Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.7.1.2.3; 1.2.7.2.1; 1.2.7.2.2.2; 1.2.7.2.2.3; 1.2.9.6.2; 1.1.7.2.5; 1.1.8.10.1; 1.1.10.1; 2.4.6.1; 2.4.6.5.1; 2.4.6.1; 2.4.6.4.1; 2.4.6.4.3; 2.4.6.5.1

2023 m. liepos 20 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Liudvinavičienės ir Ernesto Rimšelio,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Č. ir nuteistojo G. P. gynėjo advokato Sauliaus Kibildos apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2023 m. vasario 9 d. nuosprendžio, kuriuo V. Č. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalį, 150 straipsnio 3 dalį (dvi veikos), 161 straipsnio 2 dalį ir nuteistas:

– pagal BK 150 straipsnio 4 dalį – 4 (ketverių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimu;

– pagal BK 150 straipsnio 3 dalį – 3 (trejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimu;

– pagal BK 150 straipsnio 3 dalį – 3 (trejų) metų laisvės atėmimu;

– pagal BK 161 straipsnio 2 dalį – 20 (dvidešimties) parų areštu.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir V. Č. paskirta galutinė subendrinta 7 (septynerių) metų laisvės atėmimo bausmė.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Bausmės atlikimo pradžią nurodyta skaičiuoti nuo nuteistojo V. Č. sulaikymo dienos.

G. P. pripažintas kaltu pagal BK 149 straipsnio 4 dalį, 153 straipsnio 1 dalį, 161 straipsnio 2 dalį ir nuteistas:

– pagal BK 149 straipsnio 4 dalį – 6 (šešerių) metų laisvės atėmimu;

– pagal BK 153 straipsnio 1 dalį – 1 (vienerių) metų laisvės atėmimu;

– pagal BK 161 straipsnio 2 dalį – 20 (dvidešimties) parų areštu;

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir G. P. paskirta galutinė subendrinta 6 (šešerių) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, 5 dalies 2 punktu, šiuo nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmė apėmimo būdu subendrinta su Kauno apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 11 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme ir G. P. paskirta galutinė bausmė – 6 (šešerių) metų laisvės atėmimas. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į bausmės laiką įskaityta bausmė, atlikta pagal Kauno apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 11 d. baudžiamąjį įsakymą.

Kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumentų paėmimas – paliktos iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Bausmės atlikimo pradžią nurodyta skaičiuoti nuo nuteistojo G. P. sulaikymo dienos.

Iš V. Č. nukentėjusiajai L. B. priteista 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo; nukentėjusiajai J. M. 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo; nukentėjusiajai R. Č. 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Iš G. P. nukentėjusiajai J. M. priteista 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

V. Č. nuteistas pagal BK 150 straipsnio 4 dalį už tai, kad laikotarpiu nuo 2018 m. iki 2019 m. rugsėjo 9 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, savo ir savo mažametės dukters R. Č. gyvenamojoje vietoje – bute, adresu (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą tenkinti lytinę aistrą, pasinaudodamas savo dukters – nukentėjusios R. Č. bejėgiška būkle dėl mažametystės, dėl ko nukentėjusioji negalėjo visiškai suprasti jos atžvilgiu atliekamų veiksmų pobūdžio ir reikšmės bei tiems veiksmams aktyviai pasipriešinti, nurengęs nuogai ir paguldęs į lovą, ikiteisminio tyrimo nenustatytą skaičių kartų prieš mažametės valią tenkino savo lytinę aistrą analiniu ir kitokio fizinio sąlyčio būdu, t. y. lietė savo pirštais R. Č. lytinius organus, taip pat liepė mažametei R. Č. liesti ir masturbuoti jo lytinį organą, paguldęs R. Č. ant pilvo, liepęs jai atsiklaupti, kišo savo lytinį organą nukentėjusiajai į išangę, tokiais savo tyčiniais veiksmais seksualiai prievartavo mažametę R. Č., tenkindamas savo lytinę aistrą analiniu ir kitokio fizinio sąlyčio būdu su mažamete R. Č. prieš jos valią.

V. Č. nuteistas pagal BK 150 straipsnio 3 dalį už tai, kad 2020 m. balandžio 18 d., laikotarpiu nuo 2.00 val. iki 3.30 val., automobilyje ,,Volkswagen Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovinčiame kieme prie namo, adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, žinodamas, kad L. B. yra nepilnametė, apsvaiginęs nepilnametę L. B. alkoholiniais gėrimais (degtine) ir atsisėdęs automobilyje šalia jos, lietė rankomis nepilnametės L. B. krūtinę bei lytinius organus, kišo pirštus į jos lytinius organus, tokiais veiksmais tenkino savo lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu su nepilnamete L. B. prieš jos valią.

V. Č. nuteistas pagal BK 150 straipsnio 3 dalį už tai, kad 2020 m. balandžio mėn., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, savo gyvenamojoje vietoje – bute, adresu (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą tenkinti lytinę aistrą su nepilnamete L. B., žinodamas, kad L. B. yra nepilnametė, pažadėjęs jai už tai nupirkti elektroninių cigarečių skysčio, liepė nepilnametei L. B. ateiti pas jį į kambarį, atsisėsti ant lovos ir lietė rankomis nepilnametės L. B. krūtinę bei lytinius organus, kišo pirštus į jos lytinius organus, tokiais veiksmais tenkino savo lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu su nepilnamete L. B. prieš jos valią.

G. P. nuteistas pagal BK 149 straipsnio 4 dalį už tai, kad 2020 m. balandžio 18 d. apie 3.30 val. savo gyvenamojoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, žinodamas, kad J. M. yra mažametė, apsvaiginęs ją alkoholiniais gėrimais (degtine) ir pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusios mažametės J. M. būkle dėl mažametystės ir apsvaigimo nuo alkoholio, dėl ko nukentėjusioji negalėjo visiškai suprasti jos atžvilgiu atliekamų veiksmų pobūdžio ir reikšmės bei tiems veiksmams pasipriešinti, jis, suėmęs rankomis mažametę J. M. už liemens, parvertė ją ant lovos, užgulė nukentėjusiąją savo kūnu ir delnu uždengė jai burną, tokiu būdu atimdamas mažametei galimybę priešintis, nurengė jos drabužius, t. y. numovė šortus bei apatines kelnaites ir prieš mažametės J. M. valią įvedė savo lytinį organą jai į makštį, tokiu būdu lytiškai santykiavo su mažamete nukentėjusiąja J. M. prieš jos valią, pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusios būkle, t. y. išžagino mažametę bejėgiškos būklės J. M.

G. P. nuteistas pagal BK 153 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2020 m. balandžio 18 d., laikotarpiu nuo 2.00 val. iki 3.30 val., automobilyje ,,Volkswagen Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovinčiame kieme prie namo, adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, žinodamas, kad J. M. yra mažametė, atliko J. M. tvirkinimo veiksmus, o būtent: apsvaiginęs mažametę J. M. alkoholiniais gėrimais (degtine) ir atsisėdęs automobilyje šalia jos, lietė rankomis mažametės J. M. krūtinę bei lytinius organus, taip G. P., atlikdamas veiksmus, galinčius sukelti mažametės lytinį susijaudinimą, per ankstyvą susidomėjimą lytinėmis funkcijomis, tvirkino jaunesnį negu šešiolikos metų asmenį.

V. Č. ir G. P. nuteisti pagal BK 161 straipsnio 2 dalį už tai, kad veikdami kartu, 2020 m. balandžio 18 d., laikotarpiu nuo 2.00 val. iki 3.30 val., automobilyje ,,Volkswagen Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovinčiame kieme prie namo, adresu (duomenys neskelbtini), būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, žinodami, kad J. M. yra mažametė, o L. B. yra nepilnametė, siūlė, o šioms atsisakius, liepė gerti alkoholinius gėrimus mažametei J. M. ir nepilnametei L. B., G. P. grasindamas, jeigu jos negers, tai išveš jas į mišką, šioms išgėrus alkoholinių gėrimų – degtinės, dėl ko jos nuo išgerto alkoholio apsvaigo, taip nugirdė vaikus – mažametę J. M. ir nepilnametę L. B.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir prašymai

Nuteistasis V. Č. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2023 m. vasario 9 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1.1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas – teismas faktines bylos aplinkybes vertino neobjektyviai, selektyviai, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnyje, teismo išvados taip pat neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Nesant neginčytinų nuteistojo V. Č. kaltės įrodymų ir remiantis tik nenuosekliais bei prieštaringais nukentėjusiųjų R. Č. ir L. B. parodymais, V. Č. buvo nepagrįstai pripažintas kaltu pagal pareikštus kaltinimus ir dėl to nepagrįstai nuteistas.

1.2. Nuteistasis V. Č. kaltinime nurodytų nusikalstamų veikų nepadarė. Viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai teigė, kad nukentėjusiųjų R. Č. ir L. B. neprievartavo ir neatliko jokių kitų seksualinio pobūdžio veiksmų jų atžvilgiu.

1.3. Nukentėjusioji L. B. jį apkalba, kadangi nuteistasis su L. B. gyveno viename bute, tarp jo ir nukentėjusiosios dažnai kildavo konfliktai dėl to, kad pastaroji palikdavo netvarkingas bendro naudojimo patalpas, nereaguodavo į jo pastabas sutvarkyti virtuvę, vonią, atsikalbinėdavo. Jokių kitų objektyvių įrodymų, kad nuteistasis V. Č. seksualiai prievartavo L. B., byloje nesurinkta, todėl jos parodymai turėtų būti vertinami kritiškai.

1.4. Mažametės nukentėjusiosios R. Č. parodymus, nuteistojo įsitikinimu, padėjo suformuoti suaugusieji. Iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo, R. Č. apie jos atžvilgiu atliktus seksualinio pobūdžio veiksmus buvo klausinėjama ne tik mamos A. Č., bet ir jos draugių liudytojų J. D., K. P. (N.), nukentėjusiosios L. B.. Liudytoja J. D. yra nurodžiusi, jog R. Č., pasakodama, kad nuteistasis prie jos lindo, jai pripažino, jog sakė netiesą. J. D. paklausus, iš kur žino apie lindimą, nukentėjusioji R. Č. jai atsakė, kad „YouTube“ yra mačiusi, kaip žmonės lenda. Atkreipia dėmesį, kad R. Č., duodama vėlesnius parodymus, jų atsisakė ir paaiškino, jog melavo, nes nuteistasis V. Č. labiau myli mažesnę jos sesutę, yra piktas, neduoda pinigų ir pan., dėl to ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu buvo nutrauktas.

1.5. Netinkamai įgyvendinus nuteistojo V. Č. teises, numatytas BPK 187, 219 straipsniuose, buvo pažeista jo teisė į tinkamą gynybą. Pareikštas kaltinamas – netikslus ir neatitinka reikalavimų, keliamų kaltinamojo akto turiniui. Atliekant ikiteisminį tyrimą nebuvo nustatytas nusikalstamos veikos padarymo laikas. Kaltinime nurodyta, kad apeliantas veikas R. Č. atžvilgiu padarė nuo 2018 m. iki 2019 m. rugsėjo 9 d., t. y. iki dienos, kada jo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Nors pati nukentėjusioji R. Č. nurodo, kad buvo prievartauta 2–3 kartus. Apklausiant nukentėjusiąją R. Č. pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nemėginta pasiaiškinti bent jau metų laiko. Nagrinėjant bylą teisme taip pat nebuvo galimybės nurodytų aplinkybių patikrinti, kadangi buvo pagarsinti R. Č. parodymai ir peržiūrėtas apklausos vaizdo ir garso įrašas. Nuteistasis V. Č. nurodo, kad viso baudžiamojo proceso metu davė nuoseklius parodymus, kad kaltinime nurodytu laiku jis buvo išvykęs dirbti į užsienį, o kai dirbo Lietuvoje, tai dirbdavo trimis pamainomis. Nesant tikslesnio nusikalstamos veikos padarymo laiko, nuteistasis V. Č. negalėjo pateikti įrodymų savo paties gynybai.

Nuteistojo G. P. gynėjas advokatas S. Kibilda apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2023 m. vasario 9 d. nuosprendžio dalį, kuria G. P. pripažintas kaltu pagal BK 149 straipsnio 4 dalį, ir jį išteisinti, kitą nuosprendžio dalį pakeisti – už nusikalstamas veikas, numatytas BK 153 straipsnio 1 dalyje, 161 straipsnio 2 dalyje, paskirti bausmes, nesusijusias su laisvės atėmimu, arba atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą, vadovaujantis BK 75 straipsniu, bei sumažinti priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1.6. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistojo G. P. pripažinimo kaltu pagal BK 149 straipsnio 4 dalį neatitinka faktinių bylos aplinkybių, prieštarauja liudytojų, nuteistojo V. Č., nukentėjusiosios J. M. parodymams bei kitiems įrodymams, kurie teisina G. P., todėl nuosprendis šioje dalyje turėtų būti panaikintas ir priimtas naujas išteisinamasis nuosprendis.

1.7. Pažymima, kad nuteistasis G. P. nuo pat pradžių pripažino kaltę dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 153 straipsnio 1 dalyje, 161 straipsnio 2 dalyje, ir dėl to nuoširdžiai gailėjosi, šios veikos neginčijamos ir apeliaciniame skunde, tačiau viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai teigė, kad tarp jo ir nukentėjusiosios J. M. nebuvo jokio lytinio akto ar bandymo jį atlikti, t. y. viso baudžiamojo proceso metu nuteistasis G. P. nuosekliai neigė kaltę dėl nukentėjusiosios J. M. išžaginimo.

1.8. Byloje nėra surinkta neginčytinų įrodymų, galinčių patvirtinti apelianto kaltę dėl nusikaltimo, numatyto BK 149 straipsnio 4 dalyje, todėl teismas, priimdamas nuosprendį, turėjo vadovautis in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) bei nekaltumo prezumpcijos principais. Nė viena liudytoja, buvusi įvykio metu bute, negirdėjo jokių riksmų ar kokių nors pasipriešinimo, grumtynių garsų, taip pat nematė ir nepastebėjo kitų nusikalstamų apelianto veiksmų J. M. atžvilgiu. Nukentėjusioji J. M. tik po šešių mėnesių, būdama ligoninėje, pasakė, kad ji buvo išprievartauta (išžaginta), ir tik duodama parodymus teisme papasakojo, kaip ji buvo išžaginta G. P.. Ankstesnėse apklausose J. M. pasakojo tik apie G. P. priekabiavimą prie jos ir privertimą vartoti alkoholį, o 2020 m. lapkričio 19 d. apklausos metu ji tik pamanė, jog G. P. ją bandė išprievartauti (išžaginti). Be to, baudžiamojo proceso metu nebuvo tiriamos aplinkybės apie nukentėjusiosios santykius su kitu vaikinu, nors J. M. teismo posėdžio metu nurodė, kad po šio įvykio turėjo ir kitų lytinių santykių.

1.9. Prašoma atkreipti dėmesį, kad specialisto išvadoje Nr. G 932/2021 (02) jokie sužalojimai J. M. mergystės plėvėje nekonstatuoti. Ekspertas Gregoire Abi Chaker teismo posėdžio metu paaiškino, kad neįmanoma nustatyti, ar tiriamoji J. M. turėjo lytinių santykių, kadangi jos mergystės plėvės sandara rodo, jog pro ją galima įvesti daiktą jos nepažeidžiant. Vienintelis požymis, rodantis mergystės plėvės plyšimą, tai kraujo buvimas tyrimo metu. Todėl keliamas klausimas, ar galėjo būti atliktas lytinis aktas vaginaliniu būdu, jei mergystės plėvė yra be pažeidimų. Taip pat atkreipiamas dėmesys ir į kūno sužalojimus, užfiksuotus ant J. M. kūno, kurie baudžiamojo proceso metu nebuvo tiriami, nors eksperto įvertinti kaip atitinkantys nežymaus sveikatos sutrikdymo mastą.

1.10. Cituojant teismo psichiatrijos ir teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-53/2021 išvadą, atkreipiamas dėmesys į nukentėjusiosios J. M. paaiškinimus tyrimo metu: tai, kad nukentėjusioji išliko nuosekli kalbėdama apie seksualinio pobūdžio veiksmus, kuriuos nuteistasis G. P. jos atžvilgiu atliko automobilyje, tačiau dėl išžaginimo J. M. nebuvo nuosekli – tik šio tyrimo metu nurodė naujas aplinkybes, kad ji buvo išžaginta nuteistojo G. P.. Šių aplinkybių nukentėjusioji nenurodė ankstesnių savo parodymų metu. Apklausiama teismo posėdžio metu ekspertė D. Prižginė pažymėjo, kad nukentėjusiosios J. M. emocinis atsakas dėl išžaginimo išliko neaiškus, bei tai, jog nukentėjusiajai būdingas stiprus nebrandumas, todėl rekomendavo teismui aplinkybes dėl J. M. išžaginimo vertinti atsargiai.

1.11. Akcentuojama, kad liudytoja L. B. ir nukentėjusioji J. M. yra geros draugės, leisdavusios nuolat kartu laiką, todėl, gynėjo įsitikinimu, L. B. būtų tikrai žinojusi, jeigu J. M. būtų išžaginta, apie tai nukentėjusioji draugei būtų pasipasakojusi. Be to, liudytoja L. B. apklausose nurodė, jog ji nematė, kad G. P. kažką darė J. M.

1.12. Teismas visiškai nevertino liudytojos K. N. parodymų, susijusių su J. M. išžaginimu, taip pat ir susirašinėjimų, kurių metu J. M. atvirai ir be užuolankų pasakojo, kas atsitiko. K. N. paklausus: „O jisai (G. P.) ten lindo prie vaginos ar krūtinės?“, J. M. jai atsakė: „A, prie L. tai jo, bet prie manęs tai ne“. Pasak gynėjo, jei J. M. būtų patyrusi daugiau nei priekabiavimą ir alkoholio vartojimą, ji tai būtų pasakiusi ir K. N.

1.13. Teismo paskirtos bausmės už nusikalstamas veikas, numatytas BK 153 straipsnio 1 dalyje, 161 straipsnio 2 dalyje, yra aiškiai per griežtos. Paskiriant laisvės atėmimo bausmę apelianto atžvilgiu buvo pasiektas tik vienas nubaudimo tikslas. Šiuo atveju, pirmenybė turėtų būti teikiama bausmės prevencijai ir socialinei paskirčiai, o ne nubaudimo. Bausmės tikslai gali būti pasiekti G. P. skiriant bausmes, nesusijusias su laisvės atėmimu, arba atidedant paskirtos bausmės vykdymą, vadovaujantis BK 75 straipsniu. Tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas nuspręstų, jog G. P. kaltu pagal BK 149 straipsnio 4 dalį pripažintas pagrįstai, prašoma taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir apelianto atžvilgiu paskirti švelnesnę bausmę.

1.14. Nuteistasis G. P. nesutinka su priteista 7 000 Eur suma ir prašo sumažinti J. M. priteistos neturtinės žalos dydį. Sutinka atlyginti bet kokią mažesnę teismo priteistą sumą.

1.15. Prašo atnaujinti ir atlikti įrodymų tyrimą: papildomai apklausti liudytoją J. B., ekspertą Gregoire Abi Chaker, nukentėjusiąją J. M. bei jos draugą, su kuriuo ji yra turėjusi santykių.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji V. Č. ir G. P., bei jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo V. Č. apeliacinis skundas atmetamas. Nuteistojo G. P. gynėjo advokato S. Kibildos apeliacinis skundas tenkinamas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinių skundų turinį konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuteistąjį V. Č. pagrįstai pripažino kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 150 straipsnio 4 dalyje, BK 150 straipsnio 3 dalyje (dvi nusikalstamos veikos) ir BK 161 straipsnio 2 dalyje. Šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti skundžiamą nuosprendį nuteistojo V. Č. apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio teisinio pagrindo. Vis dėlto, teisėjų kolegija negali sutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nuteistasis G. P. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 149 straipsnio 4 dalyje, ir išžagino mažametę J. M.. Pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, nustatė ne visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes, vertindamas įrodymus darė klaidų dėl jų turinio, nepalygino jų kartu su iš kitų įrodymų šaltinių gautais duomenimis, išvadas grindė nepatikimais įrodymais, ignoruodamas reikšmingas bylai išspręsti teisingai aplinkybes, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį G. P. atžvilgiu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 149 straipsnio 4 dalyje. Todėl šioje dalyje skundžiamas nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas – išteisinamasis nuosprendis (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, BPK 329 straipsnio 1 punktas). Pasikeitus inkriminuotų veikų apimčiai, atitinkamai keičiamos skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam G. P. paskirtos bausmės bei mažinamas civilinio ieškinio dydis.

Dėl kaltinamojo akto atitikties BPK 219 straipsnio reikalavimams

Nuteistojo V. Č. apeliaciniame skunde teigiama, kad šioje byloje surašytas kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų – V. Č. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 150 straipsnio 4 dalyje (mažametės R. Č. seksualinis prievartavimas), padarymo laikas – nuo 2018 m. iki 2019 m. rugsėjo 9 d. – nurodytas netiksliai, dėl to nuteistasis negalėjo tinkamai gintis nuo tokio pareikšto kaltinimo. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

BPK 219 straipsnyje nustatyti kaltinamojo akto turiniui keliami reikalavimai. Šio straipsnio 3 punktas reglamentuoja, jog kaltinamajame akte aprašant nusikalstamą veiką turi būti nurodyta padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdas, padariniai bei kitos svarbios aplinkybės. Taigi, iš nusikalstamos veikos aprašymo turi būti aišku, kokios yra kaltininkui inkriminuojamos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės (tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis), iš kurių sprendžiama apie jos sudėtį sudarančių požymių buvimą ar nebuvimą. Tokių konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių išdėstymo poreikį lemia BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodyti veikos sudėtį sudarantys požymiai, todėl kaltinamajame akte turi būti nurodyti tie faktai (aplinkybės), kurie yra būtini tam, kad nekiltų abejonių dėl jų teisinio vertinimo taikant baudžiamąjį įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-88-942/2016, Nr. 2K-111-677/2016, Nr. 2K-260-222/2019).

Teismų praktikoje pripažįstama, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai minėtos nusikalstamą veiką apibūdinančios faktinės aplinkybės jame nenurodytos arba nurodytos netiksliai, nekonkrečiai, ir šie trūkumai trukdo teismui nagrinėti bylą, ir (ar) dėl to suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą, be to, šių trūkumų negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-480/2012, Nr. 2K-222/2013). Tai reiškia situaciją, kai kaltinamasis aktas nesuteikia pakankamai duomenų teismui neabejotinai, kompetentingai apsispręsti dėl apkaltinamojo ar išteisinamojo nuosprendžio priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-146/2012, Nr. 2K-1-696/2016, Nr. 2K-111-677/2016, Nr. 2K-260-222/2019).

