Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.1; 1.1.8.1.2; 1.1.8.6.2; 1.1.8.6.3; 1.2.4.4.2.1; 1.2.4.4.2.2; 1.2.7.1.2.3; 1.2.7.2.2.3; 1.2.7.4.1; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.4; 2.1.14; 2.1.15.1.2; 2.2.2.2.4;

2023 m. gegužės 31 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės, Nerijaus Meilučio ir Vitalijos Norkūnaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

nukentėjusiajai K. V., jos atstovei pagal įstatymą A. N., jų atstovei advokatei Žanai Timaškovai,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro Antano Gubistos, nukentėjusiosios K. V. atstovės pagal įstatymą A. N. ir jos atstovo advokato Bogdano Chranovskio (Bogdan Chranovskij), nuteistojo E. S. ir jo gynėjo advokato Mindaugo Paukštės apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 14 d. nuosprendžio, kuriuo E. S. pripažintas kaltu ir nuteistas:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 149 straipsnio 4 dalį, vadovaujantis 54 straipsnio 3 dalimi – laisvės atėmimu 2 metams,

– pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, vadovaujantis 54 straipsnio 3 dalimi – laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams,

– pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktus – laisvės atėmimu 1 metams.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir E. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, E. S. į bausmės laiką įskaitytas laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2018 m. birželio 19 d. iki 2018 m. birželio 21 d. (dvi paros).

Nuspręsta nukentėjusiosios K. V. atstovo civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir iš E. S. nukentėjusiosios K. V. naudai priteisti 6000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nuspręsta nukentėjusiosios K. V. atstovo civilinio ieškinio dalį dėl advokato išlaidų priteisimo tenkinti visiškai ir iš E. S. priteisti 500 Eur nukentėjusiosios atstovei pagal įstatymą A. N..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. E. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 149 straipsnio 4 dalį, BK 150 straipsnio 4 dalį, BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktus už tai, kad jis 2018 m. birželio 16 d., apie 18.00 val., nakvynės namų „N“ kambaryje Nr. 4, esančiame (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą lytiškai santykiauti ir tenkinti lytinę aistrą su mažamete K. V., gim. (duomenys neskelbtini), pasikvietęs ją į nurodytą vietą bei pasinaudodamas nukentėjusiosios bejėgiška būkle dėl jos mažametystės, priėjo prie sėdinčios nukentėjusiosios ir išsitraukęs savo lytinį organą įvedė jį nukentėjusiajai į burną, taip tenkino savo lytinę aistrą oraliniu būdu prieš mažametės K. V. valią; po to, tęsdamas nusikalstamą veiką, paguldęs nukentėjusiąją ant lovos įvedė savo lytinį organą jai į makštį ir taip lytiškai santykiavo su mažamete natūraliu būdu prieš jos valią, šiais savo tyčiniais nusikalstamais veiksmais, be kita ko, sukeldamas nukentėjusiajai K. V. nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį (duomenys neskelbtini).

2. Išnagrinėjus baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. kovo 30 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 14 d. nuosprendis buvo pakeistas: nuspręsta nuteistajam E. S. pagal BK 149 straipsnio 4 dalį paskirti laisvės atėmimą 6 metams; pagal BK 150 straipsnio 4 dalį – laisvės atėmimą 4 metams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 2 punktu, šios bausmės ir Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 14 d. nuosprendžiu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktus paskirta bausmė subendrintos apėmimo būdu, ir nuteistajam E. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimą 6 metams.

3. Išnagrinėjus baudžiamąją bylą kasacine tvarka pagal nuteistojo E. S. gynėjo advokato Remigijaus Merkevičiaus kasacinį skundą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 21 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. kovo 30 d. nuosprendis buvo panaikintas ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Išnagrinėjus bylą kasacine tvarka priimtoje nutartyje konstatuota, jog apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinius skundus, atliko įrodymų tyrimą, tačiau visiškai neargumentavo, kodėl atsisako papildomai apklausti nukentėjusiąją, ir netinkamai motyvavo (įvykio nematė, todėl jos apklausa netikslinga), atsisakydamas posėdyje apklausti nukentėjusiosios draugę, kuri pirmoji sužinojo apie įvykį, bei visiškai nepasisakė apie byloje esančius duomenis, pateiktus kaip susirašinėjimas tarp E. S. ir nukentėjusiosios. Kasacinės instancijos teismas tai laikė esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, kuris sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai, objektyviai ir nešališkai išnagrinėti baudžiamąją bylą.

II. Apeliacinių skundų teisiniai argumentai

4. Apeliaciniame skunde Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras A. Gubista prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 14 d. nuosprendžio dalį dėl nuteistajam paskirtų bausmių ir E. S., pripažintam kaltu pagal BK 149 straipsnio 4 dalį, paskirti 9 metų laisvės atėmimo bausmę, pagal BK 150 straipsnio 4 dalį paskirti 7 metų laisvės atėmimo bausmę, pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktus paskirti 2 metų laisvės atėmimo bausmę; vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir E. S. paskirti galutinę subendrintą 9 metų laisvės atėmimo bausmę.

5. Prokuroras nurodo, kad apygardos teismas netinkamai įvertino nuteistojo E. S. bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes ir jam paskyrė per švelnias bausmes, kurios nėra proporcingos ir neatitinka padarytų nusikalstamų veikų bei nuteistojo asmenybės pavojingumo. Prokuroras pažymi, kad baudžiamajame įstatyme už nusikalstamas veikas, kurias padarė E. S., yra nustatytos griežtos laisvės atėmimo bausmės. Prokuroro nuomone, pirmosios instancijos teismas, taikydamas E. S. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, turėjo nurodyti, kokios bylos nagrinėjimo metu nustatytos išimtinės aplinkybės patvirtina, kad straipsnių sankcijose nustatytų bausmių paskyrimas už nusikalstamų veikų padarymą, aiškiai prieštarauja teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-123/2008, Nr. 2K-189/2008, Nr. 2K-251/2008, Nr. 2K-39/2009, Nr. 2K-105/2009, Nr. 2K-152/2009, Nr. 2K-3/2010, Nr. 2K-128/2011 ir kt.).

6. Prokuroras mano, kad pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, jog E. S. prieš nukentėjusiąją mažametę intensyvaus smurto nenaudojo, jo veika truko labai trumpą laiko tarpą, nusikalstamos veikos padarymo metu žymūs fiziniai sužalojimai nukentėjusiajai nebuvo padaryti, neleidžia daryti išvados, kad buvo pagrindas taikyti E. S. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti jam švelnesnę bausmę nei nustato baudžiamasis įstatymas, už kurių padarymą E. S. buvo pripažintas kaltu, juo labiau, nebuvo nustatyta E. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Be to, apygardos teismas, paskirdamas bausmes E. S. neatsižvelgė į tai, kad pastarasis pirmosios instancijos teisme kaltu neprisipažino, duodamas parodymus dėl nusikalstamos veikos padarymo kaltę bandė perkelti nukentėjusiajai (kad ji jį išprovokavo padaryti nusikalstamą veiką, nors susirašinėdamas su nukentėjusiąją per „Instagram“ programą pats nuolat ją kvietė susitikti, susirašinėjimo metu melavo savo amžių, prašė, kad jų susirašinėjimas liktų paslaptyje), nukentėjusiajai žalos neatlygino. Taip pat nuteistasis žinojo, kad nukentėjusioji yra mažametė, kad lytiniai santykiai su tokio amžiaus vaiku yra draudžiami įstatymo, nepaisant ar tokio asmens sutikimas yra ar nėra.

7. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad paskiriant bausmę tai pat yra svarbus ir nuo nusikaitimo nukentėjusių asmenų interesų suvokimas ir siekis juos saugoti bei baudžiamajame įstatyme numatytomis priemonėmis ginti. Todėl bausmė teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-576/2006).

8. Apeliaciniame skunde nukentėjusiosios K. V. atstovė pagal įstatymą A. N. ir jos atstovas advokatas B. Chranovskis prašo: 1) pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 14 d. nuosprendžio dalį dėl nuteistajam paskirtų bausmių ir E. S. pagal BK 149 straipsnio 4 dalį bei BK 150 straipsnio 4 dalį paskirti sankcijose nustatytas laisvės atėmimo bausmes; 2) iš nuteistojo E. S. priteisti 500 Eur dydžio išlaidas advokato pagalbai apmokėti apeliaciniame procese.

9. Apeliantai nurodo, kad nesutinka su BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymu E. S. ir jam paskirtų bausmių pagal BK 149 straipsnio 4 dalį ir BK 150 straipsnio 4 dalį dydžiu. Apeliantai mano, kad skundžiamas nuosprendis šioje dalyje yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi nuteistajam paskirtos bausmės yra aiškiai neteisingos. Apeliantai pažymi, kad minėtos nusikalstamos veikos priskiriamos labai sunkių nusikaltimų kategorijai, todėl E. S. turėjo būti paskirtos sankcijų ribose nustatytos laisvės atėmimo bausmės. Apeliantų teigimu, šiuo atveju teismas E. S. nepagrįstai taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes nenurodė, kokias aplinkybes pripažino išimtinėmis. Teismas, taikydamas šias nuostatas, vadovavosi įprastinėmis aplinkybėmis, kurios egzistavo veikos padarymo metu, tai pat rėmėsi prielaidomis, modeliavo galimus nuteistojo E. S. veiksmus, numatant jo galimą elgesį tuo atveju, jeigu nukentėjusioji jam būtų aktyviai pasipriešinusi. Anot apeliantų, tokie pirmosios instancijos teismo argumentai negali būti pripažinti tinkamais. Be to, E. S. dėl minėtų nusikalstamų veikų padarymo kaltu prisipažino tik iš dalies ir teisme, siekdamas sušvelninti savo padėtį, iš dalies pakeitė savo parodymus.

10. Skunde apeliantai cituoja teismų praktiką dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-311/2011, Nr. 2K-365/2011, Nr. 2K-432/2014, Nr. 2K-186-942/2015, Nr. 2K-204-942/2015, Nr. 2K-340-648/2017, Nrt. 2K-64-303/2018) ir pažymi, kad skundžiamame nuosprendyje dėl bausmės skyrimo teismas išdėstė tik tas aplinkybes, kurių pagrindu galėjo paskirti artimas minimalioms BK 149 straipsnio 4 dalies ir BK 150 straipsnio 4 dalies sankcijose nustatytas bausmes. Teismo išdėstytų aplinkybių nėra pagrindo pripažinti išimtinėmis, leidžiančiomis taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

11. Apeliantai, cituodami skundžiamame nuosprendyje išdėstytus argumentus dėl rūšinio nusikalstamų veikų pavojingumo ir kilusių padarinių, nurodo, kad nesutinka su apygardos teismo išvada, nes įstatymų leidėjas pagal BK 149 straipsnio 4 dalyje ir BK 150 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas nuostatas mažametystę prilygino bejėgiškai nukentėjusiosios būklei ir būtent dėl tokios būklės pasinaudojimo minėti nusikaltimai priskiriami prie labai sunkių nusikaltimų. Įstatyme nenustatytas papildomas nei psichinis, nei fizinis smurtas, todėl aplinkybės, kad prieš nukentėjusiąją nebuvo naudojama psichinė ar fizinė prievarta, negali būti pripažinta išimtine aplinkybe, leidžiančia taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

12. Be to, pirmosios instancijos teismas, paskirdamas bausmę, neatsižvelgė į paskirtos bausmės ir nukentėjusiajai padarytos žalos pusiausvyrą. Apeliantai pažymi, kad nukentėjusiajai padaryta didelė žala, iki šiol ji nėra psichologiškai atsigavusi nuo patirto sukrėtimo, išgyvena didelį stresą ir nerimą dėl savo ateities, pastovios bauginančios būklės. Šio įvykio pasekmės smarkiai pažeidė nukentėjusiosios dvasinę pusiausvyrą, neigiamai paveikė emocinį stabilumą, psichologinis gydymas tęsiasi iki šiol.

13. Apeliaciniame skunde nuteistasis E. S. ir jo gynėjas advokatas M. Paukštė pateikia alternatyvius prašymus: 1) panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 14 d. nuosprendį ir E. S. inkriminuotas nusikalstamas veikas perkvalifikuoti iš BK 149 straipsnio 4 dalies ir BK 150 straipsnio 4 dalies į BK 151¹ straipsnio 1 dalį bei paskirti švelnesnę bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, E. S. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktus išteisinti, o iš E. S. priteistą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo sumažinti iki 2 000 Eur; 2) neperkvalifikavus E. S. inkriminuotų veikų, paskirti jam švelnesnes bausmes, nesusijusias su realiu laisvės atėmimu; 3) pripažinti dvi E. S. atsakomybę lengvinančias aplinkybes; 4) pripažinti, kad 2018 m. gruodžio 10 d. kaltinamasis aktas, pakeistas 2019 m. gegužės 23 d. prašymu, neatitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 219 straipsnio reikalavimų ir grąžinti bylą prokurorui kaltinamojo akto trūkumams pašalinti; 5) nušalinti teisėją Jurgitą Kolyčienę nuo šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo dėl subjektyvaus šališkumo ir BPK 58 straipsnio 2 dalies pažeidimo paskiriant šią bylą nagrinėjantį teisėją bei grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo; 6) atnaujinti įrodymų tyrimą ir atlikti šiuos veiksmus: teismo posėdyje apklausti nukentėjusiąją K. V.; nukentėjusiosios draugę J. (prokurorą įpareigoti pateikti jos asmeninius duomenis); apklausti vairuotojus, vežusius nukentėjusiąją į viešbutį ir iš jo (prokurorą įpareigoti nustatyti šiuos asmenis); paskirti E. S. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę, siekiant nustatyti, ar jis neturi psichologinių bei fiziologinių sutrikimų, o taip pat, ar jo dvasinė, fizinė ir socialinė branda atitinka jo amžių, taip pat ekspertams pavesti nustatyti, koks yra skirtumas tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo dvasinės ir fizinės brandos; jei nukentėjusioji nebus apklausiama teismo posėdyje, įpareigoti prokurorą pateikti duomenis apie nukentėjusiosios fizines savybes – detalų jos išvaizdos aprašymą, nurodant jos ūgį ir svorį bei pateikiant nukentėjusiosios išvaizdos nuotrauką.

14. Apeliantai, aptardami BK 149 straipsnio 4 dalyje ir BK 150 straipsnio 4 dalyje nustatytų nusikalstamų veikų sudėtis, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino subjektyviąją nusikaltimų pusę. Apeliantai pažymi, kad E. S. pripažįsta su nukentėjusiąja buvusius lytinius santykius natūraliu ir oraliniu būdu kambaryje, tačiau neigia jų kriminalinį pobūdį, taip pat neigia seksualinius santykius duše. Apeliantų nuomone, kitų objektyvių duomenų, leidžiančių pagrįsti prokuroro išplėstą kaltinimą, byloje nėra. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji buvo apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tačiau dėl santykių dušo patalpose ji apklausta nebuvo. Taip pat ir bylos nagrinėjimo metu, pateikus naujų duomenų, apie kuriuos ikiteisminio tyrimo metu nebuvo žinoma, dėl šių aplinkybių teismas atsisakė apklausti nukentėjusiąją. Apeliantų teigimu, toks proceso šališkumas pažeidžia E. S. teisę gintis nuo pareikšto kaltinimo. Pagal teismų formuojamą nuoseklią praktiką, visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Iš esmės teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį į nurodytas aplinkybes atsižvelgė, tačiau paliko atvirą galimybę tęsti E. S. kriminalinį persekiojimą.

14.1. Apeliantai nurodo, kad teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, jį grindė teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-152/2018 pateiktomis išvadomis, eksperčių Dovilės Prižginės ir Sigutės Stanaitienės paaiškinimais. Apeliantų teigimu, apygardos teismas šiuos įrodymus vertino neteisingai, nes iš baudžiamojoje byloje pateiktų duomenų matyti, kad nukentėjusioji nėra neįgali, neserga kokiomis nors ligomis, kurios užkirstų galimybę jai pasipriešinti nuteistajam. Iš ekspertizės akte nurodytų aplinkybių matyti, kad nukentėjusioji galėjo suprasti su ja atliekamų veiksmų pobūdį, o pažintiniai gebėjimai atitinka jos amžių. Nors baudžiamojoje byloje pateikti duomenys patvirtina, kad nukentėjusioji nuo 2013 m. iki 2017 m. ne kartą lankėsi ir buvo konsultuota psichiatro bei psichologo, tačiau objektyvių duomenų, kad ji būtų sirgusi lėtiniu ar laikinu psichikos sutrikimu, nėra pateikta.

14.2. Apeliantai, analizuodami BK 149 straipsnio 4 dalyje ir BK 150 straipsnio 4 dalyje nustatytus nusikaltimų požymius, teigia, kad baudžiamojoje byloje pateikti duomenys patvirtina, jog nukentėjusioji suvokė su ja atliekamų veiksmų esmę ir davė sutikimą tokiems santykiams. Tai patvirtina nukentėjusiosios susirašinėjimo su nuteistuoju turinys ir jos pačios atlikti veiksmai svečių namuose. Apeliantai, cituodami nukentėjusiosios apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją turinį, pažymi, kad šios apklausos metu nukentėjusioji nurodė, kad joks smurtas prieš ją nebuvo naudojamas, taip pat, kad ji nesakė, jog nenori lytinių santykių. Nors nukentėjusioji nurodė, kad ji nemoka pasakyti „Ne“, tačiau būtina įvertinti situaciją ir iš nuteistojo pusės, kuris negaudamas jokių prieštaravimų iš nukentėjusiosios, negalėjo suprasti ir nuspėti, jog lytiniai santykiai vyksta prieš nukentėjusiosios valią. Pagal teismų suformuotą praktiką, tokiu atveju, jeigu asmuo sąžiningai klysta dėl kito asmens nusiteikimo ar nenoro lytiškai santykiauti, nusikaltimo nėra. Šiuo atveju apygardos teismas netinkamai vertino subjektyviąją nusikaltimo pusę. E. S. viso ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu neigė savo kaltę dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų, tačiau neneigė lytinių santykių su mažamete, nesiekė prievarta lytiškai santykiauti, nesuprato tai daręs. Jis savo veiksmų negalėjo laikyti nusikaltimu, kadangi nukentėjusioji, jo supratimu, santykiavo savo noru, todėl šioje situacijoje būtina išsiaiškinti, kaip visą bendravimą, tai yra susirašinėjimo turinį ir nukentėjusiosios veiksmus susitikus, suprato nuteistasis. Tačiau teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, šių aplinkybių iš esmės neanalizavo ir jų nevertino.

14.3. Apeliantai atkreipia dėmesį, kad E. S. inkriminuojamų nusikaltimų subjektyviajai pusei būdinga tiesioginė tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, jog jis lytiškai santykiauja ar tenkina lytinę aistrą prieš nukentėjusiosios valią pasinaudodamas bejėgiška jos būkle ir nori tokių santykių. Apeliantai sutinka, kad susirašinėjimo metu nukentėjusioji ne kartą užsiminė apie savo amžių, to iš esmės neneigia ir pats E. S., tačiau susirašinėjimo turinys ir nukentėjusiosios elgesys susitikimo metu akivaizdžiai paneigia E. S. pareikštus kaltinimus. Apeliaciniame skunde išdėstomas ir aptariamas nuteistojo ir nukentėjusiosios susirašinėjimo, kuris vyko nuo 2018 m. birželio 11 d. iki 2018 m. birželio 18 d., turinys, apie jų susirašinėjimą dėl susitikimo, išvaizdos, santykių ir bendravimo susitikimo metu ir po jo. Apeliantų teigimu, nuteistojo ir nukentėjusiosios susirašinėjimo turinys patvirtina, kad nuteistasis iš susirašinėjimo turėjo galimybę įsitikinti, jog mergina pakankamai lytiškai subrendusi bei sutinka su juo susitikti ir nėra prieš lytinius santykius. Nors nukentėjusioji pagal amžių buvo nepilnametė, tačiau iš susirašinėjimo turinio ir apeliaciniame skunde aptartų konkrečių susirašinėjimo frazių akivaizdu, kad mergina suvokė, kas vyksta, pati rašė intymiomis temomis, siuntė jausmus reiškiančius paveiksliukus, leido suprasti, kad tai gali įvykti arba ne, priklausomai nuo situacijos, net pati savotiškai paskatino įvykių eigą. Be to, pati nukentėjusioji po susitikimo nuteistajam žinute klausė, ar jie vis dar pora. Apeliantams tokia situacija kelia abejonių, ar nukentėjusioji, patyrusi seksualinę prievartą, galėtų norėti tapti pora su savo tariamu skriaudiku, nors baudžiamojoje byloje pateikti duomenys patvirtina, kad nukentėjusioji buvo pakankamai brandi ir suprato, kas yra prievartiniai lytiniai santykiai.

14.4. Apeliantų nuomone, išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusioji pagal savo fizinį ir psichinį išsivystymą bei socialinę brandą suvokė daromų su ja veiksmų esmę ir davė sutikimą tokiems veiksmams, bent jau taip visą situaciją suvokė nuteistasis. Taigi lytiniai santykiai vyko abipusiu noru, todėl E. S. veika turėtų būti vertinama ne kaip išžaginimas ar seksualinis prievartavimas, pasinaudojant nukentėjusiosios bejėgiška būkle dėl jos amžiaus, o kaip lytinės aitros tenkinimas pažeidžiant nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvę ir (ar) neliečiamumą ir kvalifikuojama pagal BK 151¹ straipsnio 1 dalį. Be to, apeliantai, cituodami skundžiamo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje išdėstytus argumentus, nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje yra prieštaringų teiginių, kurių pagrindu taip pat galima konstatuoti, kad vis tik ir teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, manė, kad E. S. pažeidė nukentėjusiosios seksualinę neliečiamybę, o ne atliko prievartinius lytinius santykius.

14.5. Apeliantai pažymi, kad pagal byloje pateiktus duomenis nustatyta, jog įvykio metu nukentėjusioji buvo (duomenys neskelbtini) amžiaus, dabar merginai jau beveik (duomenys neskelbtini) metų. Ikiteisminio tyrimo metu buvo tirta nukentėjusiosios psichinė ir fizinė branda, tačiau siekiant tinkamai nustatyti visas faktines bylos aplinkybes bei asmens kaltę, o taip pat teisingai inkriminuoti nusikalstamą veiką, būtina nustatyti nuteistojo ir nukentėjusiosios amžiaus, dvasinės ir fizinės brandos skirtumo santykį. E. S. dvasinė ir fizinė branda bylos nagrinėjimo metu tirta nebuvo. Inkriminuojamų nusikaltimų padarymo metu jam buvo (duomenys neskelbtini) metai, tačiau byloje nenustatyta, ar E. S. pagal savo išvaizdą, fizinį, psichinį ir dvasinį išsivystymą atitinka savo amžių. Visi proceso dalyviai, matę E. S., galėtų pasakyti, kad jis nepanašus į (duomenys neskelbtini) metų vaikiną, ką skundžiamame nuosprendyje nurodė ir teismas. Liudytojas J. R. taip pat parodė, kad jis, suabejojęs E. S. amžiumi, paprašė pastarojo parodyti asmens dokumentą. Taip pat liudytojas parodė, kad abu jaunuoliai savo amžiumi labai nesiskyrė, jei jis būtų įtaręs, kad mergina nepilnametė, nebūtų davęs kambario rakto. Teisme apklausta suaugusiųjų psichologė Vilma Joneliūkštienė nurodė, kad nėra metodikos ir galimybių nustatyti brandos atitikimą amžiui, nes amžiaus tarpsnio ribos labai plačios ir mediciniškai neapibrėžtos. Be to, kiekvienam asmeniui individualiai paauglystė gali užsitęsti. Medikai net neturi socialinės brandos apibrėžimo.

15. Apeliantai atkreipia dėmesį, kad E. S. kaltinimas dėl BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytos nusikalstamos veikos padarymo buvo pareikštas tik po to, kai byla buvo grąžinta ikiteisminiam tyrimui papildyti. Iš bylos medžiagos matyti, kad teismui grąžinus bylą prokurorui, nebuvo atliktas joks papildomas ikiteisminio tyrimo veiksmas, o tik E. S. pateiktas papildomas įtarimas ir jis buvo formaliai apklaustas. Dėl naujai pareikštų įtarimų nei nukentėjusioji, nei jos įstatyminė atstovė, nei specialistai ir ekspertai apklausti nebuvo. Apeliantų nuomone, baudžiamojoje byloje nėra pakankamai duomenų, kad būtent E. S. veiksmai nukentėjusiajai sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą, todėl jis dėl šios veikos turi būti išteisintas. Apeliaciniame skunde išdėstytos baudžiamojoje byloje pateiktos ekspertų išvados ir teigiama, kad nukentėjusioji iš vienos pusės yra drovus žmogus, o iš kitos pusės su savo artimaisiais sugebantis manipuliuoti žmogus, kai jai kažkas nepatinka. Anot apeliantų, nukentėjusiosios sugebėjimas manipuliuoti pasireiškė ir pateikiant mamai neteisingą informaciją apie įvykį. Apeliantai pažymi, kad iš byloje esančio ekspertizės akto matyti, kad nukentėjusiajai konstatuotas (duomenys neskelbtini) sutrikimas – (duomenys neskelbtini), tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradęs dėl byloje tiriamų įvykių. Atsižvelgiant į nukentėjusiosios parodymus apie jos artimųjų reakciją į šį įvykį, bei patį baudžiamąjį procesą, atsižvelgiant į ankstesnius apsilankymus pas psichiatrus ir psichologus, o taip pat ir į E. S. rašytas SMS žinutes po įvykio tikėtina, jog konstatuota diagnozė nėra susijusi su tiesioginiais E. S. veiksmais. Dėl nurodytų aplinkybių specialistai apklausti nebuvo, todėl nėra konkrečiai nustatyta, kieno veiksmai priežastiniu ryšiu yra susiję su kilusiomis pasekmėmis nukentėjusiajai. Tuo tarpu visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti vertinamos kaltinamojo naudai.

16. Apeliantai skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo. Apeliantų nuomone, nagrinėjamoje byloje visi ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai turėjo būti vertinami kritiškai, nes pradinėje tyrimo stadijoje buvo padaryta daug procesinių pažeidimų. Apeliantai pažymi, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal nukentėjusiosios motinos pareiškimą, kuriame buvo nurodyti neteisingi duomenys, kadangi nukentėjusioji iš pradžių motinai melavo apie įvykio aplinkybes. Todėl iki nukentėjusiosios apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją, pareigūnai buvo suklaidinti pateiktos neteisingos informacijos. Svarbu tai, kad nukentėjusioji visą situaciją pasakojo paveikta draugių, kurios pasiūlė meluoti motinai ir močiutei. Be to, ekspertams nukentėjusioji nurodė, kad pokalbis su motina ir močiute apie tiriamą įvykį nebuvo ramus, kaip teigė nukentėjusiosios motina. Nukentėjusioji pasakodama tiriamo įvykio aplinkybes labai bijojo artimųjų reakcijos ir norėjo turėti vaikiną. Apeliantai taip pat atkreipia dėmesį, kad su mažamete nukentėjusiąja procesiniai veiksmai buvo atliekami nedalyvaujant vaikų teisių atstovui, tačiau kartu dalyvavo nukentėjusiosios motina ir močiutė, su kuriomis pareigūnai važiavo į įvykio vietą. Todėl nukentėjusioji, matyt, bijodama motinos ir močiutės, nesiryžo nurodyti tikrų įvykio aplinkybių. Apeliantai taipogi pažymi, kad E. S. buvo sulaikytas BPK 140 straipsnyje nustatyta tvarka ir apklaustas nedalyvaujant advokatui, nors BPK 50 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įtariamasis turi teisę turėti gynėją nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento ir jam turi būti suteikta galimybė šia teise pasinaudoti, o sulaikytam įtariamajam užtikrinama galimybė iki pirmosios apklausos be pašalinių susitikti su gynėju.

16.1. Apeliantų nuomone, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo nepagrįstai atsisakyta apklausti nukentėjusiąją. Apeliantai atkreipia dėmesį, kad po nukentėjusiosios apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją baudžiamojoje byloje buvo pateikta naujų duomenų, taip pat buvo pareikšti nauji įtarimai E. S.. Nukentėjusiajai iki šiol nėra žinoma, kad baudžiamojoje byloje yra pateiktas visas jos ir nuteistojo susirašinėjimas, tai yra ir ta susirašinėjimo dalis, kurią nukentėjusioji buvo ištrynusi ir apie kurį ji nebuvo apklausta. Apeliantų vertinimu, nukentėjusioji ištrynė jai „nepatogias“ žinutes, nes nenorėjo, kad jos motina sužinotų, jog jos iš tiesų neišprievartavo, o pastaroji pati norėjo šių santykių ir jų siekė. Anot apeliantų, bylos nagrinėjimo metu turėjo būti ištirtos aplinkybės dėl ištrinto susirašinėjimo, tačiau tai nebuvo atlikta, todėl tai turi būti atlikta apeliacinės instancijos teisme. Be to, bylos nagrinėjimo metu nebuvo apklausta nukentėjusiosios draugė J., kuri pirma išgirdo informaciją iš nukentėjusiosios ir žino visas tikrąsias įvykio aplinkybes. Būtent ši draugė pamokė nukentėjusiąją meluoti, tai apklausos metu patvirtino nukentėjusiosios motina.

