Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Albino Sirvydžio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. M. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo pakeistas Panevėžio apygardos teismo 2011 m. sausio 12 d. nuosprendis:

M. M. nusikalstama veika, kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 153 straipsnį, perkvalifikuota pagal BK 149 straipsnio 4 dalį ir paskirta, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, bausmė – laisvės apribojimas dvejiems metams, įpareigojant pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje. Kita nuosprendžio dalis nepakeista.

Panevėžio apygardos teismo 2011 m. sausio 12 d. nuosprendžiu M. M. buvo nuteistas pagal BK 153 straipsnį laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant jį pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. M. buvo kaltinamas ir nuteistas pagal BK 149 straipsnio 4 dalį už tai, kad (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad (duomenys neskelbtini), gimusi (duomenys neskelbtini), yra mažametė, pasinaudodamas dėl mažametystės bejėgiška jos būkle, natūraliu būdu du kartus lytiškai su ja santykiavo ir taip du kartus tyčia, pasinaudodamas nukentėjusiosios bejėgiška padėtimi dėl mažametystės, ją išžagino.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatavo, jog M. M. du kartus lytiškai natūraliu būdu santykiavo su mažamete nukentėjusiąja (duomenys neskelbtini), tačiau lytiniai santykiai tarp jų vyko abiejų iniciatyva. Kadangi lytiniai santykiai, esant mažamečio asmens sutikimui, kai sutikimas yra sąmoningas ir duotas suvokiant su juo daromų veiksmų pobūdį ir esmę, atitinka BK 153 straipsnio numatytos nusikalstamos veikos sudėtį, teismas nuteistojo nusikalstamą veiką perkvalifikavo į BK 153 straipsnį.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal prokuroro apeliacinį skundą, konstatavo, kad šiuo atveju vien nukentėjusiosios sutikimo lytiniams santykiams nepakanka, nes mažametės nukentėjusiosios sutikimas lytiniams santykiams nebuvo sąmoningas ir duotas suvokiant tokių veiksmų reikšmę, todėl M. M. veiksmai turi būti kvalifikuojami pagal BK 149 straipsnio 4 dalį.

Kasaciniu skundu nuteistasis M. M. prašo dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 29 d. nuosprendį ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2011 m. sausio 12 d. nuosprendį be pakeitimų.

Kasatorius teigia, kad (duomenys neskelbtini).

Kasatorius nurodo, kad kai kurie apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio motyvai yra prieštaringi. Šio teismo nuosprendyje nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus ir kvalifikuodamas kasatoriaus veiksmus pagal BK 153 straipsnį, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, kad lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu asmeniu paprastai vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, išskyrus atvejus, kai nukentėjusysis pagal savo fizinį ir psichinį išsivystymą bei socialinę brandą suvokė daromų su juo veiksmų esmę ir davė sutikimą tokiems santykiams arba tie veiksmai įvyko mažamečio asmens (nukentėjusiojo) iniciatyva, ir netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Tačiau toliau apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje teigiama, kad mažamečio asmens išžaginimo ypatumas yra tas, kad lytinis santykiavimas su mažamečiu, net ir esant mažamečio sutikimui, pripažįstamas išžaginimu, nes mažametystė yra prilyginama bejėgiškai būklei ir daroma bylos įrodymais nepagrįsta išvada, kad (duomenys neskelbtini) bylos nagrinėjamo įvykio metu negalėjo suprasti veiksmų reikšmės, todėl negalėjo tokiems veiksmams priešintis. Kasatorius mano, kad būtent apeliacinės instancijos teismas aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą nesilaikydamas formuojamos teismų praktikos tokio pobūdžio bylose, ir nurodo Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-83/2008.

