Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. R. (P. R.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 5 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal:

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) kodekso 153 straipsnį (dėl E. T. ir V. A. tvirkinimo) keturiasdešimčiai parų arešto;

BK 150 straipsnio 4 dalį (dėl E. T. seksualinio prievartavimo) laisvės atėmimu šešeriems metams;

BK 153 straipsnį (dėl V. A. tvirkinimo) keturiasdešimt penkioms paroms arešto;

BK 150 straipsnio 4 dalį (dėl V. A. seksualinio prievartavimo) laisvės atėmimu šešeriems metams;

BK 149 straipsnio 4 dalį (dėl V. A. išžaginimo) laisvės atėmimu aštuoneriems metams;

BK 153 straipsnį (dėl E. T. tvirkinimo) areštu keturiasdešimt penkioms paroms.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 5 dalies 1, 2 punktais, 6 dalimi, BK 65 straipsniu, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos jas apimant ir iš dalies sudedant, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas devyneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Nukentėjusiosios mažametės E. T. atstovės pagal įstatymą D. T. ir nukentėjusiosios mažametės V. A. atstovės pagal įstatymą J. A. civiliniai ieškiniai tenkinti iš dalies. Iš P. R. E. T. priteista 25 000 Lt ir V. A. – 25 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis, kuria nuteistojo P. R. apeliacinis skundas atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. R. nuteistas už tai, kad 2010 m. rugsėjo 25 d., nuo 17 iki 19 val., būdamas namo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), antro aukšto kambaryje, žinodamas, kad E. T. (gim. 2002 m. (duomenys neskelbtini)) ir V. A. (gim. 2000 m. (duomenys neskelbtini)) yra mažametės, rodė joms vaizdo įrašus, kuriuose buvo matyti nuogi vyriški ir moteriški lytiniai organai. Taip P. R. atliko mažamečių E. T. ir V. A. tvirkinamuosius veiksmus.

P. R. nuteistas už tai, kad 2010 m. rugsėjo 25 d., nuo 17 iki 19 val., namo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), antrajame aukšte, žinodamas, kad E. T. yra mažametė, prieš nukentėjusiosios valią, pasinaudodamas jos bejėgiška būkle dėl mažametystės, siekdamas tenkinti savo lytinę aistrą, žadėdamas padovanoti mobiliojo ryšio telefoną, liepė jai nusirengti ir atsigulti ant lovos, rankomis glostė nukentėjusiosios išorinius lytinius organus ir tarpvietės sritį, kišo savo lytinį organą nukentėjusiajai į analinę angą, padarydamas nukentėjusiajai intensyvius cirkuliarinius odos paraudimus ir paviršinius odos nubrozdinimus apie išangę. Taip P. R. seksualiai analiniu būdu prievartavo mažametę E. T.. Šiuos veiksmus P. R. atliko tame pačiame kambaryje esant ir viską matant V. A. , žinodamas, kad ji yra mažametė ir taip tvirkino mažametę nukentėjusiąją V. A. .

P. R. nuteistas už tai, kad 2010 m. rugsėjo 25 d., nuo 17 iki 19 val., namo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), antrajame aukšte, žinodamas, kad V. A., yra mažametė, prieš nukentėjusiosios valią pasinaudodamas jos bejėgiška būkle dėl mažametystės, siekdamas lytiškai santykiauti su pastarąja, žadėdamas padovanoti mobiliojo ryšio telefoną, liepė jai nusirengti ir atsigulti ant lovos, rankomis glostė nukentėjusiosios išorinius lytinius organus ir tarpvietės sritį apie išangę, lietė savo lytiniu organu tarpvietės sritį apie išangę, kišo savo lytinį organą į makštį, padarydamas nukentėjusiajai nedideles poodines kraujosruvos dešiniame žaste ir dešinėje šlaunyje, šlaunų vidiniuose paviršiuose odos paraudimus ir paviršinius odos nubrozdinimus, paraudimus lytinėse lūpose, makšties prieangio gleivinėje ir mergystės plėvėje. Taip P. R. seksualiai (fizinio sąlyčio būdu) prievartavo ir išžagino mažametę V. A.. Šiuos veiksmus P. R. atliko tame pačiame kambaryje esant ir viską matant E. T., žinodamas, kad ji yra mažametė, ir taip tvirkino mažametę nukentėjusiąją E. T. .

Kasaciniame skunde nurodoma, kad Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas P. R. apeliacinį skundą, baudžiamosios bylos tinkamai – tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, – neišnagrinėjo, nepateikė savo išvadų dėl skunde nurodytų argumentų ir jų nemotyvavo. Kasatoriaus nuomone, teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatas.

Atsiliepimu į nuteistojo P. R. kasacinį skundą Vilniaus apygardos prokuratūros 1-ojo (Labai sunkių nusikaltimų ikiteisminio tyrimo organizavimo) skyriaus prokuroras Liutauras Rudzevičius prašo šį skundą atmesti.

Prokuroro nuomone, bylą nagrinėję teismai tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, tiksliai ir detaliai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir paskyrė teisingas bausmes.

