių metu duotais parodymais, kadangi J. Š. „akivaizdžiai bando kaltinamajam broliui išvengti baudžiamosios atsakomybės“. Tačiau teismas visiškai nepasisakė, kodėl neatsižvelgė į liudytojų R. M., L. R. bei kitų liudytojų parodymus, paneigiančius nukentėjusiosios paaiškinimus bei atskleidžiančius, iš kur nukentėjusioji turėjo supratimą apie skirtingų lyčių žmonių kūno ypatumus bei intymų bendravimą.

2.8. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo atsakyta, dėl kokių konkrečių veiksmų (naktį tarp motinos ir dėdės kilęs stiprus barnis, prievartiniai veiksmai ar kt.) nukentėjusiajai kilo laikinas psichikos sutrikimas – kita reakcija į stiprų stresą. Taip pat ekspertizės akte nurodyta, jog nenustatytos priežastys, dėl kurių A. V. parodymuose bei paaiškinimuose nurodomi įvykiai nebūtų paremti realiu jos pačios patyrimu. Teismo posėdžio metu liudijusi ekspertė Tautvilė Gabnytė-Nagi nurodė, jog labai sunku patikėti, kad žmogus gali sufantazuoti ko nėra matęs, regėjęs savo gyvenime. Tačiau į klausimą dėl pornografinio turinio vaizdo klipų žiūrėjimo poveikio A. V. paaiškinimams, ekspertė negalėjo atsakyti, nes bylos medžiagoje nebuvo tokios informacijos. Nukentėjusiąją apžiūrėjęs medikas bei teismo medicinos specialistas jokių požymių, kad mergaitės atžvilgiu buvo naudotas seksualinis ar kitokio pobūdžio smurtas, nenustatė. Tokiu būdu teismo išvada, kad G. Š. parodymus paneigia kita medžiaga, yra nepagrįsta.

2.9. Apeliantas pažymi, kad svarbiais įrodymais seksualinės prievartos prieš mažamečius bylose yra laikomos teismo medicinos specialistų išvados, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų išvados, asmenų, kurie bendravo su mažamečiu bei paties mažamečio parodymai. Tačiau nė vienas iš šių įrodymų, ir ypač mažamečio nukentėjusiojo parodymai, negali būti absoliutinami, jie turi būti vertinami bylos įrodymų grandinėje. Mažamečio nukentėjusiojo parodymai, o tuo pačiu ir jų pagrindu gautos specialistų išvados, nuteistojo gynėjo teigimu, negali būti vieninteliu ir absoliučiu kaltės įrodymu, ypač jeigu šie parodymai prieštarauja kitiems bylos įrodymams, yra kintantys ar prieštaringi.

2.10. Remdamasis teismų praktikoje suformuluotais išaiškinimais dėl įrodymų, pagrindžiančių kaltinamojo padarytą nusikalstamą veiką, nuoseklumo, tarpusavio papildomumo ir tarpusavio sąsajų, taip pat dėl teismo pareigos pašalinti baudžiamojoje byloje kilusius prieštaravimus, gynėjas nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas tik išvardijo ir aprašė duomenis, kuriuos pripažino įrodymais ir kuriais grindė apkaltinamąjį nuosprendį. Išsami motyvacija, kodėl G. Š. kaltinantys duomenys yra pripažįstami, o jį teisinantys duomenys yra atmetami, nebuvo pateikta.

3. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis G. Š. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė ir nukentėjusiosios atstovės – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas

4. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą bei argumentus, nurodytus ginčijamame nuosprendyje, apeliaciniame skunde ir išsakytus proceso dalyvių apeliacinės instancijos teisme, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados atitinka bylos aplinkybes, teismas baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė, išvada, kad nuteistasis G. Š. įvykdė BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytą nusikaltimą, yra teisinga. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, suvaržiusių įstatymo garantuotas traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens teises ar sukliudžiusių teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, nebuvo padaryta.

Dėl skunde nurodytų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, sietinų su įrodymų vertinimu ir teismo nuosprendžio turiniu

5. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo normas, reglamentuojančias įrodinėjimą baudžiamajame procese, bylos įrodymus įvertino netinkamai, o ginčijamas nuosprendis neatitinka įstatyme jo turiniui keliamų reikalavimų. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio nuostatas, įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, Nr. 2K-251-507/2016, Nr. 2K-74-976/2017, Nr. 2K-145-495/2021, Nr. 2K-113-697/2022 ir kt.). Nuosprendžio aprašomajai daliai keliami reikalavimai reglamentuoti BPK 305 straipsnyje, kurio 1 dalies 2 punkte nurodyta teismo pareiga išdėstyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Teismas, priimdamas nuosprendį, turi aiškiai nustatyti faktines bylos aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti teisingai, ir aiškiai nurodyti, kokie įrodymai jas patvirtina arba paneigia. Nuosprendis turi nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-417/2014, Nr. 2K-513/2013, Nr. 2K-333/2003). Nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai ir teismo išvados nuosprendyje turi būti išdėstomi glaustai, tiksliai, nuosekliai ir sudaryti logišką visumą, išvados turi būti argumentuotos, įtikinamos ir nekelti abejonių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-513/2013, Nr. 2K-338-511/2017). Baudžiamojoje byloje esantys prieštaravimai turi būti patikrinti ir teismo įvertinti, dėl tų pačių aplinkybių nuosprendyje negali būti prieštaringų išvadų. Išvados turi būti padarytos įrodymų analizės pagrindu. Tačiau, kita vertus, teismo nuosprendyje nereikalaujama išdėstyti visų ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu surinktų duomenų. Teismas, atsižvelgdamas į įrodinėjimo dalyką ir ribas, sprendžia, kiek dėmesio ir vietos nuosprendyje skirti aiškinant faktinių aplinkybių nustatymo ir įrodymų vertinimo logiką, atsakant į gynybos ar kaltinimo iškeltus argumentus, analizuojant bylai reikšmingus teorinius ir praktinius klausimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-304-976/2016, Nr. 2K-7-48/2009).

