- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-04-06
- Bylos Nr.
- 2K-116-942/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-61-1-00941-2013-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Armanas Abramavičius (pirm.), Rima Ažubalytė, Aurelijus Gutauskas (pran.)
- Nuteistasis
- V. P.
- Nukentėjusysis
- M. P.
- Advokatai
- Artūras Andriukaitis
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Armano Abramavičiaus, Rimos Ažubalytės ir pranešėjo Aurelijaus Gutausko,
nukentėjusiosios atstovams pagal įstatymą A. P. ir D. P. bei įgaliotam atstovui advokatui Artūrui Andriukaičiui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios M. P. atstovo pagal įstatymą A. P. ir įgalioto atstovo advokato Artūro Andriukaičio ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorės Dainoros Miliūtės kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 15 d. nuosprendžio, kuriuo:
panaikinta Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 13 d. nuosprendžio dalis dėl V. P. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 153 straipsnį ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis, kuriuo V. P. pagal BK 153 straipsnį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;
pakeista Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 13 d. nuosprendžio dalis dėl V. P. nuteisimo pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, ši jo veika perkvalifikuota iš BK 150 straipsnio 4 dalies į 153 straipsnį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) ir paskirta laisvės atėmimo bausmė dvejiems metams.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, BK 71 straipsniu, V. P. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąjį per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, ir paskirta baudžiamojo poveikio priemonė per šešis mėnesius nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos sumokėti 10 MGL (376,60 Eur) dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.
Žemesnės instancijos teismas
Taip pat panaikinta Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 13 d. nuosprendžio aprašomojoje dalyje inkriminuotos aplinkybės dėl 2013 m. lapkričio 7 d. veikos – kad V. P. rankomis lietė ir dirgino M. P. lytinius organus.
Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 13 d. nuosprendžiu priteista neturtinė žala sumažinta iki 3000 Eur. Iš nuteistojo V. P. priteista nukentėjusiosios M. P. atstovei pagal įstatymą D. P. 250 Eur proceso išlaidoms (dėl teisinių paslaugų apeliacinės instancijos teisme) atlyginti.
Kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis nepakeista.
Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 13 d. nuosprendžiu V. P. buvo nuteistas pagal BK 150 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams, 153 straipsnį laisvės atėmimu dvejiems metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmes subendrinus apėmimo būdu, paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas penkeriems metams, ją atliekant pataisos namuose.
Iš V. P. priteista mažametei nukentėjusiajai M. P. 4500 Eur neturtinei žalai atlyginti, šių lėšų tvarkytojais uzufrukto teise paskirti nukentėjusiosios atstovai pagal įstatymą D. P. ir A. P..
Iš V. P. priteista nukentėjusiosios M. P. atstovei pagal įstatymą D. P. 1734,69 Eur proceso išlaidoms (dėl teisinių paslaugų) atlyginti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Aurelijaus Gutausko pranešimą, nuteistojo gynėjo Evaldo Liutkevičiaus, prašiusio kasacinius skundus atmesti, prokurorės, prašiusios prokuratūros kasacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiosios atstovų kasacinį skundą tenkinti iš dalies, nukentėjusiosios atstovų pagal įstatymą A. P. ir D. P. bei įgalioto atstovo advokato Artūro Andriukaičio, prašiusių jų kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, kuriuo pakeistas pirmosios instancijos teismo nuosprendis, V. P. nuteistas pagal BK 153 straipsnį (2010 m. liepos 2 d. įstatymo redakcija) už tai, kad 2013 m. lapkričio 7 d., nuo 7.45 iki 15.30 val., bute (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad nukentėjusioji M. P., gimusi (duomenys neskelbtini), yra mažametė, apsinuogino ir jos akivaizdoje dirgino savo lytinius organus rankomis, liepė M. P. rankomis paliesti jo lytinius organus, taip tvirkino mažametį asmenį.
1.1. V. P. buvo kaltinamas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad 2013 m. spalio mėn. pabaigoje, tiksliau nenustatytą dieną, nuo 15 iki 16 val., tiksliau nenustatytu laiku, I. B. ir V. B. sodyboje (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad M. P., gimusi (duomenys neskelbtini), yra mažametė, sąmoningai demonstravo jai savo apnuogintus lytinius organus, taip tvirkino mažametį asmenį.
Tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, 2013 m. spalio 26 arba 27 d., tiksliau nenustatytą dieną, nuo 20 iki 21 val., tiksliau nenustatytu laiku, bute (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad M. P., gimusi (duomenys neskelbtini), yra mažametė, sąmoningai demonstravo jai savo apnuogintus lytinius organus, taip tvirkino mažametį asmenį.
Toliau tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, 2013 m. lapkričio 7 d., nuo 7.45 iki 15.30 val., tiksliau nenustatytu laiku, bute (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad M. P., gimusi (duomenys neskelbtini), yra mažametė, apsinuogino ir jos akivaizdoje dirgino savo lytinius organus rankomis, pasinaudodamas M. P. bejėgiška būkle dėl mažametystės ir veikdamas prieš jos valią, rankomis lietė ir dirgino M. P. lytinius organus, vertė M. P. rankomis liesti ir dirginti jo lytinius organus, taip tenkino savo lytinę aistrą su mažamečiu asmeniu prieš šio valią kitokio fizinio sąlyčio būdu.
1.2. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio dalį dėl V. P. nuteisimo pagal BK 153 straipsnį, konstatavo, kad byloje surinktais įrodymais nėra neginčytinai nustatytas mažametės M. P. tvirkinimo faktas B. sodyboje ir bute (duomenys neskelbtini), t. y. nenustatytas nusikaltimo įvykis. Dėl to V. P. išteisintinas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Kartu apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nors nukentėjusioji parodė 2013 m. lapkričio 7 d. bute (duomenys neskelbtini), lietusi V. P. lytinius organus, tačiau nenurodė, kokiu būdu, kiek ilgai tai truko ir kokiu intensyvumu. Todėl apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje surinktų įrodymų visetas nėra pakankamas daryti kategorišką išvadą, jog nuteistasis vertė mažametę ne tik liesti, bet ir dirginti jo lytinius organus, tokiu būdu tenkindamas savo lytinę aistrą. Teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad nuteistojo V. P. seksualinio pobūdžio veiksmai – apsinuoginimas, savo lytinių organų dirginimas rankomis mažametės akivaizdoje ir liepimas M. P. ranka paliesti jo lytinius organus – neteisėti, tačiau jie nepasireiškė intervencija į nukentėjusiosios kūną, pagal savo pobūdį ir intensyvumą neatitinka lytinės aistros tenkinimo kitokio fizinio sąlyčio būdu, todėl jie nėra pakankami nusikaltimui, numatytam BK 150 straipsnio 4 dalyje, nustatyti. Šiuos V. P. neteisėtus veiksmus teismas įvertino kaip mažamečio tvirkinimą ir V. P. padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikavo iš BK 150 straipsnio 4 dalies į 153 straipsnį.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs V. P. asmenybę apibūdinančius duomenis, jo padaryto nusikaltimo, numatyto BK 153 straipsnyje, pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį bei kitas aplinkybes, nurodytas skundžiamame nuosprendyje, padarė išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus laisvės atėmimo bausmę, dydžiu nežymiai mažesnę už straipsnio sankcijos vidurkį, atidėjus tokios bausmės vykdymą (BK 75 straipsnio 1 dalis).