BK 153 straipsnyje numatytas mažamečio asmens tvirkinimas baudžiamosios teises teorijoje apibrėžiamas kaip objektyviai seksualus elgesys, galintis sukelti vaikui lytinį susijaudinimą, per ankstyvą domėjimąsi lytinėmis funkcijomis, seksu, nesveiką ir negatyvų lyčių santykių įsivaizdavimą. Mažamečio asmens tvirkinimas gali būti padaromas įvairiomis formomis: demonstruojant pornografiją, pasakojant apie seksualinių poreikių tenkinimą arba atliekant kitokį intelektualinį tvirkinimą. Tai, kad buvo rodomi pornografinio pobūdžio vaizdai, nurodė abi nukentėjusiosios. Jos detaliai savo žodžiais nusakė, ką matė ir kaip tai suprato. Teismas teisingai tai įvertino kaip BK 153 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymą, nors kasatorius ir neigė savo kaltę, teigdamas, kad pas jį nebuvo rasta pornografinių filmų, neatlikta tyrimų ir nenustatyta, kad vaizdai buvo pornografinių pobūdžio.

Prokuroro nuomone, kasatoriaus reikalavimas kvalifikuoti jo veiksmus abiejų nukentėjusiųjų atžvilgiu ne kaip atskirus, o kaip vieną BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytą nusikaltimą, nepagrįstas ir atmestinas. Pagal formuojamą teismų praktiką, kai kaltininkas tenkina lytinę aistrą su keliais nukentėjusiaisiais vienu metu ar pakaitomis, padarytos veikos sudaro nusikaltimų sutaptį ir kiekvieno nukentėjusiojo seksualinis prievartavimas kvalifikuojamas kaip atskiras nusikaltimas. Šiuo atveju yra du atskiri nusikaltimo dalykai – kiekvieno nukentėjusiojo seksualinio apsisprendimo laisvė. Pasak prokuroro, teismai dviejų mažamečių asmenų seksualinį prievartavimą tinkamai kvalifikavo kaip atskirus nusikaltimus.

Atsiliepime nurodoma, kad kasatoriaus teiginiai, jog jis nepadarė BK 149 straipsnio 4 dalyje ir 150 straipsnio 4 dalyje numatytų nusikaltimų, kad nerasta kremo, kuriuo jis tepėsi, kaip nurodė nukentėjusiosios, kad jis nežino, kaip atsirado jo seilių, kad rasta sperma ant nukentėjusiųjų kūno yra ne jo, turi būti atmesti. Teismai teisingai konstatavo, kad P. R. padarė nusikaltimą, numatytą BK 149 straipsnio 4 dalyje. Tai patvirtina mažametės V. A. ir liudytojos J. A. parodymai, specialistų išvados Nr. G 3654/10 (01), Nr. G 3655/10 (01) ir Nr. S 402/10 (01). Apklaustos pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusiosios V. A. ir E. T., vartodamos pagal savo amžių bei patirtį joms suprantamus žodžius, išsamiai ir realistiškai nurodė P. R. su jomis atliktų veiksmų pobūdį, intensyvumą ir aplinkybes, kurių, jei nebūtų turėjusios tokios seksualinės patirties, nebūtų galėjusios išsigalvoti ir taip tikroviškai apibūdinti, būdamos dešimties (V. A.) ir aštuonerių (E. T.) metų amžiaus. Abiejų nukentėjusiųjų parodymus detaliai išnagrinėjo tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, jų parodymai esminėmis detalėmis tarpusavyje sutampa. Nors kasatorius tai ir neigia, tačiau, pasak prokuroro, dėl šių parodymų teisingumo abejonių nekyla. Mažamečių nukentėjusiųjų parodymus apie P. R. su abiem nukentėjusiosiomis atliktus seksualinio pobūdžio veiksmus patvirtina liudytojos J. A. parodymai ir kiti objektyvūs bylos duomenys – specialistų išvados apie ant E. T. kelnaičių rastos spermos DNR haplotipo priklausymą P. R., ant tampono su nuoplovomis nuo V. A. išorinių lytinių organų rastų DNR vieno iš haplotipo atitikimą P. R. haplotipui, apie ant mergaičių kūnų rastų sužalojimų kilmę ir pobūdį.

Prokuroras nesutinka su kasatoriaus teiginiu, kad teismai byloje esančių duomenų, taip pat ir ekspertizių aktų, netyrė, todėl nebuvo teisinio pagrindo pripažinti juos įrodymais. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, šioje byloje gautus duomenis įstatymų nustatyta tvarka pripažindami įrodymais, juos detaliai ištyrė ir įvertino, BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų tyrimo bei vertinimo taisyklių nepažeidė. Atsižvelgdamas į teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizių išvadas, teismas mažamečių nukentėjusiųjų papildomai neapklausinėjo ir rėmėsi jų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui. Šie nukentėjusiųjų parodymai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo perskaityti nepažeidžiant BPK 276 straipsnio 2 dalies reikalavimų, todėl jie pagrįstai pripažinti įrodymais. Iš teismų sprendimų matyti, kad teismai ne tik smulkiai ir išsamiai išdėstė visus nukentėjusiųjų, liudytojų ir paties nuteistojo parodymus, tačiau ir juos tinkamai įvertino. Visuma duomenų, gautų apklausus nuteistąjį P. R., nukentėjusiąsias V. A. ir V. T., liudytojus, apžiūrėjus įvykio vietą, įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus, kurie įstatymo nustatyta tvarka užfiksuoti atitinkamuose procesiniuose dokumentuose, prokuroro teigimu, duoda pakankamą pagrindą išvadai, kad P. R. teisingai pripažintas kaltu dėl nukentėjusiųjų V. A. ir E. T. tvirkinimo bei seksualinio prievartavimo ir V. A. išžaginimo. Prokuroro nuomone, kasaciniame skunde nurodyti argumentai nekelia abejonių dėl priimto nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo.

