- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-12-18
- Bylos Nr.
- 2K-659/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-49-1-00485-2010-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Rezultatas
- Skundas atmestas.
- Teisėjai
- Tomas Šeškauskas (pirm.), Vytautas Piesliakas, Gintaras Goda (pran.)
- Nuteistasis
- V. D.
- Nukentėjusysis
- O. J., A. G.
- Advokatai
- Adolfas Remeikis
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Tomo Šeškausko, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Gintaro Godos,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. D. kasacinį skundą dėl Visagino rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 28 d. nuosprendžio, kuriuo V. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 146 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 40 MGL (5200 Lt) dydžio bauda.
Iš V. D. nukentėjusiosioms O. J. ir A. G. priteista po vieną tūkstantį du šimtus litų neturtinei žalai atlyginti.
Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2012 m. gegužės 24 d. nutartis, kuria atmestas nuteistojo apeliacinis skundas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. D. nuteistas už tai, kad 2010 m. gruodžio 2 d., nuo 15 iki 17 val., Visagine, (duomenys neskelbtini) esančiame I. D. nuosavybės teise priklausančiame bute Nr. (duomenys neskelbtini), iš vidaus užrakino buto duris, taip neteisėtai atimdamas laisvę A. G., O. J., N. C. ir F. C., nes dėl to nukentėjusieji negalėjo laisvai išeiti iš buto, kuriame buvo laikomi prieš jų valią.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis V. D. prašo panaikinti Visagino rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 28 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2012 m. gegužės 24 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Kasatorius nesutinka su teismų atliktu įrodymų vertinimu, mano, kad abiejų instancijų teismai padarė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio pažeidimų, nes nepagrįstai nuosprendį ir nutartį grindė įvykio iniciatorės M. V., nukentėjusiųjų bei įvykio metu bute nebuvusių policijos ir priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnų parodymais. Pirmosios instancijos teismas, nepaisydamas nuteistojo prašymų ir pažeisdamas BPK 242 straipsnio 1 dalies ir 270 straipsnio reikalavimus, neapklausė jo nurodytų svarbių liudytojų. Taip teismas pažeidė ir BPK 20 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes nesudarė sąlygų gauti byloje duomenis, paneigiančius melagingus nuteistojo nuteisimu suinteresuotų liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymus. Be to, nuteistasis mano, kad neapklausęs jo nurodytų liudytojų, kurių parodymai būtų atskleidę prieštaravimus byloje, teismas iš jo atėmė galimybę įrodyti savo nekaltumą. Nuteistojo teigimu, bute buvę asmenys patys siekė, kad būtų uždaryti, ir jį provokavo juos užrakinti. Liudytoja M. V. bute buvusiems asmenims liepė neišeiti iš buto. Šie asmenys, apklausiami teisme, patys patvirtino, kad nuteistasis daug kartų prašė, jog jie išeitų, tačiau jie atsisakė tai padaryti ir neprieštaravo užrakinami. Byloje nepašalinti prieštaravimai tarp nukentėjusiųjų ir liudytojos M. V. parodymų, neatsižvelgta, kad melagingus ir prieštaringus parodymus šie asmenys davė siekdami išvengti atsakomybės dėl savo neteisėtų veiksmų (įsibrovimo į svetimą butą, daiktų vagystės ir prieš nuteistąjį panaudoto smurto bei jo uždarymo kambaryje). Teismas nenorėjo girdėti ir pateiktame įraše užfiksuotų nuteistojo žodžių, kad nukentėjusieji gali duris atsirakinti raktu, kurį jie turi, kartu neįvertino fakto, kad buto raktą turėjo trys asmenys, t. y. O. J., M. V. ir automobilio vairuotojas, o aiškindamasis durų spynos keitimo aplinkybes, taip pat neapklausė reikšmingų liudytojų. Be to, teismas netenkino nuteistojo prašymo išreikalauti telefoninių pokalbių duomenis bei nenustatė fakto, kad įvykio metu jam skambino policijos pareigūnai, M. V. ir N. S.. Dėl šių priežasčių kasatorius mano, kad pirmosios instancijos teismas, kaip ir vėliau jo apeliacinį skundą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, neturėjo visų objektyvių duomenų, neištyrė bylos įrodymų ir nenustatė byloje reikšmingų aplinkybių, todėl bylą išnagrinėjo nevisapusiškai ir šališkai.
Kartu nuteistasis pažymi, kad BK 146 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine tyčia. Šioje byloje esantys įrodymai patvirtina, kad jis neturėjo tiesioginės tyčios padaryti inkriminuotą nusikalstamą veiką, o tik daugiau nei dvi valandas siekė, kad neteisėtai į jo sūnaus butą įsibrovę pašaliniai asmenys iš jo išeitų, norėdamas apsaugoti bute esantį turtą. Dėl šios priežasties jis teigia kvietęs policijos pareigūnus, kurie atsisakė jam padėti motyvuodami tuo, kad tam reikalingas teismo sprendimas.