16.2. Apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nenagrinėjo gynybos pateiktų įrodymų ir dėl jų nepasisakė, t. y. nevertino susirašinėjimo socialiniame tinkle Instagram ir SMS žinutėmis, kurie parodo tikruosius nukentėjusiosios ketinimus ir tikrą nukentėjusiosios bendravimą su nuteistuoju. Palyginus baudžiamojoje byloje 2018 m. birželio 20 d. ir 2018 m. rugsėjo 25 d. pateikto to paties susirašinėjimo turinį matyti, kad antrą kartą pateikus susirašinėjimą dalis jo buvo ištrinta, tai yra buvo ištrintos mažiausiai 29 nukentėjusiosios parašytos frazės. Pasak apeliantų, ištrintos nukentėjusiosios parašytos frazės yra esminės ir akivaizdžiai parodo nukentėjusiosios norą bei sutikimą bendravimui ir santykiams su E. S.. Apeliantai, cituodami ištrintas susirašinėjimo frazes, nurodo, kad ištrintos frazės visiškai pakeičia, o gal net iškreipia visą pokalbio turinį ir nuteistojo pasakytos frazės iškrenta iš konteksto ir atrodo, jog būtent jis siekia kažkokių tikslų, o ne vyksta abipusis bendravimas ir tarimasis dėl susitikimo. Susirašinėjimo turinys leidžia suprasti ne tik tikruosius nesikalbančiųjų ketinimus, bet ir nukentėjusiosios socialinę brandą bei supratimą ne tik apie lytinius santykius, bet ir apie jų rūšis. Anot apeliantų, iš šio susirašinėjimo galima spręsti, kad nukentėjusioji neatrodo tokia bejėgiška ir nedrąsi, kokią ją pateikia kaltinančioji pusė. Apeliantų nuomone, susirašinėjimo turinys patvirtina, kad jo metu akivaizdžiai buvo matoma nukentėjusiosios iniciatyva kalbėtis intymiomis temomis, kas nuteistajam leido suprasti, jog mergina nori kontakto su juo. Be to, siekiant tinkamai išsiaiškinti visas aplinkybes dėl E. S. inkriminuotų nusikalstamų veikų, svarbus ir jo bei nukentėjusiosios susirašinėjimo SMS žinutėmis turinys, kuris patvirtina, kad nukentėjusioji žinojo, su kuo susitinka, norėjo ir ruošėsi susitikimui, tarėsi dėl susitikimo laiko ir maisto, kurį užsisakys susitikę, tačiau teismas ir šio susirašinėjimo nevertino. Taip pat susirašinėjimas SMS žinutėmis leidžia nustatyti laiką, kurį nukentėjusioji ir nuteistasis buvo kartu, nes paskutinė žinutė dėl susitikimo buvo parašyta 14.35 val., o nukentėjusiajai išvažiavus iš svečių namų buvo parašyta SMS žinutė 18.37 val. Apeliantai atkreipia dėmesį, kad susirašinėjimas po įvykio nenutrūko ir tęsėsi toliau. Taigi pirmosios instancijos teismas baudžiamojoje byloje pateiktus įrodymus ištyrė atmestinai, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą dėl E. S. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

16.3. Apeliantai skunde pažymi ir tai, jog taip pat ir pareigūnai ikiteisminį tyrimą atliko neveiksmingai ir aplaidžiai, nes nesugebėjo į baudžiamąją bylą įdėti dokumentų, kuriuos pateikė nuteistasis ir gynėjas. Apklausta teisme tyrėja tik patvirtino, kad praktiškai jokių veiksmų, jog išsamiai ištirtų šią bylą, ji nesiėmė, tai yra nepaėmė informacijos nei iš įtariamojo, nei iš nukentėjusiosios telefonų, nesugebėjo pateikti į bylą net ir tos informacijos, kuri buvo gauta iš įtariamojo telefono jam pačiam ją pateikiant, nes, jos teigimu, neveikė spausdintuvas. Tai gynėjas akcentavo ir savo baigiamojoje kalboje, tačiau pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį šių argumentų nevertino ir dėl jų nepasisakė.

17. Apeliantai nurodo, kad pagal teisme pakeistą kaltinimą E. S. buvo kaltinamas mažametės K. V. išžaginimu, t. y. lytiniu santykiavimu natūraliu būdu (du kartus), bei seksualiniu prievartavimu oraliniu būdu, o taip pat nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Apeliantai pažymi, kad nagrinėjamoje byloje kaltinimas buvo keičiamas tris kartus. Pirmiausia E. S. buvo pareikšti įtarimai pagal BK 149 straipsnio 4 dalį ir BK 150 straipsnio 4 dalį. Vėliau, apygardos teismui grąžinus bylą prokurorui papildyti ikiteisminį tyrimą, E. S. buvo pareikšti įtarimai dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo. Bylos nagrinėjimo metu prokuroras pateikė prašymą dėl kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių pakeitimo, kuriame papildomai inkriminavo lytinius santykius dušo patalpoje. Apeliantai mano, kad nuo pat pradžių baudžiamojoje byloje buvo pateiktas neteisingas ir nekonkretus kaltinamasis aktas (neaišku, dėl ko ir kodėl kaltinamas E. S.), todėl pirmosios instancijos teisme buvo sunku tiek kaltinimui pagrįsti savo teiginius, tiek gynybai formuoti gynybinę poziciją, tiek teismui priimti teisingą ir motyvuotą nuosprendį. Tai ne kartą buvo akcentuojama bylos nagrinėjimo metu, net du kartus buvo pateikti prašymai grąžinti bylą prokurorui kaltinamojo akto trūkumams pašalinti, tačiau abu prašymai buvo atmesti. Apeliantai mano, kad apygardos teismas, bylos nagrinėjimo metu nepagrįstai atmetė advokatės Loretos Guižauskienės 2019 m. sausio 22 d. prašymą, todėl apeliantai jį pateikia ir apeliacinės instancijos teismui ir mano, kad apeliacinės instancijos teismas dėl šio prašymo turėtų pasisakyti. Taip pat ir baigiamųjų kalbų metu tai buvo akcentuojama, tačiau apygardos teismas šių argumentų nevertino ir nuosprendyje dėl jų nepasisakė.

17.1. Dėl kaltinamojo akto turinio apeliantai cituoja BPK 219 straipsnio nuostatas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ir E. S. inkriminuotų nusikalstamų veikų turinį ir nurodo, kad neaišku, kokiais duomenimis vadovaudamasis prokuroras aprašė E. S. inkriminuojamas veikas, nes tik nukentėjusioji, apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nurodė kitokius nuteistojo veiksmus. Nukentėjusiosios motina, apklausta ikiteisminio tyrimo metu, nenurodė jokių konkrečių įvykio aplinkybių, o apklausta pirmosios instancijos teisme nurodė, kad ji pareiškimą surašė iš dukters žodžių ir nurodė įvykių eiliškumą. Taigi, tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu buvo pateiktos kelios įvykių versijos, tačiau nė viena jų kaltinamajame akte, net ir po jo pakeitimo bylą nagrinėjant teisme, nesutampa su nukentėjusiosios ar jos motinos išdėstyta įvykių versija. Atsižvelgiant į tai, apeliantai kelia klausimą, vadovaujantis kokiais baudžiamojoje byloje pateiktais duomenimis buvo surašytas kaltinamasis aktas ir kaip buvo nustatyti veiksmai, kuriuos atliko nuteistasis su nukentėjusiąja. Apeliantai taip pat atkreipia dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo metu liko neatsakyti klausimai, kas atliko aktyvius veiksmus tenkinant lytinę aistrą oraliniu būdu, taip pat, kodėl nukentėjusioji buvo be kelnaičių, nes duomenų, kad jas būtų numovęs nuteistasis, baudžiamojoje byloje nėra. Todėl šiuo atveju galima teigti, kad tai padarė pati nukentėjusioji ir tai patvirtintų, kad ji savo noru turėjo lytinius santykius su nuteistuoju.

17.2. Apeliantai atkreipia dėmesį ir į tai, kad teismas skundžiamame nuosprendyje iš esmės pasisakė dėl kaltinimo pakeitimo, tai yra nustatė, kad nepakanka duomenų, jog E. S. prievartinio pobūdžio veiksmus su mažamete atliko ir duše, tačiau tuo pačiu iš esmės nurodė prokurorui pradėti dėl šių veiksmų naują ikiteisminį tyrimą. Tokie teismo motyvai yra nesuprantami ir neaiškūs bei parodo, kad teismas nesuinteresuotas iš esmės teisingai išnagrinėti šią baudžiamąją bylą. Juo labiau, kad bylos nagrinėjimo metu dėl nurodytos aplinkybės buvo prašoma grąžinti E. S. baudžiamąją bylą prokurorui kaltinimo trūkumams pašalinti, kadangi baudžiamojoje byloje pakeitus kaltinimą, turėjo būti atliktas papildomas tyrimas (pvz. nukentėjusiosios apklausa), tačiau teismas tokį gynėjų prašymą atmetė. Apeliantai teigia, kad nurodytas trūkumas negali būti ištaisytas apeliacinės instancijos teisme, todėl baudžiamoji byla turi būti grąžinta pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba prokurorui kaltinimo trūkumams pašalinti.

18. Dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo apeliantai nurodo, kad 2019 m. vasario 27 d. teismo posėdyje advokatas M. Paukštė pareiškė nušalinimą teisėjai J. Kolyčienei, kuri 2019 m. vasario 27 d. nutartimi nenusišalino nuo bylos nagrinėjimo. Apeliantų teigimu, šis klausimas turėtų būti išnagrinėtas apeliacinės instancijos teisme, kadangi nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme įstatymas nenumato nutarties dėl nenusišalinimo patikrinimo galimybės, o pareiškime dėl nušalinimo keliami klausimai, kurie aktualūs vienodos teisminės praktikos formavimui, todėl yra svarbu, kad dėl pareiškime išdėstytų klausimų pasisakytų ir aukštesnės instancijos teismas.

18.1. Apeliantai mano, kad teisėjos J. Kolyčienės veiksmai pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje dėl proceso organizavimo ir priimtų sprendimų suteikia pakankamą pagrindą manyti, jog minėta teisėja jau pasisakė dėl įrodymų vertinimo ir galimai yra apsisprendusi priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliantai pažymi, kad teisėja, 2018 m. lapkričio 8 d. priimdama nutartį grąžinti baudžiamąją bylą prokurorui kaltinamojo akto trūkumams pašalinti, pasisakė dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo, dėl procesinių pažeidimų, tai yra byloje atliko įrodymų vertinimą ir išreiškė savo išankstinę nuomonę dėl E. S. kaltės dėl kaltinimo, kuris tuo metu jam nebuvo pareikštas. Tokiu būdu teismas prisiėmė prokuroro funkciją ir nurodė prokurorui praplėsti kaltinimo ribas, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnio nuostatas. Be to, teismas, priimdamas prokuroro pataisytą kaltinamąjį aktą, nukrypo nuo savo paties 2018 m. lapkričio 8 d. nutartyje nurodytų bylos perdavimo prokurorui motyvų ir tuo parodė savo subjektyvų suinteresuotumą šioje byloje, nes, nors ir nurodė keletą kaltinamojo akto ir procesinių trūkumų, tačiau nepatikrino, ar šie trūkumai buvo prokuroro pašalinti.

18.2. Apeliantų nuomone, teismas taip pat pažeidė BPK 58 straipsnio 2 dalies nuostatas, kad teisėjas negali nagrinėti bylos ir pakartotinai nagrinėti tą pačią bylą, jeigu jis buvo priėmęs vienokį ar kitokį sprendimą toje byloje. Anot apeliantų, nors šioje byloje teisėja J. Kolyčienė formaliai ir nepriėmė jokio sprendimo, tačiau sistemiškai vertinant BPK 234 straipsnio 3 dalies ir 257 straipsnio nuostatas, ji priėmė sprendimą dėl baudžiamosios bylos grąžinimo prokurorui dėl kaltinimo praplėtimo, tik formaliai šį sprendimą delegavo prokurorui. Apeliantai taip pat atkreipia dėmesį, kad prokuroras, įvykdęs BPK 218 straipsnio reikalavimus, kaltinamąjį aktą su bylos medžiaga perdavė ne teismui, kaip nustatyta BPK 220 straipsnio 1 dalyje, bet teisėjai J. Kolyčienei. Be to, bylą nagrinėjo vėl teisėja J. Kolyčiene, nesivadovaujant bylų skirstymo taisyklėmis. Apeliantai taip pat pažymi, kad teisėja J. Kolyčienė 2019 m. sausio 22 d. nutartimi neleido gynybai pateikti nukentėjusiosios apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją įrašo, vadovaudamasi BPK nuostatomis, kurios reglamentuoja ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimą. Tokią nutartį Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. vasario 14 d. nutartimi panaikino. Esant šioms aplinkybėms apeliantai daro išvadą, jog dėl teisėjos veiksmų proceso metu kyla pagrįstos abejonės dėl teisėjos nešališkumo ir gebėjimo priimti teisingą sprendimą šioje byloje. Apeliantai, aptardami Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl subjektyviojo bei objektyviojo teismo nešališkumo (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas Nr.42095/98 byloje D. prieš Lietuvą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-202/2005, Nr.2K-243/2009, Nr. 2K-198/2009), nurodo, kad nagrinėjamu atveju yra keliamas klausimas dėl teisėjos J. Kolyčienės nešališkumo objektyviąja prasme ir dėl BPK 58 straipsnio 2 dalies nuostatų nesilaikymo, kad teisėjas negali nagrinėti bylos ir pakartotinai nagrinėti tą pačią bylą, jeigu jis buvo priėmęs vienokį ar kitokį sprendimą toje byloje.

19. Dėl skundžiamo nuosprendžio dalies dėl bausmės skyrimo, apeliantai nurodo, kad jie nesutinka su teismo išvada, jog byloje nenustatyta E. S. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Apeliantų nuomone, byloje turėtų būti pripažintos dvi E. S. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nes jis pripažino kaltę, padėjo tyrimui ir nuoširdžiai gailisi, taip pat atlygino žalą. E. S. nepripažino savo veiksmų pilnai, kaip tai nurodyta kaltinime, tačiau to jis padaryti ir negalėjo, nes kaltinimas surašytas netiksliai ir prieštarauja surinktiems byloje įrodymams. Tačiau nuteistasis pilnai pripažino faktines bylos aplinkybes ir nuo ikiteisminio tyrimo pradžios bendradarbiavo su tyrimą atliekančiais pareigūnais, papasakojo visas aplinkybes ir padėjo tyrimui atskleisti tikrąsias faktines aplinkybes, kurios ikiteisminio tyrimo pradžioje nukentėjusiosios ir jos įstatyminės atstovės buvo pateiktos neteisingai. Tai, kad jis nuoširdžiai gailisi ir išgyvena, patvirtina jo vidiniai išgyvenimai, dėl kurių jis net buvo ir yra gydomas psichologų. Apygardos teisme nuteistasis iš dalies sutiko su pareikštu civiliniu ieškiniu ir nurodė, kad nukentėjusiajai atlygins padarytą žalą, kokia ji bebūtų priteista, todėl tai galima vertinti kaip įsipareigojimą atlyginti žalą. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, anot apeliantų, pirmosios instancijos teismas turėjo pripažinti dvi nuteistojo atsakomybę lengvinančias aplinkybes.

19.1. Apeliantai pažymi, kad BK 151¹ straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytos alternatyvios bausmių rūšys – bauda, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki penkerių metų. Ši nusikalstama veika priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai. Anot apeliantų, teismui perkvalifikavus E. S. veiksmus į BK 151¹ straipsnio 1 dalį ir atsižvelgus į tai, kad bylos nagrinėjimo metu nenustatyta E. S. atsakomybę sunkinančių aplinkybių, nustatytos dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jis anksčiau neteistas, nusikalto pirmą kartą ir, vadovaujantis BK 55 straipsnio nuostatomis, E. S. turėtų būti paskirta su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė.

20. Apeliantai taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistu civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Apeliantai, cituodami nukentėjusiosios civilio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo išdėstytus argumentus ir pagrindus, nurodo, kad nagrinėjamoje byloje nukentėjusioji proceso metu buvo apklausta tik vieną kartą pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Visi kiti veiksmai su nukentėjusiąja buvo atliekami tyrėjui paskyrus užduotis. Be to, psichologinė pagalba nukentėjusiajai buvo teikiama ir iki tiriamo įvykio, taigi, apeliantų nuomone, nukentėjusiajai tai negalėjo sukelti nepatogumų, nes jai tai buvo įprastas ir žinomas veiksmas. Apeliantai atkreipia dėmesį, kad bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, jog nukentėjusiajai būtų sukeltas fizinis skausmas ar padarytas fizinis sveikatos sužalojimas. Byloje taip pat nėra duomenų, kad nukentėjusiosios fizinei ir psichinei sveikatai būtų buvę padaryti ilgalaikiai ir negrįžtami padariniai. Dėl nukentėjusiosios pasiekimų moksluose, apeliantai pažymi, kad iš pastarosios motinos duotų parodymų matyti, jog K. V. ir iki įvykio nebuvo pažangi, mokslai jai visada sekėsi prastai. Esant šioms aplinkybėms, apeliantai nurodo, kad nukentėjusiosios reikalaujamas neturtinės žalos dydis yra akivaizdžiai per didelis.

20.1. Apeliantai nurodo, kad baudžiamajame procese galimas precedento taikymas, kuris reiškia, kad teisingumo ir lygiateisiškumo principais esant panašioms faktinėms aplinkybėms, neturtinės žalos atlyginimo klausimai bylose būtų sprendžiami vienodai. Nagrinėjamu atveju teismas nuosprendyje nurodė kasacines bylas dėl panašaus pobūdžio nusikalstamų veikų, nustatytų BK 149 straipsnio 4 dalyje ir BK 150 straipsnio 4 dalyje, kuriose priteisiami neturtinės žalos dydžiai nuo 5 792,40 Eur iki 8 688,60 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-297/2012 (asmuo nuteistas už 2 mažamečių (8 ir 10 metų) išžaginimą, seksualinį prievartavimą analiniu būdu ir tvirkinimą – priteista neturtinė žala 7 240,50 Eur); Nr. 2K-610/2012 (asmuo nuteistas už tai, kad pasinaudodamas dėl apsvaigimo bei mažametystės bejėgiška nukentėjusiojo būkle, tenkino lytinę aistrą oraliniu ir kitokio fizinio sąlyčio būdu – priteista neturtinė žala 8 688,60 Eur); Nr. 2K-649/2012 (asmuo nuteistas už tai, kad tenkino savo lytinę aistrą su savo mažamete (2 metų) dukra prieš jos valią kitokio fizinio sąlyčio būdu, pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle dėl mažametystės, taip nežymiai sutrikdė mažametės sveikatą – priteista neturtinė žala 5 792,40 Eur); Nr. 2K-261/2014 (asmuo nuteistas už tai, kad tyčia panaudodamas smurtą, taip pat grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą – nužudyti visą jos šeimą, jeigu priešinsis ar šauksis pagalbos, taip pat pasinaudodamas savo pusseserės bejėgiška būkle dėl mažametystės, tenkino savo lytinę aistrą prieš nukentėjusiosios mažametės valią oraliniu būdu bei seksualiai prievartavo mažametę, tai sukėlė sunkius padarinius – potrauminio streso sutrikimą – priteista neturtinė žala 5 792,40 Eur).

20.2. Apeliantai nurodo, kad apygardos teismo nurodytų kasacinių nutarčių faktinės aplinkybės neatitinka nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių, nes minėtais atvejais buvo brutalūs prievartos aktai prieš mažamečius 2-10 metų asmenis ar asmenis, su nusikaltėliu susijusius giminystės ryšiai. Todėl neperkvalifikavus E. S. inkriminuotų nusikalstamų veikų priteistas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo turėtų būti sumažintas. Be to, pagal suformuotą teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį taip pat reikia atsižvelgti ir į pačios nukentėjusiosios elgesio įtaką veikos padarymui (susirašinėjimą išreiškiant jausmus, su pirmą kartą sutiktu vaikinu važiavimas į nakvynės namus, jokia forma neišreikštas nesutikimas lytiniams santykiams). Taigi, šiuo atveju pati nukentėjusioji sukūrė rizikingą situaciją, susijusią su jos pačios saugumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-383/2007). Anot apeliantų, nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį taip pat turi būti įvertinta ir žalą padariusio asmens turtinė padėtis. Teismas nurodė, kad E. S. pajamos yra 485 Eur per mėnesį, jis gyvena su tėvais, nuosavo turto neturi. Todėl akivaizdu, kad net ir kelių tūkstančių eurų suma nuteistajam yra didelė, todėl priteista suma turi būti mažinama ir jos sumokėjimas išdėstomas 2-3 metams.

20.3. Apeliantai sutinka, kad E. S. inkriminuotus veiksmus perkvalifikavus pagal BK 151¹ straipsnio 1 dalį ir įvertinus nesmurtinį santykių pobūdį, pačios nukentėjusiosios veiksmus, kaltinamojo turtinę padėtį, iš nuteistojo nukentėjusiajai galėtų būti priteista 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

21. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis E. S. ir jo gynėjai advokatai M. Paukštė, R. Merkevičius prašė jų apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroro ir nukentėjusiosios K. V. atstovų apeliacinius skundus atmesti; prokurorė ir nukentėjusiosios K. V. atstovė advokatė Ž. Timaškova prašė prokuroro bei nukentėjusiosios atstovų apeliacinius skundus patenkinti, o nuteistojo E. S. ir jo gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro Antano Gubistos apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, nukentėjusiosios K. V. atstovės pagal įstatymą A. N. ir jos atstovo advokato Bogdano Chranovskio apeliacinis skundas tenkinamas, nuteistojo E. S. ir jo gynėjo advokato Mindaugo Paukštės apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl apeliacinio skundo argumentų dėl kaltinamojo akto trūkumų.

22. Nuteistasis E. S. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde prašo pripažinti, kad 2018 m. gruodžio 10 d. kaltinamasis aktas, pakeistas 2019 m. gegužės 23 d. prašymu, neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų ir grąžinti bylą prokurorui kaltinamojo akto trūkumams pašalinti. Apeliantai nurodo, kad nuo pat pradžių baudžiamojoje byloje buvo pateiktas neteisingas ir nekonkretus kaltinamasis aktas (neaišku, dėl ko ir kodėl kaltinamas E. S.), todėl pirmosios instancijos teisme buvo sunku tiek kaltinimui pagrįsti savo teiginius, tiek gynybai formuoti gynybinę poziciją, tiek teismui priimti teisingą ir motyvuotą nuosprendį. Apeliantų nuomone, neaišku, kokiais duomenimis vadovaudamasis prokuroras aprašė E. S. inkriminuojamas veikas. Apeliantai pažymi, kad tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu buvo pateiktos kelios įvykių versijos, tačiau nė viena jų kaltinamajame akte, net ir po jo pakeitimo bylą nagrinėjant teisme, nesutampa su nukentėjusiosios ar jos motinos išdėstyta įvykių versija. Anot apeliantų, bylos nagrinėjimo metu buvo prašoma grąžinti baudžiamąją bylą prokurorui kaltinimo trūkumams pašalinti, kadangi pakeitus kaltinimą, turėjo būti atliktas papildomas tyrimas (pvz. nukentėjusiosios apklausa), tačiau teismas tokį gynėjų prašymą atmetė. Apeliantai teigia, kad nurodytas trūkumas negali būti ištaisytas apeliacinės instancijos teisme, todėl baudžiamoji byla turi būti grąžinta pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba prokurorui kaltinimo trūkumams pašalinti. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

23. Baudžiamajame procese kaltinamasis aktas yra toks procesinis dokumentas, kurio turinys apibrėžia bylos nagrinėjimo teisme ribas (BPK 255 straipsnio 1 dalis), todėl jo surašymui keliami reikalavimai (BPK 219 straipsnis) tiek turinio, tiek formos aspektais neturi turėti esminių trūkumų, trukdančių teismui nagrinėti bylą. Tinkamas kaltinamojo akto surašymas, jame pateiktas nusikalstamos veikos aprašymas taip pat yra viena iš pagrindinių sąlygų, užtikrinančių kaltinamo asmens teisę žinoti, kuo jis yra kaltinamas, ir teisę gintis nuo pareikšto kaltinimo (BPK 22 straipsnio 3 dalis, 44 straipsnio 7 dalis). Pagal BPK 219 straipsnio 3 punktą, kaltinamajame akte aprašant nusikalstamą veiką turi būti nurodyta padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Kaltinamasis aktas turi būti pakankamai lakoniškas, bet kartu ir informatyvus. BPK detaliai nereglamentuoja nusikalstamos veikos, kurios padarymu asmuo kaltinamas, aplinkybių aprašymo kaltinamajame akte taisyklių, nes tai yra sprendžiama kiekvienu atveju individualiai, atsižvelgiant į konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius, nurodytus baudžiamajame įstatyme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-207-699/2017). Iš nusikalstamos veikos aprašymo kaltinime turi būti aišku, kokios yra kaltininkui inkriminuojamos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės (tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis), iš kurių sprendžiama apie jos sudėtį sudarančių požymių buvimą ar nebuvimą. Kaltinamajame akte turi būti nurodyti tie faktai (aplinkybės), kurie yra būtini tam, kad nekiltų abejonių dėl jų teisinio vertinimo taikant baudžiamąjį įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-88-942/2016, 2K-111-677/2016, 2K-260-222/2019). Taigi, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, kitos aplinkybės veikos aprašyme nurodomi tokiu tikslumu, kiek juos įmanoma nustatyti byloje surinktais duomenimis ir kiek yra būtina sprendžiant asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą dėl jam inkriminuotų nusikaltimų.

24. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą nagrinėjantis bylą (pirmosios ar apeliacinės instancijos) teismas tuo atveju, kai nustato, kad kaltinamasis aktas neatitinka esminių jam keliamų BPK reikalavimų, sprendžia klausimą dėl bylos perdavimo prokurorui pažeidimams (trūkumams) pašalinti. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai BPK 219 straipsnio 3 punkte nurodytos aplinkybės jame nenurodytos arba nurodytos netiksliai, nekonkrečiai ir šie trūkumai trukdo teismui nagrinėti bylą, ir (ar) dėl to suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-161-511/2016, 2K-183-693/2016, 2K-297-222/2016, 2K-280-648/2018). Taigi esminis BPK 219 straipsnio pažeidimas konstatuojamas tuomet, kai nustatomi ne bet kokie, o esminiai kaltinamojo akto turinio trūkumai, t. y. tokie, dėl kurių kaltinamajam esmingai suvaržoma galimybė suprasti jam reiškiamą kaltinimą ir nuo jo gintis arba pagal kaltinamojo akto turinį teismui nepakanka duomenų neabejotinai, kompetentingai apsispręsti dėl apkaltinamojo ar išteisinamojo nuosprendžio priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-146/2012, 2K-556/2012, 2K-1-696/2016, 2K-111-677/2016, 2K-260-222/2019, 2K-77-489/2022). Pagal teismų praktiką teismas turi apsvarstyti bylos perdavimo prokurorui klausimą, kai kaltinamajame akte kaltinamajam inkriminuojamos tokios nusikalstamos veikos aplinkybės, kurios iš esmės neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir nėra procesinės galimybės pagal tokį kaltinamąjį aktą tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-398/2013, 2K-214-139/2015).

25. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo teiginiais, kad nagrinėjamoje byloje pateiktas kaltinamasis aktas turi esminių trūkumų, dėl kurių nėra galimybės suprasti, kokių konkrečių veiksmų atlikimu kaltinamas E. S., ir dėl to efektyviai gintis nuo pareikšto kaltinimo. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 8 d. nutartimi ši baudžiamoji byla buvo perduota prokurorui (t. 2, b. l. 89–91). Šioje nutartyje buvo nurodyta, kad byla negali būti perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje ir turi būti perduota prokurorui, nes ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, o padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai iš esmės apsunkintų ir trukdytų bylos nagrinėjimą, taip pat suvaržytų mažametės nukentėjusiosios K. V. tinkamą interesų apsaugą ir atstovavimą, bei kaltinamojo teisę į gynybą, kas yra neatsiejama nuo teisingo (sąžiningo) teismo proceso principo. Apygardos teismas šioje nutartyje taip pat pažymėjo, kad iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, jog mažametei K. V. nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl (duomenys neskelbtini), tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradęs dėl byloje tiriamų įvykių, kas atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose, požymius, tačiau ikiteisminiame tyrime dėl šios galimai padarytos nuskalstamos veikos jokie ikiteisminio tyrimo veiksmai atlikti nebuvo. Todėl pirmosios instancijos teismas tai, jog šioje proceso stadijoje, kai iš bylos aplinkybių matyti, kad E. S. gali būti padaręs dar vieną nusikalstamą veiką, dėl kurios jam nebuvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, bei kurios faktinės aplinkybės nebuvo suformuluotos kaltinime, laikė faktinių byloje nustatytų aplinkybių neatitikimu nurodytoms kaltinamajame akte, ir vertino kaip esminį baudžiamojo proceso pažeidimą išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą. Anot apygardos teismo, šis pažeidimas trukdo nagrinėti bylą, jo teismas pats savo iniciatyva ištaisyti negali ir tai trukdytų teismui priimti teisingą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas minėtoje nutartyje taip pat pažymėjo, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas pagal BK 149 straipsnio 4 dalį, pranešimas apie įtarimą E. S. 2018 m. rugsėjo 21 d. įteiktas ir dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 150 straipsnio 4 dalyje, tačiau jokių duomenų apie tai, nuo kada pradėtas ir atliekamas ikiteisminis tyrimas pagal šį BK straipsnį, baudžiamojoje byloje nėra.

26. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 8 d. nutartyje nustatyti kaltinamojo akto trūkumai buvo pašalinti 2018 m. lapkričio 20 d. pradėjus ikiteisminį tyrimą pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktus, E. S. įteikus pranešimą apie įtarimą ir jį papildomai apklausus (t. 2, b. l. 100–102). Antrą kartą teismui perduota byla su 2018 m. gruodžio 10 d. kaltinamuoju aktu (t. 7, b. l. 135–143), kuris buvo akivaizdžiai papildytas, t. y. E. S. buvo pateikti kaltinimai ir pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktus, bei atitinkamai patikslintas nuteistajam inkriminuotų nusikalstamų veikų aprašymas. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs BPK 234 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių ir kliūčių nagrinėti bylą teisme, 2019 m. sausio 15 d. nutartimi perdavė šią bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje (t. 2, b. l. 149–150). Teisėjų kolegijos nuomone, šioje baudžiamojoje byloje kaltinamajame akte aprašant nuteistajam E. S. inkriminuojamas nusikalstamas veikas, jų padarymo laikas, vieta ir kitos reikšmingos aplinkybės nurodytos tiek, kiek buvo įmanoma nustatyti remiantis byloje surinkta medžiaga ir kiek buvo būtina, spendžiant E. S. baudžiamosios atsakomybės klausimą. Nusikalstamų veikų aprašymo turinys iš esmės atitinka baudžiamojo įstatymo reikalavimus, nurodyti būtinieji veikų sudėties požymiai ir kitos veikų kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės. Iš kaltinimo struktūros matyti, kad jame buvo pakankamai konkrečiai įvardinta, kokiais veiksmais E. S. padarė konkrečias inkriminuotas veikas. Todėl nėra pagrindo spręsti, kad buvo pažeista nuteistojo teisė į gynybą ar į teisingą procesą.