Atsiliepime į nuteistojo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Regimantas Žukauskas prašo nuteistojo M. M. kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras nurodo, kad nuteistojo nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 149 straipsnio 4 dalį kaip mažamečio išžaginimas. Bylos įrodymais neginčijamai nustatyta, jog nuteistasis M. M., žinodamas, jog nukentėjusioji (duomenys neskelbtini) yra mažametė, du kartus natūraliu būdu lytiškai su ja santykiavo, nuteistasis ir nukentėjusioji nurodė, jog juos siejo abipusė meilė ir jie lytiškai santykiavo abipusiu sutarimu, tačiau vien nukentėjusiosios sutikimo lytiniams santykiams nepakanka. Atsižvelgęs į teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktą, teisme apklaustos vaikų ir paauglių psichologės ekspertės paaiškinimus, apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog mažametės nukentėjusiosios sutikimas lytiniams santykiams nebuvo sąmoningas ir duotas suvokiant tokių veiksmų reikšmę. Nuteistasis žinojo, kad (duomenys neskelbtini) yra mažametė, todėl, lytiškai santykiaudamas su ja, suprato savo veiksmų pavojingumą, kad pasinaudoja nukentėjusiosios bejėgiška būkle dėl mažametystės, ir to norėjo, t. y. jis veikė tiesiogine tyčia.

Atsiliepime į nuteistojo kasacinį skundą nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) atstovė pagal įstatymą (duomenys neskelbtini) prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 29 d. nuosprendį. Ji nurodo, kad nuteistasis, draugaudamas su jos dukterimi žinojo, kad šiai nėra keturiolikos metų. Ji mano, kad duktė nesuprato lytinių santykių pasekmių, o nuteistasis tuo pasinaudojo. (Duomenys neskelbtini)

Kasacinis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje teismų sprendimais nustatyta, kad nuteistasis M. M., žinodamas, jog nukentėjusioji yra mažametė, jai yra trylika metų, du kartus natūraliu būdu lytiškai su ja santykiavo. Tiek nuteistasis, tiek nukentėjusioji nurodė, jog juos siejo abipusė meilė ir jie lytiškai santykiavo abipusiu sutarimu. Tačiau šiuo atveju pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė skirtingas išvadas dėl nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini), ar ji duodama sutikimą tokiems santykiams pagal savo išsivystymą suvokė daromų su ja veiksmų esmę.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto duomenis, kad nukentėjusioji, atsižvelgiant į amžiaus ir individualius psichologijos ypatumus, įvykio metu galėjo pakankamai teisingai suprasti su ja atliktų veiksmų pobūdį (išorinę pusę), tačiau negalėjo (ir šiuo metu negali) suprasti tų veiksmų reikšmės, todėl negalėjo tiems veiksmams priešintis, teisme apklaustos vaikų ir paauglių psichologės ekspertės paaiškinimus, kad labiau tikėtina, jog lytinių santykių socialinės reikšmės ir pasekmių jos asmenybei mažametė (duomenys neskelbtini) tuo metu neįvertino, kad gebėjimą priešintis mažino įsimylėjimo būsena, o dėl nėštumo ir vaiko gimimo jai buvo diagnozuotas adaptacijos sutrikimas ir tai sutrikdė jos natūralų asmenybės raidos procesą, padarė išvadą, jog mažametės nukentėjusiosios sutikimas lytiniams santykiams nebuvo sąmoningas ir duotas nesuvokiant tokių veiksmų reikšmės, todėl pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir nuteistojo veiksmus kvalifikavo pagal BK 149 straipsnio 4 dalį.

