- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-12-11
- Bylos Nr.
- 2K-649/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-68-2-00075-2010-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Rezultatas
- Skundas atmestas.
- Teisėjai
- Aldona Rakauskienė (pirm.), Alvydas Pikelis (pran.), Rimantas Baumilas
- Nuteistasis
- B. B.
- Nukentėjusysis
- M. M. B.
- Advokatai
- Henrikas Mackevičius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Alvydo Pikelio, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo B. B. gynėjo advokato Henriko Mackevičiaus kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. vasario 14 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 23 d. nuosprendžių.
Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. vasario 14 d. nuosprendžiu B. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalį šešerių metų laisvės atėmimu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 9 dalimis, 5 dalies 2 punktu, ši bausmė subendrinta apėmimo būdu su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 3 d. nutartimi pagal BK 286 ir 290 straipsnius paskirtomis bausmėmis ir galutinė subendrinta bausmė B. B. nustatyta šešerių metų laisvės atėmimas. Iš nuteistojo B. B. nukentėjusiajai M. M. B. priteista 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 23 d. nuosprendžiu Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. vasario 14 d. nuosprendis pakeistas: B. B. už nusikaltimo, numatyto BK 150 straipsnio 4 dalyje, padarymą, paskirta aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 9 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirta bausmė subendrinta su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 3 d. nutartimi paskirta bausme ir galutinė bausmė B. B. nustatyta aštuonerių metų laisvės atėmimas. Iš B. B. priteista M. M. B. 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Iš nuosprendžio nustatomosios dalies pašalinti teiginiai apie tai, kad B. B. prieš nukentėjusiąją atliko tvirkinamuosius veiksmus, turėjo tikslą tenkinti savo lytinę aistrą su mergaite ir tada, kai ši būtų tapusi augesnė. Nuteistojo B. B. gynėjo apeliacinis skundas atmestas. Kita nuosprendžio dalis nepakeista.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
B. B. nuteistas už tai, kad tenkino savo lytinę aistrą su mažamečiu asmeniu prieš jo valią kitokio fizinio sąlyčio būdu, pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle, t. y. nuo 2009 m. žiemos iki 2010 m. spalio 11 d. savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas mažametės nukentėjusiosios dukters M. M. B., gimusios 2008 m. vasario 26 d., bejėgiška būkle dėl mažametystės, nuolat, tiksliai nenustatytą skaičių kartų, prieš jos valią tenkino savo lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu – vertė M. M. B. rankomis liesti jo lytinius organus, kišo pirštus į jos makštį ir padarė mergystės plėvės įtrūkimą, makšties prieangio pakitimus, taip nežymiai sutrikdė mažametės sveikatą.
Nuteistojo B. B. gynėjas advokatas H. Mackevičius kasaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. vasario 14 d. bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 23 d. nuosprendžius ir bylą nutraukti. Nenustačius pagrindo bylą nutraukti, panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 23 d. nuosprendį ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. vasario 14 d. nuosprendį.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad B. B. kaltei padarius BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytą nusikalstamą veiką pagrįsti nėra surinkta pakankamai įrodymų. Kasatorius, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 49 „Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose“ 20 punktu teigia, kad teismai turi atriboti lytinės aistros su mažamečiu tenkinimą (BK 150 straipsnio 4 dalis) nuo mažamečio tvirkinimo (BK 153 straipsnis). Pasak kasatoriaus, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų pateikiami motyvai, kad B. B. elgesys su savo dukra peržengė tėviško elgesio ribas ir buvo seksualinio pobūdžio, galėtų reikšti, jog B. B. atliko BK 153 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, tačiau dėl šios nusikalstamos veikos atlikimo B. B. nėra kaltinamas. Įrodymų apie tai, kad būtent B. B. kitokio fizinio sąlyčio būdu padarė M. M. B. mergystės plėvės įtrūkimą, byloje nėra. Liudytojų parodymai gali patvirtinti tik BK 153 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą. M. M. B. gyveno asocialioje aplinkoje, kur lankydavosi įvairūs asmenys, kurie galėjo padaryti nukentėjusiajai specialisto išvadoje nurodytus sužalojimus. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-218/2009).