27. Įvertinus E. S. suformuluoto kaltinimo turinį, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme eigą, nėra pagrindo spręsti, jog nuteistasis nesuprato jam reiškiamo kaltinimo esmės. Iš 2019 m. vasario 27 d. teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad po kaltinamojo akto paskelbimo pirmosios instancijos teisme E. S. nepareiškė nesuprantantis, kuo yra kaltinamas (t. 3, b. l. 19). Iš bylos medžiagos matyti, kad 2019 m. gegužės 23 d. teisiamojo posėdžio metu prokuroras, pasinaudodamas savo BPK 256 straipsnio 1 dalyje numatyta teise, pateikė prašymą dėl kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių pakeitimo, kuria kaltinimas papildytas aplinkybe, jog E. S. lytiškai santykiavo su mažamete nukentėjusiąja K. V. prieš jos valią natūraliu būdu ir būnant dušo patalpoje (t. 3, b. l. 72, 80). Kitos veikos padarymo aplinkybės, kurios buvo nustatytos 2018 m. gruodžio 10 d. kaltinamajame akte, iš esmės liko tos pačios. E. S. ir jo gynėjai minėto teismo posėdžio metu buvo informuoti apie kaltinimo keitimą. Taigi, toks nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių pakeitimas pirmosios instancijos teisme galimas, kadangi apie tai bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme dalyviams buvo pranešta nustatyta tvarka (BPK 255 straipsnio 2 dalis, 256 straipsnio 1 ir 3 dalys), taip užtikrinant nuteistojo E. S. teisę žinoti apie galimą faktinių aplinkybių pakeitimą teisme. Byloje buvo padaryta pertrauka, proceso dalyviai turėjo galimybę susipažinti su pakeistu kaltinimu bei turėjo laiko pasiruošti gynybai (BPK 256 straipsnio 3 dalis). 2019 m. birželio 27 d. teisiamojo posėdžio metu nuteistasis E. S. davė papildomus paaiškinimus dėl patikslinto kaltinimo (t. 4, b. l. 62). Taigi, pirmosios instancijos teismas atliko visas privalomas procedūras, susijusias su kaltinimo keitimu nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

28. Teisėjų kolegijos nuomone, viso proceso metu nuteistojo teisė žinoti, kuo yra kaltinamas, ir teisė į gynybą nebuvo varžoma. Nuteistasis kartu su gynėjais buvo pasiruošę procesui ir aktyviai gynėsi nuo pareikštų kaltinimų, pateikdami teismui savo gynybos poziciją, kurios laikėsi ir apeliacinės instancijos teismo procese, pasisakydami dėl skundžiamu nuosprendžiu nustatytų faktinių nusikaltimų padarymo aplinkybių. Duomenų, kad nuteistojo teisė į gynybą buvo suvaržyta, nėra. Taigi, aptartos aplinkybės rodo, kad tiek E. S., tiek jo poziciją atstovavusiems gynėjams kaltinimo esmė buvo aiški, jie aktyviai dalyvavo šios bylos baudžiamajame procese ir realizavo teisę į gynybą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad 2018 m. gruodžio 10 d. kaltinamajame akte, pakeistame 2019 m. gegužės 23 d. prokuroro prašymu, suformuluoti kaltinimai iš esmės atitinka BPK 219 straipsnyje nustatytus reikalavimus, netrukdo nuteistajam žinoti, kuo jis yra kaltinamas, nepažeidžia jo teisės į gynybą ir teisingą procesą. Todėl nėra teisinio pagrindo grąžinti bylą prokurorui kaltinamojo akto trūkumams pašalinti. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, pašalino iš kaltinimo aplinkybę, kuri buvo papildomai inkriminuota nuteistajam E. S. bylos nagrinėjimo teisme metu, t. y. jog E. S. prievartinio pobūdžio veiksmus su mažamete K. V. atliko ir duše. Priešingai nei nurodoma nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nenurodė prokurorui pradėti dėl šių veiksmų naują ikiteisminį tyrimą.

Dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo.

29. Nuteistasis E. S. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde prašo nušalinti teisėją J. Kolyčienę nuo šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo dėl subjektyvaus šališkumo ir BPK 58 straipsnio 2 dalies pažeidimo paskiriant šią bylą nagrinėjantį teisėją bei grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Apeliantai pažymi, kad teisėja J. Kolyčienė, 2018 m. lapkričio 8 d. priimdama nutartį grąžinti baudžiamąją bylą prokurorui kaltinamojo akto trūkumams pašalinti, pasisakė dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo, dėl procesinių pažeidimų, tai yra byloje atliko įrodymų vertinimą ir išreiškė savo išankstinę nuomonę dėl E. S. kaltės dėl kaltinimo, kuris tuo metu jam nebuvo pareikštas. Tokiu būdu teismas prisiėmė prokuroro funkciją ir nurodė prokurorui praplėsti kaltinimo ribas, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnio nuostatas. Be to, teismas, priimdamas prokuroro pataisytą kaltinamąjį aktą, nepatikrino, ar 2018 m. lapkričio 8 d. nutartyje nurodyti trūkumai buvo prokuroro pašalinti. Apeliantų nuomone, teismas taip pat pažeidė BPK 58 straipsnio 2 dalies nuostatas. Anot apeliantų, šioje byloje teisėja J. Kolyčienė priėmė sprendimą dėl baudžiamosios bylos grąžinimo prokurorui dėl kaltinimo praplėtimo. Apeliantai taip pat atkreipia dėmesį, kad prokuroras, įvykdęs BPK 218 straipsnio reikalavimus, kaltinamąjį aktą su bylos medžiaga perdavė ne teismui, kaip nustatyta BPK 220 straipsnio 1 dalyje, bet teisėjai J. Kolyčienei. Be to, bylą nagrinėjo vėl teisėja J. Kolyčiene, nesivadovaujant bylų skirstymo taisyklėmis. Apeliantai taip pat pažymi, kad teisėja J. Kolyčienė 2019 m. sausio 22 d. nutartimi neleido gynybai pateikti nukentėjusiosios apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją įrašo. Tokią nutartį Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. vasario 14 d. nutartimi panaikino.

30. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šias nuostatas detalizuojantys BPK 58, 59 straipsniai pateikia sąrašą aplinkybių, kurioms esant teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą. Ši teisė nustatyta ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje. Teismo nešališkumo reikalavimas yra ir viena iš asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo, apie bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvusis nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-176/2010, 2K-193/2010, 2K-132/2015, 2K-7-124-648/2015, 2K-101-303/2020 ir kt.; EŽTT 2015 m. balandžio 23 d. Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Morice prieš Prancūziją, peticijos Nr. 29369/10). Vertinant nešališkumą objektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas baimintis, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, suinteresuoto asmens požiūris, nors ir yra svarbus, nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia abejonė gali būti laikoma pagrįsta (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-195/2010).

31. Iš bylos medžiagos matyti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nuteistojo E. S. gynėjas pareiškė nušalinimą baudžiamąją bylą nagrinėjusiai teisėjai J. Kolyčienei (t. 3, b. l. 1–2) iš esmės tais pačiais motyvais, kurie nurodyti ir nuteistojo bei jo gynėjo apeliaciniame skunde. Vilniaus apygardos teismo teisėja J. Kolyčienė, išnagrinėjusi nuteistojo E. S. gynėjo pareiškimą dėl nušalinimo, 2019 m. vasario 27 d. nutartimi nutarė nenusišalinti nuo baudžiamosios bylos nagrinėjimo (t. 3, b. l. 14–15). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi apeliacinio skundo argumentus bei nurodytos nutarties motyvus, neturi pagrindo daryti išvadą, kad teisėja J. Kolyčienė bylą nagrinėjo šališkai, turėjo išankstinį nusistatymą dėl bylos baigties, priimta nutartis yra motyvuota, pagrįsta ir teisėta. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad 2018 m. spalio 5 d. Vilniaus apygardos teisme buvo gauta baudžiamoji byla kartu su 2018 m. spalio 3 d. kaltinamuoju aktu, kurioje E. S. kaltinamas pagal BK 149 straipsnio 4 dalį ir BK 150 straipsnio 4 dalį (t. 2, b. l. 77–86). 2018 m. spalio 8 d. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko patvarkymu baudžiamoji byla buvo paskirta nagrinėti teisėjai J. Kolyčienei (t. 2, b. l. 88). Kaip jau buvo aptarta šiame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 8 d. nutartimi ši baudžiamoji byla buvo perduota prokurorui dėl kaltinamojo aktų trūkumų, kurie buvo aptarti šio nuosprendžio 25 punkte (t. 2, b. l. 89–91). Teisėjų kolegija sutinka su 2019 m. vasario 27 d. nutartyje dėl nenusišalinimo nurodytais motyvais, kad teisėja neformulavo jokių naujų kaltinimų, o pacitavo ekspertizės akte nukentėjusiajai K. V. nustatytas sveikatos sutrikdymo aplinkybes, kurios prokuroro kaltinamajame akte niekaip nebuvo įvertintos, bei rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika panašaus pobūdžio bylose ir nurodė šiuos trūkumus ištaisyti. Nuteistojo E. S. kaltės klausimas šia nutartimi spręstas nebuvo.

32. Kaip jau buvo aptarta šio nuosprendžio 26 punkte, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 8 d. nutartyje nustatyti kaltinamojo akto trūkumai buvo pašalinti 2018 m. lapkričio 20 d. pradėjus ikiteisminį tyrimą pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktus, E. S. įteikus pranešimą apie įtarimą ir jį papildomai apklausus (t. 2, b. l. 100–102). Antrą kartą teismui perduota byla su 2018 m. gruodžio 10 d. kaltinamuoju aktu (t. 7, b. l. 135–143), kuris buvo akivaizdžiai papildytas, t. y. E. S. buvo pateikti kaltinimai ir pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktus, bei atitinkamai patikslintas nuteistajam inkriminuotų nusikalstamų veikų aprašymas. Be to, į bylą buvo pateiktas 2018 m. rugsėjo 18 d. tarnybinis pranešimas dėl nusikalstamos veikos požymių nustatymo, iš kurio matyti, kada buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 150 straipsnio 4 dalyje (t. 2, b. l. 95–96). Priešingai nei nurodoma nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniame skunde, iš 2018 m. gruodžio 14 d. lydraščio matyti, kad Vilniaus apygardos prokuratūros 1-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras Antanas Gubista baudžiamąją bylą su kaltinamuoju aktu išsiuntė Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriui, ši byla Vilniaus apygardos teisme gauta 2018 m. gruodžio 17 d. (t. 2, b. l. 146). Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko Arūno Budrio 2018 m. gruodžio 17 d. patvarkyme nurodyta, jog, remiantis 2018 m. sausio 19 d. įsakymu Nr. V-15 patvirtinto Baudžiamųjų bylų skyriuje nagrinėjamų bylų (skundų) paskirstymo taisyklėmis teisėjams bei teisėjų kolegijų sudarymo taisyklių 33 punktu, baudžiamoji byla paskirta nagrinėti teisėjai J. Kolyčienei (t. 2, b. l. 148). Minėto įsakymo 33 punkte yra numatyta, kad baudžiamoji byla, kurią Modulio parinktas ir paskirtas nagrinėti teisėjas grąžino prokurorui BPK 234 straipsnio tvarka, paprastai skiriama šią bylą grąžinusiam teisėjui, naudojant funkciją „Privalo nagrinėti“ ir nurodant priežastį (t. 5, b. l. 70). Atsižvelgiant į šio įsakymo nuostatas, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju bylų skirstymo tvarka pažeista nebuvo. Priešingai nei nurodoma nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniame skunde, teisėja J. Kolyčienė, susipažinusi su baudžiamąja byla ir patikrinusi kaltinamąjį aktą, nenustatė BPK 234 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių ir kliūčių nagrinėti bylą teisme, be to, patikrino, ar 2018 m. lapkričio 8 d. nutartyje nurodyti kaltinamojo akto trūkumai buvo prokuroro pašalinti, bei 2019 m. sausio 15 d. nutartimi perdavė šią bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje (t. 2, b. l. 149–150).

33. Nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniame skunde taip pat nepagrįstai nurodoma, kad teisėjos J. Kolyčienės šališkumą pagrindžia aplinkybė, kad Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 22 d. nutartimi ji atmetė kaltinamojo gynėjos prašymą dėl nukentėjusiosios apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją garso įrašo kopijos darymo (t. 2, b. l. 156–157). Iš bylos medžiagos matyti, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. vasario 14 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 22 d. nutartį ir dėl skundo priėmė naują sprendimą – tenkino kaltinamojo E. S. gynėjos prašymą, leido jai pasidaryti nukentėjusiosios apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją garso įrašo kopiją (t. 2, b. l. 186–187). Teisėjų kolegijos nuomone, ši aplinkybė taip pat nesudaro pagrindo abejoti teisėjos J. Kolyčienės nešališkumu, nes priimta nutartis buvo motyvuota. Teismų praktikoje yra ne kartą išaiškinta, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai, – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-137/2008, 2K-45-303/2018, 2K-211-895/2018, 2K-204-689/2019, 2K-101-303/2020). Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-486/2014, 2K-45-303/2018 ir kt.). EŽTT praktikoje šiuo aspektu taip pat pažymėta, kad tai, jog bylą nagrinėjantis teismas bylos nagrinėjimo metu priima daugelį gynybai nepalankių procesinių sprendimų, yra įmanoma ir teisėjui nesant nusistačiusiam prieš kaltinamąjį. Siekiant paneigti teisėjo subjektyvaus nešališkumo prezumpciją, reikia svaresnių jo asmeninio šališkumo įrodymų negu serija gynybai nepalankių procesinių sprendimų; tokie sprendimai gali būti vertinami pagal kitas, be kita ko, Konvencijos 6 straipsnio, nuostatas dėl atitinkamų proceso teisingumo ir gynybos teisių, tačiau, net ir nustačius šių nuostatų pažeidimus, tai paprastai savaime nereiškia nepalankius sprendimus priėmusio teismo nusiteikimo prieš kaltinamąjį (pvz., EŽTT 2020 m. sausio 14 d. sprendimas byloje Khodorkovskiy ir Lebedev prieš Rusiją (Nr. 2), peticijų Nr. 51111/07 ir 42757/07, 430 punktas, su tolesnėmis nuorodomis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-113-489/2023). Teisėjų kolegijos nuomone, vien faktas, jog minėtas nuteistojo gynėjos prašymas buvo atmestas, niekaip nepatvirtina išvados, kad bylą nagrinėjusi teisėja buvo šališka ar bylos nagrinėjimo metu nebuvo laikomasi rungimosi principo.

34. Teisėjos kolegijos vertinimu, priešingai nei teigia apeliantai, byloje nėra jokių duomenų, kad bylą išnagrinėjusi teisėja J. Kolyčienė būtų buvusi tendencinga, ar būtų kitų aplinkybių, dėl kurių kiltų abejonių teismo nešališkumu. Bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą visapusiškai, objektyviai ir nuteistojo E. S. teisių nepagrįstai nevaržė bei nepalankumo jam nerodė. Nuteistojo E. S. ir jo gynėjų prašymai bei keliami klausimai buvo nagrinėjami ir sprendžiami. Aplinkybė, kad ne visi nuteistojo ir jo gynėjų prašymai buvo tenkinami, nesudaro prielaidų manyti, kad teisėja buvo šališka. Iš bylos medžiagos ir pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio turinio matyti, kad įrodytomis pripažintos nusikalstamų veikų faktinės aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Todėl nagrinėjamoje byloje nėra jokio pagrindo konstatuoti apkaltinamąjį nuosprendį priėmusio teismo šališkumą.

Dėl bylos įrodymų vertinimo ir E. S. veikų kvalifikavimo pagal BK 149 straipsnio 4 dalį, BK 150 straipsnio 4 dalį, BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktus.

35. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, nuteistojo E. S. ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, taip pat atlikusi įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismas, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai E. S. pripažino kaltu, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 149 straipsnio 4 dalyje, BK 150 straipsnio 4 dalyje ir BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose. Skundžiamas nuosprendis savo forma bei turiniu iš esmės atitinka BPK jam keliamus reikalavimus, pirmosios instancijos teismo išvados yra motyvuotos, pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų įvertinimu, su kuriuo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti, taip pat nagrinėjamoje byloje nenustatyta esminių BPK pažeidimų.

36. Skundžiamu nuosprendžiu E. S. nuteistas už tai, kad, pasinaudodamas nukentėjusiosios bejėgiška būkle dėl mažametystės, seksualiai prievartavo ir išžagino mažametę K. V., šiais savo tyčiniais nusikalstamais veiksmais sukeldamas jai nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį (duomenys neskelbtini). Nuteistasis E. S. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde prašo E. S. inkriminuotas nusikalstamas veikas perkvalifikuoti iš BK 149 straipsnio 4 dalies ir BK 150 straipsnio 4 dalies į BK 151¹ straipsnio 1 dalį, taip pat išteisinti E. S. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktus. Apeliantai nurodo, kad nukentėjusioji pagal savo fizinį ir psichinį išsivystymą bei socialinę brandą suvokė daromų su ja veiksmų esmę ir davė sutikimą tokiems veiksmams, t. y. lytiniai santykiai vyko abipusiu noru, todėl E. S. veika turėtų būti vertinama ne kaip išžaginimas ar seksualinis prievartavimas, pasinaudojant nukentėjusiosios bejėgiška būkle dėl jos amžiaus, o kaip lytinės aitros tenkinimas pažeidžiant nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvę ir (ar) neliečiamumą. Be to, apeliantų nuomone, baudžiamojoje byloje nėra pakankamai duomenų, kad būtent E. S. veiksmai nukentėjusiajai sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji E. S. inkriminuotų nusikalstamų veikų požymiai nustatyti tinkamai, naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamame nuosprendyje atlikta išsami byloje surinktų įrodymų analizė, įvertinta jų visuma, teismo nuosprendis pagrįstas nekeliančiais abejonių duomenimis. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl nuteistojo E. S. padarytų nusikalstamų veikų, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė nuteistojo bei jo gynėjų versijas. Tai, kad bylos įrodymus teismas įvertino ne taip, kaip to norėtų apeliantai, savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas.

37. Nuteistajam E. S. inkriminuotus nusikaltimus patvirtina byloje esančių įrodymų visuma: iš dalies paties nuteistojo E. S. parodymai, taip pat nukentėjusiosios K. V., eksperčių D. Prižginės, S. Stanaitienės, liudytojų A. N., A. G., Y. L. parodymai, apžiūros protokolai, specialisto išvada Nr. G 2017/2018, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. 103MS-152/2018, globos namų „Užuovėja“ nepilnametės K. V., galimai nukentėjusios nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvada, nuteistojo E. S. ir nukentėjusiosios K. V. susirašinėjimo turinys bei kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai. Nors nusikalstamų veikų aplinkybės daugiausia grindžiamos nukentėjusiosios K. V. parodymais bei netiesioginiais ar išvestiniais įrodymais, bet, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, tai nelaikytina prielaidomis, kadangi visi byloje surinkti įrodymai, tiek kiekvienas atskirai, tiek vertinant jų visumą, buvo įvertinti pagal baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus bei sudarė nuoseklią ir logišką įrodymų grandinę, pagrindusią teismo išvadas dėl šioje byloje nagrinėjamų veikų padarymo aplinkybių. Pažymėtina, kad nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė ne visada nustatoma tik tiesioginiais įrodymais. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais ar išvestiniais įrodymais, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125-511/2019, 2K-204-689/2019, 2K-226-976/2020 ir kt.). Įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, argumentus dėl įrodymų patikimumo, jų įrodomosios reikšmės bei atsižvelgus į visą baudžiamosios bylos medžiagą, nėra pagrindo daryti išvados, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus bei priėmė neteisėtą nuosprendį.

38. Pagal BK 149 straipsnio 4 dalį atsako tas, kas išžagino mažametį asmenį, t. y. lytiškai santykiavo su tokiu asmeniu prieš šio valią, panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Pagal BK 150 straipsnio 4 dalį atsako tas, kas seksualiai prievartavo mažametį asmenį, t. y. tenkino lytinę aistrą su tokiu asmeniu prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu, panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Lytinis santykiavimas ir seksualinis prievartavimas pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo būkle yra tada, kai lytinis santykiavimas ir seksualinis prievartavimas įvyksta išoriškai nenaudojant jokių veiksmų nukentėjusiojo valiai palaužti ar pasipriešinimui įveikti, tačiau, kita vertus, negaunamas nukentėjusiojo asmens sutikimas lytiškai santykiauti dėl priežasčių, susijusių su nukentėjusiojo fizine ar psichine būkle. Mažamečiu laikomas nukentėjusysis, kuriam nusikaltimo padarymo metu nebuvo suėję 14 metų. Lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu asmeniu ar lytinis santykiavimas su mažamečiu asmeniu paprastai vertinami kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, išskyrus atvejus, kai nukentėjusysis pagal savo fizinį ir psichinį išsivystymą bei socialinę brandą suvokė daromų su juo veiksmų esmę ir davė sutikimą tokiems santykiams arba tie veiksmai įvyko mažamečio asmens (nukentėjusiojo) iniciatyva. Pagal BK 149 straipsnio 4 dalį ir BK 150 straipsnio 4 dalį veikos kvalifikuojamos tais atvejais, kai nukentėjęs asmuo yra mažametis ir kaltininkas šią aplinkybę žinojo, suvokė arba galėjo ir turėjo suvokti.

39. Nagrinėjamu atveju nuteistasis E. S. viso proceso metu savo kaltės nepripažino ir neigė išžaginęs bei seksualiai prievartavęs mažametę K. V.. Nuteistasis E. S., apklaustas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad nežinojo, jog nukentėjusioji yra mažametė ir palaikė ją vyresne, o lytinius santykius inicijavo pati K. V.. Su nukentėjusiąja jis susipažino socialiniame tinkle „Instagram“, jis jai parašė pirmas, norėdamas pabendrauti ir susirasti draugę. K. jam rašė, kad yra nepilnametė, jis galvojo, jog jai apie 17 metų, ji jam atrodė gerokai vyresnė. Jis neatkreipė dėmesio į tai, kad K. V. yra (duomenys neskelbtini) metų ir kad ji iš pradžių jo bijojo. Jis suklydo K. nurodydamas, kad jam 20 metų, tada jam buvo (duomenys neskelbtini) metai. Jie susirašinėjo įvairiomis temomis, iš K. siųstų žinučių ir emocinių ženklų (širdučių, šypsenėlių) susidarė įspūdį, kad ji nori intymių santykių, todėl pasidavė jos iniciatyvai. Jis K. rašė, kad ji yra patraukli ir jis nori su ja susitikti. Kai susirašinėjimas pakrypo intymesnio bendravimo linkme, jis K. paklausė, ar ją kažkas yra lietęs, turėdamas omenyje, ar ji jau yra turėjusi lytinius santykius. Iš jos atsakymo jis suprato, kad ji turėjo lytinius santykius su klasioku, o šiuo metu nori tokių santykių su juo. Neatsimena, kodėl prašė, kad nukentėjusioji apie jų susirašinėjimą niekam nesakytų. Iš pradžių jis pasiūlė K. susitikti prie Mindaugo tilto, bet vėliau jie sutarė susitikti prie „Panoramos“ ir iš ten vykti į viešbutį. Prie prekybos centro jie susitiko 2018 m. birželio 16 d., apie 14.00 val. Ten jis paklausė K. V., ar ji važiuos iki viešbučio, nes jam reikia sumokėti už kambarį – ten jie galėsią kartu pažiūrėti filmą, o jei ne, jis žais pokerį (per internetą). Sutarė kartu važiuoti taksi. Atvykus prie viešbučio, ėjo iki bankomato išsiimti grynųjų pinigų, po to paklausė, ar ji paskui norės eiti į vidų, ar pasivaikščioti, tačiau ji nesakė, kad nenori eiti. Atėję į viešbutį, jis sumokėjo už nakvynę ir jie su K. nuėjo į kambarį antrame aukšte, kur pasiūlė atsigerti ten buvusios arbatos. Paskui kartu atsisėdo prie stalo ir pradėjo žiūrėti filmą, kurį išrinko nukentėjusioji. Žiūrint filmą ji paklausė, ar gali atsisėsti jam ant kelių, jis neprieštaravo. Vėliau jie užsisakė maisto. Pavalgius, toliau kartu žiūrėjo filmą ant lovos, kur paskui pradėjo bučiuotis ir glamonėtis. Jis buvo išsitraukęs savo lytinį organą, suprato, kad nukentėjusioji norėjo jo, nes paklausus, ar nori, ji palinksėjo galva, nesakė nei taip, nei ne. Jis neklausė, ar nukentėjusioji yra turėjusi lytinių santykių, kadangi iš jos drąsos atrodė, kad ji yra patyrusi. Nukentėjusioji pati nusirengė, nusimovė kelnaites ir pati užlipo (atsisėdo) ant jo. Nukentėjusioji lietė per kelnes jo lytinį organą. Kai jis paklausė, ar ji nori, atsegė kelnes. Tada nukentėjusioji prilietė jo lytinį organą savo burna, jis nespaudė jos galvos. Vėliau pasiūlė jai išsiplauti burną, nes „pabaigė į burną“. Kai ji tą padarė, jie toliau bučiavosi lovoje. Vėliau K. ant jo atsisėdo. Lytinio akto metu kažkas pradėjo skambinti nukentėjusiajai, jai atsiliepus pamatė, kad pastarajai per šlaunį teka kraujas. Pasiūlė apsiprausti ir palydėjo į dušą, ten lytinio akto nebuvo – lietė jos šlaunis, nes norėjo padėti nusiplauti kraują. Nesuprato, kad nukentėjusiajai tai buvo pirmi lytiniai santykiai. K. viską darė savo noru. Paskui nukentėjusioji pasakė, kad išsikrauna jos telefonas ir jai reikia išvykti, todėl jis iškvietė taksi. Po įvykio dar susirašinėjo žinutėmis, nukentėjusioji klausė, ar jie pora, po to nebebendravo, nes iš K. mamos gavo grasinančio pobūdžio žinutę. Po įvykio jis pats kreipėsi į gydytojus dėl psichologinės pagalbos, buvo paskirtos konsultacijos, išrašyti antidepresantai, lankė dienos centrą, dėl darbo nebeturi laiko gydytis (t. 3, b. l. 66–67, 74–79).

39.1. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas įtariamuoju E. S. parodė iš esmės tokias pačias įvykio aplinkybes, tačiau, skirtingai nei pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje, ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad žinojo ir suvokė, jog nukentėjusiajai K. V. tuo metu buvo (duomenys neskelbtini) metų, bet nukentėjusioji ėmėsi iniciatyvos, pradėjo jį jaudinti glostydama lytinį organą, todėl jis užsimiršo apie jos amžių (t. 1, b. l. 119–121, 132; t. 2, b. l. 102). Vadovaujantis BPK 276 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje buvo pagarsinti ikiteisminio tyrimo metu duoti E. S. parodymai. Nuteistasis patvirtino, kad parodymai yra teisingi, tačiau patikslino, jog duodamas tyrėjai parodymus turėjo omenyje, kad jis turėjo žinoti, jog nukentėjusiajai yra (duomenys neskelbtini) metų.

39.2. Nuteistasis E. S. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad E. S. buvo sulaikytas BPK 140 straipsnyje nustatyta tvarka ir apklaustas nedalyvaujant advokatui, nors BPK 50 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įtariamasis turi teisę turėti gynėją nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento ir jam turi būti suteikta galimybė šia teise pasinaudoti, o sulaikytam įtariamajam užtikrinama galimybė iki pirmosios apklausos be pašalinių susitikti su gynėju. Šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti. Iš 2018 m. birželio 20 d. apklausos protokolo matyti, kad iš tiesų E. S. 2018 m. birželio 20 d. įtariamuoju buvo apklaustas nedalyvaujant gynėjui. Tačiau iš 2018 m. birželio 20 d. teisių dėl gynėjo išaiškinimo protokolo matyti, jog E. S., vadovaujantis BPK 44, 50 ir 52 straipsniais, buvo išaiškinta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo gali gintis pats arba per pasirinktą gynėją, o neturėdamas pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti turi nemokamai gauti teisinę pagalbą įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka ir kad atsisakymas gynėjo neatima iš jo teisės vėliau bet kuriuo proceso metu vėl turėti gynėją. E. S. pareiškė, kad 2018 m. birželio 20 d. apklausos metu jam gynėjas nereikalingas (t. 1, b. l. 117). Taigi, nuteistajam buvo tinkamai išaiškinta teisė apklausos metu turėti gynėją, tačiau jis minėtos apklausos metu gynėjo nepageidavo. Kaip minėta, nuteistasis teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad 2018 m. birželio 20 d. jo duoti parodymai yra teisingi, tik patikslino tam tikras aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byloje nenustatyta, jog minėta 2018 m. birželio 20 d. nuteistojo E. S. apklausa ikiteisminio tyrimo metu vyko pažeidžiant baudžiamąjį procesą reglamentuojančias nuostatas (BPK 188 straipsnis). Iš 2018 m. birželio 20 d. advokato orderio Nr. 623039 matyti, kad nuteistasis E. S. buvo sudaręs teisinių paslaugų sutartį su advokato padėjėju Janu Zavadskiu (Jan Zavadski) dėl jo gynybos ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 123). Minėtas gynėjas dalyvavo atliekant kitus ikiteisminio tyrimo veiksmus su tuometiniu įtariamuoju E. S. (t. 1, b. l. 124–129, 132). Taigi, vėliau nuteistasis E. S. pasinaudojo savo teise ir gynėsi per pasirinktą gynėją.

40. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo E. S. parodymus, neigiant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, įvertino kaip gynybinę versiją, kadangi jie prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams. Kaip pagrįstai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, bylų, kuriose nagrinėjami nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, specifika yra ta, jog paprastai tiesioginių įrodymų, išskyrus paties nukentėjusiojo parodymus, nebūna, ir pagrindinis įrodymų šaltinis yra būtent nukentėjusiojo parodymai, taip pat teismo medicinos specialistų, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų ar kitų specialistų išvados, daiktiniai įrodymai, išvestiniai įrodymai – asmenų parodymai, kurie bendravo su nukentėjusiuoju nepilnamečiu apie patirtą seksualinę prievartą bei kiti įrodymai. Nagrinėjamu atveju, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu buvo peržiūrėtas ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją atliktos nukentėjusiosios K. V. apklausos vaizdo įrašas (t. 3, b. l. 62). Nukentėjusioji K. V., 2018 m. liepos 23 d. apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė, kad E. S. jai parašė „Instagram“ socialiniame tinkle ir iš karto pareiškė norą susitikti. Ji ne kartą pastarajam minėjo, kad jai (duomenys neskelbtini) metų ir gal būtų geriau, kad jie tik draugautų, bet jis neatlyžo. Tai galėjo būti 2018 m. birželio mėn. pradžioje. Jie susirašinėjo 4 dienas. Ji matė E. S. nuotraukas, žinojo jo vardą. Pastarasis jai sakė, kad jam 20 metų. E. S. jai užduodavo keistus klausimus, ar kas yra lietęs jos krūtinę ir pan. Jie su E. S. susitiko prie „Panoramos“ ir taksi automobiliu nuvažiavo į nakvynės namus „N“. Prieš tai jie nebuvo kalbėję, ką veiks susitikę. Nuėjus į kambarį, E. S. jai užplikė kažkokios arbatos, nuo kurios ją pradėjo pykinti. Tuomet E. S. paprašė atsisėsti jam ant kelių, ji atsisėdo. Paskui pastarasis ją pabučiavo, paguldė ant lovos, ištraukė prieš ją savo lytinį organą ir paklausė, ar ji nori. Ji nieko neatsakė, tik atsisėdo. Tada jis priėjo arčiau ir įkišo jai į burną savo lytinį organą. Ji bandė atstumti E. S., bet tai buvo beprasmiška. Vėliau jo sperma išsiliejo jai į burną, E. S. pasakė jai spermą išspjauti į kriauklę. Tada E. S. apsirengė ir užsakė maisto. Pavalgius, E. S. plančetėje įjungė filmą ir vėl kišo prie jos rankas, „atėmė iš jos nekaltybę“ ant lovos ir duše, jai stipriai bėgo kraujas. E. S. pasakė jai nusiprausti. Paskui jai paskambino draugė ir kvietė pas save, todėl ji paprašė E. S. iškviesti taksi. Kai jis iškvietė taksi, ji apsirengė ir išėjo iš kambario. Ją nuvežė prie „Panoramos“ ir ji blogai besijausdama nuvažiavo namo. Kitą dieną ji viską papasakojo draugėms, kurios pasakė viską pasakyti mamai. Viena draugė patarė mamai papasakoti truputį kitaip, t. y. kad E. S. „Instagrame“ jai parašė apsimesdamas jos (K. V.) drauge. Nors E. S. jos nemušė ir nestumdė, tačiau, jos manymu, pastarasis prieš ją smurtavo, nes jai į burną įkišo savo lytinį organą. Būnant nakvynės namuose, jai buvo baisu, kad „atims jos nekaltybę“, bet apie tai su E. S. nekalbėjo. Nuo nemalonių veiksmų atsisakyti ji negalėjo, nemoka pasakyti „ne“, darė tai, ką jai sakė E. S.. Po įvykio daugiau su E. S. ji nesusirašinėjo, nes jis ją užblokavo „Instagrame“ ir ji negalėjo parašyti (t. 1, b. l. 33–38).

40.1. Nuteistasis E. S. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde prašo atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti nukentėjusiąją K. V.. Apeliantai nurodo, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo nepagrįstai atsisakyta apklausti nukentėjusiąją. Apeliantai atkreipia dėmesį, kad po nukentėjusiosios apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją baudžiamojoje byloje buvo pateikta naujų duomenų, taip pat buvo pareikšti nauji įtarimai E. S.. Anot apeliantų, nukentėjusiajai iki šiol nėra žinoma, kad baudžiamojoje byloje yra pateiktas visas jos ir nuteistojo susirašinėjimas, tai yra ir ta susirašinėjimo dalis, kurią nukentėjusioji buvo ištrynusi ir apie kurį ji nebuvo apklausta. Apeliantų vertinimu, nukentėjusioji ištrynė jai „nepatogias“ žinutes, nes nenorėjo, kad jos motina sužinotų, jog jos iš tiesų neišprievartavo, o pastaroji pati norėjo šių santykių ir jų siekė. Anot apeliantų, bylos nagrinėjimo metu turėjo būti ištirtos aplinkybės dėl ištrinto susirašinėjimo, tačiau tai nebuvo atlikta, todėl tai turi būti atlikta apeliacinės instancijos teisme.

40.2. Vertinant ir pasisakant dėl reikalingumo apklausti vieną ar kitą asmenį, būtina atsižvelgti, kad BPK 44 straipsnio 7 dalyje, Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtinta kaltinamojo teisė apklausti kaltinimo liudytojus arba turėti galimybę, kad šie liudytojai būtų apklausti, yra vienas teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtintos Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, taip pat BPK 44 straipsnio 5 dalyje, aspektų. Pagal EŽTT praktiką baudžiamojo proceso teisingumas vertinamas svarstant šį procesą kaip visumą, atsižvelgiant ne tik į gynybos teises, bet ir į visuomenės bei nukentėjusiųjų interesą, kad nusikalstamos veikos kaltininkai būtų tinkamai persekiojami, ir, esant būtinybei, į liudytojų teises (pvz., Didžiosios kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, peticijų Nr. 26766/05 ir 22228/06). Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtintas principas, pagal kurį, prieš nuteisiant kaltinamąjį, visi jį kaltinantys įrodymai paprastai turi būti jam dalyvaujant pateikti viešame teismo posėdyje, siekiant užtikrinti rungtynišką bylos svarstymą. Šio principo išimtys yra galimos, tačiau jos turi nepažeisti gynybos teisių, kurios paprastai reikalauja, kad kaltinamajam būtų suteikta pakankama ir tinkama galimybė ginčyti prieš jį liudijančio liudytojo parodymus ir pateikti liudytojui klausimų arba tuo metu, kai jis duoda parodymus, arba vėlesnėje proceso stadijoje (EŽTT 2010 m. liepos 20 d. sprendimas byloje Balčiūnas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 17095/02).

40.3. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad EŽTT praktikoje pripažįstami sunkumai, su kuriais susiduria nacionaliniai teismai, nagrinėdami bylas dėl lytinių nusikalstamų veikų, nes daugeliu atvejų vienintelis ar lemiamas kaltinantis įrodymas yra nukentėjusiojo parodymai, kurių atitiktį tikrovei ir patikimumą gynyba gali kvestionuoti apklausdama juos duodantį asmenį (pvz., EŽTT 2013 m. vasario 19 d. sprendimas byloje Gani prieš Ispaniją, peticijos Nr. 61800/08). Taip pat atsižvelgiama į baudžiamųjų procesų dėl lytinių nusikalstamų veikų ypatybes – auka tokį procesą dažnai supranta kaip sunkų išbandymą, ypač kai iš jos reikalaujama vėl susitikti su kaltinamuoju. Tokios aukos neretai ieško būdų išvengti skausmingos akistatos atsisakydamos duoti žodinius parodymus teisme (pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 5 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Scheper prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 39209/02). Šios ypatybės dar labiau išryškėja bylose, kuriose nukentėjusysis yra nepilnametis arba mažametis (pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 2 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje D. T. prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 25307/10). Sprendžiant klausimą, ar tokioje byloje buvo užtikrinta kaltinamojo teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, taip pat turi būti atsižvelgiama į nukentėjusiojo teisę į privataus gyvenimo gerbimą pagal Konvencijos 8 straipsnį (EŽTT 2015 m. gegužės 28 d. sprendimas byloje Y. prieš Slovėniją, peticijos Nr. 41107/10).

40.4. Pažymėtina, kad pagal BPK 186 straipsnio 2 dalį nepilnametis liudytojas ar nepilnametis nukentėjusysis paprastai apklausiami ne daugiau kaip vieną kartą; jų apklausos metu turi būti daromas vaizdo ir garso įrašas; nepilnametis liudytojas ir nepilnametis nukentėjusysis į teisiamąjį posėdį šaukiami tik išimtiniais atvejais. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad 2018 m. liepos 23 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėja Beatričė Bakanauskaitė atliko nukentėjusiosios K. V. apklausą, kurioje, be kitų proceso dalyvių, dalyvavo ir tuometinis įtariamasis E. S. ir jo gynėjas J. Zavadskis. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo peržiūrėtas nepilnametės nukentėjusiosios apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu darytas vaizdo ir garso įrašas, užtikrinant galimybę apklausoje nedalyvavusiems asmenims, taip pat ir nuteistajam bei gynėjams, matyti ir girdėti, kaip vyko apklausa. Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nuteistojo ir jo gynėjų prašymai apklausti mažametę nukentėjusiąją K. V. teismo posėdyje buvo apsvarstyti ir įstatymo nustatyta tvarka atmesti atsižvelgiant į ekspertų rekomendacijas jos nebeapklausti teisme (t. 4, b. l. 71). Pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje buvo ištirtas teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. 103MS-152/2018, apklaustos ekspertės D. Prižginė ir S. Stanaitienė, kurios atliko nukentėjusiosios teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę bei teisme patvirtino minėto ekspertizės akto išvadą (rekomendaciją) daugiau nukentėjusiosios neapklausti dėl emocinės jos būsenos. Ekspertė S. Stanaitienė parodė, kad ji nerekomenduoja papildomai apklausti nukentėjusiosios. Bandymai žudytis rodo nukentėjusiosios polinkį kaupti emocijas, o vėliau jas taip išreikšti. Tikėtina, kad po apklausos pablogėtų mergaitės savijauta (t. 3, b. l. 50–52).

40.5. Bylą pirmą kartą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nuteistojo ir jo gynėjo pateikti prašymai pakartotinai apklausti nukentėjusiąją K. V. teismo posėdyje taip pat buvo apsvarstyti ir atmesti. Apeliacinės instancijos teismas atsisakymą pakartotinai apklausti nukentėjusiąją motyvavo tuo, kad yra specialistų rekomendacijos neatlikti šio veiksmo, o kaltinimai duše nuteistajam neinkriminuoti, todėl nėra pagrindo šias aplinkybes aiškintis (t. 4, b. l. 182; t. 5, b. l. 92). Išnagrinėjus baudžiamąją bylą kasacine tvarka pagal nuteistojo E. S. gynėjo kasacinį skundą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 21 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. kovo 30 d. nuosprendis buvo panaikintas ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Išnagrinėjus bylą kasacine tvarka priimtoje nutartyje pažymėta, jog esant abejonių ar net naujų duomenų dėl galimai naujų aplinkybių, prašymas atlikti įrodymų tyrimą, pakartotinai apklausiant net ir nepilnametį asmenį (kurio specialistai papildomai apklausti nerekomenduoja), turėtų būti svarstomas ypač atidžiai, o atsisakymas tai atlikti turi būti išsamus ir tinkamai argumentuotas. Siekdamas rasti balansą tarp siekio apsaugoti nukentėjusįjį ir veiksmingo gynybos teisių įgyvendinimo, teismas turi būti aktyvus ir nešališkas. Kasacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad, atsižvelgiant į proceso trukmę, apeliacinės instancijos teismas, iš naujo neįvertinęs galimo žalingo poveikio nepilnametei dėl dalyvavimo procese (pakartotinėje apklausoje), negalėjo formaliai remtis 2018 metų specialistų rekomendacija. Šioje nutartyje konstatuota, kad apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas pakartotinai neapklausti nukentėjusiosios, priėmė formalų sprendimą, pakankamai neįsigilinęs nei į nurodomus nukentėjusiosios parodymų prieštaringumus, nei į naujas netirtas aplinkybes (galimą susirašinėjimą tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo, naujo liudytojo apklausą). Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, atliko dalinį įrodymų tyrimą, tačiau visiškai neargumentavo, kodėl atsisako papildomai apklausti nukentėjusiąją. Kasacinės instancijos teismas tai laikė esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, kuris sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai, objektyviai ir nešališkai išnagrinėti baudžiamąją bylą.

40.6. Iš naujo nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegija atliko įrodymų tyrimą ir apklausė ekspertinį nukentėjusiosios K. V. tyrimą atlikusias ekspertes D. Prižginę bei S. Stanaitienę dėl galimybės pakartotinai apklausti nukentėjusiąją, taip pat iš VšĮ (duomenys neskelbtini) poliklinika ir VšĮ (duomenys neskelbtini) išreikalavo medicininius dokumentus apie dabartinę nukentėjusiosios sveikatos būklę (t. 6, b. l. 153–154, 171, 177–180). Ekspertė D. Prižginė, apklausta apeliacinės instancijos teisme, paaiškino, kad yra susipažinusi su teismo siųstais medicininiais dokumentais. Ekspertė parodė, kad mergaitės nerekomenduoja apklausti teisme remiantis keliais aspektais. Visų pirma, nuo įvykio praėjo labai daug laiko. Be to, peržvelgus nukentėjusiosios medicininę dokumentaciją, matyti, kad yra galimi (duomenys neskelbtini) požymiai, savižalojantis elgesys. Medicininėje dokumentacijoje taip pat buvo nurodyta, kad su mergaite galimai buvo susisiekęs nuteistasis, kuriam pastaroji galimai dar puoselėja šiltus jausmus, t. y. nurodyta apie Stokholmo sindromo požymius (reiškinys, kuomet auka puoselėja šiltus jausmus galimam skriaudėjui). Todėl nukentėjusioji gali būti pasimetusi. Todėl ji, kaip psichologė, mergaitės apklausti nerekomenduoja dėl pastarosios psichologinės būsenos (t. 6, b. l. 191–192). Ekspertė S. Stanaitienė, apklausta apeliacinės instancijos teisme, paaiškino, kad yra susipažinusi su teismo siųstais medicininiais dokumentais. Ekspertė parodė, kad tvirtina ekspertizės akto išvadas ir tuo metu priimtą rekomendaciją teisme pakartotinai neapklausti nukentėjusiosios K. V.. Tokia išvada buvo padaryta remiantis ne tik nustatytu psichikos sutrikimu, bet ir tuo, kad psichologės išvadose buvo aprašyta, jog nenustatytos priežastys, dėl kurių nebūtų galima tikėti nukentėjusiosios parodymais. Ji rekomenduoja remtis mergaitės pirmaisiais parodymais, kadangi iš dabartinės medicininės dokumentacijos matyti, kad šiuo metu nukentėjusiosios emocinė būsena yra pablogėjusi (t. 7, b. l. 24–25).

40.7. Teisėjų kolegija, išklausiusi eksperčių paaiškinimus, 2022 m. birželio 20 d. teismo posėdžio metu buvo nutarusi atmesti nuteistojo E. S. ir jo gynėjų prašymą pakartotinai apklausti nukentėjusiąją teisme. Teisėjų kolegija šį sprendimą motyvavo ne tik ekspertizės akte Nr. 103MS-152/2018 pateikta rekomendacija daugiau nukentėjusiosios neapklausti dėl emocinės jos būsenos, tačiau ir apeliacinės instancijos teisme apklaustų eksperčių paaiškinimais, nukentėjusiosios motinos A. N. parodymais apie dabartinę K. V. būklę (mergaitė yra labai jautri, labai išgyvena dėl buvusių įvykių), papildomai surinktais medicininiais dokumentais apie dabartinį nukentėjusiosios psichologinės būsenos pablogėjimą (t. 7, b. l. 26). Tačiau bylą toliau nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nuteistojo E. S. gynėjas pateikė naujus duomenis (nukentėjusiosios nuteistajam rašytus laiškus, pastarosios susirašinėjimą su nuteistuoju ir jo motina po įvykio), kurie buvo pridėti prie baudžiamosios bylos medžiagos (t. 8, b. l. 129–130). Dėl šių naujų duomenų apeliacinės instancijos teisme buvo apklaustas ir nuteistasis E. S. (t. 8, b. l. 130–132), ir ekspertė D. Prižginė (t. 8, b. l. 146–149). Teisėjų kolegija, siekdama tinkamai ir išsamiai išnagrinėti baudžiamąją bylą bei siekdama apklausti nukentėjusiąją dėl byloje naujai surinktų duomenų, 2023 m. sausio 16 d. teismo posėdžio metu nutarė apklausti nukentėjusiąją K. V. (t. 8, b. l. 160).

40.8. Nukentėjusioji K. V., apklausta apeliacinės instancijos teisme, parodė, kad su E. S. susipažino prieš ketverius metus socialiniame tinkle „Instagram“. Pastarasis jai parašė pirmasis. Iš pradžių jų santykiai buvo draugiški, E. S. norėjo susipažinti su ja, klausė, ar ji turi vaikiną, jie šiek tiek kalbėjosi apie meilę. Ji E. S. iš karto pasakė, kad jai yra (duomenys neskelbtini) metų. Jos nuotraukos, kaip tuo metu atrodė, buvo įkeltos į „Instagram“. Jos amžius tose nuotraukose buvo (duomenys neskelbtini) metų. Tuo metu ji žinojo E. amžių, jam buvo (duomenys neskelbtini) metai. Pirmasis susitikti gyvai pasiūlė E.. Ji nebuvo prieš susitikimą, nes norėjo, kad ją kas nors mylėtų. Tuo metu ji buvo labai naivi. Ji galvojo, kad, susitikusi su E., jie pasivaikščios po miestą arba pabus „Panoramos“ prekybos centre, kur tuo metu vyko kačių paroda. Įvykio dieną ji su E. S. susitiko prie minėto prekybos centro, kur jų jau laukė taksi automobilis. Jie atsisėdo į taksi ir išvažiavo į Antakalnį, kur nakvynės namuose E., kaip šis sakė, buvo išnuomojęs kambarį, kad jie pažaistų pokerį, nes jam namie nelabai patogu prieš tėvus. Ji pagalvojo, kad jie ten pasidės daiktus ir po to eis pasivaikščioti. Užėjus į kambario vidų, jie prisėdo prie stalo, žiūrėjo filmą, E. užsakė maisto, padarė jai arbatos. Pavalgius E. pritraukė jos kėdę prie savęs ir pabučiavo į lūpas. Tada pastarasis atsisėdo ant lovos ir pasiūlė jai atsisėsti jam ant kelių. Tuomet jis vėl ją pabučiavo ir pradėjo ją liesti. Vėliau E. liepė jai atsistoti, atsisegė kelnes, ištraukė savo lytinį organą ir pasakė jai jį čiulpti. Ji kažkodėl nepasakė „ne“ ir padarė tai, ką jai liepė E.. Tuomet ji atsigulė ant lovos, E. jai numovė kelnaites ir paklausė, ar gali į ją „įeiti“. Ji nieko neatsakė. Tada, kai E. įkišo jai savo lytinį organą, ji pasakė „ne“, sakė, kad jis sustotų, bet pastarasis jos neklausė. Kai vyko lytinis aktas, ji jautė liūdesį, jog jos neklauso. Jai pradėjo bėgti kraujas, nes plyšo nekaltumo plėvelė. Ji išsigando, bet nieko E. nesakė, tiesiog tylėjo. E. taip pat truputį išsigando, bet pasakė, kad viskas gerai, kad tai yra normalu ir kad jis tai sutvarkys. Tada jie nuėjo į dušą, kur E. padėjo jai apsiplauti. Vėliau jie grįžo į lovą ir E. vėl pradėjo ją prievartauti, t. y. vėl buvo lytiniai santykiai ne jos noru. Įvykio dieną apie lytinius santykius ji negalvojo. Tuo metu ji buvo vaikas ir niekaip negalėjo tokių santykių norėti. Jai nepatiko tai, ką E. darė su ja. Po lytinių santykių ji užsidėjo savo kelnaites ir galvojo, ką reikės daryti namie su tuo krauju. Tuomet E. iškvietė taksi, kuris nuvežė ją iki „Panoramos“ prekybos centro. Kitą dieną ji apie įvykį, t. y. kad ją išprievartavo, papasakojo savo draugėms A. ir Y.. Jos pasiūlė apie tai pasakyti mamai, bet ji bijojo ir gėdijosi pasakyti mamai apie tai, kas su ja įvyko. Jos viena draugė su ja nuėjo iki mamos ir pasakė, kad ji (K. V.) nori kai ką pasakyti. Tuomet ji mamai papasakojo, kad ją išprievartavo. Mama supanikavo ir ji (K. V.), mama bei močiutė nuėjo į policiją parašyti pareiškimo. Po įvykio ji E. rašė, ar jie dabar pora, bet jis tada neatsakė. Tokią žinutę E. ji parašė po įvykio kitos dienos rytą, dar prieš pokalbį su draugėmis. Po įvykio ji norėjo su E. būti pora, nes jai tuo metu atrodė, kad, jeigu pastarasis su ja taip pasielgė, jie būtinai turi būti kartu. Tuo metu ji buvo labai naivi. Po to įvykio praėjus dvejiems metams, E. ją surado socialiniame tinkle, jie susirašinėjo ir susitikinėjo (t. 8, b. l. 176–181).

41. Nuteistasis E. S. ir jo gynėjas advokatas M. Paukštė apeliaciniame skunde, taip pat nuteistojo gynėjas R. Merkevičius baigiamosios kalbos apeliacinės instancijos teisme metu akcentavo, kad nukentėjusiosios K. V. parodymai yra prieštaringi, nenuoseklūs, galimai įtakoti jos mamos ir draugių, todėl turėjo būti vertinami kaip nepatikimi. Apeliantai skunde pažymi, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal nukentėjusiosios motinos pareiškimą, kuriame buvo nurodyti neteisingi duomenys, kadangi nukentėjusioji iš pradžių motinai melavo apie įvykio aplinkybes. Todėl iki nukentėjusiosios apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją, pareigūnai buvo suklaidinti pateiktos neteisingos informacijos. Anot apeliantų, svarbu tai, kad nukentėjusioji visą situaciją pasakojo paveikta draugių, kurios pasiūlė meluoti motinai ir močiutei.

41.1. Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Teismų praktikoje pasisakyta, kad išvada dėl asmenų (kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų) parodymų patikimumo daroma įvertinus parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-440/2010, 2K-309/2011, 2K-246-689/2019 ir kt.). Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju apklausų pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir apeliacinės instancijos teisme metu nurodytas esmines patirtos seksualinės prievartos aplinkybes nukentėjusioji K. V. papasakojo ir globos namuose „Užuovėja“ psichologinio įvertinimo dėl galimai patirto seksualinio smurto metu bei teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės atlikimo metu. Iš nepilnamečio, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvados matyti, kad globos namuose „Užuovėja“ 2018 m. birželio 17 d. – 2018 m. birželio 20 d. buvo atliktas mažametės K. V. psichologinis įvertinimas dėl galimai patirto seksualinio smurto bei teikta psichologinė pagalba. Išvadoje nurodyta, kad klausiama apie aplinkybes, dėl kurių atvyko į centrą, mergaitė sakė, kad „ją išžagino“. Tokią pačią informaciją mergaitė pateikė ir atlikdama nebaigtus sakinius, kur rašo, jog „padarytų bet ką, kad tik pamirštų tą laiką, kai ją išžagino“. Tikslinantis aplinkybes K. V. papasakojo, kad prie prekybos centro „Panorama“ susitiko su vyresniu vyru, su kuriuo nuvažiavo į nakvynės namus „N“. Mergaitė pasakojo, kad buvo labai išsigandusi, bijojo priešintis. Kambaryje minėtas vyras pavaišino ją arbata, vėliau pabučiavo ir išžagino. Išvadoje nurodyta, kad pasakojimo metu stebimos mergaitės intensyvios nerimo (susigūžia, ima drebėti), gėdos reakcijos, epizodiškai liūdesys (graudinasi, akyse pasirodo ašaros). Dėl itin stiprių emocinių reakcijų į galimai patirtą traumuojančią patirtį bei tikėtinai reikalingos teisminės apklausos, papildomos detalės klausinėjamos nebuvo. Išvadoje taip pat nurodyta, kad K. V. nupasakota situacija dėl atvykimo į centrą priežasčių bei emocinės reakcijos, kilusios pasakojimo metu, projekciniuose piešiniuose išryškėjusi seksualumo svarba bei neigiamas psichologinis krūvis, lydintis piešinius, pažeista savivertė, nustatyti stiprūs gėdos ir kaltės jausmai, susiję su išvaizda, kūnu, neleidžia atmesti prielaidos apie galimai patirtą seksualinę prievartą (t. 2, b. l. 49–50).

41.2. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-152/2018 tiriamojoje dalyje nurodyta, kad atliekant psichiatrinį ir psichologinį tyrimą individualaus pokalbio metu K. V. pakartojo savo ankstesnių parodymų esmę: nukentėjusioji pasakojo, kad su E., kuriam yra (duomenys neskelbtini) metų, susipažino socialiniame tinkle „Instagram“. Jis pirmas jai parašė, siuntė širdelės, bučinukus, sakė, kad ji yra graži. Dėl to jis jai patiko. Po 3 dienų bendravimo E. pasiūlė susitikti. Tuomet ji paklausė draugų, ar eiti į susitikimą. Pastarieji bandė ją atkalbėti, nes tai gali būti pavojinga ir ją gali išprievartauti. Bet ji vis tiek susitiko su E., nes jis jai rašinėjo žinutes, ji negalėjo jo ignoruoti, jai sunku pasakyti „ne“. Ji galvojo, kad, jei E. prie jos bandys lįsti, ji susitvarkys, t. y. pasakys, kad to nenori. Bet, kai E. iš tiesų taip darė, ji jam nieko nepasakė, nes jai buvo gėda. Jie su E. susitiko prie prekybos centro „Panorama“, pastarasis iškvietė taksi. Ji pradėjo jaustis nelabai gerai tada, kai atvyko kartu su E. į nakvynės namus. Jau tada ji pagalvojo, kad gali taip atsitikti, kaip sakė draugai. Ji truputį bijojo, kad draugai buvo teisūs, bet galvojo, jog vis tiek susitvarkys, jei prie jos lįs, pasakys jam „ne“. Kambaryje E. pasakė sėstis jam ant kelių. Ji norėjo su juo tik pasibučiuoti ir daugiau nieko nedaryti. Tuomet E. pradėjo liesti jos koją ir su ranka slinkti prie jos lytinių organų. Ji pasimetė, jai tai nepatiko. Tada E. ją pabučiavo. Jai nepatiko bučinys, ji tokio bučinio nenorėjo, bet vis tiek į jį atsakė, nes bijojo pasakyti „ne“, kadangi keistai atrodytų, nes iki tol visą laiką tylėjo. Po to E. jai pasakė atsigulti ant lovos ir išsitraukė iš kelnių lytinį organą. Kai ji atsisėdo, E. įkišo jai į burną savo lytinį organą. Jai tai nepatiko, buvo šlykštu, bet ji nieko nesakė, nes jai buvo labai gėda. Kai sperma jai pateko į burną, jai buvo labai šlykštu. Tuomet E. pasakė jai išspjauti spermą į kriauklę. Vėliau jis užsakė maisto, įjungė filmą. Tuo metu jie buvo ant lovos, E. vėl išsitraukė savo lytinį organą, jis kišo savo ranką į jos lytinius organus, o paskui, jai gulint, savo lytinį organą kišo į jos lytinius organus. Jai skaudėjo, pradėjo bėgti kraujas, E. jai pasakė eiti ir apsiprausti duše. Tuomet jis atėjo į dušą ir vėl įkišo jai savo lytinį organą. Jai norėjosi verkti, bet ji susilaikė. Kai E. pirmą kartą jai įkišo savo lytinį organą, ji bandė jį truputį atitraukti nuo savęs, bet jis neatstojo. Po to jai paskambino draugė ir ji pasakė E., kad jai reikia jau važiuoti. Pastarasis iškvietė jai taksi. Kitą dieną ji apie šį įvykį papasakojo draugėms. Pastarosios liepė viską pasakyti mamai. Viena iš draugių patarė mamai papasakoti truputį kitaip, kad jos labiau gailėtų, o ne kaltintų. Mama ir močiutė iš pradžių buvo šoko būsenos, šaukė, negalėjo patikėti. Ji jautėsi kalta, kad sutiko su E. važiuoti į nakvynės namus. Jos manymu, tai, kas jai nutiko, buvo išprievartavimas, nes ji to nenorėjo. Tai, kad ji nenorėjo lytiškai santykiauti, E. galėjo suprasti, nes ji jį truputį nuo savęs atitraukinėjo, taip pat, kai E. kišo lytinį organą prie jos burnos, ji truputį jį stūmė nuo savęs (t. 1, b. l. 74–75).