6. Analizuodama pirmosios instancijos teismo atliktą surinktų įrodymų vertinimą bei skundžiamo nuosprendžio turinį pirmiau aptartų BPK reikalavimų kontekste, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, laikydamasis baudžiamojo proceso įstatyme nustatytų reikalavimų, teisiamajame posėdyje ištyrė byloje surinktus įrodymus ir juos išdėstė nuosprendyje. Teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad teismas vadovavosi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, ignoravo kokias nors esmines bylos aplinkybes ar padarė klaidų dėl įrodymų turinio. Nuosprendyje, nors ir glaustai, taip pat pateikti argumentai, kodėl buvo vadovaujamasi liudytojos J. Š. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Kita vertus, teisėjų kolegija sutinka, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neaptarė gynėjo įvardytų nukentėjusiosios parodymų neatitikimų (skirtingai nurodo G. Š. veiksmų seką), išsamiai nepasisakė dėl jos parodymų santykio su kitais bylos įrodymais, neargumentavo dalies liudytojų nurodytų aplinkybių reikšmės ir vertinimo (dėl liudytojų J. Š., L. R., R. M. parodymų apie A. V. žiūrėtus pornografinio turinio vaizdo įrašus), nors būtent šiuos duomenis gynėjas baigiamojoje kalboje, išsakytoje pirmosios instancijos teisme, vertino kaip patvirtinančius G. Š. parodymus bei jį teisinančius. Visgi pagrindo išvadai, kad tai lėmė neteisingo nuosprendžio priėmimą, nėra. Aptartos BPK 20 straipsnio 5 dalyje ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto teisinio reguliavimo taikymo klaidos nėra esminės, jos taisytinos apeliacinės instancijos teisme.

Dėl pripažinimo kaltu pagal BK 150 straipsnio 4 dalį

7. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytų apkaltinančių išvadų pagrįstumą bei teisėtumą, dar kartą įvertino visus byloje esančius įrodymus. Kaip ir nurodoma apeliaciniame skunde, nuteistasis G. Š. iš tiesų viso proceso eigoje (t. 3, b. l. 50–52, 56–57, 146–147) nuosekliai tvirtino neatlikęs nukentėjusiosios A. V. atžvilgiu jokių seksualinio pobūdžio veiksmų. Jis nurodė, kad 2021 m. kovo 19 d. buvo pas savo seserį J. Š. namuose, kur vartojo alkoholį bei narkotines medžiagas. 2021 m. kovo 20 d. naktį jis, pasiėmęs ausines ir ketindamas dar pažaisti mobiliuoju telefonu, nuėjo miegoti į gretimą kambarį, kuriame skirtingose lovose jau miegojo sesers mažamečiai vaikai A. ir A.. Atsiguldamas į dvigulę lovą, kurioje miegojo A. V., jis ją pastūmė toliau nuo krašto ir pats atsigulė į lovą. Atsibudusi A. pasakė, kad eina į tualetą, pašoko iš lovos ir išėjo. Netrukus į miegamąjį atėjo jo sesuo kartu su drauge L. R. ir ėmė šaukti, kad jis lindo prie A.. Jis nežino, kodėl A. V. pašoko iš lovos. Kaip patvirtino liudytojų M. S., M. G., R. Š. parodymai, G. Š. neteisėtus veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu nuosekliai neigė ir bendraudamas su savo artimos aplinkos žmonėmis. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamojoje byloje ištirtų ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytų įrodymų visumą, minėtais nuteistojo parodymais netiki ir jais nesivadovauja, nes juos paneigia kiti byloje surinkti įrodymai.

8. Prieš pagrįsdama minėtą išvadą, teisėjų kolegija pažymi, kad seksualinės prievartos prieš nepilnamečius (mažamečius) bylų specifika yra ta, jog paprastai tokios prievartos tiesioginių liudytojų nebūna. Todėl svarbiausi įrodymų šaltiniai tokiose bylose yra nepilnamečių (mažamečių) parodymai, teismo medicinos specialistų, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų ar kitų specialistų išvados, daiktiniai įrodymai, išvestiniai įrodymai – asmenų parodymai, kurie bendravo su nepilnamečiu (mažamečiu) apie patirtą seksualinę prievartą, taip pat kiti byloje esantys įrodymai bei paties nuteistojo (kaltinamojo) parodymai. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmiau aptartus nuteistojo G. Š. parodymus paneigia nuoseklūs ir dėl esminių aplinkybių nekitę nukentėjusiosios mažametės A. V. parodymai, kuriuos pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir kitų byloje surinktų įrodymų kontekste. Ikiteisminio tyrimo metu A. V. apklausė ikiteisminio tyrimo teisėja (t. 1, b. l. 71–79), laikantis BPK 186 straipsnio reikalavimų, dalyvaujant psichologei ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovei. Apklausoje dalyvavo ir G. Š., kuris naudojosi teise užduoti klausimus nukentėjusiajai. Teisiamojo posėdžio metu buvo peržiūrėtas vaizdo ir garso įrašas, kuriame užfiksuota ši mažametės nukentėjusiosios apklausa. A. V. nurodė, kad įvykio metu lovoje nuteistasis lietė jos krūtinę („papus“), lytinius organus („dundę“), rodė savo apnuogintą lytinį organą („cypą“), pabučiavo ją į lūpas. Apklausos eigoje nukentėjusioji patikslino, jog G. lytinis organas („cypa“) atrodė didelis, jos krūtinę ir lytinius organus G. lietė ranka, ne per pižamą, lietė „pliką dundę“, kad liesdamas „dundę“ G. į ją kišo pirštą, taip darė du kartus, kad po to, kai G. rodė savo lytinį organą „cypą“, dar jis ją pabučiavo lūpomis į jos lūpas, dėl ko ji išsigando. Tada ji nuėjo pas mamą ir jai pasakė, kad G. yra keistas. Apeliaciniame skunde nuteistojo G. Š. gynėjas kelia abejones dėl mažametės nukentėjusiosios A. V. parodymų patikimumo. Pasak jo, nukentėjusioji kiekvienąkart vis skirtingai pasakojo įvykio aplinkybes, skirtingai nurodė G. Š. veiksmų seką; jos parodymai neinformatyvūs; pavargusi mergaitė buvo kamantinėjama, kad išgauti kaltinančius atsakymus; apklausoje buvo užduoti atsakymą menantys klausimai, dėl ko buvo nurodytos naujos, iki tol neminėtos aplinkybės dėl pirštų kišimo į nukentėjusiosios lytinius organus. Su šiais argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