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina tai, kad tiksliai nenurodytas veikos padarymo laikas nebūtinai reiškia, jog surašant kaltinamąjį aktą buvo iš esmės pažeisti BPK 219 straipsnio reikalavimai. Iš BPK 219 straipsnio 3 punkto nuostatų neišplaukia, kad kaltinamajame akte turi būti labai detaliai nurodoma nusikalstamos veikos padarymo data metais, mėnesiais ir dienomis; tokį būtinumą, be kita ko, lemia tiek konkretūs nusikalstami veiksmai, jų trukmė, pobūdis, tiek aplinkybės, susijusios su procesinėmis galimybėmis nustatyti (išaiškinti) atitinkamus faktus. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamoje byloje pagrindinis įrodymų šaltinis buvo mažamečio vaiko – R. Č., kuri tuo metu buvo (duomenys neskelbtini) metų amžiaus ir patyrė seksualinę prievartą nuo savo tėvo, parodymai, todėl suprantama, kad tokio amžiaus asmuo negalėjo tiksliai nurodyti neteisėtų veiksmų atlikimo laiko. Kitų procesinių galimybių dar tiksliau nustatyti nusikalstamos veikos, kuri pagal kaltinimą truko tam tikrą laikotarpį, padarymo laiką taip pat nebuvo. Visais atvejais, kaip minėta, svarbu, kad kaltinamajame akte būtų nurodytos tos faktinės aplinkybės, kurios būtinos teisingam sprendimui priimti. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad, aprašant V. Č. inkriminuotą nusikalstamą veiką, jos padarymo laikas kaltinamajame akte nurodytas neaiškiai, neapibrėžtai, kad iš pateikto aprašymo (nurodyto laikotarpio) negalima suprasti kaltinimo apimties (laiko prasme). Byloje taip pat nėra jokių duomenų, patvirtinančių apeliaciniame skunde nurodytą aplinkybę, jog V. Č. visą inkriminuotą laikotarpį, t. y. nuo 2018 m. iki 2019 m. rugsėjo 9 d., gyveno ir dirbo užsienyje ar minėtu laikotarpiu negyveno kaltinime nurodytoje vietoje. Tokių duomenų nepateikė ir pats nuteistasis. Priešingai, liudytojų A. Č., K. N., J. B., nukentėjusiosios L. B. bei kito nuteistojo G. P. parodymais nustatyta, kad V. Č. bylai reikšmingu laikotarpiu gyveno Lietuvoje, kaltinime nurodytoje vietoje – bute, adresu (duomenys neskelbtini). Nuteistojo motina A. G. nors iš dalies patvirtino, kad minėtu laikotarpiu V. Č. buvo išvykęs į užsienį, tačiau išvykimo laikotarpiai buvo epizodiški ir gana trumpi (iki kelių mėnesių), nurodydama, kad kitu metu sūnus gyvendavo Lietuvoje (t. 1, b. l. 42–43; t. 6, b. l. 97). Be to, pažymėtina ir tai, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nuteistasis V. Č. jokių kaltinamojo akto trūkumų nenurodė ir pareiškė, kad supranta, kuo yra kaltinamas (t. 6, b. l. 50). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo (kaltinamojo) teisė į gynybą nebuvo suvaržyta – V. Č. suprato, kuo yra kaltinamas, o teismui nebuvo kliūčių nagrinėti bylą dėl konkrečių jam inkriminuotų nusikalstamų veiksmų įrodytumo ir, nustačius atitinkamas aplinkybes, padaryti išvadą dėl baudžiamojo įstatymo taikymo, todėl V. Č. apeliacinio skundo argumentas dėl minėto kaltinamojo akto trūkumo vertintinas kaip deklaratyvus.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 150 straipsnio 4 dalyje (dėl mažametės R. Č. seksualinio prievartavimo)

Nuteistasis V. Č. apeliaciniame skunde neigia kaltę, teigdamas, kad jokių neteisėtų veiksmų, numatytų BK 150 straipsnio 4 dalyje, neatliko – nukentėjusiosios R. Č. seksualiai neprievartavo. Taip pat apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nurodant, kad skundžiamo nuosprendžio išvados buvo grindžiamos nepatikimais ir prieštaringais mažametės R. Č. parodymais, kurių turinys buvo suformuotas kitų asmenų pagalba: mamos A. Č., pusseserės L. B., tetos K. N. bei J. D. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus bei pirmosios instancijos teismo ištirtus ir nuosprendyje aptartus įrodymus, neturi pagrindo sutikti su šiais nuteistojo apeliacinio skundo argumentais.

Nors nuteistasis V. Č. viso baudžiamojo proceso metu neigė seksualiai prievartavęs dukrą R. Č., tačiau pastebėtina tai, kad nurodomos priežastys, kodėl mažametė dukra jį apkalba, baudžiamojo proceso metu kito. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos teisminio nagrinėjimo metu V. Č. teigė, kad nukentėjusioji R. Č. viską išsigalvojo, norėdama jį išskirti su sutuoktine A. Č., taip pat dėl to, kad jis buvo griežtesnis tėvas – nepirkdavo visko, ko ji užsimanydavo, bei dėl to, jog jai trūko dėmesio (t. 3, b. l. 30–32, 39–41; t. 6, b. l. 98–100). Tuo tarpu apeliaciniame skunde V. Č. nurodo naujas aplinkybes, teigdamas, kad mažametės R. Č. parodymus padėjo suformuoti kiti asmenys – A. Č., L. B., K. N., J. D., su kuriomis nukentėjusioji palaikė ryšius. Įvertinusi baudžiamojoje byloje ištirtų ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytų įrodymų visumą, teisėjų kolegija sprendžia, jog tiek nuteistojo parodymai, tiek apeliaciniame skunde nurodyta versija prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams.

Minėtus nuteistojo V. Č. parodymus, jog jis seksualiai neprievartavo mažametės R. Č., visų pirma paneigia tiesioginiai įrodymai – nukentėjusiosios R. Č. parodymai bei išvestiniai įrodymai – liudytojų A. Č., J. D., L. B., K. N. parodymai, eksperčių paaiškinimai, taip pat kiti netiesiogiai rašytiniai įrodymai, esantys byloje: teismo medicinos specialistų išvados, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų išvados, telefoniniai pokalbiai.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-32/2010, Nr. 2K-343-719/2018). Nusikaltimą padariusio asmens kaltės įrodinėjimui netiesioginiais įrodymais keliamas reikalavimas, kad šiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje turi būti sujungti nuoseklia ir logiška grandine (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125-511/2019, Nr. 2K-204-689/2019). Taip pat atkreipiamas dėmesys į seksualinės prievartos prieš mažamečius bylų specifiką, o būtent tai, kad tokiose bylose paprastai seksualinės prievartos liudytojų nebūna. Svarbiausi įrodymų šaltiniai tokiose bylose – teismo medicinos specialistų išvados, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų išvados, daiktiniai įrodymai, išvestiniai įrodymai – asmenų, kurie bendravo su mažamečiu ir kuriems mažametis pasakojo apie patirtą seksualinę prievartą, parodymai. Ypatingą reikšmę šioje įrodymų grandinėje turi paties seksualinę prievartą patyrusio mažamečio parodymai. Mažamečio nukentėjusiojo parodymų patikimumas neturėtų būti vertinamas taip griežtai ir kategoriškai kaip kitų – suaugusių nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai. Kai kurie prieštaravimai, netikslumai, nesutapimai mažamečio asmens, patyrusio seksualinę prievartą, parodymuose gali būti paaiškinami parodymų subjekto specifiškumu dėl amžiaus, socialinės brandos, fizinio ir psichinio išsivystymo, patirto šoko, nežymūs prieštaravimai, netikslumai nėra pagrindas netikėti mažamečio nukentėjusiojo parodymais. Tačiau mažamečio nukentėjusiojo parodymai negali būti absoliutinami, jie turi būti vertinami atsižvelgiant į bylos įrodymų grandinę, siekiant nustatyti, ar kiti bylos įrodymai patvirtina nepilnamečio (mažamečio) nukentėjusiojo (liudytojo) parodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-205/2013, Nr. 2K-232/2013, Nr. 2K-294-648/2017).

Nagrinėjamoje byloje mažametės nukentėjusiosios R. Č. parodymai, kaip įrodymų šaltinis, nekelia abejonių dėl teisėtumo – mažametė nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausiama nepažeidžiant BPK 186 straipsnio nuostatų, jos parodymai užfiksuoti tinkamai, bei, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 2 dalies nuostatomis, buvo perskaityti pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu (t. 6, b. l. 65–68). Pagrindinis apeliacinio proceso nagrinėjimo dalykas – tai mažametės nukentėjusiosios R. Č. parodymų, kaip įrodymų šaltinio, patikimumas.

Apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusioji R. Č. parodė, kad pirmas kartas, kai tėtis V. Č. prie jos lindo, buvo prieš dvejus metus, t. y. tuomet, kai jai buvo apie (duomenys neskelbtini) metai. Prisimena, kad jau buvo vakaras, mama buvo darbe, ji ruošėsi miegoti, kai tėtis jai pasiūlė ateiti į jo ir mamos kambarį pažaisti žaidimą. Ji sutiko. Tada tėtis uždarė duris ir liepė nusirengti. Ji nusirengė „maikę“ ir liko tik su „triusikais“. Jis nuėmė jai apatinius ir pradėjo lįsti prie „putės“ su rankomis. Ji tylėjo, nes bijojo. Tada tėtis ją paguldė ant lovos ir liepė išsiskėsti. Tėtis kažką darė su pirštais. Nesuprato, kas čia vyksta, bet jautė skausmą. Dar tėtis nusiėmė kelnes, pusiau nusiėmė „triusikus“ ir pasakė jai atsigulti ant pilvo, tada atsiklaupti ant kelių ir ant rankų atsistoti. Jis taip pat atsiklaupė ant kelių ir kišo savo lytinį organą jai į užpakalį. Po to jai liepė apie tai niekam nesakyti. Antras kartas buvo dienos metu tada, kai namuose nieko nebuvo ir ji iš lauko grįžo namo į tualetą. Tėtis jai vėl pasiūlė žaisti žaidimą ir pasakė, kad jei ji pažais žaidimą, gaus 5 Eur. Ji suprato, koks tai bus žaidimas. Tėtis ir vėl prašė liesti jo lytinį organą. Sakė: „Paimk mano bybį“ ir liepė daryti šitaip (mergaitė apklausos metu parodė rankos veiksmą į viršų ir į apačią). Ji darė, ką jis jai liepė. Taip pat tėtis su pirštais lietė jos „putę“. Tuo metu jautė skausmą. Vėliau ji atsistojo ant kelių ir rankų, kaip praeitą kartą, ir tėtis vėl jai kišo į užpakalį savo lytinį organą. Visa tai truko apie 30 min. Po to jis jai liepė apsirengti, davė 5 Eur ir išleido į lauką. Jai skaudėjo užpakalį. Trečias kartas buvo taip pat tėvų miegamajame. Ji sėdėjo lovos kampe ir žaidė žaidimus, tada į kambarį atėjo tėtis ir pusiau nusirengė. Liepė nusirengti ir jai ir atsiklaupti ant kelių. Ji sakė, kad nenori, bet tėtis vis tiek liepė tai daryti. Ji padarė taip, kaip tėtis liepė (apklausos metu sukamaisiais klubų judesiais parodė, ką tėtis jai darė). Tėtis dar liepė jai liesti jo lytinį organą, taip pat jis lietė ir jos lytinius organus. Po visko tėtis jai pasakė persirengti, davė telefoną ir leido jai žaisti žaidimus. Įprastai to neleisdavo daryti. Nukentėjusioji R. Č. nurodė, kad tėtis paskutinį kartą tai darė gal prieš vienerius metus, šiais metais (2020 m.) taip nedarė. Mamai pasakė prieš keletą mėnesių (2020 m. liepos mėn. pabaigoje), kadangi manė, jog tėtis vėl jai taip darys (t. 1, b. l. 90–97).

Iš esmės analogiškas aplinkybes apie tėvo V. Č. su ja atliktus veiksmus nukentėjusioji R. Č. nurodė teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės metu. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-28/2021 nurodyta, kad R. Č. nuosekliai ekspertėms pakartojo anksčiau duotų parodymų pas ikiteisminio tyrimo teisėją esmę, patvirtindama, kad tėtis prie jos lindo du ar tris kartus tėvų miegamajame tuo metu, kai mama būdavo darbe. Jis sakydavo jai nusirengti. Nusirengdavo ir pats – pas jį kelnių nebūdavo. Tėtis lindo su pirštais į jos privačią vietą – „putę“. Ji gulėdavo ant nugaros. Tėtis savo organą, parodydama į berniuko lytinį organą, kišdavo jai į užpakalį, tačiau tada jai reikėdavo būti kaip „ropotojai“, ant keturių ir nejudėti. Visais kartais tėtis pirštais lindo į „putę“, vieną kartą kišo savo daiktą į užpakalį. Jis sakė, kad jei taip darys, duos eurų, leis pažaisti telefonu. Kai tėtis rankomis ją liesdavo (parodė glostydama pilvą ir krūtinę), jos ranką paimdavo ir kišdavo į savo „triusikus“ (ranka parodė judesį aukštyn–žemyn). Kai jos ranka būdavo jo „triusikuose“, jam išbėgdavo iš ten kaip vanduo. Ji jausdavosi šlykščiai. Ant lovos jis paklodavo rankšluostį. Ekspertizės akte taip pat nurodyta, kad mergaitė tikėjo V. Č. – jai iš tiesų tai atrodė žaidimas („Jis sakė einam į kambarį žaisti žaidimo. Aš tikrai tuo metu galvojau, kad tai yra žaidimas“), tačiau prievartai kartojantis, ji ėmė tuo abejoti, nes jautė fizinį ir emocinį diskomfortą („Man nelabai atrodė tai žaidimas, nes man skaudėjo, buvo šlykštu, kai jis mane liesdavo.“). Kilę stiprėjantys neigiami jausmai paskatino mergaitės atsiskleidimą – apie galimai patirtą seksualinę prievartą papasakojo savo mamai („Aš nusprendžiau mamai pasakyti, nes nebegalėjau to daryti, nes šlykščiai buvo ir biški baisu.“) (t. 4, b. l. 31–38).

Iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto matyti, kad nenustatytos priežastys, dėl kurių tiriamosios parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjai, nebūtų paremti jos realia patirtimi, taip pat nenustatytos priežastys, dėl kurių nebūtų galima jais tikėtis ar remtis, o tiriamosios parodymai, atitinkamai jos amžiui ir pažintiniams gebėjimams, yra nuoseklūs, išsamūs ir vaizdingi detalėmis; emocinė nukentėjusios būsena (ekspertizės metu stebėtas padidėjęs nerimas, pažeminta nuotaika, pasišlykštėjimo reakcijos) atitiko jos pasakojimo turinį. Nagrinėjamų įvykių metu R. Č. dėl savo amžiaus ir menkos gyvenimiškos patirties nesuprato ir vis dar nesuvokia su ja galimai atliktų veiksmų esmės (nei pobūdžio, nei reikšmės), todėl negalėjo jiems adekvačiai priešintis. Gebėjimą adekvačiai priešintis V. Č. sunkino ir tai, jog jis yra šeimos narys – suaugęs asmuo, nuo kurio mergaitė buvo priklausoma. Ekspertizės akte taip pat pabrėžiama, kad R. Č. negalėtų savarankiškai išsigalvoti byloje nagrinėjamų įvykių, nepajėgdama suprasti seksualinio pobūdžio veiksmų esmės, o duomenų, kad kiti asmenys būtų darę jai poveikį išgalvoti seksualinę prievartą, negauta. Net jei tiriamoji būtų anksčiau mačiusi seksualinio pobūdžio vaizdų (per televizorių ar telefone), ji nepajėgtų panaudoti jų turinio, siekdama apkaltinti kitą asmenį ją seksualiai prievartaujant, kadangi, kaip minėta, ji nesupranta tokių veiksmų esmės (nei kas tai yra, nei ką tai reiškia tiek aukai, tiek smurtautojui). Taip pat R. Č. nebuvo nustatyti jokie kalbos, dėmesio, atminties ir mąstymo ypatumai, dėl kurių ji negalėtų teisingai suvokti konkrečių faktinių bylai reikšmingų aplinkybių, jų įsiminti ir atgaminti apklausų metu. R. Č. nenustatytas polinkis fantazuoti ar painioti vaizduotės produkciją su realia patirtimi. Nekonstatuoti jokie psichikos sutrikimai, dėl kurių ji negalėtų duoti teisingų parodymų apie įvykį (t. 4, b. l. 31–38). Šių ekspertizės akto išvadų teisingumą pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino ekspertės Ž. Vilutienė ir D. Prižginė (t. 6, b. l. 82–84, 84–86).

Kaip nurodyta aukščiau aptartame teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte, tokias pačias aplinkybes apie jos atžvilgiu pavartotą seksualinę prievartą nukentėjusioji R. Č. nurodė ir globos namų ,,W.“ psichologei, atlikusiai nukentėjusiosios psichologinį vertinimą laikotarpiu nuo 2020 m. rugsėjo 7–9 d., t. y. dar prieš apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Vaiko, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvadoje buvo konstatuota, kad nuoseklus R. Č. pasakojimas apie turimas negatyvias intymias patirtis iš tėvo leidžia kelti pagrįstą prielaidą apie mergaitės galimai patirtą seksualinę prievartą (t. 2, b. l. 48–50).

Mažametės nukentėjusiosios R. Č. parodymus patvirtina ir kiti byloje esantys išvestiniai įrodymai, kuriuose esantys faktiniai duomenys sudaro vieningą loginę įrodymų grandinę. Nukentėjusiosios R. Č. mama liudytoja A. Č. parodė, kad R. (R. Č.) 2020 m. liepos 26 d., tuo metu, kai jos važiavo pas jos draugę J. D. į svečius, jai dar automobilyje pasakė, kad norės pasikalbėti. Kai atvažiavo pas J. D., mergaitė ją pasikvietė į vonios patalpas ir pasakė, kad tėtis prie jos lindo, kad jis lietė jos organus, o po to kišo daiktą jai į užpakalį. Dukra sakė, kad tėtis taip darė du ar tris kartus jų miegamajame, kai jos nebuvo namuose. Prieš kiek laiko jis jai taip darė, mergaitė negalėjo nurodyti. Šį jų pokalbį girdėjo ir jos draugė J. D. Nurodė, kad V. Č. nėra R. Č. biologinis tėvas – ją įsivaikino, kai R. Č. buvo dveji metai. Liudytojos tvirtinimu mergaitė anksčiau buvo visiškai uždara, tačiau dabar, emocine prasme, ji jau yra atviresnė – jos daugiau kalbasi (t. 2, b. l. 2–5; t. 6, b. l. 51–53). Kaip liudytoja apklausta J. D. taip pat patvirtino, jog A. Č. kartu su dukromis buvo jos namuose, kai prie jos priėjo R. ir pasakė, kad nori jai kai ką pasakyti. A. Č. ją nusivedė į vonios patalpą. Ji tik išgirdo, kai A. Č. suriko: „Kas lindo? Tėtis?“. Jai priėjus, A. Č. pasakė, kad prie R. lindo V. Č.. Tuomet R. pradėjo verkti ir nuėjo į kambarį. Ji priėjusi prie mergaitės pradėjo klausinėti. R. Č. atsakė, kad „tėtis jai į užpakaliuką kišo daiktą, kuris yra pas vyrus apačioje, ir kad tėtis prie jos lindo jų namuose“ (t. 2, b. l. 7–9; t. 6, b. l. 96–97). Liudytoja K. N. (R. Č. teta) taip pat patvirtino, kad grįžus R. iš mokyklos, ji paklausė, ar norėtų su ja pasikalbėti apie tai, kas vyksta. R. jai papasakojo, kad tėtis V. Č. ją pasikviesdavo į kambarį, kai namuose nieko nebūdavo, ir liepdavo jai nusirengti, po to pirštais liesdavo jos vaginą, glamonėdavo, kai viskas pasibaigdavo, R. nueidavo į savo kambarį. Kitą kartą tėtis su ja atliko tokius pat veiksmus. Paklausus, kodėl apie tai anksčiau nesakė, mergaitė jai atsakė, kad „tai buvo žaidimas – jai taip sakė tėtis V. Č., taip pat ir dėl to, jog bijojo“. Kalbėdama apie tai, R. verkė. Ji, grįžusi iš užsienio, pastebėjo, kad R. buvo nuliūdusi, bijo jai pasakyto žodžio (t. 1, b. l. 10–12; t. 6, b. l. 92–95). Liudytoja L. B. taip pat patvirtino, kad pusseserė R. jai yra sakiusi, kad V. Č. bandė įkišti jai į užpakalį savo lytinį organą (t. 1, b. l. 186–190; t. 6, b. l. 136–138).

Kaip teisingai nurodyta V. Č. apeliaciniame skunde, byloje yra duomenų, jog nukentėjusioji R. Č. ikiteisminio tyrimo pradžioje, t. y. po to, kai 2020 m. liepos mėn. papasakojo savo mamai A. Č. apie patirtą seksualinę prievartą, 2020 m. rugpjūčio mėn. apklausos metu mamai nurodytas aplinkybes paneigė, nurodydama, jog melavo ir apkalbėjo tėvą V. Č., dėl to 2020 m. rugpjūčio 18 d. buvo priimtas nutarimas nutraukti pradėtą ikiteisminį tyrimą V. Č. atžvilgiu (t. 1, b. l. 6). Iš bylos medžiagos matyti, kad netrukus po to R. Č., 2020 m. rugsėjo 7–9 d. būdama apgyvendinta globos namuose „W.“, psichologinių konsultacijų ir vaiko, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, tyrimo metu psichologei tvirtino patyrusi seksualinę tėvo prievartą, nurodydama, kad savo ankstesnį pasakojimą buvo pradėjusi neigti, nes taip liepė tėvas (t. 1, b. l. 3, t. 2, b. l. 48–50). Įvertinus gautą informaciją iš globos namų „W.“, 2020 m. rugsėjo 18 d. tarnybinio pranešimo pagrindu ikiteisminis tyrimas V. Č. atžvilgiu buvo pradėtas iš naujo (t. 1, b. l. 6, 42–44).

Apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjos R. Č. nurodė, kad po to, kai ji jau viską buvo papasakojusi mamai, tėtis, jiems kartu važiuojant pasiimti knygų į biblioteką, prašė jos apie tai niekam nepasakoti, kadangi nenorėjo prarasti šeimos, ir ji jam pažadėjo apie tai niekam nesakyti. Nurodė, kad ja tuo metu tikėjo tik pusseserė L. B., visi kiti vadino ją melage, todėl policijoje pasakė, kad apšmeižė tėtį. Liudytojai K. N. taip pat sakė, kad viską išsigalvojo, nes jai atsibodo, jog visi klausinėjo apie tai, kas įvyko (t. 1, b. l. 90–94). Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės metu R. Č. nurodė analogiškas parodymų pakeitimo priežastis – dėl to, kad tėtis prašė apie tai niekam nesakyti, nes nenorėjo prarasti šeimos, ir dėl to, kad iš pradžių niekas ja netikėjo. Detalizuodama parodymų pakeitimo priežastis R. Č. nurodė, kad pas vieną psichologę pasakė, kad tėtis lindo, pas kitą pasakė, jog to nebuvo, nes visi (tėčio mama A. G.) jai sakė pasakyti, kad taip nebuvo, ir viskas išsispręs, bet niekas neišsisprendė. Taip pat juto, kad mama ir teta K. N. nelabai ja tikėjo. Nurodė, kad ja tikėjo tik pusseserė L. B., nes yra sakiusi, kad ir jai taip panašiai buvo – tėtis V. Č. prie jos irgi lindo. Jai atrodė nesąžininga, kad ji sako tiesą, o tėtis meluoja, ir mama ja netiki. Šios aplinkybės teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte buvo įvertintos kaip galimai darytas kitų asmenų poveikis nukentėjusiajai, turėjęs įtakos tiriamosios (R. Č.) laikinai pozicijai neigiant patirtą seksualinę prievartą, pažymint, kad nuo patekimo į globos namus „W.“ momento, mergaitė grįžo prie pirminių nurodytų aplinkybių apie patirtą seksualinę prievartą ir šios pozicijos laikėsi toliau (t. 4, b. l. 31–38).