41.3. Apibendrinus psichologinio tyrimo metu gautus duomenis, ekspertizės akte nurodyta, kad K. V. nenustatyti tokie kalbos, pažintinių gebėjimų (dėmesio, atminties), mąstymo ir kiti individualūs psichologiniai ypatumai, dėl kurių ji negalėtų teisingai suvokti konkrečių faktinių aplinkybių ir duoti apie tai parodymų. Ekspertizės metu nukentėjusioji pakartojo ankstesnių savo parodymų esmę, tačiau kalbėjimas apie bylos įvykius jai yra emociškai sunkus - paauglė pastebimai nerimauja ir jaudinasi. Atlikus ekspertinį K. V. vertinimą, nenustatytos priežastys, dėl kurių nebūtų galima tikėti jos parodymais. Remiantis įtariamojo E. S. apklausos protokolu (2018 m. birželio 20 d.), lytiniai santykiai su nukentėjusiąja vyko jos iniciatyva, tačiau toks elgesys neatitinka jai būdingų individualių psichologinių ypatumų (paauglė nepasižymi iniciatyviu ir ryžtingu elgesiu, ypatingai tose situacijose, kurios jai yra nepatirtos - jos žodžiais, tai buvo jos pirmieji lytiniai santykiai). Ekspertizės akte taip pat nurodyta, kad visame bylos įvykių kontekste išryškėjo K. V. sunkumai, priimant savarankiškus sprendimus - ji elgėsi patikliai, buvo priklausoma nuo aplinkinių, aktyviai ir ryžtingai negynė savo interesų: apie susitikimo su įtariamuoju galimybę nukentėjusioji pasitarė su draugais, tačiau, jiems įspėjus apie galimą grėsmę, ji vis tiek nepajėgė atsispirti įtariamojo dėmesiui ir naiviai tikėjosi, jog nieko blogo nenutiks, o pavojaus atveju ji sugebės jam pasipriešinti. Susitikusi su įtariamuoju, paauglė pavėluotai įvertino savo elgesio pasekmes, emociškai susijaudino, pasimetė ir aktyviai nebegalėjo jam pasipriešinti. Apie tai kas nutiko, mamai nukentėjusioji papasakoji tik paskatinta draugės, jos žodžiais, draugė ją taip pat įkalbino pateikti mamai kitokią įvykių versiją ir tokiu būdu sulaukti iš jos gailesčio. Ekspertizės akte pažymėta, kad nukentėjusiosios elgesį bylos įvykių metu (aktyviai nesipriešino įtariamajam) labiausiai nulėmė ribotas jos supratimas apie su ja galimai atliktų veiksmų reikšmę (žalą, pavojingumą) bei jai būdingi individualūs psichologiniai ypatumai (nepasitikinti savimi, emociškai nebrandi, naivi, patikli, jautri kitų dėmesiui ir lengvai pasiduodanti jų poveikiui, subjektyviai sudėtingose situacijose aktyviai negina savo interesų, lengvai pasimeta ir išsigąsta, o sprendimus priima vangiai ir neryžtingai). Ekspertizės akte konstatuota, kad nagrinėjamų įvykių metu K. V. galėjo suprasti su ja galimai atliktų veiksmų pobūdį, tačiau jos žinios apie jų reikšmę (žalą, pavojingumą) buvo ribotos, paviršutiniškos. K. V. negalėjo aktyviai priešintis įtariamajam dėl nepakankamo supratimo apie su ja galimai atliktų veiksmų reikšmę bei jai būdingų individualių psichologinių ypatumų. Pažintiniai K. V. gebėjimai atitinka jos amžių. Atminties ir mąstymo sutrikimų jai nenustatyta. Kiti K. V. būdingi individualūs psichologiniai ypatumai: žema savivertė, emocinis nebrandumas, padidintas polinkis į įtaigumą, padidintas jautrumas kitų elgesiui su ja, stipriai išreikšti meilės ir dėmesio poreikiai. Padidintas polinkis fantazuoti K. V. nebūdingas. Nenustatytos priežastys, dėl kurių nebūtų galima tikėti K. V. parodymais. K. V. gali teisingai atgaminti esmines įvykių aplinkybes, praėjus ir ilgesniam laikui nuo įvykių. K. V. vartoja jos amžių atitinkantį žodyną (t. 1, b. l. 69–76).

41.4. Ekspertizės akte nustatytas aplinkybes patvirtino ekspertė D. Prižginė, kuri apklausta pirmosios instancijos teisme parodė, kad pabendravusi su nukentėjusiąja, ji nustatė, jog nukentėjusiajai nebūdinga fantazuoti ir sukurti istorijas, pastarosios parodymai buvo nuoseklūs, nenutolę nuo realybės, atitinkantys jos protinį išsivystymą, emocinė būsena buvo adekvati pasakojamiems faktams. Tai, kad po įvykio K. V. siuntė žinutes E. S. ir bendravo su juo, nors visiems pasakojo, kad daugiau su juo po įvykio nebendravo, galima susieti su emociniu nestabilumu, meilės trūkumu. Nukentėjusioji labai ribotai suprato su ja siejamus įvykius, kad tai jos pirmieji lytiniai santykiai. Nukentėjusiosios santykių vertinimas yra naivus, nebrandus, pastaroji galimai jaučiasi kalta dėl įvykio. Dėl to nukentėjusioji rašė žinutę „ar jie dabar pora“, kadangi norėjo būti gera, kad E. S. nepagalvotų apie ją blogai. Nukentėjusioji emociškai priklausoma nuo kitų vertinimo, elgesio. Jai nustatytas didesnis pasidavimas įtaigai. Nukentėjusioji galvojo, kad įsimylėjo. Mergaitė naiviai tikėjosi, kad jeigu kažkas ir bus negero, tai sugebės pasakyti „ne“. Nukentėjusioji žino, kas yra išžaginimas, išprievartavimas, kad tai vyksta verčiant. Tačiau nukentėjusioji negali paaiškinti seksualinės prievartos reikšmės, pasekmių, kiek tai turi įtakos jai kaip paauglei. Stresinėje situacijoje nukentėjusioji linkusi elgtis pasyviai, nuolankiai, sustingsta, daro, ko reikia kitam žmogui. Kadangi neturi tėčio, mergaitė lengviau pasiduoda vyriškam dėmesiui. Nukentėjusioji sugalvojo, kad gali išeiti iš kambario tik tada, kai paskambino draugė ir ji sugalvojo motyvą. Mergaitė negalėjo elgtis kitaip ir aktyviau priešintis pagal jai būdingas savybes. Mergaitė nurodė, jog nesiuntė nuotraukų, emocinių ženklų, nes jaučiasi kalta, kad ėjo į santykį, kad per vėlai įvertino pasekmes, taip ji nevalingai bando pasiteisinti, kad mažiau aktyviau dalyvavo pokalbyje. Mergaitė bando ginti save, bet tai nėra polinkis meluoti (t. 3, b. l. 47–50, 62–63).

41.5. Iš nukentėjusiosios K. V. motinos A. N. ir draugių A. G. ir Y. L. parodymų matyti, kad iš esmės tokias pat seksualinės prievartos aplinkybes nukentėjusioji nurodė ir joms. Liudytoja A. N., apklausta pirmosios instancijos teisme parodė, kad žino apie dukros K. susirašinėjimą socialiniame tinkle „Instagram“ su E. S., kad jie susitarė susitikti prie „Panoramos“, o vėliau taksi nuvažiavo į nakvynės namus. Nakvynės namuose jie išsinuomojo kambarį, atsigėrė arbatos, užsisakė pavalgyti. E. S. jos dukrą pasisodino ant kelių, o vėliau savo lytinį organą įvedė K. į burną. Dukra paskui nuėjo į dušą, o, atėjus E. S., duše įvyko seksualinis aktas natūraliu būdu. Negali pasakyti, ar dukra lytiškai santykiavo du kartus, bet vienas lytinis aktas tikrai buvo. Namuose ji rado dukros kruvinas kelnaites. Apie įvykį ji sužinojo tik kitą dieną, kai pas dukrą atėjo draugė A. G., kuri jai pasakė, kad K. turi, ką papasakoti. Tuomet dukra pasakė, kad ją išprievartavo. Po įvykio dukros ir E. S. susirašinėjimo ji nematė, dukra tik sakė, kad pastarasis ją ignoravo ir užblokavo „Instagrame“. Dukra norėjo meilės ir vaikiškai galvojo, kad po tokio įvykio jie gali būti pora. Tiki, kad tai buvo prievartiniai santykiai. Dukra supranta, kas yra lytiniai santykiai, išžaginimas, internetiniuose tinklalapiuose, kur rodoma apie vyro ir moters santykius, pastaroji nesilankydavo. Dėl paties lytinio akto dukra pasakė, kad negalėjo tam paprieštarauti, priežasčių neįvardino. Jos dukros natūrali savybė yra neprieštarauti. Ji dukros klausė, kodėl ši neišėjo, kai pajuto grėsmę, tačiau pastaroji neatsakė. Dukra įvykio metu buvo susikausčiusi, iki galo nesuprato, kas gali įvykti (t. 3, b. l. 19–21, 26–30).

41.6. Pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje buvo perskaityti liudytojos A. N. parodymai, 2018 m. birželio 17 d. duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui (BPK 276 straipsnio 4 dalis), kuomet pastaroji parodė, kad jos dukra K. V. jai papasakojo, kad įvykio dieną per „Instagram“ programą buvo susitarusi susitikti su drauge iš mokyklos T. prie prekybos centro „Panorama“. Tačiau į susitikimo vietą vietoj draugės T. atėjo vaikinas vardu E., kurio dukra nepažinojo ir matė pirmą kartą. Minėtas vaikinas, iškvietęs taksį, jos dukrą nuvežė į viešbutį, kur ją išprievartavo oraliniu ir natūraliu būdu (t. 1, b. l. 80). Liudytoja A. N. pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje parodė, kad pareiškime policijoje nurodė tokias aplinkybes, kokias jai pasakė dukra. Per apklausas ji pati pasakojo skirtingas aplinkybes, nes dukra vėliau prisipažino, kad draugė ją pamokė, kaip jai (A. N.) sakyti, galbūt dukra bijojo jos reakcijos, t. y. jog ji ją bars. Visą tiesą iš dukros sužinojo, kai buvo apklausta pas pareigūnus. Dukra pati nemeluoja, ji nėra susidūrusi su melu iš dukros pusės, pastaroji pamelavo tik tai, kad eina susitikti su drauge, o ne vaikinu. Kaip vėliau paaiškėjo, E. S., susirašinėdamas su K., nebuvo prisidengęs kitu vardu (t. 3, b. l. 26–30). Nukentėjusioji K. V. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu parodė, kad viena draugė patarė mamai papasakoti truputį kitaip, t. y. kad E. S. „Instagrame“ jai parašė apsimesdamas jos (K. V.) drauge. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-152/2018 tiriamojoje dalyje nurodyta, kad individualaus pokalbio metu K. V. pasakojo, jog kitą dieną ji apie šį įvykį papasakojo draugėms. Pastarosios liepė viską pasakyti mamai. Viena iš draugių patarė mamai papasakoti truputį kitaip, kad jos labiau gailėtų, o ne kaltintų.

41.7. Iš naujo nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegija atliko įrodymų tyrimą ir apklausė nukentėjusiosios K. V. drauges A. G. ir Y. L., kurioms po įvykio nukentėjusioji papasakojo apie patirtą seksualinę prievartą. Liudytoja A. G., apklausta apeliacinės instancijos teisme, parodė, kad 2018 m. birželio mėnesį ji svečiavosi namuose pas K. V.. Einant į parduotuvę pastaroji pasakė, kad praėjusią dieną ją išžagino vyras. Kaip jai papasakojo K. V., ji su šiuo vyru susirašinėjo internete, vėliau jie buvo susitikę ir nuvykę į pastatą, panašų į viešbutį. K. smulkmenų nepasakojo, tik pasakė, kad tai (lytinis aktas) įvyko per prievartą („paėmė jėga“), kad šis vyras laikė jai užspaudęs burną, jog ji nešauktų. K. sakė, kad jai buvo skaudu, ji labai bijojo, šaukė, bet tas vyras nereagavo. Kai K. tai pasakojo, jai (K.) buvo baisu, pastaroji drebėjo. Apie šį įvykį K. papasakojo ir kitai tą dieną prie jų prisijungusiai draugei. K. labai bijojo, bet apie šį įvykį norėjo papasakoti mamai. Tačiau minėta draugė sakė K. apie tai nepasakoti mamai arba papasakoti truputį kitaip. Bet K. vis tiek nusprendė viską papasakoti mamai. Ji padėjo K. tai padaryti, buvo kartu su ja, kai ši papasakojo apie įvykį savo mamai (t. 6, b. l. 144–147). Liudytoja Y. L., apklausta apeliacinės instancijos teisme, parodė, kad 2017–2018 m. mokėsi vienoje mokykloje ir buvo draugės su K. V.. Tuo metu jai buvo (duomenys neskelbtini) metų. Vieną kartą K. jai papasakojo, kad pastarajai „Instagrame“ parašė kažkoks suaugęs vyras. K. jai pasakojo, kad jie kurį laiką bendravo, o vėliau tas vyriškis pasiūlė jai (K. V.) susitikti, o susitikę jie mylėjosi („turėjo seksą“). K. jai nenurodė daugiau įvykio detalių. Tuo metu, kai K. jai tai papasakojo, ją (Y. L.) ištiko šokas, ji bijojo dėl draugės, kad po to įvykio pastaroji jausis labai blogai. Ji negalėjo suprasti, kad K. tai galėtų padaryti laisva valia. Tuo metu, kai pasakojo, kaip viskas įvyko, K. buvo labai rami. Ji ir K. viena draugė įkalbėjo pastarąją apie tai papasakoti savo tėvams. Ji K. nesiūlė apie šį įvykį nesakyti mamai. K. jos akivaizdoje savo mamai ir močiutei papasakojo apie įvykį, t. y. kad ją išprievartavo (t. 6, b. l. 189–191). Nors liudytojos A. G. ir Y. L. skirtingai prisiminė bei nurodė tam tikras kitą dieną po aptariamo įvykio su nukentėjusiąja K. V. vykusio pokalbio detales (A. G. parodė, jog lytinis aktas įvyko panaudojus jėgą, E. S. užspaudus nukentėjusiajai burną, o Y. L. tik parodė tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios buvus lytinį aktą) ir pastarosios būseną pokalbio metu (A. G. parodė, kad nukentėjusiajai buvo baisu, ji drebėjo, o Y. L. parodė, kad nukentėjusioji buvo labai rami), tačiau teisėjų kolegija šiuos nesutapimus vertina, atsižvelgusi į tai, kad šios liudytojos subjektyviai vertino nukentėjusiosios emocinę būklę ir teisme buvo apklaustos praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui (beveik keturiems metams) nuo nusikaltimo įvykio, todėl galėjo gerai neatsiminti visų to susitikimo su K. V. detalių. Teisėjų kolegija pažymi, kad abi šios liudytojos vienodai parodė, jog nukentėjusioji K. V. joms papasakojo apie dieną prieš pokalbį turėtus prievartinius lytinius santykius su nuteistuoju E. S..

42. Teisėjų kolegijos nuomone, aptarti įrodymai patvirtina, kad nukentėjusiosios K. V. parodymai apie patirtą E. S. seksualinę prievartą, jo atliktus veiksmus bei su tuo susijusius nukentėjusiosios išgyvenimus, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui apklausos metu, apklausos apeliacinės instancijos teisme metu, globos namų „Užuovėja“ psichologei psichologinio įvertinimo dėl galimai patirto seksualinio smurto metu bei ekspertėms teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės atlikimo metu iš esmės nesikeitė ir buvo nuoseklūs. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad nukentėjusiosios K. V. parodymuose yra tam tikrų nesutapimų, ikiteisminio tyrimo metu ir apklausos apeliacinės instancijos teisme metu skirtingai nurodžius, kokiu būdu ji E. S. išreiškė nenorą lytiškai santykiauti. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji parodė, kad prieš lytinį aktą ji bandė atstumti E. S., tačiau jai to padaryti nepavyko. Tuo tarpu apklausiama apeliacinės instancijos teisme K. V. parodė, kad, kai E. S. įkišo jai savo lytinį organą, ji pasakė „ne“, sakė, kad jis sustotų, bet pastarasis jos neklausė. Teisėjų kolegija šiuos netikslumus vertina, kaip įtakotus nuo įvykio praėjusio nemažo laiko tarpo, nukentėjusiosios psichologinės būsenos. Atkreiptinas dėmesys, kad tokio pobūdžio bylose nepilnamečio nukentėjusiojo parodymų patikimumas nevertinamas taip griežtai ir kategoriškai kaip teismo yra vertinami pilnamečių nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai. Neesminiai netikslumai, nesutapimai nepilnamečio asmens parodymuose paaiškinami parodymų subjekto specifiškumu dėl jo amžiaus, socialinės brandos, fizinio ir psichinio išsivystymo, patirto šoko, tačiau tai negali būti pagrindas šiais parodymais netikėti ir vertinti juos kaip nepatikimus įrodymus byloje. Teisėjų kolegijos nuomone, nelogiška iš nukentėjusio nepilnamečio vaiko, kuris veikos padarymo metu negalėjo aktyviai priešintis nuteistajam dėl nepakankamo supratimo apie su ja galimai atliktų veiksmų reikšmę bei jai būdingų individualių psichologinių ypatumų, reikalauti labai tiksliai prisiminti visas įvykio aplinkybes, nes to negalėtų padaryti netgi suaugęs žmogus, ypač kalbėdamas apie traumuojančias patirtis. Teisėjų kolegijos nuomone, nukentėjusiosios K. V. parodymai yra pakankamai detalūs ir nuoseklūs, esminėmis aplinkybėmis vienodi, o paminėti nesutapimai yra neesminiai ir nulemti minėtų objektyvių priežasčių. Nukentėjusioji nuosekliai parodė, kad ji išreiškė E. S. nesutikimą lytiniams santykiams. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių K. V. galėtų būti šališka, suinteresuota nepagrįstai apkaltinti nuteistąjį E. S. tariamų nusikalstamų veikų padarymu, duoti apie jį melagingus paaiškinimus.

42.1. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliaciniame skunde akcentuojamos aplinkybės, kad nukentėjusioji iš pradžių motinai melavo apie įvykio aplinkybes, taip pat nesudaro pagrindo K. V. parodymų laikyti nepatikimais. Pažymėtina, kad nukentėjusioji K. V. savo motinai pamelavo tik neesmines įvykio aplinkybes, t. y. tik tai, kad ėjo susitikti su drauge T., o ne vaikinu. Priešingai, nei nurodyta apeliaciniame skunde, šie neteisingi duomenys nebuvo nurodyti nukentėjusiosios motinos pareiškime policijai. Iš 2018 m. birželio 17 d. protokolo – pareiškimo matyti, kad A. N. nurodė, kad jai dukra K. V. pasakė, jog 2018 m. birželio 16 d., apie 15 val., Vilniuje, prie prekybos centro „Panorma“ ji susitiko su vaikinu, kuris prisistatė E.. Šis vaikinas automobiliu nuvežė dukrą į viešbutį, davė išgerti neaiškios kilmės arbatos ir išžagino oraliniu bei natūraliu būdu (t. 1, b. l. 8). Be to, minėtų aplinkybių mažametė nukentėjusioji K. V. nenurodė 2018 m. birželio 17 d. įvykio aplinkybių patikslinimo metu, kai kartu su tyrėju, motina ir senele išvažiavo į įvykio vietą (t. 1, b. l. 9–11). Nurodytas aplinkybes liudytoja A. N. nurodė tik savo apklausos pas ikiteisminio tyrimo pareigūną metu (t. 1, b. l. 80). Kaip minėta, nukentėjusioji K. V. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu pripažino, kad viena draugė patarė mamai papasakoti truputį kitaip, t. y. kad E. S. „Instagrame“ jai parašė, apsimesdamas jos (K. V.) drauge. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-152/2018 tiriamojoje dalyje nurodyta, kad individualaus pokalbio metu K. V. pasakojo, jog viena iš draugių patarė mamai papasakoti truputį kitaip, kad jos labiau gailėtų, o ne kaltintų. Taigi, nukentėjusioji ekspertinio tyrimo metu nurodė priežastis, kodėl ji motinai iš pradžių nurodė ne visai tikslias įvykio aplinkybes, t. y. tokiu būdu ji norėjo, kad motina jos labiau pagailėtų. Teisėjų kolegija nemato pagrindo netikėti šiais nukentėjusiosios, kuriai buvo gėda pripažinti vykus į susitikimą su vyresnio amžiaus vaikinu, paaiškinimais.

42.2. Kaip minėta, ekspertės – vaikų psichologė ir vaikų psichiatrė ekspertizės akte Nr. 103MS-152/2018 konstatavo, kad padidintas polinkis fantazuoti K. V. nebūdingas, nenustatytos priežastys, dėl kurių nebūtų galima tikėti K. V. parodymais; negauta duomenų apie kitų asmenų poveikį K. V. parodymams (t. 1, b. l. 69–76). Ekspertė D. Prižginė, apklausta pirmosios instancijos teisme, parodė, kad pabendravusi su nukentėjusiąja ji nustatė, jog nukentėjusiajai nebūdinga fantazuoti ir sukurti istorijas, pastarosios parodymai buvo nuoseklūs, nenutolę nuo realybės, atitinkantys jos protinį išsivystymą, emocinė būsena buvo adekvati pasakojamiems faktams. Teisėjų kolegijos nuomone, aptarti įrodymai paneigia apeliacinio skundo argumentus, kad nukentėjusioji K. V. apkalbėjo E. S. dėl kitų asmenų (motinos, močiutės, draugių) jai padarytos įtakos. Kaip minėta, nukentėjusioji K. V., patarta draugių, savo motinai pamelavo tik neesmines įvykio aplinkybes, t. y. tik tai, kad ėjo susitikti su drauge T., o ne vaikinu, tokiu būdu siekdama gauti daugiau gailesčio, o ne smerkimo. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad nukentėjusiosios parodymus galėjo įtakoti jos motina, senelė ar draugės. Byloje negauta jokių duomenų, kad pastarosios būtų turėjusios tikslą dėl kokių nors priežasčių apkalbėti nuteistąjį.

42.3. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo abejoti nukentėjusiosios K. V. parodymais ir pagrįstai juos pripažino įrodymais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimus. Pažymėtina, kad nukentėjusiosios K. V. parodymai apie patirtą seksualinę prievartą pagal jos amžių, raidą buvo detalūs, logiški, realistiški, dėl esminių aplinkybių – nuoseklūs. Akivaizdu, kad mažametės mergaitės parodymų turinys, tiek apibūdinant nuteistojo veiksmus jos atžvilgiu, tiek ir įvardinant konkrečias kūno vietas, atitinka būdingus amžiaus ir individualius psichologinius ypatumus bei turimas žinias. Teisėjų kolegija mano, kad aptarti įrodymai patvirtina K. V. duotų parodymų patikimumą ir šios nukentėjusiosios tiesioginiais parodymais leidžia grįsti nuteistojo E. S. kaltę. Byloje ištirti įrodymai leidžia neabejotinai teigti, kad nukentėjusioji davė parodymus apie savo pačios išgyventas aplinkybes, šios aplinkybės yra patvirtintos ir kitais objektyviais įrodymais (ekspertizės aktu, įvertinimo išvada) bei liudytojų parodymais, kurie neabejotinai leidžia daryti išvadą, jog E. S., pasinaudodamas nukentėjusiosios bejėgiška būkle dėl mažametystės, seksualiai ją prievartavo ir išžagino.

43. Tai, kad E. S. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, patvirtina ir pastarojo bei nukentėjusiosios susirašinėjimo, vykusio iki aptariamo įvykio socialiniame tinkle „Instagram“, turinys, kuris buvo aptartas teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-152/2018 ir tinkamai išanalizuotas skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Iš šio susirašinėjimo matyti, kad nuteistasis pirmasis užkalbino nukentėjusiąją, ne kartą kvietė ją susitikti, rodė jai dėmesį (rašė, kad ji graži, kad ji jam patinka, kad jis nori turėti ją šalia), taip pat pastarasis iniciavo pokalbio temas, susijusias su lytiškumu / seksualumu (rašė, kad ji patraukli, „seksi“, klausė, ar yra ją kas lietęs, ar jį drįstų pasibučiuoti su drauge, o jis tai galėtų stebėti, taip pat, ar ji yra apsiskutusi, ar jai patinka, kad jis „savo vietelę“ yra apsiskutęs, ar jai būtų smalsu „pamėginti“, rašė, jog norėtų su ja pasibučiuoti, jog „nori jos“, teiravosi apie jos aprangą bei prašė nusifotografuoti su pačiu trumpiausiu sijonu, ilgomis kojinėmis ir aukštakulniais, taip pat prašė ateiti taip apsirengusiai su juo į susitikimą) bei judviejų bendravimą stengėsi išlaikyti paslaptyje (klausė, ar juodu galėtų susitikti nuošaliau nuo kitų, teiravosi, ar kas nors turi galimybę matyti jų susirašinėjimą bei prašė apie jį nepasakoti kitiems, klausė, ar jos tėvai netikrina jos telefono, susirašinėjimų, nerimavo, kad jos draugė, pas kurią ji buvo palikusi telefoną, perskaitė jų susirašinėjimą). Nors susirašinėjimo su nuteistuoju E. S. pradžioje nukentėjusioji elgėsi atsargiai (pasiteiravo, kiek jam metų, pasiūlė būti tik draugais, prisipažino, jog truputį jo bijo, nes yra nepilnametė (vaikas), į pasiūlymą susitikti nuošaliau reagavo neigiamai, pabrėžė, jog jis gali ją išžaginti), tačiau bendravimo eigoje ji pasidavė E. S. dėmesiui ir naiviai įtikėjo, jog juodu yra įsimylėję (nukentėjusioji siuntė jam širdeles, rašė, jog yra jį įsimylėjusi, jog pasiilgo, dėl jo eina iš proto) (t. 1, b. l. 74; t. 2, b. l. 1–46; t. 3, b. l. 88–222; t. 4, b. l. 1–42).

43.1. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino aptariamo susirašinėjimo turinį ir padarė pagrįstą išvadą, jog iniciatyvą bendravimui ir susitikimui rodė nuteistasis E. S., o ne nukentėjusioji K. V.. Nuteistasis E. S. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog nuteistojo ir nukentėjusiosios susirašinėjimo turinys patvirtina, kad nuteistasis iš susirašinėjo turėjo galimybę įsitikinti, jog mergina pakankamai lytiškai subrendusi bei sutinka su juo susitikti ir nėra prieš lytinius santykius. Nors nukentėjusioji pagal amžių buvo nepilnametė, tačiau iš susirašinėjimo turinio ir apeliaciniame skunde aptartų konkrečių susirašinėjimo frazių akivaizdu, kad mergina suvokė, kas vyksta, pati rašė intymiomis temomis, siuntė jausmus reiškiančius paveiksliukus, leido suprasti, kad tai gali įvykti arba ne, priklausomai nuo situacijos, net pati savotiškai paskatino įvykių eigą. Be to, pati nukentėjusioji po susitikimo nuteistajam parašė, ar jie vis dar pora. Apeliantams tokia situacija kelia abejonių, ar nukentėjusioji, patyrusi seksualinę prievartą, galėtų norėti tapti pora su savo tariamu skriaudiku. Apeliantų nuomone, susirašinėjimo turinys patvirtina, kad jo metu akivaizdžiai buvo matoma nukentėjusiosios iniciatyva kalbėtis intymiomis temomis, kas nuteistajam leido suprasti, jog mergina nori kontakto su juo. Šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

43.2. Ekspertizės akto Nr. 103MS-152/2018 tiriamojoje dalyje nurodyta, kad byloje pateikto susirašinėjimo tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo turinys bei jo dinamika ne tik atskleidžia iniciatyvius E. S. veiksmus, skatinančius tiriamąją įsitraukti į sąveiką su juo, bet ir atitinka paauglei būdingus individualius psichologinius ypatumus (nepasitikinti savimi, emociškai nebrandi, lengvai pasiduodanti poveikiui, naiviai ir patikliai vertinanti kitų dėmesį, nelinkusi aktyviai ginti savo pozicijos). Ekspertė D. Prižginė, apklausta pirmosios instancijos teisme, parodė, kad ji buvo pateikusi trumpą analizę apie nukentėjusiosios ir kaltinamojo bendravimą. Iniciatyvą rodė kaltinamasis, sakė, kad mergaitė jam patinka, kad nori pastarąją turėti šalia, taip pat prašė tai išlaikyti paslaptyje. E. S. taip pat iniciavo pokalbius apie lytiškumą. Tai subtilus elgesys ir nukentėjusioji jam pasidavė. K. V. susirašinėjo atsargiai, tai rodo, jog pastaroji vertino, kad ne viskas gali būti gerai, teiravosi, kiek E. S. metų, siūlė būti tik draugais ir pan. Tačiau eigoje mergaitė lengvai pasidavė dėmesiui, vaikiškai į tai reagavo, siuntė širdeles, rašė, kad pasiilgo. Nukentėjusiosios santykių vertinimas yra naivus, nebrandus, pastaroji galimai jaučiasi kalta dėl įvykio. Dėl to nukentėjusioji rašė žinutę „ar jie dabar pora“, kadangi norėjo būti gera, kad E. S. nepagalvotų apie ją blogai. Nukentėjusioji emociškai priklausoma nuo kitų vertinimo, elgesio. Jai nustatytas didesnis pasidavimas įtaigai. Nukentėjusioji galvojo, kad įsimylėjo (t. 3, b. l. 47–50, 62–63). Taigi, ekspertė motyvuotai paaiškino, kodėl nukentėjusioji K. V., patyrusi seksualinę prievartą, nuteistajam E. S. po įvykio parašė žinutę, klausdama, ar jie yra pora.

43.3. Nors byloje esančiame susirašinėjime yra tam tikrų nukentėjusiosios parašytų frazių, kurias galima vertinti kaip intymias („pasiilgau“, „tu mane išvedi iš proto“, „I love you“ (angl. „aš tave myliu“), „aš įsimylėjau pilnametį“, „paimtum, apžiotum“, į E. S. žinutę, kad „nori jos“, atsakė „aš ir“), tačiau iš susirašinėjimo taip pat matyti, kad nukentėjusioji nenorėjo turėti lytinių santykių su nuteistuoju ir jam apie tai parašė: nukentėjusioji atsisakė susitikti „nuošaliau“, nes jis gali ją išžaginti, rašė, kad neleis intymaus bučinio („laižeko“), nes ji yra vaikas ir jie nėra pora, taip pat, kad, jei E. S. „nori jos“, tada jie nesusitiks, vėliau nuteistojo prašė „neįvesti į ją“). Taigi, nors nukentėjusioji susirašinėjimo eigoje pasidavė nuteistojo aktyviai rodytam dėmesiui ir naiviai įtikėjo, jog juodu yra įsimylėję, teisėjų kolegija pritaria ekspertizės akte pateiktai išvadai, kad lytiniai santykiai su nukentėjusiąja negalėjo vykti jos iniciatyva, nes toks elgesys neatitinka jai būdingų individualių psichologinių ypatumų, taip pat, kad nukentėjusiosios žinios apie su ja atliktų veiksmų reikšmę (žalą, pavojingumą) buvo ribotos, paviršutiniškos.