Be to, teismas nurodė ir tai, kad, sumažėjus V. P. pareikšto kaltinimo sunkumui ir apimčiai, iš nuteistojo priteistina mažesnė nukentėjusiajai padaryta neturtinė žala ir tik dalis proceso išlaidų dėl nukentėjusiosios atstovavimo apeliacinės instancijos teisme.
2. Kasaciniu skundu nukentėjusiosios M. P. atstovas pagal įstatymą A. P. ir įgaliotas atstovas advokatas A. Andriukaitis prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų. Taip pat jie prašo priteisti iš nuteistojo nukentėjusiosios M. P. atstovei įstatymą D. P. jos visas turėtas teisinės pagalbos išlaidas apeliacinės (380 Eur) ir kasacinės instancijos teismuose.
Kasatorių nuomone, skundžiamas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes šis teismas netinkamai taikė procesinės ir materialiosios teisės normas, t. y. netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius baudžiamojo proceso pažeidimus.
2.1. Atstovai nesutinka su teismo išvada, kad nuteistojo V. P. veiksmai pagal savo pobūdį ir intensyvumą neatitinka lytinės aistros tenkinimo kitokio fizinio sąlyčio būdu ir nuteistojo veikos perkvalifikavimo iš BK 150 straipsnio 4 dalies į 153 straipsnį. Kasatoriai, aptardami BK 150 straipsnio 4 dalies dispoziciją, objektyvųjį požymį (veika padaroma kitokio fizinio sąlyčio būdu), teigia, kad, norint asmeniui inkriminuoti šios veikos privalomąjį objektyvųjį nusikalstamos veikos požymį, būtina nustatyti, ar buvo fizinis sąlytis tenkinant lytinę aistrą su mažamečiu, ar tokio sąlyčio nebuvo. Nukentėjusiosios atstovai teigia, kad „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ žodžio „sąlytis“ reikšmė nurodoma kaip „susilietimas, kontaktas“. Be to, anot kasatorių, įstatymo leidėjas pagal BK 150 straipsnio 4 dalį siekė kriminalizuoti visas pavojingas veikas, kai fiziniu sąlyčiu su mažamečiu kaltinamasis tenkina savo lytinę aistrą. Dėl to skundo autoriai teigia, kad minėta apeliacinės instancijos teismo išvada prieštarauja teismų praktikai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-252/2013) ir padaryta tik formaliai susiejus nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikaciją išskirtinai su nukentėjusiosios parodymuose užfiksuotomis pavienėmis frazėmis. Juolab kad mažametis penkerių metų vaikas negali tiksliai nurodyti, kokiu būdu bei intensyvumu lietė suaugusiojo asmens lytinį organą, ir negalima tikėtis, kad mažametis vartos tokius terminus, kaip „dirgino“, „masturbavo“, pasakys kiek kartų ir laiko tai truko, kokius veiksmus atliko su suaugusiojo lytiniu organu. Dėl to kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai išskirtinai vertino tik nukentėjusiosios mažametės parodymuose pavartotą frazę, kad ji lietė nuteistojo lytinius organus, nenurodydama, jog juos dirgino ar masturbavo, ir nepaisė byloje surinktų įrodymų viseto.
Be to, tokia apeliacinės instancijos teismo išvada yra prieštaringa, nes kitoje nuosprendžio dalyje jau yra nurodoma apie ypatingą reikšmę turinčius seksualinę prievartą patyrusio mažamečio parodymus, kurių patikimumas neturėtų būti vertinamas taip griežtai ir kategoriškai, kaip kitų asmenų (suaugusiųjų nukentėjusiųjų ar liudytojų) parodymai. Dėl to kasatoriai teigia, kad skundžiamo nuosprendžio išvados yra nenuoseklios ir prieštaraujančios to paties teismo keliamiems reikalavimams dėl mažamečio asmens parodymų vertinimo.
Šalies argumentai
2.1.1. Kasatoriai teigia ir tai, kad teismas, perkvalifikuodamas V. P. padarytą nusikalstamą veiką, nepagrįstai nesivadovavo kitais įrodymais, patvirtinančiais nuteistojo kaltę, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 150 straipsnio 4 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino specialisto išvadoje Nr. S350/13(01) nustatytas aplinkybes ir pirmosios instancijos teisme duotus specialisčių A. J. bei O. P. parodymus. Dėl to nukentėjusiosios atstovai teigia, kad teismo išvada, jog V. P. (bute, (duomenys neskelbtini)) tenkino savo lytinę aistrą su mažamete jos akivaizdoje, tačiau jis tai darė ne fizinio sąlyčio būdu su mažamete nukentėjusiąja, o pats dirgino savo lytinius organus, dėl to išsiliejo sperma, yra visiškai nepagrįsta ir prieštarauja minėtiems įrodymams. Juolab kad viso proceso metu tokios versijos nepateikė nei pats nuteistasis, nei jo gynėjas.
Žemesnės instancijos teismas
Skundo autoriai aptaria ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus nukentėjusiosios M. P. parodymus, D. P. buto apžiūrą, specialisto išvadas, specialisčių A. J. ir O. P. parodymus ir teigia, kad 2013 m. lapkričio 7 d. V. P. tenkino lytinę aistrą su mažamete M. P. kitokio fizinio sąlyčio būdu. Be to, nuteistojo V. P. teiginiai (dėl jo sveikatos būklės ir penkerius metus neturėtų lytinių santykių) patvirtina, kad jis (nuteistasis) savo neteisėtais veiksmais siekė patirti ir patyrė lytinę aistrą, kai mažametė nukentėjusioji lietė jo lytinį organą, ir kad jo tikslas buvo, išnaudojant mažametį asmenį, patenkinti savo lytinę aistrą. Anot kasatorių, tokie V. P. veiksmai atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 150 straipsnio 4 dalyje, sudėtį. Juolab kad šiame baudžiamajame įstatyme yra įtvirtina formali nusikalstamos veikos sudėtis ir tai reiškia, jog nusikalstamai veikai pagal BK 150 straipsnio 4 dalį inkriminuoti pakanka, kad būtų atlikta pavojinga veika, o kilusių neigiamų padarinių konstatuoti neprivaloma.
Nukentėjusiosios atstovai pažymi, kad teismų praktikoje, atskiriant seksualinį prievartavimą ir mažamečio asmens tvirkinimą, neteisėtų veiksmų seksualinis pobūdis ir jų intensyvumas negali būti vertinami visiškai formaliai. Be to, teismų praktikoje nėra nurodyta, kokios trukmės, kokiais būdais atliekant seksualinio pobūdžio veiksmus nusikalstama veika yra vertinama kaip atitinkanti objektyviuosius mažamečio seksualinio prievartavimo požymius, o kokiais atvejais veika vertinama kaip mažamečio tvirkinimas. Kiekvienas seksualinės prievartos naudojimo atvejis yra skirtingas, todėl visiškai normalu, jog neįmanoma formaliai išaiškinti, kada seksualinio pobūdžio veiksmai ir intensyvumas atitinka lytinės aistros tenkinimą „kitokio fizinio sąlyčio būdu“, o kada tai yra „tvirkinimo veiksmai“. Be to, kiekvieno asmens, atliekančio neteisėtus seksualinio prievartavimo veiksmus siekiant lytinės aistros patenkinimo, veiksmai gali užtrukti skirtingą laiko tarpą, t. y. vienam asmeniui lytinei aistrai patenkinti užtenka, jog mažametis vaikas prisiliestų prie jo lytinio organo, kitam reikalingi intensyvesni mažamečio vaiko atliekami veiksmai dirginant ar masturbuojant seksualinio prievartautojo lytinį organą.