Taigi, priešingai nei teigiama V. Č. apeliaciniame skunde, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog nukentėjusios parodymų turinys apie patirtą seksualinę prievartą buvo suformuotas kitų asmenų pagalba, t. y. liudytojų A. Č., K. N., J. D. bei nukentėjusiosios L. B.. Priešingai, nukentėjusiosios R. Č. parodymais nustatyta, kad mažametės parodymams įtaką darė pats V. Č., prašydamas apie tai niekam nesakyti, bei suaugusiųjų, su kuriais gyveno, abejingumas ir palaikymo stoka po to, kai mažametė atvirai papasakojo apie V. Č. neteisėtus veiksmus. Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent šios priežastys lėmė laikiną faktinių aplinkybių apie patirtą seksualinę prievartą neigimą. Be to, liudytoja J. D. teisiamojo posėdžio metu pripažino, jog ikiteisminio tyrimo metu V. Č. buvo atvažiavęs pas ją į namus ir prašė apklausoje pasakyti, kad R. meluoja. Nurodė, kad pradžioje ji iš tikrųjų nelabai tikėjo R., todėl apklausiama ikiteisminio tyrimo metu yra nurodžiusi, jog mergaitė, būdama pas ją namuose, jai sakė, kad tėtis prie jos nelindo, nors R. Č. teigė priešingai, t. y. kad patyrė seksualinę tėvo prievartą (t. 2, b. l. 7–9; t. 6, b. l. 96–97). Liudytoja A. Č. taip pat patvirtino, kad kai dukra jai papasakojo, pradžioje ji labai išsigando ir ja nepatikėjo, kadangi gyveno su žmogumi, iš kurio nesitikėjo tokių veiksmų. Taip pat nurodė, kad grįžusi iš bibliotekos, kurioje ji buvo kartu su V. Č., R. Č. jai pasakė, kad „tėtis liepė jai nieko nepasakoti, nes nenori prarasti šeimos“. Paklausus, ką tai reiškia, R. Č. atsakė, kad „apie tai ji jau yra jai pasakojusi“ (t. 2, b. l. 2–5; t. 6, b. l. 51–53). Liudytoja K. N. teisiamojo posėdžio metu taip pat pažymėjo, kad jai vis nenustojus klausti, ar tikrai viskas taip buvo, R. Č. pokalbio pabaigoje pasakė, kad viską išsigalvojo, nors pradžioje atkakliai tvirtino, kad buvo taip, kaip ji pasakojo (t. 1, b. l. 10–12; t. 6, b. l. 92–95). Šios liudytojų nurodytos aplinkybės tik dar kartą patvirtina mažametės R. Č. parodymų teisingumą apie patirtą seksualinę prievartą ir neleidžia abejoti priežastimis, dėl kurių R. Č. buvo pradėjusi tai neigti.

Pažymėtina, kad visas abejones dėl nukentėjusiosios R. Č. bei liudytojų A. Č., K. N., J. D. parodymų teisingumo bei patikimumo pašalina ir elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokole užfiksuoti 2020 m. spalio 13 d. bei 2020 m. gruodžio 9 d. pokalbiai tarp liudytojų A. Č. ir J. D., kurių metu buvo detaliai aptartos R. Č. nurodytos aplinkybės dėl patirtos seksualinės prievartos. 2020 m. spalio 13 d. pokalbio metu J. D. teigė A. Č., kad „aš einu už teisybę, nei už V. (V. Č.), nei už ją. Prie ko čia aš turiu į V. pusę stot? Ji (R. Č.) man pati balkone sakė, kad per subinę...labai daug...“. Paklausus, kur dar, sako: „Į putytę“. Toliau tęsdama pokalbį A. Č. nurodo, kad „aš jos klausiau, atėjau į balkoną, kad niekas negirdėtų, ir sakau: „Pasakyk, saulute, kaip viskas įvyko?“, tada ji: „Teta, aš pasakiau nuo dūšios. Mane per subinę, per aną galą duodavo. Taip, virš dvejų metų. Paskutinis kartas buvo, kai mes išvažiavom į Šventąją“. J. D. paklausus, ar ji tikrai nemeluoja, mergaitė atsakė, kad „tikrai, teta, nemeluoju. Taip buvo“ ir nurodė, kad jai skaudėjo (t. 3, b. l. 35–38). 2020 m. gruodžio 9 d. pokalbio metu A. Č. pasakojo J. D., kad: „bandžiau R. vakar prigaut, kad, ta prasme, kameros buvo sudėtos, kad aš nunešiau viską į policiją, kad man parodė tas kameras ir kad nieko nebuvo. Kaip jinai, žinok, pradėjo verkti, kaip jinai ten ,,aš sakau teisybę. Tos kameros nieko nematė“, sakau R., aš su tavim gražiai šneku, ji pradėjo iš karto į ašaras: „Aš sakau teisybę, kad tu manim netiki“. Jai tada pasakiau, kad kaip aš galiu tavim, vaikeli, patikėti, kai tu šitaip prisimelavus?, jinai: „Aš teisybę tau sakiau. Tu netiki manim, netiki manim“, tada klausiau gal tave kas primokino, tik bijai pasakyti?, o ji „ne, manęs niekas neprimokino“. Sakau tikrai neprimokino, jinai sako: „tikrai neprimokino manęs“. Taip pat A. Č. J. D. nurodė: „Tai va, žiūrėsim kaip čia bus. Nežinau, kaip kitaip ją dar prigaut, kaip ją kitaip gąsdinti“ (t. 3, b. l. 78). Taigi, iš pokalbių turinio matyti, kad R. Č. tiek mamai, tiek mamos draugei J. D. nuosekliai teigė, kad buvo seksualiai prievartaujama V. Č. ir liudytojos ja netikėjo. R. Č. liudytojoms kartojamos frazės: „tikrai niekas manęs neprimokino“, „aš sakau teisybę“, „tu manim netiki“ bei „tos kameros nieko nematė“, sugretinus su mažametės parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjai, ne tik neleidžia abejoti nukentėjusios R. Č. parodymų teisingumu, bet ir paneigia V. Č. apeliacinio skunde nurodytą versiją apie bet kokią trečiųjų asmenų įtaką mažametės R. Č. atžvilgiu. Iš užfiksuotų pokalbių matyti, kad nė viena iš liudytojų R. Č. nenurodė, ką apklausų metu turi kalbėti mažametė, priešingai, liudytojos įvairiais būdais kvestionavo jau anksčiau R. Č. nurodytų aplinkybių teisingumą ir ja netikėjo.

Teisėjų kolegija, sugretinusi nukentėjusiosios R. Č., liudytojų A. Č., K. N., J. D. ir L. B. nurodytas aplinkybes, aptartų telefoninių pokalbių turinį, užfiksuotą elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokoluose, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-28/2021 duomenis bei Vaiko, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvados duomenis, neturi pagrindo abejoti nukentėjusiosios R. Č. parodymų patikimumu ir jų teisingumu. Nutenėjusiosios R. Č. parodymai dėl esminių aplinkybių, t. y. patirtos seksualinės prievartos, nekito viso baudžiamojo proceso metu. Nukentėjusioji R. Č. nuosekliai bei detaliai nurodė, kad ją seksualiai prievartavo jos tėvas V. Č. tuo metu, kai mama būdavo darbe, jų miegamajame ant lovos. R. Č. aiškiai atpasakojo su ja atliktų V. Č. veiksmų pobūdį bei dažnumą – mažametė R. Č. nuosekliai nurodė, kad tėtis 2–3 kartus prie jos lindo, t. y. rankomis lietė jos lytinius organus, liepė liesti ir masturbuoti jo lytinį organą (apklausos metu pavaizdavo rankos judesį aukštyn–žemyn), taip pat nurodė, kad jai atsiklaupus ant keturių (apklausų metu įvardijo pozą „kaip ropotojai“), ir liepdamas jai nejudėti, kišo savo lytinį organą jai į išangę. Nuosekliai tvirtino, kad dėl tėvo atliekamų veiksmų ji jautė skausmą išangėje, o patys veiksmai jai kėlė pasišlykštėjimą. Mažametė taip pat tiksliai nurodydavo ir tėvo buvimo vietą, pozą, judesius, jai tuo metu pasakytus žodžius, t. y. visą V. Č. neteisėtų veiksmų seką. Nurodė ir tai, kad tuo metu, kai jos ranka būdavo jo apatiniuose, jam išbėgdavo skystis. Teisėjų kolegija, įvertinusi mažametės parodymų nuoseklumą, jų išsamumą bei detalumą, nenustatė priežasčių, dėl kurių nebūtų galima tikėti R. Č. parodymais. Tokios priežastys taip pat nebuvo nustatytos ir teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės metu. Priešingai, ekspertizės akte pažymėta, kad mažametė negalėtų savarankiškai išsigalvoti byloje nagrinėjamų įvykių, net jei būtų anksčiau mačiusi seksualinio pobūdžio vaizdų (per televizorių ar telefone), kadangi R. Č. nesuprato ir vis dar nesuvokia su ja atliktų veiksmų esmės (nei pobūdžio, nei reikšmės). Tiek teismo psichologė I. B., tiek ekspertės D. Prižginė bei Ž. Vilutienė teisiamojo posėdžio metu iš esmės patvirtino tą patį, kad joms nekilo įtarimų, kad mergaitė galėjo būti išmokusi, ką sakyti, kadangi į užduotus klausimus atsakydavo nuosekliai, detaliai, vienodai (t. 6, b. l. 79–86). Kaip minėta, duomenų, jog tretieji asmenys būtų galėję daryti įtaką mažametės parodymų teisingumui, nėra. Priešingai, bylos medžiaga nustatyta, kad pradžioje mergaite jos artimieji netikėjo, todėl apeliacinio skundo argumentas apie trečiųjų asmenų įtaką mažametės parodymams atmetamas, kaip nepagrįstas. Pažymėtina, kad vien tik ta aplinkybė, jog nukentėjusioji yra mažametė, negali būti pagrindu netikėti jos parodymais, o kai kurie netikslumai ir nereikšmingi prieštaravimai jos parodymuose paaiškinami būtent nukentėjusiosios mažametyste ir, kaip minėta, nesuvokimu su ja atliktų veiksmų esmės. Nukentėjusiosios amžius bei byloje atliktos teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte užfiksuoti duomenys leidžia daryti išvadą, kad tokio nusikaltimo, kaip seksualinis prievartavimas, padarymu R. Č. nuteistojo V. Č. melagingai apkaltinti negalėjo. Todėl pirmosios instancijos teismas tiek nukentėjusios R. Č., tiek kitų asmenų aptartus parodymus pagrįstai pripažino tinkamais įrodymų šaltiniais, grindžiant V. Č. kaltę.

Pagal BK 150 straipsnio 4 dalį atsako tas, kas tenkino lytinę aistrą su mažamečiu prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Teismų praktikoje laikoma, kad lytinės aistros tenkinimas kitokio fizinio sąlyčio būdu paprastai pasireiškia dirginant ar masturbuojant vyro ar moters lytinius organus, kišant pirštus ar kitokius daiktus į kito asmens lytinius organus ar išeinamąją angą, intensyviai liečiant nukentėjusiojo lytinius organus ar priverčiant nukentėjusįjį liesti kaltininko lytinius organus, taip pat lytiniu organu liečiant kito žmogaus kūną ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-363/2009, Nr. 2K-50/2012, Nr. 2K-315/2014). Šio nusikaltimo (seksualinio prievartavimo) sudėtis yra formali ir jis laikomas baigtu nuo lytinės aistros tenkinimo pradžios nepriklausomai nuo to, ar kaltininkas patenkino lytinę aistrą, ar pajuto seksualinį pasitenkinimą arba malonumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamosiose byloje Nr. 2K-315/2014).

Teismų praktikoje pripažįstama, jog lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu, neturinčiu keturiolikos metų asmeniu, paprastai yra vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, išskyrus atvejus, kai nukentėjusysis, duodamas sutikimą tokiems veiksmams, pagal savo išsivystymą suvokė daromų su juo veiksmų esmę arba tie veiksmai įvyko mažamečio asmens (nukentėjusiojo) iniciatyva. Jei mažametis nesuvokia padaryto nusikaltimo aplinkybių, laikoma, kad kaltininkas pasinaudoja bejėgiška nukentėjusiojo būkle. Jei nukentėjusiajam nėra suėję keturiolikos metų, teismas, spręsdamas klausimą dėl bejėgiškos būklės požymio buvimo, turi įvertinti to asmens psichinę ir socialinę brandą ir tik tada padaryti išvadą, ar sutikimas yra sąmoningas ir duotas suvokiant su juo daromų veiksmų pobūdį ir esmę. Priešingu atveju, net ir esant formaliam asmens sutikimui, veika vertinama kaip padaryta prieš nukentėjusiojo valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-527/2011, Nr. 2K-349-696/2015, Nr. 2K-116-942/2016).

Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad nuteistasis V. Č., būdamas R. Č. tėvu, suprato, kad inkriminuotu laikotarpiu nuo 2018 m. iki 2019 m. rugsėjo 9 d. seksualiai prievartavo mažametę, gimusią (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ištirtų įrodymų visuma, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, kad V. Č., nurengęs mažametę nuogai ir paguldęs į lovą, nenustatytą skaičių kartų lietė pirštais R. Č. lytinius organus, taip pat liepė mažametei R. Č. liesti ir masturbuoti jo lytinį organą, paguldęs R. Č. ant pilvo, liepęs jai atsiklaupti, kišo savo lytinį organą nukentėjusiajai į išangę, tokiais savo tyčiniais veiksmais seksualiai prievartavo mažametę R. Č., tenkindamas savo lytinę aistrą analiniu ir kitokio fizinio sąlyčio būdu su mažamete R. Č. prieš jos valią. Duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie ankstyvą nukentėjusiosios lytinį subrendimą, padidintą susidomėjimą seksualiniais santykiais ar galbūt rodytą iniciatyvą tokiems santykiams, byloje nėra. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte konstatuota, kad R. Č. manė, jog tai yra žaidimas, t. y. nesuvokė ir vis dar nesuvokia jos atžvilgiu atliktų nuteistojo veiksmų esmės (nei pobūdžio, nei reikšmės), o gebėjimą adekvačiai priešintis V. Č. sunkino tai, jog jis yra šeimos narys – suaugęs asmuo, nuo kurio mergaitė buvo priklausoma (t. 4, b. l. 31–38). Taigi, byloje surinktų ir aptartų įrodymų viseto analizė leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusioji R. Č. dėl mažametystės nesuprato su ja atliekamų veiksmų pobūdžio ir reikšmės, dėl to negalėjo jiems adekvačiai pasipriešinti, o nuteistasis V. Č., būdamas (duomenys neskelbtini) metų amžiaus vyras, kiekvieną kartą tenkindamas savo lytinę aistrą analiniu ir kitokiu fizinio sąlyčio būdu, suprato, kad tai daro prieš nukentėjusiosios valią, pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystės nukentėjusiosios būkle, t. y. kiekvieną kartą, tenkindamas lytinę aistrą su nukentėjusiąja, V. Č. veikė tiesiogine tyčia.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bei kvalifikavo nuteistojo V. Č. veiksmus pagal BK 150 straipsnio 4 dalį ir baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

Dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 150 straipsnio 3 dalyje (dėl nepilnametės L. B. seksualinio prievartavimo automobilyje bei namuose)

Apeliaciniame skunde V. Č. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas jį nepagrįstai nuteisė dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 150 straipsnio 3 dalyje, nes nukentėjusiosios L. B. niekada seksualiai neprievartavo. Nukentėjusioji jį apkalba, kadangi jie kartu gyveno viename bute ir tarp jų dažnai kildavo konfliktai dėl to, kad pastaroji palikdavo netvarkingas bendro naudojimo patalpas, nereaguodavo į jo pastabas susitvarkyti, atsikalbinėdavo. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamojoje byloje ištirtų įrodymų visumą, su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nuteistasis V. Č. nusikalstamų veikų padarymo metu gyveno tame pačiame keturių kambarių bute kartu su nukentėjusiosiomis L. B. ir R. Č., sutuoktine A. Č., biologine savo dukra D. Č., liudytojomis J. B., K. N. bei nuteistuoju G. P.. Visi asmenys vienas kitą gerai pažinojo, bendrai švęsdavo šventes.

Viso baudžiamojo proceso metu nuteistasis V. Č. neigė kaltę ir bet kokius seksualinio pobūdžio veiksmus nukentėjusios L. B. atžvilgiu. Apklausiamas dėl pirmosios nusikalstamos veikos, vykusios automobilyje, nuteistasis V. Č. patvirtino tik tai, kad 2020 m. balandžio 17 d. apie 22.00 val., būdami G. P. automobilyje ,,Volkswagen Passat“, aikštelėje prie namų, kartu su G. P., nepilnamete L. B. bei jos drauge mažamete J. M. vartojo alkoholinius gėrimus – pradžioje gėrė degtinę, vėliau alų. Nurodė, kad išgertuvių metu merginos sėdėjo automobilio gale, o jis su G. P. – automobilio priekyje. Pabrėžė, kad tą vakarą nei jis, nei G. P. iš automobilio nebuvo išlipę, merginos, baigusios gerti, apie 23.50 val. išlipo iš automobilio ir nuėjo namo. Jis su G. P. dar truputį pabuvo, namo grįžo apie 00.00 val. ir iš karto nuėjo miegoti. Nurodė, jog L. B. galėjo pasirodyti, kad jis lietė jos lytinius organus, kadangi R. Č. gimtadienio metu, kuris vyko tą pačią dieną namuose, netyčia, kai jie dūko, per drabužius palietė L. B. krūtinę, tačiau automobilyje jos nelietė (t. 5, b. l. 39–41). Dėl antrosios nusikalstamos veikos, vykusios bute (nuteistojo kambaryje), V. Č. parodė, kad būdavo atvejų, kai su L. B. susirašydavo žinutėmis ir L. B. jo paprašydavo nupirkti elektroninių cigarečių, tačiau cigaretes pirkdavo už nukentėjusiosios pinigus, nieko už tai neprašydavęs mainais. Tačiau patvirtino, jog tarp jo ir G. P. buvo pokalbis apie tai, kad jis neva tai netinkamai lindo prie L. B. (t. 5, b. l. 30–32, 39–41; t. 6, b. l. 97–100). Teisėjų kolegija šiuos nuteistojo V. Č. parodymus bei apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kad nukentėjusioji L. B. jį apkalba dėl buitinio pobūdžio nesutarimų, vertina kaip gynybinę poziciją, kadangi V. Č. parodymai prieštarauja kitiems įrodymams ir nustatytoms faktinėms aplinkybėms byloje.

Visų pirma, nuteistojo V. Č. nurodytą įvykio versiją, jog jis jokių nusikalstamų veiksmų L. B. atžvilgiu neatliko, paneigia tiesioginiai įrodymai – nukentėjusiosios nepilnametės L. B. parodymai, taip pat išvestiniai įrodymai – nukentėjusiųjų J. M. ir R. Č., liudytojų K. N., L. B. bei nuteistojo G. P. parodymai, taip pat teismo psichologės bei eksperčių paaiškinimai ir kiti netiesiogiai rašytiniai įrodymai: teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas, telefoniniai pokalbiai. Taigi, teisėjų kolegija vertina, jog apeliacinio skundo teiginys, kad nuteistojo V. Č. kaltė, priimant jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, buvo grindžiama tik nukentėjusiosios L. B. parodymais, yra visiškai nepagrįstas.

Kaip minėta, bylų, kuriose nagrinėjami nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, specifika yra ta, jog paprastai tiesioginių įrodymų, išskyrus paties nukentėjusiojo parodymus, nebūna, ir pagrindinis įrodymų šaltinis yra būtent nukentėjusiojo parodymai. Nagrinėjamu atveju, nukentėjusiosios L. B. parodymai, kaip įrodymų šaltinis, nekelia abejonių dėl teisėtumo – nepilnametė nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausiama nepažeidžiant BPK 186 straipsnio nuostatų, jos parodymai užfiksuoti tinkamai bei, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 2 dalies nuostatomis, buvo perskaityti pirmosios instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu (t. 6, b. l. 65–68). Nuteistojo V. Č. apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl nukentėjusiosios L. B. parodymų, kaip įrodymų šaltinio, patikimumo.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji L. B., 2020 m. gruodžio 3 d. apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjos, parodė, kad 2020 m. balandžio 17 d., t. y. po pusseserės R. Č. gimtadienio, V. Č. ją ir jos draugę J. M. pakvietė ateiti iki G. P. automobilio. Kai jos atėjo, V. Č. su G. P. pradėjo jas girdyti „šnapsu“. Nurodė, kad pradžioje ji su J. M. sėdėjo automobilio gale, po to, neprisimena kaip, bet atsirado automobilio priekyje, dar vėliau V. Č. automobilio gale. Patvirtino, kad visą tą laiką V. Č. lindo jai po rūbais, pirštais lietė jos krūtinę, kitas intymias vietas, taip pat pirštus buvo sukišęs ir į lytinius organus, dėl to ji jautė skausmą. Sakė jam, kad jai tai nepatinka, bandė paimti už rankos, tačiau jis vis tiek ją lietė. Kur tuo metu buvo jos draugė J. M. ir G. P., neprisiminė. Pamena, kad būnant automobilyje ją supykino ir V. Č. pasakė, jog ji eina namo. Taip pat nurodė, kad po to karto automobilyje, buvo dar du ar trys kartai, kai V. Č. prie jos lindo. Patvirtino, kad balandžio mėn. paprašius V. Č. nupirkti elektroninio skysčio cigaretėms, jis liepė jai ateiti į jo kambarį. Jai atėjus, liepė atsisėsti ant lovos, tada, kaip ir automobilyje, jis pradėjo liesti jos krūtinę, pirštus buvo sukišęs ir į lytinius organus. Ji bandė priešintis sakydama, kad jai nepatinka, tačiau jis vis tiek tęsė. Apie tai, kas įvyko automobilyje ir namuose, ji pasakė tik draugei J. M., nors V. Č. apie tai jos prašė niekam nesakyti. Pusseserei R. Č. pradėjus pasakoti, kad jos tėtis prie jos lenda, prisipažino, kad V. Č. taip pat lindo ir prie jos. Nukentėjusioji L. B. patvirtino ir tai, jog buvo prašiusi G. P. pakalbėti su V. Č., kad pastarasis prie jos nebelįstų. Po to, kai G. P. su juo pakalbėjo, V. Č. daugiau prie jos nelindo (t. 1, b. l. 186–190). Nors pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji L. B. buvo apklausiama tik dėl nukentėjusiosios J. M. išžaginimo epizodo, tačiau ji patvirtino ir savo ankstesnius parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjai, nurodydama, kad 2020 m. gruodžio 3 d. apklausos metu ji sakė tiesą (t. 6, b. l. 135–138).

Iš esmės analogiškas aplinkybes apie V. Č. su ja atliktus veiksmus nukentėjusioji L. B. nurodė teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės metu. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-54/2021 nurodyta, kad ekspertėms L. B. pakartojo ikiteisminio tyrimo teisėjai duotų parodymų esmę – patvirtino, jog V. Č. pirmą kartą prie jos lindo automobilyje, kai jai buvo (duomenys neskelbtini) metų, tą kartą ji jautėsi stipriai apgirtusi. Vienu metu V. Č. ją nusivedė į savo automobilį, būnant ten jis kišo savo rankas jai po rūbais, lietė jos lytinius organus. Po to įvykio automobilyje buvo dar keli kartai, kai V. Č. prie jos lindo namuose, taip pat paprašius jo nupirkti elektroninio skysčio cigaretėms, V. Č. liepė jai sėstis, tada lindo prie krūtinės, lytinių organų. Jis vis tiek prie jos lindo, nors ji jam sakė „ne“, ir nieko tada negalėjo padaryti, nes jis buvo už ją vyresnis. Kai jis lindo prie jos, jai buvo nejauku, bet apie tai niekam nesakė – nedrįso. Ji tik paprašė G. P. pakalbėti su V. Č., kad pastarasis nebelįstų. Nurodė, kad jai V. Č. yra šlykštus, negali į jį žiūrėti. Ekspertizės akte taip pat konstatuota, kad L. B. žinios apie su ja galimai atliktų veiksmų reikšmę yra paviršutiniškos, netikslios – jos atitinka jai nustatytą nežymų protinį atsilikimą, mąstymo konkretumą ir silpną refleksiją. Pateiktas pavyzdys, jog, nukentėjusiosios suvokimu, išprievartavimas yra tada, kai yra akivaizdus fizinės jėgos panaudojimas ir reali grėsmė gyvybei („Prievartauja kai išveža į mišką, nužudo“), bei nurodyta, kad L. B. yra sunkiau suprasti subtilesnius seksualinio išnaudojimo veiksnius, pavyzdžiui, prašymą atlikti seksualinio pobūdžio veiksmus už materialų atlygį, įkalbinėjimą ir aktyvesnį lindimą, kuomet nėra tiesiogiai grasinama ar fiziškai verčiama (t. 4, b. l. 131–137).

Iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto matyti, kad nors L. B. ekspertizės metu konstatuotas nežymus protinis atsilikimas, tačiau nenustatyti tokie kalbos, dėmesio, atminties ir mąstymo ypatumai, dėl kurių ji negalėtų teisingai suvokti konkrečių faktinių bylai reikšmingų aplinkybių, jų įsiminti ir atgaminti apklausų metu. Ekspertizės metu nebuvo nustatytos priežastys (taip pat ir kitų asmenų poveikis), dėl kurių nebūtų galima tikėti ir remtis L. B. parodymais, kuriuos ji davė ikiteisminio tyrimo teisėjai. Padidintas polinkis fantazuoti (painioti vaizduotės produkciją su realia patirtimi) ir pasiduoti kitų įtaigai, siekiant iškreipti jos parodymus, L. B. taip pat nenustatyti. Ekspertizės akte pažymėta, kad neigiamos pasekmės jos psichikos būklei išryškės ateityje, kai ji pradės tai suprasti, kadangi nagrinėjamų įvykių metu L. B. ribotai suprato V. Č. veiksmų reikšmę (t. 4, b. l. 131–137). Šių ekspertizės akto išvadų teisingumą pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino ekspertės Ž. Vilutienė ir D. Prižginė (t. 6, b. l. 82–84, 84–86).

Nepilnametės nukentėjusiosios L. B. parodymus patvirtina ir kiti byloje esantys netiesioginiai įrodymai, kurie sudaro nuoseklų įrodomąjį pagrindą (grandinę), patvirtinantį kaltinime nurodytas aplinkybes. Nukentėjusioji J. M., 2020 m. gruodžio 3 d. apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjos, nurodė, kad atšventę R. Č. gimtadienį, automobilyje kartu su V. Č., G. P. bei L. B. vartojo alkoholinius gėrimus, baigus gerti degtinę V. Č. nusivedė L. B. į savo automobilį, nors L. B. nenorėjo. Ką jie ten darė, ji nematė, tačiau grįžusi namo L. B. jai pasakė, kad V. Č. automobilyje prie jos priekabiavo, t. y. lindo prie jos krūtinės, ją masturbavo ir kišo pirštus prie jos lytinių organų. J. M. patvirtino ir tai, kad L. B. jai pasakojo, jog V. Č. po R. Č. gimtadienio prie jos priekabiavo toliau, bandė ją pamasturbuoti. Iš esmės analogiškas aplinkybes nukentėjusioji J. M. nurodė ir 2021 m. gegužės 26 d. papildomai apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjos, patvirtindama, kad L. B., grįžusi iš V. Č. kambario, atrodė susinervinusi, supykusi ir tada jai papasakojo, jog V. Č. ją masturbavo ir kišo pirštus į lytinius organus (t. 1, b. l. 127–131, 144–146). Nuteistasis G. P. tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu taip pat patvirtino, kad jie visi keturi būdami automobilyje vartojo alkoholinius gėrimus, o jam išlipus parūkyti, V. Č. pasakė: „Mes einam biškį iki mašinos“ ir kartu su L. B. nuėjo iki V. Č. automobilio, tada jis persėdo į automobilio galą, kur sėdėjo J. M.. Matė, kaip eidamas V. Č. per liemenį ar pečius buvo apsikabinęs L. B.. G. P. patvirtino ir tai, kad jis, L. B. prašymu, yra kalbėjęs su V. Č., jog jis prie jos daugiau nelįstų (t. 5, b. l. 106–109; t. 6, b. l. 123–129). Nukentėjusioji R. Č. ikiteisminio tyrimo teisėjai taip pat teigė, kad po to, kai pasakė L. B., jog jos tėtis prie jos lenda, jos pusseserė L. B. jai prisipažino, kad V. Č. prie jos lindo irgi panašiai (t. 1, b. l. 90–97). Liudytoja J. B. parodė, kad dukra jai prisipažino, jog V. Č. pirštais lietė jos lytinius organus automobilyje ir jų namuose, po to, kai R. Č. pradėjo kalbėti apie patirtą seksualinę tėvo prievartą. Nors ji bandė klausinėti daugiau detalių, tačiau L. B. apie tai su ja nenorėjo šnekėti (t. 2, b. l. 19–20; t. 6, b. l. 95–96). Liudytoja K. N., apklausiama pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, nurodė, kad jai susirašinėjant su J. M., pastaroji patvirtino, jog L. B. buvo paliesta V. Č. (t. 6, b. l. 92–95).

Minėtus liudytojos K. N. bei nukentėjusiosios J. M. parodymus patvirtina K. N. pateiktos susirašinėjimo per socialinius tinklus „Messenger“ su „J. M.“ (J. M.) nuotraukos, iš kurių matyti, kad liudytojai K. N. parašius: „Atsiprašau labai, kad mergaitės jums teko tai patirti“. J. M. atrašė: „Labas, uoi buvo daug dalykų čia. Viskas prasidėjo nuo R. ar D. (D. Č.) gimtadienio...“ Susirašinėjimo metu J. M. nurodė, kad tą kartą „vyras (manytina, kad turėjo būti žodis V.) nusivedė L. į kitą mašiną, o mane paliko su G. (G. P.), tada aš tiesiog išėjau ir paklausiau V., kur L.. Jis pasakė, kad nuėjo namo ir aš nubėgau“. Susirašinėjimas baigėsi K. N. paklausus: „tu, saule, gali kalbėti?“ (t. 3, b. l. 119–120). Iš 2020 m. lapkričio 16 d. kitų objektų apžiūros protokolo matyti, jog buvo apžiūrėta K. N. pateikta skaitmeninė garso įrašo kopija, kurioje užfiksuotas pokalbis tarp K. N. ir J. M.. K. N. paklausus: „Kas ten buvo?“, J. M. pokalbio metu nurodė, kad „kadangi L. rūko elektronines cigaretes, V. Č. jai pasakė, kad jeigu reikės, tai man parašyk, kai L. jam parašė, jisai tipo duok man, nu, tipo pamasturbuoti ten tau ir tada galėsiu nupirkti. Jinai nuėjo į kitą kambarį, o aš sėdėjau salione. L. grįžo už 15 min. ir po to ėjo pirkti jai skystį. Sakė, kad jai buvo nelabai malonu“ (t. 3, b. l. 126–128).

Nukentėjusiosios L. B. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjai, patikimumu bei ekspertėms nurodytų aplinkybių teisingumu neleidžia abejoti ir tai, kad 2020 m. spalio 20 d. ikiteisminio tyrimo pareigūno apklausta kaip liudytoja dėl R. Č. seksualinio prievartavimo epizodo, L. B. nurodė, kad R. Č. gimtadienio metu tarp jos ir V. Č. nieko nebuvo (t. 1, b. l. 171–172). Visų pirma, L. B., 2020 m. gruodžio 3 d. duodama parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjai, pati paneigė šias aplinkybes, išsamiai nurodydama jos atžvilgiu V. Č. atliktus veiksmus (t. 1, b. l. 186–190), o teismo psichiatrijos ir teismo psichologijos ekspertizės metu L. B. ne tik atkartojo ikiteisminio tyrimo teisėjai duotų parodymų esmines aplinkybes, bet ir detalizavo savo parodymų pakeitimo priežastis, nurodydama, kad „kai daviau pirminius parodymus, aš bijojau pasakyti tiesą, nedrįsau, bijojau, kad nesąmonės po to prasidės“ (t. 4, b. l. 131–137). Liudytoja J. B. taip pat patvirtino, kad dukra anksčiau apie tai jai nieko nesakė, nes nenorėjo, kad ją kviestų į policiją ir klausinėtų apie šiuos įvykius. Be to, L. B., apklausiama pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu jau būdama (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, patvirtino savo ankstesnius parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjai, nurodydama, kad 2020 m. gruodžio 3 d. apklausos metu ji sakė tiesą ir nieko daugiau nenorinti papildyti (t. 6, b. l. 135–138).

Tai, kad 2020 m. spalio 20 d. apklausos metu ikiteisminio tyrimo pareigūnui L. B. sakė netiesą (melavo), patvirtina ir elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokole užfiksuoti tos pačios dienos pokalbiai tarp jos ir liudytojos A. Č., kurių metu buvo aptarta būtent 2020 m. spalio 20 d. apklausa. Iš 2020 m. spalio 20 d. 10.38 val. užfiksuoto pakalbio matyti, kad L. B. nurodo A. Č., kad ją jau išleido ir paėmė jos telefoną apžiūrai. A. Č. paklausus: „O tai tikiuosi nepripasakojai to, ko nereikia?, L. B. atsakė: „Nu, ne, aš viską sakiau netiesą. Aš viską melavau. Klausė, ar R. galėtų meluot, sakiau, kad galėtų“. A. Č. paklausus: „O telefone ištrynus viską?“, L. B. atsakė, kad „iš messengerio jo, bet senam telefone daugiausia įrodymų yra negu šitam naujam“. Iš šiek tiek vėlesnio, t. y. 2020 m. spalio 20 d. 12.34 val. užfiksuoto pakalbio matyti, kad A. Č. teiraujasi L. B., ar skambino G. (G. P.), L. B. atsako, kad taip. A. Č. paklausus: „o paaiškino, ką ten kalbėt?, L. B. atsako: „jo“. A. Č.: „Aišku tada, nepyk.“, L. B. pratęsia mintį: „Pasakė tipo, kad jisai sakytų, kad jis nebuvo R. gimtadieny ir t. t., nes jisai būtų prasitaręs apie gimtadienį“. A. Č. pokalbio metu nurodo, ką yra sakiusi G. P.: „sakau, nepasimesk. Jeigu ką klausinės apie L. (L. B.), sakau, nieko nešnekėk ir sakau, kai apie R. klausinės, tai sakau sakyk policijai tiesiai šviesiai, kaip jinai elgiasi, R.“ (t. 3, b. l. 33–43). Taigi, iš L. B. 2020 m. spalio 20 d. apklausos protokolo turinio matyti, kad L. B. apklausa buvo pradėta 8.51 val., baigta 9.30 val. Liudytojos A. Č. pirmas skambutis nukentėjusiajai L. B. fiksuotas tą pačią dieną iš karto po apklausos, t. y. 2020 m. spalio 20 d. 10.38 val., antras – po beveik dviejų valandų – 12.34 val. Sugretinus 2020 m. spalio 20 d. apklausos pas ikiteisminio tyrimo pareigūną metu užfiksuotus duomenis su elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokole užfiksuotais pokalbiais matyti, kad L. B. telefoninio pokalbio metu liudytojai A. Č. pripažino, kad apklausos metu sakė netiesią, melavo. Taip pat A. Č. frazė „Aišku tada, nepyk“ bei nurodymas G. P. apklausų metu nieko nekalbėti apie L. B. tik patvirtina vėlesnių nukentėjusiosios L. B. apklausų metu nurodytų aplinkybių teisingumą. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad liudytoja A. Č. ikiteisminio tyrimo pradžioje netikėjo savo dukros R. Č. nurodytomis aplinkybėmis apie jos patirtą seksualinį tėvo V. Č. prievartavimą, todėl iš aptartų pokalbių matyti, kad A. Č. norėjo, jog tiek G. P., tiek L. B. apklausų metu nieko nesakytų ir apie V. Č. veiksmus L. B. atžvilgiu. Šią išvadą patvirtina ankstesnis, t. y. 2020 m. spalio 13 d. pokalbis tarp A. Č. ir V. Č., kurio metu liudytoja A. Č. nuteistajam V. Č. teigia: „Tu supranti, jeigu J. (J. B.) ar L. (L. B.) nuėjus pasakytų, ta prasme, teisybę dėl L., ane? Tai jiems būtų kabliukas.... Sakytų jeigu tu prie L. išdrįsai lįsti, tai gal ir prie R.. Viskas“. V. Č. atsakė, kad „prie dukros niekada gyvenime“. Šių užfiksuotų pokalbių turinys bei A. Č. frazės, o taip pat ir paties V. Č. gynimasis tik dėl R. Č. seksualinio prievartavimo leidžia pagrįstai spręsti, kad liudytojai A. Č. jau anksčiau buvo žinomi V. Č. veiksmai, atlikti nukentėjusiosios L. B. atžvilgiu, o prieš tai aptartas jos pokalbis su V. Č. tik patvirtina, jog L. B., kaip ir nukentėjusioji R. Č., duodama parodymus pirmosios apklausos metu, buvo paveikta jos supančios aplinkos, dėl to neigė bet kokius V. Č. veiksmus, atliktus jos atžvilgiu. Aptartų pokalbių turinys, juos vertinant kartu su kitais baudžiamosios bylos duomenimis, teisėjų kolegijai neleidžia abejoti L. B. nurodytomis parodymų pakeitimo priežastimis, o kartu ir jos parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjai, teisingumu. Pažymėtina, kad vėlesnių apklausų metu L. B. parodymų nekeitė ir nuosekliai nurodė V. Č. su ja atliktus veiksmus, todėl darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, grįsdamas V. Č. kaltę, pagrįstai nesirėmė 2020 m. spalio 20 d. L. B. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnui.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, kad nukentėjusiosios L. B. parodymai yra neteisingi, nepatikimi, prieštaraujantys teismo nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms. Nutenėjusiosios vėlesni parodymai dėl esminių aplinkybių, t. y. patirtos seksualinės prievartos, nekito viso baudžiamojo proceso metu. Nukentėjusioji L. B. nuosekliai tvirtino, kad ją seksualiai prievartavo V. Č. Nurodė, kad pirmą kartą, jai būnant apsvaigus nuo alkoholio, nuteistasis ją nusivedė į savo automobilį ir ten lindo jai po rūbais, pirštais lietė jos krūtinę, kitas intymias vietas, taip pat pirštus buvo sukišęs ir į lytinius organus, dėl to ji jautė skausmą. Tai, kad L. B. kartu su V. Č. buvo išlipusi iš automobilio, patvirtino tiek J. M., tiek G. P.. J. M., be kita ko, nurodė ir tai, kad L. B. niekur nenorėjo eiti, tačiau V. Č. ją vis tiek išsivedė, o G. P. matė, kaip pastarasis, eidamas link savo automobilio, buvo ją apsikabinęs. Taigi, šios aplinkybės ne tik patvirtina L. B. nurodytas aplinkybes, bet ir paneigia V. Č. parodymus apie tai, kad jis tą vakarą iš G. P. automobilio nebuvo išlipęs ir visą laiką sėdėjo automobilio priekyje. Be to, J. M. patvirtino ir tai, kad grįžus namo, t. y. iš karto po įvykio, L. B. jai pasakojo, jog V. Č. automobilyje lindo prie jos krūtinės, ją masturbavo ir kišo pirštus prie jos lytinių organų. Taigi, J. M., duodama parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjai, nurodė tokius pačius V. Č. veiksmus, kuriuos apklausų metu buvo nurodžiusi ir L. B.. Nukentėjusioji L. B. taip pat viso baudžiamojo proceso metu teigė, kad po to karto automobilyje V. Č. prie jos lindo dar kelis kartus namuose, o jai paprašius skysčio elektroninėms cigaretėms, liepė ateiti į jo kambarį, atsisėsti ant lovos ir ten atliko tokius pat veiksmus, kaip ir automobilyje – lietė krūtinę, lytinius organus ir kišo pirštus į jos lytinius organus. Nuteistojo V. Č. nurodytą aplinkybę, jog L. B. jis elektroninėms cigaretėms skirtą skystį pirko atlygintinai už pinigus, paneigia aptartas liudytojos K. N. ir J. M. pokalbis, kurio metu J. M. aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad L. B. paprašius nupirkti skysčio, V. Č. jai liepė ateiti į kambarį, iš kurio L. B. grįžo po 15 min., po to V. Č. ėjo pirkti skysčio, o L. B. jai pasakė, kad buvo nemalonu. Šį pokalbį patvirtina nukentėjusiosios J. M. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjai, kurių metu ji nurodė, kad L. B., grįžusi iš V. Č. kambario, jai atrodė susinervinusi, supykusi ir jai papasakojo, jog V. Č. ją masturbavo ir kišo pirštus į lytinius organus. Taigi, sugretinus aptartą pokalbio turinį, J. M. parodymus su L. B. parodymais, spręstina, kad nukentėjusiajai L. B. paprašius nupirkti skysčio elektroninėms cigaretėms ir jai būnant V. Č. kambaryje, buvo atliekami jos parodymuose nurodyti veiksmai. Be to, J. M., duodama parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjai, nurodė ir tai, jog L. B. jai yra sakiusi, kad po R. Č. gimtadienio, V. Č. prie jos priekabiavo toliau. Teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių būtų galima abejoti proceso dalyvių paliudytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų teisingumu, tokių aplinkybių nenurodė ir nuteistasis V. Č. Todėl pirmosios instancijos teismas tiek nukentėjusios L. B., tiek kitų asmenų aptartus parodymus pagrįstai pripažino tinkamais įrodymų šaltiniais, grindžiant V. Č. kaltę, kadangi minėtais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai patvirtina tiesioginius įrodymus, t. y. nukentėjusiosios L. B. parodymus.

Kaip minėta, teisėjų kolegija, įvertinusi nepilnametės L. B. parodymų nuoseklumą, nenustatė priežasčių, dėl kurių nebūtų galima tikėti L. B. parodymais. Tokios priežastys taip pat nebuvo nustatytos ir teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės metu. Tiek teismo psichologė I. B., tiek ekspertės D. Prižginė bei Ž. Vilutienė pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu iš esmės nurodė tą patį, jog nepilnametės L. B. nurodyti faktai joms nekėlė abejonių, kad tokie veiksmai apskritai negalėjo su ja būti atliekami, kadangi tiek pojūtis, tiek nukentėjusios emocinė būklė tai rodė – L. B. tyrimo metu įvardijo, kad kai ją liesdavo, jai buvo šlykštu, o kalbėdama apie pirštų įsiskverbimą, apklausos metu ji suraukė antakius, nurodė, jog jautė skausmą (t. 6, b. l. 79–86). Pasak psichologės I. B., tokios emocijos nebus iššauktos, jeigu vaikas to nebūtų patyręs (t. 6, b. l. 79). Nukentėjusiosios amžius (įvykių metu nukentėjusiajai buvo tik (duomenys neskeltbini) metų) bei byloje atliktos teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte užfiksuoti duomenys leidžia daryti išvadą, kad tokio nusikaltimo, kaip seksualinis prievartavimas, padarymu L. B. nuteistojo V. Č. melagingai apkaltinti negalėjo. Pažymėtina, kad nukentėjusioji L. B. nė vienos apklausos metu nenurodė, kad ji būtų pykusi ant V. Č. ar būtų su juo nesutarusi. To, jog nukentėjusiosios ir V. Č. santykiai būtų buvę konfliktiniai ar įtempti, nenurodė nei jos draugė J. M., nei kiti tame pačiame bute gyvenę asmenys. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nukentėjusioji L. B. pradėjo kalbėti apie patirtą seksualinę prievartą tik po to, kai R. Č. teismo psichologei, o vėliau ir ikiteisminio tyrimo teisėjai nurodė, jog jos tėtis lindo ir prie jos pusseserės L. B.. Iki to laiko L. B. apie patirtą seksualinę prievartą buvo pasakiusi tik draugei J. M.. Be to, delsimas pasakyti, vadovaujantis teismo psichologijos, teismo ekspertizės aktu, buvo nulemtas jos asmeninių savybių, nustatyto nežymaus protinio atsilikimo. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, apeliacinio skundo argumentus apie nukentėjusiosios L. B. siekį apkalbėti nuteistąjį V. Č. atmeta kaip nepagrįstus.

Pagal BK 150 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas tenkino lytinę aistrą su žmogumi prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Šio straipsnio pirmoje dalyje numatytų veiksmų atlikimas nepilnamečio asmens atžvilgiu yra nusikaltimą kvalifikuojanti aplinkybė ir atitinka BK 150 straipsnio 3 dalies dispoziciją. Objektyviai seksualinis prievartavimas pasireiškia neteisėtu (prieš asmens valią) lytinės aistros tenkinimu su nepilnamečiu nukentėjusiuoju pirmiau nurodytais būdais. Kaip minėta, teismų praktikoje laikoma, kad lytinės aistros tenkinimas kitokio fizinio sąlyčio būdu paprastai pasireiškia dirginant ar masturbuojant vyro ar moters lytinius organus, kišant pirštus ar kitokius daiktus į kito asmens lytinius organus ar išeinamąją angą, intensyviai liečiant nukentėjusiojo lytinius organus ar priverčiant nukentėjusįjį liesti kaltininko lytinius organus, taip pat lytiniu organu liečiant kito žmogaus kūną ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-363/2009, 2K-50/2012, 2K-315/2014). Esminis seksualinio prievartavimo požymis, skiriantis jį nuo nenusikalstamų veikų, yra tas, kad lytiškai santykiaujama prieš nukentėjusio asmens valią ir kaltininkas tą suvokia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-50-511/2022). Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad jei nukentėjusiojo bejėgiška būklė atsiranda dėl tikslingų kaltininko veiksmų (pavyzdžiui, nukentėjusysis buvo kaltininko nugirdytas alkoholiu), asmens veika kvalifikuojama kaip seksualinis prievartavimas pagal požymį „kitaip atimdamas galimybę priešintis“‏‏ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-174-719/2021).

Teismų praktikoje kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-253-693/2017, Nr. 2K-244-303/2018, Nr. 2K-132-942/2021, Nr. 2K-50-511/2022).‏‏‎

Nagrinėjamu atveju nekyla abejonių, kad nuteistasis V. Č., gyvendamas tame pačiame bute su L. B., žinojo, jog nagrinėjimų įvykių metu nukentėjusioji L. B. buvo nepilnametė. To neginčija ir V. Č.. Kaip minėta anksčiau, aptartų įrodymų visuma buvo paneigta nuteistojo V. Č. versija, jog jis apskritai nelietė L. B. ir neatliko su ja jokių seksualinio pobūdžio veiksmų. Pirmosios nusikalstamos veikos atveju nustatyta, kad L. B. prieš seksualinę prievartą V. Č. buvo apsvaiginta alkoholiu – degtine, po ko V. Č., pasinaudodamas jos būkle dėl apsvaigimo, kuri atsirado dėl tikslingų jo veiksmų, būdamas savo automobilyje lietė rankomis L. B. krūtinę bei lytinius organus, kišo pirštus į jos lytinius organus, t. y. šiais veiksmais, kitaip atimdamas galimybę priešintis, V. Č. tenkino savo lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu prieš nukentėjusiosios valią. Antrosios nusikalstamos veikos atveju nustatyta, kad nuteistasis V. Č., turėdamas tikslą tenkinti lytinę aistrą su L. B., pažadėjęs jai už tai nupirkti elektroninių cigarečių skysčio, liepė L. B. ateiti pas jį į kambarį, atsisėsti ant lovos ir lietė rankomis nepilnametės L. B. krūtinę bei lytinius organus, kišo pirštus į jos lytinius organus, tokiais veiksmais, kitaip atimdamas galimybę priešintis, tenkino savo lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu su nepilnamete L. B. prieš jos valią.