43.4. Nuteistasis E. S. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog palyginus baudžiamojoje byloje 2018 m. birželio 20 d. ir 2018 m. rugsėjo 25 d. pateikto to paties susirašinėjimo turinį matyti, kad antrą kartą pateikus susirašinėjimą dalis jo buvo ištrinta, tai yra buvo ištrintos mažiausiai 29 nukentėjusiosios parašytos frazės. Pasak apeliantų, ištrintos nukentėjusiosios parašytos frazės yra esminės ir akivaizdžiai parodo nukentėjusiosios norą bei sutikimą bendravimui ir santykiams su E. S.. Apeliantai, cituodami ištrintas susirašinėjimo frazes, nurodo, kad ištrintos frazės visiškai pakeičia, o gal net iškreipia visą pokalbio turinį ir nuteistojo pasakytos frazės iškrenta iš konteksto ir atrodo, jog būtent jis siekia kažkokių tikslų, o ne vyksta abipusis bendravimas ir tarimasis dėl susitikimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš 2018 m. birželio 20 d. daiktų apžiūros protokolo matyti, kad nuteistasis E. S. ikiteisminio tyrimo metu pateikė tyrėjai susirašinėjimo „Instagram“ su nukentėjusiąja K. V. ištraukas (t. 2, b. l. 1–46). Tuo metu šio susirašinėjimo tekstas dar nebuvo iš dalies ištrintas, t. y. nebuvo pašalintos kai kurios nukentėjusiosios nuteistajam rašytos frazės, kurias nuteistojo gynėjas nurodė pirmosios instancijos teismui pateiktuose dokumentuose (t. 3, b. l. 85–86; t. 4, b. l. 43-55). Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, liudytoja pirmosios instancijos teisme apklausta vyriausioji tyrėja K. M. parodė, kad ji nuteistojo telefono nors ir galimai neapžiūrėjo, tačiau atspausdino visą gautą susirašinėjimą, kurį jai elektroniniu paštu atsiuntė E. S. (t. 4, b. l. 69–70). Teisėjų kolegija pažymi, kad šis ikiteisminio tyrimo metu pateiktas susirašinėjimas su visomis nukentėjusiosios parašytomis frazėmis buvo vertinamas tiek teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-152/2018 (t. 1, b. l. 74), tiek skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Taigi, pirmosios instancijos teismas vertino visą byloje esantį nuteistojo ir nukentėjusiosios susirašinėjimą, vykusį iki aptariamo įvykio socialiniame tinkle „Instagram“.

43.5. Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į aptartą nuteistojo ir nukentėjusiosios susirašinėjimo, vykusio iki aptariamo įvykio socialiniame tinkle „Instagram“, turinį, t. y., kad nuteistasis E. S. pirmasis užkalbino nukentėjusiąją, rodė jai dėmesį, įtikinėjo susitikti, iniciavo intymaus pobūdžio pokalbio temas, judviejų bendravimą stengėsi išlaikyti paslaptyje, taip pat į tai, jog nuteistasis pirmo susitikimo su nukentėjusiąja metu nuvežė ją į svečių namus, kur su nukentėjusiąja atliko seksualinio pobūdžio veiksmus ir buvo jų iniciatorius, darytina išvada, kad nuteistasis E. S. kvietė mažametę nukentėjusiąją K. V. susitikti su juo, siekdamas su ja lytiškai santykiauti ir tenkinti savo lytinę aistrą. Kaip pagrįstai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, iš minėto susirašinėjimo matyti, kad nukentėjusioji nuo pat bendravimo pradžios nuteistajam ne kartą nurodė, jog ji yra nepilnametė, jog jai (duomenys neskelbtini) metų (t. 2, b. l. 3, 7; t. 3, b. l. 95, 108, 112). Iš šio susirašinėjimo matyti, kad nuteistasis žinojo šią informaciją, į nukentėjusiosios žinutę apie jos tikslų amžių, atsakydamas, kad „ne metuose esmė“ (t. 3, b. l. 95). Be to, nuteistasis pats teikė nukentėjusiajai tikrovės neatitinkančią informaciją apie savo tikrąjį amžių, nurodydamas, kad jam yra 20 metų (t. 2, b. l. 12), nors tuo metu jam buvo beveik (duomenys neskelbtini) metai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog teikdamas tokią informaciją nuteistasis galimai siekė išlaikyti bendravimą su nukentėjusiąja, nes nukentėjusioji akcentavo tai, kad ji truputį bijo jo, nes jis yra pilnametis (t. 3, b. l. 112). Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad nuteistasis suvokė intymaus bendravimo su nukentėjusiąja netinkamumą, patvirtina ir jų susirašinėjimas SMS žinutėmis, užfiksuotas antstolio D. B. 2018 m. lapkričio 29 d. faktinių aplinkybių protokole (t. 2, b. l. 112–114). Iš šio susirašinėjimo matyti, kad prieš pat susitikimą su nukentėjusiąja nuteistasis paprašė jos ištrinti jų ankstesnį susirašinėjimą socialiniame tinkle „Instagram“. Po susitikimo nuteistasis parašė nukentėjusiajai, kad apie jų bendravimą negalima niekam pasakoti. Nukentėjusiajai pasiteiravus, ar nuteistasis ją užblokavo socialiniame tinkle „Instagram“, pastarasis atsakė, kad tai padarė netyčia, nes trina jų susirašinėjimą, palieka tik „paprastesnius“ pokalbius.

44. Bylą pakartotinai nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nuteistojo E. S. gynėjai pateikė nuteistojo ir nukentėjusiosios susirašinėjimą, vykusį po aptariamo įvykio socialiniame tinkle „Instagram“ 2020 m. sausio – vasario mėn. (t. 7, b. l. 1–13) ir 2021 m. sausio 22 d. – 2021 m. gegužės 25 d. (t. 8, b. l. 1–126), susirašinėjimo platformoje „Snapchat“ (t. 7, b. l. 150–197), taip pat du laiškus, kuriuos K. V. 2021 m. birželio 28 d. ir 2021 m. gruodžio 21 d. parašė E. S. (t. 7, b. l. 149), K. V. susirašinėjimą su E. S. mama 2021 m. balandžio 16 d. – 2021 m. gruodžio 23 d. (t. 7, b. l. 124–148). Be to, nuteistojo gynėjas prašė perskaityti laišką, kurį 2021 m. balandžio 15 d. jam perdavė K. V. ir kuris buvo pridėtas prie nuteistojo gynėjo kasacinio skundo (t. 6, b. l. 53–56).

44.1. Iš nuteistojo ir nukentėjusiosios susirašinėjimo, vykusio socialiniame tinkle „Instagram“ 2020 m. sausio – vasario mėn., matyti, kad nuteistasis E. S. pirmasis užkalbino nukentėjusiąją, atsiprašė jos dėl įvykio, stengėsi jai įsiteikti („dėl to, jog patikai, apakau“) ir sukelti gailestį dėl savo dabartinės padėties bei vykstančio baudžiamojo proceso („nenoriu gyventi“, „vaikštau pas psichologus“). Nukentėjusioji pasidavė šiai nuteistojo manipuliacijai, kaltino save dėl įvykio („čia aš kalta“, „aš blogas žmogus“), atsiprašinėjo nuteistojo („maldauju atleisk, kad sugadinau tau gyvenimą“). Tuomet nuteistasis darė spaudimą nukentėjusiajai, jog ši duotų jam palankius parodymus, įtikinėdamas pastarąją, jog jos duoti parodymai yra melagingi („o tau tada mama pasakė meluoti apklausoje?“, „kodėl pasipasakojai draugei ir mamai?“, „o ką sakytum, jeigu turėtum galimybę teisme vėl sudalyvauti ir papasakot?“, „nes išties, jog melavai, nuo to nieko tau blogo nebūtų“, „mano situaciją keičia, jeigu tu norėjai ir buvo abipusiu noru“, „galiu pasikonsultuoti su pažįstama advokate, jog mes susirašėm, kad tu jautiesi kalta, jog melavai, ir nori pasipasakoti, kad aš nesu kaltas?“). Nukentėjusioji pasidavė šiam nuteistojo spaudimui, jautė kaltę, kad apie įvykį papasakojo mamai („aš pasakiau tai, kas tarp mūsų buvo, draugei, pasakiau, kad man baisu ir kad mama gali sužinoti. Tada ji pasiūlė papasakoti mamai, nes bus dar blogiau. Aš atsisakiau, ji pradėjo tai pasakoti mamai ir man reikėjo tai pasakyti. Bet dabar suprantu, kad tai buvo nebūtina ir buvo išeitis nepasakoti“), pripažino, kad pati nusprendė duoti tokius parodymus apklausoje, ir sutiko duoti nuteistajam naudingus parodymus („jeigu dar mane pakvies į teismą, aš pasakysiu, kad tu nekaltas, ir papasakosiu, kaip buvo“, „ir tau viskas bus gerai“).

44.2. Iš nuteistojo ir nukentėjusiosios susirašinėjimo, vykusio socialiniame tinkle „Instagram“ 2021 m. sausio 22 d. – 2021 m. gegužės 25 d. ir susirašinėjimo platformoje „Snapchat“, matyti, kad nuteistasis ir toliau bendravo su nukentėjusiąja, buvo ne kartą susitikęs su ja, kritikavo jos tuometinį draugą („jis tave laiko už pavadėlio ir neleidžia gyventi“), mamą („tavo mama linkus kitus kaltinti“, „tau su ja sunku bus ir visad liks tavimi nepatenkinta“), stengėsi sukelti gailestį dėl savo dabartinės padėties bei vykstančio baudžiamojo proceso („liūdžiu, vis depresija kankina, galiu išeiti į lauką tik 500 m atstumu nuo namų“, „kankina, jog dabar negaliu dirbti ir neturiu draugių, su kuriomis susitikinėti“, „pasiilgęs šilumos, jaukumo“, „6 metus davė, bet eisim į Aukščiausią teismą“), rodė jai dėmesį („bent tu manęs nepamiršti ir tai verčia geriau jaustis“, „tu labai faina ir gera, nori kitiems gero ir man tas labai patinka“, „norėčiau dirbti, kad galėčiau tau padovanoti kažką gražaus“, „tu labai graži, mielai labai atrodai“), ragino bendrauti su jo mama, kai pastarasis pradės atlikinėti laisvės atėmimo bausmę („jeigu skambintum ir tėvai atsilieptų, nereiktų išsigąsti, mano mama supranta, jog iš išgąsčio prikalbėjai, ir nepykstama“, „nereik bijoti, ji tokia pat geraširdė kaip aš“, „jeigu tektų sėdėti, tai visad galėtum pasiskambinti, pasiteirauti, kaip aš, palaikyti ryšį“). Be to, nuteistasis ir toliau nuolat darė spaudimą nukentėjusiajai, jog ši duotų jam palankius parodymus, taip pat pakalbėtų su savo mama, kad pastaroji pakeistų nuomonę apie nuteistąjį („liūdžiu, jog tu nenori su mama ar močiute pasikalbėti, pakeisti jų nuomonę apie mane ir pasipasakoti atvirai, jog bijai dėl manęs“, „tai nesakyk nieko apie posėdį, tiesiog sakyk, kad nori atsiverti savo jausmus ir dėl ko jautiesi blogai“, „o tu dar nebandei kalbėtis?“, „pasipasakojai, ar dar nedrįsai?“), stengėsi ją įtikinti savo įvykių versija („taigi pripažįstu, bet pagal kitą straipsnį, o ne kaip dabar pagal prievartavimą“, „ar kaip tu skaitai, prievartavau ar mes santykiavom abipusiu noru?“, „tada suklydau dėl tavo amžiaus ir maniau, kad tu vyresnė, kad tau 16 kokių“, „jei nepakeis straipsnio, liksiu kaip prievartautojas, nors mes tiesiog santykiavom“, „nebuvau galvojęs, jog mes kažką labai blogo darom, ypač, kai buvai pasakius, jog nori, ir man trūko šilumos tada ir norėjai jos man suteikti“).

44.3. Nukentėjusioji pasidavė šiam nuteistojo parodytam dėmesiui ir spaudimui, rašė, kad jis mielas, kad myli jį („tu nuostabus, aš tikrai žinau, kad tave myliu, o dar turėjau norą tave apkabinti ir pasakyti, kad viskas bus gerai“), kad nori su juo daugiau bendrauti („tegul visas pasaulis bus prieš tave, aš vis tiek būsiu su tavim“), klausė, ar jis norėtų šalia gulėti, siuntė paveikslėlius, jog pasiilgo, jog jai be jo liūdna, pripažino, kad jie santykiavo abipusiu noru, bet neigė, kad ji tuo metu buvo panaši į šešiolikmetę („aš net dabar nepanaši šešiolikmetę“). Nukentėjusioji sutiko pakalbėti su mama apie nuteistąjį, tačiau rašė, kad jai tai sunku padaryti („norėjau, bet nesugebu...“), kad apie tai papasakojo psichologei, kuri ją bandė atkalbėti nuo bendravimo su nuteistuoju („psichologė sakė, kad tu blogietis, bet aš netikiu“, „man psichologas sakė baigti su tavim bendravimą ir kad tau nereik padėti, bet man taip liūdna pasidarė, nenoriu, kad tu 6 metus sėdėtum“, „man nepatinka, kad ji (psichologė) laiko tave blogiečiu“, „ji (psichologė) mano, kad tu nenuoširdus su manimi ir kad tik bandai išvengti bausmės“). Tuomet nuteistasis stengėsi įtikinti nukentėjusiąją, kad pastarosios psichologė yra netinkama, kad ją (psichologę) nuteikinėja nukentėjusiosios mama („man atrodo, tavo mama psichologei papasakojo, dėl ko tave ten veda, ir nuteikinėja“, „nereikia pas tą pačia psichologę eiti, jeigu tu ja nepatenkinta“, „ji (psichologė) bando tave nuteikinėti“, „patariu keisti psichologę“).

44.4. Iš nukentėjusiosios K. V. susirašinėjimo su nuteistojo E. S. mama 2021 m. balandžio 16 d. – 2021 m. gruodžio 23 d. matyti, kad šis susirašinėjimas vyko tuo metu, kai E. S. šioje byloje atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę. Nukentėjusioji klausinėjo nuteistojo mamos, ar yra apie pastarąjį žinių, prašė jam perduoti linkėjimus, kad jo pasiilgo, kad laukia jo („laukiu jo labiau negu vasaros“). Iš šio susirašinėjimo matyti, kad nukentėjusioji buvo ne kartą susitikusi su nuteistojo mama, 2021 m. birželio 28 d. ir 2021 m. gruodžio 23 d. nukentėjusioji pastarajai perdavė E. S. rašytus laiškus. Iš K. V. 2021 m. birželio 28 d. E. S. parašyto laiško matyti, kad šiame laiške nukentėjusioji pasveikino nuteistąjį su artėjančiu gimtadieniu, dalijosi prisiminimais, linkėjo kuo greičiau sugrįžti, rašė, kad jo pasiilgo. Iš K. V. 2021 m. gruodžio 21 d. E. S. parašyto laiško matyti, kad šiame laiške nukentėjusioji pasakojo apie save, apie savo gyvenimą, taip pat pasveikino nuteistąjį su artėjančiomis Kalėdomis ir Naujaisiais metais.

44.5. Iš laiško, kurį 2021 m. balandžio 15 d. nuteistojo gynėjui perdavė K. V. ir kuris buvo pridėtas prie nuteistojo gynėjo kasacinio skundo, matyti, kad nukentėjusioji jame rašė, jog nori prisipažinti, kad jos parodymai dėl smurto buvo melas. E. S. jos neprievartavo, tai įvyko abiejų iniciatyva. Kai ji pamatė straipsnį „Delfyje“, išsigando ir nori viską ištaisyti. Ji negali daugiau tylėti, jaučia didelę kaltę. Ji įlipo į taksi savo noru, taip pat savo noru kambaryje atsisėdo jam ant kelių. Prieš tai jis paklausė, ar ji nori, ir ji atsakė „taip“. Tokiu būdu ji leido jam suprasti, o tuomet ir pati atsisėdo ant jo. Mamai ir teisme ji tada pasakė netiesą, nes jos draugė patarė pasakyti, kad ją išprievartavo, nes ji (draugė) taip pagalvojo. Jos su drauge nuėjo pas jos mamą, ir draugė pradėjo sakyti mamai, kad ji (K. V.) nori kai ką papasakoti. Ji suglumo ir papasakojo. Tuomet mama į visą šitą situaciją įpainiojo policiją. Nors ji ir norėjo pasakyti „nereikia“, bet to nepasakė, nes bijojo. Ji labai dėl to gailisi. Dabar ji labai bijo, kad tai sužinojusi mama, ją kaltins ir pyks. Bet dėl to, kad E. pasodins, ji jaudinasi ne mažiau, ir nenori, jog jį pasodintų, nes jis nekaltas (t. 6, b. l. 54–56).

44.6. Dėl aptarto nuteistojo ir nukentėjusiosios susirašinėjimo bei nukentėjusiosios rašytų laiškų bylą pakartotinai nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo apklausti nuteistasis E. S., nukentėjusioji K. V. ir ekspertė D. Prižginė. Nuteistasis E. S., apklaustas apeliacinės instancijos teisme, parodė, kad susirašinėjimo, vykusio socialiniame tinkle „Instagram“ 2020 m. sausio – vasario mėn., turinio tiksliai nepamena. Jis atsiprašė K. dėl visos situacijos, pasakė, kad turėjo paklausti jos amžiaus, ir sužinojęs jos metus, turėjo viską nutraukti. K. kaltino save dėl įvykio, sakė, kad nori pati atvykti į teismo posėdį ir viską papasakoti, bet ji nenori kalbėti prie mamos. K. paprašė duoti jo ir jo mamos elektroninio pašto adresus. Dėl susirašinėjimo su nukentėjusiąja „Snapchat“ programėlėje nuteistasis parodė, kad susirašinėjimas vyko tuo metu, kai vyko procesas apeliaciniame teisme. Pokalbių per „Snapchatą“ metu jie kalbėjosi apie tai, kad K. žinojo teisminę situaciją ir ji visada išgyveno, kad jį gali nuteisti, kad jis gali „atsisėsti“. K. bijojo, kad jam gali kažkas atsitikti, jeigu jis „atsisės“. Šioje situacijoje jis stengėsi ją nuraminti, kad ji nesijaustų kalta, jog jis yra teisiamas. Ji sakydavo, kad nori jam padėti. Laišką parašyti K. sugalvojo pati. Ji jam sakydavo, kad negali atsiverti psichologams, nes jie jos neišklauso, taip pat, kad nori pasakyti tiesą, bet jos nenori klausytis, bando ją nuteikinėti prieš jį. K. jam taip pat pasakojo, kad dėl viso šio dalyko pykstasi su savo mama. Jis jai pasiūlė viską išsipasakoti mamai. Kaip paaiškino nuteistasis, susirašinėjimo išklotines jis ištraukė iš savo „Snapchat“ programėlės, galvodamas galbūt jas pateikti teismui. Dėl susirašinėjimo, vykusio socialiniame tinkle „Instagram“ 2021 m. sausio 22 d. – 2021 m. gegužės 25 d., nuteistasis parodė, kad iš šio susirašinėjimo matyti, jog K. pati norėjo su juo bendrauti nieko neverčiama. Laiškus nuo K. jis gavo, kai buvo pataisos namuose, kol dar nebuvo priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis grąžinti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Vėliau jis sužinojo, kad K. pati susisiekė su jo mama, nes norėjo jo gimtadienio proga padaryti staigmeną parašant jam laišką ir pasveikinant su gimtadieniu. K. tą laišką perdavė jo mamai. Antrą laišką jis gavo, kai jį paleido iš įkalinimo įstaigos. Laiškas buvo perduotas jo mamai kartu su dovanomis. Mama jam pasakojo, kad ji iš K. gaudavo ir skambučių, jog nori susitikti, pasikalbėti. Visas žinutes ir pokalbius su jo mama iniciavo K.. Pastaroji norėjo sužinoti, kaip jis laikosi, ar jam viskas gerai, ar jis neliūdi. Kai jis buvo paleistas iš įkalinimo įstaigos, K. jam labai dažnai siūlydavo susitikti. Jis jai minėjo, kad susitikti nebūtų gerai. Dabar jis netęsia susirašinėjimo su K.. K. norėjo draugauti su juo kaip pora. Jis jai daug kartų sakydavo, kad jai reikia susirasti bendraamžį, taip pat, kad pas juos yra situacija, dėl kurios jie negali būti kartu. Susirašinėjimas su K. nutrūko, nes jis „sėdo“ į įkalinimo įstaigą, o po to ji pagaliau susirado vaikiną, su kuriuo bendrauja ir dabar. Prieš jam „sėdant“ jis jai sakė, kad jo nelauktų, ieškotų vaikino, kad ji neliūdėtų (t. 8, b. l. 130–132).

44.7. Nukentėjusioji K. V., apklausta apeliacinės instancijos teisme, parodė, kad po įvykio praėjus dvejiems metams, E. ją surado socialiniame tinkle, jie susirašinėjo ir susitikinėjo. E. jai sakė, kad labai blogai jaučiasi po to, ką ji padarė, kad vaikšto pas psichologą, nes jam depresija, kad į jo pusę nežiūri jokios jo amžiaus merginos, kad neturi draugų, kad buvo vienas draugas, bet jis mirė. Nukentėjusioji mano, kad E. taip ją spaudė, jog ji jo gailėtų. Tuo metu ji buvo kvaila, naivi ir patikėjo juo. Jai tikrai buvo jo gaila ir jie toliau bendravo. Ji pasijautė kalta dėl to, kad pasakė mamai apie tai ir jos parašė pareiškimą į policiją. Ji jo dėl to atsiprašė. E. sakė, kad nieko tokio, kad ir jis yra kaltas. Jie su E. po įvykio buvo susitikę daug kartų. Susitikę jie vaikščiodavo, kalbėdavo, taip pat ir apie įvykį, nes jai buvo jo gaila. E. žinojo, kad jai jo gaila ir dėl to bandė ja manipuliuoti, t. y. klausė, ar ji galėtų sakyti teisme, jog tai nebuvo prievartavimas, o tai vyko abipusiu noru. Po kiek laiko E. jos dar paprašė parašyti laišką teismui, kad tai vyko abipusiu noriu ir kad jis yra nekaltas. Tuo metu jie buvo draugai ir jai buvo tikrai labai jo gaila, o ji pati jautėsi kalta dėl visos situacijos, kad sugadino žmogui gyvenimą. Dėl to ji sutiko ir rusų kalba parašė laišką teismui, kuriame nurodė, kad jos neišprievartavo, kad tai buvo abipusiu noru. Nors iš tiesų tai buvo ne taip. Jai taip parašyti pasakė E.. Dabar jos požiūris į tai pasikeitė ir ji nesijaučia kalta. Šiuo metu ji supranta, kad kaltas yra tik E.. Tuo metu, kai E. S. buvo kalėjime, ji su pastaruoju nebendravo, tačiau bendravo su jo mama. E. norėjo, kad ji su jo mama bendrautų, kol jis bus kalėjime. E. jai davė savo mamos telefono numerį ir elektroninio pašto adresą. Susitikimo metu E. mama uždavinėjo klausimus apie įvykį, kaip viskas buvo, sakė, kad pas E. gali būti viena versija, o pas ją (nukentėjusiąją) gali būti kita. E. mama taip pat jos klausė, ar ji, jeigu būtų iškviesta į teismą, pasakys, kad E. jos neprievartavo, o viskas buvo abipusiu noriu. Ji E. mamos prašė perduoti E. jos rašytus du laiškus. Nukentėjusioji taip pat parodė, kad tai, kas atsitiko su ja, yra blogai, nes tai yra nenormalu, kad kažkoks pilnametis vyras rašo (duomenys neskelbtini) mergaitėms. Kai buvo įvykis, tuomet jai atrodė, kad tai yra normalu. Jos mama pradėjo klausinėti, ar E. rašė jai, ar jie susitikinėjo. Ji pasakė, kad taip. Tuomet mama jai pasakė, kad tai yra manipuliacija, kad E. specialiai ją surado, jog ji jam padėtų nesėsti į kalėjimą. Dėl mamos ji suprato, kad tai yra tiesa, kad E. ja manipuliavo. Iš mamos ji sužinojo, kad reikės ateiti į teismą ir ją apklaus. Mama sakė, kad nelabai nori, jog ji (nukentėjusioji) būtų apklausta, nes žino jos psichinę būklę, kad ji dažnai galvoja apie savižudybę. Dėl posėdžio ji labai jaudinosi, bet mama jai sakė, kad reikia čia ateiti ir papasakoti, kaip viskas buvo, taip pat, jog E. S. ja manipuliavo. Prieš teismo posėdį jos su mama kalbėjosi, kaip reikėtų atsakyti į kai kuriuos klausimus, jeigu jie bus užduoti, tačiau ji šios apklausos metu savo noru pateikia savo atsakymus į jai užduodamus klausimus (t. 8, b. l. 176–181).

44.8. Ekspertė D. Prižginė, apklausta apeliacinės instancijos teisme, paaiškino, kad yra susipažinusi su teismo atsiųstu susirašinėjimu. Iš šio susirašinėjimo jai kyla abejonių dėl nukentėjusiosios emocinio brandumo, K. atrodo patikli, naivi, vaikiška, emociškai nebrandi, jaučiamas priklausomumas nuo kito asmens, jautrumas kito reakcijai. Jos požiūriu, minėtame susirašinėjime jaučiamas nuteistojo daromas poveikis nukentėjusiajai. Tas poveikis gana subtilus, tačiau, turint omenyje K. įtaigumą, patiklumą, naivumą, tai ji lengvai gali pasiduoti kito įtakai. Tokiai jautresnei, emociškai nebrandžiai, psichologiškai silpnai merginai kaip K., toks kaltės sukėlimas, primetimas, kad ji sugadino nuteistajam gyvenimą, yra labai paveikus. Dėl to K. jaučia kaltės jausmą, ji jaučiasi atsakinga už tai, kas dabar vyksta su nuteistuoju (t. 8, b. l. 146–149).

44.9. Ekspertės D. Prižginės pateikta pozicija apie nuteistojo E. S. nukentėjusiajai K. V. darytą poveikį atsispindi ir apeliacinės instancijos teismo iš VšĮ (duomenys neskelbtini) poliklinika išreikalautuose medicininiuose dokumentuose apie dabartinę nukentėjusiosios sveikatos būklę (t. 6, b. l. 153, 171). VšĮ (duomenys neskelbtini) poliklinika pateiktoje K. V. ambulatorinėje asmens sveikatos istorijoje yra 2021 m. kovo 30 d. psichologės įrašas, kuriame nurodoma, kad K. V. jaučiasi sutrikusi dėl jai daromo spaudimo (paauglę „Instagrame“ susirado prieš ją seksualinę prievartą panaudojęs vaikinas ir tikina, kad tai nebuvo prievarta, kad jam gresia 6 metai laisvės atėmimo, kad ji galinti dar viską pakeisti). Akivaizdu, kad K. daromas poveikis siekiant naudos iš jos naivumo, patiklumo. Mergina padrąsinta nesijausti kalta ir atsiriboti nuo nepažįstamų, ypač didelę traumą ir žalą jai padariusių asmenų. 2021 m. balandžio 19 d. psichologės įraše nurodoma, kad iš pokalbio paaiškėjo, jog K. puoselėja romantinius jausmus savo skriaudėjui, jaučiasi prieš jį kalta, artima jam (Stokholmo sindromo požymiai).

44.10. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aptartą nuteistojo ir nukentėjusiosios bei nukentėjusiosios ir nuteistojo motinos susirašinėjimą, nukentėjusiosios rašytus laiškus, nuteistojo E. S., nukentėjusiosios K. V. ir ekspertės D. Prižginė parodymus apeliacinės instancijos teisme, VšĮ (duomenys neskelbtini) poliklinika pateiktoje K. V. ambulatorinėje asmens sveikatos istorijoje užfiksuotus duomenis, daro išvadą, kad nukentėjusioji žinutes nuteistajam ir laišką teismui, jog E. S. jos neišžagino ir seksualiai neprievartavo, o lytiniai santykiai vyko abipusiu noru, parašė dėl pastarojo padaryto poveikio. Pažymėtina, kad nukentėjusiosios K. V. parodymai viso proceso metu buvo iš esmės nuoseklūs, pastaroji nuosekliai parodė, kad lytiniai santykiai su nuteistuoju E. S. vyko prieš jos valią ir kad ji nuteistajam išreiškė nesutikimą tokiems santykiams. Nukentėjusioji, apklausiama apeliacinės instancijos teisme, paaiškino, kodėl parašė minėtą laišką teismui ir atitinkamo pobūdžio žinutes nuteistajam, pripažindama, kad lytiniai santykiai vyko abipusiu noru. Nukentėjusioji paaiškino, kad dėl nuteistojo manipuliacijos jai buvo tikrai labai gaila E. S., o ji pati jautėsi kalta dėl visos situacijos, kad sugadino žmogui gyvenimą. Nuteistojo E. S. nukentėjusiajai darytą poveikį gailėti jo bei teisme duoti jam palankius parodymus patvirtino ir ekspertė D. Prižginė, kuri paaiškino, kad nuteistasis emociškai nebrandžiai, psichologiškai silpnai nukentėjusiajai sukėlė kaltės jausmą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, šiame punkte aptarti duomenys, t. y. nuteistojo ir nukentėjusiosios bei nukentėjusiosios ir nuteistojo motinos susirašinėjimas po įvykio, nukentėjusiosios rašyti laiškai, nepaneigia nukentėjusiosios K. V. nuoseklių parodymų ir nesudaro pagrindo laikyti jų nepatikimais.

44.11. Priešingai nei baigiamųjų kalbų metu akcentavo nuteistojo E. S. gynėjai, nėra pagrindo išvadai, kad nukentėjusiosios apeliacinės instancijos teisme duotiems parodymams galėjo poveikį padaryti jos motina A. N.. Kaip jau buvo aptarta šiame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, byloje negauta jokių duomenų, kad pastaroji būtų turėjusi tikslą dėl kokių nors priežasčių apkalbėti nuteistąjį. Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad A. N. savo dukrai paaiškino, jog E. S. galimai ja (nukentėjusiąja) manipuliuoja, siekdamas, kad pastaroji duotų jam palankius parodymus, negalima laikyti poveikiu duoti nuteistąjį kaltinančius parodymus. Kaip minėta, nuteistojo E. S. nukentėjusiajai darytą poveikį gailėti jo bei teisme duoti jam palankius parodymus patvirtina tiek ekspertės D. Prižginės parodymai apeliacinės instancijos teisme, tiek VšĮ (duomenys neskelbtini) poliklinika pateiktoje K. V. ambulatorinėje asmens sveikatos istorijoje užfiksuoti duomenys. Šie įrodymai paneigia nuteistojo gynėjų argumentus, kad nukentėjusioji K. V. apkalbėjo E. S. dėl motinos jai padarytos įtakos.

45. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje esantys įrodymai papildo vienas kitą ir neabejotinai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, jog nuteistasis E. S. nustatytomis aplinkybėmis padarė nusikalstamus veiksmus, kurie atitinka mažamečio asmens išžaginimo ir seksualinio prievartavimo objektyviuosius bei subjektyviuosius požymius. Nagrinėjamu atveju E. S. išžagino ir seksualiai oraliniu būdu prievartavo mažametę K. V., kuri buvo bejėgiškos būklės. Nuteistasis ir jo gynėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad šiuo atveju nukentėjusioji nebuvo bejėgiškos būklės. Pažymėtina, jog sprendžiant, ar lytinės aistros tenkinimo metu mažametis buvo bejėgiškos būklės, svarbiausi įrodymų šaltiniai tokiose bylose yra teismo medicinos, psichiatrijos, psichologijos specialistų išvados. Šiuo atveju, kaip minėta, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-152/2018 konstatuota, kad nagrinėjamų įvykių metu K. V. galėjo suprasti su ja galimai atliktų veiksmų pobūdį, tačiau jos žinios apie jų reikšmę (žalą, pavojingumą) buvo ribotos, paviršutiniškos. K. V. negalėjo aktyviai priešintis įtariamajam dėl nepakankamo supratimo apie su ja galimai atliktų veiksmų reikšmę bei jai būdingų individualių psichologinių ypatumų (nepasitikinti savimi, emociškai nebrandi, naivi, patikli, jautri kitų dėmesiui ir lengvai pasiduodanti jų poveikiui, subjektyviai sudėtingose situacijose aktyviai negina savo interesų, lengvai pasimeta ir išsigąsta, o sprendimus priima vangiai ir neryžtingai). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į minėtame ekspertizės akte pateiktas išvadas, eksperčių paaiškinimus, pagrįstai konstatavo, kad nusikaltimo padarymo metu mažametė nukentėjusioji buvo bejėgiškos būklės ir negalėjo pasipriešinti E. S. su ja atliekamiems veiksmams.

46. E. S. veikė tiesiogine tyčia – jis, žinodamas nukentėjusiosios amžių ((duomenys neskelbtini) metų), suvokė daromų pavojingų nusikalstamų veikų pobūdį, kad pasinaudodamas nukentėjusiosios bejėgiška būkle dėl mažametystės prieš jos valią lytiškai santykiauja ir tenkina savo lytinę aistrą oraliniu būdu, ir to norėjo. Teisėjų kolegijos nuomone, E. S. suprato, kad mažametė nukentėjusioji nenorėjo lytiškai santykiauti, nes, kaip matyti iš nukentėjusiosios parodymų, ji truputį nuo savęs atitraukinėjo nuteistąjį, taip pat, kai nuteistasis jai kišo lytinį organą prie jos burnos, nukentėjusioji truputį jį stūmė nuo savęs, bet jai nepavyko. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo E. S. įvykdytos nusikalstamos veikos įrodytos ir teisingai kvalifikuotos pagal BK 149 straipsnio 4 dalį ir BK 150 straipsnio 4 dalį. Nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinio skundo teiginiai dėl E. S. prievartinių lytinių veiksmų duše neturi reikšmės bylos baigčiai, nes pirmosios instancijos teismas aplinkybę iš kaltinimo pašalino. Todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

47. Nuteistasis ir jo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad E. S. veika turėtų būti vertinama ne kaip išžaginimas ar seksualinis prievartavimas, pasinaudojant nukentėjusiosios bejėgiška būkle dėl jos amžiaus, o kaip lytinės aitros tenkinimas pažeidžiant nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvę ir (ar) neliečiamumą ir kvalifikuojama pagal BK 151¹ straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

47.1. Pagal BK 151¹ straipsnio 1 dalį atsako pilnametis asmuo, lytiškai santykiavęs ar kitaip tenkinęs lytinę aistrą su jaunesniu negu šešiolikos metų asmeniu, jeigu nebuvo išžaginimo, seksualinio prievartavimo ar privertimo lytiškai santykiauti požymių. Kvalifikuojant veiką pagal šį BK straipsnį būtina nustatyti nukentėjusiojo nepilnamečio savanorišką sutikimą lytiškai santykiauti. Nukentėjusiuoju pagal BK 151¹ straipsnio 1 dalį yra nepilnametis, t. y. asmuo, jaunesnis negu 16 metų, ir kaltininkas tai žinojo arba turėjo ir galėjo tai numatyti. Šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia sąmoningai siekiant, kad nepilnametis asmuo lytiškai santykiautų su kaltininku ar kitaip tenkintų jo lytinę aistrą. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nuteistojo E. S. nusikalstamus veiksmus kvalifikuoti pagal BK 151¹ straipsnio 1 dalį vien dėl to, kad byloje aptarti įrodymai neginčijamai patvirtina, jog nuteistasis šioje byloje padarė nusikalstamus veiksmus, kurie atitinka mažamečio asmens išžaginimo ir seksualinio prievartavimo objektyviuosius bei subjektyviuosius požymius. Šioje byloje nenustatyta, kad mažametė nukentėjusioji K. V. davė savanorišką sutikimą lytiškai santykiauti ir tenkinti lytinę aistrą oraliniu būdu su nuteistuoju E. S..

47.2. Nuteistasis ir jo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad siekiant tinkamai nustatyti visas faktines bylos aplinkybes bei asmens kaltę, o taip pat teisingai inkriminuoti nusikalstamą veiką, būtina nustatyti nuteistojo ir nukentėjusiosios amžiaus, dvasinės ir fizinės brandos skirtumo santykį. Nors nuteistojo E. S. nusikalstamų veikų nėra pagrindo perkvalifikuoti pagal BK 151¹ straipsnio 1 dalį dėl 47.1. punkte nurodytų priežasčių, teisėjų kolegija pasisako ir dėl šių apeliacinio skundo argumentų. BK 151¹ straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti veiksmai nelaikomi nusikaltimu, jeigu tarp veiksmų dalyvių nėra didelio amžiaus, dvasinės ir fizinės brandos skirtumo. Teismų praktikoje nėra suformuota taisyklių, kada tarp asmenų esantis amžiaus skirtumas gali būti laikomas dideliu. Todėl teismai, spręsdami apie amžiaus skirtumo esmingumą, privalo įvertinti tiek formalius ir neginčijamus kriterijus (matematinį amžiaus skirtumą), tiek kitas tiesiogiai susijusias aplinkybes – fizinės brandos požymius, lytinio elgesio pobūdį, ankstesnę patirtį, vizualinį asmenų atitikimą (ar kaltininkas ir nukentėjusysis, žvelgiant „iš šono“, gali būti priskiriami panašaus amžiaus žmonių kategorijai) ir kt. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ir įstatymų leidėjas amžiaus ir fizinės brandos kriterijus išskyrė į atskirus dėmenis, kas taip pat patvirtina, kad fizinė branda nėra besąlygiškai kildinama iš asmens amžiaus. Tai reiškia, kad jaunesnis nei 16 metų asmuo pagal fizinę brandą gali būti prilyginamas sulaukusiam 16 metų, ir vice versa (priešingai) – pilnametis asmuo pagal fizinės brandos požymius gali prilygti jaunesniam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-152-1073/2023).

47.3. Teismų praktikoje išaiškinta, kad asmens dvasinę ir socialinę brandą galima apibūdinti kaip gebėjimą prisiimti atsakomybę, kuri atspindi pasitikėjimą savo jėgomis, vidinę kontrolę, gebėjimą savarankiškai priimti sprendimus, adekvačią savivertę, nepriklausomybę ir orientaciją į tam tikrą veiklą (darbą, mokslą ar pan.); taip pat gebėjimą apsvarstyti situaciją iš skirtingų požiūrio taškų, suvokti ilgalaikius ir trumpalaikius savo poelgių padarinius, kito asmens perspektyvą ir atsižvelgti į ją; gebėjimą prieš veikiant įvertinti situaciją, valdyti savo impulsus ir slopinti agresiją. Kitaip tariant, dvasinę ir socialinę brandą atskleidžia asmens turimų žinių ir gebėjimų visuma, jo požiūris į aplinką ir jį supančius asmenis, gebėjimas vertinti visuomenės keliamus reikalavimus jo amžiaus žmonėms, gebėjimas numatyti savo veikos padarinius ir juos planuoti, kritikuoti ir būti savikritiškam, tikslų siekis, galėjimas kontroliuoti savo emocijas ir veiksmus kritinėse situacijose ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-153-976/2022). Sprendžiant dėl dvasinės brandos skirtumo tarp kaltininko ir nukentėjusiojo, turi būti vertinami ne tik nukentėjusįjį apibūdinantys duomenys (specialisto išvados, liudytojų parodymai, nukentėjusiojo elgesys ir kt.), tačiau ir apibūdinantys kaltininką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-152-1073/2023).

47.4. Nagrinėjamu atveju, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-152/2018 nurodyta, kad nukentėjusiosios K. V. išvaizda ir pažintiniai gebėjimai atitinka jos amžių. Atminties ir mąstymo sutrikimų jai nenustatyta. K. V. būdingi individualūs psichologiniai ypatumai: žema savivertė, emocinis nebrandumas, naivumas, patiklumas, padidintas polinkis į įtaigumą, padidintas jautrumas kitų elgesiui su ja, stipriai išreikšti meilės ir dėmesio poreikiai, subjektyviai sudėtingose situacijose aktyviai negina savo interesų, lengvai pasimeta ir išsigąsta, o sprendimus priima vangiai ir neryžtingai. Ekspertizės akte konstatuota, kad nagrinėjamų įvykių metu K. V. galėjo suprasti su ja galimai atliktų veiksmų pobūdį, tačiau jos žinios apie jų reikšmę (žalą, pavojingumą) buvo ribotos, paviršutiniškos (t. 1, b. l. 69–76). Ekspertizės akte nustatytas aplinkybes patvirtino ekspertė D. Prižginė, kuri apklausta pirmosios instancijos teisme, parodė, kad nukentėjusioji labai ribotai suprato su ja siejamus įvykius, tai jos pirmieji lytiniai santykiai. Nukentėjusiosios santykių vertinimas yra naivus, nebrandus, ji emociškai priklausoma nuo kitų vertinimo, elgesio. Jai nustatytas didesnis pasidavimas įtaigai (t. 3, b. l. 47–50, 62–63). Ekspertė D. Prižginė, apklausta apeliacinės instancijos teisme, paaiškino, kad yra susipažinusi su teismo atsiųstu susirašinėjimu. Iš šio susirašinėjimo jai kyla abejonių dėl nukentėjusiosios emocinio brandumo, K. atrodo patikli, naivi, vaikiška, emociškai nebrandi, psichologiškai silpna, jaučiamas priklausomumas nuo kito asmens, jautrumas kito reakcijai (t. 8, b. l. 146–149). 2022 m. gegužės 5 d. VšĮ (duomenys neskelbtini) rašte nurodyta, kad K. V. paramos centre pirmą kartą konsultuota 2019 m. sausio 11 d., mergaitė suvaržyta, atrodo jaunesnė, negu jos biologinis amžius (t. 6, b. l. 180).

47.5. Tuo tarpu nuteistojo E. S. dvasinė ir fizinė branda bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu tirta nebuvo. Bylą pirmą kartą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, siekiant atsakyti į nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentus dėl nuteistojo E. S. sveikatos būklės, socialinės ir dvasinės brandos, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes dėl nuteistojo psichinės ir psichologinės būklės, nuteistajam E. S. Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. sausio 13 d. nutartimi buvo paskirta ambulatorinė kompleksinė teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizė (t. 4, b. l. 186–188). Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 78TPK-89/2020 konstatuota, kad E. S. byloje nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo metu joks psichikos sutrikimas nekonstatuojamas, jis tuo metu buvo psichiškai sveikas, todėl pagal savo psichikos būklę galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. E. S., atsižvelgiant į jo amžiaus tarpsnio ypatumus, protinio išsivystymo lygį, jam būdingus individualius psichologinius ypatumus, emocinę būseną suvokimo momentu bei situacijos ypatumus, galėjo teisingai suvokti aplinką, savo veiksmus bei atitinkamai reguliuoti savo elgesį tiriamos nusikalstamos veikos padarymo metu (2018 m. birželio 16 d.) bei teisingai suvokti reikšmingas bylai aplinkybes ir duoti apie tai parodymus. E. S. amžiaus tarpsniui nebūdingų psichinės veiklos ir elgsenos ypatumų tiriamų nusikalstamų veikų padarymo metu (2018 m. birželio 16 d.) nenustatyta. Atsakyti į klausimą apie E. S. socialinės brandos atitikimą jo amžiui nėra galimybės, kadangi šiuo metu teismo psichologijoje nėra nei teorinių, nei praktinių metodinių galimybių tokio klausimo sprendimui.

47.6. Ekspertizės akto Nr. 78TPK-89/2020 tiriamojoje dalyje nurodyta, kad E. S. tiek iki byloje nagrinėjamo įvykio, tiek po jo psichiatro ir psichologo konsultacijų nebuvo konstatuota pažintinės veiklos ir asmenybės bruožų sutrikimų ar E. S. amžiaus tarpsniui nebūdingų psichinės veiklos ir elgsenos ypatumų; to nenustatyta ir ekspertizės metu. Remiantis atliktų tyrimų duomenimis, galima daryti išvadą, kad E. S. nebūdingos tokios individualios psichologinės ypatybės, kurios galėjo turėti esminės įtakos jo elgesiui byloje nagrinėjamų įvykių metu, t. y. būtų trukdę jam teisingai suvokti aplinką, savo veiksmus (jų pobūdį, reikšmę, galimas pasekmes) bei atitinkamai reguliuoti savo elgesį. Įvertinus turimus duomenis apie E. S. elgesį byloje nagrinėjamų įvykių metu, nenustatyta kokių nors išskirtinių, netipiškų tuometiniam E. S. amžiaus tarpsniui bruožų. Įvertinimo metu E. S. pažintinės veiklos, asmenybės bruožų ir nuotaikos sutrikimų nenustatyta; tiriamasis, subjektyviai vertindamas savo būseną, deklaruoja aukšto nerimo ir sunkios depresijos simptomus (akcentuoja beviltiškumą, suicidinius ketinimus, darbingumo kritimą ir kt.), tačiau gautuose duomenyse tokių ryškių sutrikimų nestebima, išreikštos depresijos požymių nenustatyta, vyraujantys išgyvenimai (pažeminta nuotaika / nusivylimas, nerimas, įtampa, baimė) atitinka esamą teisinę E. S. situaciją (nuteistas dėl seksualinės prievartos prieš mažametę, sprendžiamas klausimas dėl laisvės atėmimo bausmės). Įvertinus turimus duomenis apie E. S. elgesį byloje nagrinėjamų įvykių metu, galima daryti išvadą, kad pagal savo amžių, intelektinių gebėjimų ir socialinio supratingumo lygį bei pažintinės veiklos ypatumus jis tuo metu galėjo teisingai suvokti situaciją, suprasti savo veiksmų pobūdį ir reikšmę, numatyti galimas jų pasekmes ir atitinkamai, sąmoningai ir valingai reguliuoti savo elgesį, galėjo teisingai suvokti reikšmingas bylai aplinkybes, jas įsiminti ir vėliau atgaminti duodant parodymus. Nei E. S. emocinė būsena jokių kokios nors reikšmingai elgesį įtakojančios emocinės būsenos požymių nenustatyta, nei jam būdingos individualios psichologinės ypatybės neturėjo esminės įtakos jo elgesiui byloje nagrinėjamos veikos padarymo metu (t. 5, b. l. 26–35).

47.7. Kaip pagrįstai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, nors nuteistojo E. S. išvaizda yra panaši į nepilnamečio, tačiau vien asmens jauna išvaizda, kuri neatitinka realaus amžiaus (nusikalstamų veikų padarymo metu jam buvo beveik (duomenys neskelbtini) metai), nesuteikia pagrindo asmenį vertinti kaip nepakankamai subrendusį. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad E. S. baigė vidurinę mokyklą, vėliau buvo įsidarbinęs ir iki nusikalstamos veikos padarymo dirbo (duomenys neskelbtini), šiuo metu jis taip pat yra dirbantis, todėl šios aplinkybės patvirtina faktą, jog asmuo yra visiškai subrendęs ir adekvačiai pagal savo amžių suvokiantis faktines aplinkybes. Be to, kaip parodė pats nuteistasis E. S., jis jau turėjo seksualinės patirties su kitomis merginomis, tačiau jam sunkiai sekėsi susirasti merginas dėl savo jaunos išvaizdos (t. 3, b. l. 66, 75). Nagrinėjamu atveju nuteistasis E. S. buvo suaugęs ir subrendęs vyras, turintis gyvenimiškos ir seksualinės patirties, kuris beveik dvigubai (beveik 12 metų) buvo vyresnis už mažametę nukentėjusiąją, kuriam šiuo metu ir įvykio metu nebuvo nustatyta jokių psichikos sutrikimų, jis tuo metu buvo psichiškai sveikas, todėl pagal savo psichikos būklę galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti.

47.8. Kaip jau minėta, mažametės nukentėjusiosios K. V. pažintiniai gebėjimai atitinka jos amžių ((duomenys neskelbtini) metų), įvykio metu ji neturėjo gyvenimiškos ir seksualinės patirties (tai buvo jos pirmieji lytiniai santykiai), K. V. galėjo suprasti su ja galimai atliktų veiksmų pobūdį, tačiau jos žinios apie jų reikšmę (žalą, pavojingumą) buvo ribotos, paviršutiniškos, todėl negalėjo aktyviai ir adekvačiai jiems priešintis. Nukentėjusioji yra patikli, naivi, vaikiška, emociškai nebrandi, psichologiškai silpna, jai nustatytas padidintas polinkis į įtaigumą (paauglė yra per daug patikli jos amžiui), taip pat socialinio nerimo požymiai (prie žmonių labiau kuklinasi, varžosi, stokoja iniciatyvos, yra nuolanki). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju įvykio metu tarp nuteistojo E. S. ir mažametės nukentėjusiosios K. V. buvo didelis amžiaus (beveik dvigubas), dvasinės ir fizinės brandos skirtumas. Todėl ir dėl šios priežasties nuteistojo E. S. nusikalstamų veikų nėra pagrindo perkvalifikuoti pagal BK 151¹ straipsnio 1 dalį.

48. Nuteistasis E. S. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog baudžiamojoje byloje nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad būtent E. S. veiksmai nukentėjusiajai sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

48.1. Teisėjų kolegijos vertinimu, E. S. nusikalstami veiksmai pagrįstai kvalifikuoti ir pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktus. Kaip matyti iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-152/2018, jame nukentėjusiajai K. V. konstatuotas (duomenys neskelbtini), tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradęs dėl byloje tiriamų įvykių ir vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Ekspertizės akte taip pat konstatuota, kad objektyvių duomenų, jog K. V. iki nusikalstamos veikos jos atžvilgiu padarymo būtų sirgusi lėtiniu ar laikinu psichikos sutrikimu, nėra. Be to, ekspertizės akto tiriamojoje dalyje nurodyta, kad K. V. mąstymas nuoseklus, normalaus tempo. Emocinėj būsenoje vyrauja nerimas, įtampa; emocijos labilios, kintančios priklausomai nuo pokalbio turinio ir akivaizdžiau pasireiškia per jos elgesį – džiugiai ir noriai bendrauja neutraliomis temomis, tačiau frustruojančioje situacijoje, t. y. kalbant apie bylai reikšmingas aplinkybes, tiriamoji įsitempia, sunerimsta, užsisklendžia, išryškėja šios temos vengiantis elgesys. Apie byloje nagrinėjamus įvykius tiriamoji kalba itin nenoriai, atsako tik į pavienius klausimus; stebimas akivaizdus tiriamosios neigiamas emocinis reagavimas, be to, ji pati pripažįsta nerimaujanti, išsako vyraujančius kaltės bei gėdos jausmus. Apibendrintai, byloje nagrinėjami įvykiai tiriamąją K. V. paveikė psichotraumuojančiai ir neigiamas poveikis jos emocinei būsenai išlieka iki dabar (ekspertizės atlikimo metu) (t. 1, b. l. 69–76).

48.2. Ekspertė S. Stanaitienė, apklausta pirmosios instancijos teisme, patvirtino ekspertizės akte pateiktas išvadas ir parodė, kad susipažinusi su nukentėjusiosios K. V. medicininiais dokumentais ir anksčiau jai konstatuotomis diagnozėmis, padarė išvadą, jog nukentėjusioji iki nusikalstamos veikos padarymo buvo pasveikusi nuo anksčiau jai konstatuotų sveikatos sutrikimų. Anksčiau nukentėjusiajai buvo konstatuota diagnozė (duomenys neskelbtini), dabar jai diagnozuota (duomenys neskelbtini), šiuo metu nukentėjusiajai diagnozuotas sveikatos sutrikdymas yra sunkesnis nei anksčiau ir yra siejamas su konkrečiu įvykiu ‑ nukentėjusiosios atžvilgiu padaryta nusikalstama veika ir mergaitės reakcija po įvykio. Ekspertizės atlikimo metu nukentėjusiosios emocinė būsena buvo sutrikusi, jos (ekspertės) matė ryškų mergaitės emocinį reagavimą į tiriamus įvykius, kaip pastaroji jaučiasi perskaičius jos apklausą, kaip ji reaguoja į užduodamus klausimus. Nukentėjusiajai šioje byloje konstatuotas sutrikimas ‑ (duomenys neskelbtini), siejamas su nusikalstama veika. Nesunkus sveikatos sutrikdymas nustatomas pagal laiko kriterijų. Jeigu sveikatos sutrikimas tęsiasi ilgiau nei 10 dienų, tai nustatomas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Buvo atsižvelgta į tai, kaip nukentėjusioji jautėsi 2018 m. birželio 16 d. įvykio metu, apklausos metu, ekspertizės atlikimo metu (2018 m. rugpjūčio 9 d.), nuo įvykio buvo praėję daugiau nei 10 dienų, todėl nukentėjusiajai buvo nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Nukentėjusiajai būtina psichologinė, psichoterapinė pagalba (t. 3, b. l. 50–52).

48.3. Nepilnamečio, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvadoje nurodyta, kad pasakojimo metu stebimos K. V. intensyvios nerimo (susigūžia, ima drebėti), gėdos reakcijos, epizodiškai liūdesys (graudinasi, akyse pasirodo ašaros). Dėl itin stiprių emocinių reakcijų į galimai patirtą traumuojančią patirtį bei tikėtinai reikalingos teisminės apklausos, papildomos detalės klausinėjamos nebuvo. Išvadoje taip pat nurodyta, kad K. V. nupasakota situacija dėl atvyko į centrą priežasčių bei emocinės reakcijos, kilusios pasakojimo metu, projekciniuose piešiniuose išryškėjusi seksualumo svarba bei neigiamas psichologinis krūvis, lydintis piešinius, pažeista savivertė, nustatyti stiprūs gėdos ir kaltės jausmai, susiję su išvaizda, kūnu, neleidžia atmesti prielaidos apie galimai patirtą seksualinę prievartą (t. 2, b. l. 49–50).

48.4. Tai, kad nukentėjusioji K. V. stipriai neigiamai emociškai išgyvena dėl prieš ją atliktų nusikalstamų veiksmų, patvirtina ir jos apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją, iš kurios matyti, jog nukentėjusiajai ypatingai sunku kalbėti apie buvusį įvykį, apklausos metu ji nutilo, likusią parodymų dalį sugebėjo išdėstyti tik raštu (t. 1, b. l. 33–38). Liudytoja A. N., apklausta pirmosios instancijos teisme, parodė, kad po įvykio pastebėjo dukros pokyčius, pastaroji tapo uždaresnė, nenoriai bendrauja. Pas ją atsirado mintys, kad nenori gyventi, 2019 m. sausio 2 d. bandė nusižudyti, persipjaudama venas. Dėl tokio elgesio kreipėsi į psichologą. Kadangi nebuvo laisvų psichologų (duomenys neskelbtini) poliklinikoje, nuėjo pas psichiatrą ir jis išrašė vaistų, kad geriau miegotų. Šiuo metu lankosi paramos centre (t. 3, b. l. 19–21, 26-30).

48.5. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nekyla jokių abejonių, kad būtent dėl nuteistojo E. S. atliktų veiksmų (išžaginimo, seksualinio prievartavimo) nukentėjusiajai buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Sveikatos sutrikdymas yra nustatytas kompetentingų ekspertų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti ambulatorinę kompleksinę teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizę atlikusių eksperčių kompetencija, jų taikytomis tyrimo metodikomis, pateiktų išvadų teisingumu. Todėl abejoti anksčiau aptartų įrodymų patikimumu nėra jokio pagrindo. Taigi, nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis E. S., būdamas suaugęs žmogus, suprato, kad jo atlikti seksualinės prievartos veiksmai prieš mažametį bejėgiškos būklės asmenį gali būti pavojingi nukentėjusiosios sveikatai, ir, nors jis nenorėjo tokių padarinių, tačiau sąmoningai leido tokioms pasekmėms kilti, t. y. veikė netiesiogine tyčia. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai E. S. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktus.

49. Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamame nuosprendyje atlikta išsami byloje surinktų įrodymų analizė, įvertinta jų visuma, teismo nuosprendis nėra grįstas keliančiais abejonių ar prieštaringais duomenimis. Iš baudžiamosios bylos taip pat matyti, kad pirmosios instancijos teismas nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, nuosprendį pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas apkaltinamajame nuosprendyje analizavo ne tik įrodymus, kuriais grindė teismo išvadas, bet nurodė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė nuteistojo duotus parodymus. Nuteistojo E. S. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo išvadomis, padarytomis vertinant įrodymus, pateikiant kitokį tų pačių įrodymų vertinimą. Tačiau tai neleidžia spręsti apie neišsamų, neobjektyvų ar šališką nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų aplinkybių ištyrimą, o tuo pačiu ir ištirtų įrodymų įvertinimą. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad nuteistojo kaltė neįrodyta ar pagrįsta tik prielaidomis. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje esantys įrodymai papildo vienas kitą ir neabejotinai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, jog nuteistasis E. S. nustatytomis aplinkybėmis padarė nusikalstamus veiksmus, kurie atitinka išžaginimo, seksualinio prievartavimo ir nesunkaus sveikatos sutrikdymo objektyviuosius bei subjektyviuosius požymius. Apygardos teismas, kvalifikuodamas nuteistojo nusikalstamus veiksmus pagal BK 149 straipsnio 4 dalį, BK 150 straipsnio 4 dalį ir BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktus, įstatymą taikė tinkamai.

Dėl bausmių.

50. Nuteistasis E. S. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde prašo paskirti nuteistajam švelnesnes bausmes, nesusijusias su realiu laisvės atėmimu. Prokuroras ir nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą bei jos atstovas apeliaciniuose skunduose prašo pakeisti skundžiamo nuosprendžio dalį dėl nuteistajam paskirtų bausmių. Prokuroras prašo E. S., pripažintam kaltu pagal BK 149 straipsnio 4 dalį, paskirti 9 metų laisvės atėmimo bausmę, pagal BK 150 straipsnio 4 dalį paskirti 7 metų laisvės atėmimo bausmę, pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktus paskirti 2 metų laisvės atėmimo bausmę; vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir E. S. paskirti galutinę subendrintą 9 metų laisvės atėmimo bausmę. Tuo tarpu nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą bei jos atstovas prašo E. S. pagal BK 149 straipsnio 4 dalį bei BK 150 straipsnio 4 dalį paskirti sankcijose nustatytas laisvės atėmimo bausmes. Apeliantai nurodo, kad nesutinka su BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymu E. S.. Apeliantai mano, kad apygardos teismas netinkamai įvertino nuteistojo E. S. bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes ir jam paskyrė per švelnias ir aiškiai neteisingas bausmes.

51. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas neatitiktų pirmiau išdėstytų bendrųjų bausmių skyrimo pagrindų, baudžiamasis įstatymas numato išimtis iš bendros taisyklės (BK 54 straipsnio 3 dalis, 62 straipsnis).

52. Bausmės skyrimas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų diskrecija, tačiau apeliacinės instancijos teismas bausmę sugriežtinti ar sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per švelnią ar per griežtą ir neteisingą bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta ar per švelni. Teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas, nuteistajam E. S. skirdamas bausmes už nusikalstamas veikas, numatytas BK 149 straipsnio 4 dalyje ir BK 150 straipsnio 4 dalyje, netinkamai atsižvelgė į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias nuteistojo asmenybę, padarytų nusikaltimų pobūdį, pavojingumą, todėl nepagrįstai taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskyrė jam per švelnias ir tinkamai neindividualizuotas bausmes.

53. Pažymėtina, kad baudžiamieji įstatymai, kuriais nustatoma bausmių sistema, turi paskirtį ne tik padaryti atitinkamą poveikį nuteistajam, bet ir užtikrinti nukentėjusiųjų bei visuomenės interesų gynimą, taip pat vykdyti nusikalstamų veikų prevenciją. BK 41 straipsnio 2 dalies 1-5 punktuose nurodyta, kad bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, taip pat užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teismų praktikoje yra nurodyta, kad BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytas teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui yra ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių ir kaltininko asmenybės įvertinimas. Ne mažiau svarbus šia prasme yra ir nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų teisėtų interesų suvokimas ir siekis juos saugoti bei baudžiamajame įstatyme numatytomis priemonėmis ginti. Bausmė yra teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė. Skiriant bausmę taip pat negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-576/2006).

54. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teismų praktikoje suformuluota nuostata, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Taigi šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-311/2011, 2K-365/2011, 2K-432/2014, 2K-186-942/2015). Iš esmės turi būti nustatyta tokia visuma aplinkybių, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), tačiau nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba atvirkščiai – pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-204-942/2015, 2K-340-648/2017, 2K-64-303/2018).

55. Pirmosios instancijos teismas nenustatė E. S. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Nuteistasis ir jo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad byloje turėtų būti pripažintos dvi E. S. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nes jis pripažino kaltę, padėjo tyrimui ir nuoširdžiai gailisi, taip pat atlygino žalą. Apeliantai pažymi, kad nuteistasis pripažino faktines bylos aplinkybes ir nuo ikiteisminio tyrimo pradžios bendradarbiavo su tyrimą atliekančiais pareigūnais bei padėjo tyrimui atskleisti tikrąsias faktines aplinkybes. Anot apeliantų, tai, kad nuteistasis nuoširdžiai gailisi ir išgyvena, patvirtina jo vidiniai išgyvenimai, dėl kurių jis net buvo ir yra gydomas psichologų. Apeliantai atkreipia dėmesį, kad apygardos teisme nuteistasis iš dalies sutiko su pareikštu civiliniu ieškiniu ir nurodė, jog nukentėjusiajai atlygins padarytą žalą, kokia ji bebūtų priteista, todėl tai galima vertinti kaip įsipareigojimą atlyginti žalą. Šis apeliacinio skundo prašymas yra nepagrįstas.

56. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Pagal teismų praktiką kaltininko prisipažinimas yra tada, kai jis savo noru, o ne dėl byloje surinktų įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio nagrinėjimo metu, šie parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, arba prisipažįsta tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, toks prisipažinimas negali būti laikomas atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Nuoširdus kaltininko gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra tada, kai kaltininkas kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo, stengiasi atlyginti žalą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2009, 2K-259/2009, 2K-94/2010, 2K-450/2010, 2K-7-107/2013, 2K-78/2014).

57. Nagrinėjamu atveju nuteistasis E. S. viso proceso metu pripažino faktines aplinkybes, kad lytiškai santykiavo ir tenkino savo lytinę aistrą oraliniu būdu su nukentėjusiąja, tačiau pateikė savo įvykio versiją, kad ne jis, o nukentėjusioji buvo seksualinio pobūdžio veiksmų iniciatorė, ir kad lytiniai santykiai vyko abipusiu noru, tokiu būdu siekdamas sušvelninti baudžiamąją atsakomybę. Be to, apklausiamas įtariamuoju ikiteisminio tyrimo metu E. S. parodė, kad žinojo ir suvokė, jog nukentėjusiajai įvykio metu buvo (duomenys neskelbtini) metų, bet pastaroji ėmėsi iniciatyvos, pradėjo jaudinti nuteistąjį glostydama jo lytinį organą, todėl nuteistasis užsimiršo apie K. V. amžių. Tuo tarpu bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nuteistasis parodė, kad nežinojo, jog nukentėjusioji yra mažametė ir palaikė ją vyresne. K. jam rašė, kad yra nepilnametė, jis galvojo, jog jai apie 17 metų, ji jam atrodė gerokai vyresnė. Jis neatkreipė dėmesio į tai, kad K. V. yra (duomenys neskelbtini) metų. Taigi, nuteistojo E. S. parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs, nuteistasis iš dalies keitė savo parodymus, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės pagal BK 149 straipsnio 4 dalį ir BK 150 straipsnio 4 dalį. Todėl nuteistojo E. S. parodymai neprisidėjo prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nuteistasis E. S. nei prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, nei padėjo teisėsaugos institucijoms išaiškinti padarytų nusikaltimų. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė nuteistojo E. S. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nurodytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

58. BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininkas savo noru atlygina ar pašalina padarytą žalą. Teismų praktikoje ši aplinkybė atsakomybę lengvinančia pripažįstama tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą žalą (t. y. tiek turtinę, tiek neturtinę) iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-345/2013, 2K-211/2014, 2K-560/2014). Teismas, vadovaudamasis BK 59 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgdamas į faktines bylos aplinkybes, atsakomybę lengvinančia aplinkybe gali pripažinti ir dalinį žalos atlyginimą, tačiau tokiais atvejais atlygintos žalos dydis turi būti pakankamai didelis, sudaryti pagrįstas prielaidas nukentėjusiajam tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo, o kaltininko pastangos atlyginti likusią padarytos žalos dalį – nuoširdžios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2007, 2K-437/2007, 2K-94/2010, 2K-579/2010, 2K-345/2013).‏‏‎ Bylą iš naujo nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, baigiamųjų kaltbų metu nuteistojo gynėjas pateikė duomenis, iš kurių matyti, kad nuteistasis E. S. sumokėjo nukentėjusiajai K. V. 700 Eur žalai atlyginti. Kaip matyti, E. S. atlygino nukentėjusiajai dalį priteistos 6000 Eur dydžio neturtinės žalos. Taigi, E. S. neatlygino visos neturtinės žalos nukentėjusiajai. Minėta, kad, vadovaujantis BK 59 straipsnio 2 dalimi, ir dalinis žalos atlyginimas gali būti pripažintas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei atlygintos žalos dydis yra pakankamai didelis, yra pagrįstų prielaidų nukentėjusiesiems tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo, o kaltininko pastangos atlyginti likusią padarytos žalos dalį – nuoširdžios. Ši atlygintos neturtinės žalos dalis nepripažintina pakankamai didele (sudaro tik apie 12 % visos neturtinės žalos), todėl sudarančia pagrįstų prielaidų civiliniam ieškovui tikėtis neuždelsto likusios žalos atlyginimo, tad BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė negali būti konstatuota. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė nuteistojo E. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

59. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas E. S. pagal BK 149 straipsnio 4 dalį ir BK 150 straipsnio 4 dalį skiriamų bausmių dydį, netinkamai įvertino jo padarytų nusikaltimų pobūdį ir pavojingumą. Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, jog E. S. padarė tyčinį nusikaltimą žmogaus sveikatai, kurį baudžiamasis įstatymas priskiria apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis), bei du tyčinius nusikaltimus žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, kuriuos baudžiamasis įstatymas priskiria labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis) ir numato tik griežtas laisvės atėmimo bausmes. Nusikaltimai yra baigti, padaryti veikiant netiesiogine (BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktai) ir tiesiogine (BK 149 straipsnio 4 dalis ir BK 150 straipsnio 4 dalis) tyčia, sukeliantys didžiulį pavojų visuomenei, nes buvo padaryti prieš mažametį asmenį. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos Tarybos konvencijos dėl vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo ir seksualinės prievartos prieš juos 27 straipsnyje numatyta, kad kiekviena Šalis imasi būtinų teisėkūros ar kitų priemonių siekdama užtikrinti, kad už šioje Konvencijoje nurodytus nusikaltimus būtų baudžiama taikant veiksmingas, proporcingas ir atgrasančias sankcijas atsižvelgiant į nusikaltimų sunkumą. Tokios sankcijos apima su laisvės atėmimu susijusias bausmes, dėl kurių gali būti taikoma ekstradicija. Be to, šios konvencijos 28 straipsnyje įtvirtintos sunkinančios aplinkybės, kad vadovaujantis atitinkamomis vidaus teisės aktų nuostatomis į toliau nurodytas aplinkybes, jei jos dar nėra laikomos nusikaltimo sudedamąja dalimi, būtų galima atsižvelgti kaip į sunkinančias aplinkybes nustatant dėl šioje konvencijoje nurodytų nusikaltimų taikytinas sankcijas: nusikaltimu padaryta didelė žala fizinei arba psichinei aukos sveikatai; nusikaltimas padarytas pasirinkus ypač pažeidžiamą auką; nusikaltimą padarė šeimos narys; nusikaltimą padarė bendrininkų grupė; kaltininkas jau anksčiau buvo teistas už tokius pat nusikaltimus ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-432/2014). Nagrinėjamu atveju E. S. du tyčinius labai sunkius nusikaltimus žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui padarė prieš ypač pažeidžiamą auką, t. y. emociškai nebrandžią mažametę mergaitę. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nuteistasis E. S. buvo susirašinėjimo su mažamete, jų susitikimo ir seksualinio pobūdžio veiksmų iniciatorius, bei žinojo, kad nukentėjusioji yra mažametė. Nors nukentėjusiosios atžvilgiu nebuvo naudojamas fizinis smurtas, nukentėjusiajai nebuvo padaryti fiziniai sužalojimai, tačiau nagrinėjamu atveju E. S. pasinaudojo nukentėjusiosios bejėgiška būkle dėl jos mažametystės ir jai būdingų asmenybės savybių. Taip pat pirmosios instancijos teismo akcentuota aplinkybė, kad pati nukentėjusioji, vykdama į susitikimą su vyresniu menkai pažįstamu asmeniu, elgėsi lengvabūdiškai, nesudaro pagrindo E. S. nusikalstamų veikų vertinti kaip išimtinai mažesnio pavojingumo, nes iš bylos aplinkybių matyti, kad nuteistasis tikslingai pasinaudojo nukentėjusiosios emociniu ir psichologiniu nebrandumu. Be to, nukentėjusiajai buvo sukeltas (duomenys neskelbtini), tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradęs dėl byloje tiriamų įvykių, kuris vertinamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Nukentėjusioji K. V. iki šiol lankosi ir gydosi pas psichologus. Nurodytos aplinkybės rodo didelį nuteistojo padarytų nusikaltimų pavojingumą.

60. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatydamas E. S. pagal BK 149 straipsnio 4 dalį ir BK 150 straipsnio 4 dalį skiriamų bausmių dydį, pirmosios instancijos teismas taip pat netinkamai atsižvelgė į nuteistojo asmenybę. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad, nors E. S. ankščiau neteistas (t. 1, b. l. 148), narkologinėje įskaitoje neįrašytas, psichiatrinėse gydymo įstaigose iki nusikalstamų veikų padarymo nesigydė (t. 1, b. l. 156–158), dirba (t. 1, b. l. 112–113), tačiau jis baustas administracine tvarka (t. 1, b. l. 149–151), be to, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad E. S. po šioje byloje aptariamų nusikalstamų veikų padarymo, šio baudžiamojo proceso metu padarė naujas panašaus pobūdžio nusikalstamas veikas žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui (BK 153 straipsnis) bei dorovei (BK 309 straipsnio 2 dalis), nukreiptas prieš mažamečius asmenis, už kuriuos jis buvo nuteistas Vilniaus apygardos teismo 2022 m. liepos 8 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. balandžio 27 d. nuosprendžiu, galutine 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme. Išdėstytos aplinkybės rodo nuteistojo E. S. požiūrį į visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, susiformavusias jo paties vertybines orientacijas ir duoda pagrindą jį vertinti kaip asmenį, linkusį nesilaikyti visuomenėje priimtų elgesio normų ir pažeidinėti įstatymus. Akivaizdu, kad E. S. tinkamų išvadų iš vykstančio šio baudžiamojo proceso nepadarė, poelgių neanalizavo. Priešingai nei nurodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, tai, kad E. S. išgyvena dėl padarytų nusikalstamų veikų dėl vykstančio baudžiamojo proceso, savaime nėra išimtinė aplinkybė ir nesudaro pagrindo taikyti jam BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų.

61. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, iš naujo įvertinusi visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, nepagrįstai taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir už nusikalstamas veikas, numatytas BK 149 straipsnio 4 dalyje ir BK 150 straipsnio 4 dalyje, E. S. paskyrė aiškiai per švelnias laisvės atėmimo bausmes. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju byloje nėra nustatyta išimtinių aplinkybių, apibūdinančių nuteistojo E. S. padarytus nusikaltimus ar jo asmenybę, kurių visuma leistų spręsti, kad BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu nuteistajam galėtų būti skirta mažesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė. Įvertinusi BK 54 straipsnio 3 daliai taikyti reikšmingus duomenis, teisėjų kolegija neįžvelgia aplinkybių, kurios leistų vertinti nuteistojo veikų pavojingumą kaip daug mažesnį nei rūšinį tokių nusikalstamų veikų pavojingumą, ar pripažinti, kad nuteistojo asmenybė vertintina kaip mažiau pavojinga. Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į visumą aplinkybių, reikšmingų bausmei skirti, į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, į nusikalstamomis veikomis sukeltus skaudžius padarinius mažametei nukentėjusiajai, į nuteistojo E. S. asmenybę, kad jis anksčiau neteistas, yra jauno amžiaus, nevedęs, dirba, taip pat į neigiamą nuteistojo požiūrį į visuomenės nustatytas taisykles, jo elgesį šio baudžiamojo proceso metu (naujų panašaus pobūdžio nusikalstamų veikų padarymą), taipogi į pakankamai ilgą šio baudžiamojo proceso trukmę, yra pagrindas E. S. pagal BK 149 straipsnio 4 dalį ir BK 150 straipsnio 4 dalį skirti laisvės atėmimo bausmes, kurių dydis būtų artimesnis įstatymo sankcijoje numatytam laisvės atėmimo bausmės minimumui, t. y. atitinkamai 6 metus ir 4 metus laisvės atėmimo. Teisėjų kolegijos nuomone, paskirtomis bausmėmis bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės tikslai, įgyvendintas teisingumo principas. Kita vertus, įvertinus anksčiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, taip pat darytina išvada, kad nuteistajam E. S. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktus paskirta bausmė, tiek jos rūšis – laisvės atėmimas, tiek ir jos dydis, kuris yra artimesnis minimaliam sankcijoje numatytam bausmės dydžiui, nėra aiškiai per švelni ar per griežta. Nuteistajam E. S. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktus paskirta bausmė yra adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai bei nuteistojo asmenybės pavojingumui ir atitinka bausmės tikslus, bausmės skyrimo taisykles, yra teisingai ir tinkamai individualizuota, jos švelninti ar griežtinti nėra teisinio pagrindo. Paskyrus griežtesnes bausmes už nusikaltimus, numatytus BK 149 straipsnio 4 dalyje ir BK 150 straipsnio 4 dalyje, keistina pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl bausmių bendrinimo ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, šiuo nuosprendžiu pagal BK 149 straipsnio 4 dalį ir BK 150 straipsnio 4 dalį paskirtos bausmės apėmimo būdu iš naujo bendrinamos su Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 14 d. nuosprendžiu paskirta bausme pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktus bei E. S. skiriama nauja subendrinta bausmė.

62. Dėl nurodytų priežasčių Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 14 d. nuosprendis keičiamas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas).

Dėl civilinio ieškinio.

63. Nuteistasis E. S. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde prašo iš E. S. nukentėjusiosios K. V. naudai priteistą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo sumažinti iki 2 000 Eur, nes, anot apeliantų, nėra nustatyta, jog nukentėjusiajai būtų sukeltas fizinis skausmas ar padarytas fizinis sveikatos sužalojimas, nėra duomenų, kad nukentėjusiosios fizinei ir psichinei sveikatai būtų buvę padaryti ilgalaikiai ir negrįžtami padariniai, be to, apeliantų nuomone, šiuo atveju pati nukentėjusioji sukūrė rizikingą situaciją, susijusią su jos pačios saugumu. Taip pat, apeliantų nuomone, nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį taip pat turi būti įvertinta ir E. S. turtinė padėtis. Šie apeliacinių skundų argumentai yra nepagrįsti.

64. BPK 109 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Šioje baudžiamojoje byloje nukentėjusiosios K. V. atstovas advokatas B. Chranovskis pateikė civilinį ieškinį, kuriame prašė priteisti nukentėjusiajai 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (t. 3, b. l. 3–8). Pirmosios instancijos teismas civilinį ieškinį patenkino iš dalies ir iš nuteistojo E. S. nukentėjusiosios K. V. naudai priteisė 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

65. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Nukentėjusiojo patirtos žalos vertinimas yra teismo prerogatyva, kuris tai daro vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Tačiau šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinus ir kaltojo asmens interesus, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje taip pat įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala yra atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, sukrėtimą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus.

66. Šiuo atveju nukentėjusiosios K. V. atstovas civiliniame ieškinyje nurodė, kad dėl atsakovo padarytų veikų atsirado neturtinės pasekmės, kurios daro tiesioginę įtaką ieškovės fiziniams ir dvasiniams išgyvenimams. Nukentėjusioji patyrė fizinį skausmą, nes dėl atsakovo veiksmų jai plyšo mergystės plėvė, nustatyta poodinė kraujosruva kairėje šlaunyje, kuri kvalifikuojama nežymiu sveikatos sutrikdymu. Dėl atsakovo veiksmų patirtų dvasinių išgyvenimų ir sukrėtimo jai konstatuotas (duomenys neskelbtini), kuris kvalifikuojamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes jos sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų. Nukentėjusioji patyrė didelius nepatogumus, nuo 2018 m. birželio 17 d. iki 2018 m. birželio 20 d. buvo apgyvendinta globos namų „Užuovėja“, vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, pagalbos centre, kur jai buvo teikiama psichologinė pagalba. Nukentėjusioji iki šiol nėra psichologiškai atsigavusi nuo patirto sukrėtimo, išgyvena didelį stresą ir nerimą dėl savo ateities, pastovios bauginančios būklės. Šio įvykio pasekmės smarkiai pažeidė jos dvasinę pusiausvyrą ir emocinį stabilumą. Pagal psichologų rekomendacijas ieškovei būtina ilgalaikė kompleksinė pagalba, be to, dėl atsakovo veiksmų žymiai pablogėjo ieškovės sveikata, nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2018 m. spalio 30 d. ji gydėsi VŠĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos vaikų ligoninėje, kur jai nustatyta diagnozė: (duomenys neskelbtini) ir kt., ši diagnozė jai nustatyta pirmą kartą, todėl manytina, kad tokiam susirgimui turėjo įtakos jos patirti išgyvenimai.

67. Nukentėjusiosios K. V. atstovė pagal įstatymą A. N., apklausta pirmosios instancijos teisme, parodė, kad po įvykio pastebėjo pokyčius, dukra tapo uždaresnė, nenoriai bendrauja. Pas dukrą atsirado mintys, kad nenori gyventi, 2019 m. sausio 2 d. pastaroji bandė nusižudyti, persipjaudama venas. Dėl tokio elgesio ji kreipėsi į psichologą. Kadangi nebuvo laisvų psichologų (duomenys neskelbtini) poliklinikoje, nuėjo pas psichiatrą ir jis išrašė vaistų, kad dukra geriau miegotų. Šiuo metu K. lankosi paramos centre. Iki šio įvykio psichologinių problemų K. turėjo tik dėl pamokų, lankėsi mokykloje pas psichologą, taip pat (duomenys neskelbtini) poliklinikoje. Diagnozės nebuvo nustatytos, vaistai nebuvo paskirti. Šiuo metu reabilitacinis psichologų gydymas tęsiasi. Ji kreipėsi dėl grupinių psichologinių užsiėmimų. Taip pat po įvykio ji pakeitė dukros mokyklą. Neturtinę žalą ji vertina 10 000 Eur, palaiko civilinį ieškinį, pinigus panaudotų tolimesniam K. gydymui (t. 3, b. l. 19–21, 26–30). Nukentėjusioji K. V., apklausta apeliacinės instancijos teisme parodė, kad iš karto po to įvykio pradėjo lankytis pas psichologus, iš viso lankėsi pas tris psichologus. Pas psichiatrą pradėjo lankytis prieš mėnesį. Prieš mėnesį ji taip pat gulėjo Santariškėse dėl (duomenys neskelbtini). Pas psichologus ji lankėsi dėl to, kad ją išprievartavo (t. 8, b. l. 176–181).

68. Kaip matyti iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-152/2018, jame nukentėjusiajai K. V. konstatuotas (duomenys neskelbtini), tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradęs dėl byloje tiriamų įvykių ir vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Be to, ekspertizės akto tiriamojoje dalyje nurodyta, kad kalbant apie bylai reikšmingas aplinkybes, tiriamoji įsitempia, sunerimsta, užsisklendžia, išryškėja šios temos vengiantis elgesys. Apie byloje nagrinėjamus įvykius tiriamoji kalba itin nenoriai, atsako tik į pavienius klausimus; stebimas akivaizdus tiriamosios neigiamas emocinis reagavimas, be to, ji pati pripažįsta nerimaujanti, išsako vyraujančius kaltės bei gėdos jausmus. Apibendrintai, byloje nagrinėjami įvykiai tiriamąją K. V. paveikė psichotraumuojančiai ir neigiamas poveikis jos emocinei būsenai išlieka iki dabar (ekspertizės atlikimo metu) (t. 1, b. l. 69–76).

69. Ekspertė S. Stanaitienė, apklausta pirmosios instancijos teisme, patvirtino ekspertizės akte pateiktas išvadas ir parodė, kad susipažinusi su nukentėjusiosios K. V. medicininiais dokumentais ir anksčiau jai konstatuotomis diagnozėmis, padarė išvadą, jog nukentėjusioji iki nusikalstamos veikos padarymo buvo pasveikusi nuo anksčiau jai konstatuotų sveikatos sutrikimų. Anksčiau nukentėjusiajai buvo konstatuota diagnozė (duomenys neskelbtini), dabar jai diagnozuota (duomenys neskelbtini), šiuo metu nukentėjusiajai diagnozuotas sveikatos sutrikdymas yra sunkesnis nei anksčiau ir yra siejamas su konkrečiu įvykiu ‑ nukentėjusiosios atžvilgiu padaryta nusikalstama veika ir mergaitės reakcija po įvykio. Ekspertizės atlikimo metu nukentėjusiosios emocinė būsena buvo sutrikusi, jos (ekspertės) matė ryškų mergaitės emocinį reagavimą į tiriamus įvykius, kaip pastaroji jaučiasi perskaičius jos apklausą, kaip ji reaguoja į užduodamus klausimus. Nukentėjusiajai šioje byloje konstatuotas sutrikimas ‑ (duomenys neskelbtini), siejamas su nusikalstama veika. Nukentėjusiajai būtina psichologinė, psichoterapinė pagalba (t. 3, b. l. 50–52). Ekspertė S. Stanaitienė, apklausta apeliacinės instancijos teisme, paaiškino, kad yra susipažinusi su teismo siųstais medicininiais dokumentais. Ekspertė parodė, kad iš dabartinės medicininės dokumentacijos matyti, kad šiuo metu nukentėjusiosios emocinė būsena yra pablogėjusi (t. 7, b. l. 24–25).

70. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad dėl nuteistojo E. S. nusikalstamų veiksmų nukentėjusioji K. V. patyrė neturtinės žalos. Byloje nustatyta, kad nuteistasis E. S. pasinaudodamas nukentėjusiosios bejėgiška būkle dėl mažametystės, išžagino bei seksualiai prievartavo mažametę K. V., tokiu būdu padarydamas pastarajai nesunkų sveikatos sutrikdymą, tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradusį dėl E. S. veiksmų ir pasireiškusį (duomenys neskelbtini). Dėl nurodytų nusikalstamų E. S. veiksmų K. V. patyrė ne tik fizinį skausmą (dėl E. S. veiksmų jai plyšo mergystės plėvė), bet ir dvasinį sukrėtimą, ilgalaikius skaudžius dvasinius išgyvenimus. Tai neabejotinai turėjo neigiamą poveikį jos gyvenimui, psichinei, fizinei ir lytinei sveikatai, ydingam supratimui apie lytinius santykius. Pažymėtina, visa tai ir dabar turi įtakos nukentėjusiosios gyvenimui, pastaroji iki šiol lankosi pas psichologus. Tai patvirtina aptarti ekspertės S. Stanaitienės parodymai, ekspertizės akte nurodytos aplinkybės bei apeliacinės instancijos teismo išreikalauti medicininiai dokumentai apie dabartinę nukentėjusiosios K. V. sveikatos būklę. Be to, nuteistojo E. S. neteisėti veiksmai ne tik šiuo metu, bet ir ateityje turės įtakos nukentėjusiosios, kuri iki tol nebuvo turėjusi lytinių santykių ir pagal savo brandą dar nebuvo pasirengusi tokio pobūdžio santykiams, psichinei savijautai. Priešingai nei nurodoma nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniame skunde, pačios nukentėjusiosios elgesys savaime nėra pagrindas sumažinti civilinio ieškinio dydį, nes nuteistasis, kaip jau aptarta, tiesiog pasinaudojo jos emociniu nebrandumu savo poreikiams patenkinti.

71. Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, teismas negali suabsoliutinti vieno pasirinkto kriterijaus, o kitus ignoruoti. Kad ir kokie sunkūs būtų įvykio padariniai, teismas privalo vertinti visumą ir taip nustatyti maksimaliai teisingą, situaciją atitinkantį neturtinės žalos atlyginimo dydį. Teismas vertindamas neturtinės žalos dydį, turi įvertinti ir šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, jo galimybes atlyginti žalą, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Šiuo atveju E. S. yra pakankamai jauno amžiaus darbingas asmuo, dirbo, tačiau gavo pakankamai nedidelį darbo užmokestį, gyveno su tėvais, nekilnojamojo ar kilnojamojo turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, neturi, be to, šiuo nuosprendžiu jam paskiriama pakankamai ilga laisvės atėmimo bausmė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje kaip vienas iš neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų yra šalies ekonominio gyvenimo rodikliai, bendras pragyvenimo lygis, vidutinės gyventojų pajamos ir kiti ekonominio pobūdžio faktoriai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje 3K-3-263/2007), todėl nukentėjusiajai priteistinas neturtinės žalos dydis turi atitikti protingumo kriterijų, būti adekvatus padarytų nusikaltimų pasekmėms.

72. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatydamas nukentėjusiajai K. V. padarytą neturtinę žalą bei jos dydį, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas įstatyme įtvirtintas aplinkybes, nusikalstamomis veikomis pažeistų socialinių vertybių reikšmingumą, nusikalstamų veiksmų padarinius nukentėjusiosios dvasinei būsenai, nukentėjusiosios amžių, nuteistojo turtinę padėtį, taip pat pakankamai įsigilino į faktines bylos aplinkybes. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nukentėjusiosios atstovo prašoma priteisti neturtinės žalos suma – 10 000 Eur, nevisiškai atitinka padarytų veikų pavojingumą, nuteistojo turtinę padėtį ir teismų praktikos tendencijas, todėl nukentėjusiosios atstovo prašoma priteisti neturtinės žalos suma buvo tinkamai sumažinta iki 6 000 Eur. Vertinti pirmosios instancijos teismo nustatytą neturtinės žalos dydį, kaip aiškiai per didelį, nėra pagrindo. Teismo nustatytas neturtinės žalos atlyginimo dydis nukentėjusiajai K. V. yra proporcingas nuteistojo padarytoms nusikalstamoms veikoms ir dėl jų kilusioms pasekmėms, atitinka nukentėjusiosios ir nuteistojo interesų pusiausvyrą, sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijus, formuojamą teismų praktiką (pažiūrėti lentelę pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-539-976/2015, 2K-61-689/2019, 2K-288-648/2019) ir nėra per didelis.

Dėl proceso išlaidų.

73. BPK 55 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nukentėjusiojo, civilinio ieškovo, civilinio atsakovo, liudytojo, užstato davėjo, asmens, kurio nuosavybės teisės laikinai apribotos ar konfiskuotas turtas, asmens, kurį siekiama įpareigoti atskleisti informacijos šaltinio paslaptį, įgaliotuoju atstovu laikomas asmuo, teikiantis teisinę pagalbą šiems proceso dalyviams, ginantis jų teises ir teisėtus interesus. BPK 106 straipsnio 2 dalies nurodoma, kad teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja, taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas.

74. Šiuo atveju bylą pirmą kartą nagrinėjant apeliacine tvarka nukentėjusiosios K. V. ir jos atstovės pagal įstatymą A. N. interesus atstovavo advokatas B. Chranovskis. Nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą ir jos atstovas apeliaciniame skunde prašo iš nuteistojo priteisti 500 Eur dydžio išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Iš pinigų priėmimo kvito matyti, kad A. N. 2019 m. spalio 16 d. sumokėjo advokatui B. Chranovskiui 500 Eur už suteiktas teisines paslaugas (t. 4, b. l. 135). Bylą iš naujo nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą A. N. pareiškė, kad nėra sudariusi teisinių paslaugų sutarties su jokiu advokato. Apeliacinės instancijos teismui nutarus, kad nukentėjusiosios ir jos atstovės pagal įstatymą atstovo dalyvavimas šiame procese yra būtinas, kadangi be įgalioto atstovo pagalbos jų teisės ir teisėti interesai nebūtų reikiamai ginami, 2022 m. kovo 9 d. nutartimi buvo kreiptasi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl įgaliotojo atstovo parinkimo (t. 6, b. l. 123). Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 21 d. nutartimi nukentėjusiosios K. V. ir jos atstovės pagal įstatymą A. N. įgaliotąja atstove buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinkta advokatė Ž. Timaškova (t. 6, b. l. 132–133). Lietuvos apeliaciniam teismui buvo pateikta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2023 m. kovo 27 d. patikslinta pažyma Nr. APD-2023-05344 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta valstybės naudai priteistina antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma – 1271,67 Eur už nukentėjusiajai K. V. advokatės Ž. Timaškovos suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

75. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad ši baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo išnagrinėta pagal nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinį skundą, kuris šiuo nuosprendžiu atmetamas, taip pat pagal prokuroro ir nukentėjusiosios įstatyminės atstovės bei jos atstovo apeliacinius skundus nuteistojo teisinę padėtį bloginančiais pagrindais, kurie buvo patenkinti visiškai (nukentėjusiosios atstovų) arba iš dalies (prokuroro), kad nuteistajam šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu paskiriama ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė ir kad iš nuteistojo nukentėjusiajai buvo priteista pakankamai didelė neturtinės žalos atlyginimo suma (6 000 Eur), nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą ir jos atstovo apeliacinio skundo prašymas iš nuteistojo priteisti 500 Eur dydžio išlaidas advokato pagalbai apmokėti, taip pat Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš nuteistojo už nukentėjusiajai K. V. advokatės Ž. Timaškovos suteiktą antrinę teisinę pagalbą atmestini (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-51-788/2021).

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 14 d. nuosprendį pakeisti.

Nuteistajam E. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149 straipsnio 4 dalį paskirtą 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę padidinti iki 6 (šešerių) metų laisvės atėmimo.

Nuteistajam E. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 150 straipsnio 4 dalį paskirtą 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę padidinti iki 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis bei 5 dalies 1 punktu, šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu skiriamas bausmes pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149 straipsnio 4 dalį ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 150 straipsnio 4 dalį subendrinti su Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 14 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktus paskirta bausme apėmimo būdu bei E. S. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 6 (šešeriems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, į bausmės atlikimo laiką įskaityti E. S. laikinojo sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2018 m. birželio 19 d. iki 2018 m. birželio 21 d. (dvi paras), taip pat laikotarpį nuo 2021 m. balandžio 15 d. iki 2021 m. gruodžio 21 d., kuomet E. S. atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę pagal Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 14 d. nuosprendį.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nukentėjusiosios K. V. atstovės pagal įstatymą A. N. ir jos atstovo advokato Bogdano Chranovskio (Bogdan Chranovskij) prašymą iš nuteistojo E. S. priteisti 500 Eur dydžio išlaidas advokato pagalbai apmokėti, taip pat Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš nuteistojo E. S. už nukentėjusiajai K. V. advokatės Žanos Timaškovos suteiktą antrinę teisinę pagalbą atmesti.