- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-11-13
- Bylos Nr.
- 2K-725/2007
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Rezultatas
- Pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis.
- Teisėjai
- Aldona Rakauskienė (pirm.), Rimantas Baumilas, Vytautas Piesliakas (pran.)
- Nuteistasis
- R. P.
- Nukentėjusysis
- R. R., R. R. Lietuvos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Vytauto Piesliako,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. P. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 2 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 18 d. nuosprendžio.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 2 d. nuosprendžiu R. P. nuteistas pagal BK 153 straipsnį ir jam paskirtas laisvės apribojimas vieneriems metams, uždraudžiant per šį laikotarpį bendrauti su nukentėjusiąja R. R. ir be bausmę vykdančios institucijos žinios keisti gyvenamąją vietą.
Priteista iš R. P. 5000 Lt neturtinės žalos nukentėjusiajai R. R.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 18 d. nuosprendžiu pakeistas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 2 d. nuosprendis. R. P. padaryta nusikalstama veika iš BK 153 straipsnio perkvalifikuota į BK 150 straipsnio 4 dalį ir jam paskirta bausmė laisvės atėmimas šešeriems metams.
Priteista iš R. P. 15 000 Lt neturtinės žalos nukentėjusiajai R. R.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro ir nukentėjusiojo atstovo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimus,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu R. P. nuteistas už tai, kad pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios R. R, būkle dėl mažametystės, gim. (duomenys neskelbtini) prieš jos valią tenkino savo lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu, o būtent: laikotarpyje nuo 2003 m. sausio mėnesio iki 2003 m. pavasario Šakių r., (duomenys neskelbtini), ir nuo 2003 m. pavasario iki 2005 m. balandžio mėnesio Šakių r., (duomenys neskelbtini), bei nuo 2005 m. balandžio mėnesio iki 2006 metų rugsėjo mėnesio Šakių r., (duomenys neskelbtini), tiksliai nenustatytu laiku, vieną arba keletą kartų per mėnesį ir tiksliai nenustatytą kiekį kartų, tačiau ne mažiau kaip 30 kartų, savo gyvenamuosiuose namuose, kuriuose minėtais laikotarpiais gyveno, kišdamas savo ranką nukentėjusiajai R. R. už kelnaičių, savo ranka liesdavo nukentėjusiosios lytinius organus bei juos dirgindavo pirštais.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis R. P. prašo teismą panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 18 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde teigia, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai vertindami įrodymus pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, dėl ko padarė faktinėms bylos aplinkybėms prieštaraujančias išvadas ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Teismai nepagrįstai konstatavo, kad kasatoriaus kaltę patvirtina teismo medicinos specialisto išvados, nes jose, be kitų nustatytų aplinkybių, taip pat užfiksuota, kad nukentėjusiajai makšties prieangio gleivinės paraudimas galėjo atsirasti dėl infekcinės ar parazitinės lytinių organų ligos, o savo išvadą ikiteisminio tyrimo metu paaiškinęs specialistas parodė, kad pagal esamus sudirginimo požymius negalima nustatyti, kokiu būdu sudirginimas buvo padarytas. Šiems neaiškumams pašalinti, teismas privalėjo kviesti ir teisiamojo posėdžio metu apklausti teismo medicinos ekspertą, tačiau to nepadarė.
Taip pat teismai nepagrįstai rėmėsi nenuosekliais ir prieštaringais nukentėjusiosios parodymais, kuriuos įtakojo jos motina S. P., nes pati nukentėjusioji, apklausta ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad „tėtė su mama sutaria nekaip, todėl ir ji nutarė su juo nesutarti“. Be to, ir psichologo eksperto išvadoje yra užfiksuota, kad nukentėjusioji nors ir atspari įtakai, bet įvairūs faktoriai, tame tarpe ir artimųjų poveikis, gali įtakoti nukentėjusiosios atsakymus duodant parodymus, t. y. ji gali nutylėti, slėpti, kad seksualinio pobūdžio veiksmus atliko kiti asmenys. Tuo tarpu ekspertas psichologas nebuvo apklaustas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme, todėl liko nepaneigta, kad nukentėjusioji galėjo apkalbėti nuteistąjį, o neteisėtus seksualinio pobūdžio veiksmus jos atžvilgiu atliko kiti asmenys.