Tai, kad seksualinės prievartos veiksmai kiekvieną kartą buvo atliekami prieš nukentėjusiosios L. B. valią ir šią aplinkybę V. Č. suvokė, patvirtina nustatytos veikos padarymo aplinkybės – tikslingi nuteistojo V. Č. veiksmai bei nukentėjusiosios L. B. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjai, ir jos paaiškinimai, duoti teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės metu. Pirmosios nusikalstamos veikos atveju nukentėjusioji L. B. parodė, kad būdama V. Č. automobilyje bandė priešintis nuteistajam sakydama, kad „jai tai nepatinka“ bei veiksmais „bandymu paimti už V. Č. rankos“, tačiau V. Č., nepaisydamas jos nesutikimo, toliau tęsė savo veiksmus. Antrosios nusikalstamos veikos atveju V. Č., naudodamasis L. B. priklausomumu, liepė ateiti į jo kambarį, atsisėsti ant lovos ir, pradėjus ją liesti, pastaroji bandė priešintis sakydama, kad „jai nepatinka“, tačiau po šių žodžių, V. Č., kaip ir pirmuoju atveju, vis tiek toliau tęsė savo neteisėtus veiksmus. Duodama paaiškinimus ekspertėms L. B. taip pat tvirtino, kad tuo metu, kai V. Č. prie jos lindo, ji sakė „ne“, tačiau nieko daugiau negalėjo padaryti, nes jis buvo už ją vyresnis. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės metu nustatyta, kad aktyviau priešintis V. Č. (griežtai nesutikti) nukentėjusioji L. B. labiausiai negalėjo dėl riboto supratimo apie su ja galimai atliktų veiksmų reikšmę ir jai būdingų individualių savybių: labai žemo intelekto (gauti įverčiai atitiko nežymų protinį atsilikimą), nepasitikėjimo savimi, nekonfliktiško charakterio ir bendravimo sunkumų (kukli, nedrąsi, vengianti). Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte nurodyta, kad dėl prieš tai paminėtų priežasčių L. B. yra sunkiau suprasti subtilesnius seksualinio išnaudojimo veiksnius, pavyzdžiui, prašymą atlikti seksualinio pobūdžio veiksmus už materialų atlygį, įkalbinėjimą ir aktyvesnį lindimą, kuomet nėra tiesiogiai grasinama ar fiziškai verčiama. Nurodyta, jog L. B. nagrinėjamų įvykių metu, nors ir turėjo bendrų žinių apie su ja galimai atliktų veiksmų pobūdį (veiksmus laikė priekabiavimu, žinojo, jog tai, ką daro V. Č., nėra gerai), tačiau ribotai suprato jų reikšmę (pavojingumą, žalą, juridines pasekmes) (t. 4, b. l. 131–137). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nors nukentėjusiosios L. B. pasipriešinimas nusikalstamų veikų darymo metu ir nebuvo aktyvus, tačiau vis dėlto buvo aiškiai išreikštas žodžiu „ne“ bei pasakymu, jog „jai tai nepatinka“, o nusikalstamos veikos automobilyje atveju ir veiksmu – „bandymu paimti už V. Č. rankos“. Nusikalstamos veikos automobilyje atveju nukentėjusios L. B. pasipriešinimą, be kita ko, apsunkino ir apsvaigimo būklė, kurią sukėlė tikslingi V. Č. veiksmai girdant ją stipriuoju alkoholiniu gėrimu – degtine. Kaip minėta anksčiau, aktyviau priešintis L. B. negalėjo dėl jai nustatyto nežymaus protinio atsilikimo bei kitų asmeninių savybių, dėl ko ji nors ir suprato su ja atliekamų veiksmų pobūdį (suvokė su ja atliekamų veiksmų esmę), tačiau ribotai suprato su ja atliekamų veiksmų reikšmę. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, jog nukentėjusioji L. B. būtų pati rodžiusi dėmesį V. Č. ar bandžiusi inicijuoti santykius. Priešingai, nustatyta, kad jai V. Č. prisilietimai nebuvo malonūs. Tai patvirtina ir jos kreipimasis pagalbos į G. P. su prašymu pakalbėti su V. Č., kad pastarasis prie jos nebelįstu. Taigi, byloje surinktų ir aptartų įrodymų viseto analizė leidžia daryti išvadą, jog nuteistasis V. Č., būdamas socialiai brandžiu asmeniu ir turintis pakankamai gyvenimiškos patirties, gerai pažinodamas L. B., žinodamos jos nekonfliktišką charakterį ir pasinaudodamas jos menka gyvenimiška patirtimi (nagrinėjamų įvykių metu nukentėjusiajai buvo tik (duomenys neskelbtini) metų) bei patiklumu, suvokė daromų pavojingų nusikalstamų veikų pobūdį, ir kiekvieną kartą, tenkindamas savo lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu, suprato, kad tai daro prieš nukentėjusiosios valią, t. y. kiekvieną kartą, tenkindamas lytinę aistrą su nukentėjusiąja, V. Č. veikė tiesiogine tyčia. Tai, kad nuteistasis V. Č. suprato savo daromų veiksmų neteisėtumo pobūdį, be kita ko, patvirtina ir jo liepimas L. B., kaip ir mažametės R. Č. atveju, apie tai niekam nesakyti.

Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo V. Č. veikose buvo nustatyti visi atsakomybei pagal BK 150 straipsnio 3 dalį taikyti būtini požymiai, taip pat ir nuteistojo suvokimas, kad jis tenkino savo lytinę aistrą su jaunesniu nei aštuoniolikos metų asmeniu, bei jo tiesioginė tyčia.

Byloje nustatyta, kad nuteistasis V. Č. du kartus (2020 m. balandžio 18 d. ir tą patį 2020 m. balandžio mėn., tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku) seksualiai prievartavo L. B. Nors nusikalstamus veiksmus nuteistasis atliko su ta pačia nukentėjusiąja per neilgą laikotarpį, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad šie du atvejai nebuvo jungiami bendros tyčios – nuteistojo V. Č. tyčia kiekvienu atveju susiformavo iš naujo. Nustatyta, kad pirmą kartą nuteistasis seksualiai prievartavo nukentėjusiąją po R. Č. gimtadienio savo automobilyje po išgertuvių. Antrą kartą, praėjus neilgam laiko tarpui, namuose, savo kambaryje, kai nukentėjusioji L. B. paprašė nupirkti skysčio elektroninėms cigaretėms. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog po pirmojo įvykio nuteistasis vėl ketino seksualiai prievartauti nukentėjusiąją. Priešingai, iš bylos duomenų matyti, kad kitas kartas, vykęs nuteistojo kambaryje, nebuvo iš anksto suplanuotas – įvyko spontaniškai, nukentėjusiajai paprašius V. Č. nupirkti jai skysčio elektroninėms cigaretėms. Todėl darytina išvada, jog ir nuteistojo tyčia antrą kartą tenkinti lytinę aistrą su nukentėjusiąja susiformavo spontaniškai, iš naujo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo padarytas nusikalstamas veikas kvalifikavo kaip du atskirus nusikaltimus pagal BK 150 straipsnio 3 dalį.

Vis dėlto teisėjų kolegija negali sutikti su pirmosios instancijos teismo nustatyta bylos faktine aplinkybe, kad seksualinės prievartos veiksmai prieš L. B. 2020 m. balandžio 18 d. buvo atlikti G. P. automobilyje ,,Volkswagen Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Tiek nukentėjusioji L. B., tiek J. M. bei G. P. patvirtino, kad baigus vartoti alkoholinius gėrimus V. Č. nukentėjusiąją L. B. išsivedė į savo automobilį „Mazda 6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovėjusį toje pačioje aikštelėje netoli G. P. automobilio. Nukentėjusioji L. B. taip pat nurodė, kad V. Č. ją lietė savo automobilyje. Be to, kaltinamajame akte taip pat buvo nurodyta, kad minėti neteisėti veiksmai L. B. atžvilgiu buvo atlikti automobilyje „Mazda 6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Atsižvelgiant į tai, tikslinama pirmosios instancijos teismo nustatyta nusikalstamos veikos padarymo vieta, nurodant, kad V. Č. 2020 m. balandžio 18 d. nusikaltimą, numatytą BK 150 straipsnio 3 dalyje, padarė automobilyje „Mazda 6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 161 straipsnio 2 dalyje (nukentėjusiųjų L. B. ir J. M. nugirdymas)

Nuteistasis V. Č., nors apeliaciniame skunde ir nenurodo jokių argumentų dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 161 straipsnio 2 dalyje, tačiau iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis prašo išteisinti jį dėl visų šioje byloje nagrinėjamų nusikalstamų veikų, įskaitant ir dėl baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 161 straipsnio 2 dalyje. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pasisako ir dėl šios nusikalstamos veikos.

Pagal BK 161 straipsnio 2 dalį baudžiamas tas, kas nugirdė vaiką. Nugirdymas objektyviai gali pasireikšti tiek vaiko skatinimu, tiek ir privertimu gerti svaigiuosius gėrimus. Veika laikoma baigta, kai asmuo apsvaigsta, ir gali būti padaroma tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas turi suvokti, kad vaikui duoda svaigiųjų gėrimų, numatyti vaiko apsvaigimą ir to norėti. Aplinkybę, kad girdomas asmuo yra vaikas, kaltininkas turi suprasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-174-719/2021).

Byloje neginčytinai nustatyta, kad po R. Č. gimtadienio, naktį, būdami G. P. automobilyje ,,Volkswagen Passat“, nuteistieji V. Č. ir G. P. bei nukentėjusiosios L. B. ir J. M. vartojo alkoholinius gėrimus – degtinę, alų. Nors nuteistasis V. Č. apklausų metu teigė, kad nukentėjusiosios vartojo alkoholinius gėrimus pačios, o jis kaip tik joms draudė gerti, tačiau byloje nėra jokių duomenų, galinčių patvirtinti šiuos nuteistojo parodymus. Priešingai, šias nuteistojo V. Č. nurodytas aplinkybes paneigia tiesiogiai įvykyje dalyvavusių asmenų parodymai.

Nukentėjusioji L. B., apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjos, parodė, kad V. Č. ją ir jos draugę J. M. pakvietė ateiti iki G. P. automobilio. Joms atsisėdus į automobilio galą, pradžioje V. Č., vėliau ir G. P. pradėjo siūlyti gerti „šnapsą“ (degtinę). Nors ir nenorėjo, tačiau sutiko gerti tam, kad joms nieko nepadarytų. Neprisiminė, ar joms grasino. Nurodė, kad gėrė visi keturi, maždaug apie valandą laiko. Po to jautėsi apsisvaigusi, galiausiai pasidarė bloga, supykino (t. 1, b. l. 186–190). Nukentėjusioji J. M. tiek apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjos, tiek apklausiama ikiteisminio tyrimo pareigūno taip pat tvirtino, kad V. Č. ir G. P. jas pakvietė ateiti pas jį ir G. P. į automobilį. Kai jos atėjo, V. Č. pasiūlė išgerti degtinės. Joms atsisakius, V. Č. ir G. P. pradėjo grasinti. G. P. galiausiai pradėjo sakyti, kad jeigu jos negers, tai išveš į mišką, padarys avariją ir visi mirs, jas išprievartaus. Pradžioje buvo juokinga, bet po to suprato, jog jie nejuokauja, nes G. P. tai pasakė rimtu veidu, o ir automobilio galinės durelės buvo užrakintos. Tada jos išsigando ir išgėrė jau pusę nugerto butelio. Matė, kad po to L. B. buvo apsvaigusi. Kai išgėrė, jai buvo bloga, norėjo kuo greičiau eiti namo (t. 1, b. l. 112–115, 127–131, 144–146). Nuteistasis G. P. iš dalies patvirtino nukentėjusiųjų parodymus, nurodydamas, jog merginos į automobilį iš tikrųjų atėjo jų kvietimu. Jiems geriant degtinę, tiek jis, tiek V. Č. siūlė išgerti ir joms. Nors jos pradžioje atsisakė, tačiau jis pasakė: „Ką jūs su mumis čia veikiat, jeigu negeriat?“. Po to jis pylė, o jos gėrė. Būdami mašinoje išgėrė visą 0,7 l „Finlandia“ degtinės butelį (t. 5, b. l. 106–109; t. 6, b. l. 123–129). Teisėjų kolegija nenustatė priežasčių, dėl kurių būtų galima netikėti šiomis proceso dalyvių nurodytomis aplinkybėmis, tokių priežasčių nenurodė ir nuteistasis V. Č.

Atsižvelgiant į aptartus nukentėjusiųjų L. B. ir J. M. parodymus, kuriuos iš dalies patvirtina kito nuteistojo G. P. parodymai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. Č., veikdamas kartu su G. P., turėjo tyčią nugirdyti vaikus. Byloje nustatyta, jog būtent nuteistųjų V. Č. ir G. P. kvietimu į automobilį, kur jau buvo atsineštas alkoholis, atėjo nepilnametė L. B. ir mažametė J. M.. Nė vienas iš proceso dalyvių nepatvirtino, kad V. Č. merginoms draudė gerti automobilyje buvusį alkoholį. Priešingai, tiek G. P., tiek L. B. bei J. M. patvirtino, jog nukentėjusiąsias aktyviai ragino ir skatino gerti degtinę ne tik G. P., bet ir V. Č., nors jos to ir nenorėjo. Nukentėjusioji J. M. patvirtino ir tai, kad joms atsisakius, abu nuteistieji joms liepė gerti degtinę, G. P. grasinant išvežimu į mišką, avarijos padarymu, išprievartavimu. Iš dalies šias aplinkybes patvirtino ir nukentėjusioji L. B., nurodžiusi, kad galiausiai sutiko gerti bijodama, kad jie joms nieko nepadarytų. Spręstina, kad tikslių grasinimų L. B. negalėjo prisiminti dėl apsvaigimo būsenos. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad abi nukentėjusiosios aktyviais bei bendrais nuteistųjų V. Č. ir G. P. veiksmais buvo raginamos, skatinamos, o po to ir verčiamos vartoti alkoholį – degtinę. Pažymėtina, kad po to, kai G. P., panaudodamas grasinamus, nukentėjusioms liepė gerti degtinę, nuteistasis V. Č. šiems nuteistojo G. P. veiksmams neprieštaravo, tokiu būdu sustiprindamas nukentėjusiųjų pagrįstą manymą, jog grasinimai iš tikrųjų gali būti realizuoti. Be to, byloje nustatyta, kad nepilnametės L. B. girdymas alkoholiu buvo priežastiniu ryšiu susijęs su tolesniais neteisėtais prieš ją nuteistojo atliekamais veiksmais, todėl darytina išvada, jog V. Č. turėjo išankstinį tikslą apsvaiginti nukentėjusiąją tam, kad vėliau galėtų pasinaudoti nukentėjusiosios L. B. apsvaigimo būsena. Taigi, nuteistojo V. Č. argumentas, kad nukentėjusiosios gėrė, nes pačios norėjo, atmetamas kaip nepagrįstas ir vertinamas kaip siekis sumenkinti nukentėjusiųjų parodymus. Neabejotina, jog V. Č., gerai pažinodamas abi nukentėjusiąsias, suprato, kad girdo vaikus, t. y. žinojo, jog nagrinėjamo įvykio metu nukentėjusiosios nebuvo sulaukusios aštuoniolikos metų amžiaus. Tai, kad L. B. ir J. M. buvo apsvaigusios nuo išgerto alkoholio, patvirtina tiek pačių nukentėjusiųjų, tiek įvykio vietoje kartu su jomis buvusio nuteistojo G. P. parodymai. Taigi, vadovaujantis šiomis nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, darytina išvada, jog nuteistasis V. Č. suvokė, kad vaikams – nepilnametei L. B. bei mažametei J. M. duoda svaigiųjų gėrimų, numatė, jog dėl jo aktyvių veiksmų – kvietimo, siūlymo, o vėliau ir liepimo vartoti alkoholinį gėrimą – degtinę, nukentėjusiosios apsvaigs, to norėjo ir to siekė, t. y. nustatyta, kad V. Č., girdydamas nepilnametę ir mažametę nukentėjusiąsias degtine, veikė tiesiogine tyčia.

Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius nusikalstamos veikos, numatytos BK 161 straipsnio 2 dalyje, požymius, todėl naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl V. Č. nuteisimo pagal BK 161 straipsnio 2 dalį nėra teisinio pagrindo.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 149 straipsnio 4 dalyje (mažametės J. M. išžaginimas)

Nuteistojo G. P. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o sprendimas priimtas neatsižvelgus į įrodymų visumą ir grindžiamas išimtinai tik G. P. kaltinančiais duomenimis, visiškai nevertinant kitų, G. P. teisinančių, įrodymų, todėl pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl G. P. kaltės pagal BK 149 straipsnio 4 dalį ir tai laikytina esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimu. Su šiais apeliacinio skundo teiginiais teisėjų kolegija sutinka.

Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

Skundžiamu nuosprendžiu G. P. nuteistas pagal BK 149 straipsnio 4 dalį už tai, kad jis 2020 m. balandžio 18 d., apie 3.30 val., savo gyvenamojoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, žinodamas, kad J. M. yra mažametė, apsvaiginęs ją alkoholiniais gėrimais (degtine) ir pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusios mažametės J. M. būkle dėl mažametystės ir apsvaigimo nuo alkoholio, dėl ko nukentėjusioji negalėjo visiškai suprasti jos atžvilgiu atliekamų veiksmų pobūdžio ir reikšmės bei tiems veiksmams pasipriešinti, suėmęs rankomis mažametę J. M. už liemens, parvertė ją ant lovos, užgulė nukentėjusiąją savo kūnu ir delnu uždengė jai burną, tokiu būdu atimdamas mažametei galimybę priešintis, nurengė jos drabužius, t. y. numovė šortus bei apatines kelnaites, ir prieš mažametės J. M. valią įvedė savo lytinį organą jai į makštį, tokiu būdu lytiškai santykiavo su mažamete nukentėjusiąja J. M. prieš jos valią, pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios būkle, t. y. pirmosios instancijos teismas G. P. nuteisė už mažametės J. M. išžaginimą.

Įvertinus skundžiamo nuosprendžio motyvus matyti, kad pripažindamas G. P. kaltu, pirmosios instancijos teismas nuosprendį grindė nukentėjusiosios mažametės J. M. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjai, liudytojų L. B., L. M. bei I. B. parodymais, taip pat ekspertų D. Prižginės bei Gregoire Abi Chaker paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, bei kita rašytine bylos medžiaga ir konstatavo, kad baudžiamojoje byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų duomenų pakanka G. P. kaltei pagal BK 149 straipsnio 4 dalį pagrįsti. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka ir įvertinusi pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirtus ir patikrintus įrodymus, negali sutikti su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, nes priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, kas neabejotinai turėjo esminę įtaką teismo išvadoms, konstatuojant G. P. kaltę.

Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas užkirsti kelią neteisėtų ir nepagrįstų pirmosios instancijos teismo sprendimų įsiteisėjimui, turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus, remiantis jų visuma padaryti kitokias išvadas. Teismų praktikoje šiuo klausimu laikomasi pozicijos, jog nagrinėdamas baudžiamąją bylą, aukštesnės instancijos teismas turi ypač atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai, ar jų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti, ar pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-629/2006). Tokiu būdu, nustačius, kad pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas neatitinka BPK reikalavimų, teisėjų kolegija sprendžia, jog apygardos teismo išvados padarytos neatsižvelgus ir tinkamai neįvertinus visų bylos aplinkybių, turinčių reikšmę teisingo sprendimo priėmimui, todėl skundžiamas nuosprendis šioje dalyje naikintinas, G. P. atžvilgiu priimant naują išteisinamąjį nuosprendį, nustačius, kad nagrinėjamu atveju nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Šios išvados kontekste visų pirma aptartini nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinkti ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirti bei patikrinti įrodymai.

1.16. Apklausiamas tiek pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, tiek ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis G. P. kategoriškai neigė kaltę dėl J. M. išžaginimo ir teigė, jog su nukentėjusiąja J. M. niekada neturėjo jokių lytinių santykių, išžaginti jos niekada nebandė, nagrinėjamo įvykio naktį, kai grįžo iš lauko kartu su V. Č., iš karto nuėjo miegoti į savo kambarį. Matė, kaip L. B. ir J. M. virtuvėje rūkė elektronines cigaretes. Vėliau kažkuri iš jų apsivėmė ir jos nuėjo į vonią, o jis liko toliau miegoti kambaryje. Buvusiai sutuoktinei K. N. išvažiavus dirbti į užsienį, jis dalijosi tuo pačiu kambariu su L. B. ir kartu su ja miegodavo toje pačioje „kampinėje“ lovoje, tačiau skirtingose pusėse. Mano, kad nukentėjusioji J. M. jį apkalba, nes buvo jį įsimylėjusi, o jis ją atstūmė (t. 5, b. l. 113–114; t. 6, b. l. 123–129).

1.17. Iš 2022 m. gegužės 2 d. teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad mažametė nukentėjusioji J. M. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nebuvo apklausta, tačiau baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausiama nepažeidžiant BPK 186 straipsnio nuostatų, jos parodymai užfiksuoti tinkamai bei, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 2 dalies nuostatomis, buvo perskaityti pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu, taip pat peržiūrėti 2020 m. gruodžio 3 d. ir 2021 m. gegužės 26 d. apklausų vaizdo įrašai. Taigi jos parodymai pripažintini leistinais ir teisėtais įrodymais (t. 6, b. l. 65–68).

1.18. Nukentėjusioji J. M. 2020 m. lapkričio 16 d. apklausta, kaip liudytoja, ikiteisminio tyrimo pareigūnui parodė, kad bylai reikšmingu laiku, grįžusi iš lauko į L. B. namus, ji persirengė pižama („maike“, šortais) ir su L. B. atsigulė jos kambaryje. Vėliau atėjo G. P. ir, nusirengęs viršutinius rūbus, atsigulė šalia L. B., tačiau iš kitos lovos krašto pusės, nei kad gulėjo ji. Jiems gulint trise, G. P. staiga apsikabino per liemenį L. B. ir pradėjo traukti prie savęs. Ji bandė gelbėti draugę, traukdama ją link savęs, tačiau G. P. jai pasakė, kad „pasitrauk, netrukdyk“, bet ji vis tiek ją traukė. Po to G. P. paleido L. B. ir ji užkrito ant jos. Tuomet jos abi nubėgo į vonią ir užsirakinusios miegojo iki ryto, nes bijojo, kad G. P. prie jų priekabiaus, tačiau daugiau tą kartą nieko neįvyko (t. 1, b. l. 112–115).

1.19. Duodama parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjai nukentėjusioji J. M. 2020 m. gruodžio 3 d. parodė, kad nagrinėjamo įvykio metu, grįžusi iš lauko, namuose rado L. B.. Už kokių 15 min. grįžo ir G. P. su V. Č.. Jos persirengė ir nuėjo miegoti. Nors lovoje gulėjo trise, tačiau jos buvo palikę didelį tarpą nuo G. P., o kai jis pradėjo vėl lįsti, jos išėjo į vonią. G. P. sakė, kad yra ją įsimylėjęs (t. 1, b. l. 127–131).