9. Kaip matyti tiek iš A. V. apklausos protokolo, tiek ir iš apklausos vaizdo bei garso įrašo, jo apžiūros protokolo (t. 1, b. l. 71–79; t. 2, b. l. 23–36; prie bylos pridėta kompiuterinė laikmena su įrašu), apklausa buvo vykdyta su mažamete tiesiogiai bendraujant tik psichologei, vaiko apklausai pritaikytoje aplinkoje, užmezgus tarpusavio kontaktą, darant pertraukas. Apklausoje dalyvavo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovė, kuriai BPK 186 straipsnio 3 dalies nuostatos numato pareigą apklausos metu užtikrinti apklausiamo mažamečio asmens teises. Nei ji, nei kiti proceso dalyviai jokių pastabų dėl pernelyg varginančios ar netinkamos apklausos eigos nenurodė. Tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija. Be to, priešingai, nei teigia gynėjas, nukentėjusiosios parodymai pagal jos amžių ir socialinę brandą buvo pakankamai informatyvūs ir aiškūs esminėse detalėse. Apklausos pradžioje nukentėjusiajai buvo paaiškinta būtinybė sakyti tiesą, buvo nustatytas jos naudojamas kūno dalių pavadinimų žodynas. Nurodydama įvykio aplinkybes, nukentėjusioji pateikė laisvą pasakojimą, vėliau, atsakydama į psichologės užduodamus klausimus, papildomai tikslino parodymus juos labiau detalizuodama. A. V. nurodė įvykio laiką (šeštadienis), įvykio vietą (didelėje lovoje kambaryje, kuriame ji miegojo kartu su broliu A., jame yra dvi lovos), kitus namuose buvusius asmenis (mama, mamos pusseserė ir dėdė M., kurie kitame kambaryje kartu su G. žaidė kortomis), taip pat konkrečius G. Š. veiksmus jos atžvilgiu. Teisėjų kolegija sutinka, kad apklausos eigoje A. V. skirtingai nurodė G. Š. veiksmų chronologinę seką. Apklausos pradžioje atpasakodama įvykį ji teigė, kad nuteistasis ją lietė (parodė į tarpukojį), tada parodė savo lytinį organą „cypą“ ir ją vieną kartą pabučiavo, ji ėjo pasakyti mamai ir G. išėjo. Patikslino, kad G. lietė jos krūtinę „papus“ ir lytinius organus „dundę“. Vėliau nurodė, kad G. pirmiausia pabučiavo ją į lūpas, tada lietė lytinius organus „dundę“, tada parodė lytinį organą „cypą“. Visgi šių neatitikimų teisėjų kolegija nevertina kaip esminių, keliančių pagrįstas abejones duotų parodymų patikimumu.

10. Darydama paminėtą išvadą teisėjų kolegija atsižvelgė į teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, kurioje pripažįstama, kad mažamečio nukentėjusiojo parodymų patikimumas neturėtų būti vertinamas taip griežtai ir kategoriškai kaip kitų – suaugusių nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai. Kai kurie prieštaravimai, netikslumai, nesutapimai mažamečio asmens, patyrusio seksualinę prievartą, parodymuose gali būti paaiškinami parodymų subjekto specifiškumu dėl amžiaus, socialinės brandos, fizinio ir psichinio išsivystymo, patirto šoko, nežymūs prieštaravimai, netikslumai nėra pagrindas netikėti mažamečio nukentėjusiojo parodymais. Tačiau mažamečio nukentėjusiojo parodymai negali būti absoliutinami, jie turi būti vertinami atsižvelgiant į bylos įrodymų grandinę, siekiant nustatyti, ar kiti bylos įrodymai patvirtina nepilnamečio (mažamečio) nukentėjusiojo (liudytojo) parodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-205/2013, Nr. 2K-232/2013, Nr. 2K-294-648/2017, Nr. 2K-221-697/2021 ir kt.). Apklausos metu nukentėjusiajai buvo (duomenys neskelbtini) metai. Tiek jos pačios parodymai, tiek teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas (t. 2, b. l. 111–118) patvirtina, kad nagrinėjami įvykiai A. V. sukėlė didelį išgąstį, tiesioginiu priežastiniu ryšiu su jais sietinas ir jai diagnozuotas laikinas psichikos sutrikimas – kitos reakcijos į stiprų stresą. Savo parodymais ji patvirtino visus nuteistojo G. Š. seksualinio pobūdžio veiksmus, kurie jam buvo inkriminuoti ir ginčijamame nuosprendyje pripažinti įrodytais, jame neįvardijant konkrečios jų atlikimo sekos. Apklausa buvo vykdoma naudojant atviro tipo klausimus, tai yra nesiūlant galimų atsakymo variantų. Visgi, kaip ir nurodo apeliantas, nukentėjusiajai A. V. buvo užduotas ir uždaro tipo klausimas su pasirenkamu atsakymų variantu: „Ar „dundę“ tiesiog palietė, ar dar ir įkišo pirštuką?“. Nukentėjusiajai atsakius: „Įkišo“, psichologė nurodė apklausą vykdžiusiai ikiteisminio tyrimo teisėjai nesanti tikra, ar galima pasikliauti atsakymu, nes čia menantis klausimas. Dėl šių gynybos akcentuotų duomenų pažymėtina, kad įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, o paminėtos aplinkybės teisėjų kolegijai abejonių dėl gautos informacijos patikimumo nesukėlė. Kaip matyti iš apklausos protokolo ir įrašo, minėtas klausimas buvo užduotas tikslinant prieš tai nukentėjusiosios nurodytą informaciją apie tai, kad G. Š. lietė jos lytinius organus ranka. Prieš užduodant minėtą patikslinantį klausimą buvo prašoma mergaitės parodyti jos įvardytą lietimą ant apklausoje naudoto žaislo (meškiuko), kuris nėra anatomiškai detali priemonė. Prieš įvardydama pasirenkamus atsakymo variantus, psichologė prašė mergaitės pataisyti ją nurodant, kaip buvo. Be to, priešingai, nei teigia gynėjas, apklausos metu gauta informacija, kad į lytinius organus du kartus buvo kišami pirštai, nebuvo nauja.

11. 2021 m. kovo 25 d. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu nurodytas esmines patirtos seksualinės prievartos aplinkybes nukentėjusioji A. V. iki apklausos papasakojo ir vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistui. Kaip matyti iš Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (duomenys neskelbtini) apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau – VTAS) raštu Nr. (duomenys neskelbtini) pateiktos informacijos apie gautą pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą, dėl įvykio atskirai su A. V. buvo bendrauta 2021 m. kovo 21 d. Vaikas sakė, kad pajuto, kai į jos lovą kažkas atėjo ir atsigulė. Pamatė, kad šalia jos atsigulė dėdė G.. Kai dėdė G. atsigulė šalia, vaikas iškart pajuto nuo dėdės sklindantį alkoholio kvapą. Ji pasakojo, kad dėdė G. pradėjo ją liesti, lietė vaiko lytinius organus, pirštą kišo į vaiko lytinius organus, šį veiksmą atliko du kartus. Dėdė G. vaikui rodė savo lytinį organą. Jis pasakė vaikui, kad nieko nepasakotų savo motinai J.. Vėliau G. vaikui pabučiavo į lūpas. Vaikas sakė, jog išsigando ir pašoko iš lovos. Greitai nubėgo į tualetą, vėliau iki motinos, jai teigdamas, kad dėdė G. kažkoks keistas, papasakojo, kas nutiko. Vaikas teigė, kad po šio įvykio jam pradėjo vaidentis, vis įsivaizduoja, kad už nugaros stovi dėdė G., vakarais jaučia dar didesnę baimę. Atviravo, kad bijotų likti kartu su dėde G. (t. 1, b. l. 93–109).