Pirmosios instancijos teismas įvertino M. M. prisipažinimą, kad du kartus lytiškai santykiavo su (duomenys neskelbtini) dėl abipusės meilės ir iniciatyvos žinodamas jos amžių; kad (duomenys neskelbtini), dėl išvaizdos, bendravimo būdo, žinių apie lytinį gyvenimą jam atrodė subrendusi, o lytinius santykius ji suvokė taip, kaip suvokia suaugusieji; kad jam šie lytiniai santykiai taip pat buvo ypatingi, nes pirmi (iki to laiko lytinių santykių nebuvo turėjęs); kad kategoriškai neigia kaltinamajame akte nurodytą (duomenys neskelbtini) valios pažeidimo būdą, pasinaudojant bejėgiška būkle dėl mažametystės. Teismas konstatavo, kad šiuos M. M. parodymus apie nukentėjusiosios brandą patvirtina ir kiti įrodymai: nukentėjusiosios, jos motinos ir sesers parodymai, kad (duomenys neskelbtini) draugystės su M. M. metu nebuvo vaikiška, teismo medicinos specialisto išvada, kad (duomenys neskelbtini) yra lytiškai subrendusi, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto duomenys, ekspertės A. Š., posėdžio metu konstatavusios pagreitintą, lyginant su bendraamžėmis, nukentėjusiosios fizinį išsivystymą, paaiškinimas. Konstatuodamas, kad kaltinamajam nukentėjusioji atrodė fiziškai brandi, teismas įvertino ir tas aplinkybes, kad M. M., įvykio metu buvęs devyniolikos metų amžiaus, iš šalies net nukentėjusiosios tėvui atrodė kaip dukters vienmetis; kad M. M. ir (duomenys neskelbtini) draugystė tęsėsi apie metus, todėl dėsninga, kad jų abiejų psichinė bei socialinė branda labai skirtis negalėjo. Teismas konstatavo, kad iš pokalbių su mama (duomenys neskelbtini) turėjo pakankamai išsamią informaciją apie lytinius santykius ir jų pasekmes – nėštumą bei gimdymą, apsisaugojimo priemones bei lytiniu būdu plintančias ligas, šią informaciją visiškai suprato, tačiau tikėjosi, kad tų pasekmių nebus. Teismas taip pat konstatavo, kad ekspertė A. Š., posėdžio metu išklausiusi (duomenys neskelbtini), jos motinos ir kitų proceso dalyvių parodymus, patvirtino ekspertizės akte pateiktą išvadą, kad įvykio metu (duomenys neskelbtini)galėjo pakankamai teisingai suprasti su ja atliktų veiksmų pobūdį, tačiau dėl tų veiksmų reikšmės suvokimo ir gebėjimo jiems pasipriešinti pateikė mažiau kategorišką nei nurodytą akte išvadą: „tikėtina, kad tų veiksmų socialinės reikšmės ir pasekmių jos asmenybei tuo metu ji neįvertino“ ir pridūrė, kad didelės reikšmės įvykiams turėjo jaunuolių įsimylėjimas, o metodikų, pagal kurias būtų galima nustatyti žmogaus socialinę brandą, nėra. Pirmosios instancijos teismas iš byloje nustatytų aplinkybių padarė išvadą, kad ji fiziškai ir psichiškai brandi, suvokia su ja atliekamų veiksmų pobūdį ir esmę. Teismas taip pat konstatavo, kad visos šios aplinkybės paneigia išvadą, kad M. M. tyčia, pasinaudodamas nukentėjusiosios bejėgiška padėtimi dėl mažametystės, ją išžagino.

Dėl veikos, kvalifikavimo pagal BK 149 straipsnio 4 dalį

BK 149 straipsnio 4 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas lytiškai santykiavo su mažamečiu asmeniu prieš šio valią panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiojo mažamečio asmens būkle. Lytinis santykiavimas pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo būkle yra tada, kai lytinis santykiavimas įvyksta nenaudojant jokių išorinių veiksmų nukentėjusiojo valiai palaužti ar pasipriešinimui įveikti. Lytinis santykiavimas su mažamečiu, neturinčiu keturiolikos metų, asmeniu paprastai vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, išskyrus atvejus, kai nukentėjusysis, duodamas sutikimą tokiems santykiams, pagal savo išsivystymą suvokė daromų su juo veiksmų esmę arba tie veiksmai įvyko mažamečio asmens (nukentėjusiojo) iniciatyva.

Teismas turi įvertinti mažamečio nukentėjusiojo psichinę ir socialinę brandą ir ar jo sutikimas yra sąmoningas ir duotas suvokiant su juo daromų veiksmų pobūdį ir esmę. Įrodymų vertinimas, kaip nustatyta BPK 20 straipsnyje, ir jai pagrindžiamų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Teismas apie mažamečio asmens sugebėjimą teisingai suprasti daromų su juo veiksmų esmę turi spręsti vadovaudamasis gauta psichiatrine–psichologine ekspertize bei vertindamas nustatytas ir šioms išvadoms reikšmingas kitas bylos aplinkybes.