2.1.2. Kartu kasatoriai teigia, kad nuteistojo tiesioginė tyčia buvo patenkinti savo lytinę aistrą, o ne tvirkinti mažametį. Juolab kad ir V. P. parodymai apie penkerius metus neturėtus lytinius santykius patvirtina jo suvokimą, jog tik mažametei liečiant jo lytinį organą jis gali seksualiai pasitenkinti. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad tai ir įvyko, nes nusikaltimo padarymo vietoje rasti sperminio skysčio pėdsakai priklauso būtent V. P.. Be to, nagrinėjamoje byloje būtina įvertinti visus nagrinėjamos bylos duomenis, o ne tik mažametės parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui. Kasatorių manymu, V. P. suvokė atliekantis seksualinius veiksmus – pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle (dėl mažametystės), liepė nukentėjusiajai liesti jo lytinius organus, pats lietė nukentėjusiosios lytinius organus ir norėjo patenkinti savo seksualinį poreikį būtent tokiu būdu. Juolab kad ir abiejų instancijų teismai kritiškai vertino nuteistojo parodymus, kuriais jis neigė padaręs kokią nors jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.
Kartu skundo autoriai nurodo, kad byloje neginčytinai nustatyta, jog mažametė nukentėjusioji lietė V. P. lytinį organą ir nusikalstamos veikos padarymo vietoje ((duomenys neskelbtini)) ant lovos patalynės rastas sperminis skystis priklauso būtent nuteistajam, nors šis neigė padarytas nusikalstamas veikas ir tvirtino paskutinius lytinius santykius turėjęs prieš penkerius metus. Anot kasatorių, nusikaltimo vietoje rasti minėto skysčio pėdsakai patvirtina V. P. suvokimą ir norėjimą tenkinti lytinę aistrą su mažamete nukentėjusiąja kitokio fizinio sąlyčio būdu. Dėl to jie teigia, kad apeliacinis teismas padarė neteisingą išvadą, kai, nustatant V. P. tyčią, buvo tik formaliai analizuojamos mažametės nukentėjusiosios pasakytos frazės ikiteisminio tyrimo teisėjui, tačiau neatsižvelgiant nei į paties nuteistojo parodymus, nei į kitas objektyviai nustatytas bylos aplinkybes. Kartu tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas, nuteistojo V. P. veiką perkvalifikuodamas iš BK 150 straipsnio 4 dalies į 153 straipsnį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Žemesnės instancijos teismas
2.2. Kasatoriai ginčija ir apeliacinės instancijos teismo sprendimą išteisinti V. P. pagal BK 153 straipsnį dėl veikų, padarytų 2013 m. spalio mėn. pabaigoje B. sodyboje ir 2013 m. spalio 26 arba 27 d. d. bute (duomenys neskelbtini). Jų nuomone, skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai atmetami visi kiti netiesioginiai ir vienas kitam neprieštaraujantys įrodymai, pagrindžiantys nuteistojo kaltę padarius būtent šias nusikalstamas veikas. Šiame nuosprendyje neteisingai ir skirtingai vertinami mažametės nukentėjusiosios parodymai, analizuojant atskiras V. P. inkriminuotas nusikalstamas veikas. Apeliacinės instancijos teismas dėl kaltinimo pagal BK 150 straipsnio 4 dalį (dėl nusikalstamos veikos, padarytos (duomenys neskelbtini)) nukentėjusiosios parodymus vertino kaip nuoseklius, tačiau dėl kaltinimo pagal BK 153 straipsnį (dėl veikų, padarytų B. sodyboje ir bute (duomenys neskelbtini)) padarė klaidingą išvadą, jog nukentėjusiosios parodymai nepakankami pripažinti V. P. kaltu. Toks nukentėjusiosios parodymų vertinimas yra nenuoseklus ir prieštaringas, pažeidžiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Juolab kad šis teismas neatmetė pirmosios instancijos teismo objektyviai nustatytų bylos aplinkybių, kurios patvirtina nukentėjusiosios parodymų patikimumą, t. y. dėl žmonių susibūrimo B. sodyboje ir bute (duomenys neskelbtini); alkoholio vartojimo; kad liudytoja I. J. nebuvo nuolat kambaryje, kuriame buvo nukentėjusioji; liudytojos Č. J. parodymų, kurie nepaneigia mažametės parodymų, jog tai vyko kambaryje, kai ji buvo tik su V. P.; liudytojo V. B. nurodytų skirtingų aplinkybių, apklausiant jį ikiteisminio tyrimo metu ir teisme.
2.2.1. Be to, priešingai nei teigiama skundžiamame nuosprendyje, atstovės pagal įstatymą D. P. parodymai nėra tik prielaidos ir jie turi būti vertinami kaip netiesioginis įrodymas, patvirtinantis, kad nuteistasis turėjo galimybę atlikti tvirkinamuosius veiksmus prieš mažametę jos dukrą. Juolab kad šios liudytojos parodymai tik patvirtina M. P. parodymus apie šiai nuteistojo rodytus lytinius organus. Be to, D. P. neturėjo jokio pagrindo apkalbėti nuteistąjį, nes iki jo padarytų nusikaltimų prieš mažametį vaiką, tiek šios liudytojos, tiek jos vyro A. P. santykiai su nuteistuoju buvo puikūs.
2.2.2. Kartu kasatoriai mano, kad skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai teigiama, jog, net jei nukentėjusioji ir matė nuteistojo lytinius organus, tačiau nėra duomenų, kad jis tyčia rodė mažametei savo lytinius organus, taip ją tvirkindamas.
Teismas nepagrįstai nevertino ir to, kad V. P. buvo kaltinamas dėl trijų atskirų nusikalstamų veikų padarymo prieš mažametę. Būtent pavojingų veikų kartotinumas, veikų pobūdis ir kryptingumas rodo, kad nuteistojo veiksmuose buvo tiesioginė tyčia atlikti tiek seksualinio prievartavimo, tiek mažamečio asmens tvirkinimo veiksmus. Dėl to kasatoriai mano, kad būtent pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino netiesioginius byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog šie įrodymai patvirtina vienintelės liudytojos, tiesiogiai mačiusios nusikalstamus V. P. veiksmus, ir nusikaltimo aukos mažametės nukentėjusiosios parodymus. Be to, nagrinėjamoje byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kad mažametė galėjo būti įtikinėjama duoti melagingus parodymus ar yra linkusi fantazuoti. Kartu kasatoriai teigia, kad seksualinio pobūdžio nusikaltimai yra ypatingai latentiški, todėl nesutinkama su skundžiamo nuosprendžio išvada, jog nagrinėjamoje byloje nepakanka įrodymų dėl V. P. nuteisimo pagal BK 153 straipsnį dėl veikų, padarytų B. sodyboje ir bute (duomenys neskelbtini).