Prokuroro nuomone, Lietuvos apeliacinis teismas tinkamai išnagrinėjo nuteistojo apeliacinį skundą ir nepažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad kasatorius nenurodo, kokių jo apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo. Tai, kad teismas atmetė nuteistojo reikalavimus, nėra pagrindas teigti, jog jų neišnagrinėjo. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje detaliai, aiškiai, suprantamai nurodyti bei išnagrinėti visi P. R. apeliacinio skundo reikalavimai.

Atsiliepime nurodoma, kad švelninti nuteistajam paskirtą bausmę nėra pagrindo. Teismai teisingai įvertino visas bausmės skyrimo aplinkybes, atsižvelgė į P. R. asmenybę, nusikaltimų pavojingumą, sukeltus padarinius, tai savo sprendimuose aiškiai ir detaliai išdėstė. Teismas bausmę paskyrė atsižvelgdamas į teismų praktiką, bausmių skyrimo taisykles, teisingumo, proporcingumo principus. Skiriant bausmę nebuvo pažeisti BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimai.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo P. R. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

Nuteistasis P. R. kasaciniame skunde, be kitų argumentų, nurodo, kad nesutinka su teismo nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis – kasatorius skunde neigia padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. patikrina, ar pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar nagrinėdami bylą nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnis). Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, įrodymų vertinimas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Taigi kasacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia galimybės iš naujo vertinti byloje surinktų įrodymų ir nustatinėti įrodytomis pripažintų bylos aplinkybių, todėl minėti nuteistojo P. R. kasacinio skundo argumentai nenagrinėtini.

Dėl įrodymų vertinimo

Nuteistasis kasaciniame skunde iš esmės ginčija pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų atliktą įrodymų vertinimą, kurio pagrindu buvo daromos išvados dėl nuteistojo kaltumo.

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas P. R. kaltu dėl nukentėjusiųjų V. A.ir E. T. tvirkinimo ir seksualinio prievartavimo bei V. A. išžaginimo rėmėsi visuma duomenų, gautų apklausus nuteistąjį P. R. , nukentėjusiąsias V. A., E. T. , liudytojus D. T., V. T., J. A. ir kitus, įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia kasatorius, įstatymų nustatyta tvarka šioje byloje gautus duomenis pripažindamas įrodymais bei juos įvertindamas, Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų nepažeidė.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje surinktų įrodymų leistinumą ir jų vertinimą padarė išvadą, jog P. R. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 150 straipsnio 4 dalyje (dėl V. A. seksualinio prievartavimo), 150 straipsnio 4 dalyje (dėl E. T. seksualinio prievartavimo) ir 149 straipsnio 4 dalyje (dėl V. A. išžaginimo). Kasatorius nurodo, kad šios instancijos teismas nepateikė išvadų dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų ir jų nemotyvavo, todėl pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimus. Šie kasatoriaus teiginiai nepagrįsti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasatorius iš esmės tik deklaratyviai teigia, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes skunde nenurodo, kokių jo apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo. Kolegijos nuomone, Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje išdėstytos motyvuotos išvados dėl nuteistojo P. R. apeliacinio skundo esmės, todėl apeliacinės instancijos teismas jo skundą išnagrinėjo nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimų.

Atsižvelgdama į minėtus argumentus, kolegija konstatuoja, kad apkaltinamasis nuosprendis P. R. pagrįstas leistinais ir patikimais įrodymais, o teismai juos vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįsta išsamių visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, todėl kasatoriaus reikalavimai netenkintini.

Dėl paskirtos bausmės

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismas skirdamas bausmę neatkreipė dėmesio į tai, kad jis ankščiau neteistas, administracine tvarka nebaustas.

Kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 369 straipsnio 1, 2 dalimis, paskirtą bausmę gali sušvelninti tik tada, kai jos paskyrimas susijęs su netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu.

Skirdamas bausmę teismas vadovaujasi BPK 54 straipsnio 2 dalies ir 61 straipsnio nuostatomis.

Kolegijos nuomone, nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam P. R. bausmę, bei apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs jo apeliacinį skundą, kuriuo buvo prašoma paskirti švelnesnę bausmę, pažeidė nurodytus baudžiamojo įstatymo reikalavimus. Nuteistajam paskirta bausmė nėra per griežta, ji paskirta nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo reikalavimų, todėl jos švelninti nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Atmesti nuteistojo P. R. kasacinį skundą.