Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-283-843/2022

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-12-07
Bylos Nr.: 1A-283-843/2022
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-42936-2020-1
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Aušra Bielskė, Jūratė Jakubonienė, Virginija Liudvinavičienė
Nuteistasis: V. V.
Nukentėjusysis: A. K.
Advokatai: Raimundas Jurka

Kategorijos

1.2.7.2.2.3Mažamečio seksualinis prievartavimas (BK 150 str. 4 d.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-283-843/2022Teisminio proceso Nr. 1-01-1-42936-2020-1Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.7.2.2.3; (S) 1.2.4.4.2.1; 1.2.4.4.2.3; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.4; 2.2.2.2.4; 2.4.6.1

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. gruodžio 7 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūratės Jakubonienės ir Virginijos Liudvinavičienės,

sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei, Agatai Minkel,dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,nuteistajam V. V., jo gynėjui advokatui Raimundui Jurkai,nepilnametės nukentėjusiosios A. K. atstovei pagal įstatymą J. G.,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2022 m. balandžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo V. V. pripažintas kaltu ir nuteistas:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu šešeriems metams;

– pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinus bausmių apėmimo būdu, V. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas šešeriems metams. Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo V. V. sulaikymo dienos vykdant nuosprendį.

Priteista iš V. V. 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai A. K. ir 1 131,18 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų valstybės naudai. Civilinis ieškinys dėl turtinės žalos (422,21 Eur) atlyginimo atmestas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. V. V. nuteistas pagal BK 150 straipsnio 4 dalį už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2015 metų lapkričio mėnesio pabaigos–gruodžio mėnesio pradžios iki 2020 metų spalio mėnesio vidurio, tikslus laikas nenustatytas, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), bute, esančiame (duomenys neskelbtini), name, esančiame (duomenys neskelbtini), name, esančiame (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą tenkinti lytinę aistrą su sugyventinės J. G. mažamete dukra A. K., gim. (duomenys neskelbtini), veikdamas vieninga tyčia, pasinaudodamas nukentėjusiosios bejėgiška būkle dėl mažametystės, dėl kurios nukentėjusioji negalėjo visiškai suprasti su ja atliekamų seksualinių veiksmų pobūdžio ir reikšmės bei jiems pasipriešinti, panaudodamas fizinį smurtą prieš fiziškai silpnesnę nukentėjusiąją – paimdamas nukentėjusiąją už pečių ir nusitempdamas į lovą, užguldamas nukentėjusiąją savo kūnu, stipriai laikydamas, priremdamas prie sienos, taip palauždamas nukentėjusiosios valią ir pasipriešinimą, nuolat, tiksliai nenustatytą skaičių, tačiau ne mažiau kaip šimtą kartų, prieš nukentėjusiosios valią seksualiai prievartavo mažametę, o nuo 2019 m. rugpjūčio 2 d. – nepilnametę, nukentėjusiąją A. K., tai yra: nenustatytą skaičių kartų rankomis lietė nukentėjusiosios krūtis, lytinius organus ir jų sritį, laižė ir lūpomis lietė nukentėjusiosios lytinius organus, savo lytiniu organu lietė nukentėjusiosios lytinius organus, vertė nukentėjusiąją rankomis liesti jo lytinį organą, tokiu būdu tenkino savo lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu, be to, nenustatytą skaičių kartų savo lytiniu organu lietė nukentėjusiosios išeinamąją angą bei kišo savo lytinį organą į nukentėjusiosios išeinamąją angą, tokiu būdu tenkino savo lytinę aistrą analiniu būdu, be to, nenustatytą skaičių kartų kišo savo lytinį organą nukentėjusiajai į burną ir vertė jį tenkinti oraliniu būdu.

2. V. V. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2015 metų lapkričio mėnesio pabaigos–gruodžio mėnesio pradžios iki 2020 metų spalio mėnesio vidurio, tikslus laikas nenustatytas, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), bute, esančiame (duomenys neskelbtini), name, esančiame (duomenys neskelbtini), name, esančiame (duomenys neskelbtini), seksualiai prievartaudamas savo šeimos narę – sugyventinės J. G. mažametę, o nuo 2019 m. rugpjūčio 2 d. – nepilnametę, dukrą A. K., gim. (duomenys neskelbtini), nesunkiai sutrikdė nukentėjusiosios psichikos sveikatą – sukėlė jai (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)).

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. V. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2022 m. balandžio 6 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Skundą grindžia šiais argumentais.

3.1. Skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas pirmiausia todėl, kad kaltinimas yra pernelyg abstraktus, lakoniškas, deklaratyvus ir nenuoseklus. Inkriminuotos nusikalstamų veikų faktinės aplinkybės nėra patvirtintos jokiais bylos duomenimis, išskyrus nukentėjusiosios A. K. parodymus, kurie nėra nuoseklūs ir patikimi, kurie nebuvo tinkamai patikrinti teisminio nagrinėjimo metu, o būtent – nukentėjusiosios seksualinio prievartavimo veiksmų turinys beveik penkerių metų laikotarpiu nėra detalizuotas, nenurodoma, kokius veiksmus apeliantas galėjo atlikti nukentėjusiajai esant mažametei, kokius – esant nepilnametei. Nenurodoma, kokius veiksmus ir būtent kada, kurioje vietoje jie buvo atliekami.

3.2. Nuosprendyje nepašalintos abejonės dėl nuteistojo V. V. galimai padarytų veikų padarymo laiko ir aplinkybių, tik bendrai nurodoma, nuo kada iki kada atitinkami neteisėti veiksmai buvo atliekami. Nei prokuroras, nei pirmosios instancijos teismas nediferencijavo, kokius konkrečius įstatymo draudžiamus veiksmus V. V. atliko iki 2019 m. rugpjūčio 2 d., kuomet nukentėjusioji vis dar buvo mažametė, ir kokius veiksmus atliko po 2019 m. rugpjūčio 2 d., t. y. kuomet A. K. laikoma nebe mažamete. Šių trūkumų nepašalinimas turi esminės įtakos teisingam baudžiamojo įstatymo taikymui, nes vietoje BK 150 straipsnio 4 dalies gali būti taikoma to paties straipsnio 3 dalis.

3.3. Pirmosios instancijos teisme buvo keltos abejonės dėl kaltinimų V. V. konkretumo, ar juose nesama dviprasmybių, kitokių duomenų ar formuluočių, nuo kurių neįmanoma gintis, tačiau teismas atmetė gynėjo prašymą baudžiamąją bylą kartu su kaltinamuoju aktu grąžinti prokurorui. Apygardos teismas nepašalino atsiradusių abejonių dėl faktinių duomenų buvimo arba nebuvimo, todėl priėmė abejonėmis ir prielaidomis paremtą nuosprendį.

3.4. Argumentuodamas teiginį dėl inkriminuotų nusikalstamų veikų (kaltinimo) nekonkretumo, deklaratyvumo ir nenuoseklumo, apeliantas nurodo, jog yra nuteistas už tai, kad, darydamas jam inkriminuojamas veikas, paėmė nukentėjusiąją už pečių ir nusitempė ją į lovą. Tokiu būdu jis panaudojo prieš ją fizinį smurtą. Nuosprendžio nustatomojoje dalyje konkrečiai nenurodyta, kokie konkrečiai fizinį smurtą sudarantys veiksmai, koks konkretus jų turinys yra inkriminuotas apeliantui, neaišku, kas būtent apima fizinį smurtą – ar paėmimas už pečių, o jeigu taip – tai yra tik fizinis asmens kontaktas, bet ne smurtas, ar ir nusitempimas į lovą. Jeigu nuosprendyje rašoma apie nusitempimą į lovą, tai nukentėjusioji tokių faktinių aplinkybių nenurodė. Nuosprendyje nenurodoma, kada tokie veiksmai buvo atliekami, kiek kartų ir kur. Taip pat nuosprendyje neatskleidžiama (35 lapas), konkrečiai kokiais V. V. veiksmais buvo palaužta nukentėjusiosios valia ir pasipriešinimas, konkrečiai kada, kur ir kiek kartų. Skundžiamame nuosprendyje vartojamos deklaratyvios, be jokio turinio sąvokos, tokios kaip „ilgą laiko tarpą“, „nuolat“, „ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą skaičių kartų“. Tai reiškia, jog byloje nenustatyta, kiek kartų apeliantas esą atliko tam tikrus neteisėtus veiksmus. Neaišku, ar atitinkamas kartų skaičius leidžia daryti išvadą apie požymio „nuolat“ konstatavimą.

3.5. Ypač pastebėjo tai, kad kaltinamajame akte buvo nurodyta, jog nenustatyta, kiek kartų galimai neteisėtus veiksmus atliko V. V., tačiau kaltinamajame akte skliaustuose buvo nurodoma alternatyvi galimybė – „pagal nukentėjusiosios parodymus ne mažiau šimtą kartų“. Tai reiškia, jog apeliantui buvo neįmanoma suprasti, apie kokį galimai neteisėtų veiksmų skaičių kalbama ir kokios pozicijos galiausiai laikėsi valstybinis kaltintojas – ar kad tyrimo metu nenustatyta, kiek kartų, ar kad V. V. galimai tai darė ne mažiau kaip šimtą kartų. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas iš kaltinimo pašalino skliaustuose esančius žodžius „pagal nukentėjusiosios parodymus“, tačiau apie tai, kad iš kaltinimo ši faktinė aplinkybė (kuri buvo grindžiama išvien tik nukentėjusiosios žodžiais) yra pašalinta, nuosprendyje ne tik nenurodoma, bet ir nepaaiškinama, kodėl taip buvo padaryta. Be to, tokiu būdu nuosprendyje buvo suformuluotas oksimoronas „nenustatytas skaičius kartų, tačiau ne mažiau kaip šimtą kartų“. Nuo šito, pačiam sau prieštaraujančio, teiginio apeliantui yra neįmanoma apsiginti.

3.6. Nuosprendyje nurodyti teiginiai, kad V. V. „nenustatytą skaičių kartu rankomis lietė nukentėjusiosios krūtis“, „vertė nukentėjusiąją rankomis liesti jo lytini organą“, „nenustatytą skaičių savo lytiniu organu lietė nukentėjusiosios išeinamąją angą“, „kišo savo lytinį organą nukentėjusiajai į burną“ ir t. t., apelianto teigimu, yra spekuliatyvaus pobūdžio, kadangi teisme nenustačius tikslaus skaičiaus, laikotarpių, vietų, kur tai buvo daroma, konkretaus būdo ir t. t., yra iš esmės suvaržoma kaltininko teisė žinoti kaltinimo esmę ir jo detales.

3.7. Teismas, konstatuodamas, kad V. V. atliko seksualinio prievartavimo veiksmus prieš nukentėjusiąją tiksliai nenustatytą skaičių, tačiau ne mažiau kaip šimtą kartų, privalėjo dėti visas pastangas patikrinti inkriminuojamos faktinės aplinkybės „ne mažiau kaip šimto kartų“ realumą. Kartu teismas privalėjo vengti apibendrinančių ir deklaratyvių teiginių apie kone penkerių metų laikotarpį, per kurį tie „ne mažiau šimtas kartų“ galėjo įvykti. Baudžiamasis įstatymas reikalauja konkretumo, o ne bendro pobūdžio vien tik nukentėjusiosios, kurios parodymų patikimumas nebuvo patikrintas teisme, teiginiais įvardintų galimų, o ne realių atvejų.

3.8. Nors skundžiamame nuosprendyje teismas de facto, bet ne de jure pašalino kaltinimo teiginį „pagal nukentėjusiosios parodymus“, tai leidžia daryti išvadą, kad „šimto kartą skaičių“ per beveik „penkerius metus“ faktines aplinkybes teismas nustatė ne tik iš nukentėjusiosios A. K. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų parodymų, bet ir kitų duomenų šaltinių. Tačiau niekas kitas, išskyrus nukentėjusiosios A. K. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 1, b. l. 115–119), to nepatvirtina. Ir netgi priešingai – tyrimo metu esama duomenų, kad nukentėjusioji nepatvirtino to, ką nurodė per apklausą ikiteisminio tyrimo teisėjui.

3.9. Iš A. K. 2020 m. gruodžio 1 d. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją matyti, kad ji nurodė: „Man sėdint prie kompiuterio atėjo V. ir pradėjo lįsti prie krūtinės, apačios, bei pradėjo nurenginėti. Aš supykau. V. pasakiau, kad baigtų. Tada nuėjau į viršų ir pasakiau mamai, kad prie manęs lenda V.. Minėjau, kad V. pradėjo mane nurenginėti, tai yra, norėjo nurengti maikę. Po to jis palietė krūtinę, pradėjo liesti kojas, o kai pradėjo liesti viršų, liepiau jam baigti ir nuėjau į viršų, V. palikdama apačioje. Tada viską pasakiau mamai“. Šie A. K. parodymai nebuvo patikrinti ir sulyginti su kitais bylos duomenimis. Teisminio nagrinėjimo metu nustatyta, kad, pasak liudytojos J. G., dukra A. jai apie nederamą V. V. elgesį parašė žinutėmis telefonu, tuo tarpu nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo teisėjo apklausoje nurodė, kad ji apie apelianto veiksmus net du kartus pakilusi laiptais „pasakė mamai“. Kartu iš šių nukentėjusiosios teiginių neaišku, apie kokį laikotarpį kalbama, kadangi A. K. apie esą negalimą apelianto elgesį pranešė tik 2020 m. spalį. Tai parodė ir liudytoja J. G..