12. Išvadą dėl nukentėjusiosios parodymų patikimumo teisėjų kolegija padarė įvertinusi ir byloje esančiame teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte (t. 2, b. l. 111–118) nurodytas aplinkybes bei išvadas, susijusias su nukentėjusiosios psichikos būkle, jos gebėjimu tinkamai atpasakoti baudžiamajai bylai reikšmingas aplinkybes ir kt. Ekspertinio tyrimo metu A. V. nebuvo nustatyti tokie kalbos ir pažintinių gebėjimų (dėmesio, atminties, mąstymo) ypatumai, dėl kurių ji negalėtų suprasti konkrečių faktinių byloje tiriamų (kas, kur, ką darė) aplinkybių, jų įsidėmėti ir duoti apie tai parodymų. Jos duoti parodymai yra pakankamai išsamūs, kuo anksčiau po įvykio duodami parodymai, tai yra labiausiai tikslūs, o kuo daugiau laiko praeina nuo įvykio, tuo mažesnė tikimybė, kad tiriamoji galės duoti tikslesnius parodymus. Ekspertizės metu negauta duomenų, kad A. V., duodama parodymus, būtų patyrusi kitų asmenų poveikį, kad sąmoningai nutylėtų nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes. Nenustatytos priežastys, dėl kurių A. V. parodymuose bei paaiškinimuose nurodomi įvykiai nebūtų paremti realiu jos pačios patyrimu, taip pat nenustatytos priežastys, dėl kurių nebūtų galima tikėti ir remtis jos duotais parodymais. Iš ekspertizės akto turinio taip pat matyti, kad nukentėjusioji ekspertams pasakodama tiriamo įvykio aplinkybes analogiškai ir išsamiai pakartojo ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų parodymų esmę, t. y. konkrečiai nurodė G. Š. prieš ją atliktus veiksmus. Atliekant psichikos būklės įvertinimą nurodė: „Darė. Jis vieną kartą lindo man čia (rodo tarpkojį) ir vieną kartą pabučiavo. Seniai. Pas mamos pusseserę L.. Buvo naktis. Su pirštais. Miegojau. Kai taip darė nemiegojau. Įkišo ranką už kelnių. Mamai sakiau. Kai pasikėliau“. Atliekant psichologinį įvertinimą, paklausta apie G. Š. elgesį su ja, susiraukia ir pasako, kad „jis vieną kartą mane į lūpas pabučiavo“. Nurodo, kad „jis man dar lindo čia“ ir ranka parodo sau tarp kojų, tai sakant jos veide ir kūne atsiranda pasišlykštėjimo reakcija (ji susiraukia, nusipurto). Tęsia: „Jis man lietė su pirštais šitais“ ir pakelia 4 pirštus. Paprašyta papasakoti daugiau nurodo: „Aš dar miegojau ir prisikėliau tada, buvo dar vakaras, ir aš tada nuėjau mamai pasakyti“. Ekspertizės akto išvadas patvirtino ir teisminio nagrinėjimo metu apklaustos ekspertės R. Drazdauskienė ir T. Gabnytė-Nagi (t. 3, b. l. 186–188, 196–197). R. Drazdauskienė papildomai paaiškino, jog mergaitės pasakojimas atitiko jos psichinę būseną, nekilo abejonių, kad būtų galvojama kaip atsakyti į klausimus, nebuvo tylos, pauzių, mykimo. Mergaitė papasakojo tuos pačius esminius dalykus, kaip ir apklausoje, gal kažkokios detalės keičiasi laikui einant, tačiau visi esminiai dalykai kartojasi, kaip ir buvo bylos medžiagoje. Ekspertė T. Gabnytė-Nagi papildomai paaiškino, jog padidintas polinkis fantazuoti A. nenustatytas, tai yra ji nelinkusi painioti realybės su išgalvotu turiniu, tiriamoji nuo tiriamo įvykio pradžios iki ekspertizės atlikimo išliko nuosekli savo pasakojimais ir reakcija. Nenustatytos priežastys, dėl kurių A. galėtų tendencingai pateikti informaciją ar ją išsigalvoti. Negalima fantazuoti to, ko nežinai. Nukentėjusiosios pasakojimą lydėjo adekvačios emocijos (pasišlykšti, nusipurto, jai nesmagu, ji nori išvengti šios temos).

13. Be to, priešingai, nei teigia apeliantas, nukentėjusiosios parodymų patikimumą ir pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą patvirtina ir kiti bylos įrodymai. Kaip akcentuoja gynėjas, A. V., apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjos, iš tiesų nurodė, kad tuo metu, kai G. Š. jai rodė savo lytinį organą, jis buvo kambaryje, kuriame buvo televizorius. Byloje esantys įvykio vietos apžiūros duomenys, fiksuoti 2021 m. kovo 20 d. protokole (t. 1, b. l. 6–21), patvirtina, kad būtent įvykio kambaryje, kuriame buvo ir dvi lovos, taip pat minėtos nukentėjusiosios parodymuose, ant sienos buvo pakabintas ir televizorius. Gynėjas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad, nukentėjusiosios tvirtinimu, į lovą, kurioje vėliau vyko jos atpasakoti įvykiai, ją perkėlė G. Š., nors liudytoja J. Š. nurodė, kad tai padarė ji. Nukentėjusios motina iš tiesų ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad dukrai apsišlapinus ji paguldė ją miegoti į kitą lovą, nei ši gulėjo prieš tai, tačiau, jos teigimu, ji ją perkėlė į viengulę lovą. Tuo tarpu pagal byloje apklaustų visų įvykyje dalyvavusių asmenų parodymus nagrinėjami įvykiai vyko kambaryje buvusioje kitoje, dvigulėje lovoje. Nukentėjusiosios įvardyti G. Š. seksualinio pobūdžio veiksmai buvo trumpalaikiai, tad jiems atlikti trumpo, 7–10 minučių laiko, nurodyto liudytojų J. Š., L. R., kuriam praėjus A. V. išėjo iš kambario, kuriame buvo su G. Š., teisėjų kolegijos vertinimu, pakako. Globos namų „Užuovėja“ 2021 m. balandžio 1 d. rašte pateiktoje vaiko, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvadoje nurodoma, kad, kalbantis apie atvykimo priežastis, A. įvardijo, kad atvyko, nes G. lietė lytinius organus, tai įvyko pirmą kartą. Pasakojo, kad po šio įvykio išsigando ir pasakė apie tai mamai. Pati mergaitė spontaniškai šios temos nebuvo linkusi kelti konsultacijų metu, atsakiusi į užduodamus klausimus, stengėsi nukreipti dėmesį į kitą veiklą, užsiimti žaidimu. Tokios reakcijos gali sietis su vengimu liestis prie sudėtingų, negatyvių patirčių. Atliekant užduotis apie lyties diferenciaciją, A. gebėjo atskirti berniuką nuo mergaitės pagal esminius požymius. Išvadoje nurodytos atlikto tyrimo datos – 2021 m. kovo 24 d., 2021 m. kovo 25 d. ir 2021 m. kovo 26 d. (t. 1, b. l. 58–61). Vertindama nukentėjusiosios parodymus, teisėjų kolegija atsižvelgė ir į tai, kad patirtus seksualinės prievartos veiksmus iš karto po įvykio ar neužilgo po jo A. V. nurodė ir kitiems su ja bendravusiems artimiems asmenims. Tai patvirtina liudytojų J. Š., L. R., M. S. parodymai.