2.2.3. Kartu nukentėjusiosios atstovai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepateikė pagrįstų teisinių argumentų, dėl ko skirtingai vertino M. P. parodymus apie nuteistajam pareikštus kaltinimus pagal BK 150 straipsnio 4 dalį ir 153 straipsnį, kurie paneigtų tiek mažametės parodymus, tiek ir kitus byloje surinktus bei vienas kitam neprieštaraujančius netiesioginius įrodymus, patvirtinančius V. P. kaltę padarius šias nusikalstamas veikas. Anot kasatorių, taip apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 329 straipsnio 1 punkto, 331 straipsnio 1, 2 dalių nuostatų ir nukrypo nuo teismų praktikos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-192/2013).
Šalies argumentai
2.3. Kasatoriai nesutinka ir su apeliacinės instancijos teismo sprendimu paskirti nuteistajam laisvės atėmimo bausmę dvejiems metams ir atidėti šios bausmės vykdymą. Nukentėjusiosios atstovų nuomone, šis teismas nepagrįstai išteisino V. P. pagal BK 153 straipsnį, o kitą jo veiką perkvalifikavo iš BK 150 straipsnio 4 dalies į 153 straipsnį, ir paskyrė akivaizdžiai per švelnią bausmę, o pirmosios instancijos teismas, priešingai – paskyrė teisingą galutinę penkerių metų laisvės atėmimo bausmę, kuri yra proporcinga nuteistojo padarytoms veikoms. Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas V. P. minėtą bausmę, visiškai pagrįstai įvertino visas svarbias bausmės skyrimui aplinkybes, nustatytas BK 54 straipsnio 2 dalyje. Kartu kasatoriai pažymi, kad nuteistojo veika padaryta prieš vos (duomenys neskelbtini) metų vaiką, artimą savo giminaitį, jo ankstesni teistumai užsienio valstybėse už pinigų klastojimą ir disponavimą labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų, nubaudimas administracine tvarka, taip pat patvirtina, kad tik paskyrus nuteistajam realią laisvės atėmimo bausmę bus įgyvendinti bausmės paskirtis ir tikslai.
2.4. Nukentėjusiosios atstovai teigia ir tai, kad skundžiamu nuosprendžiu nepagrįstai sumažintas neturtinės žalos dydis. Kasatoriai, vadovaudamiesi CK 6.250 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teigia, kad nukentėjusioji mažametė dėl išgyventos seksualinės prievartos patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginta teisingai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-533/2005, 2K-669/2006, 2K-209/2007, 2K-649/2012). Juolab kad teismų praktikoje panašaus pobūdžio baudžiamosiose bylose nukentėjusiesiems priteisiami neturtinei žalai atlyginti dydžiai yra ir 5792 Eur, ir 14 481 Eur (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-649/2012, 2K-40/2013, 2K-131/2014). Todėl skundo autoriai teigia, kad būtent pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl priteisiamo civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti dydžio yra motyvuotas ir teisingas.
Žemesnės instancijos teismas
2.5. Kartu kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai tik iš dalies tenkino nukentėjusiosios atstovo prašymą atlyginti papildomas išlaidas už suteiktą įgalioto atstovo teisinę pagalbą šios instancijos teisme. Vadovaudamiesi BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nukentėjusiosios atstovai nurodo, kad apeliacinis procesas vyko tik pagal nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą, o apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas (peržiūrėta mažametės apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją, perskaityti jos parodymai, apklausti proceso dalyviai (nuteistasis, nukentėjusiosios įstatyminis atstovas, ekspertė). Be to, nukentėjusiosios įgalioto atstovo darbo vieta yra Kaune. Kasatorių nuomone, visos šios aplinkybės patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai iš nuteistojo priteisė tik dalį nukentėjusiosios patirtų teisinės pagalbos išlaidų dėl atstovavimo jai šios instancijos teisme. Juolab kad šis nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas, anot kasatorių, turėjo būti atmestas kaip nepagrįstas.
3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė D. Miliūtė prašo apeliacinės instancijos teismo nuosprendį pakeisti ir panaikinti jo dalis dėl V. P. veikos perkvalifikavimo iš BK 150 straipsnio 4 dalies į 153 straipsnį paskirtos dviejų metų laisvės atėmimo bausmės, kurios vykdymas, pritaikius BK 71 straipsnį, 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 8 punktą, atidėtas dvejiems metams, paskiriant įpareigojimą bei baudžiamojo poveikio priemonę, ir dėl sumažintos neturtinės žalos iki 3000 Eur ir dėl to palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų. Kitą apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį prašoma palikti nepakeistą.
3.1. Prokurorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nuosprendžio dalyje – dėl veikos perkvalifikavimo iš BK 150 straipsnio 4 dalies į 153 straipsnį – netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir ši dalis pagrįsta neteisingomis bei prieštaringomis išvadomis. Be to, skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje yra nurodyta klaidinga įstatymo, pagal kurį V. P. veika perkvalifikuota pagal BK 153 straipsnį, redakciją, t. y. turėjo būti nurodyta nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusi 2010 m. liepos 2 d. įstatymo redakcija.
Kasaciniame skunde pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis dėl V. P. atliktų veiksmų su nukentėjusiąja (apsinuogino ir jos akivaizdoje dirgino savo lytinius organus rankomis bei liepė nukentėjusiajai rankomis liesti jo lytinius organus, tą nukentėjusioji ir darė), pripažino, kad tokiais veiksmais nuteistasis su mažamete patenkino savo lytinę aistrą, tačiau padarė nepagrįstą ir prieštaringą išvadą, kad V. P. atlikti neteisėti veiksmai nelaikytini lytinės aistros tenkinimu su nukentėjusiąja kitokio fizinio sąlyčio būdu, nes tokie veiksmai nepasireiškė intervencija į nukentėjusiosios kūną ir pagal savo pobūdį bei intensyvumą neatitinka lytinės aistros tenkinimo kitokio fizinio sąlyčio būdu.
Prokurorė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nuomone, kad nuteistojo veiksmų kvalifikavimui pagal BK 150 straipsnio 4 dalį svarbu nustatyti, kiek laiko nukentėjusioji lietė nuteistojo lytinį organą ir kokiu būdu tai darė – tik lietė jį ar dirgino. Nes tokios aplinkybės, kurių nagrinėjamos bylos proceso metu nors ir nepavyko tiksliai nustatyti, nėra lemiamos sprendžiant nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimą. Kasatorė pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pagrindinis įrodymų šaltinis yra mažametės nukentėjusiosios parodymai. Abiejų instancijų teismai, atsižvelgę į nukentėjusiosios amžių, brandą, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvadas ir rekomendacijas, nusprendė nukentėjusiosios papildomai neapklausti. Kartu tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismui kilę minėti neaiškumai nebuvo pašalinti. Tačiau net ir nepaisant tokių aplinkybių, abiejų instancijų teismai pripažino patikimais nukentėjusiosios mažametės parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, kurie kartu su kitais įrodymais (serologijos ir DNR laboratorijos specialistų išvadomis, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvadomis, nukentėjusiosios įstatyminės atstovės D. P. parodymais ir kt.) byloje neginčijamai patvirtina, kad nuteistasis ne tik masturbavo save nukentėjusiosios akivaizdoje, bet ir liepė jai liesti jo lytinį organą, tą nukentėjusioji ir darė, po to įvyko ejakuliacija. Anot skundo autorės, šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad tokiu būdu imituodamas lytinį aktą nuteistasis siekė lytinės aistros patenkinimo ir ją patenkino.