Pasak kasatoriaus, liudytojų E. ir I. K. parodymais šioje baudžiamojoje byloje nebuvo galima remtis, nes, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 3 dalimi, nėra duomenų, kurie patvirtintų B. B. naudojus prieš mažametę M. M. B. seksualinę prievartą. Nors B. B. kaltinimai dėl prieš E. ir I. K. naudotos seksualinės prievartos nebuvo reiškiami, teismai, pripažindami įrodymais šių liudytojų parodymus, B. B. traktavo kaip seksualinę prievartą prieš jas naudojusį asmenį, tad buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje. Taip pat kyla su įrodymų vertinimu susijęs klausimas – ar teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, turi pagrindą laikyti įrodymais ir remtis asmens parodymais, kuriuose teigiama, jog kaltinamasis atliko kitą, su baudžiamojoje byloje nagrinėjama veika nesusijusią nusikalstamą veiką, dėl kurios ne tik nepriimtas teismo nuosprendis, bet ir neatliktas ikiteisminis tyrimas. Esant tokiai situacijai, B. B. turėjo būti išteisintas pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką.
Taip pat kasatorius nurodo, kad ši byla teismui buvo perduota su kaltinimu B. B. atlikus BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, tačiau 2010 m. gruodžio 6 d. pranešimu apie įtarimą B. B. pranešta, kad jis įtariamas nusikalstamų veikų, numatytų BK 149 straipsnio 4 dalyje, 150 straipsnio 4 dalyje, padarymu; pranešimas apie įtarimą, kuriame nurodoma, kad B. B. įtariamas BK 149 straipsnio 4 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymu, nuteistajam pareikštas 2010 m. gruodžio 6 d., t. y. tuo metu, kai jau buvo atliktas specialisto tyrimas ir pateikta 2010 m. gruodžio 3 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini). Gavus 2010 m. gruodžio 3 d. specialisto išvadą jau buvo galima teigti, kad įtarimas dėl BK 149 straipsnio 4 dalies neturėtų būti reiškiamas – minėtoje specialisto išvadoje buvo kategoriškai nurodyta, kad lytinis aktas įstumiant varpą į makštį su mažamete M. M. B. neatliktas. B. B. pareiškus įtarimą dėl BK 149 straipsnio 4 dalyje numatytos nusikalstamos veikos atlikimo, net žinant, kad pagal specialisto išvadą lytinis aktas su nukentėjusiąja atliktas nebuvo, B. B. gynyba turėjo būti nukreipta paneigti šiam įtarimui, todėl gynybos pastangos nereikalingai buvo nukreiptos neteisinga linkme (B. B. gynėjui susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga ikiteisminio tyrimo metu nebuvo leista). Kasatorius, cituodamas kasacines nutartis Nr. 2K-7-330/2011 ir 2K-575/2007 teigia, kad kaltinamasis neturi pareigos gintis nuo visų teoriškai galimų kaltinimo modifikacijų, baudžiamojo proceso įstatymas ne tik nustato priemones ir būdus, kuriais ginamasi nuo įtarimo ir kaltinimo, bet ir teisėsaugos institucijų pareigą užtikrinti galimybę jomis pasinaudoti; BPK 10 straipsnio 2 dalis įpareigoja teisėsaugos institucijas užtikrinti galimybę įtariamajam, kaltinamajam ir nuteistajam įstatymų nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo įtarimų bei kaltinimų.
Šalies argumentai
Taip pat nuteistojo gynėjas kasaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę B. B., atsižvelgė į tyčios formą, nusikaltimo sunkumą, lengvinančių bei sunkinančių baudžiamąją atsakomybę aplinkybių nebuvimą, jo amžių, taip pat į ankstesnį teistumą ir skyrė B. B. nežymiai mažesnę bausmę nei BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Apeliacinės instancijos teismas, sugriežtindamas B. B. bausmę, daugiausia reikšmės skyrė B. B. asmenybei, tačiau šias aplinkybes įvertino ir pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai buvo atmesti bausmės mažinimo motyvai – susiję su nuteistojo amžiumi ir jo sveikatos būkle. Pirmosios instancijos teismas išsamiau įvertino bausmei skirti reikšmingas aplinkybes.