14. Nukentėjusiosios motina liudytoja J. Š. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta keturis kartus: 2021 m. kovo 20 d., tai yra įvykio dieną, taip pat 2021 m. kovo 31 d., 2021 m. rugsėjo 1 d., 2021 m. spalio 29 d. Ji patvirtino dukters parodymus ir paaiškino, jog 2021 m. kovo 19 d. vakare pas ją atėjo neblaivus G. Š. su draugu M. G.. Brolis pasiprašė pernakvoti. Būnant namuose ji, G. Š., pusseserė L. R. ir jos sugyventinis M. S. žaidė kortomis, visi, išskyrus ją pačią, gėrė alų, vartojo draudžiamas medžiagas. Po kiek laiko ji nuvedė savo dukrą A. V. į jos kambarį miegoti. Apie 3–4 val. nakties G. Š. nuėjo į vaikų kambarį miegoti. Praėjus nedaug laiko, maždaug po 7–10 minučių, ji išgirdo atsidarant tualeto duris, po to pas ją atėjo A. V., kuri buvo labai išsigandusi, susijaudinusi, ir pasakė: „Kodėl G. toks keistas?“. Pasiteiravusi, kodėl ši taip sako, A. V. atsakė, kad G. Š. jai kišo rankas ir rankytėmis parodė į savo tarpukojį. Dar minėjo, kad ją pabučiavo į lūpas, liepė nieko nesakyti mamai. Ji paguldė dukrą ant lovos ir nurengė pižamines kelnes bei kelnaites. Pastebėjo, kad jos lytinės lūpos yra stipriai paraudusios. Anksčiau tokio paraudimo ant savo vaiko makšties niekuomet nėra mačiusi. Kartu su mergaite ir L. R. nuėjo į kambarį, kuriame buvo G. Š.. Jai įėjus šis laikė rankose mobiliojo ryšio telefoną, buvo apsiklojęs antklode. Jo paklausė, ar jis lindo prie jos dukros, tačiau brolis tik pasivaipė ir nieko neatsakė. Dukra nieko nesakė, tačiau buvo itin išsigandusi, drebėjo, todėl jos išėjo iš kambario. Jame liko L. R., kuri grįžo po kelių minučių. Po kiek laiko atėjo ir G. Š., kuris jai iškeikė, sakė, kad nėra pedofilas, numetė ausines ir išėjo. Ryte bandė su juo susisiekti žinutėmis, tačiau šis ją ignoravo. Po įvykio dukra buvo labai sutrikusi, nerami, pradėjo dažniau šlapintis, keliasi naktimis. Tokių dalykų vaikas anksčiau nėra pasakojęs. A. po įvykio buvo labai sutrikusi, pradėjo dažniau šlapintis, kėlėsi naktimis (t. 1, b. l. 6–21, 121–123, 124–125, 126–127). Teisminio nagrinėjimo metu J. Š. pakeitė parodymus ir nurodė, jog atėjusi dukra jai pasakė, kad G. keistas, ir parodė, kad lindo – padėjo ranką pilvo apačioje. Ji, būdama neblaivi ir apsvaigusi nuo narkotikų, labai išsigando ir situaciją įvertino neadekvačiai. Paraudimas makštyje galėjo atsirasti todėl, kad dukra prieš tai gulėjo apsišlapinusi. Šlapintis ji pradėjo iki įvykio, po tėvo mirties. A. įvykį jai kaskart pasakoja skirtingai, buvo jai nurodžiusi, kad gal G. ją apkabino. Gal mergaitė prisiminė, ko ji pati (J. Š.) jos klausė. Mano, kad dukra bijodavo G., nes taip pasakė. Vėliau sakė, kad jo pasiilgo. Jie po to bendravo, viskas buvo gerai. Ji mergaite tikėjo, tačiau laikui bėgant pastebėjo, kad dukra daug meluoja, mėgsta save išsukti. Jos ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai nėra visiškai teisingi, ji buvo susipykusi su G. Š., todėl perdėjo, davė melagingus parodymus. Dukra į kambarį atėjo, o ne atbėgo. Ji nebuvo labai išsigandusi. Buvo sutrikusi, kad ją pažadino. Paraudimų ji nebuvo pastebėjusi, nes nežiūrėdavo. Dukra nesakė, kad G. ją bučiavo, kad kažkur kišo pirštus. Ji netiki, kad G. Š. galėjo taip padaryti. Kaltina save, kad parašė pareiškimą. Padėti broliui nenori. Taip pat nurodė, kad du kartus yra užtikusi A. žiūrint pornografinio turinio vaizdo įrašus. Juos žiūrėjo pasislėpusi tvarte su broliu. Paėmusi telefoną matė, kad ten buvo rodomi moters ir vyro lytiniai organai, jų lytinis aktas. Papildomai apklausta nurodė, kad dukrai pasakius, jog G. keistas, ji pati klausė A., ar jis nelindo, nebučiavo. Pati mergaitė prieš tai to nesakė. Kambaryje, kuriame miegojo dukra, ji brolio kelnių nematė. Televizorius yra svetainėje, ne tame kambaryje, kuriame miega vaikai. Kalbantis su broliu ji pradėjo rėkti, todėl jai ant rankų buvusi dukra išsigando (t. 3, b. l. 178–181, 195, 198, t. 4, b. l. 26). Įvertinusi J. Š. duotus parodymus visų byloje surinktų įrodymų kontekste, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimui vadovautis ikiteisminio tyrimo metu liudytojos duotais parodymais, nes būtent juos patvirtina kiti bylos duomenys, o teisme duoti parodymai yra prieštaringi, neįtikinami, neatitinka kitų bylos įrodymų.