Kasatorės nuomone, būtent pirmosios instancijos teismas nuteistojo neteisėtus veiksmus, pasireiškusius savo lytinio organo dirginimu mažametės akivaizdoje ir lytinio organo sąlyčiu su nukentėjusiosios kūnu – jos ranka, pagal savo pobūdį teisingai įvertino kaip lytinės aistros tenkinimą kitokio fizinio sąlyčio būdu, o ne mažamečio asmens tvirkinimą. Nuteistasis tokiais savo veiksmais pirmiausia siekė patenkinti savo lytinę aistrą, o ne tvirkinti mažametę ir taip sukelti pernelyg ankstyvą jos domėjimąsi seksualinio pobūdžio veiksmais. Nukentėjusioji šių veiksmų atlikimo metu dėl mažametystės nesuprato su ja atliekamų veiksmų esmės ir tai reiškia, kad nuteistasis tenkino lytinę aistrą pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios būkle. Dėl to prokurorė teigia, kad būtent pirmosios instancijos teismas pagal nustatytų aplinkybių visumą teisingai nuteistojo veiksmus kvalifikavo pagal BK 150 straipsnio 4 dalį kaip seksualinį prievartavimą mažamečio asmens, pasinaudojant šio bejėgiška būkle, siekiant patenkinti savo lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu, ir toks sprendimas atitinka teismų praktiką, suformuotą analogiškose bylose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-642/2007, 2K-725/2007, 2K-649/2012, 2K-252/2013, 2K-205/2013).
3.2. Kartu prokurorė teigia, kad BK 75 straipsnio nuostatų taikymas dėl bausmės vykdymo atidėjimo yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tik tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, jog laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, šis institutas neturi būti taikomas. Bausmės vykdymo atidėjimo klausimo išsprendimas priklauso nuo konkrečių aplinkybių, reikalaujančių individualaus teisinio vertinimo, kuris atliekamas įvertinus aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-565-139/2015).
Be to, pagal BK 75 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas turi vadovautis ne tik BK 75 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais formaliais pagrindais, bet ir BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytais bausmės tikslais, tarp kurių yra svarbus ir teisingumo principo įgyvendinimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-576/2006, 2K-451/2012).
Prokurorė nurodo, kad nagrinėjamoje byloje teismas, taikydamas BK 75 straipsnio nuostatas, iš esmės tokio savo sprendimo nemotyvavo, visai nepasisakė, kodėl mano, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje yra įvertintos tik bausmės dydžiui ir rūšiai reikšmingos aplinkybės, nurodytos BK 54 straipsnio 2 dalyje. Tačiau teismo motyvai ir sprendimas V. P. atidėti paskirtos bausmės vykdymą rodo, kad nuo nusikaltimo nukentėjusios mažametės teisėti interesai ir siekis juos saugoti bei baudžiamajame įstatyme numatytomis priemonėmis ginti liko neįvertinti, į juos neatsižvelgta ir nesilaikyta Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos nuostatų, Lietuvos prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų vaiko teisių apsaugos srityje (Europos socialinės chartijos, Europos konvencijos dėl vaikų teisių įgyvendinimo, Europos Sąjungos Tarybos pamatinio sprendimo dėl kovos su vaikų seksualiniu išnaudojimu ir vaikų pornografija (2004/68/TVR), Europos Sąjungos Tarybos pamatinio sprendimo dėl nukentėjusiųjų padėties baudžiamosiose bylose (2001/220/TVR) bei teismų praktikos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-87/2014).
4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorės D. Miliūtės kasacinis skundas tenkintinas, o nukentėjusiosios M. P. atstovo pagal įstatymą A. P. ir įgalioto atstovo advokato A. Andriukaičio kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnis) ir baudžiamojo įstatymo (BK 150 straipsnio 4 dalis, 75 straipsnio 1 dalis) taikymo
5. Nukentėjusiosios atstovų kasaciniu skundu nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo sprendimu nuteistąjį V. P. išteisinti pagal BK 153 straipsnį (dėl veikų, padarytų I. ir V. B. sodyboje ir nuteistojo bute) ir perkvalifikuoti jo veiką iš BK 150 straipsnio 4 dalies į 153 straipsnį (dėl 2013 m. lapkričio 7 d. padarytos veikos), ginčijamas šio teismo atliktas bylos duomenų (nukentėjusiosios ir liudytojų parodymų) vertinimas ir teigiama, kad netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas atribojant šias nusikalstamas veikas, numatytas BK 150 straipsnio 4 dalyje ir 153 straipsnyje.
Prokurorė kasaciniame skunde nesutinka su apeliacinės instancijos teismo sprendimu nuteistojo V. P. veiką perkvalifikuoti iš BK 150 straipsnio 4 dalies į 153 straipsnį (dėl 2013 m. lapkričio 7 d. padarytos veikos) ir teigia, kad šioje dalyje netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.
Taip pat abu kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai išsprendė civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti ir, atidėdamas nuteistajam V. P. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, nepagrįstai taikė BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatas.
5.1. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Pagal ją teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šių taisyklių privalo laikytis tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai.
Nagrinėjamos bylos aspektu pažymėtina, kad pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes, nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai, vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais, įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus, neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-28-489/2016 ir kt.).
Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Pagal šio įstatymo prasmę apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais teismas atmetė kitus įrodymus. Pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta ar kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas turi motyvuoti ir argumentuoti, kodėl panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priima naują, iš esmės priešingą nuosprendį bei pagrįsti savo išvadas byloje ištirtų ir kitaip, nei vertino pirmosios instancijos teismas, įvertintų įrodymų pagrindu, konstatuodamas kitokias faktines įvykio aplinkybes, teismo nuomone, reikšmingas bylos išnagrinėjimui ir teisingo sprendimo priėmimui.
5.2. Abiejuose kasaciniuose skunduose teigiama, kad būtent pirmosios instancijos teismas teisingai nuteistojo veiksmus kvalifikavo pagal BK 150 straipsnio 4 dalį kaip seksualinį prievartavimą kitokio fizinio sąlyčio būdu, o apeliacinės instancijos teismo sprendimas tokius V. P. veiksmus vertini tik kaip mažamečio asmens tvirkinimas (BK 153 straipsnis) yra nepagrįstas. Taigi, nagrinėjamoje byloje spręstinas baudžiamojo įstatymo normų – BK 150 straipsnio 4 dalies ir 153 straipsnio – atribojimo klausimas.