Žemesnės instancijos teismas
Taip pat kasaciniame skunde nurodoma, kad neturtinė žala nepagrįstai padidinta iki 20 000 Lt. Kadangi visiškos žalos atlyginimo principas negali būti taikomas, nesant objektyvių kriterijų įvertinti asmens patirtą žalą, šios žalos pinigine išraiška pagal CK yra laikoma ne paties nukentėjusiojo nurodoma, o teismo nustatyta pinigų suma. Taigi, nepriteisiant nukentėjusiajam visos jo reikalaujamos sumos, nelaikoma, jog atlyginama mažesnė nei buvo patirta neturtinė žala. Priteistas neturtinės žalos dydis neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimų.
Atsiliepimas
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Dainora Miliūtė atsiliepimu prašo nuteistojo B. B. gynėjo advokato Henriko Mackevičiaus kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad Klaipėdos apygardos teismo nustatyti nuteistojo B. B. veiksmai turi visus BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius. Nukentėjusioji – vos vienerių metų sulaukusi mažametė, kuri dėl savo amžiaus, fizinio ir psichinio išsivystymo, socialinės brandos negalėjo suvokti su ja daromų veiksmų esmės ir duoti jiems sutikimo – nusikalstamų veiksmų prieš ją atlikimo metu buvo bejėgiškos būklės. Teismo medicinos specialisto išvadoje konstatuotas mergystės plėvės įtrūkimas, makšties prieangio įtrūkimai, specialisto duotais paaiškinimais teisiamajame posėdyje nustatyta, kad nukentėjusiosios lytiniai organai buvo liečiami rankomis, pirštas kišamas į jos makštį, liudytojų M. K., D. I. parodymais nustatyta, kad nukentėjusiajai taip pat buvo liepiama liesti nuteistojo lytinį organą. Tokie nuteistojo veiksmai prieš mažametę atitinka lytinės aistros tenkinimo kitokio fizinio sąlyčio būdu sąvoką, todėl vertinti juos kaip tvirkinamuosius veiksmus nėra pagrindo.
Priešingai, nei teigiama kasaciniame skunde, pirmosios instancijos teismo išvados dėl B. B. veiksmų vertinimo pagrįstos ne vien tik kasatoriaus nurodytų liudytojų M. K., D. I., E. ir I. K. parodymais bei specialisto išvada. Teisiamajame posėdyje buvo kruopščiai tiriami visi nusikalstamai veikai atskleisti reikšmingi bylos duomenys, kurie išsamiai išanalizuoti nuosprendyje. Teismas taip pat tinkamai ištyrė ir nuteistojo keltas versijas apie mažametės lytinių organų sužalojimo aplinkybes. Darydamas išvadą dėl B. B. kaltės, teismas rėmėsi ne pavieniais įrodymais, bet jų visuma, kaip to reikalauja baudžiamojo proceso įstatymas.
Įrodymai nuosprendyje įvertinti tiek kiekvienas atskirai, tiek tarpusavyje. Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusioji M. M. B. nusikaltimo padarymo metu buvo tik 1–2 metų, t. y. tokio amžiaus mergaitė duoti parodymų ir papasakoti apie tėvo netinkamus veiksmus prieš ją dar negalėjo, todėl apie su mažamete nukentėjusiąja atliktų veiksmų turinį ir jų pobūdį teismas sprendė, remdamasis liudytojų parodymais, medicinos specialisto išvada, jo paaiškinimais teisme, kita bylos medžiaga. Kasatorius taip pat konkrečiai nenurodo, kokie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai buvo padaryti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, o įrodymų vertinimas nuteistajam nepalankia linkme nėra įstatymo pažeidimas, nes dėl to BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos pažeistos nebuvo.
Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, pritarė Klaipėdos apygardos teismo išvadai, kad nukentėjusiąją M. M. B. seksualiai prievartavo būtent jos tėvas B. B. Teismas pripažino, jog nuosprendyje buvo teisingai įvertinti bylos duomenys, o nuteistojo kaltė pagrįsta šių duomenų visetu. Atmesdamas nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą, teismas atsakė į visus esminius apelianto argumentus paaiškindamas, kodėl sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Taip pat teismas konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas faktines aplinkybes ir grįsdamas B. B. kaltę, rėmėsi patikimais ir leistinais įrodymais, teisingai įvertinęs jų visumą.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad B. B. įstatymo garantuotos teisės į gynybą suvaržytos nebuvo ir jis šiomis teisėmis aktyviai naudojosi reikšdamas įvairius prašymus, skųsdamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesinius veiksmus. Visi prašymai ir skundai buvo išnagrinėti priimant BPK numatytus sprendimus. Ta aplinkybė, kad B. B. buvo pareikštas įtarimas pagal du BK straipsnius, o vėliau perkvalifikuota pagal vieną straipsnį, neduoda pagrindo teiginiams, jog tokiais veiksmais ikiteisminio tyrimo pareigūnai siekė sutrukdyti B. B. efektyviai pasinaudoti teise į gynybą. BPK nedraudžia pradėjus ikiteisminį tyrimą pagal vieną BK straipsnį, vėliau pareikšti įtarimą pagal kelis BK straipsnius.
Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė sugriežtinti nuteistajam B. B. paskirtą šešerių metų laisvės atėmimo bausmę iki aštuonerių metų nustatęs, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, jos ypatybes, kurios kartu apibūdina ir patį nuteistąjį. Apygardos teismas suteikdamas prioritetą BK 54 straipsnio 2 dalies 5-6 punktuose nurodytoms aplinkybėms ir tik formaliai pažymėdamas, kad skirdamas bausmę atsižvelgia ir į kitas aplinkybes, baudžiamąjį įstatymą pritaikė netinkamai.
Nustatydamas neturtinės žalos dydį, apeliacinės instancijos teismas tinkamai vadovavosi CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytais kriterijais. Nuteistojo interesai negali būti svarbesni už mažamečio interesus, todėl apeliacinės instancijos teismo priteista 20 000 Lt suma neturtinei žalai atlyginti negali būti laikoma per didelė našta nuteistajam.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl įrodymų vertinimo byloje
Vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas. Vadinasi, kasacinės instancijos teismas savo iniciatyva teismų procesinių sprendimų pagrįstumo aspektu nevertina. Bylos proceso metu nustatytų faktų vertinimas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų teisminio nagrinėjimo sritis. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis), tačiau visais atvejais gauti duomenys vertintini bendrame bylos duomenų kontekste. Vertindamas įrodymus, teismas ne tik turi laikytis BPK nustatytų taisyklių, bet ir įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Bylos proceso teisme metu turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Vertindami įrodymus, teisėjai turi vadovautis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Teismai bylą išnagrinėjo laikydamiesi rungimosi principo, išsamiai ištyrė ir nuteistojo keltas versijas apie mažametės lytinių organų sužalojimo aplinkybes ir argumentuotai jas atmetė. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad B. B. įstatymo garantuotos teisės į gynybą suvaržytos nebuvo ir jis šiomis teisėmis aktyviai naudojosi reikšdamas įvairius prašymus, skųsdamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesinius veiksmus. Visi prašymai ir skundai buvo išnagrinėti priimant BPK numatytus sprendimus. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai savo procesinius sprendimus šioje byloje grindė surinktų, ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma. Vertino tiek liudytojų parodymus, specialisto išvadą, specialisto parodymus proceso metu, kaltinamojo parodymus, kitus duomenis byloje, t. y. duomenis iš įvairių įrodymų šaltinių. Tokie įvairių įrodymų šaltinių duomenys šioje byloje savo informaciniu turiniu yra neprieštaringi, atitinka ir papildo vienas kitą, todėl sudaro nuoseklų įrodomąjį pagrindą, kartu tokie įrodymai užtikrina aukštą jų patikimumo laipsnį. Kaip jau minėta, kasacinės instancijos teismas bylą nagrinėja vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatytomis kasacinio bylos nagrinėjimo ribomis.