1.20. Nukentėjusioji J. M., papildomai apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjos, 2021 m. gegužės 26 d. parodė, kad G. P., grįžęs iš lauko, joms ruošiantis žiūrėti filmą, ją suėmė per liemenį ir parvertė ant lovos. L. B. prašė padėti, tačiau ji atsisuko ir nieko nedarė. Tada G. atsigulė ant jos ir gulėjo, po to pradėjo pats nusirenginėti ir ją nurenginėti. Ji bandė rėkti, tačiau jis jai uždengė burną. Ji bandė stotis, tačiau G. viena ranka prispaudė ją, o savo kojomis spaudė jos kojas. Jis atsisegė savo šortus, „triusikus“ ir tada kelis kartus įkišo, pradūrė, ji jį nustūmė ir nubėgo į tualetą. L. B. sėdėjo toje pačioje vietoje ant lovos, tačiau nieko nedarė ir nesakė, tik stebėjo juos. Nurodė, kad viskas vyko po antklode, kurią užklojo G.. Nubėgusi į tualetą pamatė, kad buvo daug kraujo. L. B. atnešė įklotą, naujus „triusikus“, ji viską susitvarkė ir jos nuėjo į vonią. Ten išbuvo iki 5.00 val. ryto. Atgal į lovą grįžo ryte, kada G. P. nebuvo kambaryje. Apie tai žinojo tik L. B.. Dabar jau viską yra užmiršusi, jaučiasi gerai. Kitus santykius po šio įvykio turėjo gal po metų su kitu vaikinu (t. 1, b. l. 144–146).

1.21. Iš 2021 m. kovo 19 d. – 2021 m. balandžio 16 d. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-53/2021 matyti, kad J. M. išliko nuosekli, kalbėdama tik apie seksualinio pobūdžio veiksmus, kuriuos G. P. jos atžvilgiu atliko automobilyje. Nenustatytos priežastys (taip pat ir kitų asmenų poveikis), dėl kurių nebūtų galima tikėti ir remtis šia J. M. parodymų dalimi. Tačiau ekspertizės metu J. M. pateikė naujas aplinkybes, kurių nenurodė ankstesnių apklausų metu, jos žodžiais: „G. P. ją taip pat seksualiai prievartavo, turėdamas su ja lytinių santykių prieš jos valią“, bei ekspertėms paaiškino, kad buvo išprievartauta G. P. L. B. namuose tą 2020 m. vasarą, kai buvo nugirdyta jo automobilyje. Nurodė, kad jai grįžus namo, L. B. jau gulėjo lovoje. Netrukus grįžo ir G. P.. Ji persirengė ir visi atsigulė žiūrėti filmo. Tada G. P. ją pasiėmė į savo lovos pusę. L. B. prašė padėti, tačiau L. B. nieko nedarė. G. P. pradėjo ją nurenginėti, uždengė burną, L. B. išėjo iš kambario. Jis numovė jos šortus, „triusikus“, nusiėmė sau kelnes, „triusikus“ ir įkišo ten, kur „cielka“, ir pradūrė. Jai labai skaudėjo. Ji jį pastūmė ir nubėgo į tualetą. L. B. matė, kad ji kraujavo, tada ji L.os paprašė „paketo“. Jos gal valandą laiko prasėdėjo vonioje ir tada grįžo atgal į kambarį miegoti. L. B. miegojo arčiau G. P.. Ryte atsikėlus, G. P. jau nebuvo. Jai skaudėjo kelias dienas. Apie išprievartavimą anksčiau niekam nesakė, nes buvo gėda, bijojo, kad tėvai kaltins, jog pati ten ėjo, bijojo, kad G. P. smurtaus („Su diržu trenks, ar iš kumščio“), nors taip pat nurodė, jog G. P. niekada prieš ją nėra smurtavęs. Dabar pradėjo pasakoti, nes gulėjo ligoninėje, daugiau motyvacijos turėjo, pasitikėjimo savimi, todėl grįžusi namo papasakojo mamai. Ekspertizės akte nurodyta, kad J. M. naujai pateiktų aplinkybių, kurių ji nenurodė duodama ankstesnius parodymus, vertinimą apsunkina tai, jog emocinis J. M. atsakas neatitinka jos pasakojimo turinio – apie galimą jos išprievartavimą (išžaginimą) ji kalbėjo ramiai, nerodė jokių emocijų ir teigė nesijaučianti dėl to traumuota. Paklausta, kaip ji jaučiasi, kuomet yra klausinėjama apie bylos įvykius, ji atsakė, kad „normaliai, ramiai, niekaip, nesvarbu, jokių jausmų“, paklausta, kaip ji jautėsi būdama prievartaujama, ramiai išvardijo, jog buvo išsigandusi, pikta, liūdna, tačiau pati jokių emocijų neparodė. Į klausimą, ar po išprievartavimo jautėsi traumuota, atsakė „šiaip tai ne, traumuota nesijaučiau“. Nurodyta, kad J. M. ir toliau išlieka rami, emociškai blanki, atsiribojusi. Kita vertus, psichologinis įvertinimas išryškino emocinį J. M. nebrandumą, mąstymo konkretumą ir žinių apie su ja galimai atliktų veiksmų reikšmę ribotumą, todėl tokia paviršutiniška jos reakcija į galimus nuteistojo veiksmus jai taip pat galėtų būti būdinga. Atkreiptas dėmesys, kad stebėti ir kiti neatitikimai tarp J. M. parodymų ir jos paaiškinimų ekspertei gali taip pat atspindėti jos nebrandumą ir gynybinę poziciją. Objektyvių duomenų, jog J. M. jos atžvilgiu galimai padarytų nusikalstamų veikų metu sirgo psichikos liga ar buvo laikino psichikos sutrikimo būsenoje, negauta. Nukentėjusiajai J. M. nenustatyti tokie kalbos, dėmesio, atminties ir mąstymo ypatumai, dėl kurių ji negalėtų teisingai suvokti konkrečių faktinių bylai reikšmingų aplinkybių, jų įsiminti ir atgaminti apklausų metu. Padidintas polinkis fantazuoti (painioti vaizduotės produkciją su realia patirtimi) ir pasiduoti kitų įtaigai, siekiant iškreipti jos parodymus, J. M. nenustatyti. Nagrinėjamų įvykių metu J. M. turėjo bendrų žinių apie su ja galimai atliktų veiksmų pobūdį (kas tai yra), tačiau ribotai suprato jų reikšmę (pavojingumą, žalą, juridines pasekmes). Aktyviau priešintis nuteistajam J. M. labiausiai negalėjo dėl riboto supratimo apie su ja galimai atliktų veiksmų reikšmę ir jai būdingų individualių savybių (emocinio nebrandumo ir sunkumų numatant elgesio pasekmes). Ekspertizės metu J. M. konstatuotas (duomenys neskelbtini), nesusijęs su byloje tiriamomis veikomis (G. P. veiksmais) (t. 4, b. l. 86–96).

1.22. Ekspertė D. Prižginė pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino ekspertizės akto išvadas ir duodama paaiškinimus išskyrė du aspektus, kur J. M. išliko nuosekli, ir kitą – kur nuoseklumo jai trūko. Nukentėjusioji J. M. išliko nuosekli kalbėdama apie tai, kas buvo su ja atlikta automobilyje. Šioje dalyje dėl įvykio aplinkybių išliko tiek nuoseklumas, tiek eiliškumas. Tačiau jai kalbant apie galimą išprievartavimą (išžaginimą), iki galo taip ir liko neaišku, kas ten atsitiko su tuo galimu jos išprievartavimu, kuris įvyko namuose. Juo labiau, kai jos draugė L. B. apie tokius dalykus neminėjo. J. M. emocinis atsakas taip pat liko neaiškus. Ji išliko emociškai atsiribojusi, nors jai būdingas ir stiprus nebrandumas. Todėl aplinkybes dėl J. M. išprievartavimo (išžaginimo), ekspertė D. Prižginė rekomendavo vertinti atsargiai. Svarstė, kad galbūt J. M., matydama pasekmes, jog prasidėjo tyrimas, dėl tėvų reagavimo galėjo labiau gintis ir akcentuoti, kad kažkaip ją prievartavo, dėl to ji galėjo papildomai pridėti aplinkybių (t. 6, b. l. 82–84).

1.23. Ekspertė Ž. Vilutienė pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu patvirtino ekspertizės akto išvadas ir pritarė ekspertės D. Prižginės paaiškinimams, nurodydama, kad kolegė teisiamojo posėdžio metu jau atsakė apie tą dalį, ir J. M. parodymus apie jos išžaginimą reikėtų vertinti atsargiai (t. 6, b. l. 84–86).

1.24. Nukentėjusioji L. B., apklausiama pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje, teigė, jog nebuvo tokio dalyko, kad G. P. J. M. kažką būtų daręs. Tą pačią dieną po gimtadienio ji nuėjo miegoti, J. M. gulėjo šalia. Neatsimena, ką veikė J. M., tačiau ji prieš miegą „buvo telefone“. Prieš užmiegant, J. M. paprašė rūbų persirengti. Grįžęs G. P. ėjo miegoti ant to paties „kampo“, kaip visada. Nepamena, kad kai jos gulėjo, jis kažką jai būtų daręs. Tą vakarą J. M. lyg ir nešė įklotus, kurių J. M. prašė galbūt dėl to, jog susirgo, tiksliai jau nepamena. Patvirtino, kad jos tą pačią naktį buvo vonioje, tačiau neprisiminė, kaip jos atsidūrė toje vonioje ir kodėl ten buvo (t. 6, b. l. 135–138). Ankstesnių apklausų metu nukentėjusioji L. B., tiek duodama parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjai, tiek duodama paaiškinimus ekspertizės metu, apskritai nenurodė ir neišskyrė jokių nagrinėjamo įvykio aplinkybių (t. 1, b. l. 186–190; t. 4, b. l. 131–137).

1.25. Liudytoja L. M., apklausiama pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ir nurodė, kad pirmą kartą apie dukters J. M. išprievartavimo (išžaginimą) sužinojo tik jai gydantis (duomenys neskelbtini) skyriuje, kai šio skyriaus gydytoja jai pasakė, jog J. M. papasakojo, kad buvo išprievartauta. Kai J. grįžo namo, dukrai pasakė žinanti apie išprievartavimą, tačiau J. apie tai nenorėjo jai nieko pasakoti. Išžaginimo aplinkybes sužinojo tik apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu. Jai buvo kilęs įtarimas, kad su vaiku tą 2020 m. vasarą ar pavasarį kažkas negerai buvo įvykę, kadangi grįžus namo, ji užsitraukdavo žaliuzes, užsidarydavo duris ir vakarais ilgai prausdavosi. Šiuo metu, išgirdus kalbas apie G. P., dukrai prasideda panika. Nepastebėjo, kad tuo metu dukra būtų rodžiusi susidomėjimą berniukais (t. 1, b. l. 37–37; 39–40; t. 6, b. l. 53–55).

1.26. Liudytoja I. B. (teismo psichologė) pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad ji dalyvavo tik antroje (papildomoje) J. M. apklausoje, duodant parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjai, tačiau negali vertinti, ar iš J. M. veido matėsi piktdžiuga parodymų davimo metu. Vaikas, nukentėjęs nuo įvykio, ne visuomet verkia, kartais dėl gynybinių mechanizmų iššaukiama priešinga reakcija (t. 6, b. l. 79–82).

1.27. Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2021 m. gegužės 27 d. specialisto išvados Nr. G 932/2021 (02) matyti, kad J. M. nustatyta kraujosruva kairiame žaste, kraujosruva dešinėje šlaunyje, kraujosruva dešinėje blauzdoje, kraujosruvos kairėje šlaunyje. Sužalojimai galėjo būti padaryti daiktui (-ams) judant bei kontaktuojant su kūnu ir (arba) kūnui judant bei kontaktuojant su daiktu (-ais). Sužalojimų vaizdas, lokalizacija, pobūdis nerodo sužalojimų padarymo eiliškumo. Sužalojimai galėjo būti padaryti ne mažiau, kaip penkiais trauminiais poveikiais. Sužalojimų – kraujosruvų – vaizdas, pobūdis, lokalizacija nerodo sužalojimų padarymo aplinkybių. Tiriamosios lytinių organų srityje, mergystės plėvėje sužalojimų nėra. Tiriamosios mergystės plėvės struktūra leidžia įvesti pro ją daiktą, nepažeidžiant jos vientisumo. Remiantis Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 9 punktu, sužalojimai laikomi nežymiu sveikatos sutrikdymu (t. 4, b. l. 54–56).

1.28. Iš 2021 m. birželio 4 d. specialisto paaiškinimo protokolo matyti, kad ekspertas Gregoire Abi Chaker, atlikęs J. M. apžiūrą ir surašęs 2021 m. gegužės 27 d. specialisto išvadą, patvirtino, jog kraujavimas iš lytinių organų gali būti ir ne trauminės kilmės, nustatyti, ar J. M. turėjo lytinių santykių, neįmanoma, kadangi mergystės plėvės sandara rodo, kad pro ją galima įvesti daiktą jos nepažeidžiant (t. 4, b. l. 58).

1.29. Ekspertas Gregoire Abi Chaker pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad J. M. mergystės plėvės įtrūkimai nerodo jų kilmės, t. y. ar jie yra dėl tokios fiziologijos, ar dėl fizinio poveikio ar traumos – jų atskirti neįmanoma. Vienintelis požymis, kuris rodo, jog buvo mergystės plėvės plyšimas, tai kraujo buvimas tyrimo metu. Tyrimo metu tai buvo trauminis poveikis ir dėl to yra plyšimas (jis vadina tai įtrūkimu, nes neįmanoma nustatyti ar iki pamato, ar ne). Per metus laiko iki apžiūros mergystės plėvė galėjo sugyti, tačiau patvirtinti, kad kažkoks daiktas buvo įvestas 2020 m. balandžio 18 d., vienareikšmiškai negali. Atsakydamas į klausimą, ar mergystės plėvė galėjo taip atrodyti, kaip jis matė per tyrimą, net neįvedus daikto, nurodė, kad galėjo taip atrodyti (t. 6, b. l. 86–87).

1.30. Iš „W.“ progimnazijos pateiktos J. M. charakteristikos matyti, kad mokykloje J. M. sunkiai sekėsi beveik visi dalykai, 2020 m. pirmą pusmetį baigė turėdama dešimt nepatenkinamų įvertinimų ir tik trijų dalykų vidurkiai buvo teigiami. Klasėje draugų praktiškai neturėjo, taip pat praleidinėjo beveik visas pamokas. Dėl prastų mokymosi rezultatų buvo paskirta mokyklos socialinio pedagogo ir psichologo pagalba. Paskutinės nuotolinės konsultacijos metu J. M. melavo psichologui, kad neva yra mokykloje, nes taip susitarė su klasės vadovu, tačiau vėliau paaiškėjo, kad tokio susitarimo nebuvo (t. 2, b. l. 111–112).

1.31. Iš „Q.“ pateikto rašto matyti, kad J. M. UAB „T.“ psichikos sveikatos centre buvo registruota nuo 2015 m. balandžio 9 d. iki 2019 m. rugsėjo 3 d. (t. 2, b. l. 119).

1.32. Iš kitų objektų apžiūros protokolo matyti, kad 2020 m. lapkričio 16 d. buvo apžiūrėtos liudytojos K. N. pateiktos keturios nuotraukos, kuriose užfiksuotas susirašinėjimas su adresatu „J. M.“. Susirašinėjimas vyko per socialinį tinklą „www.facebook.lt“ susirašinėjimų tinklą „Messenger“. Apžiūrėjus nuotraukas nustatyta, kad K. N. susirašinėja su J. M.(J. M.):

– K. N.: „Labas, J., L. atitrūkus nuo manęs, bet gal gali papasakoti tu man, kas buvo su G.? Žinau kad gali būti nelengva kalbėti, bet aš turiu viską žinoti.“ „Atsiprašau labai, kad mergaitės jums teko tai patirti...“.

– J. M.: „Labas oi buvo daug dalykų čia, viskas prasidėjo nuo penktadienio per R. ar D. gimtadienį, dar tiksliai nepamenu, bet jo, tada atšventėme gimtadienį ir V. užmigdė vaikus, po to, po kelių min. atėjo ginąs su V., pakvietė mumis ir ėjom į mašiną, dar G. turėjo „passatą“, tada nuėjom į mašiną atsisėdome ir G. su V. ištraukė butelį degtinės, ar ką ten, ir sako tai išgeriam mes po to atsisakom viena į kitą su L. ir sakau negeriam tipo po to bus blogai ir t. t. Sako gerai, po to vėl pradėjo prašinėt, kad išgertumėm, nu ir L. sako nu gerai, kelis gurkšnius, sakau: nu gerai, tada išgėrėm ir norėjo L. po to dar, tai ji dar išgėrė, po to dar aš kelis ir tada jau baisiai bloga buvo, miego labai norėjom ir užsimanėme į tualetą. Išėjom su L. į tualetą, po to gruzinų vyras nusivedė L. į kitą mašiną, o mane paliko su G., tada aš tiesiog išėjau, paklausiau V., kur L., pasakė, kad nuėjo namo ir aš nubėgau, jau ji gulėjo lovoje ir ar nuėjau prie jos atsigulti, tada grįžo jie ir G. pradėjo lįsti prie L., tada prie manęs ir man L. nei padėjo“.

– K. N.: „O jis daugiau kažką padarė?“, „O palauk, čia ne pirmas kartas?“.

– J. M.: „Ne, ne pirmas, bet aš jam pasakiau, kad prie manęs nelystų, nes pasakysiu viską K. tai ir nelindo, o po to, po kelių savaičių kalbėjau su L. per „Messenger“ su kamerom ir mačiau, kaip G. lindo prie jos, ėmė už papų jai“. <...>. (t. 3, b. l. 119–124).

1.33. Kitų objektų apžiūros protokolu apžiūrėta liudytojos K. N. pateikta skaitmeninė garso įrašo kopija, padaryta pokalbio suvestinė. Garso įrašas, vadovaujantis BPK 290 straipsniu, išklausytas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu. Pokalbio suvestinėje K. N. žymima – „A“, J. M. – „B“.

– B: Nu, tai jisai tiesiog pradėjo su ranka lįsti prie apačios tipo. Aš jai padėjau, tada, a-a-a, tą dieną, kai mus prigirdė, nu, G. su V. mumis, tai grįžom namo, tada jisai pradėjo prie manęs lįst, man L. nepadėjo, jinai tiesiog sėdėjo ant lovos ir žvengė, ir aš tiesiog jam, nu, kaip čia pasakius, nenorėjau taip smarkiai trenkt, bet tipo iš alkūnės jam trenkiau į petį, ar į kur ten pataikiau ir jisai tada atsistojo nuo manęs ir jo...

– A: O tai gerai, ta prasme.

– B: Ir nuo to laiko.

– A: O jisai ten prie vaginos jūsų, ten prie krūtinės lindo?

– B: A-a-a, prie L. tai jo, bet prie manęs, tai ne. <...>. (3 t., b. l. 126–128).

Teisėjų kolegijos vertinimu, išdėstytų įrodymų visuma kelia pernelyg daug pagrįstų abejonių G. P. kalte padarius BK 149 straipsnio 4 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Pažymėtina, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Kitaip tariant, baudžiamosios atsakomybės pagrindas yra nusikalstamos veikos sudėties buvimas asmens veikoje – asmenį pripažįstant kaltu turi būti nustatyti ir įrodyti visi – tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Kaltumas baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojamas, jis turi būti įrodytas. Visos abejonės ir (ar) neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai (in dubio pro reo) (BPK 44 straipsnio 6 dalis). Teismo apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados dėl kaltinamojo kaltumo padarius nusikalstamą veiką turi būti pagrįstos patikimais ir pakankamais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-161-788/2016).

Pagal BK 149 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas lytiškai santykiavo su žmogumi prieš šio valią panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Šio straipsnio 4 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas išžagino mažametį asmenį. Lytinis santykiavimas BK 149 straipsnio prasme yra skirtingų lyčių asmenų, t. y. vyro ir moters lytinis aktas, įvedant vyro varpą į moters makštį. Tam, kad veika būtų kvalifikuojama kaip išžaginimas, būtina nustatyti, kad lytinis aktas su nukentėjusiąja buvo pradėtas, t. y. vyro varpa buvo įvesta į moters makštį. Objektyviai išžaginimą sudaro dvi stadijos: fizinio ar psichinio smurto naudojimas arba kitoks atėmimas galimybės priešintis ir lytinio akto atlikimas. Savarankiška išžaginimo forma yra naudojimasis nukentėjusiojo asmens bejėgiška būkle. Išžaginimas yra baigtas nusikaltimas nuo lytinio akto pradžios.

Nuteistasis G. P. viso baudžiamojo proceso metu kategoriškai neigė lytinius santykius su nukentėjusiąja mažamete J. M.. Aukštesniojo teismo vertinimu, objektyvių duomenų, paneigiančių G. P. nurodytas aplinkybes, nėra.

Kaip jau minėta šiame nuosprendyje, bylų, kuriose nagrinėjami nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, specifika yra ta, jog paprastai tiesioginių įrodymų, išskyrus paties nukentėjusiojo parodymus, nebūna. Svarbiausi įrodymų šaltiniai tokiose bylose – teismo medicinos specialistų išvados, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų išvados, daiktiniai įrodymai, išvestiniai įrodymai – asmenų, kurie bendravo su mažamečiu ir kuriems mažametis pasakojo apie patirtą seksualinę prievartą, parodymai. Ypatingą reikšmę šioje įrodymų grandinėje turi paties seksualinę prievartą patyrusio mažamečio parodymai. Nors mažamečio nukentėjusiojo parodymų patikimumas neturėtų būti vertinamas taip griežtai ir kategoriškai kaip kitų – suaugusių nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai, vis dėlto teismų praktikoje pažymima, kad gali būti toleruojami tik nežymūs prieštaravimai ar netikslumai ir mažamečio nukentėjusiojo parodymai negali būti absoliutinami, jie turi būti vertinami atsižvelgiant į bylos įrodymų grandinę, siekiant nustatyti, ar kiti bylos įrodymai patvirtina mažamečio nukentėjusiojo parodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-205/2013, Nr. 2K-232/2013, Nr. 2K-294-648/2017).

Nors priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas iš esmės rėmėsi nukentėjusiosios mažametės J. M. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjai, bei jos paaiškinimais ekspertizės metu, konstatuodamas, jog neturi pagrindo abejoti nukentėjusiosios J. M. parodymais dėl jos išžaginimo, tačiau teisėjų kolegija, iš naujo įvertinusi nukentėjusios 2020 m. gruodžio 3 d. parodymus bei 2021 m. gegužės 26 d. papildomus parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjai, taip pat jos paaiškinimus teismo psichologijos, teismo psichiatrijos ekspertizės metu, su šia apygardos teismo išvada nesutinka. Aukštesniojo teismo vertinimu, nukentėjusioji J. M., nurodydama išžaginimo aplinkybes, nebuvo nuosekli, o jos parodymai yra prieštaringi. Pirmą kartą apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjos 2020 m. gruodžio 3 d., nukentėjusioji J. M. parodė, kad nagrinėjamo įvykio metu, grįžusi iš lauko, namuose rado L. B.. Už kokių 15 min. grįžo ir G. P. su V. Č.. Ji su L. B. persirengė ir nuėjo miegoti. Nors lovoje gulėjo trise (ji, L. B. ir G. P.), tačiau jos buvo palikę didelį tarpą nuo G. P., o kai jis pradėjo daryti nesąmones, jos išėjo į vonią (t. 1, b. l. 127–131). Iš esmės analogiškas aplinkybes J. M. nurodė 2020 m. lapkričio 19 d., ikiteisminio tyrimo pareigūnui, tvirtindama, kad grįžusi iš lauko į L. B. namus, ji persirengė pižama („maike“, šortais) ir su L. B. atsigulė jos kambaryje. Vėliau atėjo G. P. ir, nusirengęs viršutinius rūbus, atsigulė šalia L. B., tačiau iš kitos lovos krašto pusės, nei kad gulėjo ji. Jiems gulint trise, G. P. staiga apsikabino per liemenį L. B. ir pradėjo traukti prie savęs. Ji bandė gelbėti draugę, traukdama ją link savęs, tačiau G. P. jai pasakė, kad „pasitrauk, netrukdyk“, bet ji vis tiek ją traukė. Po to G. P. paleido L. B. ir ji užkrito ant jos. Tuomet jos abi nubėgo į vonią ir užsirakinusios miegojo iki ryto, nes bijojo, kad G. P. prie jų priekabiaus. Daugiau tą kartą nieko neįvyko (t. 1, b. l. 112–115). Tačiau praėjus nuo nagrinėjamo įvykio beveik metams, 2021 m. kovo 19 d. – 2021 m. balandžio 16 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės metu nukentėjusioji J. M. iš esmės paneigė ankstesnius parodymus ir nurodė kardinaliai naujas aplinkybes, pareikšdama, kad „G. P. ją taip pat seksualiai prievartavo, turėdamas su ja lytinių santykių prieš jos valią“. Nukentėjusioji J. M. ekspertėms paaiškino, kad buvo išprievartauta G. P. L. B. namuose tą 2020 m. vasarą, kai buvo nugirdyta jo automobilyje. G. P. jai uždengė burną, nuėmė jos šortus, „triusikus“, nusiėmė sau kelnes, „triusikus“ ir įkišo ten, kur „cielka“, ir pradūrė. Jai labai skaudėjo. (t. 4, b. l. 86–96). Nors 2021 m. gegužės 26 d. apklausta papildomai, nukentėjusioji J. M. ikiteisminio tyrimo teisėjai patvirtino teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės metu nurodytą jos išžaginimo faktą, teigdama, kad G. P., suėmęs rankomis ją už liemens, parvertė ant lovos, užgulė ją savo kūnu, delnu uždengė burną ir, nurengęs jos drabužius, kelis kartus įkišo, „pradūrė“, tada ji jį nustūmė ir nubėgo į tualetą, tačiau pažymėtina, kad, priešingai nei nurodė teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės metu, J. M. ikiteisminio tyrimo teisėjai jau tvirtino, kad tuo metu, kol G. P. ją žagino, L. B. visą laiką buvo tame pačiame kambaryje, sėdėjo ant lovos, stebėjo juos ir nieko nedarė (t. 1, b. l. 144–146). Taip pat nesutapo J. M. nurodytos aplinkybės ir dėl buvimo vonioje – ekspertėms teigė, kad po tariamo išžaginimo vonioje ji su L. B. pasėdėjo gal valandą laiko, po to grįžo miegoti atgal į tą patį kambarį, kur miegojo G. P., tačiau ikiteisminio tyrimo teisėjai J. M. jau teigė priešingai, kad po to, kai G. P. ji nuo savęs nustūmė, ji su L. B. vonioje išbuvo iki pat ryto ir į kambarį grįžo tik tuomet, kai G. P. ten nebuvo (t. 1, b. l. 144–146; t. 4, b. l. 86–96). Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie nenuoseklūs nukentėjusiosios J. M. parodymai proceso eigoje leidžia pagrįstai abejoti jos parodymų patikimumu, juo labiau, kai nukentėjusiosios parodymai skiriasi ne tik dėl esminių aplinkybių – G. P. veiksmų jos atžvilgiu, bet ir dėl kitų bylai reikšmingų tos nakties įvykio aplinkybių, t. y. tiek dėl L. B. buvimo kambaryje fakto žaginimo metu, tiek dėl sekusių jos pačios veiksmų po tariamo išžaginimo, kurių teisėjų kolegija negali laikyti nereikšmingais prieštaravimais ar nežymiais nesutapimais, juo labiau, nukentėjusiosios J. M. išžaginimo fakto nepatvirtina jokia kita bylos medžiaga.

Be to, nukentėjusiosios J. M. parodymų apie išžaginimą patikimumu leidžia abejoti jos psichinė būklė ir jos emocinis atsakas į nagrinėjimo įvykio aplinkybes, kurių pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino. Iš teismo psichologijos, teismo psichiatrijos akto matyti, kad nukentėjusioji J. M. nuo 2021 m. vasario 8 d. iki 2021 m. vasario 26 d., t. y. po nagrinėjamų įvykių, tačiau prieš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę, gydėsi (duomenys neskelbtini) sektoriuje, kur buvo diagnozuota: (duomenys neskelbtini). Į ligoninę pateko po namuose įvykusio konflikto su tėvais, kai grįžo neblaivi ir pati išsikvietė policijos pareigūnus, melagingai apkaltinusi tėvą smurtu ir išsakydama suicidines mintis. Atkreiptinas dėmesys, kad būtent gydymosi stacionare metu J. M. 2021 m. vasario 12 d. pirmą kartą pasakė, kad 2020 m. vasarą, nakvojant pas tuo metu geriausią draugę, jos dėdė ir krikšto tėvas jas abi išprievartavo. Nurodė, kad anksčiau išprievartavimą (išžaginimą) neigė, nes bijo pasekmių, jautė nerimą dėl galimos teismo medicinos ekspertų apžiūros. Jos teigimu: „apie įvykį galvoja retai, buvo beveik pamiršusi“. Objektyviai jokių emocinių reakcijų nebuvo fiksuota. Ekspertizės akte atkreiptas dėmesys ir į tai, kad J. M., gydydamasi ligoninės stacionare, pateikdavo skirtingus nusiskundimus – gydytojams sakydavo, kad girdi balsus, o slaugytojoms teigė, jog negirdi. Atvykusi teigė, kad tėvas prieš ją smurtavo, o vėliau smurtą neigė. Pabendravusi su kita paciente, kuriai nustatyta depresija su psichoze, pati pradėjo skųstis depresiškumo simptomais, haliucinacijomis, nors atvykusi tuo nesiskundė. Paskambinusi mamai, sakydavo, jog jai duodami vakarais stiprūs vaistai, kad ji miegotų, tačiau joks medikamentinis gydymas nebuvo paskirtas. Atkreiptas dėmesys ir į gautą informaciją iš mokymosi įstaigos, kad dėl prastų mokymosi rezultatų jai buvo paskirtos mokyklos psichologo konsultacijos, kurios vyko nuotoliniu būdu, tačiau nustatyta, kad paskutinės konsultacijos metu melavo psichologui, kad yra mokykloje, nes neva taip susitarė su klasės vadovu, tačiau vėliau paaiškėjo, jog taip nebuvo. Mamos L. M. teigimu, jai sunku atskirti, kada dukra meluoja, o kada sako tiesą. Pasak mamos, seneliai nuo (duomenys neskelbtini) metų amžiaus nebegali tikėti nė vienu J. M. žodžiu, nes nuolat keičia duomenis, pasakodama apie įvykius. Be to, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte fiksuoti duomenys ir apie tai, kad J. M. dar iki byloje nagrinėjamų įvykių tris kartus lankėsi pas vaikų ir paauglių psichiatrą ir buvo konsultuojama psichologo: 2017 m. vasario 14 d. dėl elgesio problemų ir vogimo, diagnozuoti (duomenys neskelbtini). Tuo metu, remiantis psichologo pateikta išvada, dominavo elgesio problemos, nepatenkintas meilės, bendravimo poreikis. 2018 m. gruodžio 3 d. psichologo konsultacijai kreipėsi kartu su mama, kai mokykloje pastebėta, jog žalojasi, kaip to priežastį nurodė patyčias ir kad dėl ko buvo pablogėję mokymosi rezultatai. 2019 m. sausio 31 d. konsultacijos metu psichologė atkreipė dėmesį į tai, kad kai kurie J. M. pasakojimai yra nenuoseklūs ir leidžia įtarti polinkį manipuliuoti informacija. 2019 m. rugsėjo – lapkričio mėn. J. M. buvo konsultuota vaikų ir paauglių psichiatro dėl prieštaraujančio elgesio, rūkymo, melavimo, alkoholio vartojimo. J. M. diagnozuotas (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 130; t. 4, b. l. 86–96). Taigi, aptarti duomenys leidžia spręsti, kad J. M. yra linkusi meluoti ir pateisinti savo veiksmus, kiekvieną kartą, atsižvelgus į situaciją, nurodant vis naujas aplinkybes, kurios tuo metu jai yra palankios, toks nukentėjusiosios elgesys buvo stebėtas ir gydymosi ligoninės stacionare metu.

Nors teismo psichiatrijos, teismo ekspertizės akte nurodyta, jog J. M. nenustatyti tokie kalbos, dėmesio, atminties ir mąstymo ypatumai, dėl kurių ji negalėtų teisingai suvokti konkrečių faktinių bylai reikšmingų aplinkybių, jų įsiminti ir atgaminti apklausų metu; padidintas polinkis fantazuoti (painioti vaizduotės produkciją su realia patirtimi) ir pasiduoti kitų įtaigai, siekiant iškreipti jos parodymus, J. M. nenustatyti; taip pat nėra objektyvių duomenų, jog J. M. sirgo psichikos liga ar buvo laikino psichikos sutrikimo būsenoje, tačiau ekspertizės akte pažymėta, kad J. M. išliko nuosekli, kalbėdama tik apie seksualinio pobūdžio veiksmus, kuriuos G. P. jos atžvilgiu atliko automobilyje; nenustatytos priežastys (taip pat ir kitų asmenų poveikis), dėl kurių nebūtų galima tikėti ir remtis šia J. M. parodymų dalimi. Tačiau pažymėtina, kad J. M. naujai pateiktų aplinkybių, kurių ji nenurodė duodama ankstesnius parodymus, vertinimą apsunkina tai, jog emocinis J. M. atsakas neatitiko jos pasakojimo turinio – apie galimą jos išprievartavimą (išžaginimą) ji kalbėjo ramiai, nerodė jokių emocijų ir teigė nesijaučianti dėl to traumuota. Paklausta, kaip ji jaučiasi, kuomet ji yra klausinėjama apie bylos įvykius, ji atsakė, kad „normaliai, ramiai, niekaip, nesvarbu, jokių jausmų“, paklausta, kaip ji jautėsi būdama prievartaujama, ramiai išvardijo, jog buvo išsigandusi, pikta, liūdna, tačiau pati jokių emocijų neparodė. Į klausimą, ar po išprievartavimo jautėsi traumuota, atsakė „šiaip tai ne, traumuota nesijaučiau“. Nurodyta, kad J. M. ir toliau išlieka rami, emociškai blanki, atsiribojusi. Kita vertus, psichologinis įvertinimas išryškino emocinį J. M. nebrandumą, mąstymo konkretumą ir žinių apie su ja galimai atliktų veiksmų reikšmę ribotumą, todėl tokia paviršutiniška jos reakcija į galimus G. P. veiksmus jai taip pat galėtų būti būdinga. Atkreiptas dėmesys, kad stebėti ir kiti neatitikimai tarp J. M. parodymų ir jos paaiškinimų ekspertei gali taip pat atspindėti jos nebrandumą ir gynybinę poziciją (t. 4, b. l. 86–96). Ekspertės D. Prižginė ir Ž. Vilutienė, patvirtinusios pirmosios instancijos teisme ekspertizės akto išvadų teisingumą, rekomendavo tą dalį, kur nukentėjusioji J. M. pasakoja apie patirtą išžaginimą, vertinti atsargiai, kadangi tyrimo metu išliko neaiškios jos išžaginimo aplinkybės, o taip pat abejones dėl jos nurodytų aplinkybių kelia ir jos emocinis atsakas į nagrinėjamą įvykį (t. 6, b. l. 82–86). Pažymėtina ir tai, kad net ir papildomai apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjos, J. M. nurodė, kad ji jaučiasi gerai, dėl įvykio nepergyvena, o gydydamasi ligoninės stacionare nurodė, kad buvo beveik pamiršusi. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad tik duodama paaiškinimus ekspertėms J. M. nurodė parodymų pakeitimo priežastis, o būtent tai, kad apie išprievartavimą anksčiau niekam nesakė, nes buvo gėda, bijojo, jog tėvai kaltins, kad pati ten ėjo, bijojo, jog G. P. smurtaus („Su diržu trenks, ar iš kumščio“), nors taip pat nurodė, kad G. P. niekada prieš ją nėra smurtavęs (t. 4, b. l. 86–96). Iš bylos duomenų matyti, kad liudytoja L. M., duodama parodymus pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad apie dukros išžaginimo faktą pirmą kartą sužinojo pasakius gydytojams, J. M. gydantis (duomenys neskelbtini), o išžaginimo aplinkybes sužinojo tik 2021 m. gegužės 26 d. papildomos apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu. Nurodė, kad dukra, grįžusi iš ligoninės, ta tema su ja nekalbėjo ir patvirtino tik patį faktą, jai pačiai pasakius, kad žino apie išprievartavimą (išžaginimą) (t. 6, b. l. 53–55). Be to, aptartos nukentėjusiosios nurodytos pirminių parodymų pakeitimo priežastys, o būtent tai, kad anksčiau apie išžaginimą nieko nesakė, nes bijojo, vertinamos kaip neįtikinančios ir prieštaringos, kadangi J. M., anksčiau duodama parodymus, tiek ikiteisminio tyrimo teisėjai, tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnui, aiškiai, su detalėmis ir nuosekliai nurodė G. P. seksualinio pobūdžio veiksmus, atliktus automobilyje, taip pat jos ir L. B. nugirdymo aplinkybes bei davė nuoseklius parodymus ir apie V. Č. veiksmus L. B. atžvilgiu. Pastebėtina ir tai, jog nė vienų parodymų metu J. M. nenurodė jautusi baimę, pasakodama įvykių aplinkybes ar apskritai jautė baimę apklausų metu. Teisėjų kolegijos vertinimu, J. M. parodymų pakeitimas ir to priežastys yra sietini su nukentėjusiosios polinkiu meluoti bei manipuliuoti, juo labiau, kai jos parodymus paneigia kita bylos medžiaga.

Išvadą, kad J. M., duodama papildomus parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjai bei duodama paaiškinimus ekspertėms, galimai sakė netiesą, patvirtina nukentėjusiosios L. B. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, kuriais, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, L. B. nepatvirtino J. M. nurodytų aplinkybių apie jos išžaginimą. Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, jau būdama (duomenys neskelbtini) m. amžiaus ir prisiekusi, L. B. nurodė, kad tą naktį, kaip visada, G. P. atsigulė į lovą, tačiau nebuvo tokio dalyko, kad G. P. kažką būtų daręs J. M. (t. 6, b. l. 135–138). Aukštesniojo teismo vertinimu, vien tai, kad L. B. galimai tą naktį J. M. davė higieninį įklotą, nepatvirtina nukentėjusiosios J. M. parodymų, jog kraujavimas atsirado dėl G. P. veiksmų, t. y. dėl lytinio akto. Juo labiau, kai nukentėjusioji L. B., apklausta pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, nurodė, kad gerai nepamena, bet tikriausiai įklotą J. M. galėjo duoti dėl susirgimo. Be to, iš 2021 m. birželio 4 d. specialisto paaiškinimo protokolo matyti, kad ekspertas Gregoire Abi Chaker, atlikęs J. M. apžiūrą ir surašęs 2021 m. gegužės 27 d. specialisto išvadą, patvirtino, kad kraujavimas iš lytinių organų gali būti ir ne trauminės kilmės, o nustatyti, ar J. M. turėjo lytinių santykių neįmanoma, kadangi mergystės plėvės sandara rodo, kad pro ją galima įvesti daiktą jos nepažeidžiant. Šios aplinkybės konstatuotos ir minėtoje specialisto išvadoje (t. 4, b. l. 54, 58; t. 6, b. l. 86–87). Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiosios J. M. kraujavimas nagrinėjamo įvykio metu negali būti vienareikšmiškai vertinamas, kaip patvirtinantis jos išžaginimo faktą. Be to, priešingai nei teigė nukentėjusioji J. M., nukentėjusioji L. B. pirmos instancijos teisiamojo posėdžio metu vienareikšmiškai galėjo patvirtinti tik tai, jog J. M. davė persirengti rūbus joms ruošiantis miegoti, t. y. jai grįžus iš lauko, iki G. P. atėjimo į kambarį, o ar davė J. M. kitus rūbus pradėjus kraujuoti, L. B. neprisiminė ir šios aplinkybės negalėjo patvirtinti. Nors pirmosios instancijos teismas vertino nukentėjusiosios L. B. nurodytą faktą, kad jos tą naktį buvo užsidariusios vonioje, kaip aplinkybę, patvirtinančią J. M. parodymus, tačiau visiškai nevertino to, kad L. B. tos pačios apklausos metu nurodė, jog neprisimena nei kaip jos atsidūrė vonioje, nei kodėl ten buvo. Vertinant nukentėjusiosios L. B. parodymus spręstina, kad L. B. jų su J. M. buvimą vonioje siejo su nereikšmingais įvykiais, kurių apklausos metu net negalėjo prisiminti. Atkreiptinas dėmesys, kad anksčiau aptartais įrodymais byloje nustatyta, jog nagrinėjamo įvykio vakarą tiek J. M., tiek L. B. vartojo alkoholinius gėrimus – degtinę ir abi nukentėjusiosios, duodamos parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjai, patvirtintino, kad po to joms pasidarė bloga. Taigi, pirmosios instancijos teismas neįvertino ir to, jog J. M. ir L. B. galėjo būti vonioje ir dėl apsisvaigimo alkoholiu sukeltų pasekmių. Kitaip tariant, nebuvo paneigta nuteistojo G. P. nurodyta aplinkybė, kad vėliau kažkuri iš jų apsivėmė ir jos nuėjo į vonią, o jis liko toliau miegoti kambaryje. Teisėjų kolegija nenustatė priežasčių, dėl kurių nukentėjusioji L. B. norėtų nuslėpti tikrąsias įvykio aplinkybes, todėl netikėti liudytojos nurodytomis aplinkybėmis neturi pagrindo, juo labiau, kai nukentėjusioji L. B. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, t. y. tiek duodama parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjai, tiek duodama paaiškinimus teismo psichologijos, teismo psichiatrijos ekspertizės metu, apskritai nenurodė ir neišskyrė jokių nagrinėjamo įvykio aplinkybių bei G. P. veiksmų, sekusių po jo grįžimo į namus (t. 1, b. l. 186–190; t. 4, b. l. 131–137).

Be aptartų nukentėjusiosios L. B. parodymų, nukentėjusiosios J. M. išžaginimo aplinkybes paneigia ir liudytojos K. N. pateikti pokalbiai bei susirašinėjimai su J. M., kurių pirmosios instancijos teismas taip pat nevertino. Kitų objektų apžiūros protokole užfiksuota, kad liudytojai K. N. parašius: „Labas, J., gal gali papasakoti tu man, kas buvo su G.? Žinau, kad gali būti nelengva kalbėti, bet aš turiu viską žinoti“, J. M. jai atrašė: „Labas oi buvo daug dalykų čia, viskas prasidėjo nuo penktadienio per R., ar D. gimtadienį, <...> aš nubėgau, jau ji gulėjo lovoje ir ar (tikriausiai turėjo būti žodis „aš“) nuėjau prie jos atsigulti, tada grįžo jie ir G. pradėjo lįsti prie L., tada prie manęs ir man L. nei padėjo“. K. N. paklausus: „O jis daugiau kažką padarė?“, J. M. atrašė: „<...> bet aš jam pasakiau, kad prie manęs nelįstų, nes pasakysiu viską K. (K. N.), tai ir nelindo, <...>“ (t. 3, b. l. 119–124). Po to liudytojai K. N. paskambinus ir paprašius J. M. papasakoti, kas ten buvo, J. M. pasakė, kad „<...> a-a-a, tą dieną, kai mus prigirdė, nu, G. su V. mumis, tai grįžom namo, tada jisai pradėjo prie manęs lįst, man L. nepadėjo, jinai tiesiog sėdėjo ant lovos ir žvengė, ir aš tiesiog jam, nu, kaip čia pasakius, nenorėjau taip smarkiai trenkt, bet tipo iš alkūnės jam trenkiau į petį, ar į kur ten, pataikiau ir jisai tada atsistojo nuo manęs ir jo...“ K. N. pasiteiravus: „O jisai ten prie vaginos jūsų, ten prie krūtinės lindo? J. M. patvirtintino, kad „a-a-a, prie L. tai jo, bet prie manęs, tai ne <...>.“ (t. 3, b. l. 126–128). Taigi, iš aptartų susirašinėjimo ir pokalbio turinio matyti, kad pati J. M., nežinodama, jog pokalbius liudytoja K. N. įrašinėja, pati paneigė bet kokius G. P. su ja atliktus išžaginimo veiksmus. J. M. vienareikšmiškai nurodė, kad nagrinėjamo įvykio metu, joms būnant kambaryje, G. P. nelindo prie jos vaginos ir prie krūtinės. Taip pat matyti, kad J. M. nurodė K. N. iš esmės tas pačias aplinkybes, kurias ji buvo nurodžiusi 2020 m. lapkričio 16 d. ir 2020 m. gruodžio 3 d. apklausų ikiteisminio tyrimo metu. Be kita ko, šie J. M. teiginiai susirašinėjimo ir pokalbio metu patvirtina L. B. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nurodytų aplinkybių teisingumą. Taigi, aukštesniojo teismo vertinimu, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes bei įvertinus aukščiau aptartus duomenis, teisėjų kolegija J. M. parodymus, duotus 2021 m. gegužės 26 d. ikiteisminio tyrimo teisėjai, bei jos paaiškinimus, duotus teismo psichologijos, teismo ekspertizės metu, apie jos išžaginimo aplinkybes laiko nepatikimais ir juos atmeta.

Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nukentėjusiosios J. M. nurodytas aplinkybes dėl jos išžaginimo patvirtina kiti byloje esantys įrodymai: liudytojų L. M. ir I. B. parodymai, ekspertų D. Prižginės, Gregoire Abi Chaker paaiškinimai ir specialisto išvadoje užfiksuoti duomenys. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad tokia pirmosios instancijos teismo išvada buvo grįsta tik selektyviai atrinktomis proceso dalyvių nurodytų aplinkybių dalimis, visiškai jų nevertinant bei nelyginant su kitais bylos duomenimis, gautais iš kitų įrodymų šaltinių. Kaip minėta, ekspertė D. Prižginė, duodama paaiškinimus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, parodė ne tik tai, kad J. M. būdingas stiprus nebrandumas, bet ir tai, kad jos emocinis atsakas ir toliau išlieka neaiškus, ir teismas turėtų atsargiai vertinti J. M. parodymų dalį, kurioje ji nurodo išžaginimo aplinkybes. Ekspertas Gregoire Abi Chaker pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nors ir patvirtino, jog per metus laiko iki apžiūros J. M. mergystės plėvė galėjo sugyti, tačiau tvirtinti, kad kažkoks daiktas buvo įvestas nukentėjusiajai į makštį 2020 m. balandžio 18 d., vienareikšmiškai negalėjo. Be to, atsakydamas į klausimą, ar mergystės plėvė galėjo taip atrodyti, kaip jis matė prieš tyrimą, net neįvedus daikto, ekspertas patvirtino, kad galėjo taip atrodyti (t. 6, b. l. 86–87). Liudytojos teismo psichologės I. B. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu išsakytas pastebėjimas, kad vaikas, nukentėjęs nuo įvykio, ne visuomet verkia, kartais dėl gynybinių mechanizmų iššaukiama priešinga reakcija, vertintinas kaip subjektyvus liudytojos samprotavimas, savaime negalintis nei patvirtinti, nei paneigti šioje byloje nagrinėjamos veikos aplinkybių. Taip pat nagrinėjamos veikos aplinkybių savaime negali patvirtinti ir liudytojos L. M. parodymai, kadangi, kaip minėta anksčiau, liudytoja apie tariamą dukros išžaginimą sužinojo ne iš jos pačios, o tik po to, kai jai apie tai pranešė gydytojai, o išžaginimo aplinkybes liudytoja sužinojo tik 2021 m. gegužės 26 d. dukrai duodant papildomus parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjai. L. M. pastebėtas pakitęs dukters elgesys ir ilgas prausimasis vonioje 2020 m. pavasario – vasaros laikotarpiu galėjo būti nulemtas daugelio priežasčių, įskaitant jau aptartas psichologines problemas bei problemas mokykloje, todėl pakitusį dukters elgesį 2020 m. pavasario – vasaros laikotarpiu vienareikšmiškai sieti su G. P. veiksmais, juo labiau išžaginimu, negalima, juo labiau, kai pati nukentėjusioji, duodama parodymus, nuolat kartojo, kad jokių padarinių dėl nagrinėjamo įvykio nejaučianti ir nesijaučia traumuota. Be to, pirmosios instancijos teismas nevertino ir kitos svarbios aplinkybės, o būtent to, kad L. M. nurodė, jog pasiėmusi dukrą iš L. B. namų 2020 m. balandžio 18 d., t. y. iš karto po nagrinėjamo įvykio, nepastebėjo jokių dukros elgesio pasikeitimų (t. 2, b. l. 36–37). Priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, nukentėjusiosios J. M. nurodytos aplinkybės apie prievartinius lytinius santykius nagrinėjamo įvykio metu nepatvirtina ir kita rašytinė bylos medžiaga, t. y. 2021 m. gegužės 27 d. specialisto išvada Nr. 932/2021 (02). Iš 2021 m. gegužės 27 d. specialisto išvados Nr. 932/2021 (02) matyti, kad J. M. lytinių organų srityje, mergystės plėvėje, sužalojimai nenustatyti, taip pat nurodyta, kad J. M. mergystės plėvės struktūra leidžia įvesti pro ją daiktą, nepažeidžiant jos vientisumo (t. 4, b. l. 54–56). Taigi, specialisto išvadoje užfiksuotos aplinkybės ir ją surašiusio eksperto Gregoire Abi Chaker paaiškinimai baudžiamojo proceso metu nei patvirtina, nei paneigia nukentėjusiosios J. M. parodymus apie jos išžaginimą, kaip ir nepatvirtina, jog nukentėjusioji apskritai yra turėjusi lytinių santykių. Pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad aptarti įrodymai patvirtina J. M. parodymus, tokio savo vertinimo tinkamai neargumentavo ir nepagrindė, t. y. įrodymus vertino nesilaikydamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, kadangi byloje surinktų įrodymų nevertino visumoje, neįsigilino į įvykio situaciją ir tai nulėmė neteisingas išvadas dėl BK 149 straipsnio 4 dalyje numatyto nusikaltimo požymių G. P. veiksmuose buvimo konstatavimo.