3.10. Toliau, apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją A. K. nurodo, kad „<...> jis bandė kišti ten, kur negalima. <...> Sunku įvardinti kur kišo ir ką kišo. V. man kišo 2020 m. gal rugpjūčio mėnesį, naktį. <...> Apie įvykius, kuomet mane liesdavo V., pasakojau draugei V. D.. V. pasakojau po to, kai pasakiau mamai. <...> V. pradėjo lįsti prie užpakalio bei liepė liesti jo „daiktą“. Toliau jis bandė įkišti, tačiau pasakiau, kad viskas, kad per daug. <...> Tuo metu jis man neįkišo“. Šie A. K. parodymai taipogi yra prieštaringi ir neleidžia susidaryti pilno vaizdo, kurį skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas „sukūrė“ gana subjektyviai. O būtent, šie nukentėjusiosios parodymai leidžia teigti, kad jeigu kažkas vyko – tai galėjo vykti tik 2020 metų pabaigoje. Antra, nukentėjusioji laisvo pasakojimo metu nurodė, kad negali įvardinti, kur ir ką apeliantas kišo, be to, nukentėjusioji pabrėžė, kad V. tik bandė, bet neišėjo, norėjo, bet nepadarė ir pan. Trečia, jeigu A. K. nurodė, kad draugei V. papasakojo tik po to, kai pasakė mamai, tai liudytoja V. D. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu (t. 1, b. l. 134 –136) nurodė kitaip: „Aš jos paklausiau, ar apie tai žino mama. Kadangi aš pirma sužinojau, tai A. liepiau kuo greičiau pasakyti mamai“. Iš visų šių A. K. teiginių negalima susidaryti aiškaus vaizdo, kokius konkrečius seksualinio pobūdžio veiksmus, kaip baigtinius, atliko apeliantas, kada tokie veiksmai buvo atlikti.

3.11. Kiti nukentėjusiosios parodymai apie tai, kokius veiksmus apeliantas atlikdavo jos atžvilgiu laikotarpiu nuo 2015 m. iki 2018 m., yra nesuderinami su A. K. parodymais apie tai, kad „sunku įvardinti, kur kišo ir ką kišo“. Jos parodymų nepatvirtina ir teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas. Iš jo matyti, A. K. psichologei pasakė: „Su rankom lįsdavo visur. Su lūpom – prie mano lytinio organo“, tačiau šios aplinkybės pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusioji nenurodė. A. K. psichologei taip pat nurodė, kad „atrodydavo, kad mamai labiau rūpėjo jis ne aš. Nes juo tikėdavo“. Atkreipė dėmesį, kad apie apelianto veiksmus nukentėjusioji tebuvo užsiminusi motinai J. G. tik vienintelį kartą, kuomet jie visi gulėjo lovoje. Ir tai motina to įvykio negalėjo prisiminti. Iš SMS žinučių matyti, kad A. K. motinai tą įvykį bandė priminti, bet motina šio fakto neprisiminė (t 1., b. l. 74–76). Akivaizdu, kad rūpestinga motina niekaip nepamirštų fakto, jog dukra skundžiasi patėvio seksualiniu priekabiavimu. Sunkiai suvokiamas A. K. teiginys apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kad „<...> įkišdavo į burną savo lytinį organą. <...> Tai galėjo būti daugiau negu šimtą kartų“. Galima daryti prielaidą, kad visi daugiau kaip šimtą kartų vykdavo tuo pačiu scenarijumi. Tačiau nelogiška, kad visus šiuos virš šimtą kartų nukentėjusioji elgėsi vienodai nuolankiai

3.12. Ekspertizės akte nurodyta, kad „<...> mama apibūdina tiriamąją kaip sunkų vaiką“, t. y. J. G. pati parodė, kad A. K. meluodavo, maištaudavo ir t. t. Psichologai akcentavo ir tai, kad „(duomenys neskelbtini) progimnazijoje ir (duomenys neskelbtini) gimnazijoje apibūdinama (nukentėjusioji) teigiamai, nestebėta jokių reikšmingų nuotaikos ir elgesio pokyčių“. Apelianto teigimu yra nelogiška, kad, šiai situacijai esant tikrai, A. K. elgesyje nebūtų pasimatę jokių pokyčių.

3.13. Nuosprendyje neteisingai įvertinti psichologų, specialistų paaiškinimai, nes jų šaltinis – ne pats įvykis, o šiame įvykyje dalyvavusio asmens subjektyvūs parodymai. Specialistai gali vertinti ne šių parodymų teisingumą, nes tai yra teismo prerogatyva, o asmens (šiuo atveju – nukentėjusiojo) parodymų psichologinę charakteristiką.

3.14. Nepašalinus abejonių dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 150 straipsnio 4 dalyje, padarymo, šios abejonės atitinkamai sukelia analogiškas pasekmes ir dėl BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose numatytos veikos įrodytumo.

3.15. Apeliantas taip pat pabrėžė, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 4, 5 dalyse įrodymams vertinti keliamus reikalavimus. Nebuvo pašalinti byloje esantys prieštaravimai, nukrypta nuo teisminės praktikos, pažeistos ir netiesioginių įrodymų vertinimo baudžiamosiose bylose taisyklės. Padaryti pažeidimai yra esminiai.

3.16. Pirmosios instancijos teismo metu nebuvo patikrinti nukentėjusiosios A. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, ši nukentėjusioji nebuvo betarpiškai apklausta teisme, nors gynėjas to prašė, tad teismas nebuvo aktyvus tirdamas įrodymus. Teismas net neištyrė jos apklausos garso ir vaizdo įrašų (BPK 186 straipsnio 2 dalis). Nors apeliantas ir jo gynėjas dalyvavo 2020 m. gruodžio 1 d. ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamoje nukentėjusiosios apklausoje, tačiau vėliau paaiškėjo, kad A. K. parodymus paneigia kiti bylos duomenys. Todėl nagrinėjant bylą teisme iškilo objektyvus poreikis tiesiogiai apklausti nukentėjusiąją teisme. Pagal teismų praktiką nuostata, kad jaunesni kaip aštuoniolikos metų liudytojas ar nukentėjusysis paprastai apklausiami ne daugiau kaip vieną kartą, nėra imperatyvi, ji nedraudžia tokius proceso dalyvius apklausti daugiau kaip vieną kartą, siekiant patikslinti parodymus (kasacinės nutartys Nr. 2K-442-303/2016, Nr. 2K-229-1073/2019).

3.17. Apeliantas pažymi, kad skundžiamame nuosprendyje plačiai aptariami teismo specialistų, ekspertų paaiškinimai nėra savaime patvirtinantys kaltinimų apeliantui teisingumą, nes jie neanalizavo nukentėjusiosios A. K. parodymų patikimumo. Kitaip tariant, neanalizuotos nukentėjusiosios parodymų psichologinės charakteristikos – ar jos kalba atitinka tokio amžiaus nepilnamečio žinias ir gebėjimus? Ar apklausos metu jos rodomos emocijos neprieštarauja įvykio metu patirtoms emocijoms? Nebuvo vertintos A. K. 2020 m. gruodžio 1 d. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją charakteristikos – ar apklausos metu apklausėjas pateikė atsakymą menančių klausimų? Ar apklausėjas nedarė spaudimo nukentėjusiajai? Ar apklausa neprieštaravo bendriesiems psichologiniams principams? Nebuvo vertintos nukentėjusiosios motyvacijos – ar ji turėjo abejotinų motyvų duoti parodymus? Ar jos parodymai buvo duodami savanoriškai, ar kam nors paskatinus? Ar buvo požymių, kad kiti asmenys mokė, skatino nukentėjusiąją pasakoti netiesą? Galiausiai šioje byloje teismas nevertino bendrųjų galimos nusikalstamos veikos tyrimo klausimų – ar pasakojami įvykiai buvo realistiški, ar nukentėjusiosios parodymų elementai atitinka ir neprieštarauja kitų liudytojų parodymams, ar parodymų elementai neprieštarauja patikimiems fiziniams (ar kitokiems) duomenims ir t. t. Dėl to, neatsakius į šiuos ir kitus klausimus, negalima daryti kategoriškos išvados apie nukentėjusiosios A. K. parodymų patikimumą.

3.18. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu liudytojos S. V. ir Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Socialinių paslaugų skyriaus vyriausiosios specialistės V. V. parodymų vertinimu, o būtent, kad jos nepateikė jokios reikšmingos informacijos, kuri patvirtintų ar paneigtų V. V. kaltę ar duotų pagrindą suabejoti nukentėjusiosios parodymų patikimumu. Apelianto vertinimu, taip teismas sumenkino gynybos liudytojų teiginius, paneigiančius kaltinančius duomenis. Pirmosios instancijos teismas nevertino surinktų duomenų visumoje, nuosprendyje nepaaiškino, kuo remiantis ir kodėl nesivadovauja V. V. teisinančiais duomenimis.

3.19. 2022 m. sausio 11 d. teismo posėdyje liudytoja S. V. pažymėjo, kad bendraujant su A. K. betarpiškai per keletą metų niekada nepastebėjo kokių nors požymių, rodančių netinkamą V. V. elgesį A. K. atžvilgiu. Pati A. K. su V. V. elgėsi įprastai, šiltai, drąsiai, atsisėsdavo V. V. ant kelių ir t. t. Taigi, per keletą metų neišryškėjo jokie požymiai, kad kažkas gali būti blogai su V. V. elgesiu. Tai patvirtina ir liudytoju apklaustas V. K., anot kurio, santykiai tarp jo sesers J. G., V. V. ir A. K. atrodė geri, nieko nepastebėjo. 2020 m. birželio mėn. J. G. išvažiavo į misiją užsienyje kaip karininkė, jis buvo paskirtas laikinu globėju, jeigu kas nors atsitiktų V. V.. Pasak šio liudytojo, kaip laikinas globėjas V. V. su A. K. gražiai elgdavosi, auklėdavo, pasakydavo, kaip daryti, ko nedaryti. Yra girdėjęs, kad A. K. rūkė, bet pats nėra matęs.

3.20. Liudytojų S. V. ir V. K. parodymus patvirtina ir teisme apklausta liudytoja V. V., kurios parodymus teismas nuosprendyje pacitavo netiksliai ir labai fragmentiškai. Iš 2022 m. vasario 17 d. teismo posėdžio protokolo matyti, kad liudytoja V. V. nurodė, jog iš tiesų 2020 m. vasario 11 d. pas ją į darbovietę atvyko V. V., J. G. ir A. K., siekiant sutvarkyti laikinos globos dokumentus. Liudytoja su šiais asmenimis bendravo betarpiškai gyvai. Ji parodė, kad interesantai pateikė visus reikiamus dokumentus, nesimatė, kad kas nors elgtųsi prieš savo valią, mergaitė A. K. atrodė rami, gerai nusiteikusi. Ji išklausė šios mergaitės nuomonę, su mergaite juokavo, netgi šmaikštavo. J. G. 2020 m. spalio 27 d. pateikė prašymą panaikinti įsakymą dėl laikinos globos, priežasties nenurodė.

3.21. Šie duomenys paneigia liudytojos J. G. teisme išsakytus teiginius, o kartu ir teismo išvadą, kad A. K. neturėjo jokio kito pasirinkimo dėl laikinojo globėjo nustatymo, kad mergaitė žiūrėjo į savo motiną (J. G.) nerimastingomis akimis ir pan. Liudytojų S. V., V. V., V. K. parodymai leidžia teigti, kad iki pat 2020 m. spalio mėnesio nei objektyviai, nei subjektyviai, nei artimieji, nei pašaliniai asmenys nepastebėjo kokių nors požymių, kurie leistų suabejoti V. V. elgesiu A. K. atžvilgiu, kurie leistų įžvelgti A. K. elgesio, nuotaikų pakitimus ir t. t. Kaip ir minėta, J. G., teikdama 2020 m. spalio 27 d. prašymą dėl laikinosios priežiūros nutraukimo, nenurodė jokių laikinosios priežiūros nutraukimo motyvų, iš kurių būtų matyti, dėl ko buvo priimtas toks sprendimas.

3.22. Pažymėjo, kad niekas per tuos beveik penkerius metus nepastebėjo, nematė, neįžvelgė kokių nors A. K. elgesio, nuotaikos pakitimų ir pan. To per tiek metų nepamatė net nuolat su dukra A. K. gyvenanti motina J. G.. Apygardos teismas netgi išsamiau neanalizavo liudytojos J. G. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. J. G. 2020 m. spalio 26 d. nurodė, kad „išgirdusi tokius dukros pasakojimus, aš nustebau, kad V. galėtų taip elgtis, nes jis yra kariškis, protingas, rūpestingas ir geras vyras. <...> ji kaip paauglė „sunkus vaikas“, šiuo metu dažnai tarp mūsų įvyksta barnių, bet manau, tai susiję su jos paauglyste ir noru turėti daugiau laisvės. <...> A. buvo linkusi į melą. Meluodavo, kad nerūko, kad nepaėmė iš piniginės pinigų. Bet niekada nėra užsiminusi apie tokį V. elgesį“. Ikiteisminio tyrimo metu, t. y. 2021 m. balandžio 16 d., J. G. nurodė, kad „2015 m. spalio 28 d. dukrą A. vedžiau pas gydytoją, nes ji skundėsi man, kad blogai užmiega, be to, ji 2015 metų vasarą, apie mėnesį laiko lankėsi pas savo tėvą S. K. A., jautėsi, kad jai stinga tėviškos meilės, be to, ji priaugo svorio ir matėsi, kad jos psichologinė būsena suprastėjusi. <...> Tuo metu aš maniau, kad pablogėjusi dukters būklė susijusi su aplinkos pakeitimu, jos santykiais su tėvu. Dabartiniai jos santykiai su tėvu yra atšalę“. Plačiau apie dukros A. K. santykius ir išgyvenimus, susijusius su bendravimu su jos tikruoju tėvu liudytoja J. G. papasakojo 2021 m. sausio 7 d. apklausoje. Nei teismo psichologai ir psichiatrai, nei Šiaulių apygardos teismas nesigilino ir neanalizavo, kokią įtaką nukentėjusiosios psichologiniam veidui, elgesiui, jos parodymų formavimuisi turi jos santykiai su tikruoju tėvu, dėl kurio dėmesio stokos ji jautėsi pamiršta, įskaudinta. Nebuvo analizuota, kaip tokia nukentėjusiosios psichologinė būsena lėmė jos elgesį V. V., kaip jos motinos mylimojo, atžvilgiu ir pan. Apelianto gynybai pasiteiravus teismo psichologių, ar tai turi kokios nors įtakos, buvo aptakiai ir lakoniškai atsakyta, kad ne.