Dėl gynybos teisių procese
Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma apie gynybos teisių procese suvaržymus. Pagal BPK 21 straipsnio 4 dalį įtariamasis turi teisę žinoti, kuo jis įtariamas. Kaltinamasis pagal BPK 22 straipsnio 3 dalį turi teisę žinoti, kuo jis kaltinamas.
Ikiteisminis tyrimas 2010 m. lapkričio 25 d. pradėtas pagal BK 153 straipsnį. 2010 m. gruodžio 6 d. pranešimas apie įtarimą B. B. pareikštas dėl BK 149 straipsnio 4 dalyje ir 150 straipsnio 4 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymo. Kaltinimas pareikštas B. B. kaltinant jį BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymu. Pranešime apie įtarimą esanti veikos kvalifikacija (BPK 187 straipsnio 1 dalis) ir kaltinamajame akte numatyta veikos kvalifikacija (BPK 219 straipsnio 5 punktas) nebūtinai turi sutapti. Baudžiamojo proceso įstatymas ir tarpinių pranešimų apie įtarimą negalimumo nenumato. Kvalifikavimo kaita ikiteisminio tyrimo metu, o ir teisme (atsižvelgiant į BPK 255 ir 256 straipsniuose numatytus reikalavimus) gynybos teisių nesuvaržo. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad B. B. įstatymo garantuotos teisės į gynybą suvaržytos nebuvo ir jis šiomis teisėmis aktyviai naudojosi reikšdamas įvairius prašymus, skųsdamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesinius veiksmus. Visi prašymai ir skundai buvo išnagrinėti priimant BPK numatytus sprendimus.
Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo
Nuteistojo B. B. nusikalstama veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 150 straipsnio 4 dalį. Pagal BK 150 straipsnio 4 dalį atsako tas, kas tenkino lytinę aistrą su mažamečiu asmeniu prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu panaudodamas fizinį smurtą ar grasinimus tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle.
BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytas lytinės aistros su mažamečiu tenkinimas kitokio fizinio sąlyčio būdu panašus į BK 153 straipsnyje numatyto mažamečio tvirkinimo veiką tuo, kad abiem atvejais su mažamečiu atliekami neteisėti seksualinio pobūdžio veiksmai, kurie gali pasireikšti panašia forma. Atribojant lytinės aitros tenkinimą kitokio fizinio sąlyčio būdu nuo tvirkinamųjų veiksmų, turi būti įvertinamas su mažamečiu atliekamų neteisėtų veiksmų seksualinis pobūdis ir jų intensyvumas. Seksualiniu prievartavimu laikomas ne bet koks fizinis sąlytis su nukentėjusiuoju, o tik toks, kuris pagal savo pobūdį ar neigiamus padarinius prilygsta lytiniams santykiams. Teismų praktikoje laikoma, kad lytinės aistros tenkinimas kitokio fizinio sąlyčio būdu paprastai pasireiškia dirginant ar masturbuojant vyro ar moters lytinius organus, kišant pirštus ar kitokius daiktus į kito asmens lytinius organus ar išeinamąją angą, taip pat lytiniu organu liečiant kito žmogaus kūną ir pan. Tvirkinamieji veiksmai paprastai pasireiškia demonstruojant mažamečiui lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną ar jo lytinius organus, taip pat ir lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą mažamečio akivaizdoje ir pan. Tačiau tvirkinamieji veiksmai yra nesusiję su intervencija į moters lytinius organus ir lytinės aistros tenkinimu su tuo žmogumi (žr., pvz., kasacinę nutartį Nr. 2K-725/2007). Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatyta, kad B. B. ir vertė M. M. B. liesti ranka jo lytinius organus, ir kišo pirštus į jos lytinius organus, padarydamas mergystės plėvės įtrūkimą. Tokie veiksmai prieš vienerių-dvejų metų vaiką, pasinaudojant jo bejėgiška būkle dėl mažametystės, vertintini ne kaip tvirkinamieji veiksmai, o kaip mažamečio asmens seksualinis prievartavimas.