Šalies argumentai
Kasatorius nurodo, kad liudytoja M. B., kurios parodymais teismai rėmėsi priimdami apkaltinamuosius nuosprendžius, negalėjo nei patvirtino, nei paneigti, kad nukentėjusiajai nustatytas sudirginimas lytiniuose organuose galėjo atsirasti dėl intensyvaus jų masturbavimo, tuo tarpu teismai jos įrodymus įvertino kaip neginčijamą kasatoriaus kaltės įrodymą.
Kasatorius pažymi, kad teismai neįvertino tos aplinkybės, kad kartu su nukentėjusiąja vienoje lovoje ilgą laiką miegojo jos dėdė G. P., kuris ir galėjo jos atžvilgiu atlikti neteisėtus veiksmus. 2007 m. sausio 18 d. vykusios akistatos tarp nuteistojo ir G. P. metu, pastarasis šį faktą pripažino, tačiau teismas šių aplinkybių nevertinto. Be to, šį klausimą kasatorius kėlė ir savo apeliaciniame skunde, tačiau apeliacinės instancijos teismas į tai nekreipė dėmesio, tuo pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalį, kuri reikalauja bylą patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
Teismai taip pat nesiėmė priemonių pašalinti prieštaravimams tarp S. P. parodymų. Liudytojas G. P. ikiteisminio tyrimo metu paneigė S. P. parodymus apie tai, kad jis taip pat per langą matė, kaip kasatorius atliko neteisėtus veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu. Taip pat lieka neaišku, kodėl liudytojas G. P. nedalyvavo nei viename teismo posėdyje, o teismas nesiėmė priemonių užtikrinti jo dalyvavimą.
Be viso to, kasatorius teigia, kad nesant jokių įrodymų teismai konstatavo, kad nusikalstama veika tęsėsi nuo 2003 m. sausio mėnesio iki 2006 m. rugsėjo mėnesio. Vien ta aplinkybė, kad nukentėjusiosios motina 2003 m. pastebėjo krauju suteptas nukentėjusiosios kelnaites neleidžia daryti išvados, kad kasatorius nukentėjusiąją tvirkino daug kartų, o pačios nukentėjusiosios parodymai turi būti vertintini kritiškai dėl jos mažametystės bei galimos jos motinos įtakos.
Netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, buvo paskirta neteisinga bausmė.
Šalies argumentai
Kasatorius teigia, kad netinkamai išspręstas civilinio ieškinio klausimas.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo R. P. kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.
Dėl R. P. nuteisimo pagal BK 150 straipsnio 4 dalį
Kolegija laiko, kad apeliacinės instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, pagrįstai pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir nuteistojo R. P. nusikalstamą veiką iš BK 153 straipsnio perkvalifikavo į BK 150 straipsnio 4 dalį, kadangi nuteistojo R. P. atlikti neteisėti seksualinio pobūdžio veiksmai nukentėjusiosios mažametės R. R. atžvilgiu atitinka BK 150 straipsnio 4 dalyje numatyto nusikaltimo – seksualinio prievartavimo, o ne tvirkinamųjų veiksmų požymius.
BK 150 straipsnio 4 dalis nustato atsakomybę už lytinės aistros tenkinimą su mažamečiu asmeniu prieš jo valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu panaudojant fizinį smurtą, grasinant jį tuoj pat panaudoti ar kitaip atimant galimybę priešintis ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo šiuos seksualinio prievartavimo nusikaltimo sudėties požymius, o būtent: kad kasatorius su R. R. tenkino lytinę aistrą, ji buvo tenkinama prieš nukentėjusiojo asmens valią, lytinė aistra buvo tenkinama pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiosios būkle ir ji buvo tenkinama kitokio fizinio sąlyčio būdu.
Nors nuteistasis R. P. neigia atlikęs nukentėjusiosios R. R. atžvilgiu kokius nors neteisėtus seksualinio pobūdžio veiksmus, nukentėjusioji R. R. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu davė vienodus, nuoseklius ir esminėse detalėse sutampančius parodymus, kuriuos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Kaip parodė nukentėjusioji, nuteistasis tuo metu, kada nukentėjusiosios motinos nebūdavo namie, atsiguldavo pas ją į lovą ir paseilėjęs pirštus, kišdavo juos nukentėjusiajai tarp kojų ir lėtai judindavo. Pasak nukentėjusiosios, nuteistasis pirštais liesdavo makštį ir jai skaudėdavę.
BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytas lytinės aistros su mažamečiu tenkinimas kitokio fizinio sąlyčio būdu sutampa su BK 153 straipsnyje numatyto mažamečio tvirkinimo veika tuo, kad abiem atvejais su mažamečiu atliekami neteisėti seksualinio pobūdžio veiksmai, kurie gali pasireikšti panašia forma. Atribojant lytinės aistros tenkinimą kitokio fizinio sąlyčio būdu nuo tvirkinamųjų veiksmų, turi būti įvertinamas su mažamečiu atliekamų neteisėtų veiksmų seksualinis pobūdis ir jų intensyvumas. Seksualiniu prievartavimu laikomas ne bet koks fizinis sąlytis su nukentėjusiuoju, o tik toks, kuris pagal savo pobūdį ar neigiamus padarinius prilygsta lytiniams santykiams.
Kasatoriaus veiksmus teismas pagrįstai įvertino kaip seksualinį prievartavimą, padarytą kitokio fizinio sąlyčio būdu. Teismų praktikoje laikoma, kad lytinės aistros tenkinimas kitokio fizinio sąlyčio būdu paprastai pasireiškia dirginant ar masturbuojant vyro ar moters lytinius organus, kišant pirštus ar kitokius daiktus į kito asmens lytinius organus ar išeinamąją angą, taip pat lytiniu organu liečiant kito žmogaus kūną ir pan. Tuo tarpu tvirkinamieji veiksmai paprastai pasireiškia demonstruojant mažamečiui lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną ar jo lytinus organus, taip pat ir lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą mažamečio akivaizdoje ir pan. Tačiau tvirkinamieji veiksmai yra nesusiję su intervencija į moters lytinius organus ir lytinės aistros tenkinimu su tuo žmogumi. Kadangi nuteistasis ne liesdavo ar glostydavo nukentėjusiosios išorinius lytinius organus, o kišdavo pirštus nukentėjusiajai į makštį tokiu būdu imituodamas natūralų lytinį aktą, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai šiuos neteisėtus veiksmus, pasireiškusius intervencija į nukentėjusiosios kūną, pagal savo pobūdį ir intensyvumą įvertino kaip lytinės aistros tenkinimą kitokio fizinio sąlyčio būdu, o ne mažamečio tvirkinimą.
Be to, iš nukentėjusiosios parodymų matyti, kad atlikdamas šiuos veiksmus, nuteistasis, anot nukentėjusiosios, „nieko nekalbėdavo, o tik dūsaudavo“, ir nors nukentėjusiajai skaudėdavo ir ji verkdavo, nuteistasis savo veiksmų nenutraukdavo. Šie bylos duomenys rodo, kad kasatorius atlikdamas veiksmus siekė ne tvirkinti vaiką, o tenkinti savo lytinę aistrą, kas yra vienas iš seksualinio prievartavimo požymių.
Kadangi nukentėjusiajai seksualinio prievartavimo veiksmu atlikimo metu buvo nuo šešerių iki aštuonerių metų, ji nesuprato su ja atliekamų veiksmų pobūdžio , todėl nebuvo reikalo naudoti smurtą ar grasinimus. Kasatoriaus veiksmai buvo atlikti pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiosios būkle dėl mažametystės. O tai taip pat atitinka BK 150 straipsnio 4 dalyje numatyto nusikaltimo požymius.
Priimdami nuosprendį teismai neturėjo pagrindo abejoti nukentėjusiosios R. R. parodymais, kadangi tiek VĮ „Vaikų namas“ psichologiniu tyrimu, tiek Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertizės aktu nustatyta, kad nukentėjusioji nėra linkusi fantazuoti, apie jai skausmingus dalykus labiau linkusi patylėti negu meluoti, todėl jos duotais parodymais galima tikėti.
Nukentėjusiosios parodymus apie seksualinė prievartą jos atžvilgiu taip pat patvirtino jos motina S. P., kuri parodė, kad 2006 m. kovo mėnesį ji pažiūrėjusi per langą pamatė, kaip nuteistasis, gulėdamas ant lovos šalia nukentėjusiosios, buvo įkišęs ranką jai į kelnaites. Be to, kaip parodė minėta liudytoja, dar 2003 m. pradžioje ji buvo pastebėjusi krauju suteptas nukentėjusiosios kelnaites, dėl ko ją nuvedė pas gydytoją-ginekologę M. B., kuri apklausta kaip liudytoja parodė, kad apžiūrėjusi nukentėjusiąją, jos lytiniuose organuose nustatė paviršinius paraudimus, galėjusius atsirasti dėl alergijos arba trynimo kietais bukais daiktais, pvz. pirštais.