5.3. Šiuo aspektu pažymėtina, kad seksualinis neliečiamumas, kaip įstatymo saugoma vertybė – tai vaiko saugumas nuo pernelyg ankstyvo seksualinio poveikio, galinčio pakenkti jo normaliam psichiniam ir fiziniam vystymuisi. Neabejotina, kad seksualiniai veiksmai prieš mažamečius turi labai neigiamą poveikį jų psichikai ir vystymuisi, todėl ir jų vertinimo kriterijai yra griežtesni nei analogiškų veiksmų prieš vyresnio amžiaus asmenis. Įstatymo leidėjui įtraukus į seksualinio prievartavimo normą aistros tenkinimo kitokio fizinio sąlyčio būdu požymį, smarkiai susiaurėjo galimybes taikyti tvirkinimo normą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pozicija šiuo klausimu taip pat skatina teismus labiau taikyti seksualinio prievartavimo normą (BK 150 straipsnį), taip siekiant užtikrinti griežtesnę vaikų seksualinio neliečiamumo apsaugą.
Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tiek Lietuvos teismų praktikoje, tiek tarptautinėje bendruomenėje akcentuojamas ypatingas seksualinės prievartos prieš vaikus keliamas pavojus ir dedamos sustiprintos pastangos kovoti su ja (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-87/2014). Pažymėtina, kad Lietuvos Respublika 2012 m. lapkričio 6 d. įstatymu ratifikavo Europos Tarybos 2007 m. spalio 25 d. konvenciją dėl vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo ir seksualinės prievartos (toliau – Konvencija) prieš juos, kuri Lietuvos Respublikoje įsigaliojo 2013 m. rugpjūčio 1 d. Šios Konvencijos preambulėje, be kita ko, konstatuojamas seksualinio vaikų išnaudojimo ir seksualinės prievartos prieš vaikus augimas bei jo keliamas nerimas ir būtinybė užtikrinti tarptautinį bendradarbiavimą siekiant kovoti su tuo. Konvencijos aiškinamajame rašte nurodoma, kad vaikai dažnai patiria asmenų, priklausančių jų artimam socialiniam ar šeimos ratui, seksualinę prievartą (3 punktas), ir pabrėžiamas tokios prievartos pavojingumas (3, 125 punktai). Konvencijos 27 straipsnyje nustatyta, kad kiekviena šalis imasi būtinų teisėkūros ar kitų priemonių, siekdama užtikrinti, kad už šioje Konvencijoje nurodytus nusikaltimus būtų baudžiama taikant veiksmingas, proporcingas ir atgrasančias sankcijas atsižvelgiant į nusikaltimų sunkumą. Tokios sankcijos apima su laisvės atėmimu susijusias bausmes, dėl kurių gali būti taikoma ekstradicija. Pagal Konvencijos 28 straipsnį kiekviena šalis imasi būtinų teisėkūros ar kitų priemonių siekdama užtikrinti, kad vadovaujantis atitinkamomis vidaus teisės aktų nuostatomis į šiame straipsnyje nurodytas aplinkybes, jei jos dar nėra laikomos nusikaltimo sudedamąja dalimi, būtų galima atsižvelgti kaip į sunkinančias aplinkybes nustatant dėl šioje Konvencijoje nurodytų nusikaltimų taikytinas sankcijas; šio straipsnio d punkte nurodyta aplinkybė – nusikaltimą padarė šeimos narys, kartu su vaiku gyvenantis asmuo arba savo valdžia piktnaudžiavęs asmuo, o c punkte – nusikaltimas padarytas pasirinkus ypač pažeidžiamą auką. Konvencijos aiškinamajame rašte taip pat nurodyta, kad jos 28 straipsnio d punkte nustatyta aplinkybė iš esmės apima šeimą plačiąją prasme (angl. extended family (šeima ir artimieji) ar bet kokį asmenį, laikinai atliekantį tėvų funkcijas, pavyzdžiui, prižiūrintį vaiką (Aiškinamojo rašto 199 punktas). Be to, aukos pažeidžiamumą gali rodyti ir labai jaunas vaiko amžius (Aiškinamojo rašto 198 punktas). Priemonių kovoti su seksualine prievarta prieš vaikus imtasi ir Europos Sąjungos lygmeniu (pvz., Tarybos 2003 m. gruodžio 22 d. pamatinis sprendimas 2004/68/TVR dėl kovos su seksualiniu vaikų išnaudojimu ir vaikų pornografija; Europos Parlamento ir Tarybos 2011 m. gruodžio 13 d. direktyva dėl kovos su seksualine prievarta prieš vaikus, jų seksualiniu išnaudojimu ir vaikų pornografija, kuria pakeičiamas Tarybos pamatinis sprendimas 2004/68/TVR).
Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje konstatuota, kad valstybės turi pozityviąją pareigą pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 ir 8 straipsnius priimti baudžiamosios teisės nuostatas, pagal kurias veiksmingai baudžiama seksualinė prievarta prieš vaikus, ir taikyti jas praktikoje atliekant veiksmingą tyrimą ir baudžiamąjį persekiojimą; šiame kontekste taip pat pabrėžiamas ypatingas vaikų pažeidžiamumas prievartos akivaizdoje (2016 m. kovo 15 d. sprendimas byloje M.G.C. prieš Rumuniją, peticijos Nr. 61495/11 su tolesnėmis nuorodomis; 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimas byloje M.P. ir kiti prieš Bulgariją, peticijos Nr. 22457/08).
5.4. Tiek nusikalstama veika, numatyta BK 150 straipsnio 4 dalyje, tiek numatyta 153 straipsnyje, kėsinamasi į mažamečio asmens seksualinį neliečiamumą. Tačiau mažamečio asmens seksualinis prievartavimas, palyginti su tokio asmens tvirkinimu, yra pavojingesnė veika, sukelianti daug didesnę žalą mažamečiui asmeniui.
Pagal BK 150 straipsnio 4 dalį atsako tas, kas seksualiai prievartavo mažametį asmenį, t. y. tenkino lytinę aistrą su tokiu asmeniu prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu, panaudojo fizinį smurtą ar grasino tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atėmė galimybę priešintis, ar pasinaudojo bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Tokios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai reiškiasi lytinės aistros tenkinimu prieš mažamečio asmens valią, esant bent vienam alternatyviam veikos padarymo būdui: 1) panaudojant fizinį smurtą, 2) grasinant tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, 3) kitaip atimant galimybę priešintis, 4) pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Be to, lytinė aistra gali būti tenkinama analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu.
Lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu asmeniu paprastai vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, išskyrus atvejus, kai nukentėjusysis pagal savo fizinį ir psichinį išsivystymą bei socialinę brandą suvokė daromų su juo veiksmų esmę ir davė sutikimą tokiems santykiams arba tie veiksmai įvyko mažamečio asmens (nukentėjusiojo) iniciatyva. Tačiau nagrinėjamoje byloje toks išskirtinis atvejis nenustatytas.
Šio nusikaltimo (seksualinio prievartavimo) sudėtis yra formali, jis yra baigtas nuo lytinės aistros tenkinimo pradžios nepriklausomai nuo to, ar kaltininkas patenkino lytinę aistrą, ar pajuto seksualinį pasitenkinimą arba malonumą, nes baudžiamoji atsakomybė už šią veiką kyla atlikus pavojingus veiksmus. Tokie faktai baudžiamosiose bylose dėl žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvės ir neliečiamumo pažeidimo privalomai nenustatinėjami (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-315/2014).