15. Liudytoja J. Š. teismui tvirtino ikiteisminio tyrimo metu davusi melagingus parodymus dėl apsvaigimo nuo alkoholio bei narkotikų, kuriuos tuo metu vartojo. Teigė jų nebevartojanti nuo 2021 m. balandžio mėnesio. Visgi iš apklausų protokolų turinio matyti, kad įvykio aplinkybes liudytoja dėstė pakankamai nuosekliai, rišliai, juos pasirašė. Duomenų, kad dėl apsvaigimo liudytoja negali būti apklausiama, protokoluose nėra fiksuota. Be to, ikiteisminio tyrimo metu ji buvo apklausta keturis kartus, iš jų du kartus po liudytojos nurodytos datos, nuo kurios, jos teigimu, ji nebevartoja svaigalų. Visų parodymų metu ji tvirtino anksčiau duotus parodymus. Kaip matyti iš bylos medžiagos, apie G. Š. atliktus seksualinio pobūdžio veiksmus jos dukros atžvilgiu J. Š. 2021 m. kovo 20 d. pranešė ne tik policijos įstaigai. Prieš tai ji kreipėsi į (duomenys neskelbtini) socialinių paslaugų centro darbuotoją, kuriai nurodė, kad jos brolis G. Š. galimai tvirkino jos mažametę dukrą (t. 1, b. l. 115–116). J. Š. po įvykio 2021 m. kovo 21 d. bendravo ir su vaiko teisių apsaugos specialistu, kartu su dukra 2021 m. kovo 24–26 d. gyveno globos namų „Užuovėja“ pagalbos centre. Minėtiems asmenims jos atpasakotų įvykio aplinkybių esmė atitiko būtent ikiteisminio tyrimo metu jos duotus parodymus (t. 1, b. l. 58–61, 93–109). Teismui liudytoja taip pat tvirtino, kad melagingus parodymus ikiteisminio tyrimo metu davė todėl, kad buvo susipykusi su G. Š., reagavo neadekvačiai. Visgi nei ji pati, nei nuteistasis, nei kiti įvykio dieną kartu su jais buvę asmenys (liudytojai L. R., M. S., M. G.) nenurodė jokio kito konflikto tarp J. Š. ir G. Š., apart to, kuris įvyko A. V. papasakojus mamai apie nuteistojo seksualinius veiksmus jos atžvilgiu. Teisėjų kolegijos neįtikino ir J. Š. teiginiai teismui, jog dukrai pasakius, kad G. keistas, pati liudytoja jos klausinėjo, ar šis prie jos lindo, ją bučiavo. Tai prieštarauja jos pačios pirmiau teismui nurodytoms aplinkybėms (t. 3, b. l. 179), atitinkančioms ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog A. V. pasakius, kad G. keistas, ji paklausė kodėl, į ką dukra parodė, kad lindo – padėjo ranką pilvo apačioje. Tiek pati nukentėjusioji, tiek visi byloje apklausti nukentėjusiosios artimos aplinkos asmenys tvirtino, kad A. V. nebuvo jiems nurodžiusi jokių iki nagrinėjamo įvykio patirtų neleistinų G. Š. veiksmų, tad dukrai pasakius tik tokios apimties informaciją (G. yra keistas), liudytoja neturėjo absoliučiai jokio pagrindo pati, savo iniciatyva jos klausinėti apie galimą seksualinio pobūdžio veiksmų atlikimą. Liudytoja J. Š. taip pat tvirtino teismui, kad dabar netiki dukra, nes ši dažnai meluoja. Tai prieštarauja pirmiau jau minėto ekspertinio tyrimo, atlikto neužilgo po įvykio, išvadoms ir eksperčių paaiškinimams, kurių teisėjų kolegija dar kartą nekartoja. Liudytoja teismui taip pat nurodė, kad televizorius buvo svetainėje, ne kambaryje, kur miegojo vaikai, o tai prieštarauja pirmiau minėtiems įvykio vietos apžiūros protokolo duomenims. J. Š. teismui taip pat tvirtino, kad A. V. buvo ne išsigandusi, o sutrikusi, nes ją pažadino, ji buvo apsimiegojusi. Visgi kiti bylos įrodymai, tai yra pačios A. V. parodymai, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas ir eksperčių paaiškinimai, liudytojų L. R. (ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai), M. S. parodymai, duomenys, fiksuoti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos, globos namų „Užuovėja“, taip pat nukentėjusios lankyto (duomenys neskelbtini) vaikų lopšelio-darželio pateiktoje informacijoje (t. 1, b. l. 58–61, 93–109, 112), patvirtina kitokią vaiko reakciją į nagrinėjamą įvykį. Minėtų įrodymų pagrindu spręstina, kad būtent jis sukėlė jai didelį išgąstį, įprastinio elgesio pokyčius, ilgalaikę baimę būti prie G. Š., kuri išliko ir įvykio naktį pastarajam išėjus iš buto, ir ryte, ir vėlesniu metu. Paminėtas ekspertizės aktas patvirtina, kad nagrinėjami įvykiai sukėlė nukentėjusiajai tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusį laikiną psichikos sutrikimą – kitas reakcijas į stiprų stresą. Tokia nustatyta neigiama vaiko reakcija neatitinka nuteistojo parodymuose įvardytų, jo teigimu, atliktų veiksmų pobūdžio ir apimties (tik pastūmė miegančią mergaitę į lovos kraštą), tačiau yra adekvati ir suprantama reaguojant į nuteistojo veiksmus, įvardytus pačios nukentėjusiosios parodymuose, kurie atitinka liudytojos J. Š. ne teisminio nagrinėjimo, o ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Pastaruosius parodymus patvirtina ir iš karto po įvykio J. Š. rašytos žinutės nuteistajam, siūlant susitikti pasikalbėti, kitu atveju ji kreipsis į policiją dėl jo atliktų neteisėtų veiksmų jos dukrai (t. 1, b. l. 193–195). Teisėjų kolegija, vertindama J. Š. parodymus, atsižvelgė ir į tai, kad jie kito nuteistajam, liudytojos broliui, palankia linkme. Iš teismui jos duotų parodymų matyti, kad liudytoja patiria psichologinę įtampą dėl susiklosčiusios situacijos, save kaltina dėl to, kad parašė pareiškimą, bendraudama su artimaisiais apie brolį susipyksta. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad keisdama parodymus liudytoja siekė padėti G. Š. išvengti baudžiamosios atsakomybės ir papildomai pagrindžia išvadą vadovautis jos ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais.