3.23. Apelianto manymu, išdėstytų teiginių visuma leidžia teigti, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje atskleisdamas kaltinimą esą pagrindžiančius duomenis, kitų teisinančių duomenų neatskleidė. Taip jis pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimą nuosprendyje aprašyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmeta kitus įrodymus. Pavyzdžiui, teismas ignoravo 2020 m. lapkričio 4 d. šeimos aplinkos sąlygų tyrimo akto (t. 1, b. l. 153–156) duomenis, kur nurodoma, jog „<...> mokslai sekasi gerai, pamokų lankomumas geras, <...> A. sveikata šiuo metu yra gera <...>“, taip pat (duomenys neskelbtini) progimnazijos 2020 m. gruodžio 4 d. rašte pateiktus duomenis, jog „Mokykloje nebuvo pastebėta jokių reikšmingų nuotaikos ar elgesio pokyčių“. Dar daugiau, iš Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto matyti, kad „2017–2018 m. sirgo sąnarių uždegimu, t. p. dėl skydliaukės sutrikimų buvo padidėjęs svoris <...> 13-14 m. amžiuje bandžiusi rūkyti <...>“. Apelianto vertinimu, išdėstyti duomenys paneigia liudytojos J. G. teiginius, kad ji tik vėliau suprato, jog 2017–2018 metais A. K. dėl psichologinių išgyvenimų padidėjo svoris, kad 2020 metų pabaigoje A. K. suprastėjo mokslai, motyvacija, buvo prasta sveikata ir pan., nors nei A. K. mokyklos administracija, nei jokie kiti duomenys nepatvirtina, kad A. K. elgesys dėl apelianto veiksmų esą buvo pasikeitęs ir pan.

3.24. Apygardos teismas atmetė prašymą atlikti V. V. teiginių tyrimą poligrafu ir taip paliko nepašalintas abejones dėl vienas kitam prieštaringų nukentėjusiosios A. K. ir apelianto parodymų, kurių šis proceso dalyvis neturėjo jokių galimybių patvirtinti kitais BPK numatytais būdais.

3.25. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti nukentėjusiajai 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti yra aiškiai nepagrįstas ir neproporcingas. Tokio pobūdžio bylose paprastai priteisiamos mažesnės sumos neturtinei žalai atlyginti. Pavyzdžiui, 4 344,30 Eur (kasacinė nutartis byloje Nr. 2K-129-699/2015), 8 688,60 Eur (kasacinė nutartis byloje Nr. 2K-539-976/2015), 4 500 Eur (kasacinė nutartis byloje Nr. 2K-116-942/2016), 8 000 Eur (kasacinė nutartis byloje Nr. 2K-324-507/2016) ir pan.

Atsiliepimas

4. Atsiliepime nukentėjusiosios A. K. atstovė pagal įstatymą J. G. su nuteistojo V. V. apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais.

4.1. Nurodo, kad jos dukra buvo apklausta ne vieno specialisto, o nuteistasis savo pirmus parodymus davė tik teisminio bylos nagrinėjimo metu. Atkreipė dėmesį į tai, kad visi teisme apklausti specialistai – psichologai bei psichiatrai vienareikšmiškai pasakė, jog A. K. patyrė seksualinę prievartą.

4.2. Nors buvo kalbėta, kad jos dukra prieš apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją nesusitiks su savo skriaudėju, tai nebuvo užtikrinta. Taip pat buvo kalbėta, kad ji apklausos metu galės būti šalia savo dukros, tačiau nuteistojo gynėjui paprieštaravus, jai nebuvo leista būti šalia. Tokiu būdu jos dukra prieš apklausą patyrė du didelius psichologinius sukrėtimus, kurie ir lėmė jos neraiškią kalbą, netikslius ir nenuoseklius parodymus. A. K. žinojo, kad yra filmuojama, kad į ją žiūri ir jos klausosi ne vienas žmogus. Ji jautėsi nesaugi, gėdijosi. Be to, ir po apklausos nebuvo užtikrinta, kad ji nesusitiktų su V. V..

4.3. Po šios apklausos su dukra buvo atlikti įvairūs procesiniai veiksmai: ne vieną kartą su ja bendravo ginekologė apžiūros metu, ekspertai (po ekspertizės ji ilgai negalėjo atsigauti), psichologai ir psichiatrai. Nėra suprantama, kiek dar reikia specialistų patvirtinimų apie patirtų išgyvenimų realistiškumą ir patikimumą, kad V. V. yra kaltas.

4.4. Viena iš specialisčių, atlikusių psichologinę dukros ekspertizę, apklausta teismo posėdžio metu pasakė, kad neįmanoma atsiminti tikslių įvykio aplinkybių, konkretaus laiko, nes nukentėjusioji tą akimirką stengėsi ištrūkti ir išgyventi tą įvykį. Todėl nepilnametė jos dukra ekspertams daugiau pasipasakojo apie įvykius, negu per ikiteisminio tyrimo teisėjo apklausą. Ekspertizėje ji buvo saugi, žinojo, kad jos niekas nesiklauso. Ji galėjo detaliau ir tiksliau papasakoti patirtus išgyvenimus. Todėl specialisčių parodymai yra tinkami, įrodantys nuteistojo V. V. kaltę. Kaltinamasis visų teismo posėdžių metu kalbėjo tik du kartus ir labai trumpai. Jis nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo tariamą nekaltumą. Jos dukra buvo „narstoma“ labai nuodugniai ir ne vieno specialisto, kurie visi tvirtina, kad dukra nemeluoja, nieko neišsigalvoja ir patyrė seksualinę prievartą.

Šalies argumentai

4.5. Dėl apeliaciniame skunde dažnai minimos „nenustatytą skaičių“ bei „daugiau kaip šimtą kartų“ sąvokos nurodė, jog vaikas buvo apklausinėjamas ikiteisminio tyrimo teisėjos ikiteisminio tyrimo metu ir nurodė, kad tų įvykių buvo daug, daugiau kaip šimtą kartų. Be abejo, ji tų skaičių pasakyti negali, nes jų neskaičiavo, todėl į klausimą „ar daugiau nei dešimt kartų“, „ar daugiau nei šimtą kartų“, ji atsakė „ daugiau nei šimtą kartų“. Nemano, kad seksualinio prievartavimo skaičius yra esminė faktinė aplinkybė, nes dukra aiškiai nurodė, kad tai įvyko ne vieną ir ne du kartus. Tai ne jos dukra turėjo skaičiuoti kaltininko iškrypėliškas veikas, o suaugęs vyras neturėjo atlikti nusikalstamų veikų mažametės/nepilnametės mergaitės atžvilgiu.

4.6. Gynėjas visus jam rūpimus klausimus pateikė prieš ekspertizę ir į visus juos buvo atsakyta, todėl nesuprantama, kodėl pasibaigus teisminiam procesui jam vėl kyla klausimų, kurių atsakymas esmės nekeičia. Šiaulių apygardos teismas motyvuotai ir pagristai atmetė gynybos prašymus iškviesti jos dukrą apklausai teisminio bylos nagrinėjimo metu, atsižvelgdamas į visų dalyvavusių procese ekspertų paaiškinimus, jos kaip atstovės pagal įstatymą pasisakymus apie galimą papildomą žalą dukros sveikatai. Ji kategoriškai prieštarauja dėl dukros apklausos, nes tai skaudžiai atsilieps jos psichologinei ir fizinei būklei. Šiuo metu jos gaunamas gydymas duoda apčiuopiamą naudą ir nežymų būklės pagerėjimą, siekiama, kad ji pradėtų užmiršti ir stengtųsi gyventi toliau. Apklausa teisme ją palaužtų ir sukrėstų, jai vėl tektų viską išgyventi iš naujo.

4.7. Didelius išgyvenimus patiria ir ji pati. Negali sau atleisti, kad 2015 m., kai jiems trims gulint lovoje V. V. pirmą kartą palietė jos dukrą, ji ja nepatikėjo, o patikėjo V. V. žodžiais, kad tai įvyko atsitiktinai.

4.8. Dėl jos dukros laikinosios globos panaikinimo nurodė, kad jai grįžus iš misijos Afrikoje nebuvo reikalingi jokie laikinosios priežiūros nutraukimo motyvai ir priežastys. Laikinoji globa buvo reikalinga tik jai nesant Lietuvoje.

4.9. V. V. motina S. V. nežinojo, kokia A. K. buvo iki joms apsigyvenant su V. V.. Pirmas jų susitikimas įvyko tik po metų bendro gyvenimo, tad A. K. jau buvo apsipratusi ir supratusi jos jausmus V. V., tad elgėsi šiltai jo atžvilgiu.

4.10. Jos brolis V. K., būdamas paauglys, ir negalėjo nieko suprasti ir pastebėti, kaip ir kiti šeimos nariai. Tai galėjo padaryti tik ji pati, matydama dukters elgesio ir nuotaikų svyravimus ir pasikeitimus, bet neieškojo specialistų pagalbos, viską nurašė jos paauglystei, dėl ko save labai kaltina. Ji pati apibūdino jį kaip rūpestingą ir mylintį vyrą, nes V. V. sugebėjo visus apgauti ir įteigti, kad yra toks, kokį visi jį matė.

4.11. Poligrafo naudojimo baudžiamajame procese galimybė Poligrafo naudojimo įstatyme nenumatyta. Vadovaudamasi įrodinėjimo procesui baudžiamojoje byloje privalomu principu, kad „valstybės subjektams leidžiama tai, kas numatyta įstatyme“, daro išvadą, jog galiojantys įstatymai naudoti poligrafo baudžiamajame procese neleidžia. Vertinant specialių žinių kaip įrodinėjimo priemonės baudžiamajame procese paskirtį, tyrimo poligrafu rezultatai (prietaiso užfiksuotų duomenų interpretavimas) specialisto išvada (kaip ir ekspertizės aktu) negali būti laikomi, nes šio tyrimo prigimtis ir atlikimo tvarka yra visai kitokia, nei įprastai baudžiamajame procese atliekamų specialistų tyrimų. Pabrėžia, kad šioje byloje ir be patikrinimo poligrafu surinkta pakankamai įrodymų ir pateiktos net 4 specialisčių išvados jos mažametės, dabar jau nepilnametės dukros parodymų teisingumui įrodyti.

4.12. Mano, kad Šiaulių apygardos teismas, objektyviai ir visapusiškai įvertindamas specialistų paaiškinimus apie jos dukters sveikatos būklę ir labai lėtai gerėjančią savijautą, visiškai patenkino ieškinį dėl neturtinės žalos priteisimo, todėl pagrindo mažinti jo dydį nėra. Nors teismas ir nepatenkino ieškinio dėl turtinės žalos priteisimo, bet iš jo priedų (apmokėjimo kvitų) matyti, kad dukra daug kartų lankėsi pas psichologus po šių įvykių, taigi, pasekmės akivaizdžios.

Žemesnės instancijos teismas

5. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis V. V. ir jo gynėjas advokatas R. Jurka prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiosios A. K. atstovė pagal įstatymą J. G. ir prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai išspręsto neturtinės žalos dydžio klausimo.

6. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo, atsiliepimo į jį motyvus bei proceso dalyvių argumentus, išsakytus apeliacinės instancijos teismui, atlikusi papildomą įrodymų tyrimą ir dar kartą įvertinusi visus byloje surinktus įrodymus, tiek kiekvieną atskirai, tiek visumoje, sprendžia, kad Šiaulių apygardos teismas pagrįstai bei teisėtai V. V. pripažino kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 150 straipsnio 4 dalyje ir BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktuose. Šių veikų tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji požymiai nustatyti tinkamai ir sprendžiant šiuos klausimus BPK 20 straipsnio reikalavimai pažeisti nebuvo. Skundžiamame nuosprendyje su tuo sietinos teismo išvados yra motyvuotos, pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų visumos įvertinimu, su kuriuo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti. Skundžiamas nuosprendis savo forma bei turiniu iš esmės atitinka baudžiamojo proceso įstatyme jam keliamus reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl nuteistojo V. V. padarytų nusikalstamų veikų, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė nuteistojo bei jo gynėjo versijas. Tai, kad bylos įrodymus teismas įvertino ne taip, kaip to norėtų apeliantas, savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas. Tačiau teismas neteisingai išsprendė nukentėjusiajai priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, dėl ko ginčijamas nuosprendis yra keičiamas.