Teismų praktikoje laikoma, kad lytinės aistros tenkinimas kitokio fizinio sąlyčio būdu paprastai pasireiškia dirginant ar masturbuojant vyro ar moters lytinius organus, kišant pirštus ar kitokius daiktus į kito asmens lytinius organus ar išeinamąją angą, intensyviai liečiant nukentėjusiojo lytinius organus ar priverčiant nukentėjusįjį liesti kaltininko lytinius organus, taip pat lytiniu organu liečiant kito žmogaus kūną ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-363/2009, 2K-50/2012, 2K-315/2014 ir kt.). Apie seksualinio prievartavimo požymių buvimą ar nebuvimą, esant kitokiam fiziniam sąlyčiui, galima spręsti atsižvelgiant į tokio fizinio sąlyčio panašumą į natūralų, analinį ir oralinį lytinį aktą; nukentėjusiojo savybes (pvz., tas pats fizinis sąlytis su vaiku ir suaugusiuoju gali turėti visiškai kitokį neigiamą poveikį ir kitaip vertinamas); į tai, kiek toks sąlytis objektyviai gali tenkinti žmogaus lytinę aistrą (pvz., sąlytis, kuriuo įmanoma vien tik pažeminti žmogų, neatitinka kitokio fizinio sąlyčio prasmės); į panaudotos prievartos intensyvumą (žiaurumas, įžūlumas, tyčiojimasis, brutalus žeminimas suteikia daugiau motyvacijos fizinį sąlytį vertinti kaip seksualinio prievartavimo požymį); į kitas aplinkybes (pvz., ar sąlytis buvo tik fragmentiškas, ar nuoseklus ir tikslingas, ar įvykio vieta buvo palanki lytinės aistros tenkinimui, koks buvo kaltininko ir nukentėjusiojo apsinuoginimo lygis ir pan.). Konstatuojant buvus kitokį fiziniam sąlyčiui, būdingam seksualiniam prievartavimui, be kita ko, būtina nustatyti tokio sąlyčio sąsajumą su lytinės aistros tenkinimu, taip pat įvertinti jį pagal pavojingumo kriterijų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-642/2007).
Byloje nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusiame BK 153 straipsnyje yra numatyta atsakomybė tam, kas tvirkino mažametį asmenį, t. y. atliko mažamečio asmens tvirkinimo veiksmus. BK 153 straipsnyje numatyta nusikalstama veika kėsinamasi į mažamečio asmens seksualinį neliečiamumą, nepriklausomai nuo suaugusių asmenų požiūrio į atliekamus veiksmus, kai nustatyta, kad tokie veiksmai sukėlė per ankstyvą vaiko domėjimąsi lytiniais santykiais ir kitokius neigiamus padarinius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-625/2013). Tvirkinamieji veiksmai paprastai pasireiškia demonstruojant mažamečiui lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną ar jo lytinius organus, taip pat ir lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą mažamečio akivaizdoje ir pan. Tačiau tvirkinamieji veiksmai yra nesusiję su intervencija į moters lytinius organus ir lytinės aistros tenkinimu su tuo žmogumi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-649/2012).
Pažymėtina, kad abi aptariamos nusikalstamos veikos (BK 150 straipsnio 4 dalis ir 153 straipsnis) padaromos veikiant tiesiogine tyčia. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog kaltės, jos formos, rūšies subjektyvių (vidinių–psichinių) nusikalstamos veikos požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-202/2014).
BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytas lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu asmeniu kitokio fizinio sąlyčio būdu panašus į BK 153 straipsnyje numatyto mažamečio tvirkinimo veiką tuo, kad abiem atvejais su tokiu asmeniu atliekami neteisėti seksualinio pobūdžio veiksmai, kurie gali pasireikšti panašia forma. Tačiau, atribojant lytinės aistros tenkinimą kitokio fizinio sąlyčio būdu nuo tvirkinamųjų veiksmų, turi būti įvertinamas su mažamečiu asmeniu atliekamų neteisėtų veiksmų seksualinis pobūdis ir jų intensyvumas. Be to, seksualinį prievartavimą BK 150 straipsnį gali sudaryti ne bet koks fizinis sąlytis su nukentėjusiuoju, o tik toks, kuris: 1) geba tenkinti lytinę aistrą; 2) pagal savo poveikį ir neigiamus padarinius palyginamas su prievartine sueitimi, atlikta natūralia, analine arba oraline forma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-649/2012, 2K-252/2013, 2K-625/2013).
5.5. Nagrinėjamoje byloje iš mažametės nukentėjusiosios parodymų matyti, kad jos mamos (D. P.) kambaryje ji miegojo be drabužių, po to jai V. (jos giminaitis V. P.) rodė savo ,,putę“, tuo metu jis taip pat buvo be drabužių (nusirengė savo mėlynus drabužius ir juodas kelnes) ir liepė jai rankomis liesti jo ,,putę“, ji tai darė – lietė dešine ranka, po to jis viena ranka lietė jos ,,putę“. Tą kartą, kai V. rodė ,,putę“, jis planšete nufotografavo ją su lėle ir ji (M. P.) buvo lovoje, jau apsirengusi (kelnėmis ir marškinėliais). V. ,,putė“ leido skystį į maišą ir į laikraštį, skystis buvo baltos spalvos. Tai buvo mamos kambaryje ant lovos, o antras kartas tą pačią dieną buvo vonioje, kai V. leido skystį į maišelį, kurį ji (M. P.) paėmė nuo skalbimo mašinos.
Analogiškas aplinkybes nukentėjusioji nurodė ir teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės metu, o iš bylos duomenų matyti, kad minėtose nuotraukose yra užfiksuota ir nukentėjusiosios viršutinė kūno dalis be drabužių.
Be to, tokias mažametės nurodytas įvykio aplinkybes patvirtina serologijos ir DNR laboratorijos specialisto išvados Nr. S 350/13 (01), S 2/14 (01), kuriose nurodyta, jog ant įvykio vietoje (duomenys neskelbtini), paimtų objektų – patalynės, skalbinių krepšio, vonios kilimėlio – rasti sperminio skysčio pėdsakai ir gautas DNR profilis sutampa su nuteistojo DNR profiliu 99,99 proc. tikimybe. Šias išvadas dar kartą patvirtino ir teisme apklausta specialistė.