16. Liudytoja L. R., apklausta ikiteisminio tyrimo (t. 1, b. l. 130–134, 135–136, 137–138), patvirtindama nukentėjusiosios parodymus, paaiškino, jog po to, kai apsvaigęs G. nuėjo miegoti, neužilgo atbėgo A., kuri pasakė mamai, kad G. jai yra keistas. J. paklausė „kodėl“. Tada A. ranka parodė prie savo lytinių organų ir pasakė: ,,Jisai lindo čia“. Matėsi, kad A. labai išsigandusi, ji drebėjo, veidukas buvo išbalęs, akys didžiulės. Nuėjus į J. kambarį, uždegė šviesą ir pamatė, kad G. guli A. lovoje. Pasiteiravus, ar šis lindo prie A., G. Š. tai paneigė. Nieko neatsakė ir tuomet, kai ji pati to paklausė jiems kambaryje likus dviese. Grįžusi į kambarį J. Š. paguldė ir numovė dukros kelnes, ant jos lytinių lūpų matėsi nežymus paraudimas. Tai pamačiusi J. Š. pasakė, kad G. Š. tikrai lindo, nes kasdien prausia vaiką, žino kaip ten yra. Po kiek laiko atėjo G. Š., numetė ausines, pasakė netikėti A. V., nes jis nelindo, ir išėjo iš buto. Jam išėjus A. prašė užrakinti duris, nes bijo, kad jis nepareitų. Ji sunkiai migdėsi, jautėsi, kad ji išgyvena sunkų jai įvykį. J. Š. minėjo, kad G. liepė A. nesakyti kas buvo. Anksčiau tokių dalykų A. nėra pasakojusi. Teisminio nagrinėjimo metu (t. 3, b. l. 176–177) liudytoja L. R. šiuos parodymus patvirtino, tačiau paneigė, kad A. buvo išsigandusi. Nurodė, kad ji buvo apsimiegojusi, akys buvo didžiulės, ji jas trynė. Pastarieji liudytojos parodymai prieštarauja pirmiau jau minėtiems bylos įrodymams, kuriuos teisėjų kolegija analizavo vertindama liudytojos J. Š. pakeistus parodymus. Išsakytų argumentų teismas nekartoja, bet jų pagrindu daro tokias pačias išvadas ir remiasi liudytojos ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais.

17. Liudytojų J. Š. ir L. R. parodymuose nurodytą aplinkybę dėl paraudimo ant nukentėjusiosios lytinių organų patvirtina 2021 m. kovo 21 d. VšĮ (duomenys neskelbtini) apskrities S. K. ligoninės paciento apžiūros lape fiksuota informacija, kad mergaitė buvo apžiūrėta kartu su teismo medicinos ekspertu. Jos didžiosios lyties lūpos kiek paraudusios priekinėje dalyje (t. 2, b. l. 40). Liudytojas A. G., surašęs paciento apžiūros lapą, teisminio nagrinėjimo metu paaiškino, jog paraudimai būna dažni, taip gali būti ir nuo apatinio trikotažo. Jei būtų buvę uždegimo požymiai, tai būtų buvę pažymėta paciento apžiūros lape (t. 4, b. l. 2–3). Šių duomenų pagrindu nustatyti tikslią stebėto paraudimo nukentėjusiosios lytiniuose organuose kilmę nėra galimybės, tačiau tokia išvada kitų apkaltinančių duomenų nepaneigia.

18. Liudytojų J. Š. ir L. R. ikiteisminio tyrimo duotus parodymus patvirtino ir liudytojo M. S. parodymai, kuriam iškart po įvykio jos papasakojo apie įvykio aplinkybes. Liudytojas teisminio nagrinėjimo metu patvirtino pagarsintus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nurodydamas, jog 23–24 val. nuėjo miegoti, apie 7.50 val. jį pažadino L. su J. ir papasakojo, kad naktį ar paryčiais atsikėlusi A. J. pasiskundė, jog G. kišo ranką ten, kur nereikia. Po įvykio ryte atsikėlusi A. buvo sutrikusi, labai išsigandusi, nuolat būdavo prie suaugusiųjų, įsikibusi į juos. Jam paklausus patvirtino, kad dėdė G. lindo prie jos. Detalių neklausė. Teisminio nagrinėjimo metu liudytojas papildomai nurodė, jog po įvykio mergaitė buvo sutrikusi, pamačiusi mieste G. Š., ji akivaizdžiai išsigąsdavo (t. 1, b. l. 141–144, 145–146; t. 3, b. l. 177–178).

19. Apeliaciniame skunde gynėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino liudytojų J. Š., L. R., taip pat ir R. M. parodymų apie tai, kad A. V. iki įvykio yra mačiusi pornografinio turinio vaizdo įrašus. Paminėti liudytojai tokio turinio parodymų ikiteisminio tyrimo metu nedavė, tačiau teisme nurodė gynėjo paminėtas aplinkybės. Liudytoja J. Š. teigė, kad du kartus yra užtikusi A. žiūrint pornografinio turinio vaizdo įrašus. Juos žiūrėjo pasislėpusi tvarte su broliu. Paėmusi telefoną matė, kad ten buvo rodomi moters ir vyro lytiniai organai, jų lytinis aktas. Liudytoja L. R. nurodė, kad yra pati užtikusi A. žiūrint pornografinio turinio filmukus per telefoną, juose buvo vyras ir moteris. J. Š. taip pat yra sakiusi, kad kartą tai matė ir pati. Tai nurodyti ikiteisminio tyrimo metu pamiršo. Liudytoja R. M. teismui nurodė (t. 3, b. l. 175–176), kad prieš porą metų iki įvykio jos jaunesnis sūnus jai sakė matęs, kad A. ir A. per telefoną žiūrėjo pornografinio turinio filmukus. Šiuos liudytojų parodymus teisėjų kolegija vertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste. Nagrinėjamo įvykio metu nukentėjusiajai buvo (duomenys neskelbtini) metai. Liudytojų įvardytas vaizdo įrašų stebėjimas vyko dar anksčiau, pasak liudytojos R. M. – prieš porą metų, tai yra tuomet, kai nukentėjusiajai buvo (duomenys neskelbtini) metai. Nukentėjusiosios parodymus apie nuteistojo seksualinius veiksmus pagrindžia bylos surinkti įrodymai, kurių analizę teismas yra nurodęs, tarp jų ir eksperčių atliktas tyrimas. Kaip teismui patvirtino ekspertė R. Drazdauskienė, jei mergaitė kada ir matė pornografinius filmus, tai niekaip negalėjo paveikti to, kaip ji reagavo į įvykį ir ką patyrė. Dėl minėtos informacijos ekspertė savo išvadų nepakeitė. Atsižvelgdama į šiuos argumentus, teisėjų kolegija pripažįsta, kad minėti liudytojų parodymai, akcentuojami gynėjo, padarytų išvadų nekeičia, abejonių nukentėjusiosios parodymų patikimumu nekelia.