Žemesnės instancijos teismas

7. V. V. viso proceso metu, taip pat ir apeliacinės instancijos teisme, neigė kaltę dėl jam inkriminuojamų nusikaltimų. Jis nurodė, kad su J. G. kartu pradėjo gyventi 2015 m. bute (duomenys neskelbtini). Kartu gyveno J. G. dukra A. K. (buvo 10 metų amžiaus). (duomenys neskelbtini). gyveno apie dvejus metus. Ten gyvenant jokių incidentų su A. K. nebuvo. Ne kartą yra buvę, kad rytais A. ateidavo pas juos į lovą. Jie būdavo nuogi, bet jokių atvejų, kai ją (A. K.) lietė sąmoningai, nebuvo. Gal netyčia yra užkabinęs, kai žaisdavo, pasižnaibydavo, pasimėtydavo pagalvėmis. Nebuvo atvejo, kad A. būtų sureagavusi, kad jis liečia pastarosios krūtinę. Abu su J. yra kariškiai, per mėnesį vieną ar du kartus būdavo budėjimai paromis. K. J. nebūdavo visą parą, A. rūpindavosi jis – ruošdavo valgyti, patikrindavo pamokas. A. jo klausydavo, bet nebuvo patenkinta, jis buvo gan griežtas, tačiau nėra ėmęs diržo ar taikęs kitų fizinių bausmių. J. 2020 m. kovo mėnesį išvyko į misiją Malyje, jis buvo paskirtas laikinuoju A. globėju, gyveno bute (duomenys neskelbtini). nuo 2021 m. kovo iki spalio 23 d. Per tą laiką važiuodavo į (duomenys neskelbtini), pas J. tėvus, kurie tuo metu buvo Norvegijoje. 2020 m. rugsėjo pabaigoje – spalio pradžioje grįžus V. K. (J. broliui), jis A. nuvežė į (duomenys neskelbtini). V. K. turėjo būti (duomenys neskelbtini) ir prižiūrėti A., nes ir jis buvo paskirtas laikinuoju globėju, bet kartais A. ten būdavo viena. Jis (nuteistasis) užsukdavo savaitgaliais, kai važiuodavo pas savo tėvus, darbo dienomis į (duomenys neskelbtini) nevažinėdavo. Paskutinį kartą į (duomenys neskelbtini) miestelį buvo nuvykęs 2020 m. spalio 17 d. A. namuose nerado, namuose buvo netvarka, iš Tamo dienyno sužinojo, kad ji nelankiusi pamokų nuotoliniu būdu. A. žinute jo prašė leisti važiuoti į Telšius su draugais, jis neleido ir nusiuntė Tamo dienyno nuotrauką, kad nedalyvavo pamokose, norėjo, jog ji žinotų. A. supyko, grįžusi namo trenkė durimis, nubėgo į viršų, užsidarė kambaryje. Jis susisiekė su J., paaiškino, kad yra (duomenys neskelbtini), pastaroji pasakė, kad A. supykusi, grasina nusižudyti. J. J. papasakojo visą situaciją, tada ji šiek tiek nusiramino. Tą vakarą jis pasiliko nakvoti (duomenys neskelbtini). A. miegojo antrame aukšte, jis – pirmame. Tą vakarą jos mama neišleido, ji liko namuose. Kelis kartus buvo užėjęs patikrinti į jos kambarį, pradaręs duris pasižiūrėjo – ji visą laiką susirašinėjo telefonu. Jis taip pat su J. susirašinėjo, suprato, kad jos abi susirašinėja. Tą vakarą su J. nebuvo jokios kalbos dėl kaltinimo. I. J. 2020 m. spalio 23 d. grįžtant iš misijos daugiau nebevažiavo pas A., per tą laiką nebuvo susitikę, nebendravo, jie susipyko. G. J., ši nenorėjo su juo susitikti, pasakė, kad nori pabūti su A. vienos. Kelias dienas jis gyveno pas tėvus (duomenys neskelbtini), vėliau grįžo į Šiaulius, nesuprato, kodėl prasidėjo vengimas. Suprato, kai gavo šaukimą į policiją. Negali pasakyti, kodėl A. taip padarė, bet greičiausiai keršydama, kad ją per griežtai prižiūrėjo, kad sugriovė jos planus. Gal buvo ir daugiau nuoskaudų prisikaupę, jie neišsikalbėdavo. A. atžvilgiu nėra daręs jokių veiksmų, kuriais jį kaltina. Kas surašyta kaltinime, nėra tiesa, fizinių veiksmų, smurto nebuvo. Į lovą vakarais ar rytais A. ateidavo pati, atsiguldavo šalia, žiūrėdavo televizorių. Nėra jos nei tempęs, nei stūmęs, tuo labiau prievartavęs (t. 2, b. l. 170–174, 186–188; t. 3, b. l. 98–102).

8. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamojoje byloje ištirtų įrodymų visumą, tokią nuteistojo poziciją atmeta kaip nepagrįstą. Tiek nuteistojo parodymus, tiek keltą versiją, jog nukentėjusioji jį apkalba keršydama už tai, kad jis pastarąją per griežtai prižiūrėjo, kad sugriovė jos planus išvykti į Telšius pas draugę, paneigia pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išsamiai aprašytų ir išanalizuotų įrodymų visuma.

9. Nusikaltimų žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui bylų specifika yra ta, kad paprastai tokių veiksmų liudytojų nebūna arba jų nebūna daug. Svarbiausi įrodymų šaltiniai tokiose bylose būna nukentėjusiojo asmens parodymai, teismo medicinos, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų išvados, daiktiniai įrodymai (kraujo, spermos pėdsakai ir kt.) ir išvestiniai įrodymai – asmenų, kurie bendravo su nukentėjusiuoju asmeniu ir kuriems jis pasakojo apie tokio pobūdžio veiksmus, parodymai. Todėl vien tik formalus nukentėjusio asmens parodymų atmetimas, suradus juose neesminių prieštaravimų, seksualinio pobūdžio baudžiamosiose bylose negali būti pateisinamas. Siekiant nustatyti tokių parodymų patikimumą ir objektyvumą, būtina juos įvertinti atidžiai, lyginant juos tiek tarpusavyje, tiek ir kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumoje, o kai kurie prieštaravimai, netikslumai ar nesutapimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos asmens, ypač jei jis yra mažametis, nepilnametis, parodymuose, aiškinami parodymų subjektų specifiškumu dėl amžiaus, socialinės brandos, fizinio ir psichinio išsivystymo, patirto šoko, streso, gėdos ir kitų aplinkybių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-205/2013, Nr. 2K-232/2013, Nr. 2K-294/2017, Nr. 2K-29-976/2022).

Žemesnės instancijos teismas

10. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad nukentėjusiosios patirtą seksualinę prievartą, be pačios A. K. parodymų, patvirtina jos motinos J. G., liudytojų V. D., O. P., specialistės E. L., t. y. asmenų, kuriems nukentėjusioji didesne ar mažesne apimtimi papasakojo apie patirtą seksualinę prievartą, parodymai. Jų nurodytas aplinkybes patvirtina bei papildo ir teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-44/2021 išvados, eksperčių A. Š., Ž. V. paaiškinimai teisme, taip pat pateiktos ir apžiūrėtos J. G. el. paštu atsiųstos jos ir dukros A. K. susirašinėjimo per pokalbių programėlę „imo“ nuotraukos. Taigi, A. K. parodymai, nors labai svarbūs, nebuvo vieninteliai įrodymai, kuriais teismas grindė nuteistajam V. V. inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėtį. Byloje nėra jokių reikšmingų duomenų, dėl kurių būtų pagrindas išvadai, kad minėti asmenys buvo suinteresuoti duoti neteisingus, V. V. apkaltinančius parodymus ar išvadas, norėtų jį apkalbėti, melagingai apkaltinti. Paminėti duomenys dėl esminių aplinkybių sutampa tarpusavyje, patvirtina ir papildo vienas kitą, sudarydami vientisą loginę įrodymų grandinę. Pagrindo nesiremti šia įrodymų grupe teisėjų kolegija nenustatė.

11. Apeliaciniame skunde kaip baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas buvo nurodoma tai, kad nukentėjusiosios A. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai pirmosios instancijos teisme nebuvo patikrinti, nukentėjusioji nebuvo betarpiškai apklausta teisme, teismas neištyrė apklausos vaizdo įrašų. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas iš tiesų neapklausė nukentėjusiosios teisme, apsiribodamas tuo, kad balsu perskaitė jos ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus. Toks sprendimas buvo priimtas įvertinus ekspertizės akto išvadas, kuriose konstatuota, jog toliau atliekant (iki)teisminio tyrimo procesinius veiksmus, rekomenduojama remtis A. K. parodymais ir daugiau jos neapklausti (t. 2, b. l. 1–10). Šią išvadą papildė ir ekspertės A. Š. paaiškinimai, kad dėl nukentėjusiajai nustatyto potrauminio streso sutrikimo nerekomenduojama nukentėjusiosios apklausti, nes atgaminant įvykius ir vėl išgyvenant tuos jausmus, kurie kilo įvykio metu, galima pakenkti jos psichinei būsenai. Šiuo atveju vertintinas ir ekspertės Ž. V. paaiškinimas teismui, kad net jei asmuo yra pasveikęs, bet vėl atsitinka taip, kad kažkas įvyksta gyvenime, kas primena buvusį įvykį, vėl gali iš naujo atsirasti potrauminio streso sutrikimui būdingi simptomai. Apklausti nukentėjusiosios teisme ir ši ekspertė nerekomendavo. Iš esmės tokia pati buvo ir specialistės E. L. pozicija. Ji nors ir nurodė teismui, kad dėl apklausos teisme negali tiksliai pasakyti, tačiau mano, kad tai mergaitei tikrai būtų trauma. Taigi, sprendimas neapklausti nukentėjusiosios pirmosios instancijos teisme buvo priimtas dėl objektyvių ir svarbių priežasčių – atsižvelgus į A. K. sveikatos būklę. Remiantis tais pačiais duomenimis ir argumentais buvo atmestas ir nuteistojo bei gynėjo prašymas apklausti nukentėjusiąją A. K. apeliacinės instancijos teisme.

12. Spręsdama, ar aprašytą situaciją yra pagrindas pripažinti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, iš esmės ribojančiu nuteistojo teisę į gynybą ir pažeidžiančiu proceso prieš jį teisingumą, teisėjų kolegija atsižvelgė ir į kitas aplinkybes. Šiuo atveju yra svarbios BPK 186 straipsnio 2 dalies nuostatos, numatančios, jog pilnametystės nesulaukęs liudytojas ikiteisminio tyrimo metu paprastai būtų apklausiamas ne daugiau kaip vieną kartą, į teisiamąjį posėdį kviečiamas tik išimtiniais atvejais, nustato teismams pareigą atsižvelgti į tokių nepilnamečių liudytojų interesų apsaugos garantijas ir pakartotines apklausas teisme iš esmės riboti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-594/2012, Nr. 2K-141-489/2016). Ne mažiau svarbu yra ir tai, kad tiek nuteistasis, tiek ir jo gynėjai dalyvavo ikiteisminio tyrimo teisėjos vykdytoje nukentėjusiosios A. K. apklausoje, jie turėjo galimybę jai užduoti klausimus, aiškintis reikšmingas bylai aplinkybes ir šia teise aktyviai naudojosi. Apeliacinės instancijos teisme taip pat buvo peržiūrėtas nepilnametės nukentėjusiosios apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu darytas vaizdo ir garso įrašas (BPK 186 straipsnio 2 dalis), užtikrinant papildomą galimybę nuteistajam bei jo gynėjui pasisakyti dėl apklausoje užfiksuotų aplinkybių, tuo pačiu užtikrinant teisę ginčyti nukentėjusiosios parodymų patikimumą. Nukentėjusiosios A. K. apklausą, užfiksuotą vaizdo įraše, vertino ir ekspertės, pateikusios šioje byloje teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvadas, kurios buvo apklaustos pirmosios instancijos teismo posėdyje. Gynybos galimybė teismo posėdyje apklausti ekspertes, pateikusias nepilnametės parodymų patikimumo vertinimą, taip pat traktuotina kaip labai svarbi teisingo proceso prieš nuteistąjį garantija, kompensuojanti galimybės apklausti pačią nukentėjusiąją teisme praradimą. Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, jog neapklausus nukentėjusiosios A. K. teisme buvo padarytas esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, sukliudęs teismui priimti teisingą sprendimą, ar kad nėra galima jos parodymus vertinti kaip patikimus, jais grindžiant apkaltinamąjį nuosprendį.

13. Nukentėjusioji A. K., apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nurodė, kad pirmą kartą V. V. prie jos lindo 2015 m., galėjo būti lapkričio mėnesio pabaigoje – gruodžio mėnesio pradžioje, 9–10 val. ryte, kai jie gyveno (duomenys neskelbtini). Ryte atsikėlusi ji nuėjo pas mamą ir V., kurie gulėjo lovoje. Jiems visiems trims gulint lovoje, V. pradėjo liesti jos viršų, t. y. krūtinę. Tuo metu ji vilkėjo „maikutę“, per kurią V. ir lietė nuogą jos krūtinę. Krūtinę jis lietė neilgai, nes ji išsigandusi pašoko. Mama nematė, kaip V. tai darė, nes mama gulėjo toliau. Kai ji pašoko, mama jos paklausė, kas nutiko. Ji atsakė, kad jis ją lietė. Mama jo paklausė, ar jis ją lietė. V. atsakė, kad nelietė. Po to įvykio V. ilgą laiką jos nelietė. Nukentėjusioji taip pat nurodė, kad gyvenant (duomenys neskelbtini), V. liesdavo jai ne tik krūtinę. Jai einant į virtuvę ar tualetą prie jos prieidavo V. ir nusivesdavo ją į miegamąjį, kuriame ne vieną kartą jis bandė jai įkišti ten, kur negalima. Ji jam sakydavo, kad negalima. Jai sunku įvardinti, kur kišo ir ką kišo. V. jai kišo 2020 m. gal rugpjūčio mėn., naktį, (duomenys neskelbtini), namuose nieko nebuvo. V. pradėjo lįsti prie užpakalio, liepė jai liesti jo „daiktą“. Po to jis bandė jai įkišti, tačiau pasakė, kad viskas, kad per daug. Ji jautėsi nesaugiai. Sakė, kad jai nepatinka, kad baigtų, tačiau V. jai nieko nesakydavo arba nusijuokdavo. Tada ji pasiėmė savo daiktus ir nuėjo į viršų. Tuo metu jis jai neįkišo. Tokie atvejai vykdavo ir vidury dienos, ir naktį, kartais tik kartą į savaitę. Jis bandė įkišti į jos lytinius organus, į „šikną“. Kiek kartų bandė įkišti nuo 2015 m. rugpjūčio mėn., ji negali tiksliai įvardinti, tačiau galėjo būti kokie 5 kartai. Dažniausiai tai vykdavo (duomenys neskelbtini), miegamajame arba pas ją kambaryje pas senelius, o pas jo tėvus jis ją tik liesdavo. (duomenys neskelbtini), jis ateidavo pasakyti „labanakt“, paliesdavo jai krūtinę ir išeidavo. Taip pat jis prašydavo paliesti ir jį. Kartais jis paėmęs jos ranką uždėdavo ant savo lytinio organo, kažkokių tai veiksmų jis neprašydavo atlikti, tuomet ji išeidavo į savo kambarį. Jis ateidavo jai iš paskos, bandydavo vėl liesti jos krūtinę ir lytinius organus. Kartais jis jai neleisdavo išeiti, laikydavo. Tuomet ji jam sakydavo: „Paleisk, man reikia eiti“. V. sakydavo: „Jau išeini, taip greit“, ar kažką panašaus. Pirmo karto tikrai neprisimena, bet galėjo būti 2017 m. pavasarį, tuo metu jie gyveno naujajame bute (duomenys neskelbtini). Mama buvo budėjime, o jie sėdėjo virtuvėje. Po to ji išėjo praustis. Jai grįžus į kambarį, atėjo V., pradėjo prie jos lįsti, bandė įkišti lytinį organą. Ji tuo metu bandė ištrūkti, tačiau neturėjo tiek jėgos. V. jai neįkišo, galbūt bijojo, kad kaimynai neišgirstų, kaip ji rėkia. Ji tuo metu šaukė: „Baik, man nepatinka“, pradėjo muistytis. T. V. nuėjo atgal į virtuvę. Mamai apie tai ji nepasakojo, nes gėda buvo. Antras kartas įvyko 2018 m. sausio pabaigoje, trečias kartas – vasario mėn. pradžioje. Mamai išėjus į rūsį, V. atėjo ir pradėjo prie jos lįsti, lietė krūtinę, lytinius organus. Tai buvo vakare. Jis nieko nesakė, o tiesiog pradėjo lįsti. Ji jam pasakė: „Baik, mamai pasakysiu“. Jis atsakė: „Sakyk“. Nurodė, kad visais tais atvejais, jis ją lietė ir rankomis, ir savo lytiniu organu, ji buvo apsirengusi megztinį ir kelnes. Tuo metu, kai V. bandydavo ją liesti, dažniausiai jis ją nurengdavo. Ji klausdavo jo, ką jis daro. Visi tie veiksmai trukdavo 5 min., o kartais ir 20 min. Nurodė, kad į jos lytinius organus V. nė karto nepavyko įkišti savo lytinio organo, nes ji pradėdavo spiegti, vartytis. V. bandė įkišti savo lytinį organą jai ir į išangę, tačiau tai padaryti nepavykdavo, nes ji pradėdavo muistytis ir rėkti. Be anksčiau nurodytų vietų – lytinių organų, išangės, V. savo lytinį organą dar bandydavo įkišti jai ir į burną. Tai padaryti jis dažnai bandydavo. Tuo metu jis jai taip pat nieko nesakydavo. Kai gulėdavo ir žiūrėdavo televizorių, V. ateidavo, užsiguldavo ją ir įkišdavo į burną savo lytinį organą. Jis tuo metu linguodavo pirmyn–atgal. Iš lytinio organo skystis neišsiliedavo. Neprisimena, kiek kartų tai buvo, tačiau tikrai tai buvo ne vienetais ir ne dešimtimis. Tai galėjo būti daugiau negu šimtą kartų. Paskutinis kartas galėjo būti kaime pas senelius (mamos tėvus). Paskutinis kartas, kai bandė įkišti, buvo 2020 m. spalio mėnesio viduryje. Jai sėdint prie kompiuterio atėjo V. ir pradėjo lįsti prie krūtinės, apačios, liesti jos kojas, pradėjo ją nurenginėti. Bandė įkišti lytinį organą. Ji suprato, nes pradėjo jausti, kad kažką jis daro. Jautė, kad su juo liečia „šikną“, kad pradėjo lįsti ten (į klausimą „Ar tai lytinė vieta?“, nukentėjusioji palinksėjo galva), bandė įkišti. Ji jam pasakė: „Ne“. Po paskutinio, jai jau atrodė, kad reikia pasipasakoti mamai. Po to jai parašė draugė, kuri kvietė atvažiuoti. Ji klausė V., ar gali važiuoti pas draugę, V. jai neleido. Jie susipyko, ji užlipo į viršų ir mamai pasakė, kad visus tuos 6 metus, kuriuos gyveno (duomenys neskelbtini), jai priekaištaujama, kad ji nenori gyventi. Mama jos paklausė, kas dar jai negerai. Tada ji pasakė mamai, kad prie jos lenda V.. Ji nežino, dėl ko V. paklusdavo. Po to pasakojo savo draugei V. D.. Taip pat nurodė, kad buvo įvykis pas V. tėvus (duomenys neskelbtini) sodyboje, kai V. su draugais buvo apačioje. Jis ateidavo, paglostydavo jai krūtinę ir išeidavo. Tai buvo dešimtis kartų. Po šių įvykių ji jautėsi ne savimi, palūžusi. Įvykių metu, kai V. ją liesdavo, ji juto gėdą, todėl niekam nieko ir nesakė. Kitų žmonių, kurie su ja būtų pasielgę panašiai kaip V., nebuvo. Kreipėsi pagalbos pas psichologę, kuriai viską pasipasakojo, jai buvo išrašyti raminamieji vaistai (t. 1, b. l. 115–119).

14. Nuteistasis V. V. apeliaciniame skunde akcentuoja, kad nukentėjusiosios A. K. parodymai nėra nuoseklūs – vienus duomenis nukentėjusioji apibūdina labai aptakiai, apibendrintai, kitus duomenis nurodo labai išsamiai ir ypač – kiek tai susiję su tam tikrais laikotarpiais – metais ir netgi mėnesiais. Apelianto teigimu, iš visų A. K. teiginių negalima susidaryti aiškaus vaizdo, kokius konkrečius seksualinio pobūdžio veiksmus, kaip baigtinius, atliko apeliantas, kada tokie veiksmai buvo atlikti. Laisvo pasakojimo metu ji aiškiai nenurodė, kur ir kas buvo kišama. Jos parodymų nepatvirtina ir teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas, iš kurio matyti, kad A. K. psichologei pasakė, kad „su rankom lįsdavo visur. Su lūpom – prie mano lytinio organo“. Apeliantas pastebėjo, kad šios aplinkybės pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusioji nenurodė. Anot apelianto, sunkiai suvokiamas A. K. teiginys apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kad „<...> įkišdavo į burną savo lytinį organą. <...> Tai galėjo būti daugiau negu šimtą kartų“. Galima daryti prielaidą, kad visi daugiau kaip šimtą kartų vykdavo tuo pačiu scenarijumi. Su tokiu nukentėjusiosios parodymų vertinimu teisėjų kolegija nesutinka.

15. Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog baudžiamosiose bylose dėl nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui padarymo galimos situacijos, kai tiksliai nustatyti visų nusikalstamų veiksmų yra neįmanoma, ypač, kai tokie veiksmai būna atlikti prieš mažamečius. Nepašalintos abejonės dėl tikslios nusikalstamų veikų apimties tokiose baudžiamosiose bylose neužkerta kelio baudžiamosios atsakomybės taikymui, jei ištyrus įrodymus gali būti daroma patikima išvada, kad baudžiamojo įstatymo draudžiami veiksmai buvo atlikti. Įvairūs seksualinės prievartos veiksmai A. K. atžvilgiu buvo atliekami nuo mažo amžiaus – dešimties metų. Nuteistojo veiksmai tęsėsi beveik penkerius metus. Kaltinimas V. V. buvo suformuluotas pagal nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu nurodytas aplinkybes. Ekspertizės akte nurodyta, kad tiriamosios intelektas yra pakankamas, kad ji galėtų būti liudytoja byloje, o jos atskleidžiamas byloje tiriamų įvykių aplinkybes, jų išsamumui daro įtaką tiek jos emocinė būsena (baiminasi, vengia įvardinti intymias aplinkybes, detaliai jas atgaminti, nes visa tai atgamindama verkia, jai sudėtinga nurimti, ramiai pasakoti ir kt.), tiek ir byloje tiriamų įvykių laikotarpis (dėl ilgo laikotarpio apie įvykių aplinkybes būdingas apibendrintas pasakojimas, be tikslesnių datų ar kiekybinių aplinkybių vertinimų). Spręstina, kad aprašant nusikalstamos veikos aplinkybes šios buvo nurodytos tokios, kokias objektyviai (pagal bylos duomenis) pavyko nustatyti. Pagrindo išvadai apie pažeistą teisę į gynybą šiuo atveju nėra.

16. Apelianto įvardyti netikslumai dėl nukentėjusios nurodytų seksualinės prievartos veiksmų laiko, kartų, atsižvelgus į nukentėjusiosios amžių, nagrinėjamų nusikalstamų veikų pobūdį, nustatytą jų poveikį jos sveikatai, taip pat parodymų davimo aplinkybes (tuomet ji buvo penkiolikos metų amžius, parodymus davė nepažįstamoje jai aplinkoje, teisme), teisėjų kolegijos vertinimu, nėra esminiai ir nesudaro pagrindo parodymus vertinti kaip nepatikimus ir jais nesivadovauti. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji pakankamai išsamiai nurodė, kad jos atžvilgiu buvo atliekami įvairūs seksualinės prievartos veiksmai, t. y. V. V. liesdavo jos krūtinę, kojas, išeinamąją angą, liepdavo jai liesti jo lytinį organą, bandė savo lytinį organą įkišti į jos lytinius organus, išeinamąją angą, įkišdavo jai į burną savo lytinį organą, paėmęs jos ranką uždėdavo ant savo lytinio organo. Ji taip pat paminėjo ir teismo nuosprendyje nurodytus V. V. veiksmus, kuriuos teismas pagrįstai vertino kaip fizinį smurtą. Ji nurodė, kad atlikdamas seksualinės prievartos veiksmus jis vesdavosi ją į miegamąjį, kartais ją laikydavo, neleisdavo išeiti. V. V. bandant įkišti lytinį organą į jos išangę, lytinius organus, ji bandė ištrūkti, tačiau neturėjo tiek jėgos, šaukdavo, muistydavosi, vartydavosi. Ji taip pat nurodė, kad kišdamas lytinį organą jai į burną jis ją užsiguldavo. Liudytoja V. D. taip pat patvirtino, kad A. K. buvo jai nurodžiusi apie patirtus V. V. smurtinio pobūdžio veiksmus. Pasak jos, A. K. jai sakė, jog V. V. paima ją už pečių, nusitempia į svetainę ar tualetą ir ją prievartauja, ji priešindavosi, yra įkandusi jam į „klyną“. Iš byloje pateikto susirašinėjimo „imo“ programėle taip pat matyti, kad ir šio bendravimo su savo motina J. G. metu A. K. nurodė paminėto pobūdžio V. V. veiksmus – kad pasiima ir nusitempia ją į lovą, kad ji bandė nustumti V. V., tačiau nėra tiek stipri (t. 2, b. l. 35–37, 38–61). Pasak specialistės E. L., A. K. ir jai yra nurodžiusi, kad V. V. ją prispausdavo, daug kartų paminėjo sieną tarp kambario ir virtuvės, prie kurios dažnai vykdavo jų susidūrimai, ten buvo prispaudžiama ir grabaliojama. Nukentėjusiosios skirtingiems asmenims nurodyti V. V. veiksmai, sietini su jo fizinės jėgos naudojimu, iš esmės sutapo. Jie buvo nukreipti prieš akivaizdžiai silpnesnę nukentėjusiąją, tad, įvertinus ir jos tuometinį amžių, buvo teisingai vertinti kaip smurtiniai, kuriais buvo siekiama palaužti jos valią ir pasipriešinimą. Nors laisvo pasakojimo metu, kaip ir nurodo apeliantas, nukentėjusioji tiksliai nenurodė, kas ir kur buvo kišama (bandoma kišti), tai argumentuodama tuo, kad jai sunku tai įvardyti, visgi atsakydama į klausimus ji šias aplinkybes patikslino ir įvardijo konkrečiai. Nukentėjusioji savo parodymuose taip pat neišskyrė, kokie tiksliai veiksmai ir kiek tiksliai kartų buvo atliekami iki 2019 m. rugpjūčio 2 d., kai jai sukako keturiolika metų (nebelaikoma mažamete), o kokie po. Ji taip pat nurodė, kad V. V. prie jos pradėjo dažniau lysti tuomet, kai jos motina 2020 m. balandžio mėnesį išvyko į misiją. Visgi vertinant jos parodymus nėra pagrindo išvadai, kad A. K. įvardyti seksualinio prievartavimo veiksmai jos atžvilgiu nebuvo atliekami jai esant mažametei. Ji patvirtino, kad pirmas kartas buvo 2015 m. lapkričio mėnesio pabaigoje – gruodžio mėnesio pradžioje, kuomet V. V. lietė jos krūtinę. Ji taip pat nurodė tris kartus, 2017 m. pavasarį, 2018 m. sausio pabaigoje ir vasario pradžioje (šias datas siejo su apsigyvenimu naujame bute (duomenys neskelbtini)), kuomet V. V. bandė jai įkišti savo lytinį organą į jos išangę, lytinius organus. Ikiteisminio tyrimo teisėjui nukentėjusioji nurodė apie lytinio organo kišimą į jos išangę, bandymus įkišti. Liudytojos J. G. parodymai, jos ir A. K. bendravimo programėle „imo“ duomenys patvirtina, kad nukentėjusioji motinai yra sakiusi ir tai, kad nuteistasis savo lytinį organą į išangę yra ir kažkiek įkišęs. Kalbėdama apie lytinio organo kišimą į burną, ji apklausoje nenurodė, kada tiksliai ir kiek kartų buvo atliekami šie veiksmai, teigdama, kad tai buvo daroma dažnai, ne vienetais ir ne dešimtimis, tai galėjo būti daugiau negu šimtą kartų. Paskutinį kartą tai buvo padaryta kaime pas mamos tėvus, likus savaitei iki susipykstant (2020 m. spalio mėnuo). Atvejų, kuomet V. V. glostydavo jos krūtinę, buvo dešimtys kartų. Atsižvelgus į nukentėjusios parodymus, jos įvardytą neteisėtų veiksmų prieš ją atlikimo laikotarpį, teismo nuosprendyje nustatytas seksualinės prievartos veiksmų skaičius nevertintinas kaip neįtikinamas ir nepagrįstas. Be to, vertindamas A. K. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus, pirmosios instancijos teismas lygino šiuos parodymus su nukentėjusiosios motinos J. G., specialistės E. L., eksperčių A. Š., Ž. V., kurioms nukentėjusioji atskleidė daugiausia aplinkybių apie prieš ją atliktus seksualinio pobūdžio veiksmus, taip pat su liudytojų O. P., V. D. nurodytomis aplinkybėmis, kurioms nukentėjusioji taip pat bendrai nurodė apie jos atžvilgiu V. V. atliktus veiksmus. Pagrindo išvadai, jog nukentėjusiosios parodymai dėl patirtos seksualinės prievartos yra prieštaringi, šiuo atveju nėra. Paminėtina ir tai, kad BK 150 straipsnio 4 dalies dispozicija lytinės aistros tenkinimo būdus (analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio) numato kaip alternatyvius. Be to, seksualinio prievartavimo nusikaltimo sudėtis yra formali, šis nusikaltimas yra baigtas nuo lytinės aistros tenkinimo pradžios nepriklausomai nuo to, ar kaltininkas patenkino lytinę aistrą, ar pajuto seksualinį pasitenkinimą arba malonumą, nes baudžiamoji atsakomybė už šią veiką kyla atlikus pavojingus veiksmus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-315/2014).

17. Skunde akcentuojama, kad neaišku, kam pirmai nukentėjusioji A. K. pasisakė apie V. V. seksualinės prievartos veiksmus, mamai J. G. ar draugei V. D.; tarp nukentėjusios parodymų yra netikslumų, kaip ir kada ji apie V. V. veiksmus pranešė motinai. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės, viena vertus, jokios esminės reikšmės nukentėjusiosios parodymų vertinimui neturi ir nesudaro pagrindo jais nesivadovauti. Kita vertus, esminių prieštaravimų šiuo atveju nenustatyta. Nukentėjusioji teisme nurodė, kad 2020 m. spalio mėnesį, kilus konfliktui su V. V., ji supyko, pakilo į antrą aukštą ir pasakė savo motinai J. G., kad V. V. prie jos lenda. Kartu nukentėjusioji paminėjo, kad tuo metu J. G. buvo išvykusi. Liudytojos J. G. parodymai, pateiktos susirašinėjimo „imo“ programėle nuotraukos, taip pat ir paties V. V. parodymai patvirtina, kad 2020 m. spalio 17–18 d. naktį, būdama antrame aukšte, A. K. susirašinėjo mobiliuoju telefonu su savo motina J. G., tuo metu buvusia misijoje Afrikoje, ir tuomet pirmą kartą nurodė jai apie patirtus ilgalaikius V. V. seksualinio prievartavimo veiksmus. Liudytoja J. G. patvirtino, kad plačiau apie šias aplinkybes jos pasikalbėjo tik jai grįžus iš misijos. Iš A. K., liudytojų J. G., V. D. parodymų taip pat matyti, kad tuo pačiu laikotarpiu A. K. apie V. V. veiksmus pasisakė ir draugei V. D..

18. Nukentėjusiosios parodymus patvirtino jos motinos J. G. parodymai. Ji nurodė, kad jai būnant karinėje misijoje Afrikoje 2020 m. spalio 18 d., jos dukra A. K. per ,,imo“ programėlę jai parašė žinutę, kurioje nurodė, kad jos sugyventinis V. V. lenda prie jos privačių vietų. Pasitikslinus, ką dukra turėjo omeny, A. parašė, kad V. lenda prie jos kūno, kiša rankas už jos kelnaičių ir liečia lytinius organus, bei užkišęs rankas už liemenėlės, liečia krūtis, V. liepė liesti su ranka jo lytinį organą. Jai grįžus iš misijos, 2020 m. spalio 23 d. vakare, bendraujant gyvai su dukra namuose, adresu: (duomenys neskelbtini), paprašė, kad ji duotų jai savo mobiliojo ryšio telefoną. Jos telefone rado jos pačios siųstą SMS žinutę draugei V. D., kurioje A. nurodžiusi, kad V. lenda prie jos ir ją tvirkina. Kitą dieną atvirai pasikalbėjus su dukra, ši jai pasakė, kad V. pirmą kartą prie jos lindo, kai jai buvo 10 metų, ir jis lietė jos krūtinę. J. G. patvirtino nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes apie palietimą pirmąjį kartą 2015 m. rudenį, nurodydama, kad ji gerai prisimena V. rankos ištraukimo momentą iš po antklodės ir A. reakciją, kuomet ji pašoko iš lovos ir pasakė „jis mane lietė“. V. neigė tai daręs ir tuo metu ji savo dukra nepatikėjo. Dukra jai pasakojo, kad po šio karto apie pusę metų V. nelindo prie dukters. Po to V. vėl pradėjo liesti jos lytinius organus su ranka, liepdavo liesti jo lytinį organą su ranka ir V. kišdavo A. į burną savo lytinį organą. Taip pat dukra nurodė, kad V. prieš tris savaites A. kišo lytinį organą į burną ir liepė jį patenkinti oraliniu būdu, tačiau jis ,,pabaigą“ atliko tualete pats vienas. P. A., V. niekada nėra prie jos ,,baigęs“ ir visada po tokių įvykių nueidavo į tualetą. Taip pat A. nurodė, kad V. su savo lytiniu organu liesdavo jos išangę ir yra ,,kažkiek“ į ją įkišęs savo lytinį organą. Pirmas kartas vyko (duomenys neskelbtini)., taip pat (duomenys neskelbtini)., jos tėvų namuose (duomenys neskelbtini), jo tėvų namuose (duomenys neskelbtini). Liudytoja pastebėdavo, kad būnant pas jo tėvus, V. nueidavo patikrinti, ką dukra veikia. Taip pat liudytoja nurodė, kad dukra jai nesakė apie patiriamą seksualinę prievartą, nes matė, kad ji su V. buvo laiminga, nors nenorėjo pasilikti su V. jai išvykstant į misiją, tačiau suvokė, kad kitos išeities nėra. Liudytoja nurodė ir tai, kad visąlaik matė, kad A. kažkas yra negerai, bet nesuprato, kas yra. Dukra prastai miegodavo, vemdavo jai išvykus ilgesniam laikui, turėjo problemų su valgymu, tapo uždaresnė, liūdnesnė, prastėjo jos pažymiai, prasidėjus nuotoliniam mokymui išreiškė norą būti pas senelius kaime, o ne (duomenys neskelbtini) su V.. Nurodė, kad A. nebuvo linkusi meluoti. Niekada nekaltindavo kitų. Liudytoja J. G. taip pat nurodė, kad nuteistojo seksualiniai poreikiai buvo itin dideli, V. V. siekė su ja lytinių santykių ir oraliniu bei analiniu būdu (t. 1, b. l. 20–24, 69–73; t. 3, b. l. 126–133, 159–160).

19. Po pokalbio su dukra A. K., liudytoja J. G. konsultavosi su sesers drauge O. P., dirbančia Švedijoje krizių centre šeimos terapeute, ir kreipėsi į moterų veiklos inovacijų centro psichologę E. L., kurios patvirtino, kad nukentėjusioji yra patyrusi seksualinę prievartą, ir padrąsino ją kreiptis į policiją. Liudytoja O. P. nurodė, kad bendraujant su A. K. iš šios sužinojo, jog prieš pastarąją buvo seksualiai smurtaujama keletą metų, kad nuteistasis kišdavo rankas jai į kelnaites, ją lietė, kišo savo lytinį organą, ateidavo pas ją į lovą. Liudytojos teigimu, jai, kaip specialistei, nekilo abejonių, kad nukentėjusioji A. K. tikrai nemeluoja, tikrai nekerštauja, kad nukentėjusiajai tai yra labai traumuojantis įvykis. Liudytoja iš savo profesinės patirties paaiškino, kad jei vaikai išsigalvoja, meluoja, jie nenori tolimesnių veiksmų, išsigąsta ir paneigia savo žodžius. Pokalbio metu matė, kad A. labai nerimauja, kad tai ją labai slegia, jai buvo sunku rasti tinkamus žodžius. A. sakė, kad anksčiau nepasisakė mamai, nes bijojo, jog mama ja nepatikės, jai buvo labai sunku apie tai pasisakyti. A. sutiko dėl V. laikinos globos, nes jautė didelį lojalumą savo mamai, jautė, kad mama nori vykti į misiją. Pokalbio metu liudytojai susidarė įspūdis, kad visa tai yra realiai įvykę ir A. yra stipriai to paveikta. Po pokalbio A. pasidarė šiek tiek lengviau, o tai rodo, kad vaikas nemeluoja. Liudytojai nekilo jokių abejonių, kad prieš A. buvo seksualiai smurtaujama (t. 3, b. l. 146–150). Specialistė E. L. taip pat nurodė, kad A. K. jai pasisakė, jog nuteistojo seksualinė prievarta (daugkartinis lindimas) nukentėjusiosios atžvilgiu prasidėjo nuo dešimties metų amžiaus, truko apie penkerius metus. Specialistės teigimu, jai mėginant išsiaiškinti, ką reiškia lindimas, nukentėjusioji purtydavosi, negalėdavo įvardyti, tik parodė kūno vietas – krūtinės sritį, tarpvietę iš priekio ir iš nugaros. Neištardavo tų žodžių, buvo labai sutrikusi. Paklausus, ar ten liesdavo, mergaitė sakė, kad lietė su rankomis ir dar su „tuo“ (kalba buvo apie lytinį organą), be to, mergaitė sakė, kad laižė, parodė į tarpvietę, sakė, kad nuteistasis savo lytinį organą mėgino kišti tarp kojų, taip pat mergaitė kalbėdavo ir apie tai, ką ji (specialistė) suprato kaip oralinį seksą. Mergaitė aiškino, kad priešindavosi, kalbėdama apie nuteistąjį sakė, kad „tas“ yra didelis ir stiprus, kad ją prispausdavo, kad „tas“ užpuldavo bet kada, ateidavo į kambarį ir liesdavo, daug kartų paminėjo sieną tarp kambario ir virtuvės, prie kurios dažnai vykdavo tokie susidūrimai, ten buvo prispaudžiama ir grabaliojama. Specialistei nesusidarė įspūdis nei vieną akimirką, kad mergaitė kerštauja ar fantazuoja, taip pat motinos poveikio dukrai nematyti (t. 1, b. l. 148–149; t. 3, b. l. 110–114). Liudytojas V. K. nurodė, kad apie V. V. seksualinės prievartos veiksmus A. K. atžvilgiu sužinojo iš savo sesers J. G., o pati nukentėjusioji jam nieko nepasakojo. Taip pat liudytojas nurodė, kad nukentėjusioji jam nieko nėra melavusi, matant ją, kaip ji atrodė, ji negalėtų to sumeluoti, galima ja tikėti (t. 1, b. l. 139–142; t. 3, b. l. 124–126). Liudytoja V. D. nurodė, kad A. su V. susipyko 2020 m. spalio mėnesį, nukentėjusioji pasakė, kad V. lenda prie jos, tai yra, kad patėvis ją prievartauja, paima ją už pečių, nusitempia į svetainę ar tualetą ir ją prievartauja. A. nepasakojo, kiek kartų V. lindo prie jos lytiškai. Viskas prasidėjo jiems išsikrausčius į Šiaulius ir tie kartai dažnėdavo mamai išvykus. A. detaliai nepasakojo, kaip baigdavosi V. lindimai, prievartavimai, tik pasakojo, kad tada, kai V. užeidavo noras, jis ateidavo pas ją į kambarį, pasiimdavo ją ir nusitempdavo. A. sakydavo, kad priešindavosi V., kad pasakys mamai, tačiau V. atsakydavo: „Sakyk“. Kiek pamena, A. buvo įkandusi V. į „klyną“, nes jis ją priversdavo daryti tai, ko ji nenorėjo daryti. Kadangi ji pirma sužinojo, tai A. liepė pasakyti mamai (t. 1, b. l. 134–136).

20. Nors aptartų liudytojų parodymai yra tik išvestiniai įrodymai, t. y. nė vienas iš nurodytų liudytojų tiesiogiai nematė seksualinės prievartos veiksmų A. K. atžvilgiu, pirmosios instancijos teismas tokius parodymus pagrįstai vertino kaip patvirtinančius V. V. kaltę dėl padarytų nusikaltimų. Minėtiems asmenims A. K. didesne ar mažesne apimtimi atskleidė aplinkybes dėl jos atžvilgiu V. V. atliktų seksualinės prievartos veiksmų, nurodytos aplinkybės sutampa tarpusavyje, jokių esminių prieštaravimų tarp papasakotų aplinkybių nėra.

21. Reikšmingas įrodymas dėl V. V. seksualinės prievartos, teisėjų kolegijos vertinimu, yra nukentėjusiosios A. K. žinutės, 2020 m. spalio 17–18 d. siųstos savo motinai J. G. per pokalbių programėlę „imo“ (t. 2, b. l. 35–37, 38–61). Iš šių žinučių turinio matyti, kad nukentėjusioji J. G., tuo metu buvusiai misijoje Afrikoje, rašė apie daugkartinius V. V. seksualinio pobūdžio veiksmus jos atžvilgiu kaime ir namuose, nusitempimą į lovą, jos negalėjimą pasipriešinti, neturėjimą drąsos anksčiau tai pasakyti ir norą, kad mama būtų laiminga: „liepė liest ir daryt su jo apatine dalim“, „verc man kist i burna jo daikta. liece mane kur man nemalonu. kiš savo daikta i mano sikna“, „i sikna. bet nepilnai“, „galiuka“, „bandziau. nesu tiek stipri“, „gyvenau su tuo nes norejau kad butum su juo. nes su juo esi laiminga ir as nenorejau, nenoriu ir nenoresiu jos griaut“ ir pan. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartas susirašinėjimas taip pat patvirtina nukentėjusiosios A. K. parodymus dėl prieš ją atliktų veiksmų pobūdžio.

22. Kaip jau minėta, vieni svarbiausių įrodymų šaltinių tokio pobūdžio bylose yra teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų išvados, jų paaiškinimai. Iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-44/2021 (t. 2, b. l. 1–10) matyti, kad nukentėjusioji A. K. tokią pačią seksualinio pobūdžio patirtį nurodė ir ekspertėms – atsikrausčius gyventi iš kaimo į (duomenys neskelbtini) „pirmą mėnesį viskas buvo taip pat, kaip ir kaime; po to pradėjo lįsti; uždėjo ranką ir palaikė; atsirado baimė pasilikti vienai; po to nebelindo, bet paskui vėl pradėjo; pradžioje per rūbus, po to pradėjo kišti po maike“; kad nuteistasis nori lytinių santykių suprato, kai jie persikraustė iš nuomojamo buto, gal po dviejų metų; prisimena, kad nuteistasis iš pradžių po truputį, vėliau – drąsiau elgėsi: pradžioje lietė krūtinę, tada pradėjo lįsti po kelnaitėmis, norėdavo įkišti savo lytinį organą, pradėjo raitytis, kryžiuot kojas, šaukti, tada paleisdavo, nes bijodavo, kad kaimynai išgirs; su rankom liesdavo visur, su lūpom – prie jos lytinio organo; nuteistasis kišdavo savo lytinį organą jai į burną, kad visa tai vykdavo pradžioj retai, paskui dažniau, gal kai prasidėjo jai paauglystė. Ekspertizės akte pažymėta, kad tiriamajai nenustatytas nei padidintas įtaigumas, nei padidintas polinkis fantazuoti; negauta jokių duomenų apie galimai kitų asmenų (ar situacinių aplinkybių) daromą poveikį jos parodymams (jų turiniui). Tiriamosios parodymai yra pakankamai išsamūs, parodymus iš esmės pakartoja ir ekspertizės metu; duodama parodymus tiriamoji rėmėsi asmenine patirtimi, daroma išvada, kad ji galėjo ir gali suprasti konkrečias faktines byloje tiriamų įvykių aplinkybes, jas įsiminti, vėliau atgaminti ir duoti apie tai parodymus. Taigi, ekspertizės akte pateikta išvada, jog tyrimo metu nenustatyta priežasčių, dėl kurių nebūtų galima tikėti A. K. parodymais, t. y. ekspertėms nekilo abejonių dėl nukentėjusiosios A. K. nurodytų įvykių tikrumo.

23. Šią išvadą ekspertės A. Š. ir Ž. V. patvirtino apklausiamos pirmosios instancijos teisme. Ekspertė A. Š. nurodė, kad pagrindo išvadai, kad nukentėjusioji gali fantazuoti, nebuvo. Netikėti A. K. ekspertizės metu nebuvo priežasčių. Nukentėjusioji realistiškai atskleidė, tai negalėjo būti apkalbėjimas dėl pavydo, ji nemokėtų suvaidinti stiprių išgyvenimų, kokius matė ekspertizės metu. Poveikio nukentėjusiosios pasakojimui iš artimųjų nenustatyta. Keršto požymių už kitą netinkamą nuteistojo elgesį, nesusijusį su seksualine prievarta, nepastebėta (t. 4, b. l. 3–4). Ekspertė Ž. V. patvirtino ekspertizės išvadą dėl nukentėjusiajai nustatyto potrauminio streso sutrikimo ir pateikė šio sutrikimo apibūdinimą. Potrauminio streso sutrikimas pasireiškia tokiais simptomais kaip miego sutrikimas, susierzinimas, sunkumais susikaupti, fiziologinėmis reakcijomis prisiminus įvykį – pykinimu, širdies plakimu, sapnais bei pastangomis apie tai nekalbėti. Kalbėdama apie byloje tiriamus įvykius mergaitė baiminasi ir vengia įvardinti tiriamas aplinkybes bei detaliai jas atgaminti, nes visa tai atgamindama verkia, jai sudėtinga nurimti. Potrauminio streso sutrikimą sukėlė patirta seksualinė prievarta. Patvirtino, kad šiuo atveju tai nebuvo vienkartinis atvejis (t. 4, b. l. 2–3). Vertindama eksperčių išvadas teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad tyrimo metu buvo analizuojamos ir nuteistojo keltos nukentėjusiosios keršto, sąmoningo apkalbėjimo, taip pat ir jo nenurodytos pavydo versijos, tačiau jos nepasitvirtino.

24. Apeliacinio skundo argumentas, kad nukentėjusiosios motina J. G. nepastebėjo A. K. elgesyje pokyčių; kad 2020 m. lapkričio 4 d. šeimos aplinkos sąlygų tyrimo akte nurodoma, jog A. K. mokslai sekasi gerai, pamokų lankomumas geras, A. sveikata šiuo metu yra gera; kad (duomenys neskelbtini) progimnazijos 2020 m. gruodžio 4 d. rašte nurodyta, jos mokykloje nebuvo pastebėta jokių reikšmingų nuotaikos ar elgesio pokyčių; nukentėjusiosios parodymų apie prieš ją V. V. atliktus seksualinės prievartos veiksmus nepaneigia. Iš ekspertizės akto ir ekspertės A. Š. paaiškinimų taip pat matyti, kad, remiantis nukentėjusiosios žodžiais, pastaroji ilgai kentėjo, būdama uždaro būdo, nepasitikėdama savimi, ilgai niekam neatskleidė reikšmingų aplinkybių iš baimės, nesaugumo, gėdos. Tiriamajai namai buvo emocinės įtampos šaltinis, o mokykla ir draugai buvo emocinio palaikymo šaltiniai, kai ji galėdavo atsipalaiduoti, užsimiršti apie įtariamojo veiksmus jos atžvilgiu. Visa tai galėjo sudaryti sąlygas aplinkiniams nepastebėti tiriamosios būsenos pokyčių/blogėjimo dėl byloje tiriamų įvykių. Galiausiai kilusį tiriamosios atsivėrimą mamai galima paaiškinti tiriamosios palaipsniu brendimu, jos suvokimo apie seksualinę prievartą augimu, ilgainiui besikaupiančios įtampos sprogimu (paskutinė konfliktinė situacija su įtariamuoju, turėjusi paskutinio lašo taurėje efektą). Ilgo nukentėjusios tylėjimo priežastis ši nurodė ir susirašinėdama su motina 2020 m. spalio 17–18 d., kuomet nurodė, kad viską pasakyti jai trūko drąsos, kad motina buvo su V. V. laiminga, o ji nenorėjo to griauti. Aptarta nukentėjusiosios emocinė reakcija į nagrinėjamus įvykius, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat patvirtina, jog A. K., pasakodama apie V. V. jos atžvilgiu atliktus veiksmus, nemelavo ir buvo nuoširdi.

25. Nors apeliaciniame skunde ekspertizės aktas kaip įrodymas išsamiau nekvestionuojamas, tačiau nurodoma, kad teismo specialistų, ekspertų paaiškinimai nėra savaime patvirtinantys kaltinimų apeliantui teisingumą. Teisėjų kolegija pažymi, jog ekspertizės aktą, kaip ir kitus duomenis, teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų byloje esančių įrodymų ištyrimu. Baudžiamosiose bylose pagrindas nesiremti kaip įrodymu eksperto išvada ar jos dalimi gali būti ekspertizės akto turinio prieštaringumas, kaip antai nustačius, kad išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kad išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas nebuvo darytas, arba toks tyrimas atliktas neišsamiai, bei esant kitoms objektyvioms aplinkybėms, keliančioms pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Ekspertizės akto duomenys gali būti atmetami kaip įrodymai ir tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams, kurių visuma remdamasis teismas priėjo prie išvados dėl įrodytomis pripažintų bylos aplinkybių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-118-489/2019). Tokių aplinkybių šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė. Ekspertės A. Š. ir Ž. V. įvertino vaikų psichiatro, med. psichologės, pas kuriuos nukentėjusioji lankėsi dar prieš ekspertizės atlikimą, pateiktus duomenis dėl jos konsultacijų, pokalbio (atitinkamai pusiau struktūruoto pokalbio, stebėjimo) metu A. K. nurodytas aplinkybes, buvo analizuotas ir nukentėjusiosios apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją vaizdo įrašas. Ekspertės buvo apklaustos pirmosios instancijos teisme, nuteistasis ir gynėjas turėjo galimybę užduoti joms papildomus klausimus dėl ekspertizės akte padarytų išvadų. Įvertinusi tiek ekspertizės akto turinį, tiek šį aktą pateikusių eksperčių paaiškinimus, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti ekspertizės akte padarytų išvadų teisingumu. Juolab, kad ekspertizės akto išvadas patvirtina ir kiti šioje baudžiamojoje byloje ištirti prieš tai minėti įrodymai.

26. Apeliaciniame skunde taip pat pateikti argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino kaip nuteistąjį teisinančių įrodymų liudytojų nuteistojo motinos S. V., Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Socialinių paslaugų skyriaus vyriausiosios specialistės V. V., liudytojo J. G. brolio V. K. parodymų. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas įpareigoja nuosprendį priimantį teismą ne tik išdėstyti įrodymus, kuriais grindžia savo išvadas, tačiau nurodyti ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Tai reiškia, kad turi būti aptarti visi byloje esantys įrodymai, ir įvertinti tiek kiekvienas jų atskirai, tiek jų visuma. Šiuo atveju matyti, kad pirmosios instancijos teismas aptarė apelianto įvardytus įrodymus bei jų įrodomąją reikšmę daromoms išvadoms.

27. Liudytoja S. V. išdėstė nuomonę apie nuteistojo V. V. ir nukentėjusiosios A. K. tarpusavio santykius, jai atrodė, kad viskas buvo tvarkoje. Liudytoja nurodė, kad 2016 metais, kai pirmą kartą pas juos atvažiavo J. G. su dukra, pastaroji bendravo drąsiai, net atsisėsdavo V. ant kelių. Tai ji darydavo savo iniciatyva, ypač tuomet, kai atsisėsdavo V. V. mažasis sūnus. V. V. su A. K. elgėsi taip, kaip kiekvienas tėvas elgiasi su savo vaiku (t. 3, b. l. 145–146). Liudytoja V. V., bendravusi su V. V., J. G. ir A. K. sprendžiant klausimą dėl vaiko laikinosios priežiūros nustatymo J. G. išvykstant į užsienį, nurodė, kad nukentėjusioji A. K. atrodė rami, gerai nusiteikusi, neprieštaravo, kad ją laikinai prižiūrėtų V. V., ji matė jų gerus santykius. Su A. K. bendravo, ją išklausė, jos pajuokavo (t. 3, b. l. 157–159). Liudytojas V. K. nurodė, kad, jo vertinimu, sesers šeimoje santykiai buvo geri, jis nieko nepastebėjo. V. V. kaip laikinas globėjas su A. K. elgdavosi gražiai (t. 3, b. l. 124–126). Sutiktina, kad liudytojai nurodė teigiamas nuteistojo bendravimo su nukentėjusiąja aplinkybes, tad, vertinant jų parodymus atsietai, jie keltų abejones dėl A. K. nurodytų V. V. neteisėtų veiksmų jos atžvilgiu. Visgi šie parodymai turi būti vertinami ne tik atskirai, bet ir byloje surinktų įrodymų visumoje.

28. Visų pirma atkreiptinas dėmesys į pačių liudytojų nurodytas nenuolatinio, neatviro bendravimo su nukentėjusiąja aplinkybes. Liudytoja S. V. nurodė, kad su A. bendravo, tačiau ji yra svetimas žmogus, tad atvirai jos nesikalbėdavo. Jos nurodytos aplinkybės, kuomet A. K. sėsdavosi V. V. ant kelių, sietinos su ankstyvu V. V., J. G. bei A. K. bendro gyvenimo periodu, kuomet, pasak nukentėjusiosios, seksualinės prievartos veiksmai buvo mažiau intensyvūs. Liudytoja V. V. nurodė, kad su viena mergaite nebuvo kalbėta, jos nuomonės išklausymas truko apie pusę minutės. Jos parodymai vertintini kartu su J. G. parodymais, kuri išsamiai paaiškino tokio dukters sutikimo aplinkybes, jog ši labai norėjo likti su J. G. broliu V. K., sakė, kad jai būtų geriau vienai likti, negu su V. V., bet savivaldybėje dukra to nepasakė, nes suprato, jog kitos išeities nėra. Tai patvirtino ir liudytojo V. K. parodymai, kuris nurodė, kad turėjo išvykti ir vasarą išvyko į užsienį, o pasak liudytojos V. V., du prižiūrintys asmenys negalėjo būti skiriami. Liudytojas V. K. tai patvirtino, kartu nurodė, kad su A. K. bendravo retai. Atkreiptinas dėmesys ir į jauną jo paties amžių aptariamu laikotarpiu (2015–2020 metais jam buvo 16–22 metai), iš ko galima spręsti apie socialinės brandos, gyvenimiškos patirties trūkumą. Šie duomenys vertintini ir šioje nutartyje jau aptartų eksperčių išvadų kontekste. Apibendrinant spręstina, kad paminėti liudytojų parodymai A. K. parodymų nepaneigia.

29. Apeliaciniame skunde buvo prašoma nuteistajam atlikti tyrimą poligrafu. Poligrafo naudojimo tvarką, tyrimo poligrafu objektus ir atvejus, kada pagal įstatymą šis tyrimo metodas bei jo rezultatai gali būti naudojami, nustato Lietuvos Respublikos poligrafo įstatymas. Pagal šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, toks tyrimas gali būti atliekamas asmenims, kurių tarnyba yra susijusi su įslaptintos informacijos naudojimu, apsauga ar susipažinimu su ja (įstatymo). Todėl, vadovaujantis BPK 20 straipsnio 1 dalies nuostatomis, duomenų, gautų naudojant poligrafą kitais atvejais, negalima pripažinti savarankišku įrodymu. Be to, teismų praktikoje pažymima, jog poligrafas yra žmogaus emocinę būseną fiksuojantis prietaisas, atliekantis įvairių su žmogaus emocijomis susijusių fiziologinių rodiklių registravimą, o ne nustatantis ar atskleidžiantis bylos aplinkybes, todėl atliekant tyrimą poligrafu gauti duomenys neatitinka ir BPK 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų įrodymų šaltiniui keliamų reikalavimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-147-697/2017, Nr. 2K-166-699/2018, Nr. 2K-191-687/2018, Nr. 2K-41-648/2019).

30. Pagal BK 150 straipsnio 4 dalį atsako tas, kas seksualiai prievartavo mažametį asmenį. Tokios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai reiškiasi lytinės aistros tenkinimu prieš mažamečio asmens valią, esant bent vienam alternatyviam veikos padarymo būdui: 1) panaudojant fizinį smurtą, 2) grasinant tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, 3) kitaip atimant galimybę priešintis, 4) pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Lytinė aistra gali būti tenkinama analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu (dirginant lytinius organus, liečiant lytiniu organu kito žmogaus kūną ir pan.). Mažamečiu laikomas nukentėjusysis, kuriam nusikaltimo padarymo metu nebuvo suėję 14 metų. Lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu asmeniu paprastai vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, išskyrus atvejus, kai nukentėjusysis pagal savo fizinį ir psichinį išsivystymą bei socialinę brandą suvokė daromų su juo veiksmų esmę ir davė sutikimą tokiems santykiams arba tie veiksmai įvyko mažamečio asmens (nukentėjusiojo) iniciatyva.

31. Kaip matyti iš bylos medžiagos, A. K. yra gimusi (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 89), 2019 m. rugpjūčio 2 d. nukentėjusiajai A. K. sukako 14 metų (nebelaikoma mažamete), tačiau kaltinamojo padaryta nusikalstama veika tęsėsi dar iki 2020 m. spalio mėn., tai yra kaltinamasis nusikalstamus veiksmus atliko prieš nukentėjusiąją A. K. tiek jai būnant mažamete, tiek ir nepilnamete. Nuteistasis, gyvendamas kartu su J. G. bei jos dukra A. K., neabejotinai žinojo pastarosios amžių, taigi suprato, jog veiksmus atlieka prieš mažametį, o vėliau nepilnametį asmenį. Atsižvelgdamas į tai pirmosios instancijos teismas pagrįstai patikslino kaltinimą, nurodydamas aplinkybę, kad V. V. nuo 2019 m. rugpjūčio 2 d. seksualiai prievartavo nukentėjusiąją A. K. kaip nepilnametę. Šios aplinkybės nurodymas, apie kurią, vadovaujantis BPK 256 straipsniu, nuteistasis buvo tinkamai įspėtas 2022 m. sausio 11 d. teisiamojo posėdžio metu, įtakos V. V. padaryto nusikaltimo kvalifikacijai neturėjo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad, jei asmens padarytoje tęstinėje veikoje yra keli išžaginimą ar seksualinį prievartavimą kvalifikuojantys požymiai, veika laikoma vienu nusikaltimu ir kvalifikuojama pagal patį sunkiausią kvalifikuojantį požymį (šiuo atveju – mažamečio asmens seksualinį prievartavimą) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-173/2006, Nr. 2K-469-303/2016).

32. Nors apygardos teismas, pašalindamas iš kaltinimo skliaustuose esančius žodžius „pagal nukentėjusiosios parodymus“, nenurodė, kodėl tai padarė, pagrindo tai vertinti kaip baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, ir tuo labiau esminį, nėra. Kaltinimo esmė šiuo pakeitimu nepakeista. BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas įpareigoja teismą nuosprendžio aprašomojoje dalyje visų pirma nurodyti įrodyta pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes. Įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, tarp jų ir nukentėjusios parodymai, buvo nurodyti atskirai, kas iš esmės atitiko BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus.

33. Apibendrindama aptartus įrodymus bei argumentus, teisėjų kolegija pripažįsta, kad įrodymai, kuriais pirmosios instancijos teismas grindė savo apkaltinančias išvadas, iš esmės sutampa tarpusavyje, patvirtina ir papildo vienas kitą, sudarydami nuoseklią ir logišką įrodymų grandinę. Ši įrodymų grupė patikimai patvirtina, kad V. V., veikdamas vieninga, tiesiogine tyčia, teismo nustatytomis aplinkybėmis atliko seksualinės prievartos veiksmus A. K. atžvilgiu, o jo veika buvo tinkamai kvalifikuota pagal BK 150 straipsnio 4 dalį.

34. Ginčijant V. V. kaltę dėl BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktuose numatytos nusikalstamos veikos padarymo, skunde pažymima tik tai, jog nepasitvirtinus kaltinimui pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, nėra pagrindo teigti, kad V. V. veiksmai priežastiniu ryšiu susiję su A. K. nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Atsižvelgiant į tai, jog apeliacinės instancijos teismas pripažino pagrįstu V. V. nuteisimą pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, tokie skundo argumentai atmetami. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kurių pagrindu buvo konstatuota aptariamo nusikaltimo sudėtis.

35. Byloje esančio teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvados patvirtina, kad nukentėjusiajai A. K. buvo konstatuotas (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), kilęs sąsajoje su byloje tiriama veika (tiriamais V. V. veiksmais) ir tai atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą (t. 2, b. l. 1–10). Šias išvadas patvirtino teismo posėdžio metu apklausta ekspertė Ž. V., papildomai nurodžiusi, jog potrauminio streso sutrikimui būdinga, kad jis palaipsniui išsivysto po patirto traumuojančio išgyvenimo, jam būdingas latentinis laikotarpis. Pagal turimus duomenis A. K. potrauminio streso sindromas išsivystė po latentinio periodo, apie 3 mėn. laikotarpiu, jį sukėlė traumuojantys įvykiai, šiuo atveju tai buvo patirta seksualinė prievarta. Ekspertės teigimu, ekspertizės metu nebuvo nustatyta kitokių veiksnių, kurie galėjo sukelti A. K. potrauminį stresą. Ekspertė A. Š. teisiamajame posėdyje paaiškino, kad psichiatrės konstatuotas sutrikimas atskleidžia nukentėjusiosios emocinės būklės sunkumą, tas įvykis sustabdė jos emocinį vystymąsi. Byloje apklausta specialistė E. L. patvirtino, kad nukentėjusiosios elgesyje yra ryškūs potrauminio streso požymiai. Abejoti šių išvadų patikimumu nėra jokio pagrindo. Apie A. K. patirtos seksualinės prievartos stiprų traumuojantį poveikį ir stebimas neigiamas pasekmes jos sveikatai galima spręsti ir iš nukentėjusiosios motinos J. G., liudytojos O. P. parodymų apie nukentėjusiosios emocinę būseną (nerimą, stresą, įtampą, sunkius išgyvenimus ir pan.) po nagrinėjamų įvykių. Šie duomenys pagrindžia tiesioginį priežastinį ryšį tarp nustatytų ilgalaikių V. V. seksualinio prievartavimo veiksmų ir atsiradusių pasekmių (potrauminio streso sutrikimo, vertinamo kaip nesunkaus sveikatos sutrikdymo). V. V., būdamas suaugęs, psichiškai sveikas žmogus, neabejotinai suprato, kad jo nusikalstami veiksmai ilgą laiko tarpą seksualiai prievartaujant mažametę, vėliau nepilnametę nukentėjusiąją prieš jos valią, netgi panaudojant fizinį smurtą, yra pavojingi nukentėjusiosios psichikai, numatė, kad gali sukelti nustatytus padarinius jos psichinei sveikatai, ir nors šių padarinių nesiekė, sąmoningai leido jiems kilti. Taigi, kaltinamasis V. V. nesunkiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą veikdamas netiesiogine tyčia. Ši veika teisingai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus, kadangi jis nesunkiai sutrikdė savo šeimos nario (sugyventinės dukros, su kuria veikos padarymo metu pastoviai gyveno kartu), mažamečio, o nuo 2019 m. rugpjūčio 2 d. – nepilnamečio, asmens sveikatą.

Dėl bausmės

36. Apeliaciniame skunde nėra pateikta argumentų, kuriais būtų keliami ir ginčijami V. V. skirtų bausmių rūšies, dydžio ar jų subendrinimo tinkamumo klausimai. Visgi įvertinus tai, kad apeliantas skunde prašo priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, teisėjų kolegija pasisakys ir šiuo klausimu. Tokia pozicija atitinka ir esamą teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34/2010, Nr. 2K-190-648/2018).

37. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl bausmių skyrimo nuteistajam V. V. yra teisėta ir pagrįsta, teismas išsamiai įvertino visas bausmei skirti reikšmingas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes. Pagrindo taikyti BK 62 straipsnio ar BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas byloje nenustatyta.

38. Parenkant bausmes buvo atsižvelgta į tai, kad V. V. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių byloje nenustatyta. Taip pat įvertinta tai, kad jis padarė vieną labai sunkų nusikaltimą (BK 150 straipsnio 4 dalis, 11 straipsnio 6 dalis), už kurį įstatymo sankcijoje numatyta vienintelė bausmė – laisvės atėmimas nuo 3 iki 13 metų. Nusikaltimas baigtas, padarytas tiesiogine tyčia. V. V. padarė ir vieną apysunkį nusikaltimą (BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktai, 11 straipsnio 4 dalis), už kurį įstatymo sankcijoje taip pat numatyta vienintelė bausmė – laisvės atėmimas iki 5 metų. Šis nusikaltimas taip pat buvo baigtas, padarytas netiesiogine tyčia. Šiuo atveju atsižvelgtina ir į tai, kad seksualinio prievartavimo veiksmai buvo pradėti nukentėjusiajai esant dešimties metų amžiaus ir tęsėsi beveik penkerius metus. Veiksmai buvo atliekami jos nuolatinėje ar laikinoje gyvenamojoje vietoje, kartu su nukentėjusiąja gyvenančio asmens, paprastai tuo metu, kai šalia nebūdavo kitų artimų asmenų, galinčių suteikti jai pagalbą. Vertinant nuteistojo asmenybę, atsižvelgtina į tai, kad V. V. anksčiau neteistas (2 t., b. l. 144-145), galiojančių administracinių nuobaudų neturi (2 t., b. l. 147-148), psichiatro įskaitoje neįrašytas (2 t., b. l. 156), turi du nepilnamečius vaikus, nuo 2002 m. gegužės 22 d. tarnauja Karinių oro pajėgų Aviacijos bazės Terminalo operacijų eskadrilėje, esamoje darbovietėje charakterizuojamas teigiamai, per tarnybos laikotarpį buvo daug kartų skatintas (3 t., b. l. 185, t. 4, b. l. 114–127). Taip pat jis nuo 2016 m. lankė funkcines treniruotes sporto klube „(duomenys neskelbtini)“, klubo direktorės charakterizuojamas teigiamai (3 t., b. l. 186).

39. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, daro išvadą, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam tiek už abi nusikalstamas veikas paskirtos bausmės, tiek skirta subendrinta bausmė (taikant apėmimo būdą), tiek savo rūšimi, tiek ir dydžiu (mažesnis, nei sankcijose numatyti vidurkiai), nėra aiškiai per griežtos, yra teisingos ir proporcingos, atitinka tiek nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumo laipsnį, tiek ir jo asmenybę.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio

40. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti 20 000 Eur sumą nukentėjusiajai padarytos neturtinės žalos atlyginimui yra nepagrįstas, neproporcingas, neatitinkantis teismų praktikos šios kategorijos bylose. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais sutinka.

41. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, neturtinės žalos atlyginimo dydį kiekvieną kartą nustato teismas, vadovaudamasis įstatyme nustatytais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalį teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šių kriterijų visuma leidžia konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą. Tuo pačiu teismas turi atsižvelgti ir į jau suformuotą teismų praktiką analogiškose bylose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14/2012, Nr. 2K-38-942/2017).

42. Teisėjų kolegijai nekilo abejonių dėl to, kad mažametei, o vėliau nepilnametei nukentėjusiajai A. K. nustatyti nusikalstami V. V. veiksmai sukėlė itin skaudžius dvasinius išgyvenimus bei stresinę reakciją, sukėlusią jai ir potrauminio streso sutrikimą (nesunkų sveikatos sutrikdymą). Nusikalstamų veiksmų padarinius patvirtina teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvados, nukentėjusiosios motinos J. G., liudytojos O. P. parodymai apie nukentėjusiosios emocinę būseną ir dvasinius sukrėtimus bei išgyvenimus po nagrinėjamų įvykių, specialistės psichologės psichoterapeutės E. L., ekspertės Ž. V. paaiškinimai teisme, kad (duomenys neskelbtini) gydymas yra reikalingas, kol išnyksta simptomai, o negydomas šis sutrikimas turi tendenciją pereiti į lėtinį ilgalaikį sutrikimą, ateityje gali pasireikšti sutrikusia adaptacija, sunkumais užmegzti santykius su antrąja puse. Ekspertizės akte nukentėjusiajai rekomenduota ilgalaikė psichoterapinė pagalba, orientuota į trauminių patirčių įveikimą. Apie A. K. gydymą, tęstą iki 2021 m. rugsėjo 13 d., patvirtina ir prie civilinio ieškinio pridėta pažyma (t. 3, b. l. 191). Teismas taip pat pagrįstai įvertino ir tai, kad nukentėjusioji seksualinę prievartą patyrė iš žmogaus, su kuriuo kartu gyveno, prievarta tęsėsi nuolat kelerius metus, prievartos veiksmai buvo vykdomi ir namuose, tai yra vietoje, kuri vaikui turi būti saugiausia. Aptariama nusikalstama veika buvo įvykdyta tyčiniais veiksmais.

43. Nepaisant šių, pirmosios instancijos teismo aptartų aplinkybių, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nebuvo pakankamai įvertinti kiti reikšmingi faktoriai. Kad ir kokie sunkūs būtų įvykio padariniai, teismas privalo vertinti visumą ir taip nustatyti maksimaliai teisingą, situaciją atitinkantį neturtinės žalos atlyginimo dydį. Nors pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad V. V. yra darbingas, gana jauno amžiaus (42 m.), t. y. turintis galimybę dirbti (gauti pastovias pajamas) ir atlyginti priteistą civilinį ieškinį, tačiau neatsižvelgė į tai, kad skundžiamu nuosprendžiu jam buvo paskirta pakankamai ilga laisvės atėmimo bausmė. Jis taip pat turi du nepilnamečius vaikus, kuriems privalo teikti išlaikymą. Pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino ir teismų praktikos tendencijas. Panašaus pobūdžio bylose paprastai yra priteisiamos nuo 1 000 Eur iki 12 000 Eur dydžio sumos neturtinei žalai atlyginti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-539-976/2015, Nr. 2K-392-489/2016, Nr. 2K-469-303/2016, Nr. 2K-21-788/2018, Nr. 2K-240-689/2018, Nr. 2K-322-719/2018, Nr. 2K-61-689/2019, Nr. 2K-288-648/2019, Nr. 2K-36-489/2020, Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-226-626/2022 ir kt.).

44. Atsižvelgusi į aptartus priteistinam neturtinės žalos dydžiui reikšmingus kriterijus, vadovaudamasi teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais, taip pat įvertinusi ir pasikeitusią šalies ekonominę situaciją, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju priteistas 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo dydis nėra teisingas ir proporcingas, todėl yra mažintinas iki 10 000 Eur sumos. Būtent šią sumą teisėjų kolegija vertina kaip atitinkančią pirmiau aptartus reikšmingus kriterijus.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2022 m. balandžio 6 d. nuosprendį pakeisti.

Nukentėjusiajai A. K. iš nuteistojo V. V. priteistos atlyginti neturtinės žalos dydį nuo 20 000 Eur sumažinti iki 10 000 Eur.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjos Aušra BielskėJūratė JakubonienėVirginija Liudvinavičienė