Byloje kaip liudytoja apklausta nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą D. P. parodė, kad tuoj po įvykio telefoninio pokalbio su V. P. metu, šis neneigė savo nusikalstamų veiksmų, t. y. patvirtino, kad M. P. vonioje rodė savo lytinį organą ir lytiškai pasitenkino, sakė, jog jis „tik biškį“, ir prašė apie tai nesakyti jo sugyventinei (Č. J.). Byloje neginčijama aplinkybė, kad iki nuteistojo atliktų nusikalstamų veiksmų prieš D. ir A. P. mažametę dukterį buvo labai geri D. ir A. P. tarpusavio santykiai su nuteistuoju, kartu patvirtina, jog nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą neturėjo jokio pagrindo apkalbėti nuteistąjį.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad V. P. inkriminuotu nusikaltimu kėsinamasi į itin pažeidžiamo asmens – mažamečio, tik (duomenys neskelbtini) metų amžiaus vaiko, kuris buvo tėvų patikėtas jam prižiūrėti ir pasitikėjo juo kaip savo šeimos nariu – seksualinį neliečiamumą. Nusikaltimo padarymo vieta – nukentėjusiosios tėvų gyvenamoji vieta – buvo labai palanki lytinės aistros tenkinimui, o nuteistuoju, kaip artimu D. ir A. P. giminaičiu, buvo labai pasitikima, dėl to vaikas paliktas jo priežiūrai, taigi jis galėjo netrukdomai tenkinti aistrą. Byloje nustatytos aplinkybės, kad tą pačią dieną tame pačiame bute, tik skirtingose vietose (kambaryje ant lovos ir vonioje) nuteistajam įvykusi (pasireiškusi) du kartus ejakuliacija, patvirtina ir tai, jog fizinis sąlytis su mažamete, kuriai V. P., būdamas be drabužių, liepė liesti jo lytinį organą ir jį mažametei savo ranka liečiant, nebuvo tik fragmentiškas, o nuoseklus ir tikslingas. Be to, tokios aplinkybės patvirtina ir tai, kad šiuo atveju fizinis kontaktas (sąlytis), t. y. mažametės veiksmai – jai ranka liečiant V. P. lytinį organą, buvo pakankamai intensyvus ir pakankamas (užtektinas), kad būtų pasiektas nuteistojo turėtas tikslas – patenkinti savo lytinę aistrą su mažamete. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pagal šias byloje nustatytas aplinkybes minėti nuteistojo tyčiniai veiksmai, kurie pagal savo poveikį gali būti prilyginami natūralia forma atliktai lytinei sueičiai, vertintini kaip lytinės aistros tenkinimas, kuris pagal savo pobūdį ir pavojingumą pripažintinas fiziniu sąlyčiu, būdingu seksualiniam prievartavimui, o ne mažametės tvirkinimui.
5.6. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo veiksmus pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino kaip mažamečio asmens seksualinį prievartavimą, padarytą kitokio fizinio sąlyčio būdu. Kartu tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas įvertino tik atskirus, tačiau ne visus byloje surinktus įrodymus, sprendimą perkvalifikuoti nusikalstamas veikas priėmė išsamiai neišsiaiškinęs visų teisingam bylos išsprendimui reikšmingų aplinkybių (BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas), kvalifikuodamas minėtus nuteistojo nusikalstamus veiksmus pagal BK 153 straipsnį, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl ši skundžiamo nuosprendžio dalis naikintina (BPK 369 straipsnio 2, 3 dalys).
6. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja ir tai, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir kito baudžiamojo įstatymo – BK 75 straipsnio 1 dalies – nuostatas.
6.1. BK 75 straipsnio 1 dalyje (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija) nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų.
6.2. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo sprendimui pripažinti kaltu V. P. pagal BK 150 straipsnio 4 dalį (dėl 2013 m. lapkričio 7 d. padarytos veikos), daro išvadą, kad apkaltinamuoju nuosprendžiu nuteistajam už šį nusikaltimą paskirta tinkama bausmė, t. y. paliekama apylinkės teismo nuteistajam V. P. paskirta penkerių metų laisvės atėmimo bausmė. Juolab kad teisėjų kolegija, turėdama omenyje ir įstatymų leidėjo poziciją dėl atsakomybės už panašaus pobūdžio nusikalstamas veikas prieš vaikus sugriežtinimo, neturi jokio pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. P. terminuoto laisvės atėmimo bausmę, netinkamai pritaikė BK 41 ir (ar) 54 straipsnių nuostatas ar kad būtų pažeisti kiti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai.
Kartu pažymėtina, kad BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytas nusikaltimas yra priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis). Be to, palikus galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nuteistajam V. P. lieka paskirta penkerių metų laisvės atėmimo bausmė. Kaip minėta, BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatos gali būti taikomos asmeniui, nuteistam laisvės atėmimo bausme ne daugiau kaip ketveriems metams už tyčinio (išskyrus labai sunkaus) nusikaltimo padarymą. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju nuteistajam taikyti BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatas nėra teisinio pagrindo, todėl šio baudžiamojo įstatymo taikymas V. P. naikintinas.
7. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl V. P. nusikalstamos veikos perkvalifikavimo iš BK 150 straipsnio 4 dalies į 153 straipsnį, bausmės vykdymo atidėjimo ir sumažinto civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti dydžio naikintina, paliekant dėl šios dalies galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį su pakeitimais, pašalinant iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinės dalies aplinkybę, kad V. P. rankomis lietė ir dirgino M. P. lytinius organus.
Motyvuojamoji dalis
Dėl nukentėjusiosios atstovo prašymo priteisti proceso išlaidas
8. Nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą prašo išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas kasacinės instancijos teisme ir pateikė PVM sąskaitą faktūrą 2016 m. kovo 9 d. serijos (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą D. P. už teisinę pagalbą sumokėjo nukentėjusiosios M. P. atstovui advokatui 1752,08 Eur. Taip pat teismui pateikta D. P. banko sąskaitos operacijų ataskaita ir kasos čekis (2015 m. spalio 16 d.) bei banko sąskaitos išrašas (2016 m. kovo 8 d.), kuriuose nurodyta, kad D. P. sumokėjo 1026 Eur (šiuose dokumentuose atitinkamai nurodytomis datomis 726 ir 300 Eur) advokatui A. Andriukaičiui už suteiktą teisinę pagalbą kasacinės instancijos teisme.
Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje bei kasacinėje instancijose, tačiau, sprendžiant klausimą dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti priteisimo, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas.
Ši baudžiamoji byla nagrinėta kasacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka pagal nukentėjusiosios atstovo pagal įstatymą bei atstovo advokato ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorės kasacinius skundus. Prokurorės kasacinis skundas pripažintinas pagrįstu ir tenkintinas visiškai, o nukentėjusiosios atstovų – pagrįstas iš dalies ir tenkintinas taip pat iš dalies. Taigi nukentėjusiosios atstovų pagal įstatymą turėtos išlaidos dėl teisinės pagalbos – advokatui surašant kasacinį skundą ir dalyvaujant kasacinės instancijos teismo viename posėdyje – turi būti atlygintos iš dalies tokia apimtimi, kuri patvirtinta aukščiau išvardytais dokumentais (kasos čekiu, banko sąskaitos ataskaita bei išrašu) ir neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakyme Nr. 1R-77 pateiktų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio.
9. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 15 d. nuosprendžio dalį, kurioje pakeistas Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 13 d. nuosprendis dėl V. P. nuteisimo pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, ši nusikalstama veika perkvalifikuota į BK 153 straipsnį ir paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas atidėtas (BK 75 straipsnis), paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės (BK 71 straipsnis, 75 straipsnio 2 dalies 8 punktas) bei sumažintas civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti dydis, ir dėl šios dalies palikti galioti Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 13 d. nuosprendį su pakeitimais, pašalinant iš šio nuosprendžio pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę, kad nuteistasis V. P. rankomis lietė ir dirgino nukentėjusiosios M. P. lytinius organus.
Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 15 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš nuteistojo V. P. nukentėjusiosios atstovei pagal įstatymą D. P. 1026 Eur proceso išlaidoms kasacinės instancijos teisme atlyginti.