Apeliacinės instancijos teismas išvadą, jog mažametės nukentėjusiosios sutikimas lytiniams santykiams nebuvo sąmoningas ir duotas suvokiant tokių veiksmų reikšmę padarė, remdamasis tik psichologės ekspertės išvada, bet nevertino kitų reikšmingų bylos aplinkybių. Išžaginimas yra tik tiesiogine tyčia padaroma nusikalstama veika. Todėl kvalifikuojant veiką pagal BK 149 straipsnio 4 dalį nepakanka nustatyti, kad kaltininkas žinojo numatė arba turėjo ir galėjo numatyti, kad lytiškai santykiauja su neturinčiu keturiolikos metų asmeniu. Išžaginimas taip pat suponuoja kaltininko suvokimą, kad jis lytiškai santykiauja su nukentėjusiuoju prieš jo valią, pasinaudojęs bejėgiška nukentėjusiojo būkle, nes šis dėl savo amžiaus nesupranta su juo daromų veiksmų esmės ir kaltininkas nori tokių lytinių santykių. Teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, kurie neabejotinai patvirtina teisiamojo kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikaltimą ar kitas svarbias bylos aplinkybes. Šios išvados padaromos pašalinus visus prieštaravimus, argumentuotai paneigus visas abejones ir neturi kelti abejonių dėl jų pagrįstumo. Kai nuosprendyje padarytų išvadų nepatvirtina byloje ištirti įrodymai ar surinktų įrodymų nepakanka padaryti atitinkamas išvadas, nuosprendis negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė, kad psichologės ekspertės išvada yra tikėtina ir nuosprendį iš esmės pagrindė prielaidomis.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino surinktus įrodymus ir išvadas, kodėl ši M. M. veika negali būti kvalifikuota pagal BK 149 straipsnio 4 dalį, pagrindė išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Dėl BK 151¹ straipsnio taikymo

Pagal ankstesnę teismų praktiką tokie veiksmai, kai lytiškai santykiaujama su mažamečiu jam sutinkant, ir teismas, įvertinęs to asmens brandą, padarė išvadą, kad sutikimas yra sąmoningas ir duotas suvokiant su juo daromų veiksmų pobūdį ir esmę, buvo laikomi mažamečio asmens tvirkinimu ir kvalifikuojami pagal BK 153 straipsnį. Pirmosios instancijos teismas kvalifikuodamas M. M. veiksmus pagal BK 153 straipsnį, neįvertino, kad 2010 m. liepos 2 d. įstatymu buvo papildytas ir pakeistas BK 151¹ straipsnis (įsigaliojo nuo 2010 m. liepos 20 d.). Pagal 151¹ straipsnio 1 dalį atsako pilnametis asmuo, lytiškai santykiavęs ar kitaip tenkinęs lytinę aistrą su jaunesniu negu šešiolikos metų asmeniu, jeigu nebuvo išžaginimo, seksualinio prievartavimo ar privertimo lytiškai santykiauti požymių. M. M. veika atitinka BK 151¹ straipsnio 1 dalį. Tokį kasatoriaus ir jo gynėjo prašymą veiką kvalifikuoti pagal BK 151¹ straipsnio 1 dalį, pateiktą 2010 m. rugsėjo 28 d., susipažinus su ikiteisminio tyrimo medžiaga, (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras atmetė 2010 m. spalio 6 d. nutarimu. Šis įstatymas yra bausmę švelninantis, todėl turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims. BK 151¹ straipsnio 5 dalies nuostatos M. M. netaikytinos, nes tarp jo ir nukentėjusiosios yra didelis amžiaus skirtumas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2011 m. sausio 12 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 29 d. nuosprendį: M. M. veiką perkvalifikuoti į BK 151¹ straipsnio 1 dalį, ir paskirti jam laisvės apribojimą dvejiems metams, paskirti M. M. įpareigojimą – pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje.