Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Svajūno Knizlerio, Lino Šiukštos,

neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. sausio 23 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 4 dalyje ir 150 straipsnio 4 dalyje, ir nuteistas:

- pagal BK 149 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu 9 (devyneriems) metams;

- pagal BK 150 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir V. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 9 (devyneriems) metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

- nukentėjusiajai E. S. 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo;

- nukentėjusiosios E. S. atstovei pagal įstatymą J. S. 1 800 Eur išlaidoms advokato paslaugoms apmokėti atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. V. S. nuteistas už tai, kad 2014 m. sausio 2 d., apie 00.20 val., savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, žinodamas, jog E. S., gim. (duomenys neskelbtini), yra mažametė, panaudodamas fizinį smurtą – jėga parversdamas nukentėjusiąją E. S. į lovą, jėga numaudamas jai kelnes ir kelnaites, užgulęs ją savo kūnu, suduodamas ranka ne mažiau kaip du kartus į veido sritį, ranka užspausdamas jos burną, kad nerėktų, laikydamas jos rankas, jėga praskėsdamas jos kojas, taip atimdamas nukentėjusiajai E. S. galimybę priešintis bei pasinaudodamas jos bejėgiška būkle dėl mažametystės, prieš mažametės nukentėjusiosios E. S. valią kišo į jos makštį savo rankos pirštus, įvedė savo lytinį organą – varpą, nukentėjusiajai E. S. į makštį, t. y. su ja lytiškai santykiavo. Tokiais veiksmais seksualiai prievartavo ir išžagino mažametę nukentėjusiąją E. S., kas sukėlė neigiamus padarinius jos psichikai – potrauminio streso sutrikimą.

2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, naikintinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, procesinių teisės normų pažeidimo vertinant įrodymus bei teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms. Ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie apribojo V. S. galimybes tinkamai gintis ir nulėmė pirmosios instancijos teismo klaidas, pripažįstant įrodymais tokius duomenis, kurie neatitinka įrodymų sąvokos (BPK 20 straipsnio 2, 4, 5 dalys, 305 straipsnio 1 dalis). Anot apelianto, byloje surinkti ir ištirti įrodymai nepatvirtina jo kaltės padarius inkriminuotą nusikaltimą. Apkaltinamasis nuosprendis turi būti pagrįstas įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje teismui atsisakius apklausti prašomus iškviesti liudytojus, neatlikus ekspertizės nebuvo nustatytos visos teisingam bylos išsprendimui reikšmingos aplinkybės, nebuvo tinkamai įvertinti visi proceso metu surinkti įrodymai, nustatyti prieštaravimai nebuvo pašalinti, todėl remiantis nekaltumo prezumpcijos principu, bet kokios abejonės vertintinos nuteistojo naudai.

3. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis V. S. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, valstybinį kaltinimą byloje palaikanti prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

4. Apeliacinis skundas atmetamas.

5. Nuteistojo V. S. apeliaciniame skunde, ginčijant apygardos teismo išvadas dėl nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, nesutinkama su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu, teigiama, jog byloje surinkti ir ištirti įrodymai nepatvirtina nuteistojo kaltės, pagrindiniai įrodymai – nukentėjusiosios E. S., liudytojų I. S. ir Vi. S. parodymai, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, yra nepatikimi, be to, nurodoma, kad įrodymų tyrimo metu buvo suvaržytos nuteistojo teisės į gynybą. Tačiau tokie apelianto teiginiai yra nepagrįsti.

6. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais, jų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai teismui gali teikti tik savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, tačiau jiems nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ar veikos kvalifikavimo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar patvirtinančios bylą nagrinėjusio teismo šališkumą. Įrodymais baudžiamajame procese yra pripažįstami įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, kas nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti.

7. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad Kauno apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, V. S. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, kurios teisingai kvalifikuotos pagal BK 150 straipsnio 4 dalį ir 149 straipsnio 4 dalį. Skundžiamas nuosprendis savo forma bei turiniu iš esmės atitinka BPK jam keliamus reikalavimus, pirmosios instancijos teismo išvados yra motyvuotos, pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų įvertinimu, nuosprendyje išsamiai aprašytas byloje ištirtų įrodymų turinys, pateiktas įrodymų vertinimas ir argumentuota, kodėl atmetami V. S. parodymai. Taip pat byloje nenustatyta esminių BPK pažeidimų gaunant duomenis, kurie teismo buvo pripažinti įrodymais, juos vertinant bei nagrinėjant baudžiamąją bylą.

10.5. Kaip matyti iš aukščiau išdėstytų nukentėjusiosios E. S. ir liudytojo I. S. parodymų, E. S. ir I. S. parodymai dėl atskirų aplinkybių nesutampa – apklausiami pas ikiteisminio tyrimo teisėją jie skirtingai nurodė, kur įvykio metu buvo I. S., nesutapo jų parodymai dėl to, ar antrasis namo aukštas buvo gyvenamas, be to, dėl šių aplinkybių skiriasi I. S. parodymai duoti tyrėjui ir ikiteisminio tyrimo teisėjui, iš I. S. parodymų sunku nustatyti, kur įvykio metu stovėjo televizorius ar kur įprastai miegojo kiekvienas iš šeimos narių. Tačiau minėti parodymų neatitikimai, kuriuos itin akcentuoja nuteistasis ir jo gynėjas, nesudaro pagrindo besąlygiškai atmesti E. S. ir I. S. parodymus ir jais nesivadovauti. Sprendžiant dėl parodymų patikimumo būtina įvertinti tai, kad aplinkybės, kurias nevienodai nurodo E. S. ir I. S., nėra esminės. Kita vertus, apie įvykio metu buvusį patalpų išdėstymą namo pirmajame aukšte galima spręsti iš liudytojos Vi. S. parodymų, ji ikiteisminio tyrimo metu taip pat nubraižė detalų gyvenamųjų patalpų planą (1 t., b. l. 130), kurį patvirtino ir J. S.. Be to, byloje apklausti asmenys nurodė, kad patalpos dažnai buvo remontuojamos, daiktų (lovų, televizoriaus ir kt.) išsidėstymas buvo keičiamas, todėl savaime suprantama, kad praėjus nemažam laiko tarpui nuo įvykio mažamečiai galėjo klysti nurodydami šias aplinkybes. Šiuo atveju svarbu tai, kad tiek nukentėjusioji, tiek liudytojas buvo nuoseklūs dėl V. S. veiksmų E. S. atžvilgiu, detaliai atskleidė nuteistojo veiksmų nukentėjusiosios atžvilgiu turinį, t. y. kad būdamas girtas V. S. jėga nusivedė E. S. į kitą kambarį, liepė jai gultis su juo į lovą, nusirengti, E. S. nesutikus, per prievartą numovė kelnes ir apatines kelnaites, besipriešinančiai ir pagalbos šaukiančiai E. S. sudavė į veidą, laikė suėmęs už rankų, atėjusiam pažiūrėti, kas vyksta, I. S. liepė užgesinti šviesą ir eiti miegoti, toliau naudojo fizinę prievartą prieš E. S., jėga praskėtė jos kojas, kišo pirštus į makštį, paskui užgulė E. S. savo kūnu bei įkišo savo varpą į jai į makštį.

10.6. Tai, kad E. S. yra turėjusi lytinių santykių patvirtina specialisto išvada, kurioje nustatyti seni mergystės plėvės plyšimai (1 t., b. l. 28-29). Pati E. S. kategoriškai tvirtino nei iki įvykio, kai patyrė seksualinę prievartą, nei po to lytinių santykių neturėjusi. Tokių jos parodymus paneigiančių duomenų byloje nėra.

10.7. Apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl nukentėjusiosios E. S. ir liudytojo I. S. parodymų patikimumo, nes jie neva buvo primokyti apkalbėti V. S. motinos J. S. ir sesers Vi. . yra nepagrįstos. Nuteistasis ir jo gynėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių keliamas abejones dėl mažamečių parodymų patikimumo. Nors byloje apklausti V. S. sutuoktinė J. S., vaikai Vi. S., E. S. ir I. S. parodė, kad santykiai su V. S. buvo blogi, jis nuolat namuose naudojo fizinį ir psichinį smurtą, bet tai savaime nepatvirtina nuteistojo ir jo gynėjo teiginių, kad nukentėjusioji ir liudytojai sąmoningai duoda V. S. nepalankius parodymus. Pažymėtina, kad tiek byloje nagrinėjamų įvykių metu, tiek tada, kai I. S. papasakojo seseriai Vi. S. apie E. S. seksualinį išnaudojimą, po ko Vi. S. kreipėsi į policiją, J. S. buvo išvykusi į užsienį, todėl niekaip negalėjo įtakoti savo mažamečių vaikų. Be to, apeliacinio skundo teiginiai buvo paneigti atlikus E. S. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę (1 t., b. l. 90-101). Ekspertizės metu nustatyta, jog nusikalstamos veikos padarymo metu E. S. nesirgo lėtiniu ar laikinu psichikos sutrikimu, šiuo metu E. S. konstatuojamas laikino pobūdžio psichikos sutrikimas – potrauminio streso sutrikimas, tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradęs dėl byloje nagrinėjamų įvykių (seksualinės prievartos), E. S. socialinė branda atitinka jos amžiaus tarpsnio normas, E. S., atsižvelgiant į jos protinio išsivystymo lygį, individualius psichologinius bei amžiaus ypatumus ir tiriamos situacijos aplinkybes, galėjo pilnai suvokti su ja atliktų veiksmų pobūdį ir reikšmę, galėjo ir šiuo metu gali duoti teisingus parodymus apie įvykį (esmines jo aplinkybes), o jos parodymuose nurodyti veiksmai yra paremti realiu jos pačios patyrimu, tyrimo metu nebuvo gauta jokių duomenų apie E. S. galimai kitų asmenų daromą poveikį dėl jos duodamų parodymų ar kad konfliktiški E. S. ir V. S. tarpusavio santykiai galėjo turėti įtakos jos duodamiems parodymams. Ekspertizę atlikusios S. S. ir A. Š. pirmosios instancijos teismo posėdyje patvirtino ekspertizės akto išvadas. S. S. paaiškino, kad E. S. vengdavo bendrauti apie įvykį, iš karto pasidarydavo uždaresnė, verksminga, nukentėjusioji nurodė bijanti pasilikti viena namuose, jai sutrikęs miegas, iš visumos ištirtų aplinkybių buvo nustatytas potrauminio streso sindromas. A. Š. taip pat paaiškino, kad kalbėdama apie nagrinėjamą įvykį E. S. buvo užsisklendusi, trauminis sutrikimas buvo akivaizdus. Ekspertės nurodė, kad joms nekilo abejonių, jog E. S. būtų linkusi fantazuoti, negauta jokių duomenų apie galimą kokią nors įtaką nukentėjusiosios parodymams, išgalvoti įvykiai negalėtų iššaukti tokių emocijų, pasakojant apie išgalvotus įvykius patiriamos emocijos neatitiktų pasakojimo, kiekvieną kartą jos nebūtų identiškos. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti aiškiomis ir išsamiomis Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvadomis, taip pat pirmosios instancijos teisme apklaustų eksperčių paaiškinimais.

10.8. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su apeliacinio skundo teiginiais, jog nukentėjusiosios E. S. ir liudytojo I. S. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją neva buvo neišsamios, neobjektyvios, suvaržė nuteistojo teisę į gynybą. Pažymėtina, kad mažamečiai pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo apklausti laikantis BPK 186 straipsnio reikalavimų, apklausose dalyvavo mažamečių įstatyminė atstovė, Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovė, psichologė, pats V. S. ir jo gynėjas. Kaip matyti iš apklausų protokolų, pirmiausia mažamečiams buvo leidžiama patiems papasakoti apie įvykį, paskui jiems buvo užduodami klausimai, apklausų metu buvo aiškintasi ne tik paties įvykio aplinkybės, bet ir tokios papildomos aplinkybės kaip mažamečių santykiai su V. S., jų gyvenimo sąlygos ir kt., tiek V. S., tiek jo gynėjas mažamečiams uždavė klausimų, tame tarpe susijusių ir su gyvenamųjų patalpų išsidėstymu.

10.9. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad atlikta įvykio vietos apžiūra paneigia liudytojų I. S. ir Vi. S. parodymus dėl I. S. galimybės iš virtuvės per sienoje esančią skylę matyti, kas vyksta kitame kambaryje. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad įvykio vietos – gyvenamojo namo – apžiūra buvo atlikta tik 2015 m. gegužės mėnesį, kai pats įvykis buvo 2014 m. sausio mėnesį, t. y. praėjus pusantrų metu nuo įvykio, dėl to įvykio vietos apžiūros metu užfiksuotos aplinkybės neatitinka tų, kurios buvo nusikalstamos veikos padarymo metu. Liudytoja Vi. S. paaiškino, kad tuo metu sienoje tarp virtuvės ir kambario buvo likusios skylės nuo vamzdyno, kurios vėliau remontų metu buvo užtaisytos. J. S. irgi nurodė, kad gyvenamajame name vyko remontai. Nors V. S. teigė, kad namo pirmajame aukšte jokie remonto darbai nebuvo atliekami, bet tai paneigia įvykio vietos metu darytos nuotraukos, kuriose matyti įvairios statybinės medžiagos pirmojo aukšto gyvenamosiose patalpose.

10.10. E. S. ir I. S. parodymų nepaneigia ir apeliaciniame skunde akcentuojami E. S. klasės auklėtojos S. K. bei E. S. draugės T. V. parodymai. Nors pastarosios liudytojos teigė neužfiksavusios E. S. veide mėlynės po įvykio, tačiau atsižvelgiant į ilgą laiko tarpą, praėjusį nuo įvykio iki jų apklausų, tokie jų parodymai kategoriškai nepaneigia E. S. ir I. S. nurodytos aplinkybės, jog V. S. sudavė E. S. ranka į veidą.

10.11. Ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo paneigta V. S. iškelta versija neva įvykio metu namuose dar buvo ir Vi. S.. Tiek nukentėjusioji E. S., tiek liudytojas I. S., o taip pat ir pati Vi. S. nuosekliai teigė, kad Vi. S. įvykio metu namuose nebuvo, nes ji dirbo naktinėje pamainoje. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad įmonės, kurioje dirbo Vi. S., buhalteriniai dokumentai, susiję su darbo laiko apskaita, yra dingę, tačiau pirmosios instancijos teisme apklaustas įmonės direktorius A. V. patvirtino Vi. S. parodymus, kad jos darbo grafikas buvo nuo 21 val. iki 9 val., savaitę dirbdavo, savaitę ilsėdavosi. Nors A. V. negalėjo nurodyti, ar įvykio metu Vi. S. pagal grafiką dirbo ar jai buvo laisvadienis, tačiau tai nesudaro pagrindo netikėti nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais. Tuo labiau kad išreikalavus nuteistojo ir jo gynėjo prašomus duomenis: banko sąskaitos išrašus (1 t., b. l. 126-128), atsakymą iš interneto ryšį namuose teikiančios bendrovės (1 t., b. l. 150), Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus raštą apie Vi. S. nedarbingumo laikotarpius (3 t., b. l. 51), nebuvo gauta jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti bent prielaidą, jog Vi. S. įvykio metu ne dirbo, o buvo namuose. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teisme aiškinantis, ar būtina kviesti liudyti daugiau įmonės, kurioje dirbo Vi. S., darbuotojų, V. S. gynėjas prašė teismo papildomų liudytojų nebekviesti.

10.12. Negalima sutikti ir su nuteistojo teiginiais, jog atmetus nuteistojo ir jo gynėjo prašymus dėl papildomų įrodymų ištyrimo byloje atliktas įrodymų tyrimas nebuvo išsamus. Pažymėtina, kad pagal formuojamą teismų praktiką įrodinėjimas baudžiamajame procese turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios bylai aplinkybės ir nelieka pagrindo manyti, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-659/2012, 2K-135/2013, 2K-248/2014 ir kt.). Nuteistojo ir jo gynėjo prašomi atlikti įrodymų tyrimo veiksmai šiuo atveju nei patvirtintų, nei paneigtų jokių konkrečių bylai reikšmingų aplinkybių. Prašomi apklausti liudytojai A. M. ir V. T. nebuvo įvykio vietoje nusikalstamos veikos padarymo metu, todėl A. M., kaip nurodė V. S., pas jį svečiavęsis kitą dieną po įvykio, negalėtų nurodyti, kas buvo namuose nusikalstamos veikos padarymo metu, o V. T. negalėtų nurodyti, kokie remonto darbai buvo atliekami namuose ir ar iš viso buvo atliekami tą dieną, kai buvo padaryta nusikalstama veika. Įvertinus liudytojo I. S. parodymus visumoje su kitais bylos įrodymais, juose nesant prieštaravimų dėl esminių bylos aplinkybių, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės skyrimas liudytojui vertinamas kaip perteklinis procesinis veiksmas.

10.13. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad nukentėjusiosios E. S. elgesio pokyčių po 2014 m. sausio 2 d. nebuvo pastebėta. Kaip jau buvo nurodyta aukščiau, atlikus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę konstatuota, jog nusikalstamos veikos padarymo metu E. S. nesirgo lėtiniu ar laikinu psichikos sutrikimu, tačiau šiuo metu E. S. konstatuojamas laikino pobūdžio psichikos sutrikimas – potrauminio streso sutrikimas, tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradęs dėl byloje nagrinėjamų įvykių (seksualinės prievartos). Šią išvadą pirmosios instancijos teisme apklaustos ekspertizę atlikusios ekspertės patvirtino ir nurodė, kad kalbant apie įvykį nukentėjusioji užsisklendžia, pradeda verkti, nervintis, kas vienareikšmiškai patvirtina ekspertizės metu konstatuotą sutrikimą. Be to, ekspertės paaiškino, kad nukentėjusioji po įvykio neigiamas emocijas laikė savyje, apie seksualinę prievartą jos atžvilgiu niekam nepasakojo, stengėsi tai nuslėpti, kas paaiškina, kodėl nebuvo pastebėtas ryškus nukentėjusios elgesio pasikeitimas po 2014 m. sausio 2 d. Tik pradėjus ikiteisminį tyrimą, kai nukentėjusioji turėjo papasakoti neigiamus išgyvenimus, buvo pastebėtas ryškus pasikeitimas jos elgesyje, tai patvirtino ir apklausta E. S. klasės auklėtoja S. K.. Nekyla abejonių, kad E. S. diagnozuotas psichikos sveikatos sutrikimas yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs būtent su V. S. nusikalstamais veiksmais jos atžvilgiu. Taip pat ekspertės paaiškino, kad nukentėjusiosios santykiai su tėvu V. S. buvo blogi dar iki byloje nagrinėjamo įvykio, todėl nebuvo ryškaus E. S. elgesio pasikeitimo V. S. atžvilgiu.

10.14. Atsižvelgiant į tai, kad V. S. buvo nukentėjusiosios tėvas, ne kartą prieš nukentėjusiąją naudojo psichinį ir fizinį smurtą, tai darė ir nusikalstamos veikos metu, bei Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvadą, jog efektyviai priešintis V. S. veiksmams E. S. negalėjo ir dėl jos būsenos (fizinio silpnumo, išgąsčio dėl grasinimų), V. S. nusikalstami veiksmai pagrįstai kvalifikuoti kaip padaryti pasinaudojant bejėgiška E. S. būkle dėl jos mažametystės bei atimant galimybę priešintis panaudojus fizinį smurtą. Iš byloje nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad V. S. suvokė lytiškai santykiaujantis ir savo lytinę aistrą tenkinantis su mažamete, kuri jam kaip tėvui pasipriešinti negalėjo, ir tokių santykių norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Be to, BK 149 ir 150 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų sudėtis yra formali, nusikaltimas laikomas baigtu nuo lytinio santykiavimo ar lytinės aistros tenkinimo pradžios.

11. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, daroma išvada, jog V. S. veiksmai atitinka BK 150 straipsnio 4 dalyje ir BK 149 straipsnio 4 dalyje numatytų nusikalstamų veikų sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, todėl V. S. pagrįstai nuteistas už jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

12. Apeliaciniame skunde nėra ginčijama nuosprendžio dalis dėl V. S. paskirtos bausmės, priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio, procesinių išlaidų atlyginimo. Teisėjų kolegija, patikrinusi šią baudžiamosios bylos dalį esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatė. Įvertinus visas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, sušvelninti V. S. bausmę nėra pagrindo. Teisėjų kolegijos nuomone, V. S. paskirtos nežymiai mažesnės už sankcijos vidurkį laisvės atėmimo bausmės neprieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams, padės įgyvendinti bausmės tikslus bei negali būti vertinamos kaip aiškiai per griežtos. Taip pat įvertinus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje numatytus kriterijus neturtinės žalos dydžiui nustatyti, atsižvelgus į tai, kad prieš mažametę nukentėjusiąją tiesiogine tyčia padarytas labai sunkus, prievartinis nusikaltimas prieš žmogaus seksualinį neliečiamumą, sukėlęs laikiną psichikos sutrikimą, konstatuojama, jog priteistas 15 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra adekvatus byloje nustatytoms aplinkybėms, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus bei formuojamą teismų praktiką.

13. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, daroma išvada, kad Kauno apygardos teismo 2017 m. sausio 23 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ar keisti nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. S. apeliacinį skundą atmesti.