Dėl nuteistajam B. B. paskirtos bausmės
BK 150 straipsnio 4 dalyje numatyta tik vienos rūšies bausmė – laisvės atėmimas. Sankcijoje numatyta laisvės atėmimo nuo trejų iki trylikos metų bausmė. Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Apeliacinės instancijos teismas, paskirdamas B. B. aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę, t. y. sugriežtindamas pirmosios instancijos teismo paskirtą bausmę dvejais metais, teisės taikymo klaidos nepadarė. B. B. paskyrė BK 150 straipsnio 4 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkiui lygią laisvės atėmimo bausmę. Tokio dydžio bausmę apeliacinės instancijos teismas paskyrė įvertinęs BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes kaip visumą. Priešingai, nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis yra senyvo amžiaus anksčiau neteistas neįgalus asmuo; teismo detaliau buvo įvertintas veikos pavojingumas (BK 54 straipsnio 2 dalies 1 punktas) ir nuteistojo asmenybė (BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Tai kartu su argumentais dėl kitų bausmės dydžiui reikšmės turinčių BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių, kurių pirmosios instancijos teismo vertinimui pritarė apeliacinės instancijos teismas, sudarė vieną visumą. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismu, jog tai, kad B. B. savo neįgalią mažametę dukterį, kuriai nusikalstamos veikos padarymo metu buvo kiek daugiau nei vieneri ir dveji metai, seksualiai prievartavo gana ilgą laiko tarpą, žinojo, jog dėl savo amžiaus ji negalės apsiginti, pranešti apie neteisėtus nuteistojo veiksmus, jautė nebaudžiamumo atmosferą, rodo ypatingą nuteistojo cinizmą, nepagarbą ne tik kitiems visuomenės nariams, bet ir savo šeimai. Nei sveikatos problemos, nei amžius nuteistajam B. B. nebuvo kliūtis nusikalsti, piktnaudžiauti alkoholiu, konfliktuoti su kitais vietos, kurioje gyvena nuteistasis, gyventojais. 2011 m. sausio 21 d. nuosprendžiu B. B. buvo nuteistas pagal BK 286 ir 290 straipsnius.
Dėl civilinio ieškinio išsprendimo
BPK 109 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Pagal BPK 117 straipsnį prokuroras turi teisinę pareigą pareikšti civilinį ieškinį byloje, jeigu šis nepareikštas, tais atvejais, kai nusikalstama veika padaryta žalos asmeniui, kuris dėl nepilnametystės negali ginti teisme savo interesų. Šioje byloje prokuroras pareiškė ieškinį, gindamas nukentėjusiosios mažametės M. M. B. interesus.
Kasaciniame skunde teisingai pabrėžiama, kad visiškas žalos atlyginimo principas neturtinės žalos atlyginimo atveju netaikytinas. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria turi būti siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtus (ir galimus ateityje) dvasinius išgyvenimus. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priedermė tokiose bylose yra ir teisingos piniginės kompensacijos už patirtą skriaudą nustatymas (kasacinės nutartys Nr. 2K-533/2005, 2K-669/2006, 2K-209/2007). Neturtinės žalos atlyginimo tikslai neapsiriboja vien kompensacija. Svarbus ir moralinės satisfakcijos aspektas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo tikslas – kompensacija ir satisfakcija arba socialinio teisingumo atkūrimas, kai priteisiant žalos atlyginimą, svarbus teisių pažeidimo fakto konstatavimas ir teisėtų interesų pusiausvyros atkūrimas. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad prieš mažametę nukentėjusiąją tiesiogine tyčia padarytas labai sunkus, trukęs ilgą laiko tarpą, prievartinis nusikaltimas žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei. Nukentėjusioji patyrė stresą, skausmą (padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas), nuteistojo nusikalstami veiksmai turėjo (ji neturėjo gėdos jausmo, žargstėsi, jos elgesys skyrėsi nuo kitų vaikų elgesio) ir turės įtakos ateityje jos elgesiui bei tolesniam gyvenimui (santykiams su aplinkiniais, bendravimo įgūdžiams, ypač su priešingos lyties atstovais, psichinei savijautai). Taigi 20 000 Lt neturtinės žalos dydis šiuo atveju atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Nuteistojo B. B. gynėjo advokato Henriko Mackevičiaus kasacinį skundą atmesti.