Tai, kad nuteistasis turėjo fizinį sąlytį su nuketėjusiąja, patvirtina teismo medicinos specialisto išvados Nr. G 5224/06 (01) ir Nr. 5770/06 (01), kuriomis nustatyta, kad R. R. mergystės plėvė nesužalota, o makšties prieangio srityje yra gleivinės paraudimas, kas nurodo į gleivinės sudirginimą, kuris galėjo atsirasti paveikus kietais bukais daiktais, pvz. rankų pirštais, tačiau tiksliai nustatyti, ar šis sudirginimas padarytas rankų pirštais, ar kitu kietu daiktu, nėra galimybės. Be to, jei sudirginimas padarytas kietu buku daiktu, todėl jis turėjo kontaktuoti su gleivine tiesiogiai, t. y. turėjo būti įvestas pro lytinių lūpų plyšį.
Taigi ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai pripažino kasatorių atlikus prievartinius seksualinio pobūdžio veiksmus ir pagrįstai jį nuteisė, tačiau skirtingai juos vertino baudžiamojo įstatymo požiūriu. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai R. P. veiką perkvalifikavo iš BK 153 straipsnio į BK 150 straipsnio 4 dalį, o byloje surinktus įrodymus įvertino vadovaudamasis išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Dėl paskirtos bausmės
Teismas skiria bausmę vadovaudamasis straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis. Pažymėtina, kad parinkdamas bausmės rūšį ir dydį teismas vadovaujasi kaip BK 54 straipsnio 2 dalies, taip ir BK 61 straipsnio nuostatomis. BK 61 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą skiriant bausmę įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, o būtent atsižvelgti į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį ir tik tame tarpe į atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Visos paminėtos aplinkybės turi vienodą reikšmę skiriant bausmę. Įvertinęs visas šias aplinkybes teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.
BK 150 straipsnio 4 dalies sankcija numato vienintelę bausmės rūšį, t. y. laisvės atėmimą nuo trejų iki trylikos metų, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai skyrė kasatoriui laisvės atėmimo bausmę. Tačiau, kolegijos manymu, teismas, parinkdamas skirtinos laisvės atėmimo bausmės dydį, nepakankamai atsižvelgė ir įvertino visas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes. Nors byloje nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau nenustatyta ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Be to, skiriant bausmę šioje byloje atsižvelgtina į tai, kad R. P. teisiamas pirmą kartą, anksčiau nebuvo padaręs nusikalstamų veikų, nebaustas administracine tvarka. Be to, jis charakterizuojamas teigiamai, gyvena normalų gyvenimo būdą, dirba. Atsižvelgtina ir į tai, kad jis prižiūri ir šiuo metu išlaiko tris dukras, kurios gyvena ne su mama, o su juo jo motinos namuose. Ir nors seksualinis prievartavimas priskiriamas prie labai sunkių nusikaltimų, vis tik padaryto R. P. nusikaltimo pavojingumas, palyginus su rūšiniu seksualinio prievartavimo pavojingumu, atsižvelgiant į padarytų veiksmų pobūdį ir intensyvumą bei nusikaltimu padaryta žalą, lemia mažesnį padaryto nusikaltimo pavojingumą, palyginus su rūšiniu šios nusikalstamos veikos pavojingumu. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aukščiau išvardytas aplinkybes, laiko, kad bausmė švelnintina iki minimalios įstatymo sankcijoje už šį nusikaltimą numatytos bausmės dydžio.
Dėl civilinio ieškinio dydžio
BPK 109 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.
Apeliacinės instancijos teismas savo sprendimą dėl neturtinės žalos dydžio išsamiai pagrindė, konstatuodamas, kad nuteistasis padarė labai sunkų tyčinį nusikaltimą, kuris tęsėsi ilgą laiką t. y. seksualiai prievartavo mažametę. Taip pat teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nusikaltimas padarytas nukentėjusiosios brandos ir vystimosi laikotarpiu, todėl jo pasekmės gali būti jaučiamos ilgą laiką, ir atsižvelgdamas į tai, priteisė iš kasatoriaus 15 000 Lt neturtinės žalos nukentėjusiajai. Priteista suma neturtinei žalai atlyginti atitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijus, todėl kolegija neturi pagrindo keisti teismų sprendimų dėl civilinių ieškinių priteisimo kasatoriui.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 18 d. nuosprendį pakeisti. R. P. pagal BK 150 straipsnio 4 dalį paskirti laisvės atėmimą trejiems metams.
Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 18 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.