20. Apibendrindama aptartus bylos įrodymus bei išsakytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusiosios A. V., liudytojų J. Š., L. R. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, liudytojo M. S. parodymai, įvykio vietos, daiktų apžiūros bei teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto duomenys ir eksperčių paaiškinimai, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos, globos namų „Užuovėja“, taip pat nukentėjusios lankyto (duomenys neskelbtini) vaikų lopšelio-darželio pateikta informacija yra įrodymai, kurie sutampa tarpusavyje, patvirtina ir papildo vienas kitą, sudarydami vientisą įrodymų grandinę. Remdamasi šių įrodymų visuma, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis G. Š. apkaltinančiomis išvadomis bei nustatytomis bylos faktinėmis aplinkybėmis.

21. Iš atliktų nuteistojo seksualinio pobūdžio veiksmų sekos akivaizdu, jog nuteistasis tokiu būdu siekė patenkinti savo lytinę aistrą. Lytinės aistros tenkinimas laikomas baigtu, nepriklausomai nuo to, ar kaltininkas patyrė lytinį pasitenkinimą, kiek ilgai tęsėsi veiksmai, net jei jie ir buvo trumpalaikiai ar momentiniai. 2021 m. kovo 20 d. nukentėjusiajai buvo (duomenys neskelbtini) metai. Jau minėtas ekspertizės aktas bei eksperčių paaiškinimai patvirtina, kad nagrinėjamų įvykių metu A. V. visiškai nesuprato ir nesupranta jos atžvilgiu atliktų veiksmų esmės (nei pobūdžio, nei reikšmės). Dėl šių aplinkybių, taip pat dėl mažo amžiaus, būsenos ir santykio su įtariamuoju ypatumų A. V. negalėjo aktyviau priešintis įtariamojo veiksmams. Remiantis ekspertų nuomone, darytina išvada, jog A. V. lytinės aistros tenkinimo metu buvo bejėgiškos būklės dėl savo amžiaus. Tai, jog kaltinamajam buvo žinomas nukentėjusiosios amžius, buvo patvirtinta jo paties parodymais. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog G. Š. nusikalstami veiksmai atitinka požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 150 straipsnio 4 dalį, tad nustatytos faktinės aplinkybės teisiškai kvalifikuotos teisingai.

Dėl bausmės ir civilinio ieškinio

22. Apeliaciniame skunde nėra pateikta argumentų, kuriais būtų keliami ir ginčijami G. Š. skirtos bausmės rūšies, dydžio ir jos subendrinimo tinkamumo, priteisto civilinio ieškinio klausimai. Visgi įvertinus tai, kad apeliantas skunde prašo priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, teisėjų kolegija pasisakys ir šiais klausimais. Tokia pozicija atitinka ir esamą teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34/2010, Nr. 2K-190-648/2018).

23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl bausmės skyrimo nuteistajam G. Š. yra teisėta ir pagrįsta, teismas išsamiai įvertino visas bausmei skirti reikšmingas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes. Pagrindo taikyti BK 62 straipsnio, BK 54 straipsnio 3 dalies ar 75 straipsnio nuostatas byloje nenustatyta. Tokių argumentų nenurodė ir proceso dalyviai.

23.1. Parenkant bausmę buvo atsižvelgta į tai, kad G. Š. atsakomybę lengvinančių aplinkybių byloje nenustatyta. Jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, kad nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir narkotinių medžiagų, ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Taip pat įvertinta tai, kad jis padarė vieną labai sunkų nusikaltimą (BK 150 straipsnio 4 dalis, 11 straipsnio 6 dalis), už kurį įstatymo sankcijoje numatyta vienintelė bausmė – laisvės atėmimas nuo 3 iki 13 metų. Nusikaltimas baigtas, padarytas tiesiogine tyčia. Šiuo atveju atsižvelgtina ir į tai, kad nukentėjusioji buvo vos (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, dėl nusikalstamų veiksmų buvo nežymiai sutrikdyta jos sveikata, ji patyrė laikiną psichikos sutrikimą – kitas reakcijas į stresą. Nusikalstami veiksmai prieš mažametę buvo trumpalaikiai. Vertinant nuteistojo asmenybę, atsižvelgtina į tai, kad G. Š. nagrinėjamą veiką padarė būdamas neteistas, tačiau šiuo metu yra teistas vieną kartą už nesunkaus nusikaltimo padarymą, baustas administracine tvarka, psichiatro įskaitoje neįrašytas, nevedęs, nedirbantis, užimtumo tarnyboje neregistruotas.

23.2. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, daro išvadą, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam tiek už nusikalstamą veiką paskirta bausmė, tiek skirta subendrinta bausmė, tiek savo rūšimi, tiek ir dydžiu, nėra per griežta, yra teisinga ir proporcinga, atitinka tiek nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, tiek ir jo asmenybę.

24. Byloje pareikšto civilinio ieškinio klausimas taip pat išspręstas teisingai. Neturtinės žalos atlyginimo dydį kiekvieną kartą nustato teismas, vadovaudamasis įstatyme nustatytais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šių kriterijų visuma leidžia konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą. Tuo pačiu teismas turi atsižvelgti ir į jau suformuotą teismų praktiką analogiškose bylose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14/2012, Nr. 2K-38-942/2017). Kaip minėta, bylos įrodymai patvirtina, kad mažametei A. V. veikos padarymo metu buvo (duomenys neskelbtini) metai. Nusikalstamus veiksmus ji patyrė iš artimo asmens, jie sukėlė jai skaudžius dvasinius išgyvenimus bei stresinę reakciją, dėl jų buvo nežymiai sutrikdyta jos sveikata. Ji patyrė laikiną psichikos sutrikimą – kitas reakcijas į stresą, tačiau tokia jos būklė neprogresavo. Neteisėti veiksmai buvo trumpalaikiai, įvykdyti tyčiniais veiksmais. Vertintina ir nuteistojo šeimyninė bei turtinė padėtis. Jis yra jauno amžiaus, išlaikomų asmenų neturi, nedirba, tačiau yra darbingas. Nekilnojamojo turto ir transporto priemonių neturi. Jam skirta laisvės atėmimo bausmė, kurios atlikimas artimiausiu metu ribos pilnavertes galimybes gauti darbinių pajamų. Panašaus pobūdžio bylose paprastai yra priteisiamos nuo 1 000 Eur iki 12 000 Eur dydžio sumos neturtinei žalai atlyginti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-539-976/2015, Nr. 2K-392-489/2016, Nr. 2K-469-303/2016, Nr. 2K-21-788/2018, Nr. 2K-240-689/2018, Nr. 2K-322-719/2018, Nr. 2K-61-689/2019, Nr. 2K-288-648/2019, Nr. 2K-36-489/2020, Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-226-626/2022 ir kt.). Įvertinusi visumą šių duomenų, teisėjų kolegija sprendžia, kad priteista ieškinio suma atitinka įstatyme apibrėžtus kriterijus ir yra teisinga.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjos Aušra BielskėJūratė JakubonienėVirginija Liudvinavičienė