Pagal teismų praktiką kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patikimai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-532/2012, Nr. 2K-7-173/2014, Nr. 2K-317-719/2018, Nr. 2K-7-97-895/2019). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalį, taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96). Teisėjų kolegija jau buvo pažymėjusi, kad kaltinant asmenį padarius konkrečią nusikalstamą veiką, kiekvienu atveju turi būti nustatyta konkrečios nusikalstamos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma. Šiuo atveju, pripažinus nukentėjusiosios J. M. parodymus, duotus 2021 m. gegužės 26 d. ikiteisminio tyrimo teisėjai, bei jos paaiškinimus, duotus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės metu, nepatikimais ir juos atmetus, byloje nėra kitų patikimų duomenų, leidžiančių patvirtini nors kokius G. P. nusikalstamus veiksmus, padarytus J. M. atžvilgiu grįžus iš automobilio. Kitaip tariant, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, objektyviai ir neginčytinai patvirtinančių, jog G. P. veiksmuose yra visi jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 149 straipsnio 4 dalyje, požymiai. Byloje nesant jokių kitų, patikimų, abejonių nekeliančių įrodymų, kad G. P. atliko išžaginimo veiksmus mažametės J. M. atžvilgiu, G. P. pagal BK 149 straipsnio 4 dalį išteisinamas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Dėl bausmių

G. P. gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės už nusikalstamas veikas, numatytas BK 153 straipsnio 1 dalyje, 161 straipsnio 2 dalyje, yra aiškiai per griežtos, teigiant, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti G. P. paskiriant bausmes, nesusijusias su laisvės atėmimu, arba prašoma atidėti paskirtos bausmės vykdymą, taikant BK 75 straipsnio nuostatas. G. P. gynėjo prašymas tenkinamas, atsižvelgiant į sumažėjusią inkriminuotų nusikalstamų veikų apimtį. Nors nuteistojo V. Č. apeliaciniame skunde neprašoma sušvelninti skundžiamu nuosprendžiu paskirtų bausmių, tačiau atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis V. Č. prašė išteisinti iš visų nusikalstamų veikų, teismas pasisako ir šiuo klausimu.

Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis) svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotas ir teisingas bausmes. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia (be kita ko) reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi, bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 1 dalis nustato, jog teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. BK 61 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad bausmės skyrimo procesas susideda iš dviejų etapų – iš bausmės rūšies parinkimo ir bausmės dydžio nustatymo. BK 61 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 54 straipsnio 2 dalis numato, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes, atsižvelgė į tai, kad V. Č. padarė keturias baigtas tyčines nusikalstamas veikas, iš kurių viena, numatyta BK 150 straipsnio 4 dalyje, priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai, dvi nusikalstamos veikos, numatytos BK 150 straipsnio 3 dalyje, priskiriamos sunkių nusikaltimų kategorijai, ir vienas baudžiamasis nusižengimas, numatytas BK 161 straipsnio 2 dalyje. Nebuvo nustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė dėl dviejų nusikalstamų veikų – veikas, numatytas BK 150 straipsnio 3 dalyje (2020 m. balandžio 18 d.) ir BK 161 straipsnio 2 dalyje, padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Taip pat individualizuodamas bausmę teismas atsižvelgė ir į tai, kad V. Č. praeityje teistas, teistumas išnykęs, baustas administracine tvarka, šiuo metu dirba, gydėsi (duomenys neskelbtini) klinikoje, tačiau pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ekspertas S. S. nurodė, jog V. Č. nustatytas (duomenys neskelbtini) sutrikimas, (duomenys neskelbtini) sutrikimai yra organizmo reakcija į stresą ir šie sutrikimai netrukdo suvokti savo veiksmus ir juos valdyti. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šias aplinkybes, paskyrė V. Č. įstatymo sankcijose numatytas laisvės atėmimo bausmes, žymiai mažesnes nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra nustatyta būtinų sąlygų BK 62 straipsnio nuostatų taikymui ir nenustatyta jokių išimtinių aplinkybių, sudarančių pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus bei nuteistojo asmenybę, daro išvadą, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam V. Č. už nusikalstamas veikas paskirtos bausmės tiek savo rūšimi, tiek ir dydžiu nėra aiškiai per griežtos, yra teisingos ir proporcingos, atitinka tiek nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumo laipsnį, tiek ir jo asmenybę.

G. P. padarė dvi tyčines baigtas nusikalstamas veikas, iš kurių viena, numatyta BK 153 straipsnio 1 dalyje, priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai, už šios nusikalstamos veikos padarymą baudžiamasis įstatymas numato laisvės apribojimą arba areštą, arba laisvės atėmimą iki penkerių metų, ir vieną baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 161 straipsnio 2 dalyje, už šios nusikalstamos veikos padarymą baudžiamasis įstatymas numato viešuosius darbus arba laisvės apribojimą, arba baudą, arba areštą. Byloje nenustatyta G. P. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė dėl abiejų nusikalstamų veikų – veikas padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Iš byloje esančių duomenų matyti, kad G. P. iki šių nusikalstamų veikų padarymo buvo teistas Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. rugpjūčio 30 d. nuosprendžiu už nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje, ir, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, jo teistumas nebuvo išnykęs, jis baustas administracine tvarka, šiuo metu dirba, darbdavio charakterizuojamas išimtinai teigiamai. Nors G. P. diagnozuoti (duomenys neskelbtini) bei kiti (duomenys neskelbtini) sutrikimai, tačiau iš specialisto išvados Nr. 93TPK-1403/2020 matyti, kad duomenų, jog jis sirgtų lėtiniu progresuojančiu psichikos sutrikimu, silpnaprotyste ar byloje nagrinėjamų įvykių metu būtų buvęs laikino psichikos sutrikimo būsenoje, nėra. Nusikalstamos veikos padarytos tyčiniais aktyviais G. P. veiksmais prieš mažametę ir nepilnametę mergaites, jų brendimo ir vystymosi laikotarpiu, todėl neabejotina, kad dėl nuteistojo veiksmų nukentėjusiosios patyrė išgyvenimus, neigiamas emocijas, todėl pasekmės gali būti jaučiamos ir ateityje. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog bausmės tikslai bus pasiekti ir teisingumo principas įgyvendintas nuteistajam G. P. už nusikaltimo, numatyto BK 153 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskyrus 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę, o už baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 161 straipsnio 2 dalyje, padarymą paskyrus 20 parų arešto bausmę. Išteisinus G. P. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 149 straipsnio 4 dalyje, naikinama ir skundžiamo nuosprendžio dalis dėl bausmių subendrinimo, o už nusikalstamas veikas, numatytas BK 153 straipsnio 1 dalyje ir BK 161 straipsnio 2 dalyje pirmosios instancijos skundžiamu nuosprendžiu paskirtosios bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, subendrintinos apėmimo būdu, nes G. P. padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingos nusikalstamų veikų rūšims ir kategorijoms pagal BK 10 ir 11 straipsnius. Bylos duomenimis nustatyta, kad po šių nusikalstamų veikų padarymo G. P. buvo nuteistas Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. rugpjūčio 11 d. baudžiamuoju įsakymu už nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, todėl, vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, už nusikalstamas veikas, numatytas BK 153 straipsnio 1 dalyje ir BK 161 straipsnio 2 dalyje, paskirta ir subendrinta bausmė subendrintina su 2020 m. rugpjūčio 11 d. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu paskirtą subendrintą bausmę su Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. rugpjūčio 11 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme subendrino apėmimo būdu, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu. Išteisinus G. P. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 149 straipsnio 4 dalyje, skundžiamu nuosprendžiu paskirtos ir šiuo nuosprendžiu subendrintos bausmės už nusikalstamas veikas, numatytas BK 153 straipsnio 1 dalyje ir 161 straipsnio 2 dalyje, su Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. rugpjūčio 11 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme subendrintinos dalinio bausmių sudėjimo būdu, vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pasikeitusią inkriminuotų veikų apimtį, sprendžia, kad yra pagrindas ir sąlygos atidėti nuteistajam G. P. paskirtos bausmės vykdymą. Bausmės vykdymo atidėjimas išreiškia humanizmo, bausmės individualizacijos bei bausmės ekonomijos principus. Bausmės vykdymo atidėjimas suteikia galimybę nusikalstamą veiką padariusiam ir už tai nuteistam asmeniui išvengti realaus laisvės atėmimo bausmės vykdymo, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog tokiu būdu bus įgyvendinti bausme siekiami tikslai. Teismų praktikoje įtvirtinta, jog bausmės vykdymo atidėjimo taikymas galimas tik tuomet, kai, be nustatytų BK 75 straipsnio 2 dalyje nurodytų formalių pagrindų (nusikalstamos veikos kategorijos ir paskirtos bausmės dydžio), konkrečią bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Baudžiamasis įstatymas nenurodo aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo. Šiuo atveju, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe, t. y. nuosekliai svarstytini nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų), taip pat ir tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius. Šie ir kiti duomenys turi teismui sudaryti tvirtas prielaidas daryti išvadą, kad konkretaus nusikalstamą veiką padariusio asmens resocializacija (procesas, kurio metu siekiama padėti nuteistiems asmenims atrasti savo tapatybę ir vaidmenį visuomenėje, suformuoti reikalingus įgūdžius integruojantis į visuomenę, skatinti taikiai sugyventi su kitais visuomenės nariais ir rinktis teisėtus kelius savo tikslams siekti) galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistam už konkrečią nusikalstamą veiką asmeniui paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Teismų praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, Nr. 2K-396-746/2016, Nr. 2K-179-693/2017).

G. P. jam inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė 2020 m. balandžio 18 d. Nusikalstamų veikų padarymo metu galiojo 2017 m. rugsėjo 28 d. įstatymu Nr. XIII-653 patvirtinta BK 75 straipsnio redakcija, pagal kurią asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Kaip jau minėta, viena iš pagrindinių sąlygų atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą yra pakankamas pagrindas teismui manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Šis įstatymo reikalavimas yra ateities prognozė, tikėtinumas, kad asmuo daugiau nenusikals ir nepadarys žalos įstatymų besilaikantiems kitiems visuomenės nariams. Tokia ateities prognozė daroma remiantis nuteistojo praeityje buvusiais ir dabartiniais įvykiais, jo elgesiu, gyvenimo būdu ir kitomis aplinkybėmis. Kaip minėta, nusikalstamas veikas G. P. padarė neišnykus ankstesniam teistumui, tačiau jis anksčiau nebuvo teistas už nusikaltimus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, o ankstesnę bausmę buvo atlikęs. G. P. pirmą kartą nuteisiamas laisvės atėmimu, jam nė karto nebuvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimo institutas. Bylos duomenimis, nuteistasis dirba UAB „V.“ (duomenys neskeltbini) nuo 2021 m. balandžio 26 d. Iš darbdavio pateiktos charakteristikos matyti, kad G. P. gerai atlieka jam paskirtas užduotis, noriai imasi iniciatyvos naujiems darbams pradėti, užtikrina savalaikį ir kokybišką darbų atlikimą, įgyvendina jam patikėtas užduotis, kolegų vertinamas kaip draugiškas, visuomet pasiruošęs padėti, nekonfliktiškas, komunikabilus. Išskirtinos šios asmeninės G. P. savybės: atsakingumas, emocinis stabilumas, nesielgia spontaniškai, lojalumas (t. 6, b. l. 72). G. P. yra saistomas socialiniais ryšiais su gyvenamąja aplinka – nors yra (duomenys neskelbtini), tačiau turi nuolatinę gyvenamąją vietą, darbą. Įvertinus išdėstytų aplinkybių visetą, darytina išvada, jog šiuo atveju nebūtų teisinga po nusikalstamos veikos padarymo praėjus daugiau nei trejiems metams ir nesant duomenų apie kokias nors kitas nusikalstamas veikas skirti G. P. realią laisvės atėmimo bausmę. G. P. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas bausmės paskirčiai, numatytai BK 41 straipsnyje, neprieštarauja. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad G. P. izoliavimas nuo visuomenės turėtų didesnį neigiamą, nei teigiamą poveikį jo asmenybei ir visuomenei, taip pat gali turėti neigiamą poveikį jo vėlesnei integracijai į visuomenę. Atsižvelgiant į išdėstytą, nuteistajam G. P. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, teisėjų kolegijos vertinimu, galėtų būti itin efektyvus.

BK 75 straipsnio 2 dalyje (2017 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. XIII-653 redakcija) numatyta, kad, atidėdamas bausmės vykdymą, teismas paskiria nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas šio kodekso IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) pareigas. Atsižvelgiant į nuteistojo G. P. asmenybę charakterizuojančius duomenis, padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, teisėjų kolegija daro išvadą, kad dvejų metų bausmės vykdymo atidėjimo terminas bus optimalus ir pakankamas bausmės tikslams pasiekti, taip pat skirtinos BK 75 straipsnio 2 dalies 5, 6, 8 punktuose numatytos pareigos ir BK 71 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, kurią nuteistasis įpareigotinas sumokėti per vienerius metus. Taikant BK 75 straipsnio nuostatas, paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę ir nustatant nuteistajam G. P. tinkamai parinktas pareigas, bei pastarajam žinant, kad nevykdant paskirtų pareigų tolesnis bausmės vykdymo atidėjimas gali būti panaikintas ir jis gali būti pasiųstas atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę, bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įvirtinti bausmės tikslai ir nebus nukrypta nuo teisingumo principo reikalavimų.

Dėl civilinių ieškinių

Nuteistasis V. Č., apeliaciniame skunde prašydamas jį išteisinti dėl visų inkriminuotų nusikalstamų veikų, priteistų civilinių ieškinių neginčija, tačiau apeliaciniame skunde prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, todėl, galima suprasti, jog apeliantas nesutinka ir šia skundžiamo nuosprendžio dalimi. Nuteistojo G. P. gynėjas advokatas S. Kibilda apeliaciniame skunde prašo sumažinti J. M. priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydį. Pirmosios instancijos teismas iš V. Č. nukentėjusiajai L. B. priteisė 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, nukentėjusiajai J. M. – 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo, nukentėjusiajai R. Č. 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, iš G. P. nukentėjusiajai J. M. – 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pagal susiformavusią teismų praktiką laikoma, kad kiekvienu nusikaltimu asmeniui padaroma didesnė ar mažesnė neturtinė žala. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Pagal savo pobūdį neturtinė žala – tai asmeninė žala, nes ji tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo išgyventų emocijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-453/2011). Nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2007, Nr. 2K-209/2007, Nr. 2K-114/2008, Nr. 2K-118/2013).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju, kitaip nei turtinės (CK 6.249 straipsnis, 6.263 straipsnio 2 dalis), visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigine išraiška. Teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227/2011, Nr. 2K-410/2013, Nr. 2K-74/2014). Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje: sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, turi būti atsižvelgta į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, tai, ar padaryta turtinė žala, jei taip – tai į jos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Tačiau šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinus ir kaltojo asmens interesus, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros. Pažymėtina, kad, vertinant kriterijų visumą, tam tikrais atvejais vieni jų vertinami kaip turintys didesnę reikšmę žalos dydžiui nustatyti nei kiti, ir tai visų pirma priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Absoliučių vertybių, tokių kaip gyvybė, sveikata, gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės. Sprendžiant neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimą, reikia atsižvelgti ir į formuojamą teismų praktiką, aiškinant bei taikant neturtinės žalos nustatymo kriterijus, ir, esant tapačioms ar iš esmės panašioms faktinėms bylų aplinkybėms, paisyti jau sukurtų teismo precedentų dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad neteisėtais nuteistojo V. Č. veiksmais nukentėjusiosioms L. B., R. Č. ir J. M. buvo padaryta neturtinė žala – R. Č., būdama mažametė, ir L. B., būdama nepilnametė, patyrė seksualinę prievartą, išgąstį, dvasinius išgyvenimus, J. M., būdama nugirdyta, neabejotinai taip pat patyrė neigiamas emocijas ir dvasinius išgyvenimus. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje baudžiamojoje byloje civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo išnagrinėti nepažeidžiant nei baudžiamojo proceso, nei civilinės teisės normų. Pirmosios instancijos teismo nukentėjusiosioms priteistos neturtinės žalos dydis adekvatus nuteistojo V. Č. padarytoms nusikalstamoms veikoms ir sukeltiems padariniams, atitinka nukentėjusiųjų ir nuteistojo interesų pusiausvyrą, protingumo ir teisingumo principų kriterijus, neprieštarauja Lietuvos Aukščiausio Teismo formuojamai praktikai panašaus pobūdžio bylose.

Byloje ištirtais ir šiame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais nustatyta, kad tyčiniais nuteistojo G. P. veiksmais buvo pažeistas mažametės J. M. seksualinis neliečiamumas – jos atžvilgiu buvo atliekami tvirkinamieji veiksmai, taip pat jo neteisėtais veiksmais mažametė nukentėjusioji buvo nugirdyta. Neabejotina, kad dėl G. P. atliktų neteisėtų veiksmų nukentėjusioji J. M. patyrė neigiamus išgyvenimus, emocinį stresą, baimės jausmą. Iš J. M. mamos L. M. parodymų matyti, kad šie įvykiai dukrą labai paveikė, ji patyrė dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, o išgirdus G. P. vardą, ją ištinka panika. Teisėjų kolegijos vertinimu, neteisėti ir pavojingi G. P. veiksmai neabejotinai turėjo įtakos mažametės mergaitės moralės normų netinkamam supratimui, sukėlė neigiamas pasekmes jos emocinei savijautai, patirti išgyvenimai gali turėti įtakos jos doroviniam ir psichologiniam vystymuisi, formuoti iškreiptą seksualinių santykių įsivaizdavimą. Esant tokioms nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, darytina išvada, jog nukentėjusioji J. M. turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą, tačiau pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis mažintinas. Visų pirma, šiuo nuosprendžiu G. P. pagal BK 149 straipsnio 4 dalį išteisinamas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, todėl, sumažėjus G. P. nusikalstamų veiksmų apimčiai, jo civilinė atsakomybė dėl neturtinės žalos atlyginimo taip pat turi būti mažinama. Antra, iš teismų praktikos baudžiamosiose bylose matyti, kad priteisiamas neturtinės žalos atlyginimo dydis jaunesnio negu šešiolikos metų asmens tvirkinimo atvejais dažniausiai svyruoja nuo 750 Eur iki 4 000 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-191-697/2018, Nr. 2K-86-788/2021, Nr. 2K-28-628/2023, Nr. 2K-56-594/2023). Įvertinus šių aplinkybių visumą bei atsižvelgiant į tai, kad G. P. atliko ne tik tvirkinamuosius veiksmus, bet dėl jo neteisėtų veiksmų mažametė nukentėjusioji buvo ir nugirdyta, taip pat į paties nuteistojo G. P. asmenybę (jauno amžiaus, dirbantis, turintis psichologinių problemų), nukentėjusiajai J. M. iš nuteistojo G. P. priteistinos neturtinės žalos dydis mažintinas iki 2 000 Eur.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 2 punktu, 4 punktu, 329 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Nuteistojo G. P. gynėjo advokato Sauliaus Kibildos apeliacinį skundą tenkinti:

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2023 m. vasario 9 d. nuosprendžio dalį, kuria G. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 149 straipsnio 4 dalį, ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – G. P. dėl nusikaltimo, numatyto BK 149 straipsnio 4 dalyje, išteisinti jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2023 m. vasario 9 d. nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, už nusikalstamas veikas, numatytas BK 149 straipsnio 4 dalyje, 153 straipsnio 1 dalyje, 161 straipsnio 2 dalyje, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir G. P. paskirta galutinė subendrinta 6 (šešerių) metų laisvės atėmimo bausmė.

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2023 m. vasario 9 d. nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, 5 dalies 2 punktu, šiuo nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmė apėmimo būdu subendrinta su Kauno apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 11 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme ir G. P. paskirta galutinė bausmė – 6 (šešerių) metų laisvės atėmimas.

Kauno apygardos teismo 2023 m. vasario 9 d. nuosprendžiu už nusikalstamas veikas, numatytas BK 153 straipsnio 1 dalyje ir BK 161 straipsnio 2 dalyje, paskirtas bausmes, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, subendrinti apėmimo būdu ir G. P. paskirti subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, 4 dalimi, šiuo nuosprendžiu subendrintą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su Kauno apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 11 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme, ir galutinę subendrintą bausmę G. P. skirti laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams ir 20 (dvidešimties) MGL dydžio 1 000 (vieno tūkstančio) Eur baudą.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 6, 8 punktais (2017 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. XIII-653 redakcija) ir BK 71 straipsnio 1 dalimi (2019 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XIII-2263 redakcija), paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams, įpareigojant G. P. per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį: tęsti darbą, dalyvauti elgesio pataisos programoje ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi (2017 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. XIII-653 redakcija) ir BK 71 straipsnio 1 dalimi (2019 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XIII-2263 redakcija) G. P. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – 70 (septyniasdešimties) MGL dydžio 3 500 (trijų tūkstančių penkių šimtų) Eur įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikalstamų veikų asmenų fondą, nustatant ją sumokėti per vienerių metų terminą.

Bausmės vykdymo atidėjimo termino pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iš G. P. J. M. priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydį sumažinti iki 2 000 (dviejų tūkstančių) Eur.

Kitą Kauno apygardos teismo 2023 m. vasario 9 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistojo V. Č. apeliacinį skundą atmesti.